„Oficialiai pasikreipus duoti interviu opoziciniam Rusijos naujienų portalui „Meduza“, netikėtai mano interviu buvo patalpintas baltarusių propagandistų kanale su visais vaitkinio naratyvo padailinimais“, – trečiadienį feisbuke rašė G. Jeglinskas.

Kandidatas teigė laikantis tai įvertinimu, kad „propagandistams neramu dėl stiprios ir saugios valstybės, už kurią kaip niekada turime būti pasirengę kovoti“.

„Dėl interviu turinio esu ramus, bet patekti į tokį kanalą – nuoširdžiai nemalonu. Iš mano pusės patarimas visiems kolegoms, labai atsakingai įsivertinkite ar verta komentuoti net ir „opoziciniams“ kanalams“, – rašė kandidatas.

Prezidento rinkimai ir referendumas dėl pilietybės vyks gegužės 12 dieną.

The post Interviu su kandidatu į prezidentus G. Jeglinsku pasirodė valstybinėje Baltarusijos televizijoje appeared first on LAIKMETIS.

Staiga driokstelėjo žinia, kad Pilietybės įstatymas dėl dvigubos pilietybės (galiojo nuo 2003 m. sausio 1 d. – 2006 m. lapkričio 13 d.), atšaukiamas – LR Konstitucinio Teismo pirmininkas E. Kuris (buvęs TSKP narys), nusprendė, kad, remiantis "konstitucinėmis dvasiomis”, 12 str. žodis "atskiras", negali būti taikomas plačiai, o dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai... Taip atsirado KT doktrina, kuri, beje, yra visiškai neteisinė. Per trejų metų laikotarpį, iki šių išaiškinimų, spėta suteikti galimybę išlaikyti LR pilietybę daugiau nei trims tūkstančiams užsienio lietuvių, ypač JAV išeivijoje. Svarbiausia, kad į įstatymą buvo įtraukti įstatymo nustatyti atskiri atvejai ir lietuvių kilmės asmenys.

Įstatymo atšaukimas paskatino Komiteto narius vėl susirinkti. Taip nutarėme pradėti kovą už teisę dvigubai (dvejopai) pilietybei gyvuoti. Gimė JAV lietuvių visuomeninis komitetas "Už dvigubą piliet­ybę”, k­urio pirmininku sutiko dirbti hab. m. dr. Rimtautas Marcinkevičius.

2008 m.paskelbėme peticiją dėl dvigubos pilietybės per JAV lietuvių internetinį laikraštį "Bičiulystė” (biciulyste.com, steigėja, vyr. redaktorė Ligija Tautkuvienė) ir per 5 savaites iš 52 šalių surinkome virš 18 tūkst. parašų, kuriuos nuvežėme į Lietuvą. Dr. R. Marcinkevičius pats įteikė prezidentui V. Adamkui ir Seimo pirmininkui Č. Juršėnui. Gavom kanceliarinius raštus – priimta ir jokios reakcijos.

Rašėm LR Seimo nariams laiškus. Nesulaukėme jų atsakymų – tokia komunikacijos mada Lietuvoje?! Tuo metu ir toliau LR Seime buvo priimami įvairūs papildymai, pakeitimai Pilietybės įstatyme. Be referendumo.

Komitetas rengė politinius savaitgalius. Išeivijoje gimusi idėja įsteigti "Laisvės premiją”, kurią finansavo pats pirmininkas iš asmeninių lėšų (1000 USD.), dažnai buvo įteikiama tokių politinių savaitgalių metu. Pirmoji 2006 m., beje, buvo įteikta Loretai Asanavičiūtei (po mirties) per jos mamą S. Asanavičienę.

2012 m. Politinio savaitgalio metu priėmėme rezoliuciją: “Keisti 2011 m. balandžio 1 d. įstatymą į trumpesnį ir paprastesnį, suvienodinant sąlygas visiems emigravusiems: “Lietuvos respublikos pilietybė išsaugoma, įgijus kitos šalies pilietybę asmenims (bei jų palikuonims – vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams), kurių tėvai, seneliai ar jie patys buvo Lietuvos piliečiais iki SSSR okupacijos – 1940 m. birželio 15 d. Visi kiti – okupantai, kolonistai ar jų palikuonys – atskiras atvejis.”

Šią rezoliuciją pristatėme 2012 m. vykusiame XIV PLB Seime, kurio delegatais buvo R. Marcinkevičius, L. Tautkuvienė. Šis Seimas priėmė ir patvirtino siūlomą rezoliuciją, atmetę "okupantus ir kolonistus, jų palikuonis…” (gal todėl, kad buvo daug atvykusių lietuvių kilmės asmenų iš Rusijos, jau sunkiai susikalbančių lietuviškai).

Kova dėl dvigubos pilietybės vyksta visą laiką. LR Seime Pilietybės įstatymas apie 20 kartų buvo papildomas, keistas. Be referendumų.

2019 m. referendumas nepavyko, nes jo tekstas buvo visai nesuprantamas, paslėptas. Lygiai tas pats vyksta ir su 2024 m. referendumu – gudraujama, tekstas neatskleidžiamas.

Po lietuvišką žiniasklaida pasižvalgius

Noriu pacituoti lietuviškoje žiniasklaidoje paskelbtą straipsnį būsimo referendumo tema.

“Daugybinės pilietybės referendumo fronte – daugiau vilčių. Jau paaiškėjo, kad kitais metais kartu su prezidento rinkimais vyks ir referendumas dėl daugybinės (išskirta mano) pilietybės iš Lietuvos kilusiems asmenims.”

“Referendumo darbo grupės pirmininkė konservatorė D. Asanavičiūtė teigia, kad antras kartas gal nemeluos, nes trečio mėginimo turbūt jau nebus.”

“Konstitucijos keitimo formuluotė gerokai trumpesnė ir aiškesnė nei 2019 m. Siekiama tik išbraukti jos 12 straipsnio sąlygą, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis, o konkreti tvarka bus nustatyta (išskirta mano) daug lengviau priimamu konstituciniu įstatymu.”

“Gana pesimistiškai vertindami referendumo rezultatus net JAV lietuviai teisininkai vis dar kalba apie kitokį Lietuvos pilietybės išsaugojimo kelią, tik tai turbūt neįmanoma Konstituciniam teismui nepakeitus Konstitucijos išaiškinimo doktrinos, o toks posūkis nerealus (išskirta mano) Nesudėtinga sudėlioti saugiklius, kad daugybinė pilietybė nekeltų pavojaus Lietuvai. Tai ir numatys įstatymas, kuris neleis išsaugoti lietuviško paso nedraugiškų mūsų šaliai valstybių, pirmiausia Rusijos, piliečiams. Bet lieka kitų abejotinų daugybinės pilietybės pasekmių, kurios gali atbaidyti Lietuvos paso išsaugojimu asmeniškai nesuinteresuotus žmones, o tokių asmenų mūsų šalyje yra, nors sakoma, kad beveik neliko šeimų, kurių dalis nebūtų atsidūrusi užsienyje.”

Lemtinga pataisa

2016 m. balandžio mėn., likus 3 dienoms iki sesijos pabaigos, trys Seimo nariai A. Kubilius, G. Kirkilas ir E. Zingeris pateikė Pilietybės įstatymo dvi pataisas dėl LR pilietybės išlaikymo, įgijus kitos šalies pilietybę. Viena jų, priimta 1996 m. išeivijai: “…pasitraukusiems iki 1990 m. kovo 11d.” buvo pakeista: "…išvykusiems iki 1990 m. kovo 11 d.” Skirtumas labai aiškus – “pasitraukusieji” (pasitraukiama dėl nesaugumo, pavojaus gyvybei ir pan.) išeiviai buvo atkirsti nuo galimybės išlaikyti LR pilietybę. Seimo nariai, nesigilindami, kaip dažnai atsitinka mūsų Seime, nubalsavo ir priėmė tas pataisas – juk sesija ėjo į pabaigą… Taigi, nuo 2016 m. iki šios dienos arti 20 tūkstančių litvakų iš PAR, Izraelio, JAV, Pietų Amerikos ir kt. šalių, įgijo LR pilietybę, negimę Lietuvoje, nekalbantys valstybine lietuvių kalba ir neatsisakę turimų kitų šalių pilietybių. Ir jie turi teisę balsuoti!!! Čia išlenda ir Abramovičiaus verslas.

Taigi, jokia LR Konstitucinio Teismo doktrina negaliojo minėtoms pataisoms ir tūkstančiai litvakų be referendumo tapo LR piliečiais. Tyli tie, kurie rėkia, kad tik tautiečiams nebūtų suteikta galimybė, kaip tai sako 12 pataisa: “Išvykusiems po 1990 m. Kovo 11-osios, Lietuvos Respublikos pilietybė išsaugoma, įgijus kitos šalies pilietybę asmenims (bei jų palikuonims – vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams), kurių tėvai, seneliai ar jie patys buvo Lietuvos piliečiais iki SSSR okupacijos – 1940 m.birželio 15 d.” Taip užkertamas kelias okupantų, kolonistų ar šiaip atvykėlių palikuonims pretenduoti į dvigubą pilietybę. Jiems gali būti kelias natūralzacijos procesu ar kitomis įstatymų išimtimis.

Šiai dienai peršasi tokia išvada – lietuvių tauta sąmoningai diskriminuojama dvigubos pilietybės klausimu. O juk pakanka LR Seimo 85 narių balsavimo už, Prezidento patvirtinimo ir jokio referendumo nereikia. Kaip ir nereikia švastyti milijonus mokesčių mokėtojų pinigų. Nereikia keisti LR Konstitucijos įstatymo – juk remiantis juo ir Pilietybės įstatymu, LR pilietybę išsaugojo ne mažiau, kaip 100 tūkst., gal ir daugiau, gyvenančių Lietuvoje LR piliečių. Gal tiek pat gyvena ir už Lietuvos ribų, įgiję kitos šalies pilietybę (daugumoje atvejų – santuoka su kitos šalies piliečiu/iete) ir išsaugoję LR prigimtinę pilietybę.

Konstitucija nėra tobula, bet jos keisti nereikia

Referendumo teksto atnaujinimo data – 2023 m. gruodžio 14 d. (skrajutėse, reklamose, plakatuose gudriai užmaskuotas daugybinės pilietybės įstatymas ir jo galutinė formuluotė.)

Tiksli referendumu spręsti teikiamo Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo formuluotė skamba taip:

„Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Konstitucinis įstatymas taip pat nustato Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindus ir tvarką.“

Lietuvos piliečiams pritarus, iš Konstitucijos būtų išbrauktas teiginys: „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.“ Tokiu pakeitimu esamiems Lietuvos Respublikos piliečiams būtų išsaugota Lietuvos pilietybė, jiems įgijus Lietuvai draugiškų valstybių pilietybę.”

Jokiu būdu nereikia keisti LR Konstitucijos 12 str. Statistiniam lietuviui jo tekstas labai aiškus - dviguba pilietybė derinama su Pilietybės įstatymu. Kas čia kam neaišku? Sureikšminta ir pramušinėjama Seime – partnerystė, narkotikai, Stambulo konvencija, NT mokesčiai, karas Ukrainoje, tik ne Lietuvos gyventojų apsauga, ekonomika ar kylančios kainos. Vyksta spekuliacija dvigubos pilietybės tema. Pajudinsi vieną straipsnį, tuoj pabirs kitų keitimai.

Ką siūlo Asanavičiūtė – daugybinę pilietybę, bendrinę kalbą? Ką tai reikštų? – lietuvių Tautos sunaikinimą. Skirtingų kultūrų tolerancija, musulmonų mečetės statyba Vilniuje… Totorių kilmės D. Asanavičiūtei – mečetės statyba – naujas bizniukas?

Ar galima pasitikėti referendumo šauklių garsinama, siūloma dviguba pilietybe, kai skrajutėse, visokiuse atsišaukimuose, plakatuose žodžio dviguba nėra. Ne vienoje TV laidoje D. Asanavičiūtė kalbėjo tik apie daugybinę pilietybę.

Praeito ir šio referendumo tekstų autorius tas pats – prof. Vytautas Sinkevičius. Advokatė Z. Sličytė ir jau Anapilin iškeliavęs N. Rasimavičius – Rasimas, teigė, kad komunistas V. Sinkevičius dirbo LTSR Aukščiausioje taryboje juridiniame skyriuje, nuo eilinio klerko pakilęs iki vedėjo pavaduotojo. Atsiverskite jo biografiją Vikipedijoje, o ten apie priklausymą TSKP – nė žodelio. O juk jos nariu buvo nuo 1975 m. Taip, jis dalyvavo LR Konstitucijos kūrimo posėdžiuose ir visą laiką “kažką rašė” (gal protokolavo). Teko žiūrėti TV jo laidą, kurioje pasakojo ,,prisiminimus”, kaip buvo kuriama LR Konstitucija. Beje, dar nedrįsdamas prisistatyti "vienu iš kūrėju”, nes dar ne visi konstitucininkai iškeliavę Anapilin… Ateityje, galimai, išgirsime kitokią versiją (kas gali paneigti), kai archyvai išnyksta negrįžtamai.

Taigi, jei 2019 m. referendumo tekstas buvo taip sumarmalintas, žmonėms nebuvo pateiktas visas, kas garantuoja, kad šiame referendume, pasirašydami už, nesulauks netikėtumo – konstitucinis įstatymas, kurio dar nėra, bus atiduotas LR Seimui, kuriuo šiandien pasitiki tik 27 proc. Lietuvos gyventojų.

Prisiminkime, 2018 m., kaip Pilypas iš kanapių atsirado naujas dvigubos pilietybės mesijus Rimvydas Baltaduonis iš Konektikuto valstijos. Pragyvenęs ten 10 metų, šeimos nesukūręs, į mano klausimą susitikime su juo – ką veikęs 10 metų JAV, atsakęs – mokiausi. Žinoma, kad pasiekęs daktaro laipsnį, kandidatavo į KTU rektoriaus vietą. Kadangi nei JAV, nei Lietuvoje nebuvo žinomas, suvokė, jog reikia įsijungti į Lietuvių bendruomenės veiklą. Tokia proga ir pasitaikė – dviguba pilietybė, referendumas. Staiga – PLB ir Seimo komisijos bendrapirmininkis. Pirmasis jo susitikimas su būsimais rinkėjais surengiamas Lemonte, Pasaulio lietuvių centre (PLC). Aktyviai remiamas spalvių, skelbė “MŪSŲ LAIKAS DABAR”. Technika, diagramos, iškilmingai pranešama – tekstą mums parengė, konsultavo prof. V. Sinkevičius.

JAV lietuvių visuomeninis komitetas “Už dvigubą pilietybę” ne kartą kreipėsi į Pasaulio LB, siūlydamas savo vieną narį dalyvauti LR Seimo ir PLB posėdžiuose, atvykimo išlaidas pasidengiant asmeniškai. Tačiau nebuvomo išgirsti. Visai neseniai Anapilin iškeliavo buvusi PLB pirmininkė Regina Narušienė, konstitucinės teisės mokslų daktarė, parengusi ir išspausdinusi knygą “Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt” (Vilnius, 2020 m), kurioje pateikiamos visos peripetijos su LR Seimu dėl dvigubos pilietybės įteisinimo.

Netaisyk to, kas nesugadinta, – sena patarlė, labai tinkanti referendumo stūmėjams. Pilietybės įstatymo pataisose visi atvejai surašyti, nėra vienintėlio – išvykusiems po 1990 m. Kovo 11-osios. LR Seimas – įstatymų leidėjas gali priimti dar vieną pataisą ar papildymą: “Išvykusiems po 1990 m. Kovo 11-osios iš Lietuvos lietuvių kilmės asmenims, kurie patys ar jų tėvai, seneliai buvo Nepriklausomos Lietuvos piliečiais iki rusų okupacijos 1940 m. birželio 15 d.” LR Seimas 2016 m., nepaisydamas KT doktrinos, dvigubą pilietybę įteisino (be referendumo). Tereikia tik nubalsuoti už Pilietybės įstatymo 12 pataisą, o Prezidentas, tikėkime, pasirašys – juk visiems svarbu, kad kuo daugiau tautiečių išlaikytų Lietuvos pilietybę.

Kam labiausiai rūpi referendumo “prastūmimas”?

1. Dalia Asanavičiūtė – neligitimi LR Seimo narė nuo 2020-11-13, 2020–2024 m. kadencija.

LR Konstitucija 56 str.: ”Seimo nariu gali būti renkamas LR pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena (išskirta mano) Lietuvoje (…)“

Iškėlė Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai. Išrinkta pagal sąrašą, kurį sudarė G. Landsbergis davęs nr. 48, o porinkiminis eilės numeris tapo 39.

Septynetą metų gyveno Jungtinėje Karalystėje; nuo 2014 m. kovo iki 2020 m. birželio – išrinkta JK LB pirmininke. Šiuo metu – JK Valdybos narė. Ar kas rinktų bendruomenės pirmininke, jei ji gyventų Lietuvoje? Internete yra visas pluoštas žinių apie D. Asanavičiūtės verslą (prekybininkė) JK ir adresai, kuriais ji naudojosi. Galimai, VRK anketose įrašė gyvenamąją vietą, kuri yra Registrų centro dokumentuose – galimai turi gyvenamąjį plotą Vilniuje. De facto gyveno JK, o su savo vaikais į Lietuvą persikėlė 2020 m. lapkričio 5 d. Beje, vaikai liko JK.

Referendumas jai tarsi išsigelbėjimo ratas. Tačiau – ji ir G. Landsbergis sulaužė LR Konstituciją – net vienmandatėje kandidatavo iš Anglijos. Kaip sakė Anglijos lietuviai – balsavo už Armonaitę, taip balsuodami prieš Asanavičiūtę.

2. Prof. Vytautas Sinkevičius - referendumo teksto rengėjas

Pateikiu iškalbingą citatą iš lietuviškos žiniasklaidos: “Kaip žinia, prof. Vytautas Sinkevičius, buvęs LR KT teisėjas 2001 m. lapkričio 30 d. VU Teisės fakultete apgynė disertaciją „Lietuvos Respublikos pilietybės teisinis reguliavimas 1918-2001 metais: raida ir dabartinio teisinio reguliavimo problemos“ (doktorantūros komiteto pirmininkas, darbo vadovas – profesorius Mindaugas Maksimaitis), kai iki pirmo LR KT nutarimo 2003-12-30 pilietybės klausimais buvo dar dveji metai, tai atmesti labiausiai kvalifikuoto asmens nuomonę pilietybės klausimais LR KT ko gero nei norėjo, nei sugebėjo. Tuo labiau prof. V. Sinkevičius savo kvalifikaciją demonstruoja ir 2002 metais išleistoje knygoje „Lietuvos Respublikos pilietybė 1918-2001 metais“, 207 psl. Todėl ypatingai svarbu paanalizuoti, ką gi prof. V. Sinkevičius aiškina moksliškai apie dvi pilietybes. Apie tai – 2017-04-27 jo straipsnis „Konstitucijos korifėjo bankrotas“. Profesoriui V.Sinkevičiui buvo sudaryta galimybė sukritkuoti šiame straipsnyje pateiktus teiginius ir jis ta galimybe pasinaudojo. Apie tai, kaip prof. V.Sinkevičiui pavyko sukritikuoti yra aprašyta 2017-05-17 straipsnyje „Konstitucijos korifėjaus bankrotas (II dalis)“.

Pažvelkime į naujų žodžių, naujų sąvokų įvedimo genezę. Imkime prof. V. Sinkevičiaus mokslinio darbo „Dviguba pilietybė: pasiūlymo papildyti Konstitucijos 32 straipsnį analizė“ tokią ilgą, tačiau labai esminę citatą:

„Atskleidžiant Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostatos „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ sampratą negalima apsiriboti vien lingvistiniu (verbaliniu) teisės aiškinimo metodu ir remiantis tik kurio nors vieno minėtoje nuostatoje esančio žodžio – nagrinėjamu atveju žodžio „atskiras“ – lingvistine prasme aiškinti visoje nuostatoje nustatytą teisinį reguliavimą. (….)”

Toliau nebecituosiu, nes dėl tokio šarlatanizmo dėl vieno vienintėlio žodžio atskiras, neverta gaišti laiko. Manome, kad paaiškinome kodėl tokie sukti, apgaulingi referendumo tekstai.”

3. Dvi partijos Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai ir Laisvės partija. Reitingai žemiausi. Todėl bet kuria kaina reikia siekti populiarumo, tapti tautiečių “gelbėtojais” – iš čia kyla referendumai, partnerystės įteisinimas, Stambulo konvencija, narkotikai…

Pabaigai

5 milijonus eurų kultūros ministras teišgalėjo skirti 100 -metinei Dainų šventei. Galimai, daugiau nei 5 mln. kainavo visas šitas referendumo širšalas. Reklama – plakatai, spalvotos skrajutės ant brangaus kreidinio popieriaus, dainuška repo stiliumi, sklindanti visose Lietuvos parduotuvėse, agitaciniai vaizdo įrašai.

Na, ir finalas – LR Seimo narių, ambasadorių, konsulų kelionės su užduotimi – agituokite. Kelionės ne bet kur – į užsienius. Prieš savaitę į JAV atsilankęs Seimo kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis buvo gana agresyvus – pasirašykite taip ir viskas. Kai moteris pabandė paprieštarauti, tai įsiutęs Seimo narys aiškino – aš esu Seimo narys, aš žinau geriau, – vos ne pirštu durdamas moteriai į akis.

Kažkada Seimo narys V. Juozapaitis, kaip tikras detektyvas išnagrinėjo jauno ir talentingo pianisto karjerą, užėmus Kultūros ministro pavaduotojo postą. Pasirodė, kad pianistas, sugebėjęs puikiai baigti tuometinę valstybinę konservatoriją, tik… be vidurinio mokslo atestato. V. Juozapaitis įrodė aferą. Turint detektyvo patirtį, reiktų atskleisti labai nesunkiai, kaip sakoma, matomą ,,plika akimi” D. Asanavičiūtės ir G. Landsbergio aferą – nuolat negyvenant Lietuvoje, kandidatuoti į Seimą, o svarbiausia, patekti su partijos pirmininko palaimintu sąrašu. Apkaltą organizuokite ir išleistus mokesčių mokėtojų pinigus pareikalaukite sugrąžinti į biudžetą. Kad kitiems nesąžiningiems nekiltų noras pakartoti svaiginančią D. Asanavičiūtės karjerą…

Taigi, susitarkime, supvalinkime, – repuoja dainininkai referendumui. Ką susitart, suapvalint?

Visoje šioje bakchanalijoje referendumo tema, apie patį svarbiausią įvykį Lietuvos žmonių gyvenime – Prezidento rinkimus, šaukliai iš Seimo, URM, ambasadų, konsulatų, TV, tik mesteli, kaip V. Juozapaitis Čikagoje ir jos apylinkėse: ,,Na, jūs žinote, vyksta Prezidento rinkimai. Bet dabar svarbiausiai yra referendumas….”

Asmeninė nuomonė

LR Seimas turėtų priimti tokio teksto įstatymą: ,,LR piliečiai, turintys ir kitos šalies pilietybę, neturi teisės kandidatuoti į LR Seimą, dirbti vyriausybėje atsakingose pareigose.”

Šis tekstas yra skaitytojų pozicija ir nebūtinai atspindi redakcijos nuomonę.

The post Skaitytojų paštas. Buldozeriu stumiamas nereikalingas referendumas appeared first on LAIKMETIS.

Brangūs broliai vyskupai ir kunigai,
Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

Šiandienos Evangelijos skaitinyje Jėzus kalba apie krikščionybės esmę, sakydamas savo mokiniams: Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau (Jn 15, 9). Mūsų tikėjimas kyla iš to, kad esame mylimi vaikai Dievo, kuris mus pamilo pirmas, todėl Jėzus skatina tikėti Dievo meile: Pasilikite mano meilėje (ten pat).

Galima užduoti klausimą: kaip mes pasiliekame Jėzaus meilėje? Viešpats atsako žodžiais: Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje (Jn 15, 9). Tikėdami Dievo meile mums, Viešpaties įsakymus priimame ne kaip naštą ar draudimų sąrašą, o kaip gyvenimo žodžius, padedančius išsivaduoti iš blogio, savanaudiškumo ir materialaus pasaulio įtakos. Viešpaties įsakymai suteikia mums šviesos ir išminties iš aukščiau ir teikia ilgalaikį bei tikrą džiaugsmą. Viskas, ko Kristus iš mūsų prašo, yra mylėti Dievą, mylint savo artimą. Mūsų, kaip Kristaus sekėjų, pašaukimas yra gyventi pagal meilės taisyklę, vengiant visų nuodėmių ir apgaulės, bet kokios konkurencijos ir pavydo, ir niekada nekenkti kitiems.

Parodydamas meilę savo artimui Jėzus yra geriausias pavyzdys mums, nes jis pasakė: Mylėkite vienas kitą taip, kaip aš jus mylėjau! (plg. Jn 15, 12). Tai reiškia, kad reikia mylėti nesavanaudiškai, dosniai ir pasiaukojančiai, nes taip mus pamilo Jis, paaukojo savo gyvybę ant kryžiaus už visą žmoniją. Todėl tikra draugystė apima pasirengimą paaukoti savo gyvybę už kitus: Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti (Jn 15, 13). Atiduoti gyvybę yra aukščiausia meilės išraiška, kurią galima apibendrinti dar vienu žodžiu, veiksmažodine forma duoti. Kai atiduodame daugiau, esame arčiau Dievo ir vieni kitų. Kiekvienas iš mūsų turime, ką duoti kitiems, – materialinę ar dvasinę paramą, padrąsinimą, atleidimą, viltį, įgytas žinias ir tikėjimo patirtį. Visa tai galime duoti be saiko, nes mylėjimas vienas kito neturi jokių apribojimų. Nemokama Dievo malonės dovana įgalina ir skatina mus aukoti save ir savo gyvenimą kitų labui. Taip mes randame tikslą, ramybę ir džiaugsmą savo gyvenimui šiame pasaulyje ir laukiame amžinos laimės danguje.

Mąstyti apie Dievo meilę, kai šiandien Lietuvoje švenčiame Motinos dieną, yra verta ir teisinga, tuo parodome, jog gerbiame savo mamas. Visi galime pasakyti, kad pirmoji meilės patirtis kilo iš mamos, kuri savo gyvenime dėl mūsų paaukojo daug. Negalima pamiršti jos nesavanaudiškos meilės, supratimo ir atlaidumo mums. Meilė, kurią motinos teikia savo vaikams, iš tiesų yra Dievo meilės ženklas mums, – Dievo, kuris sukūrė mus per mūsų tėvų meilę. Todėl niekada nepamirškime savo motinų – ar jos gyvos, ar mirusios. Nors motina kartais buvo griežta su tavimi augindama tave, vienintelė motyvacija jos širdyje buvo meilė tau, savo vaikui. Todėl melskitės už savo motiną ir dėkokite Viešpačiui už visas dovanas, kurias Jis jums per ją suteikė. Parodydami konkretų pagarbos ir meilės savo motinai ženklą, grąžinkite jai meilę tokiu pat būdu, ir tai bus geriausia dovana, kurią galite jai duoti.

Brangūs broliai ir seserys Kristuje! Kaip žinote, mano, kaip Apaštalinio Nuncijaus, kelionė jūsų nuostabioje šalyje eina į pabaigą ir po kelių dienų aš išvyksiu. Šia proga jaučiu gilų dėkingumą Viešpačiui, mūsų Dievui, kuris visą gyvenimą man teikė galimybę pažinti Lietuvą ir lietuvius. Nuo mokyklos laikų Toronte, kur turėjau lietuvių klasiokų ir krepšinio komandos draugų, iki dviejų tarnysčių Apaštalinėje Nunciatūroje Vilniuje, kurių metu man buvo malonu, kad galėjau pažinti daug vyskupų, kunigų, seserų, civilinės valdžios atstovų ir pasauliečių, kurie didžiavosi savo krikščioniška ir lietuviška tapatybe kaip garbę teikiančiu ženklu.

Daugelyje miestų, miestelių ir kaimų, kuriuose turėjau garbės apsilankyti per pastaruosius penkerius metus, tikrai galiu pasakyti, kad visada ten jaučiausi visų šiltai priimtas kaip nuolankus vargšelis Jo Šventenybės Popiežiaus Pranciškaus atstovas jūsų šalyje. Šis faktas tik patvirtina tvirtus vietinės Bažnyčios Lietuvoje ryšius su Bažnyčia Romoje, kur reziduoja Šventojo Petro įpėdinis. Šis šimtmečių senumo tvirtas tikėjimo ir meilės ryšys, išlaikęs jūsų širdis, protus ir sielas gyvus ir šviesius, turi tęstis ir ateityje bendram visų gėriui.

Todėl atsiminkite žodžius, kuriuos Viešpats Jėzus pasakė savo mokiniams: Pasilikite mano meilėje (Jn 15, 9). Visada išlikite Dievo meilėje ir niekada nepamiršite tikrojo gyvenimo kelio, vedančio į amžinąjį gyvenimą su Viešpačiu. Mylėkite vienas kitą gerbdami, atleisdami vienas kitam ir palaikydami vienas kitą ir jūsų visuomenė tikrai klestės bei taps šviesa kitiems. Išlikite įsimylėję savo tėvynę Lietuvą ir niekada nepamirškite savo istorijos ir sunkaus kelio į nepriklausomybę, įgytą krauju daugelio kankinių, kurie atidavė savo gyvybes, kad jūsų tauta ir jūsų šalis šiandien gyventų laisvėje, demokratijoje ir taikoje. Visada išlikime Dievo meilėje!

Vilnius, Lietuvos sostinė, taip pat žinomas kaip gailestingumo miestas. Dvi šventovės, skirtos Dievo Gailestingumui ir Švenčiausiajai Mergelei Marijai, Gailestingumo Motinai, yra tikri brangakmeniai miesto širdyje, pritraukiantys daug tikinčiųjų, ieškančių nuodėmių atleidimo, Dievo malonės, palaiminimo sau ir savo šeimoms. Šios šventovės sujungia dangų ir žemę, pakeldamos neramias žmonijos širdis į Dievo didybės dieviškumą, paversdamos vargšus nusidėjėlius mokiniais ir tiesos bendradarbiais, kuriems atleista. Jūsų sostinė ir šalis tikrai turi privilegiją turėdama šiuos Dievo gailestingumo šaltinius. Todėl nuolat melskimės už teisingumą ir taiką Europoje ir visame pasaulyje, už tikėjimo, vilties ir meilės išsaugojimą, kad visa žmonija pažintų gailestingąją Dievo meilę ir išliktų Jo meilėje. Aušros Vartų Dievo Motinos ir Šventojo Kazimiero, Lietuvos globėjo, užtarimu Dievas telaimina ir tesaugo kiekvieną iš jūsų, visą Bažnyčią ir visas krikščioniškas jūsų šalies šeimas, telaimina Dievas Lietuvą per amžius! Amen.

The post Arkivyskupas Petar Antun Rajič. Kai atiduodame daugiau, esame arčiau Dievo ir vieni kitų appeared first on LAIKMETIS.

LVI anksčiau skelbtame straipsnyje jau apžvelgė savarankiškai išsikėlusių kandidatų Igno Vėgėlės, Eduardo Vaitkaus, Gitanos Nausėdos ir Remigijaus Žemaitaičio pažiūras. Dabar atėjo metas partijų keliamų kandidatų įvertinimui. Iš jų pabendrauti su LVI ir atsakyti į visus užduotus klausimus laiko rado vienintelis Andrius Mazuronis. Tiesa, paminėtina, kad iš rinkimų pasitraukęs ir paramą Ignui Vėgėlei išreiškęs Aurelijus Veryga taip pat išsamiai užpildė klausimyną. Su jo nuostatomis ir kita informacija apie LVI atliekamą tyrimą galima susipažinti čia.

Andrius Mazuronis

Šiuo metu pirmininko pavaduotojo pareigas Seime einantis A. Mazuronis yra vienas jauniausių šių rinkimų dalyvių, tačiau politikoje nebe naujokas – parlamente jis skaičiuoja jau ketvirtąją kadenciją. Karjerą pradėjęs „Tvarkoje ir teisingume“, vėliau ją tęsęs Liberalų sąjūdyje, šiandien A. Mazuronis yra skandalų blaškomos Darbo partijos pirmininkas. Nors pastarųjų dviejų partijų ideologija sunkiai gali būti apibūdinama kaip konservatyvi, pats A. Mazuronis atsakydamas į LVI jam užduotus klausimus atsiskleidė kaip sąlyginai konservatyvios politikos šalininkas.

A. Mazuronio teigimu, šeima, „kurią valstybė turi pasirinkti kaip savo politikos pagrindą“ yra „vienareikšmiškai – vyro ir moters sąjunga“, o „vienalyčių sąjungų sulyginimas su šeimos statusu <...> yra klaidinga“. Tokia samprata, jo teigimu, yra įtvirtinta ir Konstitucijoje, todėl „vienintelis kelias keisti dabartinę situaciją būtų konstitucijos keitimas“. Jis priduria, kad šeima taip pat yra ir „valstybės ekonomikos pagrindas“, todėl valstybės politika turėtų „socialiniu, kultūriniu, ekonominiu būdu skatinanti šeimas“. A. Mazuronio išsakytą nuomonę pagrindžia ir jo, kaip Seimo nario, balsavimai dėl šeimos sampratą apibrėžiančių įstatymų projektų šioje Seimo kadencijoje: jis balsavo prieš Partnerystės (2021 m.) ir Civilinės sąjungos (2023 m.) įstatymų projektus, sulyginančius vienalytes poras ir šeimą, ir už Artimojo ryšio įstatymo projektą (2023 m.).

Paklaustas apie lyčių skaičių A. Mazuronis nedaugžodžiavo: „Man asmeniškai čia net keistas klausimas, aišku, dvi lytys – vyrai ir moterys. Sunkiai įsivaizduoju keliasdešimties lyčių įvairovę.“ Vis dėlto, pastebėtina, kad A. Mazuronio pozicija dėl Stambulo konvencijos, kurioje įtvirtinta „socialinės lyties“ sąvoką, keitėsi. 2021 m. Seime kilus klausimui dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo, A. Mazuronis teigė neprieštaraujantis jos ratifikavimui: „Jei skaitai ją, tai nieko blogo ten nėra, o jei jau kažkas kažką įsivaizduoja skaitydamas – tai jau vaizduotės lakumo klausimas“. Kita vertus, 2023 m., Seimui nusprendus kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Stambulo konvencijos atitikties Konstitucijai, A. Mazuronis tai pavadino „gudriu planu“ ir išreiškė nepritarimą valdančiųjų sumanymui legitimuoti konvenciją, pasitelkiant teisminę valdžią. Galiausiai, 2024 m. „Manobalsas.lt“ apklausoje jis nurodė, jog „visiškai nesutinka“ su teiginiu, kad  „Lietuva turi ratifikuoti Stambulo konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje“.

Pasiteiravus apie jo požiūrį dėl tėvų teisės auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, ypač lytinio ugdymo srityje, A. Mazuronis taipogi laikėsi konservatyvios pozicijos ir nurodė, jog tiek dorovinis ugdymas, tiek lytiškumo ugdymas privalo priklausyti auklėjimo šeimoje, o ne valstybinio švietimo prerogatyvai: „Jeigu mes leisime kažkokiems žmonėms šituos dalykus įrašyti į švietimo programas pagal jų supratimą, tai atsiras kitos grupės, visuomenės dalys, kurių požiūris į šitą dalyką bus diskriminuojamas ir paminamas.“ Tokią A. Mazuronio poziciją patvirtina ir jo, kaip Seimo nario, veikla: 2021 m. jis balsavo už Seimo rezoliuciją „Dėl tėvų teisių užtikrinimo švietimo sistemoje“, o 2023 m. – už siūlymą pašalinti progresyvistinį lytiškumo ugdymą iš mokyklose dėstomos Gyvenimo įgūdžių programos.

Nors LVI apklausoje nurodė, kad žmogaus gyvybė turėtų būti saugoma nuo embriono susiformavimo, viešų šaltinių analizė atskleidė, jog A. Mazuronis nėra griežtesnio abortų reguliavimo šalininkas. Šį pavasarį LRT vykdytoje kandidatų į prezidentus apklausoje jis nurodė: „Yra aplinkybių gyvenime, kai tiesiog turi būti palikta moteriai pasirinkti. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Aš priešininkas, kategoriškai esu priešininkas absoliutaus abortų uždraudimo.“ 2013 m., Seime svarstant Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektą, kuriuo siekta sugriežtinti negimusios gyvybės apsaugą, A. Mazuronis šį projektą pavadino „nežmoniško elgesio su moterimis įstatymu“ ir nurodė, kad abortų skaičius turėtų būti reguliuojamas ne draudimais, o jaunimo lytiniu švietimu, informavimu apie šeimos planavimą ir didinant kontracepcijos pasiūlą (Delfi.lt).

Liberalesnės nuomonės A. Mazuronis laikosi ir pagalbinio apvaisinimo klausimu, LVI apklausoje jis nurodė manantis, jog tai yra „ne tiek etiniai, kiek medicininiai dalykai“. 2021 m. jis balsavo už Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisas, kuriomis atsisakyta neterminuoto žmogaus embrionų saugojimo, sukurtos teisinės prielaidos žmogaus embrionų naudojimui kitais nei pagalbinio apvaisinimo tikslais ir sukurtos teisinės prielaidos šia procedūra pasinaudoti vienos lyties asmenų poroms.

Paklaustas, kaip vertintų pasiūlymą įteisinti surogatinę motinystę Lietuvoje, A. Mazuronis nurodė: „Aš pagal savo vertybinę skalę sunkiai suprantu tokį dalyką, į tokį įstatymo projektą žiūrėčiau atsargiai.“

Politikas išreiškė konservatyvią nuomonę ir eutanazijos klausimu – nurodė šiai priemonei nepritariantis ir pridūrė: „Nemanau, kad kažkas iš šalies gali būti tinkamai kvalifikuotas, informuotas, kad nuspręstų, kada žmogui numirti.“ Pastebėtina, kad ir 2012 m., Seime parengus Eutanazijos įstatymo projektą, A. Mazuronis jo nepalaikė ir balsavo už jo išbraukimą iš sesijos darbų programos.

Galiausiai, A. Mazuronis, paklaustas apie krikščionių ir Bažnyčios dalyvavimą sprendžiant aktualius visuomenei klausimus, nurodė nesantis dvasininkų įtakos politikoje šalininkas: „Pasiūlymai turi nevirsti diktatu. Tokią praktiką esu matęs, kai aukščiausio lygio kunigai ateina į Seimą ir pradeda reguliuoti klausimus, kurių neturėtų reguliuoti. Atrodo, kad vykdomas lobizmas pasinaudojant savo turima galia visuomenėje.“ Kita vertus, kandidatas pabrėžė, kad tiek politikams, tiek kitų sričių specialistams turi būti garantuojama sąžinės laisvė ir sudarytos sąlygos profesinėje veikloje remtis savo įsitikinimais.

Ingrida Šimonytė

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų iškelta kandidatė į prezidentus, dabartinė šalies ministrė pirmininkė, žiniasklaidoje jau praminta „krizių premjere“, gali būti įvardijama ne tik kaip vienas populiariausių veidų savo atstovaujamoje partijoje, bet ir viena ryškiausių politikių šiuolaikinės Lietuvos istorijoje. Labiausiai I. Šimonytė išgarsėjo 2009–2012 m. eidama finansų ministrės pareigas Lietuvai ekonomiškai sunkiu laikotarpiu, dėl ko buvo praminta „sunkmečio ministre“. Antrą kadenciją Seimo narės pareigas einanti politikė dar labiau išpopuliarėjo 2019 m. kaip pagrindinė Gitano Nausėdos konkurentė rinkimuose į prezidentus. Gegužės 12 d. vyksiančiuose rinkimuose I. Šimonytė mes iššūkį G. Nausėdai ir vėl. Taigi, kokių pažiūrų lietuvius ji nori atstovauti?

Šeimos sampratos klausimu konservatorių iškeltos kandidatės pozicija yra labai aiškiai išreikšta ir nuosekliai liberali. Nuo 2016 m. I. Šimonytė Seime visuomet palaikydavo įstatymų projektus, kuriais numatoma galimybė vienalytėms poroms kurti šeimai prilygintinus santykius: balsavo už Civilinio kodekso pataisas, kuriomis įteisinama partnerystė (2017 m.), buvo viena iš Partnerystės įstatymo projekto iniciatorių (2021 m.), balsavo už Civilinės sąjungos įstatymo projektą (2023 m.). Žiniasklaidai kandidatė yra sakiusi: „Aš visada palaikiau sprendimus, susijusius su civilinės partnerystės ar civilinės sąjungos, kaip bepavadinsime, įteisinimu, galimybe įteisinti savo santykius žmonėms, kurie nenori arba negali susituokti pagal Lietuvos Konstituciją.“

Tuo pat metu, I. Šimonytė Seime balsavo prieš alternatyvius „Susitarimo dėl bendro gyvenimo“ (2017 m.) ir „Artimo ryšio“ (2023 m.) įstatymų projektus, kuriais mėginta sureguliuoti vienalyčių porų santykius taip, kad jie nebūtų prilyginti šeimai. Šias pastangas kandidatė apibūdino taip: „(...) tas alternatyvus projektas kalba apie Civilinio kodekso dalį, susijusią su sandorių teise. Tai jeigu mes norime pasakyti, kad du vienas kitą mylintys žmonės, tegu jie bus vienos lyties, yra ne šeima, o UAB, mano nuomone, tai yra labai nepagarbu tų žmonių atžvilgiu.“

Taip pat nuosekliai I. Šimonytė palaiko ir Stambulo konvencijos ratifikavimą – tiek vertinant pasisakymus viešojoje erdvėje, tiek ir balsavimus dėl šio klausimo Seime. Kritikų nuogąstavimus dėl joje įtvirtintos „socialinės lyties“ sąvokos ji laiko nepagrįstais: „Taip, yra ten diskusijų apie vertimą, kuris gal kažkam skamba taip, tarsi ten sukuria kažkokį 150 lyčių ar kažkokių kitų keistų interpretacijų, kurias mes girdime ir kitose šalyse ir kurių šaltinis, man atrodo, yra į rytus, nes tai yra lygiai tas pats naratyvas, kuris klaidžioja visur po Europą, kad ratifikavus šią konvenciją atsiras kažkokios keistos lytys, kurių šiaip gamtoje nėra, ta prasme toks nesusipratimas, visiškas neigimas tikros konvencijos esmės.“

Kita vertus, liberalias pažiūras deklaruojanti I. Šimonytė pasisako už valstybės vaidmens didinimą, kai kalba eina apie tėvų laisvo pasirinkimo teisę, kaip ugdyti savo vaikus. 2021 m. ji balsavo prieš Seimo rezoliuciją  „Dėl tėvų teisių užtikrinimo švietimo sistemoje“. I. Šimonytė gynė 2023 m. rugsėjį mokyklose startavusią Gyvenimo įgūdžių programą ir visuomenėje kilusią diskusiją dėl jos pavadino „manipuliatyvia“: „ (...) iš visos programos ištraukiami tie klausimai, kurie susiję su lytiškumu, ir bandoma pateikti, kad visa programa yra apie tai, kad tai yra kažkokia lytiškumo ugdymo programa. Kas yra visiškas melas. (...) Pagrindinis šios programos tikslas – ne lytiškumo ugdymas, o emocinio intelekto ugdymas.“ Seimo opozicijai pasiūlius lytiškumo ugdymo dalį iš Gyvenimo įgūdžių programos perkelti į tėvų sprendimu pasirenkamas dorinio ugdymo pamokas, ji balsavo prieš įstatymo projektą ir teigė, kad etikos ir tikybos dalykų mokytojai nėra apmokyti dėstyti lytiškumo temomis.

Negimusios gyvybės apsaugos klausimu I. Šimonytė žiniasklaidoje išsakė tokią nuomonę: „Abortų draudimui nepritarčiau. Manau, kad tai moteriai yra labai sunkus moralinis pasirinkimas, bet mūsų, kaip visuomenės, pareiga yra padaryti taip, kad moteriai nereikėtų daryti tokių pasirinkimų. Draudimas yra paprasčiausias pasirinkimas, bet klausimas, ar draudimas sprendžia tas problemas, kurias mes norime spręsti.“

Kalbant apie surogatinės motinystės klausimą, reikia priminti, jog būtent I. Šimonytės vadovaujamos vyriausybės Sveikatos apsaugos ministerijoje buvo kilusi iniciatyva įteisinti neatlygintiną surogatinę motinystę. Tiesa, pati I. Šimonytė šiuo klausimu nuomonės nėra išreiškusi, 2020 m. ji nedalyvavo Seime balsuojant dėl rezoliucijos „Dėl visų formų surogacijos pasmerkimo“.

I. Šimonytė savo balsais Seime šią kadenciją palaikė pagalbinio apvaisinimo sistemos liberalizavimą: balsavo už įstatymo projektą, kuriuo atsisakyta žmogaus embrionų neterminuoto saugojimo, sukurtos teisinės prielaidos embrionus naudoti kitiems nei pagalbinio apvaisinimo tikslais ir leisti pagalbiniu apvaisinimu pasinaudoti vienos lyties asmenų poroms.

Atsakyti, koks I. Šimonytės santykis su Bažnyčia sudėtinga. Viena vertus, 2019 m. kandidatuodama į prezidentus, I. Šimonytė teigė, kad yra tikinti, jai tikėjime svarbiausia yra bendruomenė, o sprendimus priima remdamasi krikščioniška etika. Kita vertus, kai kurie katalikų kunigai apie ją atsiliepė neigiamai: disidentas kun. Robertas Grigas 2019 m. jos rinkimų kampaniją pavadino „naktiniu gėjų klubu“, o kun. Arūnas Peškaitis OFM teigė, kad „ultraliberalių pažiūrų“ I. Šimonytė siekia sunaikinti šeimą kaip visuomenės institutą, o jos pažiūros yra „pavojingos“ ir „kraupios“.

Įvertinus I. Šimonytės pasisakymus ir veiklą Seimą, galime drąsiai teigti, kad, nors atstovauja konservatorių partiją, tai liberaliai mąstančios visuomenės dalies atstovė. Nors apklausos ir politologai pergalės jai šiuose Prezidento rinkimuose nežada, kita vertus, išlieka intriga dėl to, ar šiai kandidatei pavyks neužleisti antrosios vietos kur kas konservatyvesniam I. Vėgėlei.

Dainius Žalimas

I. Šimonytės populiarumui neabejotinai koją pakišti gali Laisvės partijos iškeltas kandidatas Prezidento rinkimuose Dainius Žalimas, kuris taip pat atstovauja liberaliąją visuomenės dalį. Žiniasklaidoje D. Žalimas jau buvo prašytas paaiškinti, kuo jis skiriasi nuo I. Šimonytės. Atsakydamas į tai jis neslėpė, jog iš tiesų jų vertybės panašios. Vis dėlto, jis tikino, jog būtų kur kas nuoseklesnis už konservatorių kandidatę.

Prieš aptariant D. Žalimo pažiūras būtina pastebėti vieną detalę. Tai vienintelis kandidatas, kuris vienu metu dalyvauja ir Prezidento rinkimų kampanijoje, ir taip pat pirmuoju numeriu veda Laisvės partijos sąrašą mėnesiu vėliau vyksiančiuose rinkimuose į Europos parlamentą. Nors pats D. Žalimas teisinasi, kad laimėjęs Prezidento rinkimuose nebedalyvautų rinkimų į Europos parlamentą kampanijoje, visuomenės apklausos ir apžvalgininkai, toli gražu, jam nežada prezidentinės sėkmės, todėl Laisvės partijos kandidatas jau spėjo susilaukti kritikos, kad Prezidento rinkimus išnaudoja ne realiai siekdamas Prezidento posto, o būtent rengdamasis Europos parlamento rinkimams, kuriuose jam būti išrinktam tikimybė kur kas didesnė.

D. Žalimas visuomenėje geriausiai žinomas kaip buvęs Konstitucinių Teismo teisėjas ir pirmininkas. Būtent jo pirmininkaujamas Konstitucinis teismas priėmė žymųjį 2019 m. sausio 11 d. nutarimą, kuriame išaiškinta, kad konstitucinė šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu ir Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ir kitoks nei santuokos pagrindu sudarytas šeimos modelis. Pats D. Žalimas komentuodamas šį nutarimą teigė: „Iš tiesų santuoka vienareikšmiškai pagal Konstituciją yra vyro ir moters laisvu sutarimu sukuriama sąjunga. Tuo tarpu šeima yra gerokai platesnė už santuoką ir tikrai neutrali lyties požymiu, nes šeimų gali būti visokių. Nebūtinai, kas akcentuojama šioje byloje, t.y., tos pačios lyties asmenų, sudariusių santuoką, arba registruota partnerystė užsienyje, bet mes turime begales tokių pavyzdžių, kai tos pačios lyties asmenys sudaro šeimą.“ Komentuodamas šioje Seimo kadencijoje kelią besiskinantį Civilinės sąjungos įstatymą, D. Žalimas jį apibūdino kaip nepakankamą ir, jeigu jis būtų priimtas, ginčytiną tiek Konstituciniame Teisme, tiek Europos Žmogaus Teisių Teisme: „Manau, kad dalis jo nuostatų neišvengiamai bus ginčijama kaip, pavyzdžiui, teisės nesuteikimas pasikeisti pavardę, net tas pats įvaikinimas. <...> Sakyti, kad vaiko interesai kenčia labiau, jeigu jis augtų, būtų įvaikintas civilinės sąjungos sudariusių asmenų ir tos pačios lyties asmenų, nematau jokio objektyvaus pagrindo taip tvirtinti.“

 Šių rinkimų kontekste paklaustas, ar palaiko vienalyčių porų santuokos įteisinimą ir galimybę joms įsivaikinti, D. Žalimas teigė, kad būtina eiti nuosekliai – pradžioje įteisinti vienalyčių porų partnerystę, o vėliau galima būtų kelti ir santuokos bei įvaikinimo klausimus: „Bet aš tikrai nematau čia jokios grėsmės, jeigu santuoka taip pat būtų garantuojama ateityje kažkada pakeitus Konstituciją. Kaip ir dėl įsivaikinimo – aš jokios grėsmės nematau, nes svarbiausia yra vaiko geriausi interesai. Ir tikrai mes neturime jokio pagrindo tvirtinti, kad tokiose šeimose augantys vaikai kažkaip nukenčia.“ 2023 m. Vilniaus apylinkės teismui atmetus tos pačios lyties asmenų prašymą registruoti partnerystę, D. Žalimas pareiškė, kad tokie teisėjai neturėtų dirbti teisme.

Iš viešų D. Žalimo pasisakymų galima daryti išvadą, jog jis palaiko ir socialinės lyties sampratą. Dar būdamas KT pirmininku, remdamasi 2019 m. sausio 11 d. nutarimu, jis yra sakęs, jog Konstitucija gina translyčių teises, o diskriminacija „lytinės tapatybės pagrindu“ yra draudžiama. Diskutuodamas apie būtinybę tinkamai reglamentuoti teisę į lytinės tapatybės pripažinimą, D. Žalimas teigė, kad Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėka net nėra būtina Seimui priimti tai reglamentuojančių teisės aktų, kadangi tai jau galima daryti teisminiu keliu: „KT, manau, pakankamai principingai pasisakė, klausimas, koks tos nuostatos potencialas. Pagal Konstituciją, juolab, kad yra nusistovėjusi tam tikra praktika neįstatyminiu lygiu, teismų sprendimai, yra žmonių teisiniai lūkesčiai... (...) Jis taip pat teigė: „Abejoju, kad aprašus, susijusius su profesijom, su sveikatos paslaugomis, taisyti trukdo įstatymai.“

D. Žalimas ne kartą pasisakė už Stambulo konvencijos ratifikavimą, teigė, jog tai, kad Lietuvoje ji vis dar nėra įsigaliojusi, rodo mūsų šalies atsilikimą. Jo teigimu „priešinimasis Stambulo konvencijai su visa argumentacija apie nacionalinių ar krikščioniškų vertybių apsaugą objektyviai sutampa su rašizmo postulatais“.

Abortų klausimu D. Žalimas savo poziciją išsakė atsakydamas į LRT užduotus klausimus: „Moteris, kaip ir bet kuris kitas žmogus, turi teisę į savo kūną, tai, be abejo, jai svarbu apsispręsti iki tam tikro laiko, kada ji gali priimti sprendimą dėl nėštumo nutraukimo dėl vienų ar kitų priežasčių.“

D. Žalimas interviu „15min“ nurodė, kad yra tikintis, bet ne katalikas. Tai pakankamai gerai atsispindi ir kandidato kritikoje, nukreiptoje prieš Bažnyčios dalyvavimą sprendžiant visuomenei aktualius klausimus: „<...> jokia Katalikų bažnyčia arba jokia dauguma negali diktuoti, ar su tos pačios lyties asmeniu, ar su kitos lyties asmeniu šeimas kurti. Prie visos pagarbos religinėms nuostatoms, reikėtų pasakyti, kad teisės viršenybė suponuoja pasaulietinę valstybę, tai jokia Katalikų bažnyčia negali spręsti, kas turi būti pagal Konstituciją suprantama kaip šeima.“ Taigi, jo nuomone, ne tik Bažnyčia, bet ir krikščioniškų pažiūrų piliečių dauguma, valstybėje neturėtų spręsti dėl šeimos sampratos. D. Žalimas šių metų pradžioje kritikavo tradiciją katalikų Bažnyčiose vykdyti policijos komisariatų viršininkų tarnybos vietų keitimo ceremonijas, pareiškęs, jog tai prieštarauja konstituciniam valstybės ir bažnyčios atskyrimo principui, ir „rodo Lietuvos orbanizacijos tendenciją, labai primena kačinskinę Lenkiją“. Prezidento rinkimuose jis nurodė siūlantis rinktis „ne šalies orbanizaciją, o šiuolaikinę europietišką pasaulietinę Lietuvos valstybę, kurioje vienodai gerbiamas visų tikinčiųjų ir netikinčiųjų orumas bei teisės“.

Galima drąsiai teigti, kad D. Žalimo pasaulėžiūra, kaip ir I. Šimonytės, yra absoliučiai liberali, todėl abu jie artėjančiuose rinkimuose varžysis dėl panašiai mąstančių rinkėjų balsų. Įvertinti, kurio iš jų liberalizmas nuoseklesnis būtų sunku, tačiau galima teigti, kad D. Žalimo atstovaujama partija jam suteikia kur kas daugiau laisvės nedviprasmiškai atstovauti progresyvizmo idealus, kai tuo tarpu I. Šimonytę šiek tiek varžo TS-LKD pasidalijimas į liberalesnį ir konservatyvesnį flangus.

Giedrimas Jeglinskas

G. Jeglinskas – visiškai naujas ir sąlyginai mažai žinomas veidas Lietuvos politikoje, atstovaujantis naują, tačiau sąlyginai populiarią partiją Demokratų sąjungą „Vardan Lietuvos“, susikūrusią 2022 m., nuo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų atskilus Sauliaus Skvernelio šalininkams. Iki šiol G. Jeglinskas daugiausiai dirbo saugumo srityje: analitiku think-tanke „Atlantic Council“, NATO generalinio sekretoriaus pavaduotoju, Lietuvos krašto apsaugos viceministru, žvalgybos analitiku Lietuvos kariuomenėje. Todėl nenuostabu, kad savo ir rinkimų programoje G. Jeglinskas daugiausiai dėmesio skiria Lietuvos saugumo problemoms.

Nors nėra daug informacijos apie šio kandidato vertybines nuostatas, žiniasklaidoje galima aptikti tam tikrų jo pasisakymų šeimos sampratos, Stambulo konvencijos, abortų, lytinio švietimo klausimais.

G. Jeglinskas teigė palaikąs partnerystės įteisinimą ir, skirtingai nei dabartinis Prezidentas, nevetuotų tokio įstatymo: „Pagaliau turime žengti į Vakarus, jau tikriausiai likome paskutiniai pagonys šioje srityje.“ Paklaustas, ar vienalytės poros gali būti laikomos šeima, jis taip pat nurodė, jog „ne valstybei sakyti, kas yra šeima, kas ne šeima“ ir „yra įvairių šeimų ir visos tos šeimos turi turėti ir teises, ir atsakomybes, kad išaugintume dorus piliečius“. Jis taip pat pritarė Seime pateiktam Civilinės sąjungos įstatymo projektui.

Jis taip pat išreiškė palaikymą ir Stambulo konvencijos ratifikavimui teigdamas, kad „jei einame vienu žingsniu su Vakarais, tai Seimas turi priimti atitinkamus sprendimus“. Tiesa, kandidatas pridūrė: „Neįtikėtina, jog mes norime, kad kažkokia konvencija nurodinėtų, ką turime daryti šioje srityje.“

LRT paklaustas apie požiūrį į abortų problemą, G. Jeglinskas nurodė palaikantis moters laisvę apsispręsti: „Tikrai manau, kad tai yra moters, pirmiausia – moters sprendimas. Jos su partneriu, su savo šeima. Turėtume įgalinti žmones ir toliau galėti spręsti patiems.“

Galiausiai, dėmesio verta G. Jeglinskas pozicija vaikų švietimo klausimu. Visų pirmą, jis nurodė, jog palaiko idėją panaikinti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatą, pagal kurią informacija apie LGBT asmenis nepilnamečiams yra ribojama. Antra, jis teigė palaikantis lytiškumo ugdymą, apimantį reprodukcinių teisių ir įvairovės temas, mokyklose. Kita vertus, jis sukritikavo Gyvenimo įgūdžių programą, nurodydamas, jog ji tapo „pajuokos objektu“. G. Jeglinsko teigimu mokykla turi būti vieta, kurioje paaugliai „neideologiškai susipažintų su svarbiais lytiškumo ugdymo klausimais“, o tam reikalingas „profesionalus požiūris ir finansavimas tokios programos, kuri iš tiesų prisidėtų prie mokinių lavinimo“.

Taigi, iš negausios informacijos viešojoje erdvėje G. Jeglinsko pažiūras galima apibendrinti kaip su nedidelėmis išlygomis liberalias.

Bendras vaizdas

Apžvelgus partijų iškeltus kandidatus į prezidentus, A. Mazuronį galima drąsiai įvardinti kaip konservatyviausią iš visų – jis vienintelis tvirtai pasisako už prigimtinės šeimos sampratos išsaugojimą, nepritaria Stambulo konvencijai, pasisako prieš progresyvistinio lytinio švietimo diegimą Lietuvos mokyklose ir, atitinkamai, už tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Tuo tarpu I. Šimonytė, D. Žalimas ir G. Jeglinskas visais šiais klausimai laikosi kitos pozicijos ir atstovauja liberaliai mąstančiajai visuomenės daliai. Galiausiai, atlikta analizė parodė, kad visus kandidatus vienija gana liberalus požiūris abortų klausimu – nei vienas iš jų neišreiškė nuomonės, jog dabartinį reglamentavimą reikėtų griežtinti. Tai, beje, pasakytina ne tik apie partinius, bet ir apie nepriklausomus kandidatus.

The post Šarūnas Legatas. Kokios partijų keliamų kandidatų į LR Prezidentus nuostatos vertybiniais klausimais? appeared first on LAIKMETIS.

Jei mylėtume savo istoriją, turėtume labai džiaugtis ir Konstitucija, ir jos paskelbimo diena, nes, kaip rimtai sako istorikai, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ji buvo svarbesnė, nei Lenkijos Karūnai, ir lietuvių tarpe susilaukė didesnio palaikymo nei tarp lenkų. Bet nutiko taip, kad susipykome ne tik su lenkais, bet ir su savo valstybės raida. Kai kurie istorijos mokytojai ir „mokytojai“ dar ir šiandien yra linkę veikiau niekinti kelis šimtus mūsų Didžiosios Kunigaikštystės istorijos metų, nei jais didžiuotis. Net vietoj Lietuvis vardo sako LDK. Lyg ta didžiųjų kunigaikščių pastatyta valstybė su visomis pergalėmis prieš Moskoviją, su visomis Radvilų barboromis ir net Šventuoju Kazimieru būtų kažkoks blogis.

Tad ir turime visokių istorinių baimių kur kas daugiau nei istorinės laimės. Pasidairykite ir pamatysite, kiek daug kalbų ir tekstų, apie tai, kokie esame maži, kaip mums reikia kažkaip suktis ir išsisukti, kad aplink tik visokie agresoriai ir klastūnai. Ir kiek mažai visko apie tai, kad esame didi atsakinga tauta ir patys turime rašyti ir kurti savo – laimingos šalies istoriją. Be jokių išsisukinėjimų prisitaikymų ir „kailio vertimų“.

Ana minėta konstitucija turėjo būti pirmasis žingsnis į tai, ką vadiname gražiu žodžiais žodžiais – demokratija ir pilietinė bendruomenė. Istorijos ir politologijos žinovai bei „žinovai“ moko, kad demokratija visada geriau nei „tvirta ranka“ ar kiti panašūs dalykai. Neseniai rašytoje knygoje apie karą (ji vadinasi „Skaistyklos evangelija“) skaitytojų klausiau, ar Trojos karas būtų pasibaigęs kitaip, jei tą Troją būtų valdęs liaudies išrinktas parlamentas, o vyriausias kariuomenės vadas būtų civilis?

esame didi atsakinga tauta ir patys turime rašyti ir kurti savo – laimingos šalies istoriją.

Iš skaitytojų girdėjau įvairių nevienareikšmiškų komentarų. Girdėjau ir tai (negaliu nesutikti), kad Antrajame pasauliniame kare Vakarų sąjungininkai nugalėjo Hitlerį ne todėl, kad buvo tobulai demokratiški (tikrai ne!), o buvo tiesiog kariškai stipresni. Stalinas buvo gal net baisesnis nedemokratas už Hitlerį, bet laimėjo, nes turėjo daugiau įbaugintos „patrankų mėsos“. Tad ar karą laimi demokratija ar karinė jėga? Klausimas ne šiaip sau ir dabarties kontekste, kai matome, kad mums – Vakarams - dėl Ukrainos reikalų kur kas sunkiau demokratiškai apsispręsti, nei įbaugintiems maskvėnams be diskusijų vykdyti diktatoriaus nurodymus. Taigi, demokratija yra didis gėris, bet jeigu ji neinvestuoja į politikos „fizinį pasiruošimą“, gali būti visai nekaip. Istorija žino nemažai tokių pavyzdžių įskaitant ir jau minėtą.

Parašyti gerą konstitucijos tekstą ne taip jau ir sunku, bet jis ir liks tik tekstas, jei nesugebėsime jo įgyvendinti ir apginti, ypač nuo tų, kurie tokių „konstitucinių“ tekstų neskaito ar iš viso nemoka skaityti. Dar prieš kelis metus Briuselio Europa garsiai džiaugėsi, kad nestatys jokių „fizinių sienų“, nes pastatė „teisines“. Šiandien stato realias tvoras, nes įspėjimų apie teisinę sieną migrantai tiesiog sąmoningai neskaito.

O grįžtant į Gegužės 3-sios Konstitucijos reikalus pasakysiu, kodėl viskas čia man taip susidėliojo. Tarp gausybės refleksijų apie Konstituciją perskaičiau tokį (lenkišką, beje) tekstelį apie tai, kad 1791 metais Abiejų Tautų Respubliką reikėjo veikiau ginti, nei plėtoti mintijimo pliuralizmą, reikėjo investuoti į patrankas, o ne į „arklus, lyras ir knygas“... Juk iš esmės tai netekome valstybės ne todėl, kad jos neapgynėme, bet todėl, kad dorai iki galo ir negynėme. Gal manėme, kad kariauti ne(be)apsimoka? Skaičiai rodo, kad buvome santykinai turtinga, raštinga, švari ir sveika valstybė. Tokia pat santykinai šviesi valstybė buvome ir Antrojo pasaulinio karo pradžioje, bet ir vėl savo valstybės negynėme. Diplomatijos ir karybos istorija byloja, kad stengėmės „kaip nors išsisukti“, nusileidome vienam dėl Klaipėdos, iš kito kruvinų nagų (at)gavome Vilnių. Kad tik nereiktų kariauti...

Šiandien girdžiu politikus šnekant, kaip čia mums reikia suktis, lankstytis, laviruoti, blefuoti, kalkuliuoti, „stumti“ interesus ir eiti į kompromisus su savo tautine ir istorine sąžine. Jei tikrai taip, tai gali susidaryti vaizdas, kas esame čia kažkokia netikusi valstybė, kažkokie nereikalingi ir nenatūralūs geopolitiniai inkliuzai? Jei nesame, tai žinokime, kad mūsų istorinė misija yra ne pasipriešinti, o laimėti. Žinau, kad kai kam pareiga laimėti skamba labai baisiai, nes pergalės pigios nebūna.

O kaip Post scriptum, (čia nebus jokia politinė reklama, nes nesakau, už ką balsuoti) pasakysiu, kad pasiklausius prezidentinių rinkiminių debatų, liko kartėlis – beveik visi sakė, kad kovai už laisvę skirs kažkiek, bet ne per daug, nes daug reikia visiems kitiems dalykams, nes esame ne karo, o kažkokių kitokių „demokratinių gėrybių, vertybių“ šalis, kurią ginsime, jei bus už ką... Žodžiu, turėsime gynybai, kiek liks, o ne kiek reikės, jei neužteks, tai ir nereikės... Nes dar turime rašytinę teisę būti nepriklausomi... Pridursiu, kad šį tą karuose išmanau ir tikrai žinau, kad jokie BVP procentai neišgelbės. Reikės tiesiog kariauti neskaičiuojant.

Ir tų paralelių su Abiejų Tautų Respublika nebesinori vadinti atsitiktinėmis. Tad su Konstitucijos Diena, mielieji skaitytojai.

The post Dr. Egidijus Vareikis. Konstitucija ir visokie išsisukinėjimai appeared first on LAIKMETIS.

Antruosiuose Vyriausiosios rinkimų komisijos organizuojamuose prezidentiniuose debatuose LRT televizijos eteryje ketvirtadienį kandidatai diskutavo gynybos politikos klausimais.

Antros kadencijos siekiantis prezidentas Gitanas Nausėda teigė, kad pritaria visuotinio šaukimo reformai.

„Tačiau tai turi būti įgyvendinta protingai“, – kalbėjo dabartinis šalies vadovas.

Pasak jo, dabar galiojanti šauktinių atrankos sistema kelia klausimų dėl skaidrumo.

„Aiški sistema, aiškūs principai leistų mums visuotinio šaukimo būdu suformuoti pakankamą šauktinių skaičių, o tai turėtų automatiškai teigiamos įtakos aktyviajam mūsų kariuomenės rezervui“, – sakė G. Nausėda.

„Negalime turėti pakankamo rezervo, jei mes nepasitelkiame per visuotinį šaukimą mūsų jaunųjų“, – pridūrė jis.

Prezidento nuomone, reikėtų šaukti 18–22 metų amžiaus jaunuolius.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) rinkimuose iškelta premjerė Ingrida Šimonytė sutiko, kad priimti didesnį šauktinių skaičių dabartinės infrastruktūros nepakanka.

„Tačiau tai ne motyvas tos infrastruktūros nekurti ir nerengti instruktorių, kurie turėtų mokyti šauktinius, paskui ir rezervą nuolat atnaujinti įgūdžius“, – teigė I. Šimonytė.

Konservatorių kandidatės teigimu, visuotinis šaukimas yra viena iš esminių visuotinės gynybos principo sudėtinių dalių.

„Kad mes turime kuo daugiau žmonių, kurie yra pasirengę ginti tėvynę esant reikalui. Dėl to visuotiniam šaukimui be jokios abejonės pritariu“, – sakė I. Šimonytė.

„Jo įgyvendinimas įmanomas tik etapais, tuos etapus reikia susiplanuoti, tą Vyriausybė yra padariusi ir tais etapais reikia judėti į priekį“, – pridūrė ji.

Tarnauti galėtų ir fiziškai nepasirengę

Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ iškeltas buvęs krašto apsaugos viceministras Giedrimas Jeglinskas sakė, kad visuotinis šaukimas yra svarbus elementas visuomenės stiprinimui.

„Turime suteikti jaunuoliams tiek tos patirties, kad jie išeitų labiau pasitikintys, tikri patriotai, pasirengę į rezervą“, – teigė G. Jeglinskas.

Visgi jis pagrindine užduotimi mato profesionalių karių pritraukimą į kuriamą diviziją.

G. Jeglinsko nuomone, svarbu gerinti socialines garantijas profesionaliems kariams.

„Tada atsiranda galimybės didinti ir šaukimą. (...) Su divizija mes galėsime išspręsti ir šaukimą, bet svarbiausia yra įgalinti mūsų karius, pasirūpinkime mūsų kariais, kurie yra pagrindinis kariuomenės svertas“, – kalbėjo kandidatas.

Laisvės partijos iškeltas buvęs Konstitucinio Teismo (KT) pirmininkas Dainius Žalimas teigė, kad visi piliečiai „turi karo prievolę“.

„Mes prie to tikro visuotinumo prieisime, jei mes rimtai užsibrėžę, su atitinkamu finansavimu, sukursime nacionalinę diviziją“, – sakė D. Žalimas.

Jis teigė, kad visuotinio šaukimo atveju būtų galima pritaikyti ir netinkamo fizinio parengimo jaunuolių žinias.

„Galbūt pagal fizinį parengimą netinka, bet gal intelektines žinias tinka“, – kalbėjo buvęs KT pirmininkas.

Kelia klausimus dėl finansų

Darbo partijos lyderis Andrius Mazuronis teigė, kad nepritaria visuotiniam šaukimui, nes šalyje nėra pakankamai infrastruktūros išaugusiam šauktinių skaičiui, o visuotinis šaukimas pareikalautų daug papildomo finansavimo.

A. Mazuronio teigimu, šešių mėnesių tarnyba yra per trumpas laiko tarpas jaunuoliui įgyti bazinius karinius įgūdžius.

„Jeigu mes po šešerių mėnesių išleisime žmones, kurie nebus pasiruošę realiai vykdyti bazinių kario funkcijų, pinigai bus išmesti į balą“, – sakė „darbiečių“ lyderis.

A. Mazuronio nuomone, finansavimą, kuris būtų skiriamas visuotinio šaukimo įgyvendinimui, būtų galima investuoti į oro gynybos sistemas, priešlaivines gynybos sistemas, dronų pajėgumus.

„Investavus pinigus tai duotų grąžą pakankamai greitai ir daug didesnę, nei duotų visuotinis privalomas šaukimas“, – teigė Darbo partijos pirmininkas.

Savarankiškai išsikėlęs medikas Eduardas Vaitkus teigia, kad visuotinis šaukimas neišsprendžia Lietuvos saugumo ir gynybos problemų.

„Reikalinga diplomatija, kad jokio karo nebūtų“, – kalbėjo E. Vaitkus.

Pasak jo, Lietuvoje nebus pakankamo skaičiaus karių, kurie apsaugotų šalį.

„Tegu milijonas karių būna Lietuvoje, jie neapsaugos Lietuvos“, – sakė kandidatas.

Siūlo į gynybą įtraukti medžiotojus

Partijos „Nemuno aušra“ pirmininkas, buvęs parlamentaras Remigijus Žemaitaitis teigė susilaikantis nuo palaikymo visuotiniam šaukimui. 

„Neatsakoma, kiek tai mums kainuos, neatsakoma, kokią mes turėsime naudą“, – teigė R. Žemaitaitis.

Jo nuomone, į visuotinę gynybą reikėtų aktyviau įtraukti medžiotojus, pasienio pareigūnus, gaisrininkus.

„Mūsų medžiotojai yra geriausiai ginkluota visuomenės grupė, turinti pačią moderniausią techniką“, – kalbėjo R. Žemaitaitis.

Save išsikėlęs advokatas Ignas Vėgėlė teigė, kad visuotiniam šaukimui nepritaria dėl ribotų šalies finansinių resursų. Kandidato teigimu, šiuo metu reikia investuoti į profesionalios kariuomenės parengimą.

„Mes turėtume skubiai rengti savo kariuomenę, kad ji spėtų momentiškai, skubiai sureaguoti, jei atsitiktų kažkokia nelaimė“, – kalbėjo I. Vėgėlė.

Kandidato nuomone, reikėtų taikyti mažiau ribojimų įsigyti ginklus, kad daugiau gyventojų galėtų įsitraukti į visuotinę gynybą.

„Bet tą daryti tik taikos ir atgrasymo tikslais, kad potencialus priešas žinotų, kad kiekvienas turi ginklą ir kiekvienas gali apginti valstybę, jei atsitiktų tokia nelaimė“, – sakė I. Vėgėlė.

Kaip alternatyvą visuotiniam šaukimui I. Vėgėlė siūlo visuotinius karinio rengimo kursus.

Seimas pernai po pateikimo pritarė KAM parengtai privalomosios pradinės karo tarnybos pertvarkai.

Pagal naująjį modelį, tarnauti būtų šaukiami mokyklą baigę 18–21 metų jaunuoliai. Šiuo metu šaukiami 18–23 metų vaikinai.

Pokyčiai numato ir įprastos tarnybos diferencijavimą pagal trukmę – jaunuoliai turėtų galimybę atlikti šešių arba devynių mėnesių tarnybą.

KAM siekia, kad studijavimas aukštojoje mokykloje daugiau nebebūtų traktuojamas kaip išimtis, leidžianti atidėti tarnybą. 

Šiuo metu į Lietuvos kariuomenę kasmet pašaukiami apie 4 tūkst. karių. Krašto apsaugos ministerija ketina po reformos šauktinių skaičių padidinti iki 5 tūkstančių.

Debatų laidos taip pat numatytos gegužės 6 ir 8 dienomis.

Prezidento rinkimai vyks gegužės 12-ąją.

The post Kandidatų į prezidentus nuomonės dėl visuotinio šaukimo - įvairios appeared first on LAIKMETIS.

Apžvalgininkai jau spėjo pastebėti, jog šiuo metu vykstanti Prezidento rinkimų kampanija yra, palyginti, nuobodi ir formali. Šiai pozicijai tikrai galima paantrinti ir LVI atliekamo tyrimo kontekste: nors visiems pretendentams dar vasario mėnesį buvo išsiųsti klausimai, vėliau jie ne kartą įvairiausiais būdais priminti ir paprašyta paaiškinti savo pažiūras minėtomis temomis, tą ryžosi padaryti vos 4 kandidatai. Nepaisant to, LVI užsibrėžė tikslą apžvelgti visų kandidatų nuostatas – tiek LVI apklausoje išsakytas, tiek ir rinkimų programose, pasisakymuose žiniasklaidoje, kituose tyrimuose ar politinių sprendimų priėmime išryškėjusias pozicijas.

Ignas Vėgėlė

Pradėkime nuo nepriklausomų kandidatų. Iš jų į LVI užduotus klausimus gana išsamiai ir aiškiai atsakė Ignas Vėgėlė. Drąsiai galima teigti, jog šis kandidatas yra didžiausia artėjančių rinkimų sensacija – naujas, nepartinis, gana nesisteminėmis politinėmis nuostatomis pasižymintis visuomenės veikėjas, kuris, jeigu tikėti visuomenės apklausomis, populiarumu nusileidžia tik dabartiniam šalies vadovui. Iki 2021 m. I. Vėgėlė buvo labiau žinomas tik teisininkų bendruomenėje – kaip mokslininkas ir Advokatų tarybos pirmininkas. Tiesa, visai netrumpą laiką jis priklausė Lietuvos krikščioniams demokratams, buvo šios partijos pirmininko pavaduotoju ir laikinuoju pirmininku, tačiau, jiems susijungus su Tėvynės sąjunga,  atsisakė tęsti karjerą naujame politiniame darinyje, argumentuodamas nepritarimu Tėvynės sąjungos vykdomai politikai.

Plačiojoje visuomenėje I. Vėgėlė išgarsėjo 2021 m. pasisakydamas prieš COVID-19 pandemijos metu vyriausybės taikomus ribojimus ir skiepijimo politiką. Jis 2023 m. paskelbė apie kandidatavimą artėjančiuose Prezidento rinkimuose ir, panašu, neišsižadėjo savo krikdeminių nuostatų – nurodė ginsiąs krikščioniškąsias vertybes ir kovosiąs su „lytiškumo ir LGBT propaganda“. LVI tyrėjai pamėgino detaliau pasiaiškinti I. Vėgėlės nuostatas šiais ir kitais klausimais.

Visų pirma, paklaustas apie LR Konstitucijos reikšmę šiandienėje Lietuvoje kandidatas nurodė manantis, jog 3 straipsnyje įtvirtinta nuostata „niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto“ kartais Lietuvos politikų yra užmirštama. I. Vėgėlė išsakė požiūrį, jog Konstitucijos 18 straipsnyje „įtvirtintas prigimtinis žmogaus teisių pobūdis reiškia, kad žmogaus teisės ir galimybės jas įgyvendinti kyla ne iš valdžios malonės, o iš prigimtinio žmogaus orumo“. Aptardamas konstitucinį Prezidento institucijos statusą I. Vėgėlė labiau atsiskleidė kaip aktyvaus, vien užsienio ir gynybos politikos sritimis neapsiribojančio, prezidentinio valdymo šalininkas:  „<...> Prezidento teisinis statusas sietinas ne tik su vykdomąja valdžia, bet ir su visos valstybės vadovo statusu, kuris peržengia kurios nors vienos valdžios šakos įgaliojimų rėmus.“ Kandidatas pridūrė, jog „<...> paskutiniu metu dažnai pamirštama, jog ministrai yra ne tik pavaldūs Ministrui Pirmininkui, bet ir atsakingi Respublikos Prezidentui.“

Aptardamas konstitucinės santvarkos būklę šalyje I. Vėgėlė išsakė nusivylimą dėl tinkamai neveikiančių tiesioginės demokratijos institutų (referendumo, piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos), ydingos konstitucinės rinkimų teisės reglamentavimo naujajame Rinkimų kodekse (diskriminuojančios nepartinius kandidatus ir komitetus), valstybės vadovų pasyvumo politinės korupcijos atvejais ir vangios prokuratūros reakcijos į viešojo intereso pažeidimus. Kandidato nuomone, dėl šių priežasčių „konstituciniai imperatyvai neretai tampa deklaracijomis, o piliečiai ima abejoti, ar Konstitucija apskritai veikia“.

Pasidomėjus kandidato palaikoma šeimos samprata ir vykdytina šeimos politika, I. Vėgėlė nurodė, jog palaiko konstitucinę šeimos sampratą – vyro ir moters kuriamą šeimą, o valstybė turėtų „sudaryti kuo palankesnes sąlygas gimti ir augti vaikams – visokeriopai skatinti, remti, stiprinti ir puoselėti santuokines vyro ir moters šeimas“.

Pasiteiravus, kokią lyties teoriją – prigimtinę ar socialinę – palaiko, I. Vėgėlė trumpai ir aiškiai atsakė nepalaikąs lyties „pagal susitarimą“ sampratos ir manąs, jog žmonės gali būti tik dviejų lyčių – vyrai ir moterys. Kandidatas laikėsi konservatyvių nuostatų ir daugeliu kitų klausimų: nurodė, jog lytiškumo ugdymas yra ne mokymo įstaigų, o tėvų prerogatyva; išreiškė prieštaravimą kai kuriose Vakarų šalyse legalios surogatinės motinystės įteisinimui; prieštaravo dirbtinio apvaisinimo praktikos liberalizavimui; nurodė įžvelgiantis Lietuvoje bandymus nutildyti krikščioniškos pasaulėžiūros asmenis, dalyvaujančius politikoje, ir apibūdino tai kaip cancel kultūrą, „kuri rodo liberalių/kairuoliškų jėgų polinkį į prievartinį savo požiūrio primetimą visai visuomenei, išstumiant iš viešojo diskurso kitas, nepatogias nuomones“.

I. Vėgėlė taip pat teigė tikintis būtinybe saugoti negimusią gyvybę nuo embriono užsimezgimo momento, tačiau susilaikė nuo platesnių komentarų abortų legalumo ir moralumo aspektais: „Linkėčiau išsaugoti gyvybę, o jei reikalinga pagalba, siūlyčiau kreiptis į krizinio nėštumo centrus.“ Vienareikšmiško atsakymo kandidatas nepateikė ir paklaustas apie kai kuriose Vakarų šalyse teisėtos ir populiarėjančios eutanazijos problemą: nors nurodė, kad niekas neturi teisės tyčia dirbtinai sukelti kito asmens mirties, taip pat išreiškė nepritarimą beviltiškai sergančio ir kenčiančio žmogaus „užsispyrėliškam gydymui“.

Nepaisant plačiai žiniasklaidoje nušviesto I. Vėgėlės paslydimo su Pranciškumi „azijiečiu“, klausiamas apie Bažnyčios poziciją Lietuvos visuomenėje, jis išreiškė gana stiprų pritarimą jos socialiniam mokymui, kuris, kaip teigia kandidatas, „pateikia teisingos visuomenės principus“, ir nurodė, jog šiuos principus būtina įvertinti valdant valstybę. Be to, kandidatas pabrėžė, kad į Katalikų Bažnyčios pozicijas visuomeniniais klausimai būtina atsižvelgti ir dėl to, kad ji išreiškia didelės visuomenės dalies pažiūras.

Apibendrinant I. Vėgėlės pasaulėžiūrinį portretą, galima teigti, jog bent jau pagal deklaruojamus įsitikinimus tai yra konservatyviąją Lietuvos dalį atstovaujantis politikas. Reikia pabrėžti – konservatyviąją, o ne konservatorišką, jei vartojame populiariąją partijų terminologiją. Juk ir pačią TS-LKD I. Vėgėlė jau spėjo įvardinti kaip „kairės jėgą“, kurioje „nebeliko krikščioniškų vertybių“. Greta vertybinių aspektų svarbu pažymėti, jog jo programa aiškiai nukreipta į dabartine politine sistema nusivylusių Lietuvos piliečių gretas: „Svarbiausias mano tikslas – atkurti visuomenės pasitikėjimą valdžia“, – teigia I. Vėgėlė. Šio kandidato skelbiamos vertybės aiškios, o apie realius darbus Lietuvai kol kas galime tik spėlioti, kadangi jis yra visiškai naujas politikas.

Eduardas Vaitkus

Iš nepriklausomų kandidatų gana savotišką atsiliepimą į LVI klausimus pateikė ir Eduardas Vaitkus. Kaip ir I. Vėgėlė, jis plačiojoje visuomenėje išgarsėjo 2021 m. kritikuodamas pandemijos valdymo ir ypač vakcinacijos politiką. Iki tol jis buvo žinomas labiau kaip medicinos srities mokslininkas. Tiesa, laimę politikoje E. Vaitkus bando ne pirmą kartą ­– 2008 m. iškeltas Darbo partijos, o 2020 m. – „Drąsos kelio“ dalyvavo Seimo rinkimuose. Pastaruoju metu E. Vaitkus dažniausiai linksniuojamas dėl savo, švelniai tariant, „pragmatiškos“ pozicijos santykių su Rusija, Baltarusija ir karo Ukrainoje klausimais.

Iš šešiolikos LVI pateiktų klausimų E. Vaitkus nusprendė atsakyti tik į vieną. Paklaustas, ar lytis yra prigimtinė, ar socialinis konstruktas, bei kiek jo manymu yra lyčių, E. Vaitkus nurodė tikintis dviejų biologinių lyčių samprata ir pridūrė: „Ir yra daugybe seksualinio pasitenkinimo būdų, kurių nereiktų tapatinti su lytimi. Dar supratau, kad jūs diskriminuojate vieno vyro ir 3 moterų sąjungą, arba 2 vyrų ir 5 moterų sąjungą.“ (kalba taisyta). Vertinti, ar tai nuoširdi E. Vaitkaus pozicija, ar ironiška reakcija į LVI užduotus klausimus paliekame rinkėjams.

Vis dėlto „kuklus“ šio kandidato atsakymas pakankamai gerai atskleidė, kokią reikšmę jis teikia kitiems vertybiniams klausimams. Jog šeimos sampratos, sąžinės ir religijos laisvės, negimusios gyvybės apsaugos ir kiti visuomenei aktualūs klausimai E. Vaitkui nėra svarbūs patvirtina ir jo rinkimų programos bei leidinių analizė. Čia dominuoja geopolitinė ir ekonominė tematika, nusivylimas demokratijos ir suvereniteto deficitu. LVI atliekamo tyrimo kontekste aktuali ko gero tik viena iš 24 E. Vaitkaus programinių nuostatų: „Uždrausti LGBT propagandą mokymo ir ugdymo įstaigose.“ Akivaizdu, kad kandidatas nepritaria vienalytėms sąjungoms ir atitinkamam švietimo sistemos „modernizavimui“. Kita vertus, prasmėms talpus E. Vaitkaus atsakymas į LVI apklausą neleidžia padaryti aiškios išvados, ar jis palaiko tik poligaminius ar ir monogaminius santykius tarp skirtingų lyčių.

Tiesa, LRT E. Vaitkus pateikė ir nuomonę abortų klausimu: „Abortas yra drastiškas įvykis, bet moteris turi turėti teisę į savo kūną. Tačiau visa visuomenė, visa valstybė turi skatinti gimdyti vaikus ir abortas tada būtų reta išimtis.“ Taigi, kategoriškos pozicijos šiuo klausimu E. Vaitkus neturi.

Pasakyti kažką daugiau apie šio mįslingo kandidato vertybines nuostatas būtu sudėtinga, o ir toliau gilintis vargu, ar yra prasmės.

Gitanas Nausėda

Trečias nepriklausomas kandidatas – jau nebe politikos naujokas, bet dar ir ne veteranas – dabartinis Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Politinė G. Nausėdos biografija iki 2019 m. gana trumpa, bet pažymėta ir kontraversijomis – 2023 m. paaiškėjo, kad 1988 m. jis buvo įstojęs į Komunistų partiją, nors, kaip pats teigė, jos veikloje nedalyvavo. Paminėtina, kad G. Nausėda kaip ekonomistas visuomeniniais pagrindais patarinėjo laikinajam šalies vadovui Artūrui Paulauskui, o vėliau – Prezidentui Valdui Adamkui. 2018 m. pradėjus rinkimų kampaniją ir 2019 m. tapus šalies Prezidentu ėmė ryškėti G. Nausėdos ne tik kaip ekonomisto, bet ir politiko vertybinės nuostatos.

LVI komanda įdėjo nemažai pastangų mėgindama susisiekti su šiuo kandidatu bei gauti atsakymus į atliekamo tyrimo klausimus. Deja, nesėkmingai. Todėl šiuo atveju, atsižvelgiant į standartinėje apklausoje keltus klausimus, teko imtis atvirų šaltinių analizės.

Pradėkime nuo šeimos sampratos klausimo. 2019 m. vykdytame „ManoBalsas.lt“ tyrime G. Nausėda nurodė, kad „greičiau nesutinka“ su teiginiu, jog „tos pačios lyties asmenų poros turi turėti tokias pat teises tuoktis kaip ir heteroseksualios poros“ ir pridūrė, kad „šiuo metu visuomenei būtinas kompromisas“. 2021 m. jis sukritikavo Seime užregistruotą Partnerystės įstatymo projektą, kuriuo būtų įteisinama lyčiai neutrali partnerystė. Tuo metu G. Nausėda teigė, kad siūloma samprata „praktiškai sutapatina partnerystę su šeima“ ir „yra nesąžininga Konstitucijos atžvilgiu“. G. Nausėda kritikavo ir dabartinio kandidato į prezidentus Dainiaus Žalimo pirmininkaujamo Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kad konstitucinė šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu. Tuo metu Prezidentas pareiškė, kad, jeigu Seimas Partnerystės įstatymo projektą būtų priėmęs, jis jį būtų vetavęs. Vėliau Seimui parengus du alternatyvius – liberalesnį Civilinės sąjungos ir konservatyvesnį „artimo ryšio“ – įstatymų projektus, G. Nausėda nurodė, kad jam yra artimesnis pastarasis, „pono Saudargo projektas“, kuris, kaip teigė Prezidentas, nesukurdamas didelės priešpriešos visuomenėje, leistų teisiškai sureguliuoti vienos lyties asmenų bendro gyvenimo klausimus. Komentuodamas Seime didesnio populiarumo sulaukusią Civilinės sąjungos alternatyvą, G. Nausėdą susilaikė nuo atviros kritikos ir pastebėjo, kad šiame projekte buvo atsižvelgta į dalį jo pastabų. Prezidentas pabrėžė, jog jam svarbiausia, kad ieškant geriausio būdo sureguliuoti vienos lyties asmenų santykius, Konstitucijos 38 straipsnio turinys, įtvirtinantis vyro ir moters kuriamos šeimos sampratą, nebūtų „išplaunamas per užpakalines duris“. Šeimos sampratos klausimu, galima teigti, G. Nausėdos nuostatos abejonių nekelia – jis nuosekliai palaiko prigimtinės šeimos sampratą, o vienos lyties asmenų santykius siūlo reguliuoti tokiu būdu, kad jie nebūtų prilyginami Konstitucijoje įtvirtintai vyro ir moters kuriamos šeimos sampratai.

Tuo pat metu dabartinis Prezidentas šeimos stiprinimo politiką vykdė ir pasinaudodamas savo teisėkūros iniciatyvos teise – pateikė Seimui svarstyti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimus, kuriais siekiama daugiau remti dirbančias ir vaikus auginančias šeimas, sumažinti šeimų pajamų apmokestinimą ir padidinti vaikus auginančiųjų pajamas, įvedant papildomą neapmokestinamąjį pajamų dydį už vaiką.

G. Nausėda šių metų pradžioje pateikė neišsamią, bet ganėtinai aiškią nuomonę ir Stambulo konvencijos klausimu. Konstituciniam Teismui nutarus, kad ji neprieštarauja Konstitucijai, Seimui, atrodytų, buvo galutinai uždegta žalia šviesa jos ratifikavimui. Vis dėlto, Prezidentas pareiškė, jog šiuo metu to daryti nereikėtų, kadangi „iš to kyla daug pasekmių“ ir „tai iš esmės pradėtų keisti mūsų edukacijos, švietimo sistemą, ir moterų diskriminacija ten nebūtų pagrindinė tema“. Kaip žinia, daugiausia diskusijų visuomenėje kilo dėl Stambulo konvencijoje įtvirtintos „socialinės lyties“ sąvokos. Vertinant G. Nausėdos komentarą, galima nuspėti, jog jis pritaria dalies visuomenės nuogąstavimui, susijusiam su „socialinės lyties“ įtvirtinimu Lietuvos teisinėje bazėje ir iš to išplaukiančiomis pasekmėms prigimtinės lyties sampratai.

Dabartinis Prezidentas kritiškai atsiliepė apie 2023 m. rugsėjį Lietuvos mokyklose pradėtą dėstyti gyvenimo įgūdžių programą, sulaukusią kritikos iš dalies politikų ir tėvų organizacijų. Programa sulaukė tėvų organizacijų ir kai kurių politikų kritikos paaiškėjus, kad joje lytiškumo ugdymas buvo atsietas nuo rengimo šeimai ir įgijo lytinio švietimo bruožų, kurio tikslas – tik informuoti apie žmogaus seksualumą ir jo raišką. G. Nausėda nurodė manantis, kad savo esminiu tikslu programa yra „teisingas darbas“, tačiau pridūrė, kad turėtų pastabų programos daliai apie lytiškumo ugdymą, joje pasigedo „tokios labai paprastos ir visiems suprantamos sąvokos kaip „šeima“. Tokioje Prezidento pozicijoje galima būtų įžvelgti palaikymą tėvų organizacijoms, nerimaujančioms dėl to, ar ši programa nepažeidžia jų konstitucinės teisės auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.

Pastebėtina, kad ir 2019 m. „ManoBalsas.lt“ apklausoje keltas gana neetiškai suformuluotas klausimas, ar „Žmonės turi teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, įskaitant ir fizines bausmes, jeigu tai nekelia tiesioginio pavojaus vaiko sveikatai ir gyvybei“, į kurį G. Nausėda tuomet atsakė „greičiau  nesutinku“ ir pridėjo: „Valstybė turi dėti gerokai didesnes pastangas visuomenės švietimui apie veiksmingas auklėjimo priemones.“ Taigi, nors G. Nausėda pritaria, jog lytiškumo klausimai yra tėvų auklėjimo prerogatyva, tačiau sunku pasakyti, kur jis brėžia raudoną liniją valstybės įsikišimui – ties „diržo“ panaudojimu, ar mato jos auklėjamąjį vaidmenį ir kitose tėvų ir vaikų santykių srityse.

Abortų klausimu dabartinis Respublikos Prezidentas laikosi kur kas liberalesnių pažiūrų. 2019 m. „ManoBalsas.lt“ apklausoje jis nurodė, jog „greičiau sutinka“ su teiginiu, kad „Moterys turi turėti teisę laisvai apsispręsti aborto klausimu“ ir pridūrė: „Padaryčiau viską, kad būtų kiek galima mažiau tokių atvejų, kuomet moteris ryžtasi nutraukti kūdikio gyvybę, bet abortų draudimui aš nepritariu.“

G. Nausėda nepareiškė prieštaravimo šio Seimo priimtoms ir nemažai diskusijų sukėlusioms Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisoms, liberalizuojančioms embrionų laikymo sąlygas (nebereikalaujant amžino saugojimo) ir vaisingumo išsaugojimo paslaugų prieinamumą (nebetaikant amžiaus ribojimo). Paklaustas, ar neketina vetuoti įstatymo, Prezidentas atsakė, kad įvertino „visas ir moralines, ir kitas aplinkybes“ ir ketina jį pasirašyti.

Prezidentas G. Nausėda apžvalgininkų ne kartą apibūdintas kaip turintis itin artimą santykį su Katalikų Bažnyčia. Pavyzdžiui, prasidėjusi diskusijoms dėl Partnerystės įstatymo projekto, jis teigė, jog Prezidentūroje yra išklausomos ne tik jo iniciatorės Laisvės partijos, bet ir oponentės Bažnyčios pozicijos. Pats G. Nausėda, 2019 m. paklaustas, kokią reikšmę jam turi Bažnyčios pozicija vertybiniais, šeimos, LGBT klausimais, teigė: „Ji man buvo, ji man yra ir man bus svarbi, ar ji bus vienintelė – ne, bet be jokios abejonės, kad ir į Katalikų Bažnyčios nuomonę atsižvelgti yra būtina, turint omenyje, kad labai didelė dalis Lietuvos žmonių yra tikintys ir tikintys būtent kaip katalikai.“ 2020 m., komentuodamas Kęstučio Kėvalo paskyrimą Kauno arkivyskupu, Prezidentas teigė turįs vilties, jog naujasis arkivyskupas ir toliau daug dėmesio skirs Bažnyčios socialiniam­–ekonominiam mokymui.

G. Nausėdos pozicija religijos ir Bažnyčios klausimu, galima sakyti, sutampa su vienu pagrindinių jo konkurentų I. Vėgėlės požiūriu – abu jie save apibrėžia kaip katalikus ir palaiko aktyvią, aktualiais visuomeniniais ir politiniais klausimais pasisakyti nedvejojančią Bažnyčią. Palyginus šiuos du kandidatus turbūt galima būtų įžvelgti ir daugiau panašumų – tai labiau konservatyviosios Lietuvos atstovai, kurie artėjančiuose rinkimuose mėgins pasiūlyti Lietuvos rinkėjams vertybinę alternatyvą Laisvės partijos ir TS-LKD keliamiems aiškiai liberaliems kandidatams. Pastebėtina ir tai, jog abu šie kandidatai jau spėjo užsitikrinti opozicinių parlamentinių partijų paramą: G. Nausėda – socialdemokratų, o I. Vėgėlė – valstiečių ir žaliųjų.

Tai irgi iškalbingas faktas – akivaizdu, kad didesnis ideologinis artumas sieja pastarąjį duetą, kai tuo tarpu dabartinio Prezidento ir socdemų sąjunga yra labiau grįsta pragmatiniais, o ne vertybiniais argumentais. Šis faktas, greta kitų išsakytų pozicijų, leistų teigti, kad I. Vėgėlė pasižymi didesniu vertybiniu nuoseklumu. G. Nausėda, nors dažniau laikosi konservatyvių, o ne liberalių pozicijų, tai komunikuoja atsargiau, nenorėdamas atbaidyti su juo ne visais vertybiniais klausimais sutinkančių politinių jėgų ir rinkėjų. Kita vertus, skirtingai nei G. Nausėdą, mes I. Vėgėlę kol kas turime progą įvertinti tik kaip kandidatuojantį, bet ne pareigas užimantį politiką.

Tiesa, tam tikros G. Nausėdos deklaruotos pozicijos yra netgi labai socialdemokratiškos. 2019 m. „ManoBalsas.lt“ apklausoje G. Nausėda išsakė pritarimą teiginiui, kad „Siekiant lyčių lygybės, valstybinių įmonių valdyme turi būti įvestos kvotos moterims“. Tai jis aiškino taip: „Kvotos gali būti laikina priemonė, padėsianti atsižvelgti į lyčių lygybės faktorių profesionalių kandidatų atrankoje, kol tai taps norma. Bet kokiu atveju, kompetencija išlieka pagrindiniu atrankos kriterijumi.“ Tai ko gero labiausiai į kairę nutolusi G. Nausėdos pozicija, kurią pavyko aptikti tarp viešų jo pasisakymų.

Apibendrinant dabartinio Respublikos Prezidento vertybinį profilį, pozicijas negimusios gyvybės apsaugos ir lyčių kvotų klausimais, ko gero, galima įvardinti kaip du ryškiausius nenuoseklumas konservatyvioje jo pasaulėžiūroje. Reiktų pritarti ir 2019 m. LVI atlikto kandidatų į prezidentus tyrimo išvadai – G. Nausėda, kaip Prezidentas, tikrai nėra konservatyvios politikos vėliavnešys, bet iš jo palaikymo vargu ar sulauks ir liberalai, ypač šeimos politikos srityje.

Remigijus Žemaitaitis

Paskutinis iš nepriklausomų kandidatų – Remigijus Žemaitaitis. Nors pirmininkauja naujai partijai „Nemuno aušra“, prezidento rinkimuose politikas nusprendė išsikelti savarankiškai. LVI su šiuo kandidatu susisiekti pavyko, tačiau jis teisinosi neturįs laiko apklausai. Vis dėlto mums tai problemų nesukėlė, kadangi R. Žemaitaitis nebe pirmą kadenciją yra Seimo nariu, o LVI jau daug metų vykdo parlamentarų balsavimo monitoringą.

R. Žemaitaitis, nors jauniausias iš visų kandidatų, ne per seniausiai pasiekęs konstitucinį prezidentinį amžių, jau turi sukaupęs net 15 metų Seimo nario stažą. Panašu, kad jis turi ir ilgiausią iš visų kandidatų patirtį politikoje: 2007­–2008 m. dirbo Vilniaus mero Juozo Imbraso patarėju, 2009 m. Europos parlamento narių J. Imbraso ir Rolando Pakso politinio pasitikėjimo patarėju, o nuo 2009 m. iki šiandienos nepertraukiamai yra Seimo narys. Per savo netrumpą kadenciją Seime R. Žemaitaitis jau spėjo pakeisti ne vieną partiją: politinę karjerą pradėjęs „Tvarkoje ir teisingume“, nuo 2020 m. ją tęsė kur kas liberalesnėje „Laisvėje ir teisingume“, tačiau iš pastarosios buvo pašalintas po antisemitinių komentarų, ir, galiausiai, 2024 m. įkūrė partiją „Nemuno aušra“.

Panašiai kaip ir partijos, kito ir R. Žemaitaičio nuostatos šeimos sampratos klausimu. 2012–2016 m. kadencijos Seime R. Žemaitaičio balsai buvo ypatingai palankūs prigimtinės šeimos sampratos išsaugojimui, o Asociacija Lietuvos gėjų lygą jį netgi įtraukė į „priešiškiausiai balsavusių Seimo narių dešimtuką“. Tarp paminėtinų balsavimų: R. Žemaitaitis pritarė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisoms, numatančioms draudimą tos pačios lyties asmenų poroms įsivaikinti Lietuvos Respublikos piliečius; palaikė Konstitucijos 38 straipsnio pataisas, kuriomis siekta susiaurinti šeimos sąvoką taip, jog ji taptų nepalankesne vienalyčių porų pripažinimui šeima; balsavo už  Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisas, kuriomis siekta nustatyti atsakomybę už viešą šeimos, kaip ją apibrėžia Konstitucija, niekinimą.

2016–2020 m. kadencijoje R. Žemaitaitis išlaikė konservatyvią poziciją šeimos klausimu, tačiau pasižymėjo pasyvumu balsuojant dėl šeimos sampratos ir jos stiprinimo klausimų: nedalyvavo balsavime dėl partnerystei (prilyginant ją vyro ir moters kuriamai šeimai) alternatyvaus įstatymo projekto, numatančio galimybė vienalytėms poroms registruoti bendrą gyvenimą nesusituokus, šio teisinio fakto neprilyginant šeimos sukūrimui; nebalsavo nei dėl Šeimos stiprinimo įstatymo priėmimo, nei dėl Nacionalinės šeimos tarybos įsteigimo. Tiesa, 2017 m. Delfi paskelbtame straipsnyje R. Žemaitaitis pasmerkė šeimai prilygintinos partnerystės įteisinimą pažymėdamas, kad „sekantys žingsniai bus tos pačios lyties asmenų santuokos įteisinimas, o vėliau – įvaikinimas ir iš to kylančios visos pasekmės bei problemos“. Jis nurodė, kad Lietuvoje jau egzistuoja teisinės priemonės šiems santykiams sureguliuoti, o partnerystės siekiančioms poroms jis pasiūlė „nueiti pas notarą ir sudaryti civilinę sutartį“. Šioje vietoje reikia priminti, jog iki politinės karjeros, R. Žemaitaitis buvo teisininku – taigi, patikima konsultacija.

2020 m., tapęs „Laisvės ir teisingumo“ pirmininku, R. Žemaitaitis savo teisinį vertinimą visiškai pakeičia ir nurodo palaikantis civilinės partnerystės, įskaitant ir vienalytėms poroms, įteisinimą. Netgi teigia ankstesnėje kadencijoje balsavęs už Partnerystės įstatymą (klaidingai, iš tiesų – susilaikė). Tokią pat poziciją deklaruoja ir jo atstovaujama „konservatyvaus liberalizmo“ partija. Tačiau 2021 m. gegužės 25 d., balsuojant dėl Partnerystės įstatymo pateikimo, R. Žemaitaitis nedalyvauja. 2022 m. gegužės 26 d., balsuojant dėl Civilinės sąjungos įstatymo pateikimo, R. Žemaitaitis susilaiko. Tą pačią dieną, balsuojant dėl Civilinio kodekso papildymo „artimo ryšio“ institutu (konservatyvusis „pono Saudargo“ projektas, kuris nenumato šeiminių santykių apibrėžimo vienalytėms poroms), R. Žemaitaitis balsuoja „už“.

2022 m. rugsėjo 15 d., balsuojant dėl Agnės Širinskienės pasiūlyto Civilinės sąjungos projekto išbraukimo iš Seimo rudens sesijos programos, R. Žemaitaitis nedalyvauja. 2023 m. gegužės 23 d., balsuojant dėl pritarimo Civilinės sąjungos projektui po svarstymo, R. Žemaitaitis balsuoja prieš projektą. Nors dar 2022 m. jis atiduoda balsą už konservatyvųjį „artimo ryšio“ projektą, 2024 m. balandžio 15 d. LRT paskelbia tokią R. Žemaitaičio (jau „Nemuno aušros“ pirmininko) poziciją: „Tai gali būti ir tos pačios lyties asmenų santykiai. (...) Jie yra šeima, nes jie kuria šeimą. Partnerystės įstatymas turi būti. Per daug Lietuva akcentuoja tos pačios lyties asmenų santykių įteisinimą, nes tas įstatymas apims ir skirtingų lyčių santykių įteisinimą.“ Tikroji ir galutinė R. Žemaitaičio pozicija šeimos sampratos klausimu lieka neišspręsta mįslė.

Lyties samprata – čia su R. Žemaitaičio pozicija panašiai kaip ir šeimos klausimu. 2024 m. kovą portalo „77“ paklaustas to paties klausimo, kurį kandidatams uždavė ir LVI, kiek yra lyčių, jis be išlygų atsako, jog dvi – vyrai ir moterys. R. Janutienės laidoje šį pavasarį jis teigia, jog balsuotų prieš Stambulo konvenciją (kuri sukėlė dalies visuomenės ir politikų pasipiktinimą dėl joje vartojamos „socialinės lyties“, arba „lyties socialiniu aspektu“ sąvokos). Nusikeliame 3 metus atgal – 2021 m. kovą R. Žemaitaitis Seime teikia pasiūlymą įtraukti į sesijos darbų programą Stambulo konvencijos ratifikavimą. Jis argumentuoja, kad politikams būtina vienaip ar kitaip apsispręsti dėl konvencijos ir baigti „kelti nepasitenkinimą visuomenėje“. Beveik visi valdantieji liberalai tąkart reaguodami į šią, suprask, R. Žemaitaičio provokaciją, balsavo prieš Stambulo konvencijos įtraukimą į sesijos darbų programą. Nusikeliame dar 3 metus atgal – 2018 m. R. Žemaitaitis tuo pačiu klausimu balsavime Seime nedalyvauja. Vėlgi, kandidato tikroji pozicija nėra aiški.

Dėl konstitucinės tėvų teisės auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus R. Žemaitaičio pozicija nuoseklesnė. 2023 m. spalio 10 d. Seime jis balsavo už opozicijos siūlymą iš Gyvenimo įgūdžių programos išbraukti lytiškumo ugdymo dalį ir ją integruoti į tikybos arba etikos pamokas. Viešojoje erdvėje jis taip pat ne kartą pasisakė prieš lytinio švietimo, ypač apimančio LGBT klausimus, programos dėstymą mokyklose.

Negimusios gyvybės apsaugos klausimu, kaip ir dauguma kandidatų, R. Žemaitaitis neturi kategoriškos pozicijos. LRT šių metų balandį jis teigė: „Tik moteris, pati motina, gali suprasti, kas tai yra abortas: ar jis reikalingas, ar nereikalingas. Smurtinių nusikaltimų, išžaginimų, prievartavimų atvejais – taip, mes galime apie šitą dalyką kalbėti. Bet kada šiaip sau dėl malonumo daro abortus, kaip aš sakau, atsitiko taip, – morališkai ne“.

Pagalbinio apvaisinimo klausimu R. Žemaitaitis laikosi konservatyvios pozicijos. 2023 m. birželio 8 d. Seime jis balsavo prieš Laisvės frakcijos atstovės Morganos Danielės siūlymą leisti pagalbinio apvaisinimo procedūromis pasinaudoti nesusituokusioms poroms ir vienišoms moterims. Jis kėlė klausimą: „<...> jūs man paaiškinkit, kokias problemas turi vieniša moteris dėl negalėjimo pastoti, jei ji net nemėgino su vyru sugulti, tai kaip ji yra nevaisinga?“

Galiausiai – eutanazijos klausimas – iš pirmo žvilgsnio, mažiau aktualus, lyginant su kitais LVI tyrime keltais klausimais, dėl to, kad viešojoje erdvėje jis mažiau linksniuojamas. Kita vertus, neseniai vyriausybės pristatytas Valstybės ateities vizija „Lietuvos 2050“ numato eutanazijos įteisinimą Lietuvoje. Seime eutanazijos klausimas iš esmės svarstytas seniai, 2012 m. tuometiniam Seimo nariui Andriui Burbai pateikus Eutanazijos įstatymo projektą. Tą kartą Seimui balsuojant dėl šio projekto išbraukimo iš sesijos darbų programos R. Žemaitaitis „susilaikė“. Tai vienintelė aiškiai dokumentuota jo pozicija šiuo klausimu.

Apibendrinant R. Žemaitaičio, kaip kandidato į prezidentus, vertybinį portretą sunku, o gal ir neįmanoma atsakyti – jis labiau konservatyvių ar liberalių pažiūrų politikas. Reikia pastebėti, kad R. Žemaitaitis, sprendžiant vertybinius klausimus Seime, ypač dažnai nedalyvauja balsavimuose, pavyzdžiui: dėl Seimo rezoliucijos „Dėl visų formų surogacijos pasmerkimo“, dėl Seimo rezoliucijos „Dėl tėvų teisių užtikrinimo švietimo sistemoje", dėl Šeimos stiprinimo įstatymo priėmimo (2017 m.), dėl Nacionalinės šeimos tarybos įsteigimo (2019 m.), dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisų, draudžiančių žmogaus embrionų naikinimą, eksportą, panaudojimą kitiems tikslams, nei apvaisinimas (2017 m.). Peršasi išvada, jog LVI tyrime keliami klausimai R. Žemaitaičiui, kaip Seimo nariui, nebuvo labai svarbūs, todėl prognozuotina, kad ir kaip šalies vadovui jie nebūtų jam aktualūs.

Bendras žvilgsnis

Apžvelgus nepriklausomus kandidatus į prezidentus, I. Vėgėlė atsiskleidė kaip nuosekliausiai konservatyvus politikas. G. Nausėda, ne tik kaip kandidatas, bet ir esamas Respublikos Prezidentas, išryškėjo kaip katalikas, palaikantis prigimtinę šeimos sampratą ir jos stiprinimo politiką,  tačiau kai kuriais klausimais (pagalbinio apvaisinimo, abortų) besilaikantis liberalesnių nuostatų. E. Vaitkų ir R. Žemaitaitį, nors jie yra visiškai skirtingą patirtį turintys politikai, vienija sąlyginai žemas suinteresuotumas šeimos, negimusios gyvybės apsaugos, religijos laisvės ir kitais LVI nagrinėjamais klausimais. Ypač tai pasakytina apie politikos naujoką E. Vaitkų, kurio nuostatoms išsamiai įvertinti net nėra pakankamai duomenų. O visa duomenų gausa apie R. Žemaitaitį leidžia daryti išvadą, kad iš visų nepriklausomų kandidatų, jis labiausiai nenuspėjamas.

The post Šarūnas Legatas. Nepriklausomų kandidatų į prezidentus pažiūros šeimos, lyties, abortų ir kitais klausimais appeared first on LAIKMETIS.

Kas yra žmogaus orumas? Ši sąvoka yra tokia neapčiuopiama, kad jos neįmanoma nusakyti vienu sakiniu, tačiau ja grindžiama Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, pamatinis Jungtinių Tautų dokumentas ir bene geriausias mėginimas pasiekti bendrą visuotinį žmonijos supratimą.

Ilgame „Dignitas Infinita“ įvade pristatomos Katalikų Bažnyčios įsitraukimo į šią sritį daugiametės raidos aplinkybės, pabrėžiant, kad tai nebuvo skubotas ar reakcingas atsakas į nerimą keliančius politinio žmogaus orumo supratimo pokyčius nuo 1948 m., kai buvo parengta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija.

Priešingai, dikasterija bando parengti labiau niuansuotą žmogaus orumo supratimą nei daugelio žmogaus teisių gynėjų vis dažniau skelbiamas aiškinimas, kurį geriau apibūdinti kaip „asmens orumą“ - pripažįstant orumą tik jo santykyje su asmenybe - ir taikomą tik gebančiam mąstyti asmeniui.

Dikasterija supranta, kad žmogaus orumas yra keturių skirtingų rūšių: ontologinis, moralinis, socialinis ir egzistencinis orumas, iš kurių svarbiausias yra ontologinis orumas, priklausantis asmeniui kaip tokiam vien dėl to, kad jis egzistuoja, yra Dievo norimas, sukurtas ir mylimas. Kiekvienas žmogus turi orumą, nepriklausomai nuo jo gebėjimo mąstyti, apimantį visus žmones, esančius gyvenimo ciklo ir visuomenės paraštėse.

Moralinis orumas susijęs su tuo, kaip žmonės naudojasi Dievo suteikta laisve, veikdami už arba prieš tinkamai suformuotą sąžinę. Veikdami prieš moralinį orumą, žmonės gali būti laikomi „nepadoriais“, prarandančiais jį, tačiau, nepriklausomai nuo vykdomo blogio, jie niekada negali prarasti savo ontologinio orumo.

Socialinis orumas susijęs su asmens gyvenimo sąlygų kokybe, dažnai dėl jam primestų situacijų, prieštaraujančių jo neatimamam orumui - pavyzdžiui, kraštutinio skurdo.

Egzistencinis orumas leidžia atskirti situacijas, kurios dažnai minimos kaip „orus“ gyvenimas - dažnai naudojamos diskusijoms, kuriomis siekiama sumenkinti ar pakirsti kiekvieno žmogaus ontologinį orumą, pavyzdžiui, diskusijoms apie teisę į pagalbinę savižudybę.

Kiekvienas žmogus turi orumą, nepriklausomai nuo jo gebėjimo mąstyti, apimantį visus žmones, esančius gyvenimo ciklo ir visuomenės paraštėse.

Kodėl šis įrėminimas vyksta dabar? Pradedant nuo iš esmės doktrininio žmogaus orumo, grindžiamo „Dievo paveikslu ir panašumu“, supratimo, akivaizdu, kad dikasterija bando reaguoti į vis dažniau sociume ar pasaulietinėje visuomenėje paplitusį neteisingą orumo, kaip „kažko, ką asmeniui suteikia kiti, remdamiesi jo gabumais ar savybėmis, ir kas gali būti atimta“, aiškinimą.

Dėl to žmogaus orumas buvo paneigtas gyvenimo periferijoje atsidūrusiems asmenims tiek, kad kai kas logiškai įrodinėjo, jog kūdikių žudymas yra teisėtas veiksmas, o žmogaus teisių apsauga taikoma tik tiems, kurie yra veikiančio asmens paradigma.

Be to, dėl ydingo sekuliaraus žmogaus teisių supratimo, kai iš mūsų supratimo pašalinamas ontologinis orumas, kaip teigiama dokumente, „savavališkai daugėja naujų teisių, kurių daugelis prieštarauja iš pradžių apibrėžtoms teisėms ir dažnai yra priešpriešinamos pagrindinei teisei į gyvybę“.

Neabejotina, kad dokumento dėmesio centre atsidurs vėlesni skyriai su paantrašte „Kai kurie sunkūs žmogaus orumo pažeidimai“, kur Tikėjimo mokymo dikasterija atsako į naujesnius iššūkius žmogaus orumui. Jie apima skurdo dramą, karą, migrantų kančias, prekybą žmonėmis, seksualinę prievartą, smurtą prieš moteris, abortus, surogatinę motinystę, eutanaziją arba pagalbinę savižudybę, neįgaliųjų marginalizaciją, skaitmeninį smurtą ir naujausias kultūrinio susiskaldymo arenas, būtent lyčių teoriją ir „lyties keitimą“.

Surogatinė motinystė, „lyties keitimas“ ir lyčių teorija - tai klausimai, kurie sulaukė daugiausia dėmesio, tačiau svarbiausia dokumento dalis yra Bažnyčios supratimo apie žmogaus orumą plėtojimas. Kai kurių nuomone, nurodyti klausimai ir akivaizdžiai gilesnis žmogaus orumo supratimas suteikia „vientisą rūbą“ Bažnyčios pozicijai socialiniais klausimais.

Tai gali būti ir geras, ir blogas dalykas. Nepaisant to, kad formuluojamos keturios žmogaus orumo tipologijos, atidžiau pažvelgus paaiškėja, kad pastarosios trys priklauso nuo pirmosios ontologinio orumo tipologijos - kad žmonės yra sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Visi kiti orumo būdai priklauso nuo šio supratimo.

Analogiškas pasaulietinis supratimas buvo toks, kad žmogaus teisės yra visuotinės, neatimamos ir nedalomos dėl kiekvieno asmens žmogiškumo - kaip žmogaus. Pastaraisiais metais šis supratimas buvo sumenkintas, siekiant susiaurinti jį iki gebėjimo samprotauti ir sudaryti gyvenimo planą - taip buvo panaikinta žmogaus teisių apsauga tiems, kurie yra gyvenimo pakraštyje, nesvarbu, ar jie yra arti mirties, ar gyvenimo pradžioje, ar jų protiniai gebėjimai yra riboti, ar juos sunaikino priklausomybė.

"Dignitas Infinita“ bando įrodyti, kad žmogaus orumas nėra vienintelė sąvoka. Tai nėra teorija, kuria galima manipuliuoti siekiant skatinti ideologinį požiūrį į ginčytinus klausimus politinėje ir kultūrinėje srityje.

Ji apima visą žmogaus gyvenimą - nuo pažinimo įsčiose, per Kristaus artumą „vargšams, nuolankiesiems, paniekintiesiems ir tiems, kurie kenčia kūnu ir dvasia“, iki tų, „kurie atsiduria nepalankiomis sąlygomis, pavyzdžiui, apleistiems kūdikiams, našlaičiams, pagyvenusiems žmonėms, likusiems be pagalbos, psichikos ligoniams, žmonėms, sergantiems nepagydomomis ligomis ar turintiems sunkių apsigimimų, ir tiems, kurie gyvena gatvėje“.

Dikasterijos pateiktas iššūkis Bažnyčiai - dvasininkams ir pasauliečiams - ginti žmogaus orumą visais jo pavidalais ir visur, kur jam gresia pavojus. Tai reiškia būtinybę reaguoti į visas rimtas grėsmes. Kai kurie vienoje debatų pusėje gali apgailestauti, kad dėmesys sutelktas į migrantų kančias, nes debatai dėl imigracijos reduktyviai įforminami kaip atvirų ir uždarų sienų varžybos, kitiems nepatogumų sukels Bažnyčios pozicijos dėl abortų pakartojimas.

Dikasterijos pateiktas iššūkis Bažnyčiai - dvasininkams ir pasauliečiams - ginti žmogaus orumą visais jo pavidalais ir visur, kur jam gresia pavojus.

Labai reikalingas aiškumas dėl surogatinės motinystės, lyčių teorijos ir vadinamojo „lyties keitimo“ siūlo doktrininį paaiškinimą, grindžiamą žmogaus orumu, leisiantį katalikybės išpažinėjams paaiškinti sau ir kitiems, kodėl tai yra tokie sunkūs žmogaus orumo pažeidimai.

Daugeliu atžvilgių deklaracijoje bandoma aprėpti per daug sričių. Kiekvienas sunkus pažeidimas nusipelno atskiros deklaracijos, kad būtų visapusiškai išreikšta Bažnyčios pozicija, tačiau, sujungdama ontologinius, moralinius, socialinius ir egzistencinius orumo klausimus, ji parodo, kad Bažnyčia nėra užsisklendusi vien individualistiniame orumo supratime, bet taip pat skelbia ir tokį, kuris reikalauja kiekvieno iš mūsų socialinės atsakomybės.

Kita vertus, sudarant ontologinio orumo ir kitų trijų sąlyginių orumų lygiavertiškumo įspūdį, kyla pavojus, kad, jiems susidūrus, teisės konkuruojančiose sferose bus priešpastatytos viena kitai.

Sukūrus lygiavertiškumą tarp sąlyginių klausimų, tokių kaip migracija, skurdas ir karas, į kuriuos reikia reaguoti atsižvelgiant į aplinkybes, išteklius ir galimybes, bei tiesioginių draudimų, tokių kaip abortai ir surogatinė motinystė, kyla pavojus, kad katalikai atsidurs nepavydėtinoje padėtyje ir turės atsakyti į kaltinimus, kad jie užsiima „už gyvybę“ klausimu, o ne reikalauja socialistinių sprendimų socialinėms problemoms spręsti.

The post Dualta Roughneenas. Žmogaus orumo gynyba appeared first on LAIKMETIS.

Dėl to I. Šimonytė laišku kreipėsi į penkis prezidento rinkimuose dalyvaujančius kandidatus, kurie palaiko Lietuvos pilietybės išsaugojimo iniciatyvą, sekmadienį pranešė jos rinkimų štabas.

I. Šimonytės prezidento rinkimų štabo komunikacijos vadovė Daiva Ulbinaitė BNS teigė, kad laiškas nebuvo išsiųstas tik kandidatams Eduardui Vaitkui bei Remigijui Žemaitaičiui. 

Pasak I. Šimonytės, prezidento rinkimai užgožė referendumo dėl dvigubos pilietybės klausimą. 

„Kreipiuosi į tuos kandidatus, kurie esame išreiškę pritarimą dėl pilietybės išsaugojimo. Nors esame skirtingi, tačiau sutariame, kad pilietybės išsaugojimo klausimas yra būtent tas esminis, dėl kurio turime moralinę pareigą prieš Lietuvos žmones pademonstruoti vieningumą“, – laiške teigė I. Šimonytė.

Referendumas dėl daugybinės pilietybės įteisinimo vyks gegužės 12 dieną kartu su prezidento rinkimų pirmuoju turu.

Žiniasklaidos užsakymu anksčiau buvo vykdytos kelios reprezentatyvios apklausos, vertinant visuomenės nuomonę dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo įgyjant kitos šalies pilietybę. BNS užsakymu pernai lapkritį-gruodį „Vilmorus“ atlikta apklausa parodė, kad daugybinės pilietybės įteisinimui pritaria apie pusę Lietuvos gyventojų, tačiau per gegužę vyksiantį referendumą gali pritrūkti šalininkų aktyvumo pakeisti Konstituciją.

Emigravusieji po nepriklausomybės atkūrimo 1990 metų kovo 11 dieną šiuo metu, išskyrus kai kurias išimtis, dvigubos pilietybės turėti negali.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad tik referendumu pakeitus Konstituciją galima atverti galimybę turėti dvigubą pilietybę Lietuvos piliečiams, kurie po nepriklausomybės atkūrimo įgijo kitų šalių pilietybę.

The post I. Šimonytė ragina varžovus kviesti žmones dalyvauti referendume dėl pilietybės appeared first on LAIKMETIS.

Esame kviečiami pasitikrinti, koks yra mūsų santykis su Jėzumi: ar esame gyvos, o gal tik vegetuojančios ar net negyvos šakelės?

Sunki nuodėmė žmogų visiškai atskiria nuo Jėzaus; tuomet esame kaip nulaužta vynmedžio šakelė. Klauskime savęs: ar esame pasiryžę bet kokia kaina saugotis didelių nuodėmių ir viso to, kas veda į tokias nuodėmes?

Nors lengvos nuodėmės nepadaro to didžiulio blogio, kaip sunkios, bet jos pamažu veda į nelaimę, kai galiu tapti nulūžusia šakele, todėl bet kokiai nuodėmei visuomet reikia sakyti „ne“.

Kad būčiau gyva šakelė, pirmiausia turiu rūpintis savo tikėjimu. Tikėjimas yra pamatinė dorybė, ant kurios turi būti statomas žmogaus gyvenimas. Tačiau net ir tvirtas tikėjimas nėra nepajudinamas: jis gali augti, bet gali ir silpnėti. Tikėjimas auga, kai rūpinamės jo augimu.

Esame kviečiami pasitikrinti, koks yra mūsų santykis su Jėzumi: ar esame gyvos, o gal tik vegetuojančios ar net negyvos šakelės?

Auginame savo tikėjimą, rūpindamiesi vis geriau pažinti Jėzų. Dėl to Šventasis Raštas ir ypač Evangelijos turi būti mūsų parankinė knyga. Evangelijos atskleidžia Jėzaus Asmenį ir Jo meilę mums. Tikėjimą taip pat augina gerų dvasinių knygų skaitymas, todėl pirmoje vietoje turi būti ne televizija, internetas ar išmanusis telefonas, dažnai maitinantys mūsų dvasią visokiausių sensacijų šlamštu, bet Šventasis Raštas ir gera religinė knyga.

Labai svarbi vieta mūsų gyvenime privalo būti skirta maldai. Gera malda yra tarsi vynmedžio syvai, palaikantys mūsų dvasinę gyvybę. Gera malda nėra mechaniškas vienos kitos maldelės sukalbėjimas, bet sąmoningas pabuvimas Dievo akivaizdoje, kurio metu pasakome Jėzui, kad Jį mylime, už viską dėkojame ir atsiprašome, jei buvome suklydę. Jeigu nesirūpintume gerai melstis, mūsų tikėjimas būtų labai silpnas; jis gali net visiškai sunykti.

Kad būtume gyva šakelė, turime augti meile. Gal nepasieksime tokios meilės Jėzui, kokią pasiekdavo Ignacas Lojola, Teresė Avilietė, Kazimieras ir kiti kanonizuoti šventieji, bet jos minimumas yra būtinas. Mylime Jėzų tuomet, kai klausomės Jo, o ne pasaulio balso. Kiekvieną vakarą, apžvelgdami, kaip praleidome dieną, turėtume pasitikrinti, kokia šiandien buvo mūsų meilė Jėzui.

Mūsų dvasinę gyvybę ypač palaiko Sutaikinimo ir Eucharistijos sakramentai. Prieš savo kančią Jėzus Kristus įsteigė Nekruvinąją savo auką, likdamas po duonos ir vyno pavidalais, kad maitintų mus ir palaikytų dvasinę gyvybę. Jėzus paliepė: „Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19), ir mes tai darome, dalyvaudami Mišiose ir priimdami Eucharistiją. Bendravimas su eucharistiniu Jėzumi ypač sutvirtina mūsų – vynmedžio šakelių – ryšį su vynmedžiu Kristumi.

Kokia didelė brangenybė yra Sutaikinimo su Dievu sakramentas, kuris sunaikina mūsų nuodėmes ir iš naujo su Dievu užmezga ryšį, galbūt per nuodėmes nutrauką.

Mūsų dienos yra pilnos darbų ir rūpesčių; nuo ryto iki vakaro mus atakuoja pasaulio triukšmas – visa tai mus tolina nuo Dievo. Todėl rūpinantis savo dvasiniu gyvenimu tiesiog būtina retkarčiais pabėgti nuo pasaulio ir pabūti Dievo artumoje. Geros kelių dienų rekolekcijos, kai visą laiką paskiriame tik savo sielos reikalams, yra didelė brangenybė. Per jas geriausiai išgirstame Jėzaus kvietimą: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu“ (Jn 15, 4).

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ. „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“ (Jn 15, 5) - V Velykų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.