Politologas, publicistas, komunikacijos specialistas Vytautas Raškauskas pokalbį pradėjo nuo Telšių. Žemaitijos sostinė K. Kėvalui – ypatingas miestas su tiesiais ir nuoširdžiais žemaičiais. Čia jis trejus buvo Telšių vyskupas, tad šiame susitikime garbiam dvasininkui buvo puiki proga kartu pasikalbėti apie laiką, viltį ir tikėjimą, – visa tai, kas sugulė knygoje. V. Raškauskas pastebėjo: „Šioje knygoje Kęstutį Kėvalą pirmiausia kalbinu kaip žmogų, kurio gyvenimo istorijoje – posūkiuose ir atradimuose – skleidžiasi Kūrėjo gerumas ir globa“.

Knygą sudaro 15 pokalbių, kurių temas diktuoja katalikiškos šventės, svarbios datos, pradedant Sausio 13-ąja, baigiant Visų šventųjų diena ir Kalėdomis. Visa tai leidžia kalbėti apie būtąjį ir būsimąjį laiką – praėjusias dienas, dabarties iššūkius, amžinąsias tiesas bei ateities svajones. Knygos pristatyme K. Kėvalas dalijosi vaikystės ir jaunystės prisiminimais, pasakojo apie savo pašaukimo kelią, svarstė apie darbų prasmę ir krikščionišką viltį.

K. Kėvalas vaikystėje buvo aktyvus: vienintelė jį kamavusi problema – kaip pasirinkti ir kurį mokyklos būrelį lankyti, nes visur norėjo dalyvauti. Pasirinko pragmatiškai – keletą metų grojo vestuvėse, tai buvo net vaikystės svajonė. Ir vėliau, įstojus į seminariją, žmonės atvykdavo prašyti, kad pagrotų jų vestuvėse. Susitikime su telšiškiais arkivyskupas taip pat nepamiršo akordeono ir pagrojo keletą kūrinių.

Knyga „Žmogaus širdis sutverta dangui“ pakviečia skaitytoją keliauti drauge su autoriumi

Ne tik akordeono muzika, bet ir mezgimas, domėjimasis bitininkyste, darbas greitosios medicinos pagalbos sanitaru, Sąjūdžio banga ir didysis apsisprendimas stoti į Kunigų seminariją telpa Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo gyvenime.

Labai vertinga arkivyskupo knygoje mintis, jog „mes, lietuviai, esame labai laimingi, kad toliau nešame laisvės geną, paveldėtą iš protėvių, žemaičių kovų, Durbės, Saulės, Žalgirio mūšių, Gedimino, Vytauto, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos, knygnešių, daraktorių, „Aušros“ ir „Varpo“, Vasario 16-osios – to niekas negali ištrinti. Iš kitos pusės, laisvė yra gyvenimas nuolatinėje įtampoje, todėl didysis žmogaus laisvės egzaminas nuolat bando patikrinti, ar, būdami toje įtampoje, sugebėsime laisvai gyventi“.

Kalbėdamas apie gavėnios prasmę, garbus dvasininkas mano „… jeigu mūsų stalas kasdien nukrautas gardžiausiais valgiais, tai ir Velykų stalo gausa, tikėtina, mažai džiugins, taigi ir pati šventė tikriausiai nebus tokia šventiška, kaip po ilgo susilaikymo… Nepraktikuodamas jokių savęs apvaldymo priemonių, žmogus iš tikrųjų rizikuoja save sugriauti“.

Arkivyskupas bibliotekoje su meile kalbėjo apie savo šeimą – motiną, tėvą, kitus artimuosius ir patirtas gyvenimiškąsias pamokas. Jis taip pat prisipažino, kad, būdamas dvasininkas, turi dažnai elgtis kaip šeimos žmogus. Todėl labai pamokanti arkivyskupo mintis: „Šeima yra didžiulė dovana ir aš savo pavyzdžiu mėginu parodyti, kad krikščionis turi gyventi taip, kaip gerasis samarietis, kuris pagailėjo nuskriaustojo nepažįstamojo ir juo pasirūpino neklausdamas, kas jis toks, koks jo tikėjimas. Užuot viso to klausęs, jis iškart ėmėsi padėti tarsi savo šeimos nariui (plg. Lk 10, 29-37).“

Labai svarbios dvasininko mintys apie viltį, tapusios bene svarbiausia knygos jungiamąja grandimi: „… tikrovės mes negalime pakeisti, bet požiūris į ją priklauso nuo mūsų. Viltis kaip tik ir suteikia kitą požiūrį į tą tikrovę, kurią išgyvenu, patirdamas sunkumų. Neturėdamas vilties, žmogus gyvenimą, kuris turėtų būti dovana, gali matyti kaip jį ištikusį išbandymą ir kančią. Požiūrio keitimas buvo pagrindinė Jėzaus misija, ateinant į žmonijos istoriją – Jis pakeitė požiūrį ir taip pakeitė mūsų patirtį, išgyvenant sunkumus“.

Knyga baigiama viltingais žodžiais, jog ateities Bažnyčia taps šeimyniškesnė. Jau dabar arkivyskupas mato gražius tokio šeimyniškumo židinius – gyvuojančias bendruomenes ir judėjimus, kurie tarsi didelės šeimos išlieka kartu dėl patiriamos bendrystės ir tarpusavio paramos.

Už apsilankymą, įdomų ir jaudinantį pokalbį, gilias mintis svečiui dėkojo Telšių rajono savivaldybės meras Tomas Katkus, bibliotekos direktorė Jolanta Zubienė, pavaduotoja Vida Urnikienė. Biblioteka ypač dėkoja už padovanotas knygas.

Tiek susirinkusiųjų biblioteka dar nebuvo mačiusi. Renginio klausytojai labai nuoširdžiai priėmė kiekvieną svečių žodį, aktyviai reagavo plojimais. Vėliau bendraautoriai dalino autografus gausiai knygą įsigijusiems renginio dalyviams.

The post Telšiuose buvo pristatyta Kauno arkivyskupo metropolito K. Kėvalo knyga appeared first on LAIKMETIS.

Šventė vyskta liepos 15 d., kai, pasak tradicijos, 1624 m. netoli Palermo esančioje oloje buvo iš naujo atrasti mergaitės eremitės palaikai. Sakoma, kad jos užtarimas, kurio prašoma nešant jos relikvijas iškilmingoje procesijoje per Ispanijos valdomą miestą, išgelbėjo jo gyventojus nuo maro prieš 400 metų.

„Per amore Domini mei" [ Dėl meilės mano Viešpačiui"] - tai motyvas, kuriuo šventoji Rozalija ragina atsisakyti savo egzistencijos ir palikti pasaulio turtus", - sakė popiežius Pranciškus liepos 8 d. Palermo arkivyskupui Corrado Lorefice (Korado Lorefičio) atsiųstoje žinutėje.

Manoma, kad šventoji Rozalija gimė apie 1130 m. normanų kilmės šeimoje, kuri didžiavosi esanti Karolio Didžiojo palikuonė. Ji gyveno maždaug 60 metų po normanų Palermo miesto užkariavimo, kai šis po arabų ir musulmonų valdymo laikotarpio buvo sugrąžintas krikščionybei.

Nors priklausė kilmingai šeimai, Rozalija atsisakė turtų ir gyveno kaip eremitė oloje ant Pellegrino (Piligrimo) kalno, esančio į šiaurę nuo miesto.

Pasak liaudies tikėjimo, šventąją Rozaliją į olą atvedė angelai ir ji parašė ant olos sienos: Aš, Rozalija, Sinibaldo, [Monte] delle Rose ir Quisquina valdovo, duktė, nusprendžiau gyventi šioje oloje iš meilės savo Viešpačiui Jėzui Kristui. Ji mirė oloje, vargšė ir vieniša, apie 1166 m., būdama vos trisdešimties.

Po dviejų dešimtmečių, 1185 m., Palermo katedros statybų pradžioje buvo liejami pamatai. Tačiau šventos jaunos moters palaikai buvo rasti tik po daugiau kaip 400 metų, kai, pasak tradicijos, Rozalija pasirodė medžiotojui, kuriam nurodė, kur galima rasti jos relikvijas.

Rozalijos palaikai buvo tris kartus nešami procesijoje aplink Palermą, kaip ji buvo nurodžiusi medžiotojui, ir maras, tuo metu siaubęs miestą, liovėsi.

Nuo to laiko Rozalija, vadinama „la Santuzza" (liet. „mažoji šventoji"), tapo Palermo globėja.

Palermo arkivyskupija jos šventės dieną mini savaitę religinių ir kultūrinių renginių, kurie baigiasi šiandien, liepos 15 d. Iškilminga jos relikvijų procesija tądien vyksta pagrindinėmis miesto gatvėmis, o prie katedros nušvinta fejerverkai.

Tačiau naktį prieš tai, liepos 14 d., miestas dalyvauja ne tokiame pamaldžiame spektaklyje: spalvingų laivelių ir šventosios statulos parade, kuris eina nuo Normandų rūmų, vyriausybės pastato, iki Tirėnų jūros pakrantės.

Minint šventosios 400-ąsias metines, arkivyskupija ir miestas švenčia jubiliejinius Rozalijos metus, kurie baigsis kitą Rozalijos šventės dieną, rugsėjo 4 d. Visuotinės Bažnyčios liturginiame kalendoriuje šv. Rozalija minima rugsėjo 4-ąją, savo mirties ir tuo pačiu naujo gimimo dangui dieną, nors Palermo arkivyskupijoje labai iškilmingai minima ir liepos 15-oji, šv. Rozalijos relikvijų atradimo diena.

Kaip pranešta „Vatican News", šiemet pagrindinėms liepos 15-osios Mišioms vadovaus kardinolas Pietro Parolinas (Pietras Parolinas), Popiežiaus valstybės sekretorius.

Šv. Rozalija atsisakė pasaulio gėrių, kad iš meilės Dievui jam patikėtų savo gyvenimą, rašo popiežius Pranciškus Palermo Bažnyčiai skirtoje sveikinimo žinioje šv. Rozalijos relikvijų atradimo 400 metų jubiliejaus proga. Krikščionio gyvenimas yra paženklintas kryžiaus. Nepaisant to, jis kviečiamas mylėti taip pat ir tada, kai meilė nesuprantama ir net atmetama.  

„Ir šiandien tai yra pasirinkimas irtis prieš srovę, nes tie, kurie seka Kristumi, yra kviečiami vadovautis Evangelijos logika, kuri yra viltis, ir ryžtis savo širdyje padaryti vietos meilei, kad galėtų ją dovanoti kitiems, aukotis dėl artimo, dalytis ja su tais, kurie nepatyrė meilės dėl žmoniją šiandien kamuojančių „maro“ formų“, – rašo popiežius. Jis linkėjo Palermo katalikų bendruomenės nariams atsisakyti, kaip ir jų mieste taip gerbiama šventoji, nereikalingų dalykų, kad geriau liudytų meilę ir prisidėtų prie miesto atgimimo, prie jo problemų, kurių netrūksta, sprendimų.

„Kartu su Rozalija, vilties moterimi, raginu jus: Palermo Bažnyčia, stokis ant kojų! Būkite naujos vilties švyturys, būkite gyva bendruomenė, kuri, atgaivinta kankinių krauju, nuoširdžiai ir šviesiai liudija Kristų, mūsų Išganytoją. Šiame palaimintame žemės ruože gyvenanti Dievo tauta, neprarask vilties ir nepasiduok nusivylimui. Iš naujo atraskite nuostabos džiaugsmą, pajutę Tėvo, kuris kviečia jus pas save ir veda gyvenimo keliais, kad paragautumėte santarvės ir taikos vaisių, švelnų prisilietimą“, – rašo popiežius.

„Patikėkite šventajai globėjai savo troškimus ir siekius, kuriuos nešiojatės savo širdyje. Prašykite jos, maldos moters, padėti išsklaidyti baimes ir įveikti nusivylimą, kuris apmarina gėrio šaknis, kad būtumėte drąsūs Mokytojo mokiniai ir vilties kūrėjai“, – drąsino popiežius, taip pat linkėdamas gero šiuo metu Palermo arkivyskupijoje vykstančių Šv. Rozalijos jubiliejinių metų užbaigimo ateinančią rugsėjo 4-ąją, per šventosios mergelės liturginį minėjimą.

The post Palermas pilna džiugesio širdimi mini savo mylimos globėjos Rozalijos dieną appeared first on LAIKMETIS.

Nepaisant Velykų svarbos, žmonės šią grynai bažnytinę šventę vis rečiau sieja su religiniu turiniu. Į klausimą "Velykų šventimas Jums yra…" atsakymą "šventos apeigos" renkasi vis mažiau respondentų (2011 m. - 21 %, 2024 m. - 12 %). Tačiau daugėja žmonių, kuriems Velykos yra "kultūrinė ir istorinė protėvių tradicija" (2011 m. - 22 %, 2024 m. - 30 %).

Žmonių, kuriems Velykos yra "šeimos tradicija" (24 %) ir "formali tradicija" (12 %), skaičius išlieka stabilus.

Velykoms tampant "kultūrine ir istorine" švente, rusai vietoj dalyvavimo velykinėse pamaldose renkasi velykinių patiekalų gaminimą ir svečių priėmimą kaip šios dienos šventimo formatus.

Kaip pažymėjo VCIOM strateginės plėtros direktorius Stepanas Lvovas, "tampa norma, kad žmonės deklaruoja priklausymą kuriai nors konfesijai, nebūdami nei religingi, nei, juo labiau, bažnytiniai. Tačiau kartu vyksta kai kas netikėta - religija ir jos elementai, nors susidomėjimas ja gana didelis, negrįžo į status quo, o užėmė kiek kitokius masinės sąmonės segmentus!

Dar 2011 m. buvo galima įžvelgti atgimstančio susidomėjimo Velykomis kaip tikrai religine švente požymių - tuomet kas penktas žmogus Velykas suvokė pirmiausia kaip sakralinę apeigą, t. y. tiesiogiai siejo jas su Prisikėlimo slėpiniu. Šiandien sakralumą Velykose įžvelgia tik kas devintas žmogus.

Ir per tą patį laiką išaugo dalis tų, kurie pabrėžia kultūrinį ir istorinį šio įvykio kontekstą. Taigi per pastarąjį dešimtmetį stebime vis didesnį šios šventės semantinį sekuliarizavimą. … Vienaip ar kitaip, Velykos tampa iš esmės sekuliaria švente, kurios prasmė yra rusų kultūrinio identiteto reprodukcija."

Pasak SOVA, 2024 m. balandžio pabaigoje tapo žinoma, kad dėl gegužės 5 d. vyksiančio karinio parado generalinės repeticijos Maskvos centre esančiose bažnyčiose nebus Velykų ryto liturgijos. Tradiciškai, be naktinės liturgijos, Velykos švenčiamos ir rytine liturgija, kurioje dalyvauja tie, kuriems sunku ištverti naktines pamaldas - dažniausiai vyresnio amžiaus žmonės ir parapijiečiai su mažais vaikais.

Rytų krikščionys šiemet Velykas švęs gegužės 5 d.

The post Velykos rusams yra kultūrinė šventė - sociologai appeared first on LAIKMETIS.

Draudimas buvo įtrauktas į potvarkį su tokia formuluote: „Veikla ir šventės, prieštaraujančios nacionalinėms, moralinėms, humaniškoms, dvasinėms ir kultūrinėms turkų tautos vertybėms ir neprisidedančios prie mokinių psichosocialinio vystymosi, bus uždraustos."

Pareigūnai teigė, esą ministerija gavo skundų, kad kai kuriose mokyklose vaikų buvo prašoma atnešti ir nudažyti kiaušinius Velykoms, o Naujųjų metų šventimui įtakos turėjo Kalėdos. Pasak turkų žurnalistų, daugelis į redakciją paskambinusių tėvų sakė: „Nors ignoruojama naminių gėrybių savaitė, kuri yra mūsų pačių kultūra, 4-5 metų vaikams Naujųjų metų renginio pretekstu kviečiami Kalėdų seneliai".

Panašūs skundai pasiekė ir Nacionalinio švietimo ministeriją. Tuo remiantis ministerija pareikalavo, kad visi užsiėmimai privačiose mokyklose būtų organizuojami laikantis turkiškų papročių ir tradicijų, taip pat gerbiant nacionalines ir dvasines vertybes.

Turkijoje ypač piktintasi Helovino šventėmis, kai vaikai buvo aprengti baisiais kostiumais.

„Konkrečios dienos ir savaitės, kurios turi būti švenčiamos mokyklose, jau nurodytos Nacionalinės švietimo ministerijos parengtame grafike. Nėra jokių taisyklių, kaip švęsti tokias dienas ir savaites kaip Kalėdos, Helovinas ar Velykos. Neteisinga taip sureikšminti skirtingų kultūrų pagerbimą Turkijos mokyklose", - žiniasklaidai teigė turkų sociologijos profesorius daktaras Leventas Eraslanas.

The post Turkijoje privačiose mokyklose uždrausta švęsti Kalėdas ir Velykas appeared first on LAIKMETIS.

Juokingiausia, kad labiausiai kaimo tradicijų saugojimu rūpinasi, ar kaip tik prieš jas kovoja būtent miestiečiai. Kurių visas santykis su žeme yra toks, kad jos turi lygiai tiek, kiek telpa orchidėjos phalaenopsis vazonėlyje (neišmanantiems gėlininkystės – šių augalų vazonėliai pildomi ne žemėmis, o pjuvenomis ir žievėmis). Ir šitie „kaimo kultūros šviesuliai“, mūsiškai sakant, liktarnios, teisuolių veidais žmonėms aiškina, kaip jiems gyventi.

Paradoksalu, kad didžiausias šių kaimo kultūros apologetų susidūrimas su tikruoju kaimu įvyko... sostinėje per žemdirbių streiką. Ir pseudointelektualus ištiko didžiausias kognityvinis disonansas: paaiškėjo, kad kaimiečiai – tai ne sutriušę vyžoti, senelių sermėgomis apsirėdę, mėšlinomis vyžomis avintys baudžiauninkai. Pasirodo, žemę galima dirbti XXI a. nebe šėmų jautelių pora, kaip dainose dainuojama, o visai nauju traktoriumi. Ir valgyti ne iš prakaituoto užančio ištrauktą rūkytos dešros šmotą, betgi, o siaube siaubeli, kultūringai ragauti dienos pietus tame pat restorane su stiklinių urvelių planktonu. Kuris, išvydęs tokius dainose neapdainuotus ir nevykusiose knygose neaprašytus čiabuvius, kaimynystėje ne su mediniu šaukštu, o su stalo įrankiais ramiausiai valgančius steikus ir šukutes, vos iš netikėtumo burgeriu nepaspringo. Netgi kvepia tie valstiečiai ne karvyte, o visai padoriais kvepalais iš tos pačios inpupluencerės e-krautuvėlės.

Ir pasipiktino rūstus sostinės elitas, kuris, manėsi pasidaręs edukuotu ir baisiniausiai kultūringu ponu ant šitos vargo antrosios Lietuvos. Mat, pasirodo, tie kaimo čiabuviai ne taip jau ir skiriasi nuo virš nuodėmingos žemės pakilusių pusdievių. Kaip gi jie drįsta būti tokie? Juk ne tokius Simonas Daukantas beigi Žemaitė su Avyžiumi paišė... Nu ne tokius. O patiems nuvažiuoti į kaimą, patys suprantat... Ne onoras dievams į nuodėmingą žemę leistis.

Taigi, vyksta nuožmi ir arši kova tarp tų, kas Lietuvos kaimą nori užkonservuoti ir palikti dešimtmečiams, kaip kokius marinuotus agurkus stiklainyje. Ir tų, kurie sako, kad velniam tuos agurkus (t.y. kaimiečius) apskritai auginti. Ir abi pusės maloniai pamiršta paklausti, o ar antroji Lietuva apskritai nori būti jų sugalvotų gyvenimo scenarijų objektu. Ar toji antroji Lietuva skirta tik svetimų įsivaizdavimams ir įgeidžiams įgyvendinti, ar nori gyventi sau, savo ateičiai? Ir kova dėl Užgavėnių, Helovino ir Vėlinių tėra tik atskiri šių skirtingų poreikių ir pasaulėžiūrų sandūros mūšiai.

Mūšiai kyla tada ir ten, kur realybę kaip pelėdą ant gaublio bandoma užtempti ant pasenusių įsivaizdavimų ir tais įsivaizdavimais grįstų struktūrų. Jei mūsų visuomenė ir iš jos kylanti valdžia apie kaimą svarstytų matydama kaimus ir miestelius, o ne prieš šimtą metų parašytus literatūros kūrinius, daugybės problemų būtų išvengta. Jei toji įsivaizduojama realybė liestų tik Užgavėnių šventimą, galėtume ranka numoti: mat jus bala. Bėda ta, kad klaidingu kaimo įsivaizdavimu grindžiama visa Lietuvos politika: nuo šalies gynybos iki švietimo ir medicinos.

Jei mūsų tūli sofos riteriai įsivaizduoja, perfrazuojant vieną poetą, kaip jie guldo galvas vaizduos didinguos, tai yra tik jų smegeninės problema. O jei kažkas rimtai mano, kad kaimas taps ginkluoto pasipriešinimo galimam okupantui ideologine ir materialine baze, tai tas žmogus ne tik kvailas, bet ir pavojingas. Tačiau ką mes girdime per pilietiškumo ugdymo beigi istorijos pamokas? Apie partizaninę kovą. Rekonstruojame bunkerius, netgi ketinome tokį pastatyti vidury sostinės. O kur maistauti būsimiems partizanams, kai kaime nėra didesnio gyvulio už šunį, o vietoj bulvių auga levandos, tokio pasipriešinimo strategai, žinoma, nepagalvojo. Nes jie kaimo nematė. Jie nesuvokia, kad šiandieninis kaimietis bulves perka motinoje maksimoje. Ir vietoj lašinių bei dešryčių iš kaimiečio rūsio šiandien begausi vytintų pomidorų stiklainiuką, ir tai geriausiu atveju. Mat „toliaregiškos“ žemės ūkio politikos dėka kaimuose nebeliko ne tik karvių bei kiaulių, bet ir... žmonių. Seniai nebėra tų įsivaizduojamų ūkių, kur vaikai dviem eilėm apie pečių susėdę. Kaimai kasmet nyksta dešimtimis. O likusiuose dvi-trys sodybos, tebegyvenamos paskutinių mohikanų arba iš miesto atvažiuojančių vasarotojų. Kaimas laikosi tol, kol seniukai dar pajėgia iš malkinės atsinešti malkų ir iš šulinio vandens. Ką tokie galės duoti partizanams? Tokį pasipriešinimą priešas užrauks per porą savaičių, net į miškus nelįsdamas: užteks prie motinų maksimų pastatyti sargybas. O mes vis dar apie tai pezam rimtais veidais...

Bėda ta, kad klaidingu kaimo įsivaizdavimu grindžiama visa Lietuvos politika: nuo šalies gynybos iki švietimo ir medicinos.

Kaip ir apie kaimo mokyklas, apie jų svarbą ir išlikimą. Nors kaimuose nebeliko švietimo esminio komponento, jo prasmės ir tikslo: vaikų. Vedami klaidingų įsitikinimų ir lūkesčių, pirmiausia renovavome kaimo mokyklas, nors miestų stovi nutriušę, o dabar tas dažais kvepiančias kultūros saleles uždarinėjame. Nes renovuodami jas tebesapnavome 1938-ųjų Lietuvos bažnytkaimį, kuriame vakarais preferansą lošė kunigas, aptiekorius, mokytojas ir viršaitis. Tebesapnavome brolelius artojėlius ir seseles grėbėjėles. Tamsias gryčias špygos didumo langeliais, kur prie drobių raštų – motinos galva, o basakojų vaikų tuntas semiasi senelių išminties, droždami šaukštus ir tas pačias nelemtas Užgavėnių kaukes. Tokį kaimą tebesapnuojame ir šiandien. Ir baisiniausiai pykstame, kai jaunimas nebenori su tomis baisiomis skurdo ir vargo kaukėmis po miestelius baladotis, prašydami blynų.

Pastebėjote, kur švenčiamos Užgavėnės? Ogi ten, kur jos daromos privalomąją tvarka. Kur galima paimti įkaitais būrelį žmonių ir juos prievarta pseudoetnokultūrinti. Tą daro mokyklos, muziejai, kultūrcentriai. Ir viskas.

Kokia prasmė vyti žiemą iš kiemo, jei ją matome tik tada, kai savivaldybė nespėja laiku nuvalyti kelių? Kokia prasmė svaigti apie gamtos atgimimą, jei visa turima gamta – ta nelemta orchidėja vazonėlyje? Kokia prasmė ryti blynus, jei nežinote, kas yra Pelenų diena ir Gavėnia? Ir kad Pelenų diena bei Gavėnia yra ne apie blynus imtinai ir ėdimą apskritai.

Betgi nunyks tradicijos – murma tokių savanoriškai-priverstinių švenčių rengėjai. Betgi žmonėms jų reikia... Rimtai? Kam reikia? Tiems, kurie rašo metinius renginių planelius. O kitiems tokios šventės prabėga nepastebėtos. Tradicijos? Jau apie 1960-uosius Aukštaitijos kaime persirengėlių nebuvo. Na, blynus kepdavo. Apskritai mes, aukštaičiai, dažnai blynus valgydavom. Ar dabar benorim čiaumoti taukiną blyną centrinėje miesto aikštėje?

Tradicijos numirs? O vat žinote, štai pas mano močiutės seserį, kol išsirinko vyrą, dvidešimt piršlių su žvanguliais buvo atvažiavę. Dabar piršliai pas nuotakas nebevažinėja. Gaila... Arba anksčiau, kol pora susituokdavo, kunigas iš sakyklos, berods, tris sekmadienius užsakus skelbdavo. O dabar skelbimų lentose prie Metrikacijos skyrių net neberašo, kokios poros tuokiasi: asmens duomenų apsauga tatai vadinasi... Ir rugių laukuose moterys nebegimdo. Ir vaikų nebevysto, o pampersus mauna. Ir vietoj vygės – modernūs vežimukai. O vietoj kaladėlių ir siūlų špulyčių mažyliai žaidžia lavinamaisiais žaisliukais. Ir septynis kilometrus į mokyklą medinukais neklampoja. Kokios tradicijos numirė... Ajajai... Kiek daug netekome...

Tai štai, pasakysiu grubiai – niekam tokių nebeaktualių tradicijų nebereikia. Ir primesti jas bando nuo sofų pasenę dėdės ir tetos. Kurie patys apsirėdę ožiais pas kaimynus nesivazoja. Tik kitus kažkodėl siuntinėja. Nes patiems tai ne onoras. Užtat „vargšus kaimiečius“ pseudoetnokultūrinti galima. Tik va, biesai, kaip tą tamsų kaimą vėl sugrūsti iš fendų į arklinius vežimus, iš suknelių ir kailinių – į undarokus, iš aukštakulnių į medinukus? Kaip priversti moteris karves milžti, o vyrus – su vaizdu į arklio uodegą plūgo įsitvėrus žingsniuoti... Kaip priversti išlipti iš traktoriaus ir papusčius plieno dalgelį užtraukti: valioj pievų pevutaly, valioj boltų dabilalį...

Tų vaikų, kuriuos savo ego patenkinti suaugę dėdės ir tetos verčia dėtis gremėzdiškas baisias kaukes, jau nei tėvai, nei seneliai tokių kaukių nenešiojo. Gal laikas susiprasti, kad, ačiū Viešpačiui, esame nebe bačkoj auginti ir pro špunką penėti, o matę pasaulio ir kultūros. Ir šūkiai apie blynus ir saldainius seniai nebeaktualūs. Gal leiskime vaikams švęsti tai, ką jie nori. Su tokiomis kaukėmis, kurios jiems patinka. Kalbėti apie tai, kas jiems aktualu. O mes pagaliau atsimerkime: nebera to lietuvių literatūroje aprašyto kaimo. Ir liaukimės imitavę Potiomkino kaimus XXI a. pagal savo sugedimo laipsnį. Atsimerkim, po perkūnais. Ir susivokim, kad gyvename ne praeičiai, ne kažkieno įsivaizdavimams ir įgeidžiams patenkinti. Gyvename šiandienai ir ateičiai. Nustokime grežiotis ir gailėtis to, kas seniai praėjo. Palikime pagaliau praeitį istorijai. Išdrįskime nebe imituoti, o gyventi...

Pamatykite pagaliau tą tikrąją antrąją Lietuvą. Su nykstančiais kaimais. Su tylia ilgų žiemos kelių beviltybe. Su sodybomis suzmekusiais stogais. Su kilometrų kilometrais pilkų laukų be jokio žiburio languose. Su miestelių namukais, užkaltais langais... Suvokite, kad nebėra balanos gadynės. Nebėra vaikų, dviem eilėm apie pečių. Kaime nebėra karvių, arklių ir kiaulių. Nebėra. Ir kad nebe broliai šienpjoviai, o septynis hektarus dobilienos per porą nakties valandų nušienaujantis fendas ar džondyras yra šiandienos kaimo realybė.

The post Lina Dūdaitė - Kralikienė. Užgavėnių karai: susipykusių su realybe pasispardymai appeared first on LAIKMETIS.

Kalėdų belaukiant…

Raguvos gimnazijoje kiekvienas advento laikotarpis būna išskirtinis ir kitoks, o prie Šv. Kalėdų laukimo prisideda visa mokyklos bendruomenė, puošiamos gimnazijos erdvės. Pirmo aukšto fojė šviečia tolerancijos žibintai. Į socialinės pedagogės paskelbtą akciją atsiliepė daug gimnazijos mokinių. Karpė, klijavo, lipdė, dekoravo žibintus, ir dabar tamsiais rytais ir vakarais jie šviečia, sušildydami savo jaukia šviesa. Smagiai ir darniai praėjo renginys „Žirgas lietuvių tautosakoje ir papročiuose“, nuspalvintas didžiųjų žiemos švenčių laukimo nuotaika, kurį organizavo spec. pedagogė, muzikos ir tikybos mokytojos bei prisidėjo dar daugelis kitų.

Lietuvių kalbos mokytojos turi jau tradicija tapusį adventinį garsinio skaitymo mėnesį. Mokykloje vyksta gerumo akcija „Rūšiuoju, saugau, dovanoju“, kviečianti plastikinius butelius ir gėrimų skardines, pažymėtas depozito ženklu, palikti mokyklos taromate, už kuriuos gauti pinigai bus skirti gimnazijos naujoms knygoms pirkti. Mokytojai per šį advento laikotarpį kviečiami stabtelėti ir pažvelgti į savo širdį, apmąstydami tam tikrus dalykus.

O Raguvos gimnazijos tikybos mokytojai L. Malinauskienei svarbu kiekvieną adventą priminti mokiniams, kas tai per laikotarpis, kokia jo prasmė, ko laukiama, kaip ruošiamasi. Su mažiausiais mokinukais įsirengtas maldos kampelis, kiekvieną savaitę įžiebiant advento žvakes ir aiškinantis jų prasmę, stengiantis ugdyti ir įgyvendinti advento pasiryžimus geriems darbams.

Rado būdą, kaip skaičiuoti dienas

Anot tikybos mokytojos, adventas yra maldingo ir džiugaus laukimo laikas, kuomet esame kviečiami susimąstyti, neskubėti, stabtelėti dienos rutinoje, nurimti, atverti savo širdis Dievui ir artimui – atlikti gailestingumo ir artimo meilės darbus, įsijungiant į labdaros akcijas, vienišų ar pagyvenusių žmonių lankymą. Dažnai adventas yra neteisingai suprantamas ir laikomas liūdesio arba tik atgailos laikotarpiu, tačiau tai džiugaus pasiruošimo laikas, kuris turi ir savo žavių tradicijų. Viena jų – laukimo laikotarpį simbolizuojantis vainikas su keturiomis žvakėmis.

L. Malinauskienė pasakoja, kad advento vainiko tradicija kilo Vokietijoje, Hamburgo mieste, pastoriui Johanui Wichernui, kuris užsiimdavo nepasiturinčių vaikų švietimu.

L. Malinauskienė pasakoja, kad advento vainiko tradicija kilo Vokietijoje, Hamburgo mieste, pastoriui Johanui Wichernui, kuris užsiimdavo nepasiturinčių vaikų švietimu.

„Kadangi vaikai labai nekantriai laukdavo Kalėdų, jis sugalvojo būdą, kaip skaičiuoti dienas iki Kalėdų. Iš seno medinio rato sukonstravo vainiką, ant kurio įtaisė 19 mažų raudonų žvakių ir keturias dideles baltas žvakes. Kiekvieną rytą uždegdavo po mažą raudoną žvakę, o sekmadienį – didelę baltą. Laikui bėgant tradicija išpopuliarėjo ir pasiekė mūsų laikus, tik liko keturios žvakės, ženklinančios keturis advento sekmadienius“, – sako L. Malinauskienė.

Ne veltui simboliai turi prasmę

Pasak mokytojos, kiekviena advento žvakė turi savo pavadinimą ir simboliką. Pirmą advento sekmadienį yra degama violetinė Pranašo žvakė, kuri simbolizuoja viltį, antrą sekmadienį uždegama irgi violetinė Betliejaus žvakė, kuri simbolizuoja tikėjimą, trečią advento sekmadienį įžiebiama rožinė Piemenėlių žvakė, kuri simbolizuoja džiaugsmą. Trečias advento sekmadienis kviečia džiaugtis „Gaudete“, kai pasirodęs angelas piemenis kvietė bėgti į Betliejų ir džiaugsmingai pagarbinti kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose. Ketvirtą advento sekmadienį įžiebiama violetinė Angelų žvakė, kuri simbolizuoja ramybę. Per Kūčias į advento vainiką yra įdedama penkta balta žvakė, kuri simbolizuoja Kristų – Pasaulio šviesą.

Apvalus vainikas, pinamas iš žalių šakelių, simbolizuoja viltį ir Amžiną gyvenimą. Primena mums, kad esame vilties žmonės, ir gyvenimą po mirties, kuris nesibaigia.

Apvalus vainikas, pinamas iš žalių šakelių, simbolizuoja viltį ir Amžiną gyvenimą. Primena mums, kad esame vilties žmonės, ir gyvenimą po mirties, kuris nesibaigia.

Advento penktadieniais (kaip ir visų metų penktadieniais, jei tą dieną nėra didelės bažnytinės iškilmės), per Kūčias nevalgome mėsos ir yra laikomasi abstinencijos įstatymo.

Dar viena ypatinga advento tradicija, kuri yra švenčiama Lietuvoje, kaip ir kaimyninėje Lenkijoje, yra – Rarotas. „Tai Švč. Mergelei Marijai skirtos votyvinės pamaldos, aukojamos advento metu aušrai brėkštant, taip pabrėžiant Marijos – išganymo Aušros ir Mesijo Motinos – garbę. Šių ankstyvųjų votyvinių Mišių pavadinimas kyla iš jų įžangoje skambančių žodžių: Rorate caeli desuper – „Rasokit, dangūs, iš aukštybių“, – paaiškina tikybos mokytoja.

Jei žmogus nesustoja, sustabdo gamta

Paklausta, kas asmeniškai jai yra adventas ir kaip ji pasitinka didžiąsias metų šventes, tikybos mokytoja sako: „Adventas man yra galimybė stabtelti, nurimti, įsiklausyti į savo širdį, išgirsti Dievą, įgyvendinti pasižadėtus sau pasiryžimus, stengiantis būti geresnei, neskubant pykti, kantresnei. Man tai ilgi vakarai, kuomet skambant giesmei galiu nurimti ir dėkoti Dievui už visas dovanas, kurias esu gavusi. Gėrėtis krentančiomis snaigėmis, gurkšnoti šiltą arbatą, rasti laiko nors trumpai paskaityti knygą. Gera yra laukti Kalėdų ir norėtųsi visą adventą su ramybe širdyje, niekur neskubant išlaukti, tik kartais gyvenimo tempas įsuka, nes darbai veja darbus ir advento laikotarpis praskrieja nepastebėtai. Bet, kaip sakau, jei pats žmogus nesusipranti sustoti, tai sustabdo gamta. Pusnys, sniegas – ir turi sulėtinti greitį, nepaspausi. O tada nusišypsau sau, ir sakau – juk adventas.“

Mėgaujasi tyla

L. Malinauskienė atvirai pasakoja ir apie savąsias advento tradicijas, kurių laikosi nuo vaikystės.

„Kai buvau maža, advento metu labai griežtai laikydavomės rimties: neskambėdavo namuose šiuo laikotarpiu jokia muzika, netriukšmaudavome, nevalgydavau saldumynų arba, jei kas duodavo, tai pasidėdavau, kad per Kalėdas galėčiau pasidalinti su kitais. Visada eidavome į bažnyčią, net ir šiokiadieniais. Dabar viena iš tradicijų yra nupinti advento vainiką namams, mokyklai, parapijos bažnyčiai, namuose pasikabinti advento kalendorių, pasipuošti namus, apvalyti savo širdį, atliekant atgailą, kad atėjusios Kalėdos būtų tikra džiaugsmo šventė. Kartais su vaikais kepame meduolius. Penktadieniais susilaikome nuo mėsiškų valgių. Važiuodama mašina stengiuosi nejungti muzikos ir taip pasimėgauti tyla“, – pasakoja tikybos mokytoja.

Kūčios yra bendrystės laikas

Šv. Kalėdos ir Kūčios – laikas, kada galime susitikti su brangiausiais sau žmonėmis, šeima, giminėmis, draugais, prie bendro šventinio stalo niekur neskubant pasibūti ir pabendrauti. Visgi noriu paklausti, kokias vertybes apie Kūčias reikėtų diegti vaikams.

adventas yra puikus metas, kai galima atidėti išmaniąsias technologijas į šoną, daugiau laiko praleisti su knyga, žaisti stalo žaidimus, atlikti mažus artimo meilės darbus.

„Apskritai, sakyčiau per visą advento laikotarpį turėtume priminti ir labiau akcentuoti, kad turime išmokti dalintis, kai ko atsisakyti. Dabar vaikai yra įpratę gauti. Advento kalendorių gausa ir paklausa yra didelė. Kiekvieną dieną išlupdami ir suvalgydami saldainį ar skanėstą nepajaučia „kitokio“ laikotarpio, kuomet džiaugsmas yra dalintis, kai galiu nesuvalgyti iškart, bet pasidėti ir per Kalėdas pasidalinti su kitais. Labai svarbu stengtis įgyvendinti užsibrėžtus pasiryžimus. Ir adventas yra puikus metas, kai galima atidėti išmaniąsias technologijas į šoną, daugiau laiko praleisti su knyga, žaisti stalo žaidimus, atlikti mažus artimo meilės darbus. Man svarbu mokiniams vis priminti, kad Kūčios yra bendrystės laikas, o Šv. Kalėdos ne tik dovanų po egle metas, bet svarbiausia, kad tai Kristaus gimtadienis ir ką jie asmeniškai kiekvienas galėtų padovanoti Jam“, – sako L. Malinauskienė.

Ar Kalėdos pasikeitė?

Kad šventės būtų džiugios, reikia mokėti jų laukti? Juk tiek daug aplinkui žmonių skundžiasi, kad artėjant Kalėdoms nebejaučia jokio šventinio džiaugsmo. Ar nebemokame džiaugtis, ar Kalėdos pasikeitė?

„Kalėdos nepasikeitė ir niekada nepasikeis, tik per visus blizgučius, dovanų pirkimo maratonus, skubėjimus nebematome tikrosios Kalėdų prasmės. Gyvename šurmulyje, kalėdinėse nuolaidose ir akcijose paskendę, nebejaučiame laukimo ilgesio, proga užuot stabtelėti virsta stresu, kaip suspėti nupirkti visiems dovanas. Reikia išmokti kantriai ir ramiai laukti. Kaip studijų laikais sakydavo man kapelionas: „Išmok laukti“. Turime išmokti kitaip laukti: be skubėjimo, nurimdami ir pasimėgaudami akimirka, laiku, praleistu su artimais žmonėmis“, – sako L. Malinauskienė.

Prabanga ir vienišumas

Dabar daugeliui Kalėdos neatsiejamos nuo dovanų. O neretai meilę ir dėmesį stengiamės išreikšti dovanos brangumu. Paklausta, kaip pati vertina dovanų sureikšminimą ar norą jausmus matuoti pinigais, L. Malinauskienė sako, kad Dievas žino, jog žmogui patinka dovanos, todėl padovanojo pasauliui pačią didžiausią dovaną savo Sūnų Jėzų Kristų.

Dievas žino, jog žmogui patinka dovanos, todėl padovanojo pasauliui pačią didžiausią dovaną savo Sūnų Jėzų Kristų.

„Tai pati didžiausia dovana ir atrodo turėtų užtekti, bet mus vilioja blizgučiai, daiktų gausumas, per kuriuos paskui nebeperlipame, tada išmetame ir vėl perkame – toks užburtas ratas. Vartojame, nesaugome aplinkos. O juk reikia tiek nedaug. Kartais pasakytas mielas žodis, nuoširdi šypsena, ištiesta pagalbos ranka, padrąsinimas, apkabinimas yra pačios nuostabiausios dovanos, kurių jokie puošnūs, prabangūs dalykai neatstos. Galiu maudytis prabangoje, bet jaustis vienišas ir nelaimingas. Turėtume keisti Kalėdų tradicijas ir mažiau pirkti, bet dėmesį ir meilę parodyti kitokiais būdais. Juolab kad Kalėdos – Kristaus gimimo šventė. Džiaugsmingai ankstų Šv. Kalėdų rytą nueiti į bažnyčią, kuomet dar lauke tamsu, o iš bažnyčios sklinda šviesa. Matyti ateinančias šeimas, senjorus, kurie jau sunkiai vaikšto, bet vis tiek ateina. Čia yra Kalėdos ir čia yra didžiausia dovana – bendrystė, būti ir šlovinti Dievą giesme, besidžiaugiant Kristaus gimtadieniu“, – kalbėjo moteris.

Kiekvienas esame stebuklas

Artėjančių švenčių proga Raguvos gimnazijos tikybos mokytoja L. Malinauskienė linki visiems išmokti sustoti ir įsiklausyti į savo širdį. Surasti laiko sau ir savo artimiausiems žmonėms. Neskubėti supykti, neapkalbėti ir neniurnėti būnant viskuo nepatenkintiems, bet daugiau šypsotis. Pakelti akis į dangų ir kaip vaikystėje suskaičiuoti žvaigždes, pasigrožėti krentančiomis snaigėmis, išgirsti vėjo dainą ir gurgždantį sniegą, žėrintį sidabru. Sustoti ir būti. Džiaugtis čia ir dabar mažais dalykais ir išmokti dėkoti už tai, ką turime, kokiais talentais esame apdovanoti. O kai ateis Kalėdos, pajausti, kaip jos kvepia. Kaip kvepia Dievo meilė.

„Linkiu suprasti, kad kiekvienas mes esame stebuklas šioje žemėje. Dovanokime viltį ir švieskime kitiems gerais darbais, plačia šypsena, paguodos žodžiais, ir stebuklai niekada nesibaigs“, – linki L. Malinauskienė.

The post Kūčios yra bendrystės laikas, sako tikybos mokytoja Laura Malinauskienė appeared first on LAIKMETIS.

Lietuvoje pagarba ir meile grindžiamas gyvųjų ir mirusiųjų ryšys nuo seno buvo palaikomas ne tik lapkričio pradžioje, bet ir visą spalio mėnesį (neveltui vienas iš senųjų spalio mėnesio pavadinimų – Vėlinis), tačiau dabar senąsias tradicijas tuo pačiu laikotarpiu vis labiau užgožia visiškai kitokį mirties ir anapusinio pasaulio suvokimą skatinantys Helovino renginiai. Tai, Tarybos įsitikinimu, neigiamai veikia vaikų ir jaunimo pasaulėjautos formavimą, nes mirties samprata iškreipiama akcentuojant būtent demonišką jos pavidalą. 

Taryba kviečia Lietuvos mokyklas ir kultūros įstaigas vengti demonizuoto pobūdžio Helovino renginių organizavimo ar skatinimo juose dalyvauti. 

Vėlinių laikotarpiu siūlome daugiau dėmesio parodyti būtent savo krašto papročiams, kurių esmė – atminti ir pagerbti išėjusiuosius, o kartu atnaujinti giminystės ir bendruomeninius ryšius, sušildyti šį šaltąjį apmirusios gamtos metą žmonių širdžių šiluma ir žvakių šviesa.

Helovino renginiai, Tarybos įsitikinimu, neigiamai veikia vaikų ir jaunimo pasaulėjautos formavimą, nes mirties samprata iškreipiama akcentuojant būtent demonišką jos pavidalą. 

Tarybos įsitikinimu, šiuo laikotarpiu itin prasminga būtų mokyklose pakviesti vaikus ir jaunimą aplankyti pilkapius, kitus senkapius, juos sutvarkyti ir papuošti degančiomis žvakelėmis (nepamirštant vėliau jų indelius nurinkti) – tai būtų puiki proga ne tik visiems kartu pagerbti protėvius, bet ir susipažinti su apylinkėse esančiais archeologiniais paminklais. Taip pat svarbu pagerbti valstybei, tautai, kraštui, bendruomenei nusipelniusias asmenybes, aplankyti jų kapus, susipažinti su nuveiktais darbais. Vėlinių laikotarpiu taip pat būtų prasminga prisiminti Ukrainoje, Izraelyje savo tėvynę ginančius karius, žuvusius civilius gyventojus.    

Gyvename laikmečiu, kai senųjų Vėlinių tradicijų daug kas nebeišmano, jų nebesupranta ir laiko neaktualiomis. Dėl to būtų labai naudinga su vaikais pasikalbėti apie mirusiųjų pagerbimo tradicijas Lietuvoje ir pasaulyje, apie jų prasmę žmogaus gyvenime: juk mirtis yra dėsninga žmogaus būties dalis, nes visi anksčiau ar vėliau iškeliausime anapus.  

Mokyklose išpopuliarėjusias Helovino dekoracijas kviečiame keisti į papuošimus, atliepiančius Vėlinių dvasią. Tai galėtų būti ir savo rankų darbo papuošimai iš pačių nulietų žvakių, rudeninės gamtos dovanų ar kt. Linkime, kad mokykla Vėlinių laikotarpiu virstų ne siaubų, o jaukumo ir šviesos namais, kviečiančiais tamsiuoju metų laiku sugrįžti į save.

Ši taryba yra Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės ekspertė bei patarėja sprendžiant strateginius etninės kultūros valstybinės globos ir politikos formavimo bei nematerialaus kultūros paveldo apsaugos klausimus. Ji vykdo Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisės sistemoje įtvirtintos etninės kultūros valstybinės globos įgyvendinimo priežiūrą. 

Tarybos tikslas – etninės kultūros valstybinės globos stiprinimas, tautinės savimonės išsaugojimas ir etninės kultūros tęstinumas bei lygiavertis Lietuvos dalyvavimas pasaulio tautų kultūriniame gyvenime.

The post Etninės kultūros globos taryba mokykloms ir kultūros įstaigoms: venkite demonizuoto pobūdžio Helovino renginių appeared first on LAIKMETIS.

Įstatymo projekte taip pat norima pakeisti Valstybingumo dienos ir Gynėjų dienos datas. Šios šventės taip pat sutampa su tradicinėmis stačiatikių šventėmis: atitinkamai Rusios Krikšto diena ir Mergelės Marijos Globos diena. Apie tai praneša „SPHZ".

V. Zelenskis paminėjo ankstesnį Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios, kuri atsiskyrė nuo Maskvos patriarchato, sprendimą. Jis nurodė, kad pirmoji rugsėjo mėn. pereis nuo stačiatikių bažnyčioms įprasto Julijaus kalendoriaus prie Vakarų Bažnyčių naudojamo Grigaliaus kalendoriaus.

Be to, Ukrainos nepriklausomybę mininti Ukrainos valstybingumo diena ir su Ukrainos karinėmis tradicijomis siejama Gynėjų diena, minima Dievo Motinos Globos dieną, nukeliama iš liepos 28 d. į liepos 15 d. ir iš spalio 14 d. į spalio 1 d.

V. Zelenskio pasiūlymas atitinka dabartinę Ukrainos Bažnyčių, vis labiau atsiribojančių nuo Rusijos Ortodoksų Bažnyčios, tendenciją.

Nuo karo pradžios Ukrainos stačiatikių bažnyčios po truputį prisitaiko prie Vakarų Bažnyčių tradicijų.

The post V. Zelenskis nori pakeisti ortodoksų Kalėdų datą appeared first on LAIKMETIS.

Iš vienuolikos valstybinių švenčių Prancūzijoje šešios yra susijusios su religija.

Visgi, miesto pietryčių Prancūzijoje, Ronos Alpių regione, Alpių kalnų papėdėje, mero Érico Piolle (Eriko Piojo) nuomone, šių švenčių reikėtų atsisakyti. Jis norėtų jas pakeisti kitomis atmintinomis dienomis, kuriomis būtų švenčiamas prancūzų „bendras prisirišimas prie Respublikos".

Jo pasiūlymas pateiktas po to, kai šalies vidaus reikalų ministerijai kilo klausimų dėl daugybės mokyklų nelankymo per islamo šventę Eid al-Fitr, pasninko pabaigos šventę, kuri Prancūzijoje nėra oficiali šventė. Paprastai šios šventės metu žmonės vieni lanko kitus, dovanoja dovanas, ruošiama daug maisto ir lankomi artimųjų kapai.

Dėl šios priežasties Grenoblio meras pasisako už religinių švenčių pakeitimą pasaulietinėmis. Pavyzdžiui, jis siūlo sukurti revoliucijų, vergovės panaikinimo ir LGBT žmonių atminimo dienas.

É. Piolle pasiūlymas nebuvo palankiai sutiktas šalies krikščionių ir konservatorių. Keletas žiniasklaidos priemonių neigiamai reagavo į šią žinią. Liberalaus žurnalo „Causeur" straipsnyje Dominique'as Labarriere'as (Dominykas Labarieras) apkaltino merą siauraprotiškumu.

Atsakydamas į kritiką, meras teigia, kad nenori uždrausti krikščioniškų švenčių. Jis teigia norintis palikti valstybines šventes atviras kiekvieno žmogaus religiniams įsitikinimams.

The post Prancūzijos meras ragina atisakyti krikščioniškų švenčių appeared first on LAIKMETIS.

Per ją liturgijoje minimas trigubas Viešpaties Jėzaus Kristaus Apsireiškimas – Betliejuje jį pagarbino išminčiai Kasparas, Merkelis, Baltazaras, Jordano upėje pakrikštijo Jonas Krikštytojas, Kanoje per vestuves Jėzus paversdamas vandenį vynu apreiškė savo garbę; pabrėžiama Jėzaus dievystė ir žmogystė bei Jo kaip Mesijo šlovė.

Po skaitinių iš Senojo Testamento (Izaijo knygos ir Ps 71 ištraukos) ir Naujojo Testamento (Ef 3, 2–3; Mt 2, 1–12) šventinama auksas, smilkalai ir kreida. Paplitęs paprotys (ir Lietuvoje) ant bažnyčios ir namų durų pašventinta kreida užrašyti prasidėjusių metų skaičių ir pirmąsias trijų karalių vardų raides su kryželiais tarp jų; užrašas ženklina krikščionių namus prašant jiems Dievo malonės. Rytų Bažnyčioje Trijų Karalių šventė visuotinai švenčiama nuo 3 amžiaus, Vakarų – nuo 4 amžiaus pabaigos.

Apie išminčių apsilankymą gimus Jėzui pasakoja evangelistas Matas: „Jėzui gimus Judėjos Betliejuje, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“ (Mt 2, 1–2).

Vilniuje vyks Trijų Karalių šventė: 16 val. prasidės teatralizuotos Trijų Karalių eitynės nuo Aušros vartų link Katedros aikštės, kur rengiamas kalėdinių giesmių koncertas, nuo 18 val. Vilniaus mokytojų namų kiemelyje – atsisveikinimas su eglutėmis.

The post Bažnyčia švenčia Kristaus Apsireiškimo, Trijų Karalių iškilmę appeared first on LAIKMETIS.