Iškilminga eisena nuo Panevėžio kultūros centro link Laisvės aikštės pajudėjo apie 11 val.

Puspenkto metro aukščio Trys Karaliai – Kasparas, Merkelis ir Baltazaras – keliavo P. Puzino, Respublikos, Vasario 16-osios, Elektros gatvėmis link Laisvės aikštės. Trims Karaliams pasiekus Kalėdų eglę panevėžiečiai išgirdo teatralizuotą sveikinimą.

Šiandien 16 val. panevėžiečiai galėjo sudalyvauti Panevėžio kultūros centro koncerte „Senjorų Kalėdos“. Renginys nemokamas.

Panevėžio žaliaskarė Laisvės aikštėje šiemet visus džiugins iki sausio 15 dienos.

The post Panevėžyje žygiavo Trys Karaliai appeared first on LAIKMETIS.

Šie išmintingi keliautojai, nelikę abejingi žvaigždės pasirodymui, leidosi į kelią ir pasiekė Betliejų, kuriame rado Jėzų su motina Marija, nusilenkė ir paaukojo aukso, smilkalų ir miros. 

„Akimirkai stabtelėkime ties šia scena, ties tais išminčiais, kurie atpažįsta Dievo buvimą paprastame Kūdikyje: ne kunigaikštyje, kilmingame žmoguje, bet paprastų žmonių vaike, prieš kurį nusilenkia ir pagarbina“, – pakvietė popiežius. Nusilenkia, nes mažose ir nekaltose šio kūdikio, pas kurį juos atvedė žvaigždė, akyse įžvelgė Visatos kūrėjo, kurio paieškoms paskyrė savo gyvenimą, šviesą.

Ši lemiama patirtis jiems yra tiek pat svarbi ir mums: Kūdikyje Jėzuje matome žmogumi tapusį Dievą. Želkime į jį, stebėkimės jo nuolankumu. Kontempliuoti Jėzų, stovėti priešais jį, garbinti jį Eucharistijoje – tai ne laiko švaistymas, bet laiko įprasminimas. Tai gyvenimo krypties atradimas paprastoje ir širdį maitinančioje tyloje.

Taip pat atraskime laiko pažvelgti į vaikus, į mažuosius, kurie taip pat pasakoja mums apie Jėzų savuoju pasitikėjimu, betarpiškumu, nuostaba, sveiku smalsumu, gebėjimu spontaniškai verkti ir juoktis, svajoti. Dievas yra toks: Vaikas, pasitikintis, paprastas, mylintis gyvenimą (žr. Išm 11, 26).

Jei atsistosime priešais Kūdikį Jėzų ir džiaugsimės vaikų draugija, išmoksime nustebti ir vėl leisimės į kelią būdami paprastesni ir geresni, kaip trys išminčiai. Ir taip pat išmoksime naujai ir kūrybingai pažvelgti į pasaulio problemas.

Tad paklauskime savęs: ar per šias dienas sustojome pagarbinti, ar skyrėme laiko Jėzui tyloje, melsdamiesi prie prakartėlės? Ar praleidome laiko su vaikais, kalbėdamiesi ir žaisdami su jais? Ir, galiausiai, ar sugebame pasaulio problemas matyti vaikų akimis? Tegul Marija, Dievo ir mūsų Motina, didina mūsų meilę Kūdikėliui Jėzui ir visiems vaikams, ypač tiems, kurie patiria karų ir neteisybės išbandymus, meldė Pranciškus.

Popiežius pasveikino Trijų Karalių eisenos dalyvius

Kaip įprasta, po vidudienio maldos popiežius Pranciškus paminėjo keletą svarbių įvykių pasaulio ir Bažnyčios gyvenime. Visų pirma, prieš lygiai šešiasdešimt metų įvykusį popiežiaus šv. Pauliaus VI ir ekumeninio patriarcho Atenagoro susitikimą bei apsikabinimą Jeruzalėje, pralaužusį daug amžių katalikus ir ortodoksus skyrusią nesikalbėjimo sieną. Šių dviejų didžių žmonių pavydžiu eikime toliau krikščionių vienybės keliu, dirbkime ir melskimės kartu.

Galvodami apie šį brolybės gestą Jeruzalėje, taip pat melskime už taiką Artimuosiuose Rytuose, Palestinoje, Izraelyje, Ukrainoje, kitose pasaulio dalyse. Tiek daug žuvusių, tiek daug karo aukų ir sugriovimų. „Melskimės už taiką“, – ragino popiežius, kuris pasinaudojo proga pakartoti užuojautos žodžius teroro akto Irano mieste Kermane aukų šeimoms, sužeistiems, visiems paliestiems netekties skausmo.

Kristaus Apsireiškimo iškilmė sutampa su Misionieriškos vaikystės diena. „Sveikinu vaikus ir jaunuolius misionierius visame pasaulyje, dėkoju už įsipareigojimą melstis ir konkrečiai remti Evangelijos skelbimą, ypač už vaikų misijų kraštuose rėmimą. Labai ačiū!“, – sakė Pranciškus. Popiežius taip pat pasveikino tradicinės Trijų Karalių eisenos dalyvius, kurie į Šv. Petro aikštę atžygiavo mušdami būgnus, pūsdami trimitus, pasipuošę istoriniais ir folkloriniais kostiumais, perdavė sveikinimus panašioms didelėms eisenoms Varšuvoje ir kituose Lenkijos miestuose.  

„Visiems linkiu geros Viešpaties Apsireiškimo šventės. Toliau melskitės už mane ir drąsiai eikite pirmyn. Viešpats jus telaimina. Skanių pietų ir iki pasimatymo!“, – atsisveikino Pranciškus.

The post Žvelkime į Jėzų, stebėkimės Jo nuolankumu - Pranciškus appeared first on LAIKMETIS.

Taip, kaip akis į dangų pakėlę Rytų išminčiai, keliaukime ieškodami Viešpaties, kad nusižeminusiomis širdimis jį pagarbintume. Išminčiai žvelgė į dangų norėdami išvysti šviesą, kuri apšviestų jų gyvenimo prasmę ir iš dangaus nužengiantį išganymą. Jie moko, kad jei gyvename užsidarę siaurame žemiškų dalykų aptvare, per gyvenimą einame paniūrę, pavirtę savo nesėkmių ir savigailos įkaitais, jei alkstame pasaulietiškų gėrybių ir paguodos vietoj šviesos ir meilės, tada mūsų gyvenimas užgesta.

Trys karaliai moko žvelgti aukštyn, nes „pagalba ateina iš Viešpaties“ (žr. Ps 121, 1-2). Taip pat mes turime mokytis žvelgti į viršų, kad išmoktume į tikrovę žvelgti iš aukšto.

To reikia mums gyvenimo kelionėje, kad mus lydėtų Viešpaties draugystė, mus palaikytų jo meilė, jo Žodžio šviesa mus vestų kaip žvaigždė nakties tamsoje, sakė homilijoje popiežius, pažymėdamas, kad mums to reikia taip pat mūsų tikėjimo kelyje ir Bažnyčios gyvenime:

„Mums to reikia mūsų tikėjimo kelyje, kad jis būtų nesusiaurintas iki religinių praktikų rinkinio ar išorinės aprangos, o taptų viduje degančia ugnimi, leidžiančia tapti aistringais Viešpaties veido ieškotojais ir jo Evangelijos liudytojais“.

„Mums to reikia Bažnyčioje, kurioje, užuot pasidalinę pagal savo idėjas, esame pašaukti sugražinti Dievą į centrą. Mums to reikia, kad atsisakytume bažnytinių ideologijų, atrastume šventosios motinos Bažnyčios prasmę. Bažnytiniams įpročiams, bažnytinei ideologijai – ne! Bažnytiniam pašaukimui – taip! Viešpats, o ne mūsų idėjos ar projektai, turi būti centre. Pradėkime iš naujo nuo Dievo, ieškokime jame kaip semtis drąsos, nesustoti sunkumų akivaizdoje, stiprybės įveikti kliūtis, džiaugsmą gyventi bendrystėje ir santarvėje“.

Bažnytiniams įpročiams, bažnytinei ideologijai – ne! Bažnytiniam pašaukimui – taip!

Popiežius homilijoje pridūrė, kad tikėjimo dovana suteikiama mums ne tam, kad tik žvelgtume į dangų, bet kad eitume pasaulio keliais kaip Evangelijos liudytojai (žr. Apd 1,11).

„Šviesa, kuri apšviečia mūsų gyvenimą – Viešpats Jėzus – mums duota ne tik tam, kad būtume paguosti patiriamoje tamsoje, bet tam, kad atvertų šviesos plyšius gilioje tamsoje, gaubiančioje daug socialinių situacijų. Mūsų pasitikti ateinančio Dievo nerasime pasilikdami kokioje nors gražioje religinėje teorijoje, bet leisdamiesi į kelionę, ieškodami jo buvimo pėdsakų kasdienėje tikrovėje ir virš visko – sutikdami brolius ir prisiliesdami prie jų kūnų. Trys karaliai ieškojo Dievo ir rado kūdikį su kūnu ir krauju. „Tai svarbu: susitikti su Dievu kūne, jį pamatyti veiduose visų, kuriuos sutinkame, ypač vargstančiųjų veiduose“, – sakė popiežius Pranciškus.

Trys karaliai mus moko, kad susitikimas su Dievu mums atveria kur kas didesnę viltį, leidžiančią pakeisti gyvenimo stilių ir perkeisti pasaulį.

Jie mus moko kaip pagarbinti Viešpati (žr. Mt 2, 11). Ir mes iš naujo atraskime adoravimo maldos skonį: atpažinkime Jėzų kaip mūsų Dievą ir Viešpatį. Rytų išminčiai šiandien kviečia adoruoti Viešpatį! Nūdieną mūsų tarpe trūksta adoravimo! Viešpats tesuteikia mums malonę gebėti jį adoruoti!

The post Popiežius: išmokime į tikrovę žvelgti iš aukšto appeared first on LAIKMETIS.

Vidurdienį Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje bus aukojamos Šv. Mišios. 12.45 val. visus palangiškius ir miesto svečius kviečiame sudalyvauti šventinėje eisenoje nuo Palangos bažnyčios iki Palangos miesto eglės. 13 val. prasidės Trijų Karalių šventė, kurioje taip pat dalyvaus Palangos kultūros centro liaudiškų šokių kolektyvai „Bočiai“ ir „Banguolis“.

„Ateikime su šeimomis, vaikais, nes tik būryje yra linksma ir gera, - raginama kvietime. - Bus ir dovanų - juk mus aplankys trys karaliai.

The post Trys Karaliai aplankys Palangą appeared first on LAIKMETIS.

Visą gruodžio mėnesį iki pat Trijų Karalių šventės sausio 6 d. gyvenančių, atvykstančių turistų ar piligrimų laukia ne tiek skirtingi renginiai, kiek iniciatyva kilusi iš skirtingų institucijų, skirtingų žmonių, kurių tikslas – atskleisti Šiluvos unikalumą. Todėl džiugu, jog gruodžio 13 d. – Marijos dieną – pagrindinėje aikštėje sužibo 12 eglučių, kurias puošė 12 skirtingų įstaigų, o gruodžio 14-ąją dieną buvo įžiebta 13-oji – pagrindinė miesto eglė.

Šiais metais Šiluvos miestelis itin šviečiantis ir šventiškas, todėl kviečiame ne tik pasigrožėti spindinčiomis spalvomis, apšviesta Apsireiškimo koplyčia, tačiau apsilankyti edukacijos namelyje ir susitikti su Kalėdų Seneliu, Šiluvos piligrimų centre apžiūrėti prakartėlių parodą, Apsireiškimo koplyčioje palikti laišką Šventajai šeimai su savo intencijomis, kuriomis šv. Mišios bus aukojamos Trijų Karalių šventės dieną – sausio 6-ąją Šiluvoje. Taip pat nepraleisti piligriminių žygių, koncertų, Naujųjų metų sutikimo šventės.

The post Šiluvoje į adventą pažvelgta kiek kitaip appeared first on LAIKMETIS.

Pirmoji – tai pašaukimo dovana, sakė Pranciškus. Išminčiai pasijuto gavę pašaukimą ne skaitydami Šventąjį Raštą ar matydami angelus, bet tyrinėdami žvaigždes. Tai mums sako labai svarbų dalyką: Dievas pašaukia žmogų, uždegdamas jo širdyje troškimą. Išminčiai leidosi į kelionę link to, kas patraukė jų dėmesį ir sužadino pažinimo troškimą. Išsilavinusius ir išmintingus žmones labiau sužavi tai, ko jie nepažįsta, nei tai, ką gerai išmano. Jie pajuto pašaukimą ieškoti to, kas pranoksta jų žinias. Tai, pasak Pranciškaus, svarbu ir mums: esame kviečiami nepasitenkinti tuo, ką žinome, ieškoti Viešpaties išeidami iš savo komforto zonos, eidami link jo kartu su kitais, pasinerdami į tikrovę. Dievas mus kviečia kiekvieną dieną. Jis mus kviečia čia ir dabar, mūsų pasaulyje.

Antroji išminčių gauta dovana – įžvalgumas, sugebėjimas suprasti. Išminčiai ieškojo karaliaus, tad jie atvyko į Jeruzalę pas karalių Erodą. Tačiau šis valdžios trokštantis tironas norėjo jais pasinaudoti, kad pašalintų gimusį galimą varžovą. Trys išminčiai, supratę Erodo ketinimus, iškeliavo į savo tikslą, tačiau  grįžti atgal jie nusprendė kitu keliu. Kaip svarbu keliauti į savo gyvenimo tikslą teisingu keliu! Kaip svarbu atpažinti ir atmesti tai, kas vilioja į šalį, veda į bloga! Įžvalgumas yra didžiulė dovana, todėl turime jo prašyti maldoje, sakė popiežius.

Galiausiai trečioji išminčių gauta dovana – nuostaba. Ką gi po ilgos kelionės rado šie aukštos socialinės padėties vyrai? Kūdikį su motina. Tai tiesa, kad Betliejaus scenoje yra labai daug švelnumo, tačiau nėra nieko, kas galėtų nustebinti. O vis dėlto jie nepamanė, kad suklydo, bet džiaugėsi Dievo staigmena. Susitikimą su gimusiu Dievo Sūnumi jie išgyveno kaip stebuklą. Kūdikio mažume jie atpažino Dievo veidą. Popiežius sakė, kad mes, žmonės, visi esame linkę siekti didybės. Todėl žinojimas, kaip ją surasti, iš tiesų yra labai brangi dovana. Didybė glūdi mažume, kurį Dievas labai myli. Viešpatį galime rasti nuolankume, tyloje, šlovinime, mažutėliuose ir vargstančiuosiuose.

„Broliai ir seserys, – baigdamas Evangelijos skaitinio komentarą sakė Pranciškus, – mums visiems Jėzus suteikia pašaukimą, visi galime atpažinti jo buvimą, visi galime patirti jo staigmenas. Tegul Dievo Motina padeda mums atsiminti ir branginti šias dovanas.“

Pirmoji vieta, kur mes ieškome Dievo ir jį surandame, yra širdies nerimas - popiežius

Per Kalėdas gimęs Jėzus atėjo į pasaulį, kad būtų šviesa visoms tautoms. Kartu su jo pagarbinti atvykusiais trimis išminčiais šiandien ir mes klausiame: kur yra gimusysis, kur yra vieta, kurioje galime sutikti Viešpatį, tokiais klausimais pradėjo popiežius Pranciškus penktadienio, sausio 6 d., rytą Šv. Petro bazilikoje aukotų Kristaus apsireiškimo – Trijų Karalių – iškilmės Mišių homiliją.

Pasak popiežiaus, pirmoji vieta, kur mes ieškome Dievo ir jį surandame, yra širdies nerimas, kuris skatina kelti klausimus. Išminčiai iš Rytų šalies mus moko, kad tikėjimas nekyla iš mūsų pačių, neatsiranda iš teorinių samprotavimų, bet yra Dievo dovana. Jo malonė padeda mums pabusti iš apatijos ir skirti vietos svarbiems dalykams, kurie išlaisvina iš tariamo teisumo ir atveria tam, kas mus pranoksta. Tikėjimo kelionė prasideda tada, kai nenutildome širdies nerimo, kai nesileidžiame užmigdomi, kai nesitenkiname ramiais įpročiais, bet drąsiai priimame kiekvienos dienos iššūkius. Kaip tik tuo metu mūsų širdyse kyla tie nenumaldomi klausimai, kurie atveria mus Dievo paieškoms: kur yra mano laimė? Kaip surasti nepraeinančią, nemažėjančią, trapumo, nesėkmių ir išdavystės nebijančią meilę? Ką daryti, kai ištinka krizės ar prislegia kančia?

Kiekvieną dieną pasaulis mums siūlo raminamuosius vaistus, įvairius surogatus, kurie slopina širdies nerimą ir gesina joje gimstančius klausimus – skatina vartotojiškumą, gundo įvairiais malonumais. Iš visų pusių girdime: „Nesijaudink, mėgaukis gyvenimu!“ Neturime leisti, kad šie siūlymai nuslopintų širdies nerimą, nes Dievas gyvena mūsų neramiuose klausimuose. Jis yra tyloje, kai sutrinkame susidūrę su mirties slėpiniu. Jis glūdi teisingumo ir meilės troškime, kurį nešiojamės savyje.

Antroji popiežiaus homilijoje paminėta vieta, kur galime sutikti Viešpatį, yra kelionės rizika. Širdyje kylantys klausimai skatina žmogų leistis į kelionę. Kaip sakė popiežius Benediktas XVI paskutinėje savo pontifikato homilijoje, trijų išminčių „geografinė kelionė išreiškė jų viduje vykstančią dvasinę kelionę, širdies piligrimystę“ (Trijų Karalių iškilmės homilija, 2013 m. sausio 6 d.).

Iš tiesų išminčiai nesitenkino klausimais, bet leidosi į rizikingą kelionę, nežinodami, kur ji juos nuves.

Be nuolatinės kelionės ir dialogo su Viešpačiu, be žodžio klausymosi, be ištvermės tikėjimas negali augti.

„Taip yra ir su mūsų tikėjimu, – sakė Pranciškus. – Be nuolatinės kelionės ir dialogo su Viešpačiu, be žodžio klausymosi, be ištvermės jis negali augti. Neužtenka turėti keletą idėjų apie Dievą ir mokėti kelias maldas sąžinės nuraminimui, bet būtina tapti mokiniais, sekti Jėzumi ir jo Evangelija, kalbėtis su juo apie viską maldoje, ieškoti jo kasdienėse situacijose ir savo brolių bei seserų veiduose.“

Galiausiai trečioji popiežiaus paminėta susitikimo su Viešpačiu vieta yra nustebimas jį adoruojant. Po ilgos kelionės ir varginančių paieškų išminčiai įžengė į namus, „pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino“ (Mt 2, 11). Tai lemiamas momentas – mūsų nerimas, klausimai, dvasiniai keliai ir tikėjimo praktikos turi susilieti Viešpaties garbinime.

„Viskas čia prasideda ir baigiasi, nes visko tikslas yra ne pasiekti, ko norime, ne pelnyti sau šlovę, bet sutikti Dievą ir leisti, kad mus apgaubtų meilė, kuri suteikia pagrindą mūsų vilčiai, išlaisvina mus iš blogio, skatina mylėti kitus, padaro mus žmonėmis, sugebančiais kurti teisingesnį ir broliškesnį pasaulį“, – sakė Pranciškus.

The post Dievas gyvena mūsų neramiuose klausimuose - popiežius appeared first on LAIKMETIS.

Per ją liturgijoje minimas trigubas Viešpaties Jėzaus Kristaus Apsireiškimas – Betliejuje jį pagarbino išminčiai Kasparas, Merkelis, Baltazaras, Jordano upėje pakrikštijo Jonas Krikštytojas, Kanoje per vestuves Jėzus paversdamas vandenį vynu apreiškė savo garbę; pabrėžiama Jėzaus dievystė ir žmogystė bei Jo kaip Mesijo šlovė.

Po skaitinių iš Senojo Testamento (Izaijo knygos ir Ps 71 ištraukos) ir Naujojo Testamento (Ef 3, 2–3; Mt 2, 1–12) šventinama auksas, smilkalai ir kreida. Paplitęs paprotys (ir Lietuvoje) ant bažnyčios ir namų durų pašventinta kreida užrašyti prasidėjusių metų skaičių ir pirmąsias trijų karalių vardų raides su kryželiais tarp jų; užrašas ženklina krikščionių namus prašant jiems Dievo malonės. Rytų Bažnyčioje Trijų Karalių šventė visuotinai švenčiama nuo 3 amžiaus, Vakarų – nuo 4 amžiaus pabaigos.

Apie išminčių apsilankymą gimus Jėzui pasakoja evangelistas Matas: „Jėzui gimus Judėjos Betliejuje, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“ (Mt 2, 1–2).

Vilniuje vyks Trijų Karalių šventė: 16 val. prasidės teatralizuotos Trijų Karalių eitynės nuo Aušros vartų link Katedros aikštės, kur rengiamas kalėdinių giesmių koncertas, nuo 18 val. Vilniaus mokytojų namų kiemelyje – atsisveikinimas su eglutėmis.

The post Bažnyčia švenčia Kristaus Apsireiškimo, Trijų Karalių iškilmę appeared first on LAIKMETIS.

Atkreipkime dėmesį į šią nuorodą, sakė Pranciškus. Dievo garbinimas neatsiejamas nuo nuolankumo. Jei mes visada stengsimės būti centre, jei mums svarbesnės už viską bus mūsų idėjos, jei girsimės prieš Dievą, niekada mes su juo nesusitiksime, niekada prie jo nepriartėsime ir juo nesižavėsime.

Evangelijoje sakoma, kad išminčiai ne tik pagarbino Jėzų, bet kad „parpuolę ant žemės, jį pagarbino“.

Jei neatsisakysime savo pretenzijų, tuštybės, manijų, įsivaizduojamo savo tobulumo, mes galbūt ką nors gyvenime garbinsime, bet tai nebus Viešpats. Kita vertus, jei atsisakysime pretenzijų į visišką savarankiškumą, jei pasijusime maži, tuomet atrasime, ką iš tiesų reiškia garbinti Dievą. Tikras garbinimas kyla iš nuolankios širdies, sakė Pranciškus. Tie, kurie to nesupranta, nejaučia Viešpaties artumo. Jėzus praeina pro šalį ir lieka nepastebėtas.

Žvelgdami į tris išminčius, šiandien klauskime savęs: ar man nestinga nuolankumo? Ar suprantu, kad išdidumas trukdo dvasinei pažangai? Ar stengiuosi būti atviras Dievui ir kitiems? O gal matau tik save ir suprantu tik savo reikalavimus? Ar moku atsisakyti savo požiūrio ir priimti Dievo ir kitų požiūrį?

jei atsisakysime pretenzijų į visišką savarankiškumą, jei pasijusime maži, tuomet atrasime, ką iš tiesų reiškia garbinti Dievą.

Ir galiausiai: ar meldžiuosi ir garbinu tik tada, kai man ko nors reikia, ar tai darau nuolat, nes tikiu, kad man visada reikia Jėzaus?

Tegul Mergelė Marija, Viešpaties tarnaitė, moko mus iš naujo atrasti gyvybiškai svarbų nuolankumą ir nuoširdaus garbinimo skonį, linkėjo popiežius.

The post Popiežius: Dievo garbinimas neatsiejamas nuo nuolankumo appeared first on LAIKMETIS.

„Ką reiškia pagarbinti Dievą? Pirmiausia gerbti kitą žmogų. Mokykimės gerbti kitą žmogų. Kartu ir jauną. Duokime jam laisvę ir pasitikėjimą, tik tokiu būdu pelnysime autoritetą. Laikas pamiršti tokius sakinius, kaip: „viską žinau“; „jau viską išgyvenau, tai tikrai žinau geriau“; „perėjau ugnį ir vandenį, tai dabar jau tikrai pamokysiu kitą“. Kaip ir Trys Karaliai, leiskimės ieškoti žvaigždės, ieškokime Jėzaus, Jis padės eiti ramybėje.“

Mokykimės gerbti kitą žmogų. Kartu ir jauną. Duokime jam laisvę ir pasitikėjimą, tik tokiu būdu pelnysime autoritetą.

Šia proga Jaunimo centro bendradarbiai dėkoja šv. Mišiose giedojusiems „Jauniesiems misionieriams“, juos palydintiems Gustei ir Tomui Morozovams bei Dievo Žodį skaičiusiems ir prie altoriaus patarnavusiems bendruomenės „Jono Pauliaus piligrimai“ nariams.

„Tegul tavoji Bažnyčia bus kaip spindinti žvaigždė, vedanti visus prie Kristaus“, –  kvietė jaunimas  melstis visuotiniuose maldavimuose, kuriuose, be kita, prašyta drąsos savo bendraamžiams, kad jie išsaugotų tikėjimą besikeičiančiame pasaulyje.

Tegul tavoji Bažnyčia bus kaip spindinti žvaigždė, vedanti visus prie Kristaus.

Ši trečiadienių malda iš arkikatedros per tiesioginę arkivyskupijos „YouTube“ transliaciją pasiekia ir platesnę arkivyskupijos bendruomenę kituose dekanatuose, taip pat ir visus, kurie negali dalyvauti. Kitą trečiadienį, sausio 12-ąją – malda Carito bendruomenės intencijomis.

The post Trys Karaliai su jaunimu Kauno arkikatedroje appeared first on LAIKMETIS.

Michaelis Hesemannas (gim. 1964) yra istorikas, dokumentinių filmų kūrėjas ir žurnalistas, rašantis mokslo populiarinimo ir Bažnyčios istorijos temomis. Getingeno universitete studijavo istoriją, kultūros antropologiją, etnografiją, literatūrologiją ir žurnalistiką, yra daugelio knygų autorius.

Mato pasakojimą apie trijų išminčių apsilankymą Betliejuje (Mt 2, 1–12) kaip jokį kitą linkstama nurašyti kaip legendą ir pramanus. Bet ar išties čia su istoriškumu taip jau viskas beviltiška?

Mato pasakojimas prasideda žodžiais: „Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti.“

Kas tie Rytų išminčiai?

Hesemannas primena, kad graikiškajame originale parašyta magoi apo anatalon – „magai iš Rytų“. Antikinių Romos katakombų tapyboje jų skaičius svyruoja nuo dviejų iki keturių, ankstyvojoje krikščionių ikonografijoje jie paprastai vaizduojami su „frygų kepurėmis“, klasikiniu medų ir persų galvos apdangalu. Kad jų būta trijų, pirmas įvardijo Origenas (185–253), o vardai Kasparas, Melchioras, Baltazaras pirmą kartą paliudyti VI a.

Tai kas gi buvo tie magai? Pasak Hesemanno, Vakarai apie magus pirmąkart sužinoję per Herodoto raštus. Tai buvusi medų gentis, šioje Vakarų Irano tautoje sudariusi kunigų luomą, panašiai kaip levitai Izraelyje. Sostinė – Ektabana. Pasak Herodoto, Ektabaną juosė septynios sienos, atitikusios Saulę, Mėnulį ir penkias anuomet žinomas planetas. Jau vien tai rodo didelę astronomijos ir žvaigždžių reikšmę medų kultūroje. Antikiniame pasaulyje magai garsėjo astronomijos ir astrologijos, aritmetikos, muzikos ir kitų tuometinių mokslų išmanymu. Remiantis anuometiniais standartais, jie buvo išsilavinę, mokslingi vyrai.

Apie 600 m. pr. Kr. baktrų karaliaus Vištaspos dvare pasirodė pranašas, vadinantis save Zaratustra. Dviem magams liepta jį išbandyti. Jiedu įsitikino, kad jo išmintis toli pranoksta jų pačių. Magų patariamas karalius perėmė naująjį tikėjimą. Zaratustra mokė, kad žemė, nors ir sukurta Dievo, yra gėrio ir blogio mūšio laukas. Galiausiai nugalės gėris, gims Saošyantas, išgelbėtojas, kuris sunaikins blogį ir atneš naują, amžiną pasaulį. Tada prisikels ir mirusieji. Pasak Hesemanno, įkandin Zaratustros nusekė dauguma magų. Achemenidų imperijoje magai vaidino didelį vaidmenį, vėliau jie taip pat veikė helenistinėse valstybėse, Romoje.

Toliau Hesemannas atkreipia dėmesį į ankstyvus zaratustrizmo ir judaizmo ryšius. Jau asirai dalį deportuotų Šiaurės Izraelio karalystės gyventojų apgyvendino medų miestuose. Medo Darijaus, 539 m. perėmusio Babilonijos karalystę, dvarui priklausė pranašas Danielius. Ahasvero (485–465 pr. Kr.) žmona, karalienė Estera, Ektabanoje įsteigė žydų koloniją. Turbūt neatsitiktinai ir į Savaičių šventę Jeruzalėje atkeliaudavo partų, medų ir elamitų (Apd 2, 9). Greičiausiai jie buvo susipažinę ir su vieni kitų religinėmis idėjomis bei lūkesčiais.

„Žvaigždės“ problema

Magai aistringai stebėdavo dangų ir buvo užsiėmę astrologija trokšdami pažinti dievų valią ir numatyti būsimuosius įvykius. Koks dangaus reiškinys būtų galėjęs juos taip sudominti, kad jie leistųsi tolimon kelionėn į Judėją?

Hesemannas apžvelgia mėginimus į tai atsakyti. Spėjimas, jog tai galėjusi būti Halėjaus kometa, atmestinas, nes ta kometa anuomet matėsi nuo 12 m. pr. Kr. spalio iki 11 m. pr. Kr. vasario mėnesio – per anksti, kad sutaptų su spėjamu Jėzaus gimimo laiku.

XII ir XV a. žydų mokslininkai Jupiterio ir Saturno konjunkciją Žuvų ženkle interpretavo kaip Mesijo gimimą pranašaujantį ženklą. 1603 m. tokią konjunkciją savo akimis stebėjo astronomas Johannesas Kepleris. Po metų danguje kurį laiką švytėjo supernova. Kepleris manė, jog abu reiškinius sieja priežastinis ryšys. Apskaičiavęs, kad 7 m. pr. Kr. Jupiterio ir Saturno konjunkcija įvyko tris kartus, spėjo, jog ir anuomet, kaip ir jo laikais, netrukus po to buvo įsižiebusi ryški žvaigždė – supernova. Iš tikrųjų tarp tų dviejų reiškinių jokio priežastinio ryšio tikrai nėra. Todėl Keplerio samprotavimas apie supernovą Jėzaus gimimo laiku, nepaliudytas kitų šaltinių, neįtikina.

Prie Keplerio apskaičiavimų 1965 m. grįžo Vienos astronomas Konradinas Ferraris d‘Occhieppo. Betliejaus žvaigždę jis paaiškino kaip Jupiterio ir Saturno konjunkciją Žuvų ženkle. Jupiterį magai tapatino su dangaus dievu Ahura Mazda, Saturną laikė žydų tautos, ypač gerbusios Saturno dieną, šeštadienį, planeta. 1925 m. archeologų Borsipoje atrasti dantiraščiai iš tiesų patvirtino, kad Babilono astronomai tokią konjunkciją stebėję. Pasak d‘Occhieppo, magai rėmėsi planetų pora, vis tamsesniame vakaro danguje regėta 7 m. pr. Kr. rugsėjo 15 d. Tada jie ir iškeliavo.

Po aštuonių savaičių pasiekė Jeruzalę, kur išgirdo pranašystę apie Betliejuje gimsiantį žydų karalių. Keliaujantiems iš Jeruzalės į Betliejų, esantį už 10 kilometrų į pietus, magams 7 m. pr. Kr. lapkričio 9-ąją planetos turėjo būti tiesiai prieš akis. Negana to, kaip tik tada pasitaikė Zodiako šviesa vadinamas reiškinys, kai platus kūgio pavidalo šviesos pluoštas nukrypsta žemyn. Tas pluoštas aiškiai rodė į Betliejų.

Tačiau Hesemannas kelia klausimą: ar paprasta Jupiterio ir Saturno konjunkcija, pasitaikanti kas kelis dešimtmečius, galėjo magus paskatinti padaryti išvadą apie jų laukiamo Mesijo gimimą ir dėl to susiruošti į kelią? Autorius čia atkreipia dėmesį į 1999 m. Prinstono universiteto išleistą garsaus britų astronomo Marko Kidgerio studiją The Star of Bethlehem, kur išdėstyta truputį kitokia hipotezė.

Kidgeris patvirtino, kad 7 m. pr. Kr. triskart įvyko Jupiterio ir Saturno konjunkcija. Kokią išvadą iš to galėjo pasidaryti magai? Kad Judėjoje gimė naujas, didis karalius. Bet tai nebūtų davę pagrindo leistis į ilgą varginančią kelionę gimusio karaliaus pagarbinti.

Tačiau 6 m. pr. Kr. vėl triskart pasikartojo dar viena konjunkcija – šįkart Jupiterio, Saturno ir Marso Žuvų ženkle. Marsas žymėjo reikšmingą pervartą, Žuvų ženklas – naujo astrologinio pavasario, t. y. naujo amžiaus, pradžią. Magus tai turėjo priversti suklusti. Danguje ta konjunkcija įspūdingai neatrodė, tačiau 5 m. pr. Kr. vasario 20-ąją dangaus skliaute išsidėstė jaunas Mėnulis ir Jupiteris vienoje pusėje, o Saturnas ir Marsas – kitoje. Magai tokį reiškinį turėjo interpretuoti taip: didis karalius (Jupiteris) gims Judėjoje (Saturnas) ir jis jau auga (Mėnulio jaunatis), jis nugalės blogį (Marsas) ir pradės naują amžių (Žuvų ženklas).

Magai tikrai turėjo gerai žinoti žydų mesijinius lūkesčius, atitinkančius jų puoselėjamus lūkesčius dėl Saošyanto pasirodymo. Jau vien dėl to įmanoma, jog magai skaitėsi su galimybe, kad jų Mesijas gimsiąs Izraelyje.

Ir štai netikėtai, Saulei stovint Žuvų ženkle, įsižiebė nauja ryški žvaigždė. Iš kinų ir korėjiečių šaltinių (kinų knygos Ch‘ien-han-shu ir korėjiečių kronikos Samguk Sagi) Kidgeris išskaitė, kad nuo 5 m. pr. Kr. kovo vidurio iki gegužės pabaigos netoli žvaigždės Theta Aquilae septyniasdešimt šešias dienas žėrėjo supernova.

Tai atitinka „Betliejaus žvaigždės“ apibūdinimą, magų pateiktą Protoevangelijoje: „Mes matėme galingą žvaigždę, sušvitusią tarp kitų žvaigždžių ir nustelbusią jų šviesą.“ Pasak Kidgerio, magai iškeliavo kaip tik po šio, ketvirto, dangaus reiškinio. Septyniasdešimt šešių dienų, per kurias švytėjo supernova, visiškai pakako Jeruzalei pasiekti, nors niekas nežino, iš kur tiksliai jie iškeliavo.

Pagal dangaus mechaniką žvaigždė, iš pradžių matoma rytuose, kas savaitę danguje patekės pusvalandžiu anksčiau ir po dviejų mėnesių bus tiksliai pietuose. Magams, kurie su aušra iškeliavo iš Jeruzalės į Betliejų pietų kryptimi, žvaigždė turėjo būti tiesiai priešais akis.

Pasak Hesemanno, nežinia, kokio amžiaus Jėzus buvo magų apsilankymo metu. Bet būtų labai patrauklu manyti, kad Jėzus gimė 5 m. pr. Kr. kovo pradžioje įsižiebus supernovai. Tokiai hipotezei niekas neprieštarauja.

Surašymai visada vykdavo žiemą, kai žemdirbiams būdavo nedaug darbo. Kadangi visoje Judėjoje nuo adaro 15-osios (tais metais vasario 24-osios) iš visų vyriškosios lyties žydų būdavo renkamas šventyklos mokestis, galimas daiktas, kad Erodas surašymą irgi paskyrė panašiu laiku. Piemenys ir avių kaimenės lauke taip pat rodo žiemos pabaigą. Jos išgenamos kovo mėnesį. Vasario pabaigoje Betliejuje dygsta žolė. Šiuo laiku didesnės avių bandos kalvose ir kloniuose tarp kaimo ir dykumos jau galėjo surasti maisto. Naktys, tiesa, dar šaltos, bet prieglobstį naktį šiose apylinkėse galima susirasti olose.

Taigi Luko pasakojimo fonas labai tinka Jėzaus gimimui šiuo laikotarpiu. Šventykloje Jėzus tada būtų paaukotas balandžio pabaigoje. Artėjanti Savaičių šventė (tais metais gegužės 12–13 d.) dar galėjo užlaikyti Juozapą ir Mariją Betliejuje. Kaip tik tada netikėtai pasirodė išminčiai.

Pripažinkim: tai tikrai visiškai įtikima hipotetinė rekonstrukcija, puikiai paaiškinanti motyvą, galėjusį paskatinti magus apsilankyti Betliejuje. Ir neabejotinai daug patrauklesnė už nuomonę, jog Mato evangelijos autorius čia sukurpęs istorinio pagrindo neturintį literatūrinį kūrinėlį norėdamas perteikti teologinę žinią. Teologinė žinia, žinoma, perteikiama, tačiau iš to neišplaukia, kad pasakojamų įvykių nebūta.

The post Trys išminčiai appeared first on LAIKMETIS.