Verbų sekmadienio „Viešpaties angelo“ maldos popiežiaus meditacijoje, Šventojo Sosto spaudos salės paskelbtoje balandžio 13 d. vidudienį, kviečiama įsijausti į dramatiškus Viešpaties jausmus, kuriuos perteikia šios iškilmės liturgija, ypač kai Jėzus kreipiasi į savo Tėvą.

„Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“. „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“. „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią!“ (žr. Lk 22,14-23,56), per įvairius kančios kelio momentus ištaria Viešpats.

Bejėgis ir pažemintas jis ėjo link kryžiaus su vaiko, apsikabinusio tėvo kaklą, jausmais ir širdimi. Trapus savo kūnu, bet stiprus savo pasitikėjimu, kol užmigo mirtyje, apglėbtas jo rankų.

Tai jausmai, kuriuos liturgija ragina mus mąstyti ir paversti savais. Visi patiriame fizinių ar moralinių skausmų, ir tikėjimas padeda mums nepasiduoti nevilčiai, neužsidaryti savyje su kartėliu, bet pasitikti juos, jausdami, kad mes, kaip ir Jėzus, esame rūpestingo ir gailestingo Tėvo glėbyje.

„Seserys ir broliai, labai jums dėkoju už jūsų maldas“, – Verbų sekmadienio „Viešpaties angelo“ maldoje dėkojo popiežius. Fizinio silpnumo metu jos padėjo dar labiau pajusti Dievo artumą, užuojautą ir švelnumą.

„Aš taip pat meldžiuosi už jus ir prašau kartu su manimi patikėti Viešpačiui visus kenčiančiuosius, ypač tuos, kurie nukentėjo nuo karo, skurdo ar stichinių nelaimių“, – pažymi Pranciškus. Verbų sekmadienio vidudienio maldos meditacijoje buvo paminėtos įvairios skaudžios situacijos.  

„Tegul Dievas į savąja ramybę priima Santo Domingo mieste sugriuvusio pastato aukas ir paguodžia jų šeimas“, – meldžiama maldoje. Joje primenama, kad balandžio 15-ąją sukanka antrosios konflikto Sudane, lėmusio tūkstančius mirčių, privertusio milijonus palikti savo namus, metinės.

„Vaikų, moterų ir pažeidžiamų žmonių kančios šaukiasi dangaus ir prašo mūsų veikti“, – pažymi popiežius, dar kartą kviesdamas kovojančias puses taikytis, padedamiems tarptautinės bendruomenės. „Taip pat prisiminkime Libaną, kuriame prieš penkiasdešimt metų prasidėjo tragiškas pilietinis karas: tegul su Dievo pagalba jis vėl gyvena taikoje ir suklesti. Tegul taika pagaliau ateina į iškankintą Ukrainą, Palestiną, Izraelį, Kongo Demokratinę Respubliką, Mianmarą, Pietų Sudaną. Tegul Marija, Sopulingoji Motina, išrūpina mums šią malonę ir padeda mums su tikėjimu išgyventi Didžiąją savaitę“, – meldžiama popiežiaus Viešpaties kančios (Verbų) sekmadienio vidudienio maldoje.

The post Popiežius Pranciškus palinkėjo, Šv. Petro aikštėje susirinkusiems maldininkams, gero Verbų sekmadienio appeared first on LAIKMETIS.

Paprastos kadagio šakelės ar didesnės puošnios verbos, pirma atbundančio pavasario žaluma, Kauno arkikatedros parapijos bei jos lankytojų, miesto svečių rankose šio sekmadienio liturgijos pradžioje Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo buvo palaimintos, o vėliau su verbomis rankose žengta į džiaugsmingąją Kristaus šlovės ir garbės procesiją.

Kauno arkikatedroje liturgiją susirinkusiems komentavęs kunigas Artūras Kazlauskas atkreipė dėmesį į labai seną, IV amžiuje užrašytą Verbų procesijų tradiciją. Apie jas rašiusi vienuolė piligrimė Egerija pasakojo apie vyskupų drauge su tikinčiaisiais einamą procesiją nuo Alyvų kalno per Kedrono upelį į Jeruzalės senamiestį.

Į šią Verbų sekmadienio procesiją šiemet palydėjo diakono Dariaus Chmieliausko paskelbta Evangelija pagal Morkų, gyvai pristatanti Jėzaus įžengimą į Jeruzalę. Laukiamam Mesijui Jeruzalėje „daugybė žmonių tiesė ant kelio savo drabužius, kiti klojo žalias šakeles, nukirstas laukuose. Priekyje ir iš paskos einantys šaukė: „Šlovė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei! Osana aukštybėse!“. Toji pati Jeruzalė greitai tapo Jėzaus kančios ir mirties miestu.

Šią visiškai priešingą procesijos nuotaikai tikrovę netrukus pakeitė Jėzaus kančios istorija (iš Evangelijos pagal Morkų), kurią klausytojai išgirdo diakono, arkivyskupo, kunigo bei patarnaujančių moterų skaitomą vaidmenimis, o Jėzaus mirties akimirką visi pagerbė priklaupdami.

Eucharistijos liturgijos homiliją pasakęs arkivyskupas Kęstutis Kėvalas pakvietė įdėmiau pažvelgti į mums pristatomą sceną, kur vyko žmonijos išgelbėjimo drama, ir įsižiūrėti į žmones, kurie tada supo Jėzų.

Moteris – ji sudaužo brangų tepalo indą ir patepa Viešpačiui kojas. Ir sulaukia priekaištų: kam toks švaistymas!? Ganytojo žodžiais, „jos veiksmu buvo pademonstruotas meilės ekstravangiškumas tam, kuris atėjo į šį pasaulį jo išgebėti“.

Mokiniai – jie miega... Jėzaus didžiausio išbandymo valandą Getsemanėje. „Tai simbolis mūsų dvasinės tinginystės ir apsnūdimo – ar aš nesu tas, kuris miegu didžių Dievo darbų akivaizdoje?“

Neįvardytas jaunuolis – išsineria iš drobulės ir nuogas pabėga. „Galbūt tai žinia mums, kad ir mes galbūt esame tie, kurie bėgame nuo savo Krikšto pašaukimo?“

Vyriausiasis kunigas – pavadina Jėzų piktžodžiautoju. Pakanka, kad būtų paskirta mirties bausmė. Pasak ganytojo, tai egzaminas: ar Jėzus mums yra Dievas?

Petras – žadėjęs neišduoti Jėzaus, išsigąsta ir išsižada.

Pilotas – stebisi, kad Jėzus nesigina, bet norėdamas įsiteikti miniai atiduoda Jėzų jos teismui.

Romėnų kareiviai – jie tyčiojasi iš Jėzaus. Ir šiandien tyčiojamasi iš tikėjimo. Krikščionys yra labiausiai persekiojama žmonių grupė. Persekiojimų skaičius dabar pranoksta pirmųjų amžių krikščionybės laikus.

Romėnas šimtininkas – jam nereikėjo Prisikėlimo stebuklo, kad suvoktų: šitas žmogus yra Dievo Sūnus.

„Tai geroji naujiena, brangieji, kad Dievas įžengia į šį nuodėmės pasaulį. Jis atėjo perkeisti žmonijos. Dievas nutarė išgelbėti pasaulį iš beprotiško nuodėmės rato, iš to „užsiciklinimo“, į kurį yra patekusi žmonija. Prieš nuodėmės galią, kuri viešpatauja pasaulyje, reikia kovoti ginklais ne iš šio pasaulio. Ar mes, brangieji, būsime tie, kurie įsijungsime į Viešpaties karių gretas kovoti su blogiu meilės galia? Ar ir mes savo gyvenimu ištariame: Tu esi Dievo Sūnus?“ – dalijosi mintimis arkivyskupas K. Kėvalas, keldamas klausimų šiam apmąstymui metui.

„Jeigu taip, Viešpats yra mums paruošęs didžių dalykų. Jis atskleidžia save, savo „meilės projektą“, duoda žmogui išminties suprasti kryžiaus slėpinį, iš kurio kyla gyvybė, viltis, prisikėlimas. Sekime Viešpatį Jo keliu į Prisikėlimą, kuris kiekvienam skirtas iš dangaus Tėvo beribio gailestingumo ir meilės“, – sakė homiliją užbaigdamas arkivyskupas, o šios Eucharistijos liturgijos pabaigoje visus pakviesdamas į Didžiosios savaitės kelionę, kad Velykos – Viešpaties Prisikėlimas būtų asmeninės, šeimų, mūsų Bažnyčios ir Tėvynės šventė.

The post Kauno arkikatedroje paminėtas Verbų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Pranciškus, varginamas kelių ir kvėpavimo problemų, taip pat nedalyvavo kardinolų procesijoje aplink obeliską aikštėje Mišių pradžioje. Per Verbų sekmadienio procesiją ir prie Eucharistijos aukos altoriaus popiežių pavadavo Rytų Bažnyčių dikasterijos prefektas kardinolas Claudio Gugerotti, tačiau pats Pranciškus pradėjo apeigas liturginiu pasisveikinimu, palaimino verbas, o pabaigoje suteikė palaiminimą.

Buvo tikimasi, kad Pranciškus pasakys homiliją įpusėjus pamaldoms, tačiau po kelių sekundžių tylos diktoriai pranešė, kad pontifikas nusprendė praleisti homiliją.

Vatikano pareigūnų skaičiavimais, Verbų sekmadienio Mišiose, vykusiose po saulėtu ir giedru pavasario dangumi, dalyvavo apie 25 tūkst. žmonių.

Buvo tikimasi, kad Pranciškus pasakys homiliją įpusėjus pamaldoms, tačiau po kelių sekundžių tylos diktoriai pranešė, kad pontifikas nusprendė praleisti homiliją.

„Brangūs broliai ir seserys, Jėzus įžengė į Jeruzalę kaip nuolankus ir taikus Karalius: atverkime Jam savo širdis! – kreipėsi popiežius Mišių pabaigoje, prieš kartu su jų dalyviais kalbėtą „Viešpaties Angelo“ maldą. – Tik Kristus gali mus išvaduoti iš priešiškumo, neapykantos ir smurto, nes jis yra gailestingumas ir nuodėmių atleidimas.“

Verbų sekmadienis žymi Jėzaus atvykimą į Jeruzalę prieš jo nukryžiavimą. Per Velykas, kurios šiemet minimos kovo 31 dieną, krikščionys švenčia Jėzaus prisikėlimą iš numirusių.

Verbų sekmadieniu prasideda įtempta Pranciškaus savaitė. Ketvirtadienį popiežius turi vykti į Romos moterų kalėjimą, kur vyks tradicinis kojų plovimo ritualas. Penktadienį jis turėtų vadovauti vėlyvą vakarą prasidėsiančiai Kryžiaus kelio procesijai Romos Koliziejuje.

Kitą dieną vyks Velyknakčio vigilija, kurios metu Pranciškus vadovaus iškilmingoms naktinėms pamaldoms bazilikoje, o galiausiai bus aukojamos Velykų sekmadienio Mišios Šv. Petro aikštėje ir įvyks tradicinis popiežiaus palaiminimas miestui ir pasauliui.

Šią žiemą Pranciškus ne kartą kovojo su kvėpavimo takų ligomis. Jis pats ir Vatikanas sakė, kad tai buvo gripas, bronchitas ir peršalimas. Kelias pastarąsias savaites jis retkarčiais prašydavo padėjėjo garsiai perskaityti jo kalbas.

The post Verbų sekmadienio apeigose popiežių pavadavo kardinolas, nebuvo homilijos appeared first on LAIKMETIS.

Šventasis Andriejus Kretietis kviečia mus: „Bėkime kartu su tuo, skubančiu į savo kančią, ir elkimės taip, kaip elgėsi jį pasitinkantys žmonės. Tik neklokime jam ant kelio alyvų šakelių, drabužių arba palmių šakų, bet parpulkime patys, kiek pajėgiame, patieskime jam po kojų nuolankią sielą, nepriekaištingą širdį ir gyvenimą, kad galėtume priimti ateinantį Žodį ir kad taip mumyse apsigyventų protu neaprėpiamas Dievas.“

Jėzus, matydamas jam reiškiamą didžiulę pagarbą, nedžiūgavo, nes žinojo, kas jo laukia Jeruzalėje. Mokinys Judas išduos jį už trisdešimt sidabrinių. Alyvų kalne jis maldaus dangaus Tėvą atitolinti kančios taurę, bet ją reikės išgerti iki dugno. Tautos vadai reikalaus, kad jis būtų pasmerktas ir Romos vietininkas Pilotas ištars mirties nuosprendį. Budeliai paruoš jam kryžių, kurį turės nusinešti į Golgotą.

Prikaltas prie kryžiaus jis tris valandas praleis baisiausioje agonijoje ir išgyvens ne tik žmonių, bet ir dangiškojo Tėvo apleidimą: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai.“ Žmonės, kurie dabar jam žengiant į Jeruzalės šventovę šaukia: „Osana!“, greitai šauks: „Ant kryžiaus jį!“ Visa tai Jėzus žino, bet nesvyruodamas eina pasitikti savo kančios ir mirties.

Apaštalas Paulius taikliai apibūdino šį Jėzaus pasiryžimą aukai iki mirties ant kryžiaus. Kristus Jėzus, „turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės. Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6–8). Jėzus prisiima kančią ir mirtį ant kryžiaus, nes myli žmones. Myli ne tik ištikimuosius, bet ir tuos, kurie jį išduoda, pasmerkia ir šaukia: „Ant kryžiaus jį!“

Ši Jėzaus meilė tiesiogiai prašo kiekvieno mąstančio ir doro žmogaus atsakymo. Matant šitaip mylintį Jėzų, negalima abejingai praeiti pro šalį. Tai kviečia į meilę atsakyti meile. Jėzui reikalingos ne mūsų emocijos, bet meilė, panaši į jo meilę, kurios vedamas jis tapo klusnus iki mirties ant kryžiaus.

Mes mylime Jėzų, kai laikomės Dekalogo; mylime, kai branginame Evangelijos žodį; mylime, kai suklydę apgailime savo nuodėmes; mylime, kai nepraeiname pro šalį, matydami vargstančius ir kenčiančius žmones. Tuomet mes prisimename, ką pasakė Jėzus, kalbėdamas apie paskutinį teismą laikų pabaigoje: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausių mano brolių, man padarėte!“ (Mt 25, 40).

Ruošdamiesi Kristaus Prisikėlimo šventei, pasitikrinkime, ar viskas gerai su mūsų meile Dievui ir artimui: kaip ją konkrečiai praktikuojame?

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Verbų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Brangieji,

ką tik girdėjome Kristaus kančios istoriją, kuri yra labai svarbus šios dienos liturgijos momentas. Kristaus kančios istorijoje sutinkame daug įvairių veikėjų, per kuriuos esame kviečiami atpažinti ir save kaip šios istorijos dalyvius. Kaip dalyvius, ne kaip stebėtojus.

Kai kurie iš šių dalyvių yra labai svarbūs. Pavyzdžiui, apaštalas Petras. Jis – Uola, pirmasis iš apaštalų, mūsų regimas brangiuose paveiksluose, kaip ir šioje Vilniaus Katedroje tarp kitų apaštalų paveikslų. Jo vardu vadinasi didingos bažnyčios, įskaitant ir pačią didžiausią bei svarbiausią katalikų šventovę – Šv. Petro baziliką Romoje, pastatytą ant jo kapo.

Kita vertus, Kristaus kančios istorija parodo apaštalą Petrą ir labai žmogišką. Jame galime atpažinti kiekvienas ir save. Kaip konkrečiai?

Iš vienos pusės, apaštalas Petras dega nuoširdžiu uolumu. Jis ryžtingai sako Jėzui: aš niekuomet tavimi nepasipiktinsiu, aš niekuomet tavęs neišsiginsiu. Jei net visi pasipiktintų, jei net mirti reikėtų… Gražūs ir neabejotinai nuoširdūs žodžiai. Tik juose skamba tas taip gerai mums asmeniškai pažįstamas „Aš ne toks kaip kiti“, „Aš susitvarkysiu“, „Aš pats“.

Tačiau tas „aš“ pasirodo besąs birus smėlis, kuriame prasmenga visi didingi žodžiai. Tik atsirėmęs į Jėzų Petras išties tampa Uola, ant kurios Viešpats stato savo Bažnyčią: pragaro vartai jos nenugali ir nenugalės.

„aš“ pasirodo besąs birus smėlis, kuriame prasmenga visi didingi žodžiai.

Kristaus Kančios istorija parodo apaštalą dar Petrą esantį pakeliui į tokį supratimą. Ir mes visi dar esame pakeliui. Po garsių žodžių ateina metas darbams, veiksmui. O štai veiksmo, kokio norėtųsi, taigi nėra, lyg tyčia. Getsemanės sode naktis. Tyla. Ir mirtinai nuliūdęs Jėzus, tiesiog prašantis pabūti kartu su Juo. Tokioje situacijoje miegas pasirodo neįveikiamas. Galėtume paklausti savęs, kiek kartų esame apsnūdę, kai Dievas netoliese prakaituoja krauju savo mažutėliuose: nuliūdusiuose, pasimetusiuose, ir kartais nieko daugiau neprašančiuose, kaip tik pabūti šalia…

Bet štai prasideda veiksmas, ir tuojau išvaiko mieguistumą. Pasirodo didelis ginkluotas būrys, kuris suima Jėzų. Kai ir viskas aišku: tai priešai – reikia ginti Dievą ir Jo karalystę. Reikia smogti kalaviju. Bet kažkaip praslysta pro ausis, kad Jėzus į tų priešų vedlį kreipiasi ne „Niekše!“, „Išdavike!“ ar kaip nors panašiai, bet tiesiog sako „Bičiuli, ko atėjai?“ (Mt 26, 50)…

Tada, kiek vėliau, apaštalas Petras tampa stebėtoju iš tolo, besidominčiu, kaip viskas baigsis. Ir štai šis drąsus, ryžtingas vyras, yra atpažįstamas kaip buvęs su Jėzumi. Atpažįstamas vienos tarnaitės, paskui kitos, netrukus kitų ten stovėjusiųjų. Ir kiekvieną kartą Petras ryžtingai – net prisiekinėdamas ir dievagodamasis – išsigina: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ (Mt 26, 72).

Galime klausti savęs – kiek kartų mano gyvenimas, elgesys, pastangos būti „kaip visi“ tiesiog reiškia teiginį „Aš Jėzaus nepažįstu“. Na taip, esu krikščionis, gal netgi pajėgus gynybiškai, agresyviai reaguoti prieš kurią nors kito klaidą, nuodėmę, bet kasdienybėje, kur būti tokio nusiteikimo kaip Jėzus man asmeniškai pasirodo nepatogu, neapsimoka – aš Jo „nepažįstu“. Ar ne dėl to, kad nemaža Bažnyčios bendruomenės dalis taip greitai, lengvai ir nepastebimai ištirpsta toje masėje „Jėzaus nepažįstančių“, pavieniai gynybiniai Bažnyčios narių smūgiai gynybiniais kalavijais vis pasirodo taip ne laiku, ne vietoje, pro šalį…

Brangieji, Kristaus kančios istorijos centre visgi nepaliauja šviesti Dievo meilė ir gailestingumas. Jėzaus kraujas išlietas ne tam, kad šauktųsi dangaus keršto, bet išlietas nuodėmėms atleisti. Ir kiekvieną kartą šventosiose Mišiose mes girdime tuos žodžius: Jėzaus Kraujas – nuodėmėms atleisti. Pirmiausia mano ir tavo nuodėmėms. Jėzau, duok, kad tai suprasčiau. Kad Tave pažinčiau ir Tavęs neišsiginčiau. Amen.

The post Vyskupas Arūnas Poniškaitis. Nepatogu, neapsimoka, o gal aš Jo nepažįstu? appeared first on LAIKMETIS.

Nors per Verbų sekmadienio procesiją ir prie Eucharistijos aukos altoriaus jį pavadavo kardinolų kolegijos vicedekanas Leonardo Sandri, pats Pranciškus pradėjo iškilmes liturginiu pasisveikinimu, jis pats pasakė homiliją ir pabaigoje suteikė palaiminimą.

Popiežius Pranciškus atvyko į Šventojo Petro aikštę Verbų sekmadienio apeigoms, kitą dieną po to, kai buvo paleistas iš ligoninės, kur pateko dėl bronchito, praneša AFP-BNS.

Pranciškaus hospitalizacija dėl kvėpavimo sunkumų sukėlė nuogąstavimų, kad jis negalės dalyvauti apeigose svarbiausią krikščionių kalendoriaus savaitę.

Tačiau 86 metų pontifikas žadėjo, kad dalyvaus Verbų sekmadienio apeigose, ir pamojavo susirinkusiesiems, kai popiežiaus automobiliu buvo vežamas į Vatikano aikštę, papuoštą tūkstančiais gėlių ir kitokių augalų.

Jis atrodė rimtas, kai Vatikano aikštėje 30 000 žmonių akivaizdoje pradėjo Verbų sekmadienio mišias.

Verbų sekmadienis žymi Jėzaus atvykimą į Jeruzalę prieš jo nukryžiavimą. Per Velykas, kurios šiemet minimos balandžio 9 dieną, krikščionys švenčia Jėzaus prisikėlimą iš numirusių.

Praleido tris dienas ligoninėje

Šeštadienį, kai Pranciškus po trijų parų paliko Romos Gemelli (Džemelio) ligoninę, popiežius šypsojosi ir maloniai bendravo su minia.

Kažkieno paklaustas, kaip jaučiasi, jis su šypsena ištarė: „Aš vis dar gyvas!“

Pastaraisiais metais 1,3 mlrd. pasaulio katalikų vadovas vis dažniau susiduria su sveikatos problemomis, įskaitant kelio problemas, dėl kurių yra priverstas naudotis neįgaliojo vežimėliu arba ramsčiuotis lazdele.

Pranciškus blogai pasijuto trečiadienį po bendrosios audiencijos Šv. Petro aikštėje, tačiau jo būklė pagerėjo išrašius antibiotikų.

Ši hospitalizacija buvo antroji nuo 2021 metų, kai jam buvo atlikta storosios žarnos operacija, taip pat Gemelli ligoninėje.

Pastaraisiais metais vis didėjančios Pranciškaus sveikatos problemos sukėlė visuotinį susirūpinimą, įskaitant spėliones, kad jis gali nuspręsti išeiti į pensiją, o ne likti dirbti iki gyvenimo pabaigos.

Praėjusį mėnesį sukako 10 metų, kai Pranciškus tapo pasaulinės Katalikų Bažnyčios vadovu.

Pranciškus ne kartą yra sakęs, kad svarstytų galimybę atsistatydinti, jei sušlubuotų sveikata, tačiau anksčiau šiemet pareiškė, kad kol kas neketina pasitraukti.

„Jis tai padarė dėl mūsų"

„Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mt 27, 46). Šis šauksmas – tai vieninteliai Jėzaus ant kryžiaus ištarti žodžiai. Šie žodžiai, sakė popiežius Pranciškus Verbų sekmadienio Mišių homilijoje, mus priartina prie Kristaus kančios slėpinio esmės, praneša „Vatican News".

Tragiškiausią savo gyvenimo valandą Jėzus patiria Dievo apleidimą. Jis mato uždarytą dangų, žino, kad atsidūrė ties tamsiausia riba, jaučia, kaip viskas dūžta, kaip žlunga bet koks tikrumas. Iš jo lūpų išsiveržia šis skausmingiausias „Kodėl?!“

Pranciškus paaiškino, kad Biblijoje veiksmažodis „apleisti“ yra labai stiprus ir kad jis vartojamas tik aprašant ypatingo skausmo akimirkas: žlugusią meilę, atmetimą, išdavystę. Kristus sau ant pečių užsikrovė visą šiuo žodžiu nusakomą blogį, visą pasaulio nuodėmę. Pasiekęs savo aukos viršūnę jis, viengimis ir mylimas Sūnus, patyrė tai, kas jam buvo labiausiai svetima, – Dievo nutolimą.

Pasak Pranciškaus, čia savaime kyla klausimas, kodėl Jėzus tai padarė. Atsakymas yra tik vienas: jis tai padarė dėl mūsų. Jis mus atjaučia ir myli iki kraštutinumo. Jis nori būti su mumis iki galo, kad nė vienas niekada nebūtų vienišas, kad nemanytų, jog neturi išeities. Jėzus patyrė apleistumą, kad nepaliktų mūsų nevilties įkaitais ir amžinai būtų šalia mūsų.

Jėzus patyrė apleistumą, kad nepaliktų mūsų nevilties įkaitais ir amžinai būtų šalia mūsų.

Jėzus dėl mūsų patyrė kraštutinį apleistumą, kad neprarastume vilties, kai pasijuntame priremti prie sienos, pasiklydę aklavietėje, nugrimzdę į bedugnę, kai susiduriame su klausimais, į kuriuos žmogus nėra pajėgus atsakyti. Žinokime, kad tos akimirkos nėra pabaiga, nes Jėzus pats patyrė kraštutinį apleistumą, iš meilės jis prisiėmė visą mus gyvenime ištinkantį apleistumo skausmą.

Jis tai padarė, kad mes kiekvienas galėtume sakyti: mano nuopuoliuose, mano apleistume, visada, kai jaučiuosi išduotas, atstumtas ir paliktas, tu, Jėzau, esi šalia; tu esi su manimi mano nesėkmėse, kai jaučiuosi klystantis ir prapuolęs, kai nebegaliu susitvarkyti, tu esi su manimi mano neatsakytuose „Kodėl?“.

Jei Jėzus iš meilės mums nusileido į pačias tamsiausiais ir skausmingiausiais žmogaus egzistencijos gelmes, mes negalime likti abejingi kitų skausmui, sakė popiežius. Mums parodyta beribė meilė mūsų akmenines širdis turi paversti jautriomis širdimis, sugebančiomis atjausti. Apleistasis Kristus prašo mylėti jį kituose apleistuose žmonėse. Kiekviename vargstančiame, kenčiančiame ir apleistame žmoguje jis mus prašo matyti jį, Apleistąjį.

Popiežius paiminėjo vieną konkretų apleistumo atvejį: pernai rudenį mirė iš Vokietijos kilęs benamis, naktį prisiglaudęs tarp Šv. Petro aikštę juosiančių kolonų.

Ant kryžiaus kraštutinį apleidimą išgyvenęs Jėzus prašo mus akimis ir širdimis matyti šio pasaulio apleistuosius. „Mums, Apleistojo mokiniams, nė vienas negali būti apleistas, nė vienas negali būti paliktas likimo valiai, – sakė popiežius, – nes visi atstumtieji ir apleistieji yra gyvieji Kristaus paveikslai. Jie primena mums jo beprotišką meilę, jo apleistumą, gelbstintį mus nuo vienatvės ir apleistumo.

Broliai ir seserys, prašykime šiandien šios malonės: mokėti mylėti apleistąjį Jėzų, mokėti mylėti Jėzų kiekviename apleistame žmoguje, kiekviename atstumtajame. Prašykime malonės mokėti matyti ir atpažinti Viešpatį, kuris šaukia jų lūpomis. Neleiskime, kad jų balsai išnyktų kurtinančioje abejingumo tyloje. Dievas nepaliko mūsų vienų, dėl to mes rūpinkimės tais, kurie yra palikti vieni. Tik tada būsime tikri mokiniai to, kurs dėl mūsų „apiplėšė pats save“ (Fil 2, 7). Jis visiškai save apiplėšė dėl mūsų. 

Padėkojo už maldas

Verbų sekmadienio Mišių pabaigoje, prieš palaiminimą, popiežius Pranciškus vadovavo tradicinei sekmadienio vidudienio „Viešpaties angelo“ maldai. Šia proga popiežius visiems padėkojo už artumą ir maldas šiomis dienomis, kai jis buvo ligoninėje.

Atskirą sveikinimą popiežius skyrė italams – įvairių katalikiškų judėjimų nariams, – dalyvaujantiems „Taikos karavane“, kuris šiomis dienomis nuvyko į Ukrainą. „Kartu su įvairiais būtiniausiais daiktais jie neša Italijos žmonių artumą kenčiančiai ukrainiečių tautai, o šią dieną jie dovanoja alyvmedžio šakeles – Kristaus taikos simbolį. Prie šio gesto ir mes prisijungiame malda, kuri ypatingai karšta tebūna Didžiosios savaitės dienomis.“

Galiausiai popiežius visiems palinkėjo dvasiškai vaisingos Didžiosios savaitės.

„Broliai ir seserys, šiandiene švente įžengėme į Didžiąją savaitę. Linkiu jums ją išgyventi taip, kaip mus moko šventosios Dievo tautos tradicija, t. y. lydėti Viešpatį Jėzų su tikėjimu ir meile. Mokykimės iš mūsų Motinos, Mergelės Marijos. Ji sekė paskui savo Sūnų širdies artumu, buvo viena siela su juo ir, net to nesuprasdama, kartu su juo visiškai atsidavė Dievo Tėvo valiai. Tegul Dievo Motina padeda mums išlikti arti Jėzaus, esančio kenčiančiuose, atstumtuose, apleistuose žmonėse. Visiems geros kelionės Velykų link!“, kalbėjo Pranciškus. 

The post Iš ligoninės išėjęs popiežius linkėjo visiems geros kelionės Velykų link appeared first on LAIKMETIS.

Jėzui jojant ant asilaičio, žmonės klojo ant kelio medžių šakas ir šaukė: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ (Mt 21, 9). Galime nesunkiai įsivaizduoti, ką tuo metu išgyveno Jėzus. Greitai skambės ne šūksniai „Osana!“, bet „Ant kryžiaus jį!“; greitai draugai apleis, priešai pasmerks ir nukryžiuos.

Visa tai Jėzus žino ir eina pasitikti mirtį. Dievo Sūnus savo gyvybe užmokės mūsų nuodėmių kainą, kad mes paveldėtume amžinąjį gyvenimą. Verbų sekmadienį Dievo Žodžio liturgijoje skaitoma Kristaus kančios istorija. Vakarienbutyje įsteigęs Eucharistiją ir ja pamaitinęs savo mokinius, Jėzus eina į Getsemanę ir melsdamasis laukia kryžiaus, ant kurio mirs, kad mes paveldėtume amžinąjį gyvenimą. Judas savo Mokytoją išduoda, tautos vadai Jėzų atmeta, o Romos vietininkas Pilotas ištaria nuosprendį: „Mirsi ant kryžiaus!“ Kryžius jau paruoštas.

Niekinamas ir mušamas Jėzus neša jį ant Kalvarijos kalno ir čia nukryžiuojamas. Jėzus kenčia beveik visų apleistas. Po kryžiumi stovi tik motina Marija, vienintelis iš mokinių Jonas ir kelios ištikimos moterys; šalia nukryžiuoti dar du nusikaltėliai. Šitaip pasibaigia Mesijo misija Žemėje: atrodo, visiškas pralaimėjimas.

Tačiau tai nebuvo pralaimėjimas, o tik išsipildymas Jėzaus žodžių, kuriuos jis pasakė apaštalui Petrui: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Reikėjo Jėzaus kančios ir mirties, kad pasodintas Bažnyčios medis išaugtų į galingą ąžuolą, po kuriuo susiburtų visos pasaulio tautos.

Šiandien dera kiekvienam Jėzaus sekėjui paklausti savęs: koks mano atsakymas į tą begalinę Jėzaus meilę, kurią liudija iš jo pervertos širdies ištekėjęs kraujas? Jeigu nedarau kompromisų su sąžine, rūpestingai saugojuosi nuodėmių, o suklydęs jas apgailiu, priimdamas Sutaikinimo sakramentą, tuomet mano gyvenimas skelbia „Osana!“

Jeigu esu katalikas ne dėl to, kad kažkada buvau pakrikštytas, bet sąmoningai priimu tikėjimą, jį gilinu ir bandau būti nuoseklus krikščionis, tuomet giedu „Osana!“ Jeigu nesu nešamas sekuliaraus pasaulio srovės, bet turiu drąsos viešai išpažinti savo tikėjimą net ir tuomet, kai tai neteikia naudos ir rizikuoju būti šalia esančių žmonių nesuprastas, jei tikėjimas man yra pati didžiausia vertybė, tuomet aš stoviu po Jėzaus kryžiumi šalia jo Motinos ir apaštalo Jono.

Tik ką paminėjome atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės 33-iąsias metines. Džiaugiamės laisve, už kurią nereikia grumtis taip, kaip mūsų broliams ukrainiečiams. Tačiau per 33-ejus metus vertybinis balansas Lietuvoje labai keitėsi, ir ne visuomet į gera. Per daug dėmesys krypo į medžiaginius dalykus, o dvasiniai – likdavo paraštėse. Verbų sekmadienį valandėlę sustokime ir pasižvalgykime, kurioje vietoje stovime.

Kristaus Prisikėlimą sutikime dvasiškai prisikėlę.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Osana Dovydo Sūnui! - Verbų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Šiandien mums vyskupas primena pagrindines demokratijos vertybes ir jų svarbą.

„Jei vadovausimės tomis pamatinėmis vertybėmis, tuomet ir demokratija ves valstybę į priekį“, – sako vyskupas.

Kviečiame pasiklausyti gavėniai skirtų vyskupo minčių.

The post Vyskupas Algirdas Jurevičius. Demokratija appeared first on LAIKMETIS.

Kuo Jėzus neįtiko aukštiesiems kunigams? Kokia Jėzaus pasmerkimo priežastis? Kodėl fariziejams kilo pavydas?

Kviečiame pasiklausyti.

The post Kunigai V. Poškus ir A. Valkauskas. Verbų sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Paprastai pontifikas vadovauja Verbų sekmadienio procesijai Šv. Petro aikštėje, kur būna susirinkę dešimtis tūkstančių piligrimų ir turistų, laikančių palmės šakeles. Taip pat po atviru dangumi laikomis šv. Mišios.

Tačiau kaip ir praėjusių metų pavasarį, kai vos prieš kelias savaites Italijoje kilo koronaviruso protrūkis, taip ir šiemet pontifikas vadovavo kuklioms pamaldoms Šv. Petro bazilikoje, kuriomis pradedama Didžioji savaitė.

„Kiekvienais metais šio sekmadienio liturgija mumyse sužadina nuostabą: džiaugsmas sutikti į Jeruzalę įžengiantį Jėzų virsta skausmu matyti jį pasmerktą mirti ant kryžiaus. Toks pojūtis mus lydės visą Didžiąją savaitę. Įženkime į šią nuostabą“, – per Verbų sekmadienio ryto šventąsias Mišias šv. Petro bazilikoje kvietė popiežius Pranciškus.

„Jėzus stebina nuo pirmos akimirkos. Jo tautiečiai jį pasitinka taip iškilmingai, o jis į Jeruzalę įjojo ant kuklaus asilaičio. Jo tautiečiai tikėjosi, kad per tas Velykas ateis galingas išvaduotojas, o Jėzus Velykas išpildo savo gyvybės auka. Jo tautiečiai tikėjosi švęsti pergalę prieš romėnus kardu, o Jėzus Dievo pergalę pasiekė kryžiumi“, – tęsė popiežius.

„Kas atsitiko su tais žmonėmis, kad, šlovinę Jėzų, po kelių dienų šaukė – „Nukryžiuoti jį“? Šie žmonės sekė paskui savo Mesijo įsivaizdavimą, o ne paskui patį Mesiją. Jie žavėjosi Jėzumi, tačiau nesileido Jo nustebinami. Nuostaba skiriasi nuo žavėjimosi“, – pažymėjo Šventasis Tėvas: žavėjimasis susijęs su nuosavų lūkesčių ir pageidavimų išsipildymu. O nuostaba yra atvira kitam, yra atvira naujumui.

„Ir šiandien daug kas žavisi Jėzumi: jis gražiai kalbėjo, mylėjo, atleido, savo pavyzdžiu pakeitė istoriją. Jie juo žavisi – tačiau jų pačių gyvenimas nesikeičia. Nes žavėtis Jėzumi nepakanka. Reikia sekti paskui jį ir jo keliu, leisti, kad jis mus sukrėstų: nuo žavėjimosi pereiti prie nuostabos“, – sakė popiežius.

„Kas labiausiai stebina Viešpaties elgesyje ir jo Velykose? Faktas, kad jis pasiekia šlovę per pažeminimą. Jis triumfuoja priimdamas skausmą ir mirtį, kurių mes, siekdami žavėjimosi ir sėkmės, vengiame", - kalbėjo popiežius tikintiesiems. „O Jėzus, apaštalo Pauliaus žodžiais, pažemino pats save (žr. Fil 2). Tai stebina: matyti Visagalį dulkėse. Matyti jį, viską žinantį Žodį, mus mokantį be žodžių nuo kryžiaus pakylos. Matyti karalių karalių, kurio sostas – ešafotas. Matyti išrengtą visatos Dievą. Matyti jį karūnuotą spygliais, o ne šlove. Matyti jį, įsikūnijusį gerumą, keikiamą ir daužomą".

„Kam visas šis pažeminimas? Kodėl, Viešpatie, leidai visą tai tau daryti?“ – klausė Šventasis Tėvas. Jėzus tai, pasak popiežiaus, padarė dėl mūsų: kad paliestų mūsų žmogiškosios egzistencijos dugną, kad ją visą pereitų, visą mūsų blogį. Kad prisiartintų prie mūsų, nepaliktų vienų skausme ir mirtyje. Kad surastų ir išgelbėtų.

Jėzus pakyla ant kryžiaus, kad nusileistų į mūsų kančią. Jis patiria visas blogiausias mūsų sielos būsenas: nesėkmę, visų atstūmimą, draugų išdavystę ir netgi Dievo apleidimą.

„Jėzus pakyla ant kryžiaus, kad nusileistų į mūsų kančią. Jis patiria visas blogiausias mūsų sielos būsenas: nesėkmę, visų atstūmimą, draugų išdavystę ir netgi Dievo apleidimą. Patiria savo kūnu labiausiai žalojančius mūsų prieštaravimus ir tokiu būdu juos atperka, juos perkeičia. Jo meilė prisiartino prie mūsų trapumo, pasiekė tai, dėl ko mums labiausiai gėda. Ir dabar žinome – nesame vieni, - tęsė pontifikas.

Popiežius pasakojo, kad kiekvienoje baimėje, kiekvienoje žaizdoje Dievas yra su mumis. Joks blogis, jokia nuodėmė netars paskutinio žodžio. Dievas laimi, kryžiaus medis virsta pergalės palme. Palmės ir kryžius kartu. 

„Prašykime nuostabos malonės. Be nuostabos krikščioniškas gyvenimas yra pilkas. Kaip galime liudyti džiaugsmą, jog sutikome Jėzų, jei nesileidžiame nustebinami kiekvieną dieną jo nuostabios meilės, kuri atleidžia ir leidžia pradėti iš naujo? Jei tikėjimas netenka nuostabos, jis tampa aklu: nebemato, kokia nuostabi jo malonė, nebejaučia gyvenimo Duonos ir Vyno skonio, nebemato brolių ir kūrinijos dovanos grožio", - Vatikano Mišiose kalbėjo popiežius. 

„Šią Didžiąją savaitę pakelkime akis į kryžių, kad gautume nuostabos malonę. Šventasis Pranciškus Asyžietis, žvelgdamas į Nukryžiuotąjį, stebėjosi, kad jo broliai neverkia. O ar mes dar leidžiamės paliečiami, sujaudinani Dievo meilės? Kodėl nebemokame juo stebėtis?", - klausė pontifikas. „Galbūt todėl, kad mūsų tikėjimas paskendo rutinoje. Galbūt todėl, kad liekame užsidarę savo apgailestavimuose, leidžiamės paralyžiuojami savo nepasitenkinimų. Gal todėl, kad niekuo nebepasitikime ir net patys nebematome savo vertės. Už visų šių galbūt yra faktas, kad nesame atviri Dvasios dovanai, jos dovanojamai nuostabos malonei", - tęsė Šventasis Tėvas. 

„Pradėkime iš naujo nuo nuostabos. Žvelkime į Nukryžiuotąjį ir pasakykime Jam: „Viešpatie, kaip mane myli! Koks aš tau brangus!“. Leiskimės nustebinami Jėzaus, kad vėl gyventume, nes gyvenimo didumas nėra turėti ar įsitvirtinti, o buvimo mylimu atsiskleidime, grožyje mylėti. Nukryžiuotajame matome pažemintą Dievą, šiukšle paverstą Visagalį. Ir nuostabos malonė mums leidžia suprasti, kad priimdami tai, kas atmesta, prisiartindami prie to, kuris pažemintas gyvenimo, mylime Jėzų: nes jis yra ten, paskutiniuosiuose, atmestuosiuose", - žmonėms kalbėjo Pranciškus.

„Šiandienos Evangelija mums pristatė gražiausią nuostabos pavyzdį. Tai šimtininkas, kuris, pamatęs, kaip Jėzus mirė, pasakė: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (žr. Mt 15). Šimtininkas matė, kad Jėzus mirė mylėdamas. Kentėjo, buvo išsekintas, tačiau nenustojo mylėti. Jo nuostaba – tai nuostaba prieš Dievą, kuris meile pripildo ir merdėjimą. Šioje veltui duodamoje ir negirdėtoje meilėje šimtininkas, pagonis, atranda Dievą: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“. Jo žodžiai tarsi užantspauduoja Jėzaus kančią", - pabrėžė pontifikas. 

Daugelis dar iki tol, kaip pasakoja Evangelija, žavėdamiesi Jėzumi dėl stebuklų ir nepaprastų darbų, jame atpažino Dievo Sūnų, tačiau pats Kristus juos nutildė, nes jie rizikavo apsiriboti tik susižavėjimu, tik dėl galybės ir baisumo garbinamo Dievo idėja. Tačiau kryžius to nebeleidžia: Dievas apsireiškė ir viešpatauja tik beginkle ir nuginkluojančia meilės jėga.

Šiandien Dievas dar kartą nustebina mūsų protą ir mūsų širdį. Leiskime, kad ši nuostaba mus persmelktų, žvelkime į Nukryžiuotąjį ir taip pat ištarkime: „Tu iš tiesų esi Dievo Sūnus. Tu esi mano Dievas“. 

„Jau antrą kartą Didžiąją savaitę pasitinkame pandemijos kontekste, – kreipdamasis į maždaug 120 tikinčiųjų, įskaitant vienuoles ir kelias šeimas ar poras, sėdinčias atskirose eilėse, sakė popiežius Pranciškus. – Pernai buvome labiau šokiruoti. Šiemet turime dar daugiau stengtis. Ir ekonominė krizės sunkėja.“

Kaip ir sėdintieji suoluose, taip ir maždaug trisdešimties kardinolų procesijos dalyvių dėvėjo kaukes. Tačiau popierius buvo be kaukės. Jis akivaizdžiai šlubčiojo ir mažiausia kartą jau lipti laiptais padėjo padėjėjas. Pontifikas jau ilgą laiką kenčia nuo sėdmeninio nervo uždegimo, dėl kurio kenčia nugaros ir kojos skausmus.

Anot Pranciškaus, kentėdami dėl pandemijos „mes susiduriame su daugybės sunkumų patiriančių brolių ir seserų veidais“. „Nepraeikime pro šalį, įsileiskime į savo iširs užuojautą ir leiskimės jos vedami“, – sakė popiežius.

Savo popiežiavimo metu Pranciškus ypač daug dėmesio skiria gyvenantiems visuomenės pakraščiuose, įskaitant benamius, skurstančiuosius ir migrantus.

Išskyrus Kryžiaus kelio procesiją Šv. Petro aikštėje Didįjį penktadienį, visos Didžiosios savaitės pamaldos šiemet vyks bazilikos viduje, įskaitant ir Didžiąją savaitę užbaigsiančias Velykų mišias.

Italijos valdžia velykiniam savaitgaliui yra įvedusi griežtus apribojimus: uždrausta lankysis restoranuose ir kavinėse bei keliauti tarp regionų ir miestų. Balandžio 3-5 dienomis gyventojams leidžiama tik kartą per dieną apsilankyti šeimos narių ar draugų namuose.

Vidudienio maldoje paminėtas ir ekstremistų išpuolis Indonezijoje

Verbų sekmadienio šventųjų Mišių pabaigoje popiežius sukalbėjo vidudienio maldą, kalbėjo apie įžengimą į Didžiąją savaitę ir sekmadienio ryte įvykusį pasikėsinimą Indonezijoje.

„Įžengėme į Didžiąją savaitę. Antrą kartą ją išgyvename pandemijos kontekste. Praėjusiais metais buvome labiau šokiruoti, šiais metais – labiau išmėginti. Ekonominė krizė – labai sunki“, – sakė popiežius.

„Ką šioje istorinėje ir socialinėje situacijoje daro Dievas? Jis paima kryžių. Jėzus paima kryžių, prisiima tokios tikrovės blogį – fizinį, psichologinį ir ypač dvasinį, nes Piktasis naudojasi krize nepasitikėjimui, nevilčiai ir murmėjimui sėti.“

„O kaip turime elgtis mes? Pavyzdys yra Mergelė Marija, Jėzaus Motina ir pirmoji mokinė. Ji sekė savo Sūnumi. Taip pat priėmė savo dalį kančios, tamsos, sąmyšio ir perėjo kančios keliu, saugodama širdyje įžiebtą tikėjimo žibintą. Su Dievo malone ir mes galime eiti tokiu keliu“  - kalbėjo Šventasis Tėvas.

„Eidami kasdieniu via crucis pamatysime daugelį brolių ir seserų, atsidūrusių sunkumuose: nepraeikime pro šalį, leiskime, kad mūsų širdį suvilgytų atjauta, ir prisiartinime. Akimirką kaip Kirėnietis galime sudvejoti – kodėl būtent aš? Bet po to atskleiskime dovaną, kuri mus palietė, nors jos ir nenusipelnėme.“

„Melskimės už prievartos aukas, ypač už šį rytą Indonezijoje priešais Makassaro katedrą įvykdyto pasikėsinimo aukas“, – pakvietė popiežius. Pranešama, kad pasibaigus Mišioms Makassaro Šv. Jėzaus širdies katalikų katedroje, Sulavesio saloje, prie žmonių motociklu mėgino prisiartinti vienas arba du savižudžiai sprogdintojai. Apsauga juos laiku sustabdė, tačiau pasikėsintojai detonavo bombas, sukeldami galingą sprogimą, sužalodami mažiausiai devyniolika žmonių. Sekmadienio ryte nebuvo žinių apie mirusiuosius, išskyrus pačius sprogdintojus.

The post Verbų sekmadienis su popiežiaus Pranciškaus malda: Jėzus Velykas išpildo savo gyvybės auka appeared first on LAIKMETIS.