Beveik tris dešimtmečius jis dirbo aukščiausiuose Vatikano sluoksniuose. Dabar, jau metus, jis tarnauja periferijoje ir kasdien susiduria su karo realybe: arkivyskupas Georgas Gänsweinas – buvęs popiežiaus Benedikto XVI asmeninis sekretorius, septynerius metus ėjo popiežiaus Pranciškaus paskirto Popiežiškųjų namų prefekto pareigas, o vėliau buvo paskirtas apaštališkuoju nuncijumi Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.
Vokiečių prelatas interviu EWTN korespondentui Rudolfui Gehrigui papasakojo apie savo susitikimą su popiežiumi Leonu XIV, darbą Baltijos šalyse ir susitaikymą su popiežiumi Pranciškumi.
Arkivyskupas Georgas Gänsweinas, sveiki sugrįžę į Romą ir į EWTN Vatikano studiją. Atvykote į Romą Šventojo Sosto jubiliejaus proga ir kartu su popiežiumi Leonu XIV perėjote per Šventąsias Duris. Ką jums reiškė šis momentas?
Viskas prasidėjo meditacija audiencijų salėje, kur dalyvavo popiežius Leonas ir kardinolai, po to vyko procesija, vadovaujama popiežiaus, nešančio kryžių. Mes perėjome per Šventąsias Duris. Vėliau bazilikoje buvo aukojamos šv. Mišios. Tai buvo pakylėjanti dvasią patirtis, visų pirma dėl to, kad dalyvavo popiežius, visi nuncijai ir kiti dvasininkai.
Jau keletą kartų susitikote su naujuoju popiežiumi. Koks įspūdis apie jį?
Pirmasis įspūdis kilo ne šią savaitę, o tą vakarą, kai jis buvo pristatytas Palaiminimų lodžijoje – arba, tiksliau, kai jis pats save pristatė. Mano pirmasis įspūdis buvo netikėtas ir labai teigiamas. Ne tik dėl to, kokią jis vėl vilkėjo stulą ir mozetą, bet ir dėl to, kaip jis save pateikė.
Buvote popiežiaus Benedikto asmeninis sekretorius, iš arti stebėjote popiežiaus tarnystę. Vėliau septynerius metus dirbote Popiežiškųjų namų prefektu, kuriuo jus paskyrė popiežius Pranciškus. Popiežius Pranciškus mirė balandžio 21 d. Ar jums pavyko atsisveikinti su juo? Juk daug metų dirbote kartu.
Taip, nors tai ne visada buvo lengva. Ne viskas buvo taip, kaip rašė spauda – esą tarp mūsų buvęs didelis „konfliktas“. Tai netiesa. Buvo tam tikrų sunkumų, įtampų, tačiau tai buvo išspręsta dar 2024 m. sausį. Kad buvau paskirtas nuncijumi Baltijos šalyse, neabejotinai susiję su tuo susitaikymu. Aš pats norėjau apsilankyti prie popiežiaus Pranciškaus kapo ir jam atiduoti pagarbą. Susitikau su Šv. Marijos Didžiosios bazilikos arkikunigu, kuris yra lietuvis kardinolas [Rolandas] Makrickas, ir kartu pasimeldžiau prie popiežiaus Pranciškaus kapo. Ir tai, kaip pasakyti… tarsi užbaigė mūsų susitaikymą.
Jūsų nunciatūra yra Vilniuje, Lietuvos sostinėje. Ji yra mažiau nei 600 kilometrų nuo Kijevo. Kiek kasdienybėje jaučiamas karas Ukrainoje?
Vilniuje gyvena nuo 60 iki 70 tūkstančių ukrainiečių pabėgėlių. Lietuvos vyriausybė skiria daug lėšų Ukrainai. Ir atmosfera tokia: kas tie 600 kilometrų šiais laikais? Be to, vos mažiau nei 800 kilometrų nuo šiaurinės Estijos sienos iki pietinės Lietuvos ribos. Žmonės nepasitiki Rusija, ypač Putinu – tai tiesioginis 60 metų komunistinio režimo iki 1989–1991 metų padarinių atgarsis. Tai labai jaučiama. Tad karo nuotaika tarsi tvyro ore. Bet vis kartoju, mes neturime leisti, kad tai mus sukaustytų.
Tad reikia užtikrinti, kad žmonės nesijaustų palikti ir žinotų, jog Bažnyčia vis dar yra su jais.
Taip, tai labai svarbu. Tikėjimo buvimas per konkretų Bažnyčios artumą yra didžiulė pagalba – net ir ne katalikams! Šis buvimas apima plačiai – nenoriu sakyti „garantija“, bet jis taip suvokiamas. Taip nesame vieni – mes, Bažnyčia, esame čia ir padėsime.
