Dovilas Petkus. Lemtingas partnerysčių įteisinimo manevras?

Praėjusią savaitę Lietuvos valdantieji įrodė, kad jie yra klastingiausia „makiavelistinė“ valdžia, kuriai neprilygsta jokie ciniškiausi pastarojo trisdešimtmečio politikai.

Pirmadienio vakarą informavę, jog būtina sumažinti politinę įtampą Lietuvoje, kilusią dėl čekių skandalų, paskelbė išimantys visuomenę skaldantį Civilinės sąjungos įstatymą arba tiksliau – partnerystės projektą. Sekanti rytą, įvertinę, jog trūksta kai kurių opozicijos atstovų, grąžino vienalyčių partnerysčių projektą į darbotvarkę, už kurį netrukus ir prabalsavo. Tai tiek apie pasitikėjimą valdžios žodžiu ir jų „nuoširdų“ susirūpinimą sumažinti įtampas.

Negana to, valdantieji dar pasakė viską darantys su Vilniaus arkivyskupo pritarimu. Praėjusį ketvirtadienį prie Seimo vykusio protesto prieš partnerystės įteisinimą metu Laisvės partijos atstovas Vytautas Mitalas teigė, kad jų įstatymo projektui pritaria pats arkivyskupas Gintaras Grušas. Reikia tikėtis, kad į tokias ciniškas Seimo narių manipuliacijas sureaguos ir pati arkivyskupija, neleisianti, jog Laisvės partijos politikai imtų kalbėti Bažnyčios ganytojų vardu.

Komentarai apie tai, kad jokia valdžia nebuvo tokia klastinga kaip ši, kad valdantieji negerbia Seimo ir kolegų opozicijoje – neveikia. Argumentai, kad Lietuvos visuomenė nepritaria partnerystėms ir kad tas nepritarimas ne mažėja, o priešingai, – dar labiau didėja, jų nedomina.

Štai ir kalbėdami apie ateinančią posėdžių savaitę, valdantieji su Jurgiu Razma priešakyje neatskleidžia, kokius įstatymus ruošiamasi svarstyti artimiausiu metu, neatmeta galimybės, kad lemtingas balsavimas dėl partnerysčių gali būti organizuojamas netikėčiausiu metu.

galimybės, kad lemtingas balsavimas dėl partnerysčių gali būti organizuojamas netikėčiausiu metu

Visgi, dar daugiau nerimo kelia paskutinė redakcija Civilinės sąjungos įstatyme, kurią užregistravo vadinamieji „agroliberalai“. Juozo Baublio, Jono Varkalio ir Ričardo Juškos iniciatyva siekiama įrašyti, kad sudarius civilinę sąjungą nėra sukuriami šeimos teisiniai santykiai. Šiuo žingsniu liberalai bando Seimui (ir, matyt, patys sau) įrodyti, kad homoseksualų partnerystė pagal Civilinės sąjungos įstatymą, neva, nėra šeima.

Seime jau kalbama, kad ši formuluotė tenkina ne tik iki šiol konservatyvius vaidinusius liberalų vienmandatininkus, tačiau ir krikščionis demokratus iš Tėvynės sąjungos. Trūkstamų balsų mobilizavimas partnerystei Lietuvoje įteisinti – skinasi kelią.

Be abejo, klausimas lieka, ar tokia formuluotė tiktų Laisvės partijai ar „milijoną homoseksualų“ Lietuvoje skaičiuojančiai konservatorei J. Sejonienei. Juk LGBT atstovų siekis ir yra sukurti šeimos teisinius santykius, galiausiai prilyginamus santuokai.

Vis dėlto panašiau, kad T.V. Raskevičius ir J. Sejonienė būtų linkę nuryti tokią auką vardan „aukštesniojo“ partnerysčių tikslo.

T.V. Raskevičius ir J. Sejonienė būtų linkę nuryti tokią auką vardan „aukštesniojo“ partnerysčių tikslo

Ar Laisvės partijai bei liberaliems konservatoriams nors kiek rūpi tie patys LGBT klausimai, kuriuos jie taip noriai kelia net NATO susitikimo Lietuvoje metu? Tikrai ne. Šiems politikams svarbiausia yra priimti kažką, kad ir fasadinio, su užrašu „partnerystės“ ar „civilinė sąjunga“. Numesti kaulelį savo rinkėjams.

Negana to, toks įsitikinimas grįstas ir tuo, kad priėmus net ir neveiksnų partnerystės įstatymą, vėliau teismų ir politinių žaidimų dėka partnerysčių trafaretą bus galima pripildyti įvairiausiu turiniu, galiausiai įteisinančiu ir tokios „šeimos” teisinius santykius.

Tokia pozicija yra grįsta tarptautine praktika. Ji rodo, kad labai greitai po to, kai įteisinama civilinė partnerystė, seka jos ir santuokos skirtumų teisėje nagrinėjimas, bylinėjimaisi dėl diskriminacijos. Visa tai baigiasi taip pat – partnerysčių prilyginimas santuokai, leidimai įsivaikinti vaikus ir t.t.

Toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Štai Estija praėjusią savaitę priėmė įstatymo projektą dėl santuokų lygybės ir nuostatas dėl registruotos partnerystės įstatymo įgyvendinimo, siekiant anksčiau priimtas partnerystes prilyginti santuokoms.

Vienintelis dalykas, ko išties iki šiol nesugebėjo padaryti valdžia, tai surinkti 71 balsą Seimo salėje dėl bet ko, kas susiję su žodžiu „partnerystė“ ar „civilinė sąjunga“. Visgi, radus dabartinį kompromisą su liberalų vienmandatininkais ir krikdemais, panašu, kad balsų partnerystei Lietuvoje gali pakakti. Įrašai apie „ne šeimą“  turi suteikti tariamą „alibi“ tiems, kurie nenori atrodyti blogai prieš tradicinę šeimą palaikančius rinkėjus, kurių Lietuvoje yra absoliuti dauguma.

Sukūrus partnerystės precedentą, ant šio įstatymo redakcijos autorių sąžinės nuguls visa tolesnė atsakomybė, kaip vystysis priimtasis partnerystės įstatymas. Tarptautinė teisinė praktika sako, jog nuo pirmojo partnerystės priėmimo iki šio instituto prilyginimo šeimai vidutiniškai užtrunkama aštuonerius metus.

Priimant partnerysčių įstatymo projektą „apsišvietė” dalis socialdemokratų bei „skvernelininkų”, stojusių į valdančiųjų LGBT chorą. Klausimas lieka vienas. Ar įteisinant partnerystes Lietuvoje į jų gretas stos ir krikdemai bei liberalų vienmandatininkai?

20 KOMENTARAI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version