Popiežius priminė, kad per pastarųjų savaičių bendrąsias audiencijas buvo kalbama apie svarbiausias žmogiškąsias dorybes: protingumą, teisingumą, tvirtumą ir susivaldymą.

Kaip ne kartą buvo pabrėžta, šios keturios dorybės priklauso labai senajai žmonijos išminčiai, ankstesnei už krikščionybę. Dar prieš Kristų buvo skelbiama, kad  teisingumas turi būti pilietinės sąrangos pagrindas, protingumas – būtina žmogaus veiksmų taisyklė, tvirtumas ir drąsa yra svarbūs į gėrį nukreipto gyvenimo elementai, o susivaldymas suvokiamas kaip priemonė, sauganti, kad žmogaus nepražudytų nesaikingas gėrybių vartojimas. Krikščionybė šio senovinio žmonijos paveldo nepakeitė, bet jį dar labiau sustiprino, išgrynino ir integravo į tikėjimą.

Senoji žmonijos išmintis skelbia, kad kiekvieno žmogaus širdyje glūdi gebėjimas siekti gėrio. Tačiau kelionėje į gyvenimo pilnatvę, kuri priklauso kiekvieno žmogaus likimui, krikščioniui suteikiama ypatinga Šventosios Dvasios pagalba, kalbėjo Pranciškus. Ši pagalba – tai trys krikščioniškosios dorybės: tikėjimas, viltis ir meilė. Jos Naujajame Testamente dažnai yra minimos kartu. Krikščionių rašytojai vėliau jas pavadino dieviškosiomis, nes jos priimamos ir išgyvenamos santykyje su Dievu.

Popiežius priminė, kaip šias tris dorybes apibrėžia Katalikų Bažnyčios katekizmas: „Dieviškosios dorybės pagrindžia, įkvepia ir žymi moralinę krikščionio veiklą. Jos ugdo ir gaivina visas moralines dorybes. Dievas jas įlieja į tikinčiųjų sielą, kad jie sugebėtų elgtis kaip Jo vaikai ir pelnyti amžinąjį gyvenimą. Jos yra Šventosios Dvasios buvimo ir veikimo žmogaus gebėjimuose laidas.“ (Nr. 1813).

Pasak Pranciškaus, jei gyvenime apsiribotume tik svarbiausiomis žmogiškosiomis dorybėmis, kiltų pavojus daryti gera visiškai vienišiems, izoliuotiems nuo kitų. Galbūt net grėstų pagunda daryti gera dėl atpildo ir kitų pripažinimo.

Tuo tarpu tikėjimu, viltimi ir meile gyvenantis krikščionis niekada nėra vienas. Jis gerus darbus suvokia ne kaip neeilinius titaniškų pastangų reikalaujančius žygdarbius, bet jis daro gera nuolankiai, kaip savo Mokytoju Jėzumi sekantis mokinys. Jei užmirštume dieviškąsias dorybes, rizikuotame savo gerus darbus paversti didžiavimosi ar bet arogancijos priežastimi. Dėl tokio pavojaus mus įspėja Evangelija. Jėzus savo mokiniams pataria atlikus visa, kas buvo pavesta, sakyti: „Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti“. (Lk 17, 10).

tikėjimu, viltimi ir meile gyvenantis krikščionis niekada nėra vienas.

Gėris yra ne tik žmogaus gyvenimo tikslas, bet ir kelias, būdas jo siekti. Gerumui reikia santūrumo, paprastumo, reikia pažaboti kartais pernelyg gremėzdišką savąjį ego. Būtent čia labai padeda dieviškosios dorybės. Jos yra priešnuodis savanaudiškumui. Jos ypatingai praverčia, kai ištinka nesėkmės. Net ir vadovaujantis gerais ketinimas ir turint aiškius kriterijus kartais tenka suklysti.

Tačiau jei atveriame širdį Šventajai Dvasiai – ji, vidinis mokytojas, ateina mums į pagalbą. Jei esame pasimetę, Dievas sustiprina mūsų tikėjimą; jei esame nusivylę, Dievas pažadina mumyse viltį; jei mūsų širdis užkietėjusi, Dievas ją suminkština savo meile.

Po bendrosios audiencijos katechezės popiežius priminė, kad balandžio 25 d. Bažnyčios liturginis kalendorius mini evangelistą šv. Morkų. „Rytoj švęsime šventojo Morkaus, evangelisto, kuris gyvai ir konkrečiai aprašė Jėzaus iš Nazareto asmens paslaptį, liturginę šventę. Kviečiu jus visus susižavėti Kristumi, entuziastingai ir ištikimai bendradarbiauti kuriant Dievo karalystę“, – sakė Pranciškus.

Sveikindamas maldininkų grupes iš Lenkijos Pranciškus priminė, kad šios savaitės šeštadienį, balandžio 27 d., sukanka 10 metų nuo popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbimo šventuoju. Pasak Pranciškaus, žvelgdami į šio šventojo gyvenimą matome, ką gali pasiekti žmogus, priėmęs ir išvystęs savyje Dievo dovanas: tikėjimą, viltį ir meilę. 

The post Popiežius: tikėjimas, viltis ir meilė yra pagalba krikščioniui appeared first on LAIKMETIS.

Siekiant atsakyti į pranešimo pavadinime iškeltą klausimą, pirmiausia, remdamasis keliais tuomet dar kardinolo Jozepho Ratzingerio straipsniais, bandysiu nusakyti mūsų gyvenamą kontekstą.

Šiandien išgyvename vilties deficito laikus. Šios problemos priežasčių nereikia ieškoti pernelyg toli. Visgi reikia konstatuoti, kad šią problem sąlygojo dirbtinė religijos ir technimos takoskyra, sudariusi naują kultą be Dievo. Tai yra, technikos, nacijos ir militarizmo kultą. Atrodo, kad religija, tarsi koks priešas, bus įveikta vien tik kaip praeities reliktas, o dirbtinę laimę atstos materialinis gerbūvis, nes visa, ką turime – tai tik vystymosi produktai: dvasiai – materijos, o morale – aplinkybių.

Todėl atrodo, kad pernelyg pažangi visuomenė gali puikiai išgyventi ir be dvasios, ir be vertybių. Arba jas pristatant vien tik kaip karalystės, bet ne amžinosiomis vertybėmis. Iš pažiūros atrodo patraukliai ir nereikalauja nei pastangų, nei jėgų: moralu viskas, kas moralu man. Vertybės ir morale turi priklausyti tik nuo manes ir mano interesų. Taip po truputį gęsta ateitis kaip Dievo dovana, užleisdama vietą jos pačios iliuzijai, pamažu, bet be galo pavojingai imančia disponuoti visais ir viskuo. Nyksta moralinių vertybių perduotos ribos, kartu su savimi nusinešdamos ir ištisą senojo žemyno sąmonę.

Pamažu, gal net patys to visiškai nesuvokdami, pradedame išgyventi laiką be šventybės, kada visas dėmesys vis dar skiriamas vien tik karalystei be Dievo, o neretai net ir dirbtinai pastatomai Dievo vieton, vien tik kalbant apie taiką, teisingumą, kultūrą, kaip noro – nenoro ar vien tik nuo geros valios priklausančius dalykus.

Pamažu, gal net patys to visiškai nesuvokdami, pradedame išgyventi laiką be šventybės.

Tačiau iš kur tada, klausia savo straipsnyje “Bažnyčia ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio” kardinolas Josephas Ratzingeris,  žinome, kas tarnauja taikai? Iš kur sužinome, kuo pasverti teisingumą ir kaip atskirti jo link vedantį kelią nuo klystkelio? Ir kaip įžiūrime, kada technika atitinka kūrinijos reikalavimus ir kada ji ją griauna? Tas, kuris mato, kaip pasaulyje su vertybių triada elgiamasi, negali sau nepripažinti, kad ji vis labiau darosi ideologijų žaidimų aikštele ir negali egzistuoti be jai iširti neleidžiančio būties, kūrinijos bei žmogaus atitikties mato.

Vertybės negali pamainyti tiesos, negali pamainyti Dievo, kurio atspindys jos yra ir be kurio šviesos jų kontūrai pasidaro neryškūs, o Dievo vietoje lieka skambūs žodžiai (ir vertybės), kuriais galima visaip piktnaudžiauti. Ir vbūtent tas kraštutinis mėginimas modeliuoti žmogiškuosius dalykus išvis be Dievo visada veda mus vis labiau prie bedugnės krašto, į visišką žmogaus atmetimą. 

Ar tai situacija be išeities? – klausimas, kuris jungia epochas ir kartu pateikia tasakymą į šiuolaikinio žmogaus priekaištą, kad Dievui yra lengva būti Dievu, nes Jis nežino Chabarovsko, Čiumos, Butyrkų, Vladimiro, Aušvico ir daugybės kitų anuometinių ir šiuolaikinių kančios adresų.

Tačiau pati istorijos patirtis mums kalbėte kalba ką kita. Kardinolas Josepfas Ratzingeris taikliai yra pasakęs, jog žemė tampa humaniška tik Dievo dėka, todėl visais laikais reikia žmonių, žvelgiančių tiesiai į Dievą, žmonių, besimokančių iš jo tikrojo žmogiškumo, žmonių, kurių protai apšviesti Dievo šviesos, o širdys atvertos Dievo, kad jų protai galėtų prabilti kitų protams, o širdys – atverti kitų širdis.

Ko reikia, kad ne tik identifikuotume krizę, bet ir ją išgyventume? Bažnyčia ne veltui mums pateikia kankinystę kaip pavyzdį ir kaip autentikšką vilties mokyklą. Vilties, neįkalinančios dabartyje, bet padedančios sugrįžti prie sielos, Senojo Žemyno sielos, tam, kad išliktume.

Mūsų Lietuva šioje užduotyje gali suvaidinti svarbų vaidmenį. Turėjome daugybę kankinių, kurių pavyzdys visais laikais moko ne tik išgyventi, bet ir tikrąja tažodžio prasme gyventi. Tad kuo gali būti naudinga Adelė Dirsytė, kaip šiandienos Europos Vilties mokytoja, koks jos  mokymo metodas nepraradęs aktualumo? Kokia Adelės Dirsytės patirtis išgyvenant krizę, kančią?

Formuojanti pajautą, kad Dievas moka vaikščioti tyliai bei mažais žingsneliais. “Mes taip buvom pasiilgusios gamtos spalvingumo.Pirmiau taip ilgai spoksodavau pro langą į kasdien kitokius saulėleidžius ir besprogstantį svyruoklį beržą, kuris kasdien keitėsi ir pagaliau visai sužaliavo.Tada mes palikome anuos namus ir anuos pamiltus vaizdus.Dabar mes daug matome. Vaikščiojame po kiemą, kartais nešiopopjame akmenukus, kartais plytas, kartais su kastuvu paknaisiuojam žemę.Koks malonu žemės kvapas!”(1947.VI.26) “Tundrų Lietuvoj viską išgyvenu: ir Verbų sekmadienio garbę - tarp daugybės – tyrus ir iš negaliomų dalykų pasidaro tikrovė” (1948.VI.8)

Ryšys su Tėvyne, tradicijomis, žmogaus ir kančios santykio išgyvenimas, valios formacija.  „Šį brangų Dievo Motinos mėnesį stengiuos jungtis maldomis su tėvyne. Tam reikalui turėjau simpatingų moterų grupelę. Jos liko kitame barake. Dabar dar nežinau, kaip ųio mėnesio tradiciją baigsiu. <...> Šiandien mane domina sielų originalumas“ (1948.VI.21).

Išgyvenimų įprasminimas.“Nesu nelaiminga. Be šio gyvenimo būčiau tik nesubrendęs vaikas, gyvenimą tik čia pamačiau, pajutau“ (1949.III.20).

Mokanti meilės. „Lucyte, dažnai būnu aš net labai laiminga, ypač kai galiu jaunuolėms padėti. Jos mane savo mama vadina, man padeda, patarnauja.Tiesiog retai būnu viena. <...> Aš rašau moterima laiškus, aiškinuos su mergaitėmis įvairius klausimus, daug kalbame apie gražiąją meilę, mokomės jos. Meilės išmokti – didžiausias dalykas, o mergaitei didesnio papuošalo nėra, kaip meilė.Labai mažai supratimo apie tuos dalykus turėjau be šių sąlygų. Skaičiau, žavėjaus gražiais posaskiais, bet beveik piršto nepajudindavau, o reikia darbų, darbų, tik darbų.Neik mano pėdomis. Aš daug kur klydau. Kraštas laukia ne svajonių, bert darbščių rankų, mylinčių širdžių. Be meilės nieko laimingu nepadarysi.  Be didelių pastangų meilės neišmoksi“ (1950.XI.22).

Pažinti žmogaus vidų, gebėti ieškoti kartu, įsigyvenant į Viešpaties valią. Viltis gimsta priimant viską kaip dovaną. „Aš esu labai ir labai laiminga, nes Viešpats mano sielai teikia ramybės, duoda jėgų, minčių mano aplinkoj yra simpatingų sielų, kurios mielai bendrauja su manim ir visur padeda man. Sieloj visiška giedra“ (1952.VIII.7).

Atsakomybė už rytojų. “Kai aš žiūriu į savas jaunuoles, kurios glaudžiasi prie manęs, kad mokytis, kad sužinoti, man graudu darosi, kad kai kas ir pavalgęs, negyvena tuo bendru Tėvynės troškimu, šviestis, lavintis, kad sumažintų visokeriopą skurdą“ (1953.I.1) (Plg. Dirsytė A. Jūs manieji. Kaunas. Atmintis. 2000).

Koks Adelės Dirsytės vilties mokymo metodas? Jį galima apibūdinti vienu žodžiu: bendrakeleivystė. Būtent Adelė ne tik mūsų Europą, bet ir Bažnyčią moko konkretaus sinodiškumo: net ir kalėjimo, lagerio sienose turi būti įmūryta Evangelija, o bendrystė su Viešpačiu atsiskleisti per gamtos grožį, troškimą nesxtovėti vietoje, ugdytis, šviestis, bendrauti.

Taigi, visokeriopas dialogas, net ir su eschatologine perspektyva yra pukiki priemone vilčiai. Jį siūlo žmonijai Jėzus. Jį primena Adelė Dirsytė, pati asmeniškai nepabijojusi apsigobti kančios apsiaustu, kad vis labiau parodytų tiek kartu kalėjusioms, tiek ir šiandienei žmonijai vilties veidą.

The post Kun. dr. Nerijus Pipiras. Mokyti Europą vilties. Kuo aktualus Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės pavyzdys? appeared first on LAIKMETIS.

Kviečiame pasiklausyti jos pateiktų minčių.

The post Dr. Lina Šulcienė. Ką reiškia būti vilties žmogumi? appeared first on LAIKMETIS.

Bet kas atsitinka, kada tai užvaldo visą žmogaus esybę? Tampa vyraujančia, kasdienine, kasminutine ir beveik vienintele būsena ir visus vertinimus, visą pasaulio supratimą lemiančia jėga? Nes tai jėga destruktyvi, griaunanti ir žmogų, ir tautą, ir valstybę.

Yra žmonių, kuriems neapykanta tapo egzistencine nuostata, maitinimosi terpe,  be kurios nebeįmanoma gyventi. Kada neapykanta kaip dozė, be kurios prasideda kančia. Todėl reikia dar ir dar apsisvaiginti, kad tik kančia atitoltų.

Tai apriboja ir suprimityvina. Nieko nebematai, tik priešą. Nieko nebejunti, tik juodą pyktį, kuris ardo tave iš vidaus. Nieko nebegirdi, tik save ir savus. Ir bet kuris, pasakęs ką nors kitaip, tuojau pat tampa priešu.

Užsidarai savo pasaulėlyje, kur esi nelaiminga, dėl nieko nekalta, už nieką neatsakanti AUKA. Ir visi, kurie yra už jo sienų -  svetimi. Net jei jie savi. O jei kas nors pabandytų tau nuplėšt raištį nuo akių, praverti langą į gyvenimą ir įsileisti gaivaus oro - tai juk svetimas!

Nes juk taip nesinori suprasti to, ką puikiai supranti ir išstumi gilyn į rūsį - tu prisitaikai prie jų. Jie to nori, kad neapkęstum ir draskytumeis, jie specialiai, apgalvotai ir nuosekliai, kasdien sėja tą sėklą.

O tu augini jiems vaisius? Žaidi jų sugalvotą žaidimą, kur visada būsi pralaimėtojas, pagal jų parašytas taisykles? Kovoji su jais įsitikinęs, kad to reikia tavo teisumui, nors iš tikro - tavo nieko nedarymui, vienišumui ir jų išlikimui?

Kuo labiau esame teisūs, tuo daugiau tai neteisinga ir nenaudinga. Tai kelias į brolių susipriešinimą ir pilietinį sielų karą, kur nėra pasigailėjimo. Tikriesiems priešams toks mūsų susipriešinimas  - džiaugsmas ir ateities viltis.

The post Algimantas Rusteika. Jų džiaugsmas ir viltis appeared first on LAIKMETIS.

"Viltis stipresnė. Gyvoji miesto kronika“ – susitikimų su žinomais Klaipėdos krašto ir visos Lietuvos menininkais, mokslininkais, tyrėjais, visuomenės veikėjais ciklas. Tinklalaidės misija – rašyti gyvąją miesto, krašto kroniką, įtraukiančią kiekvieną mūsų visuomenės narį į viltį ir auginančią joje.

The post "Viltis stipresnė" su Aldona Kerpyte appeared first on LAIKMETIS.

Brighamo Youngo universiteto (JAV)  atliktame tyrime tyrėjai išsamiai apklausė beveik 200 religingų krikščionių, žydų ir musulmonų šeimų, užduodami įvairius klausimus apie jų šeimos praktiką ir religijos vaidmenį.

Nepaisant to, kad nė viename klausime nebuvo tiesiogiai minima viltis, ji buvo pagrindinė daugelio atsakymų dalis, todėl tyrėjai ją įtraukė kaip kategoriją į atsakymus.

Daugeliui apklaustųjų jų tikėjimas buvo vilties šaltinis, nes jie tiki, kad Dievas aktyviai veikia jų gyvenime ir kad jie gali gyventi saugūs dėl pomirtinio gyvenimo pažado, praneša „Christian Today".

„Vienas iš pagrindinių dalykų, kuriuos išsinešiau iš šio tyrimo, yra tai, kiek daug bendrumo yra tarp įvairių tikėjimų", - sakė Davidas Dollahite'as (Deividas Dolahitas), universiteto šeimos gyvenimo tyrėjas, profesorius, vienas iš atlikto tyrimo autorių.

„Svarbiausia mūsų tyrimo mintis yra ta, kad tikėjimas, religija ir įsitikinimai, kai į juos žiūrima rimtai, sukelia gilius panašumus, įskaitant didesnę viltį dėl ateities ir viltį dėl Dievo plano savo šeimai. Labai religingi įvairių tikėjimų žmonės turi daug bendro".

Tarp tų, kurie atsakymuose nurodė viltį, pastebima tendencija, kad viltis apibūdinama kaip kolektyvinis bruožas ir vertybė, t. y. kaip „mūsų viltis".

Tėvai tyrime taip pat mano, kad viltis yra vienas svarbiausių dalykų, kuriuos jie gali pasiūlyti savo vaikams, kad jie galėtų susidoroti su iššūkiais, su kuriais gali susidurti vėlesniame gyvenime. Be to, viltis padeda sustiprinti santuokinius ryšius ir sušvelninti konfliktus.

„Kai mano šeimoje kas nors nutinka, tikėjimas leidžia mums žinoti, kad turime tą pačią viltį… Kai susidūriau su karjeros ar sveikatos iššūkiais, supratau, kad visas mūsų gyvenimas yra Dievo rankose. Tai mane labai [paguodžia] ir taip pat suteikia pažadą", - pažymėjo vienas iš apklaustųjų.

Tačiau tyrėjai mano, kad viltis atlieka svarbų vaidmenį ne tik šeimoje ir kad gilinantis į jos teikiamą naudą būtų galima rasti būdų, kaip pagerinti visuomenės gyvenimą.

„Mes pastebime, kad dorybės, įskiepytos religinėje šeimoje, yra labai susijusios su santykiais", - pažymėjo tyrėjas.

„Nors naujienose rašoma apie vienatvės epidemiją visuomenėje, mūsų tyrimas atskleidžia, kokią galią tikėjimas ir religija turi stiprinant santykius", - teigė jis.

„Tikėjimas ir šeima yra galingas priešnuodis vienatvei. Tikėjimas ir šeima gali suteikti vilties ir būti vaistas nuo kai kurių pagrindinių problemų, kurias matome visuomenėje."

The post Tikėjimas stiprina šeimas, suteikia vilties, teigia tyrimas appeared first on LAIKMETIS.

Dar 2008 metais Benediktas XVI, lankydamasis Niujorko šv. Patriko katedroje nebe pirmą ir ne paskutinį kartą pripažino ir atsiprašė už dvasininkų nusikaltimus. Žvelgdamas į nuostabius vitražus, pro kuriuos per visą katedrą sklaidėsi nuostabios spalvos, sakė, kad šią tikėjimo šviesą „gali susilpninti rutina, o Bažnyčios spindesį nustelbti jos narių nuodėmės ir silpnybės. Šis šešėlis atsiranda ir iš kliūčių, su kuriomis susiduriama visuomenėje, kuri kartais, regis, pamiršta Dievą ir susierzina dėl elementariausių krikščioniškosios moralės reikalavimų.“ Šie žodžiai po 15 metų neprarado savo aktualumo.

Malda, dvasinis gyvenimas kartais gali atrodyti beprasmiai, dvasininkų sunkios nuodėmės skaudina ir papiktina, visuomenė niršta dėl ginamos tiesos apie žmogaus vertę, lytiškumą, santuoką, gyvybę.

Kaip tokioje realybėje, klausia popiežius Benediktas, įžvelgti Dvasios šviesą, prisikėlusio Viešpaties spindesį ir nepasiduoti kasdien viliojančiam nusivylimui ir pesimizmui dėl ateities?

Laikytis tikėjimo į Kristų Bažnyčioje ir nepaliauti šauktis Šventosios Dvasios, kuri nuo pat pasaulio pradžios atnaujina Žemės veidą ir veda viską ir kiekvieną link būties pilnatvės, tobulos vienybės su Dievu, gimdo ir palaiko viltį. Galime judėti pirmyn, jei kartu žvelgsime į Kristų!

Kiekvienas žodis svarbus. Kartu į Kristų. Ir kitas svarbus aspektas – bus tiek vienybės ir vilties Bažnyčioje, kiek jos bus manyje. Popiežius sakė: „Jei norime būti tikra vienybės jėga, įsipareigokime pirmieji siekti vidinio susitaikymo per atgailą! Atleiskime už patirtas skriaudas ir gesinkime visus pykčio ir nesantaikos jausmus!“

Tad šiandien ypatingai prašykime Lietuvos kankinių, kurių buvo tiek daug, užtarimo, kad mūsų parapijose, bendruomenėse gebėtume susiburti ir kartu žvelgti į Kristų, kartu šauktis Šventosios Dvasios, kartu pripažinti klaidas, jas išpažinti ir atitaisyti. Tik taip mūsų saujelė tikinčiųjų išliks vilties spinduliu baimės, nesantaikos ir liūdesio apimtai mūsų visuomenei ir pasauliui. 

Ištrauka iš kunigo Valdemaro Širvinski homilijos

The post Nepaliaukime šauktis Šventosios Dvasios appeared first on LAIKMETIS.

Organizacija „Compassion UK", remianti vaikų vystymąsi skurdžiose pasaulio dalyse, paskelbė vilties žinią, skirtą Tarptautinei skurdo mažinimo dienai, kuri buvo minima spalio 17 d. Labdaros organizacijos atliktas tyrimas atskleidė, kad daugelis suaugusiųjų JK nėra tokie optimistiški kaip ši organizacija - pastebėta, net ir tie, kurie yra krikščionys.

Remiantis atliktos apklausos duomenimis, tik maždaug pusė (49 proc.) suaugusiųjų šioje šalyje tiki, kad įmanoma panaikinti didžiulį skurdą visame pasaulyje.

Tarp krikščionių šis skaičius išaugo iki 59 proc. Tik 58 proc. krikščionių mano, kad šiuo metu kraštutinio skurdo panaikinimas yra pasaulinis prioritetas. COVID-19 „smarkiai sustabdė" pastangas mažinti skurdą, o pasaulis „žengė atgal", nes, kaip teigiama, maždaug 10 proc. pasaulio gyventojų gyvena vos už 2,15 JAV dolerio (2,04 euro) per dieną.

Apklausos rezultatai „rodo, kad reikia skubiai imtis veiksmų", skelbia organizacija. „Kovai su skurdu reikia vilties. Tiesą sakant, svarbu niekad jos neprarasti. Nors COVID pakišo koją skurdo panaikinimui, dabar atėjo laikas imtis veiksmų, kad ši nesėkmė netaptų nuolatine", - įsitikinęs organizacijos atstovas.

The post JK krikščioniška labdaros organizacija: kraštutinis skurdas kažkada taps praeitimi appeared first on LAIKMETIS.

Ar gali išnykti ar būti sunaikinta krikščionybė ir jos vertybės, jei būtent ant jos pamato stovi visa Europos ir Lietuvos kultūra?

Ar įmanoma, kad žmogus prarastų laisvę?

Ar įmanoma, kad pasaulis prarastų savo istoriją, kuri iš esmės yra religijos istorija?

Ar turime vilties, kad visa tai išliks ir netgi klestės?

Kviečiame dalyvauti pokalbyje ir mąstyti bei ieškoti atsakymų drauge su profesoriumi A. Jokubaičiu. „Viltis stipresnė. Gyvoji miesto kronika“ – susitikimų su žinomais Klaipėdos krašto ir visos Lietuvos menininkais, mokslininkais, tyrėjais, visuomenės veikėjais ciklas. Mūsų misija – rašyti gyvąją miesto, krašto kroniką, įtraukiančią kiekvieną mūsų visuomenės narį į viltį ir auginančią joje.

The post Pokalbis su profesoriumi Alvydu Jokubaičiu appeared first on LAIKMETIS.

Per paskutinę viešą audienciją trečiadienį prieš prasidedant Velykų tridieniui popiežius atkreipė dėmesį į tai, kiek daug šiandien gatve einančių žmonių atrodo liūdni, susitelkę „tik į savo mobiliuosius telefonus, bet stokojantys ramybės ir vilties".

Jis paragino žmones per Didžiąją savaitę pašalinti „nenaudingus dalykus, kurie yra vilties pakaitalai", ir sutelkti dėmesį į tikrąjį vilties šaltinį, esantį Kristuje.

„Šiomis šventomis dienomis artinkimės prie Nukryžiuotojo. Atsistokime Jo akivaizdoje… sąžiningai pažvelkime į save, pašalindami visa, kas nereikalinga. Leiskime Jėzui atgaivinti mumyse viltį", - sakė popiežius Pranciškus balandžio 5 d. bendrosios audiencijos pabaigoje.

„To reikia: grįžti prie širdies, prie esminių dalykų, prie paprasto gyvenimo, atsikratyti daugybės nereikalingų dalykų, kurie yra vilties pakaitalai. Šiandien, kai viskas sudėtinga ir rizikuojame prarasti orientaciją, mums reikia paprastumo, iš naujo atrasti blaivybės, atsižadėjimo vertę, išvalyti tai, kas teršia širdį ir liūdina", - sakė jis.

Kalbėdamas Šventojo Petro aikštėje vėsų pavasario rytą, popiežius Pranciškus taip pat pabrėžė, kad Jėzus, prikaltas prie kryžiaus, neslėpė savo žaizdų. Nuo kryžiaus siūlydamas atleidimą ir meilę, Jėzus „blogį paverčia gėriu", o „liūdesį - meile", - sakė jis.

The post Popiežius: žmonės atrodo liūdni, be ramybės ir vilties - susitelkę tik į savo telefonus appeared first on LAIKMETIS.