Telšių vyskupas A. Jurevičius: džiugu išgirsti gatvėje jaunimą, kalbantį žemaitiškai

ŠaltinisSANTARVĖ

Pirmą kartą teko suklusti ir nustebti Sedos bažnyčioje per šv. Mišias išgirdus žemaitiškus skaitinius. Antrą – kai išgirdau įrašytą Jo Ekscelencijos Telšių vyskupo kalėdinį sveikinimą, o šalia – to sveikinimo tekstą, parašytą žemaičių kalba.

Pradėdami Žemaičių kalbos metus, apie ją ir kalbėjomės su Telšių vyskupu Algirdu Jurevičiumi.

Kokią žemaičių kalbos situaciją Jūs aptikote, pradėjęs vadovauti vyskupijai? Ar vyrauja žemaičiuose jų kalba?

– Nekantraudamas norėjau išgirsti žemaičių kalbą, tačiau truputį nusivyliau, nes pamačiau, kad žemaičiais save vadinantys žmonės mažai vartoja savo kalbą. Kalbos vartojimą suprantu ne tik kaip kalbėjimą, bet ir mokėjimą rašyti bei skaityti.

Patyriau, kad žemaičiai tolerantiški kitakalbiams, nes vos tik prieidavau prie dviejų besišnekučiuojančių žemaičių, norėdamas pasigrožėti kalba, jie tuoj pat imdavo kalbėtis lietuviškai. Tuomet aš prašydavau toliau pokalbį tęsti žemaitiškai, kad galėčiau ir pats „nutverti“ vieną ar kitą frazę. Žemaičių kalbos atgimimui nepasitarnauja kalbos patarmės (dounininkų, dūnininkų, donininkų), nes sprendimas kažkurią jų laikyti pagrindine būtų įžeidžiantis kitus.

Džiugu išgirsti gatvėje ar parduotuvėje jaunimą, kalbantį žemaitiškai, todėl yra viltis, kad ši kalba neišnyks.

O kokį valdžios požiūrį matote? Koks, Jūsų manymu, jis turėtų būti?

– Lietuva nėra didelė valstybė, todėl įtartinai žvelgia į bet kokį nevalstybinės ir nebendrinės kalbos stiprinimą.

Latvija yra dar mažesnė už Lietuvą, tačiau šalia valstybinės latvių kalbos turi latgalių kalbą, kuriai yra suteikta teisinė apsauga ir galimybė ją išmokti. Latvijoje netgi veikia latgalių kalbos rašybos komisija.

Žemaičių kalba tokios galimybės Lietuvoje dar neturi, todėl iškyla pavojus, kad vis mažiau žmonių mokės rašyti ir skaityti žemaitiškai.

Vyskupas Motiejus Valančius kadaise svajojo apie žemaičių kalbą bažnyčiose. Jo laikais žemaičių kalba prilygo bendrai lietuvių. Kaip manote, ar kunigų kalbėjimas žemaitiškai pažeistų bendrinės lietuvių kalbos tvarką?

– Tai labiau hipotetinis klausimas, nes Telšių vyskupijoje tėra tik du ar trys kunigai, kurie gebėtų sakyti pamokslą žemaitiškai. Kunigai skelbia tikėjimą kalba, kuria juos supranta tikintieji. Tad kylant bendram žemaičių kalbos lygiui vyskupijoje kils noras ir kunigams labiau vartoti tą kalbą.

Kylant bendram žemaičių kalbos lygiui vyskupijoje kils noras ir kunigams labiau vartoti tą kalbą.

O Bažnyčia neturi tokio reikalavimo vartoti tik valstybinę kalbą, nes parapijiečių tautybė nulemia ir kalbos pasirinkimą liturgijoje. Vilniaus arkivyskupijoje daugumoje parapijų meldžiamasi nevalstybine kalba. Dėl to nėra sunkumų nei valstybei, nei Bažnyčiai.

Jūs pats stengiatės svarbiausius sveikinimus vyskupijoje pateikti žemaičių kalba. Vieni tai priima kaip pagarbų požiūrį į mūsų kalbą ir kultūrą, kiti atvirkščiai. Kodėl Jums tai svarbu?

– Lietuvių kalbos atgimimas prasidėjo tuomet, kai keli entuziastai kunigai ėmė pamaldose vartoti lietuvių kalbą. XIX a. pabaigoje kai kuriose bažnyčiose net konfliktai dėl to kildavo.
Nors istorija nesivysto cikliškai, tačiau Bažnyčia turi būti tarp tų, kurie stengiasi išsaugoti ir puoselėti žemaičių kalbą, nes tai yra visos Lietuvos turtas.

Yra Žemaitijoje bažnyčių, kuriose skaitiniai skaitomi žemaitiškai. Visi suklūsta, pirmą kartą tai girdintieji lieka maloniai nustebę. Kodėl ne visose bažnyčiose kunigai laikosi, kaip suprantu, Jūsų rekomendacijų?

– Tapęs Telšių vyskupu nustebau, kad tiek mažai žemaičių kalbos Telšiuose. Tad nusprendžiau žemaičius pratinti prie jų pačių kalbos Bažnyčioje pirmiausia pasiūlydamas žemaitiškai bendruomeninę maldą. Ją paruošti man padeda gera tos kalbos žinovė p. Irena Daubarienė. Kas savaitę Telšių vyskupijos kunigams yra išsiunčiamas sekmadienio maldos tekstas.

Parapijoms lieka pasirinkimas, kaip skaityti – žemaitiškai ar lietuviškai. Dažniausiai nulemia žmonių noras ir entuziazmas girdėti tą kalbą Bažnyčioje. Rimta tam kliūtis, kad nėra žmonių, gebančių žemaitiškai skaityti.

Ir dar apie rašymą žemaitiškai. Pats kilęs iš Vievio Jūs ir tai praktikuojate, nors ir tikram žemaičiui nėra lengva savo kalba rašyti. Tuo skatinate ir mus, žemaičius, savo rašto kalbą išlaikyti?

– Jei gimę žemaičiais negeba rašyti žemaitiškai, tai man tas būtų dar sunkiau, bet pabandyti verta. Kiekvienos kalbos nykimo procesas prasideda tuomet, kai žmonės nebevartoja rašytinės kalbos, vėliau pamiršta ir skaityti, o galiausiai „miršta“ ir šnekamoji kalba.

Kadangi Bažnyčia yra ne mirties, bet visų pirma Prisikėlimo skelbėja, tai natūralu, kad stengiamės puoselėti ir rašytinę žemaičių kalbą. Bažnyčia viena to nepajėgs, jei neturės palaikymo ir plataus bendraminčių rato. Kviečiame jais tapti!

5 KOMENTARAI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version