Pastaruoju metu Lietuvos Seime vykstant diskusijoms dėl abortų įstatymo, pastebėjau pasikartojantį teiginį. Šis teiginys mano nuomone tiek intelektualiai tingus, tiek moraliai išsisukinėjantis – jog abortai turėtų būti uždrausti dėl to, nes jie prieštarauja religiniams įsitikinimams.
Šitaip formuluodami problemą, ne tik sumažiname jos mastą, bet ir esame nesąžiningi. Tokia argumentacija leidžia manyti, jog pozicija už gyvybę yra iš esmės religinė – tai dogmų reliktas, o ne išvada, padaryta remiantis protu, etika ar nuoseklia žmogiškųjų vertybių filosofija. Dar blogiau yra tai, kad ši prielaida dažnai panaudojama visus, pasisakančius už gyvybę, vaizduoti kaip religinius fanatikus arba kovojančius prieš moterų teises.
Ar „už gyvybę“ judėjimai turi religinį pamatą?
Idėjos netampa negaliojančiomis vien dėl to, kad jų laikosi ir religingi asmenys. Teigti, kad įsitikinimai turi būti atmesti, nes juos išpažįsta religija, yra argumentacijos klaida. Yra ateistų, kurie abortus atmeta ne dėl dieviškojo įsakymo, bet dėl to, kad, remdamiesi protu, mano, jog gyvybė turi prigimtinę vertę. Ar juos galima kaltinti slaptu pamaldumu? Ar turime atmesti jų argumentus, nes jie netelpa į religinį naratyvą?
Už gyvybę argumentų susiaurinimas vien tik iki tikėjimo klausimo yra ne tik meškos paslauga diskusijai, bet ir moralinės atsakomybės atsisakymas. Įsitikinimą atmesti lengviau, jei pateiki jį tik kaip „religinę dogmą“, negu kad susiduriant su šio įsitikinimo logika, etika bei nepatogiais klausimais, kuriuos jis gali kelti.
Gyvybės gynimą vadinti „religiniu klausimu“ reiškia siekti diskredituoti moralinę poziciją, visiškai nesigilinant į jos turinį. Tai ne tik silpnas etikečių klijavimas, bet, mano nuomone, ir intelektualinis bailumas.
Pagrindiniai už gyvybę argumentai yra grindžiami biologija (kada prasideda žmogaus gyvybė), etika (žmogaus gyvybės vertė) ir teisingumo dorybe (moralinė ir prigimtinė pareiga apsaugoti nekaltus ir bejėgius). Nė vieno iš šių aspektų priėmimui tikėjimas į Dievą nėra būtinas.
Taip, tiesa, kad daugelis judėjimo už gyvybę narių yra religingi. Na ir kas? Juk esmė ne tame. Nuo kada judėjimo demografinė padėtis pradėjo lemti jo principų teisingumą ar teisėtumą? Mes neatmetame pilietinių teisių judėjimo kaip religinio kryžiaus žygio, nors daugelis jo lyderių, tokių kaip daktaras Martinas Liuteris Kingas, buvo pastoriai. Mes neturime nurašyti ekologijos judėjimų, nors daugelis jos šalininkų apie gamtą kalba emocingai, asmeniškai ar net beveik religingai. Kodėl tuomet už gyvybę pasisakančiųjų reikalas išskiriamas iš kitų, o jo moralinis rimtumas sumenkinamas iki paprasčiausių religinių jausmų?
Net jei ankstyvieji judėjimai už gyvybę ir buvo stipriai įsišakniję religinėse bendruomenėse (nors tai yra ginčytinas istorinis klausimas), tai vis tiek dar nieko nepasako apie jo argumentų pagrįstumą. Idėjos teisingumas nepriklauso nuo to, kas pirmas ją išsakė ir kodėl.
Pavyzdžiui, jei Einšteinas būtų buvęs kunigas, ar reliatyvumo teorija būtų teologinė? Jei religingas žmogus sako, kad vogti yra blogai, ar jo tikėjimas panaikina moralinį šios pozicijos svorį?
Tokia argumentacijos kryptis, kai, siekiant diskredituoti argumentą, atsekama jo kilmė, yra vadinama genetine argumentacijos klaida. Tą patį mąstymo būdą naudoja tie, kurie sako, jog „demokratija yra vakarietiška idėja“, norėdami ją atmesti nevakarietiškose visuomenėse. Tai tingu, paviršutiniška ir nesusiję su paties argumento turiniu.
Kodėl asociacijos yra svarbios
Žodžiai formuoja suvokimą, o suvokimas – vykstantį bendravimą (diskursą). Vadinti poziciją už gyvybę „religiniu klausimu“ yra ne tik kategorizavimas, bet ir būdas iškreipti diskusijos pobūdį dar prieš jai prasidedant. Už gyvybę pasisakančiųjų įsitikinimų įvardijimas „religiniais“ iš pat pradžių marginalizuoja argumentus. Tokiu būdu šis klausimas pašalinamas iš viešosios etikos srities ir perkeliamas į privačią tikėjimo sritį, tarsi su politika tai nebūtų susiję labiau nei asmeniniai mitybos įpročiai. Taip žmonės įpranta giliai moralinius, visuomeninius klausimus suvokti kaip „kelių pamaldžių žmonių“ asmenines nuomones bei manyti, kad tokios diskusijos gali vykti tik Bažnyčiose, o ne teismuose ar Seime.
Už gyvybę pasisakančiųjų įsitikinimų įvardijimas „religiniais“ iš pat pradžių marginalizuoja argumentus.
Mane neramina tai, jog toks klaidingas apibūdinimas gali paskatinti žmones (ypač jaunus ar savęs nepriskiriančių jokiai religinei bendruomenei) manyti, kad jei jie nepriklauso konkrečiam tikėjimui, tuomet ir neturi pagrindo ar teisės laikytis pozicijos už gyvybę. Tai gali užkirsti kelią žmonėms prieiti šias išvadas, remiantis protu, etika ar asmeniniais įsitikinimais. Taip visuotinė moralinė problema tampa uždaru lokalios grupės klausimu. Dar blogiau, tai gali vesti prie savotiškos argumentacinės segregacijos, kai tam tikri požiūriai išstumiami iš teisėtų viešų diskusijų ne dėl to, kad jie klaidingi ar žalingi, bet vien dėl to, kokie žmonės jų laikosi.
Šis apgaulingas asociacijų kūrimas taip pat skurdina ir “už pasirinkimą” (abortus palaikančiųjų) pusę. Jei nėra rimtai diskutuojama su “už gyvybę” argumentais, kurie remiasi biologija, etika ir teisingumu, daugelis “už pasirinkimą” šalininkų galiausiai ginasi prieš vadinamąjį “šiaudinio žmogaus” argumentą. Filosofinį terminą, apibūdinantį situacijas, kai diskutuojama prieš savo paties susikurtą, dėl to ir lengvai įveikiamą, oponentą. Šiuo atveju šiaudinis žmogus būtų įsivaizduojama teokratija, “už gyvybę” argumentus grindžianti vien religinėmis dogmomis. Tuo tarpu tikrasis oponentas savo argumentus grindžia filosofija ir logika. Tad tokioje situacijoje išjuokiamas neegzistuojantis priešas, kaip karikatūriškas piktadarys, užuot kovojant su realia opozicija. To pasekmė – stringantis dialogas.
Apibendrinimas
Norint būti veikiančia visuomene, negalima sau leisti, kad esminiai moralės klausimai būtų traktuojami kaip nišiniai teologiniai ginčai. Karo, rasizmo ar skurdo klausimų neperkeliame į religinę sritį vien todėl, kad daugelis religingų žmonių turi tvirtą nuomonę apie juos. Nesakome, kad pasipriešinimas rasizmui yra „religinis klausimas“ vien todėl, kad Bažnyčios žygiavo Selmoje. Netvirtiname, kad rūpinimasis vargšais yra niekinis, nes jis atspindi Biblijos principus. Mes teisingai suprantame, kad tai nėra sektantų rūpesčiai, tai vieši, pilietiniai ir giliai žmogiški klausimai.
Tad kodėl taip nekalbame apie gyvybę?
Kodėl abortų klausimas, turbūt vienas giliausių mūsų laikų moralinių klausimų, išskirtas į atskirą grupę ir atmestas kaip „religinis“? Jei žmogaus orumas ir teisingumas pažeidžiamiems yra svarbūs, jei etika, užuojauta ir protas yra mums brangios vertybės, tuomet privalome šį klausimą spręsti sąžiningai, o ne klijuodami etiketes.
Žmogaus gyvybės vertė nėra denominacijos klausimas. Ji nėra katalikiška ar protestantiška, musulmoniška ar žydiška, dvasinė ar pasaulietinė. Ji yra visuotinė. Ir bet kuri visuomenė, kuri tikisi būti teisinga, turi taip ją traktuoti. Tai nėra „religinis klausimas“. Tai žmogiškas klausimas. Jis nusipelno, kad į jį būtų žiūrima taip pat rimtai ir moraliai aiškiai, kaip į visus žmogiškuosius klausimus.
