Išgirdus sidabriškai skambantį žodį „Srebrenica“, nori nenori prieš akis kyla mėnesienos šviesa, saulėje spindintys apšerkšniję medžiai arba rasota pieva ankstyvą vasaros rytmetį. Gamtos sidabras, grožis, romantika. Bet neapsigaukite – tai ne meilės vieta. Griežtai kalbant Srebrenicos miesto rytinėje Bosnijoje vardas yra veikiau techninis, ženklinantis kažkada čia buvusią sidabro kasyklą, kuria naudojosi dar romėnai, vadinę šią vietą Argentaria. Tais laikais nebuvo čia slavų genčių, nebuvo musulmonų, o krikščionių jei ir buvo, tai tikrai nedaug. Bet nutiko taip, kad netoli šios kasyklos atsirado Romos imperijos padalijimo linija, kuri per kelis šimtmečius tapo skiriamoji riba ar ginčytina žemė tarp Vakarų bei Rytų krikščionybės, o dar vėliau ir vieta, į kurią Osmanų imperijos plėtra atnešė islamą. Viskas viename…
Šiandien šis skirtingų tikėjimų, skirtingų istorijos interpretacijų mišinys Vadinamas Bosnijos ir Hercegovinos respublika. Jaunajai kartai gal tai istorija, bet vyresniajai – buvusios Jugoslavijos griūtis ir vadinamas Bosnijos karas – žiauri Europos realybė, dar iki šiol laikoma didžiu ir visiškai nelogišku Europos karu. Karas, kurio misija – etninis valymas ir oponento ar tiesiog kaimyno pašalinimas.
Lygiai prieš 30 metų įvyko Srebrenicos žudynės. Nebepriminsiu tos klaikios istorijos detalių – visi, kas kiek nors domisi politika, žino, kas ir kaip, bet svarbiausia yra suvokti, kad šioje Europos vietoje gyvenimas sukasi kitaip, nei turėtų būti pagal Briuselio „standartus“, pagal įvairias tautų draugystės ir žmonių lygybės chartijas. Įsakymą nužudyti daugiau kaip aštuonis tūkstančius musulmonų – vyrų ir berniukų – davė iš tos pačios šalies kilęs nusikaltėlis besivadinąs Ratko Mladič. Ratko vardas sena slavų kalba reiškia… karį, tad nusikaltėlis pažodžiui yra „jaunas karys“… čia jau nebe ironija.
Tai, ką mes jau įpratome vadinti Vakarų Balkanais geografiškai yra tikrai ne Balkanai, bet geopolitiškai regionas taip vadinamas dėl savo neva bendros „balkaniškos“ specifikos, kuri šiaip jau yra buvusių imperijų – Osmanų, Habsburgų, Romanovų – ekspansijos ir politinės įtakos sinergija. Optimistiškai žvelgiant, regionas yra savotiškai užsitęsęs pokaris, pesimistiškai – besibaigiąs tarpukaris. Pripažįstama, kad politinis klimatas dabar yra vis blogėjantis ir deja, pranašaujantis naujas „srebrenicas“, jeigu… Jeigu mes vis dar minėtos specifikos nesuprasime.
Vadiname save labai protinga ir didinga Euroatlantine bendrija. Euroatlantinė bendrija žino, kad palikti regioną „be priežiūros“ labai nesaugu, integruoti politiškai rizikinga ir ekonomiškai nelabai apsimoka. Euroatlantinė bendrija supranta, kad Vakarų Europos demokratinių bendruomenių modelis Vakarų Balkanuose prigyja sunkiai, bet kokio nors alternatyvaus modelio atitinkančio regiono specifiką nei Europos Sąjunga, nei visa Euroatlantinė bendruomenė neturi.
Deklaratyvus noras integruotis ir gyventi kaip „moko Briuselis“ yra, tačiau matosi ir aiškus ciniškas motyvas, kad ES jau „prarijo kabliuką“, t.y. bus priversta priimti regiono šalis tokias, kokios jos yra. Sakoma, kad ne regionas turi ruoštis narystei, o ruoštis turi ES, ir priims šalis tada, kaip bus pasiruošusi regioną turėti savo sudėtyje su visais amžinais Makedonijos, Kosovo ar Bosnijos klausimais. Lengva pasakyti bosniams, kad nuo etninės bendruomenės reikia pereiti prie pilietinės bendruomenės, bet nei ES žino, kaip tą padaryti, nei šalies bendruomenės to nori.
Vidiniai regiono politiniai procesai, kurių ES iki galo nesupranta, didele dalimi verčia ieškoti kažkokių nestandartinių sprendimų, bet iki šiol nieko nestandartiško ES nesiūlo. Laikas eina ir regiono šalys pačios „susiorganizuoja“, kuria savo „šengenus“ ir kitokius aljansus visai ne pagal mūsų vakarietiškus norus. Laikas tiksi ne Briuselio naudai.
Nepamirškime, kad su savo norais Vakarų Balkanuose mes ne vieni. Rusija ir Kinija, regis, kur kas geriau žino, ko nori ir veikia daugiausiai be didelių ilgalaikių abipusių įsipareigojimų. Tai nėra „meilė begalinė“, veikiau meilė iš ciniško išskaičiavimo. Rusija neabejotinai manipuliuoja „istorinės brolybės“ ir religijos svertais, Kinija – ekonomikos ir finansų svertais. Turkija žaidžia neva pragmatišką bešališką politiką, tačiau ji yra dalis ilgalaikio Turkijos siekio tapti lydere regiono, kuris apimtų ir dalį pietrytinės Europos.
Rusijos agresija daro mūsų Vakarų Balkanų politiką susijusia su tuo, kas vyksta Ukrainoje. Tai ženklas, kad plėtra gali būti savotiškai priverstinė, nors formaliai galioja derybų dėl narystės mechanizmas apimantis atskirų derybinių skyrių derinimą ir įvairių pereinamųjų laikotarpių planavimą. Taip buvo galima elgtis prieš dvidešimt metų, bet šiandien „istorijos pabaiga“ yra pasibaigus, ES (o beje, ir NATO) turi suvokti, kad ne techniniai, o politiniai motyvai yra svarbiausi, sprendžiant narystės klausimus.
Politiškai reikia regioną „atjungti“ nuo Rusijos („atjungti“ visų pirma Serbiją, bet visa buvusi Jugoslavija yra gana stipriai Rusijos veikiama). Geriausia dovana Briuseliui būtų aiškus Vakarų Balkanų šalių solidarumas su Ukraina, be jokių ten „subalansuotų“ pozicijų. Galimybė „sutramdyti“ Kiniją? Reikia sugalvoti planą, kol kas jo nėra… Apie Turkiją kol kas daugiausiai galvojama, kaip apie mažiau reikšmingą įtaką, bet galvoti reiktų kitaip, ypač jei Turkija galiausiai taps karą laiminčios Ukrainos sąjungininke.
Tokios tad refleksijos Srebrenicos „įvykio“ trisdešimtmečiui. Ateitis? Sakoma, ten „pagaminama“ daugiau istorijos, nei suvartojama. Mes dažnai galvojame, kad be reikalo… Naivu tikėtis, kad Vakarų Balkanų „dvasia“ pasikeis, ji visada tokia buvo. Bet jei tą „dvasią“ prisijaukinsime, regiono specifiką galima padaryti ne kokia nors „paslaptinga, nesuprantama ar priešiška“, bet padaryti ES dvasios dalimi. Rizikinga, bet gal verta galvoti, kad Ratko vardu pavadinti vaikai išaugs tikrais kariais.