Visko neperpasakosi, kas nori internete gali be vargo rasti įrašą, tačiau keliomis įžvalgomis dalinuosi. Pakalbėkime apie ateistus, tiksliau, apie dvi galimas interpretacijas šios konferencijos skaitytų pranešimų kontekste.

Pirmoji arba patys krikščionys yra ateistai

Įstrigo Vladimiro Laučiaus mintis apie tai, kad visuomenėje jau kuris laikas tarpsta „sekuliarioji religija“ grįsta vertybėmis. Jomis — vertybėmis — privalu „tikėti“, netikėjimas traktuojamas beveik kaip valstybės išdavystė, atsilikimas, progreso stabdymas.

Kitaip tariant, viskas apverčiama aukštyn kojomis. Nuo ankstyvųjų laikų tikėjimas, religija buvo ir tikrųjų vertybių šaltinis bei saugotojas, tačiau dabar tapo progreso stabdytoju. Radosi kita, sekuliari religija su vertybėmis, kurių analizavimas nėra pageidaujamas.

Žmogaus teisėmis, woke kultūra, imigracijos pozityvumu ar pan. reikia paprasčiausiai įtikėti. Krikščionys tampa bedieviais.

Daugiau tokių.

Antroji arba mums reikia tikrų ateistų

Šis ateizmo supratimas ne toks paprastas kaip pirmasis. Klausiau minėto V. Laučiaus, kuris pasakojo apie Thomasą Hobbesą, Johną Locke ir negalėjau atsikratyti minties, kad daugelis tų, kurių politinis veikimas mums, krikščionims, nelabai tinka ir patinka, nelabai suprastų apie ką čia kalbama.

Kiek „vertybėmis įtikėjusiųjų“ (žr. pirmąją ateizmo interpretaciją) iš tiesų žino, ką reiškia krikščioniškasis veikimas politikoje? Drįsiu spėti, kad tokie dalykai pirmiausiai rūpi (bet tai nebūtinai reiškia supratimą) tiems, kam krikščioniškasis požiūris „trukdo“.

Už lygias galimybes ir dar begalę dalykų kovojantieji suvokia, kad be priešų jiems ne kas ir tik todėl yra priversti gilintis į pasaulėvoką, kuri kelia nepatogius klausimus. Aš nuoširdžiai džiaugiuosi kiekvienu tikru ateistu. Jis Bažnyčią supranta ne vien kaip pastatą ir žino skirtumą tarp Jėzaus ir Dievo Tėvo.

Tokių ateistų krikščionims reikia kaip vandens. Nes su jais galima diskutuoti.

Trečioji, papildoma ateizmo interpretacija

Besiklausant pranešimų prisiminiau puikią „Hubris“ išleistą knygą „Apie šūdmalą“. Joje filosofas Harry Frankfurtas analizuoja vieną labiausiai paplitusių mūsų dienų reiškinių. Knygos anotacijoje filosofas Jonas Dagys rašo: „Įprasta manyti, kad yra dvi tiesos priešybės — klaida ir melas. Frankfurtas įtikina, kad egzistuoja dar viena. Tai šūdmala. Ir būtent ji labiausiai paplitusi ir sunkiausiai įveikiama“.

Kitaip tariant, tikrieji ateistai (kurių krikščionims stinga) š… nemala. Mala kiti. Tie, kurie kalba dėl kalbėjimo, dažniausiai nesupranta, ką deklaruoja ir ko siekia krikščioniškasis veikimas politikoje. Jiems vienodai apie kokį bendrąjį gėrį kalbama. Bet nuomonę, suprantama, jie turi bet kokiu klausimu.

Va nuo tokių ateistų, Viešpatie, mus apsaugok.

The post Dr. Valdas Kilpys. Įspūdžiai po konferencijos arba kur rasti tikrų ateistų? appeared first on LAIKMETIS.

Pirmoji istorija

Sutapo, kad gavau pavažinėti šių metų gamybos automobiliu. Nedažnai, bet pasitaiko. Įsėdu ir vairuoju. Žinia, mieste ne visuomet įmanoma (ne iš piktos valios) laikytis 50 km/val. Nuolat girdžiu pypsėjimą. Nervinantį tokį. Pasiteiravau šeimininko kodėl neišjungia. Juk trukdo, blaško ir šiaip, nesąmonė važinėti pypsinčiu automobiliu vietoje to, kad ramiai sau klausytum muzikos.

Pasirodo, kad pagal naujausius parėdymus gamintojas ES naudojamiems automobiliams privalo įdėti pypsalą, kuris nuolat informuoja apie peržengtą leistino greičio ribą. Šio signalo neišjungsi, nenutildysi. Amžiams esi traktuojamas kaip infantilas.

Pasidžiaugiu, kad važinėju gerokai senesniu automobiliu su mechaninėmis pavaromis. Pats įjungi, išjungi, kartais nepataikai, bet pats. Pypsi tik tuomet, kai durų neuždarai.

Antroji istorija

Kalėdiniu laikotarpiu sugalvojau nusipirkti šį bei tą brangesnio. Nueinu į banką pasiimti SAVO užkaltų pinigų ir... „jūsų limitas toks ir toks“. Bankas už mane nusprendė, kad per dieną galiu ištaškyti ne daugiau N eurų. Nusispjaunu, susinervinu, pažiūriu į veidrodį ir matau žilą barzdą. „Ne tavo reikalas, seniuk. Mes sprendžiame ką ir kada pirksi“, — it šnabžda kažkas iš dailaus stiklinio pastato.

Bet pinigai tai mano. Buvo.

Trečioji istorija

Einu nedidelės valstybės dideliu tiltu. Ten, slėnyje, ir yra dailiausias šio miesto rajonas. Noriu į jį paspoksoti, nufotografuoti iš viršaus, nuo tilto. Žemyn žiūriu pro grotas ir vielinį tinklą. Net dangus užtrauktas tuo tinklu. Pasijaučiu galviju, kuris turi teisę pasaulį matyti tik pro vielinius kvadratukus. It iš kalėjimo.

Supratimas kodėl šitaip, ateina tą pačią sekundę: vietos ir atvykstantys savižudžiai kažkodėl šį tiltą labai vertina. Labiau nei gyvenimą. Šokinėja žemyn viens po kito, todėl savivalda nusprendė jį sugyvulinti drauge su praeiviais. Aptvėrė visus. Norintys gyventi pasaulį regi pro grotas. Nuolat.

Grįžęs Lietuvon džiaugiuosi atvirais tiltais. Čia kol kas pakanka lentelių su „Tu mums rūpi“ ir deramais telefonų numeriais.

The post Dr. Valdas Kilpys. Trys trumpos istorijos apie nelaisvę appeared first on LAIKMETIS.

Žmogus taip sutvertas, kad jam ramiau gyvenasi pažiniame pasaulyje, kur galioja paties susikurtos taisyklės. Jos tinka viskam: kandidato įsivaizdavimui koks jis yra (lyderis, „prie žmonių“, mokslininkas/ekspertas ar, tarkim, tiesiog fainuolis). Su vaidmeniu susitapatinusiam kandidatui yra labai sunku tapti kitokiu, labiau renkamu.

Gyvename laikmetyje, kur ramybės mažėja. Pažinaus pasaulio koncepcija tirpsta akyse. Pasaulis tampa ne dalinai ištirtas, o beviltiškai nepažinus. Tai, ką prieš rinkimus daro kandidatai ir ekspertai, yra bergždžias užsiėmimas, nes per savo penkiasdešimt nugyventų metų aiškiai įsitikinau, kad politinė realybė yra tik kolektyvinės vaizduotės vaisius.

Bandymas iš milijardų faktų, faktelių ir nuojautų sukurti siužetą yra aristoteliškojo „politinio gyvūno“ noras suvaldyti chaosą. Atlikta begalės tyrimų, kur žmonėms buvo skaitomi atsitiktiniai skaičiai ar rodomi nesusieti paveikslėliai, tačiau tiriamieji vis vien rasdavo/susikurdavo sau taip reikalingus dėsningumus. Rinkimuose tas pat. Komentatoriai ir ekspertai atgyja tuomet, kai žino rezultatus.

Tai, ką prieš rinkimus daro kandidatai ir ekspertai, yra bergždžias užsiėmimas, nes per savo penkiasdešimt nugyventų metų aiškiai įsitikinau, kad politinė realybė yra tik kolektyvinės vaizduotės vaisius.

Mūsų sąmonė veikia tada, kai susikuria kokią nors istoriją, nuoseklų pasakojimą. Jos keičiasi, sensta, gimsta naujos, kovoja tarpusavyje, tyčiojasi viena iš kitos (prisiminkite rinkimus). Esamybė yra tai, ką mes patys sau pasakojame.

Tai galioja ir kolektyviniame lygmenyje. Laikmečiai, epochos kinta tuo metu, kai vieną pasakojimą pakeičia kitas. Seniausiais laikais istoriją rašė mitas, paskui šio darbo ėmėsi didžiosios religijos, galiausiai istorijos žyniais tapo mokslininkai. Dabartis aiškiai sufleruoja, kad jų galiojimo laikas baigiasi.

Po truputį darosi aišku, kad objektyvi, mokslu grįsta realybė nėra vienintelė galima. Ji tiesiog šiuo metu tinkamiausia, tokia priverstinai garantuojanti ontologinį stabilumą. Kitos dar nesukūrėme. Jautresnis pastebi, kad mokslo metaforos yra ribotos. Klimato šiltėjimas netapatus visai gamtai, o priešrinkiminė balsų skaičiavimo aritmetika skiriasi nuo rinkėjų nuotaikų.

Artėjant antrajam rinkimų turui su malonumu padedu kandidatams, kurie žino busią išrinkti. Yra ir tokių, kurie manosi pralaimėsią, bet vis vien pluša. Žavus man tai laikas. Savo paslaptimi ir nenuspėjamumu.

The post Dr. Valdas Kilpys. Žavus rinkimų laikas appeared first on LAIKMETIS.

Keturiese stryktelime į porą mikroautobusų. Koja vis gilyn mina akseleratoriaus pedalą. Kelionė laukia netrumpa — per tūkstantį kilometrų iki Vakarų Ukrainos miesto Ivano Frankivsko ir dar tiek pat iki Donetsko ir Zaporižios srities.

Automobiliai gerokai pasėdę ir perkrauti. Ne pirmą kartą vykstantys pasakoja, kad būta atvejų, kai lenkų pareigūnai prisikabino dėl perkrovos. Mes balansuojam ant ribos. Viskas čia paprasta: kai važiuoji tokį ilgą kelią, norisi kad ukrainiečių kariai gautų kuo daugiau pagalbos iš Lietuvos. Tad krovėm, dvejojom, vėl krovėm ir vėl dvejojom, Ar nepersistengta?

Viskas pavyko kuo puikiausiai. Lenkų pasieniečiai ir muitininkai gana atsainiai pažiūrėjo į mūsų ne pirmos jaunystės mikroautobusus. Dopomoga?, da, ona samaja (ru. ua. Humanitarinė pagalba?, taip ji). Riedame tolyn, link Ukrainos tikrinimo punktų. Čia vaizdas kiek kitoks. Vertas atskiro aprašymo, kurį rasite šio reportažo pabaigoje.

Kaip bebūtų, pasienio punkto pareigūnų antspaudai surinkti, judame link Ivano Frankivsko, kur mūsų jau laukia labdaringo fondo „Savi saviems“ (ua. Свій за свого) žmonės. Ten išsikrausime, atsipūsime ir persėdę į kitus du iš Lietuvos atvežtus ir Ukrainos auksarankių suremontuotus automobilius pajudėsime į Rytus, link fronto.

Jie laukia pagalbos

Ivano Frankivske mūsų jau lūkuriuoja Jura. Tai aktyvus jaunuolis, kuris, kaip ir tėvai, turi lietuviškų šaknų. Jų sukurta įmonė vadinasi „Rytas“. Privažiavus prie vartų regime trispalvės spalvomis nudažytą ženklą su kirilica užrašytais lietuviškais žodžiais. Savi, pamanau. Ir neklystu. Anuškevičių šeima ne tik verslauja, bet ir be galo daug padeda Ukrainos kariams.

Krauname lauk atvežtąjį gėrį. Jį santykinai dalinčiau į dvi dalis: pirmoji yra persmelkta sentimentų. Visokios dėžutės su vaikų piešiniais, pergalės linkėjimais ir kitokiomis seilėmis. Geras dalykas, bet... naudingas tik iš dalies. Tiksliau, naudingas tik tiek, kiek teikia psichologinę pagalbą ir suvokimą, kad ukrainiečiai nepalikti vieni. Bet ruošiant siuntinį būtina žinoti, kad valgyti jie turi, apsirengę ir šiaip, Ukraina — ne Centrinė ar Pietų Afrika. Šokoladukais, kokakola ir eneregetiniais gėrimais pergalės pasiekti neįmanoma. Reikia šio to rimtesnio.

Antroji atvežtojo gėrio dalis kitokia. Dronai, Norvegijos žvejų nebenaudojami tinklai, kurie karius apkasuose saugo nuo dronų, gesintuvai, kariški maisto daviniai ir anksčiau iš Lietuvos atvykę automobiliai. Štai tokių dalykų (plius generatoriai) Ukrainoje reikia kaip vandens. Kiek nuvežtum — vis vien bus mažai. Apačioje parašysiu kaip ir kur aukoti.

Link fronto

Po sočios vakarienės užmiegame. Ukrainiečiai mėgsta gerai maitintis, tai jaučiama ir šalies Vakaruose ir Rytuose, kurlink išvykome dar saulei nepatekėjus. Keliai neprasti. Jei atvirai, valstybinės reikšmės keliai geresni nei Lietuvoje. Šioje srityje esame stipriai nusigyvenę. Nusukus į pašalį — klaikios duobės, bet mes dardame su pačių ukrainiečių paturbintais automobiliais, niekas nelūžta.

Netikėtai atėjo naktis. Pafrontėje GPS dažnai blokuojamas, tad nenuostabu, kad numatyto dronistų dalinio ir nakvynės vietos niekaip nerandame. Tolumoje blinksi žiburėlis, tad pasukame ta kryptimi. Iššoka du ginkluoti kariai, įtarūs tokie. Jura reikalus sutvarko per kelias minutes: „Zioma? A togo znaješ? Ja attuda...“ (ru. Žemietis? Tą pažįsti? Aš iš...). Įsišnekame su naktinio patrulio vyrais. Lietuviška gira pokalbio nuotaiką veikia itin pozityviai. Atiduodame kelias pakuotes.

Abu kariai fronte ne pirmi metai. Juokiasi iš mūsų noro užsidėti šarvines liemenes. Klausiami ar kas nuo rusų pusės atskrenda tik šypsosi. Taip, bet liemenė nepadės. Beje, okupantų ten niekas rusais nevadina. Tam yra du žodžiai: moskali ir kitas, ne visai viešai tartinas žodis prasidedantis raide P. Vyrai nurodo kelią iki mūsų dislokacijos vietos, pas dronistus.

Tie sutinka susirūpinusiais veidais, klausinėja kas ir kaip. Iki fronto gal dešimt kilometrų, ore brudas skraido, visko gali nutikti. Automobilius suvarome po medžiais ir po truputį pradedame mokytis instinktais grįstos judėjimo abecėlės: nesibūriuoti atvirose vietovėse daugiau nei trys asmenys, judėti tik po du, trys vienoje vietoje stovintys automobiliai — taikinys. Rūkymas, bendravimas, arbatos gėrimas — tik iš oro neidentifikuojamose vietose.

Karių nuotaikos

Jos visokios. Sunku kalbėti už visus ukrainiečių karius, tačiau, tikiu, šiokias tokias tendencijas pajutau. Visgi aplankėme net kelis karinius vienetus (dronistai ir spec. pajėgos). Pirmiausiai, kas krenta į akis — toks nutrūktgalviškas pasiryžimas. Šito ukrainiečiams nestinga. „Mes čia, mes kausimės iki galo nežiūrint visų trūkumų, keistokų valdžios sprendimų ir pagalbos kiekio“, — maždaug toks dažniausiai skambėdavo atsakymas pasiteiravus kaip planuojama ateitis.

Kita vertus, būtų naivu sakyti, kad tam tikro nerimo nesijaučia. Prie Donetsko dislokuoto dalinio karys atvirai pasakojo apie Vakarų tiekiamą karinę pagalbą. Tarkim, prancūziški šarvuočiai. Jų buvo gauta apie 70 vienetų. Nei viename nebuvo reikiamų prietaisų (naktinio matymo įranga, radijo stotys ir t.t.) Ukrainiečiai į karinę techniką savo rankomis instaliavo civilinėse parduotuvėse pirktus prietaisus taip „atgaivindami“ šarvuočius. Iš 70-ties užsikūrė tik 20.

„Tik Baltijos šalys laikosi duoto žodžio. Visa karinė technika atvyksta pilnai sukomplektuota ir paruošta veiksmui. Dar ir atsarginių dalių prideda. Tačiau jūs nedideli, to nepakanka“, — pasakojo karys.

Aplankyto bataliono vadas Ivan M. socialiniuose tinkluose atvirai klausia apie kario pasipriešinimo ribą ir „priverstinį didvyriškumą“. Jo teigimu, priešas puola naudodamas „mėsą“, o ukrainiečiai ginasi „tautos žiedu“. Šie procesai nėra begaliniai, nes žmonių yra tiek, kiek yra.

Tai regėjome savo akimis, on line. Kaip tik tuo metu, kai lankėmės, rusų okupantai surengė eilinį puolimą. Ore kabantys dronai leido stebėti mūšio eigą. Apie dešimties žmonių grupė bandė įsitvirtinti ukrainiečių kontroliuojamoje teritorijoje. „Čia puola jų dalinio „Somali“ kovotojai, kurie surinkti iš kalėjimų. Tai atmatos“, — į vatą žodžių nevyniojo prie kompiuterio ekranų prilipęs stebėtojas. Liko du okupantų sužeistieji. Link jų nuzvimbė ukrainiečių dronai su sprogmenimis. „Tokiems dažniausiai pakanka dviejų granatų“, — ramiai aiškino operatorius.

Taip, tiek pakako.

Žmogus kaip chameleonas

Ten pigiau. Todėl grįžę iš fronto su Jura nuolat vakarieniaudavome vietos restoranuose. Jis, regis, juos išmano, tad siūlė pačius pačiausius. Neprieštaravome. Ukrainos ekonomiką reikia palaikyti. Pasak pašnekovo, kainos turistiniame Lvive gerokai didesnės nei Ivano Frankivske. Čia gali sočiai pavalgyti ir išgerti neišleidęs nė dešimties eurų.

Žavi žmonių gebėjimas prisitaikyti. Kiekvienas restoranas įsigijęs generatorių, todėl kai nutraukiamas elektros tiekimas visa centrinė pėsčiųjų gatvė pradeda ūžti. Vėl nušvinta šviesa ir niekas į tokius mažmožius nebekreipia dėmesio. Toliau sėdi, bendrauja, juokiasi. Beje, miesto valdžia tiksliai ir operatyviai informuoja miesto gyventojus apie elektros tiekimo trukdžius. Kiekvienas savo gyvenimą pasitvarko taip, kad tai netrukdytų verslui ar buičiai.

Centrinė miesto pėsčiųjų gatvė apstatyta žuvusiųjų karių portretais. Mirtis ir gyvenimas visai šalia. Galioja nerašytas įstatymas restoranams — neleisti muzikos. Tačiau tai nereiškia, kad gatvėse neišgirsi juoko ir visi vaikšto rūškani. Net naktinis sirenų kauksmas (pirmąją naktį sparnuotomis raketomis buvo apšaudyta už kelių dešimčių esanti Burštino elektrinė) miesto gyvenimo neišmuša iš vėžių. Vietinių teigimu, į sirenas nedaug kas reaguoja. Atskris, tai atskris.

Ko dar reikia Ukrainai?

Pradėsiu ne nuo materialios paramos reikalų. Nuo pirmų žingsnių Ukrainos žemėje jauti, kad papuolei į kitą pasaulį. Ne tokį patogų, saugų ar efektyvų. Kirsdami sieną juokėmės, kad pasieniečio duotas lapelis, kuriame reikia surinkti reikiamus antspaudus yra svarbesnis nei pasas. Jį pametęs amžiams liktum tarp dviejų valstybių sienų. It oro uoste įstrigęs S. Spielbergo filmo „Terminalas“ Tomo Hankso įkūnytas personažas.

Ten nerasi jokios informacijos, vieną antspaudą gauni kioske, kito jau turi eiti už 100 m ir t.t. Tai neefektyvi, atsilikusi, neskaitmenizuota piktų žmonių visata. Šalia įsikūrę lenkų pareigūnai dirba visiškai kitaip. Grįžtant atėjusi žavi muitininkė su šypsena iškratė mūsų mikroautobusą taip, kad abejonių dėl jos darbo kokybės neliko. Mūsų sprendimas dėl alkoholio ir cigarečių buvo teisingas — pirkome tik tiek, kiek leidžiama įstatymo.

Visa tai pasakoju dėl to, kad pirmas dalykas, kuris reikalingas Ukrainai yra viešojo sektoriaus europėjimas. Ne žmogus valdžiai, o valdžia žmogui. Daug negatyvių dalykų, neišskiriant karo reikalų, yra sietina su pasitikėjimo institucijomis stoka.

Apie materialią pagalbą daug kalbėti neverta. Fronte stinga visko. Automobiliai, dronai, generatoriai — štai prioritetas. Jei kas turite ar iki šiol dvejojote dėl pagalbos — susisiekite. (alesia2724@gmail.com, Olesios tel. +370 657 64386, valdas.kilpys@gmail.com). Viskas pasieks reikiamas rankas.

Iš mažesnių dalykų: higienos priemonės (skutimosi putos, muilas, šampūnas, skalbimo skysčiai, milteliai, drėgnos servetėlės, drėkinantis kūno kremai ir t.t.) Kompiuteriai, kompiuterinė įranga, planšetės, įvairūs prailgintuvai.

Sužeistiems kariams į ligoninę: šlepetės, marškinėliai, sportinės kelnės, bliuzonai, gulinčio ligonio slaugos priemonės. Maži daiktai keičia didelius dalykus. Blogis veši ten, kur geri žmonės nieko nedaro.

P.S. Sąmoningai nepublikuojame bendros nuotraukos iš Donetsko srities. Vienas karys, su kuriuo prieš kelias dienas bendrauta, juoktasi, kvailiota, didvyriškai žuvo. Neklauskite kodėl.

The post Dr. Valdas Kilpys. Ukrainos karas. „Tokiems dažniausiai pakanka dviejų...“ appeared first on LAIKMETIS.

Kiekvieno psichiškai sveiko asmens buvimas pasaulyje formaliai gali būti skirstomas į dvi dalis: privatų ir viešą gyvenimą (tiesa, esama dar tokio sunkiai nusakomo tarpsluoksnio, tačiau jis šiuo atveju nėra svarbus).

Privataus gyvenimo esmė – turėti kažką, kas yra tik tavo ir tų žmonių, su kuriais laisva valia daliniesi. Nesmagu, kai kažkas neprašytas veržiasi link jūsų su kamera, dar nesmagiau, kai lendama į šeimyninį guolį. Apatinio trikotažo spalva taip pat yra mano reikalas. Daug turiu savų reikalų ir dalykų, kur svetimiems, kas jie bebūtų, ne vieta.

Privataus gyvenimo esmė – turėti kažką, kas yra tik tavo ir tų žmonių, su kuriais laisva valia daliniesi.

Viešajam gyvenimui priklauso daug kitų „gyvenimų“: darbas, pilietinė veikla, buvimas įvairių bendruomenių, organizacijų nariu ir t. t. Viešumas neatsiejamas nuo buvimo politiku, kokiu nors itin valstybiškai atsakingu asmeniu ar tiesiog influenceriu, kuris bene vienintelis gali pats sau nustatyti ribą tarp privataus ir viešo gyvenimo.

Ribų trynimas, „kova už ką nors“ nūnai yra labai madingas dalykas, tad nenuostabu, kad riba tarp privataus ir viešo taip pat nyksta. Tai ypač jaučiama socialiniuose tinkluose. Esu gavęs ne vieną pastabą dėl to, kad savo paskyrose neatskleidžiu, kas yra mano žmona, kiek ir kokių vaikų turiu ir šiaip kur ir kaip gyvenu. Kam reikia – tas žino.

Su pletkizacija sietinas ir dar vienas labai svarbus pokytis viešojoje erdvėje. Kiek rimtesnės medijos vis periodiškai pakalba apie „žurnalistinę atsakomybę“, „kritinį protą“, „piliečių pareigą domėtis“, o ypač apie „populizmą“. Visa tai labai svarbu, tik ne XXI amžiuje. Tai praeito amžiaus bėdos.

Dabar tiesos vargu bau ar kam reikia (gal retam intelektualui, rimtai tikinčiam ar mokslininkui tyrėjui). Populizmas ir yra tiesa. Iš tamsiausių informacinės erdvės pašalių atsiradusi pletkizacijos visata pasiglemžia viską. Tiesa ir teisybė praranda ne galimybę prasimušti per netiesos miglas, net ne savo pačios svarbą. Ji nyksta per se (liet. savaime). Nes yra atgyvena.

Šiuos procesus be vargo galima stebėti politikos srityje (kalbi bet ką, žadi kuo daugiau, vis vien visi pamirš), medijų pasaulyje (dominuoja klikus generuojantys fakteliai) ir net Bažnyčios noras skleisti pasauliui tiesą susiduria ne su priešiškumu, bet abuojumu. Neįmanoma pasauliui skleisti to, ko jis iš esmės nebepajėgus suvokti.

Nesigilinant į teisines peripetijas, smurto prevenciją ir etiką, teisėkūros vektorius aiškus — mažinama privati asmens erdvė.

Šis teiginys nėra fatališkas. Viltis išlieka. Pletkizacijos vėjas visuomet užkliūna už privataus gyvenimo burių. Turėjimas kažko nuosavo, ne tik materialaus, bet ir dvasinio gyvenimo srityje, yra nežmoniško didumo vertybė dabarties pasaulyje.

Regis, pagrindinės įtampos aptinkamos ten, kur dar stovi privatumo bastionai.

Pateiksiu tik du elementarius pavyzdžius kaip bandoma juos griauti. Tarkime, grynieji pinigai. Puikiai suprantu, kad algos vokeliuose, pinigų plovimas ir panašios bėdos yra didis ekonominis blogis valstybei. Tačiau perspausti – nevalia. Pilietis turi turėti teisę pasirinkti kaip mokėti: viešai (negrynaisiais) ar privačiai (banknotais).

Antroji, garsiai nuskambėjusi, iliustracija: bandymas teisiškai reguliuoti sutikimą lytiškai santykiauti. Nesigilinant į teisines peripetijas, smurto prevenciją ir etiką, teisėkūros vektorius aiškus — mažinama privati asmens erdvė.

Tam būtina priešintis.

The post Dr. Valdas Kilpys. Pletkizacijos nublokšti arba kiek tavyje privatumo? appeared first on LAIKMETIS.

Taip, pavadinime trūksta kablelio. Kur jį dėti — kiekvieno individualus pasirinkimas. Tikėtina, kad kablelis vienoje ar kitoje vietoje iš esmės nieko nesprendžia, tačiau ieškoti, gilintis, mąstyti verta. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika (LKB Kronika) buvo puikus ir pasiteisinęs sprendimas siekiant laisvės prieš 50 m., tačiau gyvenimas kelia vis naujus iššūkius su kuriais privaloma dorotis čia ir dabar, nelaukiant. Nes laisvė nėra duotybė. Už ją kovojama nuolat, kasdien.

Medijų plėtra keičia visas žmogaus gyvenimo sritis. Skaitmeninė tikrovė braunasi žmogaus (pa)sąmonėn ir redukuoja jo pasaulio suvokimą, santykius su aplinka ir vertybių sistemą, neišskiriant tikėjimo reikalų.

Kita vertus, tam tikra konfrontacija tarp pasaulio logikos ir evangelinės žinios egzistavo(-uoja) nuo seno. Kaip ir anksčiau, šiandieninis pasaulis gyvendamas savo laikmečio dvasia, susiduria su krikščioniškąja žinia, kurios turinys gerokai skiriasi nuo dabarties įsitikinimų. Taip gimsta konfrontacija, kurios viena iš apraiškų yra internete pasireiškianti verbalinė agresija prieš tikinčiuosius. Nes kitokie, keistoki ir kiek kvaištelėję, mat, kažkuo tiki...

Atlikti empiriniai tyrimai įgalino užčiuopti tam tikras tendencijas, identifikuoti stipriausias antikrikščioniškos verbalinės agresijos paradigmas Lietuvos internetinės žiniasklaidos ribose bei padaryti šiokius tokius apibendrinimus.

Prakalbus apie naująsias medijas svarbu susitarti dėl terminologijos. Pirmiausia, kas yra antikrikščioniška verbalinė agresija? Kitaip tariant, jei tiriame verbalinę agresiją internete, tai ką dera tirti — naujųjų medijų turinį, ar visgi, šio turinio vartotojų ypatybes?

Kalbant apie ankstesnius, pavadinkime, LKB Kronikos leidimo ir platinimo laikus, galima buvo identifikuoti tam tikrą „televizijos ir spaudos prievartą“ medijų vartotojo atžvilgiu. Jis buvo maitinamas vienpusiška informacija. Dabartiniu metu to nėra. Kiekvienas yra laisvas pasirinkti naujųjų medijų siūlomus tekstus ir vaizdus, todėl kritišką protą išsaugojęs tikintysis vargu ar skaitys tai, kas jam nepriimtina. Dažnu atveju, prieš klimpstant interneto infobruzgynuose, svarbu po ranka turėti veidrodį ir periodiškai į jį žvilgtelėti klausiant savęs — ar iš tiesų man ši informacija reikalinga?

Kiekvienas yra laisvas pasirinkti naujųjų medijų siūlomus tekstus ir vaizdus, todėl kritišką protą išsaugojęs tikintysis vargu ar skaitys tai, kas jam nepriimtina.

Pradėkime nuo svarbiausio dėmens — verbalinės agresijos turinio. Aptiktos trys pagrindinės internete reiškiamos agresyvios antikrikščioniškos minties paradigmos: pirmoji sietina su „gyvybės kultūros“ problematika (t. y. abortai, šeimos samprata, dirbtinio apvaisinimo tematika, embrionų likimo reikalai ir t. t.).

Antroji apima Bažnyčios, kaip institucijos ir jos atskirų narių — pirmiausiai kunigų ir vyskupų — veikimą valstybėje (įtaka politiniams procesams, turto tvarkymo reikalai, individualūs Bažnyčios atstovų veiksmai ir t. t.) ir trečiosios keliami klausimai koreliuoja su dogmatika. T. y. kuo tikėti, kaip tikėti, ar tikėti ir kam tas tikėjimas apskritai reikalingas.

Pirmasis — gyvybės kultūros — teminis blokas yra vienintelis, kuriame verbalinės agresijos apraiškos gali būti vadinamos koordinuotomis. Turinio analizės programos aiškiai parodė, kad svarstant kokius nors rezonansą keliančius įstatymus dėl abortų, apvaisinimo ar porų sugyvenimo reikalų, naujienų portaluose padaugėja tendencingų antibažnytinių tekstų.

Tuo tarpu kalbant apie antrąjį teminį bloką — Bažnyčios, kaip institucijos ir jos atskirų narių — pirmiausiai, kunigų ir vyskupų veikimą valstybėje — didesnių dėsningumų neaptikta. Nebent tuo atveju, kai jis koreliuoja su pirmuoju teminiu bloku ir nuo konkrečios „gyvybės kultūros“ temos nagrinėjimo, kai pritrūksta argumentų, pereinama prie pačios Bažnyčios ir jos tarnų aptarinėjimo. Jie juk dėl visko „kalčiausi“.

Trečiasis teminis blokas silpniausias, pagal įverčius labiausiai nutolęs nuo pirmųjų dviejų.

Kodėl taip nutinka? Drįstu teigti, kad kalbant apie verbalinę agresiją internete, pirmiausiai verta įsisąmoninti, kad ją inspiruoja iš esmės dvi priežastys: a) įtakos grupių siekis uždirbti iš vienos ar kitos medicinos, verslo, paslaugų srities ir b) medijų savininkų noras užsidirbti iš reklamos prieš tai inicijuojant kuo didesnį paspaudimų (klikų) kiekį.

Kitaip tariant, jei žvilgtelėtume į pavadinimą, kablelį siūlau dėti ne po žodžio „dramatizuoti“. Koordinuoto antibažnytinio internautų fronto kol kas nėra, o pagrindinė verbalinės agresijos priežastis pirmiausiai sietina su paprasčiausiu noru užsidirbti iš to, kas tikinčiąjam yra svarbi jo vertybinės skalės dalis.

Šis teiginys jokiu būdu nereiškia, kad neegzistuoja proginės, pavadinkim, dezinformacijos akcijos, kurių metu saviorganizuotai susikuria nemenkos prieš Bažnyčią nusiteikusių internautų grupės, kurios inicijuoja verbalinės agresijos bangas. Bet tai vienetiniai atvejai, dažniausiai aptinkami socialiniuose tinkluose ir vis mažesnio susidomėjimo sulaukiančiuose straipsnių komentarų skiltyse.

Verbalinės agresijos pliūpsniai informacinėje erdvėje randasi tada, kai už to stovi suinetesuotų grupių pinigai. Tai pirmiausiai taikytina žmogaus gyvybės atsiradimo, išsaugojimo, sveikatos ir panašioms temoms. Tam, iš ko galima uždirbti.

Verbalinės agresijos pliūpsniai informacinėje erdvėje randasi tada, kai už to stovi suinetesuotų grupių pinigai.

Tuo tarpu, kai kalbama apie Bažnyčios, jos tarnų ir, dalinai, šeimos sampratos reikalus, pirmiausiai dera kreipti dėmesį į redakcinę vienos ar kitos medijos politiką. Kas nuosekliai skaito didžiuosius Lietuvos naujienų portalus be vargo gali atsekti kiekvieno jų nusiteikimą Bažnyčios atžvilgiu.

Bažnyčia, kunigai ir vyskupai, vienuoliai savaime yra gera tema naujienų portalams, nes jie turi tam tikrą pikantiškumo aspektą, kuris generuoja paspaudimus (klikus). Medijų dėmesys garantuotas bet kokiam garsesniam ir negatyvų atspalvį turinčiam įvykiui, poelgiui ar pan, jei jame figūruoja Bažnyčios tarnas.

Ir jei Lietuvoje rastųsi dar viena institucija, bendruomenė ar kokia draugija, kuri nuosekliai ir ilgą laiką laikytųsi savo įsitikinimų, kurie neatitinka bendrąjį mąstymo ir veikimo vektorių, ji sulauktų ne mažesnio dėmesio nei Bažnyčia. Reikalinga priešprieša ir iš to kylantis informacinis rezonansas.

Įdomi situacija klostosi su trečiuoju teminiu bloku. Pasikartosiu, tai tekstai, vaizdai ir kita internete skelbiama informacija, kurioje nagrinėjami tikėjimo klausimai. Dažniausiai antibažnytiškai nusiteikusio autoriaus, blogerio ar pan. bandymas kalbėti teologinėmis temomis yra iš anksto pasmerktas nesekmei dėl analfabetizmo. Net esminiai, krikščionybės pagrindą sudarantys teiginiai, dažniausiai rašančiajam yra nesuprantami arba net negirdėti. Tarkim, sąvoka „Bažnyčia“ dažniausiai suprantama tik kaip pastatas. Ką jau kalbėti apie Sakramentų, liturgijos ar dogmatikos sampratas.

Adekvati diskusija ar priešinimasis tokio pobūdžio verbalinei agresijai yra neįmanomas. Ir šioje vietoje — grįžtant prie pavadinimo reikalų — kablelį verta dėti po žodžio „dramatizuoti“. Nes negalima susitaikyti su tokiu neišmanymu apie tikėjimo, bažnyčios, krikščionybės prigimtį. Bažnyčios žmonės neturi su kuo kultūringai diskutuoti. Paradoksaliu būdu, kalbant apie trečiąjį teminį bloką, adekvati verbalinė agresija internete gal net lauktina?

Bažnyčios žmonės neturi su kuo kultūringai diskutuoti.

Kitu atveju, tolydžio didėjanti vienas kitų nesupratimo bedugnė atves prie situacijos, kai dialogo galimybė bus nulinė vien dėl to, kad skirtingos pusės bendrauja visiškai viena kitai nesuprantamomis kalbomis. Tiesą pasakius, dažnu atveju būtent taip ir nutinka. Ypač jei turime omenyje pirmojo teminio bloko, t.y. gyvybės kultūros problematiką. Rasti sąlyčio taškų dažnu atveju neįmanoma ne todėl, kad trūksta geranoriškumo, bet dėl to, kad stovima ant skirtingų pagrindų ir bendraujama skirtingomis kalbomis. Neįmanomas tampa net ne dialogas, bet elementarus susikalbėjimas.

Šioje vietoje būtina dar kartą grįžti prie Laisvės problematikos. Apie ją šiek tiek užsiminta pranešimo pradžioje. Ten, kur viešpatauja melas ir noras manipuliuoti — laisvės nėra. Panašiai laisvės nėra tenai, kur sklando neapykanta, kur į kitą asmenį žvelgiama tik kaip į konkurentą, kur pats žmogus tampa daiktu.

Laisvė niekinti kitą žmogų ir jo įsitikinimus itin paplitusi net demokratinėmis save laikančiose valstybėse, kurios deklaruoja laisvę itin branginančios. Vėl susiduriame su Piktojo gudravimu, kai šiuolaikiniam žmogui pakišama ne tikroji laisvės samprata ir jos realybė, bet pakaitalas, protezas.

Tyčiotis iš žmogaus ir jo tikėjimo, ko gero, yra pati atgrasiausia sintetinės, fiktyvios laisvės apraiška, už kurią mokama didelė kaina. Valstybių ir konkrečių asmenų istorija šimtus kartų patvirtina šį universalų bandrabūvio dėsnį.

Taigi, kablelio problemos sprendimas negalutinis, diskutuotinas ir atviras. Kalbant apie naujųjų medijų įtaką, dera prisiminti atspirties taškus, dorybes, kuriomis remiantis naujųjų medijų vartojimas tarnauja bendruomeniniam sugyvenimui, dialogo vystymui.

LKB Kronika įkūnija tris svarbiausias:

Drąsa. Pasiryžimas ir drąsa liudyti tiesą yra esminis kiekvieno krikščionio skiriamasis bruožas. Drąsa nereiškia beatodairišką ir nuolatinę reakciją susidūrus su netiesos sakymu naujosiose medijose (tai neišvengiama), tačiau įpareigojimas būti drąsiu ir liudyti Tiesą nebuvo ir niekada nebus atšauktas. Jie tada nebijojo.

Apdairumas. Kiekvienas tekstas, vaizdas ar kitokio pobūdžio informacija yra sukurta dėl kažkokio tikslo (pinigai, galia, įtaka ir t.t.), todėl viską dera apdairiai vertinti kaip daugiaprasmį, tačiau galiausiai dviprasmį darinį: vardan ko ir kam tarnauja ta ar kita informacija? Gėriui ar blogiui?

Nuosaikumas. Naujųjų medijų paveikumas, gebėjimas įtraukti visą asmenį yra seniai žinomas ir moksliškai pagrįstas. Kiekvienas tikintysis prieš žengdamas į šią dinamišką ir vis dar menkai krikščioniškai apmąstytą ir įvertintą sritį, turėtų aiškiai apsibrėžti savo „buvimo ten“ ribas.

Tvirtai žinau, kad nuo šitų trijų dorybių praktikavimo kablelio vieta pavadinime priklauso labiausiai.

Pranešimą video formatu galite peržiūrėti čia.

The post Dr. Valdas Kilpys. Dramatizuoti negalima susitaikyti appeared first on LAIKMETIS.

„Ten, kur viešpatauja melas ir noras manipuliuoti - laisvės nėra, - sako pranešėjas. - Panašiai laisvės nėra tenai, kur sklando neapykanta, kur į kitą asmenį žvelgiama tik kaip į konkurentą, kur pats žmogus tampa daiktu".

Jis pabrėžia: „Laisvė niekinti kitą žmogų ir jo įsitikinimus itin paplitusi net demokratinėmis save laikančiose valstybėse, kurios deklaruoja laisvę itin branginančios. Vėl susiduriame su Piktojo gudravimu, kai šiuolaikiniam žmogui pakišama ne tikroji laisvės samprata ir jos realybė, bet pakaitalas, protezas. Tyčiotis iš žmogaus ir jo tikėjimo, ko gero, yra pati atgrasiausia sintetinės, fiktyvios laisvės apraiška, už kurią mokama didelė kaina. Valstybių ir konkrečių asmenų istorija šimtus kartų patvirtina šį universalų bandrabūvio dėsnį".

Pranešėjas V. Kilpys apibndrina: „Taigi, kablelio problemos sprendimas negalutinis, diskutuotinas ir atviras. Kalbant apie naujųjų medijų įtaką, dera prisiminti atspirties taškus, dorybes, kuriomis remiantis naujųjų medijų vartojimas tarnauja bendruomeniniam sugyvenimui, dialogo vystymui".

LKB Kronika įkūnija tris svarbiausias, įvardina pranešėjas V. Kilpys:

„Drąsa. Pasiryžimas ir drąsa liudyti tiesą yra esminis kiekvieno krikščionio skiriamasis bruožas. Drąsa nereiškia beatodairišką ir nuolatinę reakciją susidūrus su netiesos sakymu naujosiose medijose (tai neišvengiama), tačiau įpareigojimas būti drąsiu ir liudyti Tiesą nebuvo ir niekada nebus atšauktas. Jie tada nebijojo.

Apdairumas. Kiekvienas tekstas, vaizdas ar kitokio pobūdžio informacija yra sukurta dėl kažkokio tikslo (pinigai, galia, įtaka ir t. t.), todėl viską dera apdairiai vertinti kaip daugiaprasmį, tačiau galiausiai dviprasmį darinį: vardan ko ir kam tarnauja ta ar kita informacija? Gėriui ar blogiui?

Nuosaikumas. Naujųjų medijų paveikumas, gebėjimas įtraukti visą asmenį yra seniai žinomas ir moksliškai pagrįstas. Kiekvienas tikintysis prieš žengdamas į šią dinamišką ir vis dar menkai krikščioniškai apmąstytą ir įvertintą sritį, turėtų aiškiai apsibrėžti savo „buvimo ten“ ribas. Tvirtai žinau, kad nuo šitų trijų dorybių praktikavimo kablelio vieta pavadinime priklauso labiausiai".

„Prakalbus apie naująsias medijas svarbu susitarti dėl terminologijos. Pirmiausia, kas yra antikrikščioniška verbalinė agresija? Kitaip tariant, jei tiriame verbalinę agresiją internete, tai ką dera tirti - naujųjų medijų turinį, ar visgi, šio turinio vartotojų ypatybes?", - klausia pranešėjas.

„Pradėkime nuo svarbiausio dėmens — verbalinės agresijos turinio. Aptiktos trys pagrindinės internete reiškiamos agresyvios antikrikščioniškos minties paradigmos: pirmoji sietina su „gyvybės kultūros“ problematika (t. y. abortai, šeimos samprata, dirbtinio apvaisinimo tematika, embrionų likimo reikalai ir t. t.)", - sakoma pranešime.

„Antroji apima Bažnyčios, kaip institucijos ir jos atskirų narių — pirmiausiai kunigų ir vyskupų - veikimą valstybėje (įtaka politiniams procesams, turto tvarkymo reikalai, individualūs Bažnyčios atstovų veiksmai ir t. t.) ir trečiosios keliami klausimai koreliuoja su dogmatika. T. y. kuo tikėti, kaip tikėti, ar tikėti ir kam tas tikėjimas apskritai reikalingas", - įvardina kalbėtojas.

„Ten, kur viešpatauja melas ir noras manipuliuoti - laisvės nėra. Panašiai laisvės nėra tenai, kur sklando neapykanta, kur į kitą asmenį žvelgiama tik kaip į konkurentą, kur pats žmogus tampa daiktu. <...>Taigi, kablelio problemos sprendimas negalutinis, diskutuotinas ir atviras. Kalbant apie naujųjų medijų įtaką, dera prisiminti atspirties taškus, dorybes, kuriomis remiantis naujųjų medijų vartojimas tarnauja bendruomeniniam sugyvenimui, dialogo vystymui", - sako V. Kilpys.

The post Dr. Valdas Kilpys. Verbalinės agresijos raiškos ypatybės internete: dramatizuoti negalima susitaikyti appeared first on LAIKMETIS.

Dramatizmu persotinto ir nuo karo nuojautų išpampusio laikmečio analizė reikalauja keisti žiūros tašką. Tai ir siūlau padaryti į pasaulyje susiklosčiusią situaciją žvelgiant per ekonomikos prizmę. Juolab, sausio 17-21 dienomis Ženevoje vykusi Pasaulio ekonomikos forumo organizuota konferencija tam suteikė puikių pretekstų.

Bendra kalbėjusiųjų pasaulio lyderių nuojauta kartojasi: gyvename didžiųjų permainų laiku. Senieji ekonomikos principai stipriai šlubuoja. Visų temų trumpame komentare aprėpti nepavyks, tačiau JAV iždo sekretorės (mūsiškai tai būtų finansų ministrė) Janet Yellen (Dženet Jelen) teiginiai verti atskiro paminėjimo.

Ji atskiria supply side economics nuo modern supply side economics, kuri turinti tapti „naująja tvarka“. Senoji, kalbėtojos teigimu, atgyvenusi ekonomika remiasi beatodairiška verslo plėtra, agresyvia dereguliacija ir privataus kapitalo dauginimu.

Tuo tarpu baideniška (dabartinis JAV prezidentas kalboje minimas kur reikia ir kur nelabai) ekonominė politika esą atliepsianti visuomenės lūkesčius atsižvelgiant į didėjantį atotrūkį tarp turtingųjų ir nepasiturinčių bei aplinkosaugos reikalavimus.

Iš esmės tai revoliucinis pareiškimas, kuris itin svarbus ir kalbant apie Rusijos situaciją. Susiduriame su paradoksu, kai Rusijai paskelbtos ekonominės sankcijos tapo galingu postūmiu pasaulio tolimui nuo globaliosios ekonomikos. Pinigų pasaulyje vėl kyla sienos.

Dėl valstybės dydžio Rytų kaimyno ekonomika yra jam pakankama. Neverta kalbėti apie tenykščių produktų kokybę, bet jie sugeba pasigaminti viską. Nuo kaliošų iki lėktuvų, todėl geriau ar prasčiau, bet išgyvens ir su Vakarų sankcijomis kokios aštrios jos bebūtų. Skausmingiausios — asmeninės, vardinės, bet globaliai ekonomikai jos įtakos nelabai turi.

Beje, Donaldas Trumpas savo prezidentavimą pradėjo JAV orientuodamas panašia kryptimi — link sienų statymo, tiksliau, ekonominio nacionalizmo stiprinimo. Demokratai su J. Bidenu priešakyje daro tą patį, tik įvardija tai kitais žodžiais. Modern supply side economics yra tas pats užsidarymas nacionalinės ekonomikos ribose.

Tik jei D. Trumpas taikė teičerizmo ir reigonomikos ekonominius principus (t. y. užsidirbk pats), tai J. Bidenas remiasi beveik socialistiniais ekonomikos tvarkymo metodais. Kam reikia — tam valstybė numes vieną kitą dolerį.

Pinigų pasaulyje vėl kyla sienos.

Bet, pasikartosiu, judama ta pačia kryptimi — link globaliosios, konkurencija grįstos rinkos ekonomikos mirties. Šiame kontekste Rusijai Vakarai tampa visiškai nebesvarbūs. Ji dreifuoja Kinijos kryptimi nors ši į Rusiją seniai žiūri kaip į savo koloniją, kuri svarbi tik dėl to, kad ten yra daug žaliavų gamybai.

Paklausite kas iš to? Kol kas — nieko. Tiesiog pasaulis dėl šių ekonomikos kismų fragmentuojasi, kuriami nauji saviorganizacijos principai ir didėja klaidų, galimai sukelsiančių karinius konfliktus, tikimybė. Bet konservų kol kas nepirkite. Baigsis galiojimo data.

P.S. Pagaliau pabandyta sustabdyti siutą, kurį viešojoje erdvėje užkūrė medijos, besivaikydamos klikų ir reklaminių pinigų. Lietuvos kariuomenės feisbuko paskyroje atsirado įrašas, skatinantis piliečius neprarasti sveiko proto. Šiuo metu jį — protą — tausoti itin verta. Prireiks.

The post Dr. Valdas Kilpys. Konservų dar nepirkite, suges appeared first on LAIKMETIS.

Žmonės pavargo nuo kvietimo būti sąmoningiems, disciplinuotiems ir tuo pačiu metu išliekant „laisviems nuo prietarų“. Kvietimas abstrakčiai laisvei nedera su vis labiau stiprėjančia visuomenės segmentacija į „savus“ ir „svetimus“. Mitologizuotas laisvumas su didėjančiu draudimų ir kontrolės kiekiu yra tiesiausias kelias į kolektyvinę šizofreniją.

Visuomenė, kurios politinis elitas su įniršiu ir kietakaktišku užsispyrimu piliečiams formuoja pagal savo kurpalį sukaltą realybę, gražios ateities neturėtų tikėtis.

Apie XIX a. pabaigą, psichoanalizės radimosi aušroje, dažniausiai buvo kenčiama dėl įvairių socialinių barjerų gausos. Kitaip tariant, egzistavo visuma fundamentalių, ilgalaikių apribojimų (dėl turto, rasės, kilmės ir t. t.), kurie trukdė būti laimingam.

Dabar viskas radikaliai pasikeitė: draudimai lyg ir „laikini“, mažareikšmiai, tačiau kognityvinio disonanso sukeliama kančia auga. Dabarties žmogus neberanda atsakymų į klausimą, kuo jam tikėti ir kuo pasitikėti. Jis tiesiog nebežino, kas jis yra ir kuo galėtų tapti.

Tai, kas laikoma liberaliosios demokratijos pagrindu — pasirinkimo laisvė — atsisuko prieš patį besirenkantįjį. Draudimus pakeitė „pasirinkimas“, kuris savo esmėje pats tapo draudimu.

Nuolat kartoju, kad gyvenimas yra gerokai paprastesnis, nei esame linkę manyti. Tarkim, laimę galima įsivaizduoti paprasčiausios trupmenos pavidalu. Viršuje, skaitiklyje, yra realybės kiekis, o apačioje, vardiklyje — lūkesčiai. Kuo šie skaičiai yra arčiau vienas kito, tuo didesnis laimės kiekis gyvenime.

Būtina atsakyti į klausimą, ar tai, kas peršama per prievartą, yra tikra, ar visgi negrabus padirbinys.

Žmonės nori meilės, tikėjimo, laisvės, galiausiai, kažko tikro. Reikia patiems išsiaiškinti, kas esi ir kuo tiki. Vardan ko gyveni. Būtina atsakyti į klausimą, ar tai, kas peršama per prievartą, yra tikra, ar visgi negrabus padirbinys. Tai vienintelis būdas atsispirti kolektyvinės šizofrenijos žabangoms.

Visi esminiai dėmenys, kuriais gyvenimą grindžiantis pilietis jaučiasi laimingas, yra labai nesudėtingi: šeima, kur gimsta vaikai, gyvenimas, kuriame nėra keistų svaigalų, valstybė, kur gyvena panašių, suderinamų vertybių besilaikančiųjų dauguma. Paprasta.

Sunku sutikti su autoritetais, kurie kalba kitaip arba ignoruoja esmę akcentuodami šalutines temas. Tuomet demokratinius rinkimus keičia peržiūrų ir laikų kiekiu grindžiami rinkimai. Nevalia gyventi situacijoje, kai politinis elitas tapo savo kuriamos realybės įkaitu: pats kuria naujienas, transliuoja jas, jų išsigąsta arba jomis džiaugiasi ir pyksta, kai kiti tame visiškai nedalyvauja ir netiki.

Kai laikrodžiai muš dvyliktą, kelsiu taurę už tai, kad kitais metais gyvenimo trupmenos skaitiklis ir vardiklis sutaptų. Arba kad bent jau būtų ne toks skirtingas.

The post Dr. Valdas Kilpys. Trupmena gyvenimui, arba te šizofrenijos kitais metais būna mažiau! appeared first on LAIKMETIS.

Šio teksto radimasis yra padiktuotas paskutinių iššūkių, su kuriais susiduria mūsų valstybė. Daugeliui statutinių institucijų pareigūnų jau teko tiesiogiai bendrauti su islamą išpažįstančiais žmonėmis. Regis, teks dar labiau.

Susidūrus su ne pačioje maloniausioje situacijoje esančiais žmonėmis tenka vėl iš naujo permąstyti krikščioniškosios prigimties ir nacionalinio saugumo santykį. Viena vertus, padėti verčia sąžinė, kita vertus, antros Lietuvos neturime.

Dabarties laiku itin aktualu blaiviai suvokti musulmonų mąstymo pagrindines nuostatas, priimant vienokius ar kitokius kolektyvinius ar individualius sprendimus. Publikacija parengta remiantis moksliniais tyrimais, religijų studijų rezultatais ir asmenine autoriaus patirtimi.

Atsisakyti stereotipų

Prieš kelis metus teko bendrauti su Kauno mečetės muftijumi. Jis negalėjo suprasti elementaraus krikščionių neišmanymo kalbant apie islamą. Komunikacija ir pakanta šiuo laiku įmanoma turint bent žiupsnį žinių apie islamiškąją kultūrą.

Tai jau susiklostė, kad stereotipiškai mąstančio europiečio požiūris grįstas visuomenėje įsikerojusiais mitais apie tai, kad visi musulmonai yra teroristai arba, priešingai, kad krikščionių ir musulmonų santykiai yra galimi, įmanomi ir siektini.

Abu požiūriai yra klaidingi. Papunkčiui išvardinsiu esminius paklydimus, kurie trukdo deramai suprasti islamo išpažinėjų savivoką ir pasiekti pozityvesnį santykį:

a) nežiūrint to, kad apie islamą kalbame kaip apie vientisą religiją, nederėtų pamiršti, kad tai nėra centralizuota (turinti vieną visų pripažintą autoritetą arba aiškią hierarchiją) ar galutinai savo tikėjimo dogmas suformavusi religija. Koranas dėl savo nenuoseklaus pasakojimo ir sudėtingos sandaros gali ir yra peraiškinamas Rašto mokytojų nuolat (randasi vis nauji tafsyrai)

Priklausomai nuo aiškintojo, ta pati Rašto eilutė (sura) gali būti išaiškinta skirtingai. Pavyzdys: švento karo arba džichado traktavimas. Radikaliems islamistams tai - kitatikių žudymas ir kalifato plėtimas, kai tuo tarpu nuosaikiems musulmonams tai - kova su nuodėmėmis, paklydimais, asmeninio tobulėjimo kelias.

b) islamas sudarytas iš keliolikos pagrindinių šakų, tačiau esminė perskyra sietina su sunitų ir šiitų tikėjimo skirtingumais. Šio straipsnio apimtyje paaiškinti šių skirtumų neįmanoma, tačiau pritempta analogija galėtų būti katalikų ir reformatų palyginimas. Dievas vienas, bet tikėjimo keliai ir būdai skiriasi. Egzistuoja dvi, tiksliau, trys (trečioji kharidžitų, šaka dažniausiai pamirštama) islamo srovės, ir prieštaravimai tarp jų yra gana radikalūs, todėl nenuostabu, kad neretai įgyja ir teroro apraiškas.

c) norint rasti deramą santykį su konkrečiu musulmonu reikia išsiaiškinti kokiai mąstymo ir tikėjimo krypčiai jis priklauso. Remiantis religijotyrininko Egdūno Račiaus klasifikacija („Musulmonai ir jų islamai“, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2016) pagal nūdienos tikėjimo „stiprumą“ ir pobūdį musulmonai skirstomi į tradicionalistus (liaudies islamas, „teisinis“ islamas, sufijai), naujojo islamo išpažinėjus (fundamentalistai, džichadistai, islamistai) ir tokius veik netikinčius, suvakarėjusius musulmonus (sekuliaristai, agnostikai ir t. t.) Žodžiu, kiekvienu atveju reikalingas individualus santykis. Tik jis sukuria prielaidas identifikuoti tuos, kurie mūsų valstybėje nepageidaujami.

Aukščiau pateiktas skirstymas nėra griežtas. Dažnai pasitaiko, kad šios tikėjimo kryptys persipina ir neturi aiškių ribų. Pirmiausia ir pagrindinė užduotis Lietuvos institucijoms - identifikuoti radikalus.

Atsisakyti iliuzijų

Nežiūrint to, kas pasakyta aukščiau, būtina deklaruoti ir sisteminį krikščionybės bei islamo nesuderinamumą, kuris kyla iš tikėjimų ir kultūrų skirtingumų. Aiškumo labui teiginius vėl pateiksiu papunkčiui. Taip pat šalia bus praktinio gyvenimo situacija, kuri iliustruoja minimą teiginį.

a) tikinčiojo santykis su Dievu krikščionybėje ir islame yra skirtingas. Krikščionybėje Dievo Sūnus pats ateina pas žmones jų gelbėti, ir lieka su jais iki Paskutiniojo Teismo dienos. Musulmonui tai nesuprantama. Alachas per Pranašą perdavė žmonėms Koraną ir tradicijas, kurių privalu griežtai ir besąlygiškai laikytis. Jis žemiškojo gyvenimo praktiškai neįtakoja, tad Meilės įstatymas nėra prioritetas. Reikia tvarkytis patiems griežtai vykdant Pranašo priesakus, kuriuos, kaip jau išsiaiškinome, kiekvieno valioje traktuoti savaip, remiantis neretai skirtingomis Rašto aiškintojų interpretacijomis.

Vertinant savo veiksmus musulmonui kyla mažiau sąžinės priekaištų.

Vertinant savo veiksmus musulmonui kyla mažiau sąžinės priekaištų. Jei krikščionis ar netikintis vakarietis praktiškai kiekvieną savo poelgį vertina per asmeninės sąžinės prizmę, tai musulmonui neretai pakanka „Korano priesakų sekimo“ aspekto, kad pateisinti, mūsų požiūriu, neetišką elgesį.

b) musulmonai netiki Švenčiausiąja Trejybe, todėl jiems krikščionybė kai kuriais aspektais panaši į pagonybę. Jų manymu, tikėjimas Kristumi - pilnas nesusipratimų, keistų ritualų ir nelogiškumų. Bene labiausiai kliūna Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo (skaistumo) dogma.

Praktiškai tai reiškia, kad vakariečiai musulmonams yra atgyvenusios, keistos religijos adeptai. Nežiūrint to, kad jie yra sukūrę daugiau materialių dalykų, pagarbos jie nenusipelno, nes tiki nesąmonėmis ir atgyvenomis. Prie sienos tvoros stovintis nelegalus imigrantas šiame kontekste save laiko gerokai labiau išprususiu, Dievo žinojimu apdovanotu asmeniu, kuris gali be skrupulų naudotis vakariečių sukurtu gerbūviu.

vakariečiai musulmonams yra atgyvenusios, keistos religijos adeptai.

c) musulmonams krikščionybė yra atgyvenęs, silpnas tikėjimas. Gyvenimas pagal Meilės įstatymą musulmonui yra neįgyvendinamas ir dėmesio nevertas dalykas.

Tai, kad šiuo metu islamo pasaulis yra ne toks turtingas ir susiskaldęs, yra tų pačių vakariečių nuopelnas ir kaltė. Nuo Kryžiaus karų (mums tai - gili praeitis, musulmonams - vis dar neatlyginta aktuali skriauda) iki dabar vakariečiai dažniausiai kenkia musulmonams, išnaudoja juos, tad keršyti visais būdais pasinaudojant jų sukurtomis materialiomis gėrybėmis nėra taip blogai.

d) tai, kas net netikinčiam vakariečiui yra šventa (kiekvieno asmens orumas), musulmonui sunkiai suprantama. Žmogus pirmiausiai yra Alacho sukurtos gamtos dalis. Žmogus islame nėra Dievo paveikslas.

Šiuo požiūriu, pasinaudojimas vaikais ar moterimis kaip „skydu“ nėra didi nuodėmė, o tik taktinė gudrybė. Tai taikytina ir bendram kūniškumo suvokimui. Jis gerokai kitoks, nei mūsiškis. Tai atskira, plati tema, kuri atsiskleidžia daugelyje ritualų, asmens higienoje ir net laidojimo papročiuose.

Galima svajoti apie krikščionių ir musulmonų draugystę, bendradarbiavimą ar savitarpio pagarbą, tačiau faktas yra tai, kad pagrindai, ant kurių savo gyvenimą stato krikščionis (arba netikintis vakarietis) ir musulmonas, yra radikaliai skirtingi.

Ką daryti

Konkretaus atsakymo nėra. Vakarų pasaulis vis dar ieško sprendimų. Tačiau jų paieška negali būti vykdoma remiantis iliuzijomis. Krikščioniškosios civilizacijos vertybės daugeliui nelegalių imigrantų yra tiesiog nesuprantamos. Ir jie dėl to nekalti.

Būtina suvokti, kad gilinimasis į musulmonų mąstymo psichologiją, vertybes ir tikėjimo dogmas yra svarbus faktorius saugant savo identitetą. Skamba paradoksaliai, bet beatodairiškas absoliučios pagalbos ir visiško atsivėrimo principų taikymas nelegalių imigrantų atžvilgiu yra tiesiausias savinaikos kelias.

P. S. Prieš antrąjį pasaulinį karą savo gyvenimus savitarpio pagalbos ir meilės principais grindę žydai jam pasibaigus sukūrė vieną stipriausių ir geriausiai ginkluotų pasaulio valstybių. Kaip manote, kodėl?

The post Dr. Valdas Kilpys. Islamas kaip (ne)grėsmė: įleisti negalima atstumti appeared first on LAIKMETIS.