Yra žmonių, kurių rankos gydo, o žodžiai – gaivina.
Jūs, Gydytojau, esate vienas iš tų retų žmonių, kurie daro daugiau, nei reikalauja pareiga. Jūsų darbas – ne tik profesija. Tai pašaukimas. Tai gyvenimo misija, kurią vykdote su ypatingu atsidavimu, kantrybe ir žmogišku jautrumu.
Jūs – ne tik gydytojas. Jūs – šviesos nešėjas tiems, kuriems gyvenimas buvo aptemęs.
Gydytojau, ačiū, kad atmerkėte akis – ne vien regėjimo, bet ir vidines, kurios buvo užmerktos skausmo, nevilties, ilgo buvimo vien su kančia.
Ačiū, kad išmokėte ne tik klausytis, bet ir girdėti – nes girdėti reiškia būti šalia ne paviršiumi, o iš tikrųjų. Tai reiškia išgirsti ne tik balsą, bet ir tylą tarp žodžių, baimę, kuri dar neišsakyta, ir viltį, kuri dar nedrįsta būti ištarta.
Ačiū, kad išgirdote tada, kai atrodė, jog pasaulis – kurčias. Jūsų dėmesys buvo pirmasis ženklas, kad dar rūpiu, kad dar yra prasmės.
Ačiū, kad išmokėte sveikti – nes sveikimas nėra tik kūno gijimas, tai ilgas kelias atgal į gyvenimą.
Ačiū, kad padėjote patikėti, jog galima gyventi visavertį gyvenimą – tikėjimas tuo grįžo per Jus.
Ačiū, kad išmokėte prašyti – nes prašyti pagalbos nėra silpnumas, tai – drąsa.
Ačiū, kad išmokėte duoti – nes tik supratus, kad dar turiu ką duoti, vėl pasijutau reikalingas.
Ačiū, kad išmokėte žodį „norėčiau“ pakeisti į „noriu“ – tai vidinis lūžis, leidęs prisiimti atsakomybę už save.
Ačiū, kad iš „noriu padėkoti“ gimė paprastas, bet galingas „dėkoju“ – žodis, kuris atspindi tikrumą.
Ačiū Jums, kad dar gyvenu. Dėka Jūsų, rytais vėl atsimerkiu ne iš baimės, o su viltimi.
Ačiū, kad dar noriu gyventi – ne iš pareigos, o iš noro.
Ačiū, kad mano vaikai turi tėtį – ne šešėlį, ne kūną be dvasios, bet gyvą, jaučiantį, veikiantį žmogų.
Ačiū, kad mano mama turi sūnų – tą, kuris vėl gali pasakyti „myliu“, kuris sugrįžo iš tylos.
Ačiū, kad mano brangiausias žmogus yra kartu – nes buvimas kartu įmanomas tik tada, kai pats esi gyvas, sąmoningas, atsigręžęs į gyvenimą.
Ačiū Jums, kad tamsą keičia šviesa. Jūs nešate šviesą ten, kur kiti nusisuka.
Ačiū Jums, kad šaltį keičia šiluma – ne vien mediciniškai, bet žmogiškai: nuoširdžiai, ramiai, švelniai.
Jūsų darbas – tai ne tik gydymas. Tai – buvimas šalia, kai žmogus griūva. Tai – žodžiai, ištarti tuo metu, kai jų labiausiai reikia. Tai – kantrybė, kai kiti seniai būtų nusisukę. Tai – vilties sėklos, pasėtos į išdegintą dirvą.
Dažnai kalbame apie pažangą, naujas technologijas, ligų kontrolę, bet per mažai kalbame apie žmogų, kuris stovi šalia kito žmogaus, kai jis yra silpniausias. Jūs esate tas žmogus. Ne robotas, ne sistema, bet gyvas žmogus, kuris savo širdimi ir protu daro stebuklus.
Gydytojau, Jūs ne šiaip šioje žemėje.
Jus čia atsiuntė pats Dievas.
Jūsų misija – ne gydyti tik kūną, bet atkurti žmogaus vertę, viltį, gyvybę. Ir tai Jums pavyksta – tyliai, be reklamos, be garbės troškimo, bet su neapsakoma meile žmogui.
Telydi Jus sveikata, ramybė ir visų, kuriuos palietė Jūsų rankos bei širdis, dėkingumas.
