Praėjus trisdešimt aštuoneriems metams po brutalaus ispanų kilmės jėzuito misionieriaus Vicente Cañaso nužudymo Amazonės valstijoje Mato Groso regione, Brazilijos teisėsauga pagaliau išdavė arešto orderį vienam iš jo žudikų.
Ronaldo Osmaras, vietinis policijos inspektorius, buvo pripažintas kaltu dėl Cañaso nužudymo 2017 metais. Tik šį mėnesį baigėsi bet kokių teisinių skundų pateikimo terminas, o tai reiškia, kad dabar Osmaras turėtų pradėti atlikti jam paskirtą bausmę. Vis dėlto, atsižvelgiant į jo amžių ir sveikatos būklę (jis šiuo metu hospitalizuotas), įkalinimas dar priklauso nuo jo sveikatos.
„Tokia nežinomybė manęs netrikdo. Svarbiausia, kad jis buvo nuteistas, ir to niekas jau nepakeis“, – portalui Crux sakė Sebastião Carlos Moreira, Brazilijos vyskupų konferencijos Indėnų misionierių tarybos (CIMI) pastoracinis darbuotojas.
Cañasas gimė 1939 metais Albasetėje, Ispanijoje. Įstojo į Jėzaus Draugiją ir kaip misionierius atvyko į Braziliją 1966 metais. 1969-aisiais jis pradėjo dirbti su vietinėmis indėnų bendruomenėmis Mato Groso regione.
„Pirmą kartą susitikome 1978 metais. Tuo metu jis jau kelerius metus buvo užmezgęs ryšius su Enauenė-Navė tauta“, – prisiminė Moreira.
Iki tol Enauenė-Navė neturėjo tikro kontakto su aplinkine visuomene. Jų tradicinės žemės nebuvo pripažintos valstybės, o į jų teritoriją veržėsi gyvulių augintojai ir medienos kirtėjai.
Cañasas su šia bendruomene gyveno dešimt metų, išmoko jų kalbos, papročių. Jis tapo darbo grupės, turėjusios pateikti valdžiai pasiūlymus dėl jų teritorijos ribų, nariu.
„Žinoma, žemvaldžiai buvo labai suinteresuoti jų žemėmis. Matydami, kad Cañasas siekia jas apginti, jie ėmė jį taikytis ir dažnai grasinti“, – pasakojo Moreira.
Tam tikru momentu Cañasas pats įspėjo draugus, kad jo gyvybei gresia pavojus. Iš tiesų, 1987-ųjų balandį jis buvo nužudytas savo trobelėje, esančioje už 60 km nuo Enauenė-Navė kaimo. Tuo metu jis buvo saviizoliacijoje, laukdamas galimybės vėl prisijungti prie bendruomenės. Jo kūnas buvo rastas tik po 30 dienų.
Po jo mirties prasidėjo ilgas laukimas, kol bus įvykdytas teisingumas. Problema ta, kad policijos tyrimui vadovavo tas pats Ronaldo Osmaras – pagrindinis įtariamasis. Jis dėjo visas pastangas, kad tyrimas būtų vilkinamas ir sustabdytas.
Vienas absurdiškiausių tyrimo epizodų įvyko 1989 metais. Nors Cañaso kūną jau buvo ištyrę Mato Groso teismo medicinos ekspertai, dėl nežinomų priežasčių jo kaukolė buvo išsiųsta papildomam tyrimui į Minas Žeraisą. Ten ji „dingo“. Vėliau ją dėžutėje ant gatvės rado batų valytojas.
„Kol bylą nagrinėjo vietiniai teismai, niekas nejuda. Todėl ir siekėme, kad ji būtų perduota federalinei jurisdikcijai“, – aiškino Moreira.
Viena iš priežasčių, dėl ko byla perkelta į federalinį teismą, buvo tai, kad Cañasas oficialiai atstovavo Brazilijos vyriausybei kaip žemės suteikimo Enauenė-Navė grupei darbo grupės narys. Nauja byla pradėta 2015 m., o 2017 m. Osmaras buvo nuteistas.
Pasak CIMI, vienas svarbiausių proceso momentų buvo Rikbaktsa indėnų bendruomenės narių liudijimai. Enauenė-Navė kultūroje mirusiųjų vardo minėjimas yra draudžiamas, todėl jie negalėjo kalbėti apie Cañasą teisme. Rikbaktsa sutiko tai padaryti ir pateikė naujų įrodymų.
Nors teisinis procesas truko dešimtmečius, Amazonės regiono Bažnyčiai Cañasas netrukus tapo kankiniu – vienu iš daugelio misionierių, žuvusių dėl žemės konfliktų, tarp jų ir JAV kilmės sesers Dorothy Stang (1931–2005) bei kunigo Josimo Tavareso (1953–1986). 2019 m. Panamazonijos sinodo metu daugelis jo draugų jį dažnai minėjo.
