X svetainėje paskelbtame vaizdo įraše kardinolas komentavo, kad per praėjusią Švento Patriko dieną, kovo 17-ąją, po Mišių su juo pasikalbėti sustojusi moteris pasakojo, kad nors ji nėra katalikė, myli Bažnyčią ir mėgsta dalyvauti Mišiose, tačiau nesupranta, kokias įvairias pozas žmonės atlieka. Tada kardinolas nusprendė jas paaiškinti savo žiūrovams, pradėdamas nuo atsiklaupimo.

„Štai pirmoji laikysena, kurią mes, katalikai, visada darome. Kai ateiname į bažnyčią, ieškome tabernakulio, kuriame ilsisi tikrasis mūsų Viešpaties buvimas Švenčiausiajame Sakramente, ir atsiklaupiame!“ – aiškino Niujorko arkivyskupas.

„Mes atsiklaupiame ant vieno kelio. Mes nusilenkiame. Kodėl? Tai senovinis garbinimo ženklas, senovinis pagarbos ženklas,“ – tęsė jis.

Kardinolas pabrėžė, kad „išgirdus Jėzaus vardą turi suklupti kiekvienas kelis žemėje ir danguje, kaip mokė šventasis Paulius. Tai ir yra atsiklaupimas – mes tai darome Jėzui, realiai ir gyvai esančiam Švenčiausiajame Sakramente.“

„Bijau, kad ta gražioji suklupimo prieš mūsų Viešpatį Švenčiausiajame Sakramente tradicija gali būti šiek tiek išblėsusi,“ – pažymėjo tas kardinolas. „Negalime leisti, kad taip atsitiktų; tai didis pamaldumo aktas.“

Baigdamas Dolanas priminė, kad „šventasis Tomas Akvinietis sakė: ‘Žinote ką? Šėtonas neturi kelių, nes jis prieš nieką nesuklumpa’. Na, o mes turime. Mes klaupiamės prieš Jėzų, esantį Švenčiausiajame Sakramente.“

Romos mišiolo bendrosios instrukcijos Nr. 274 nurodoma, kad „atsiklaupimas, padarytas sulenkiant dešinįjį kelį iki žemės, reiškia adoraciją, todėl Didįjį Penktadienį jis skirtas Švenčiausiajam Sakramentui, taip pat šventajam kryžiui.“

The post Kardinolas Dolanas paaiškina, kodėl katalikai bažnyčioje klaupiasi appeared first on LAIKMETIS.

Tėve Florian, prieš 19 metų buvote Lietuvoje, padėdamas įsteigti nuolatinę Švenčiausiojo Sakramento adoraciją Vilniaus Išganytojo bažnyčioje, taip pat Kaune. Per ateinančią Gavėnią vėl Jūsų lauksime Lietuvoje. Gal galėtumėte prisistatyti, papasakoti apie save bei Jūsų bendruomenę tiems, kurie Jūsų dar nepažįsta?

-Esu tėvas Florian Racine (Florianas Rasinas). Prieš 23 metus buvau įšventintas kunigu Fréjus-Tulono vyskupijoje, Prancūzijos pietuose. 2005 m. įkūriau eucharistinę bendruomenę „Švenčiausiosios Eucharistijos misionieriai“. Ši kunigų asociacija rūpinasi nuolatinės adoracijos steigimu parapijose ir šventovėse.

Rengiame Eucharistijos temai skirtas konferencijas, rekolekcijas bei dvasinio susitelkimo dienas. Esame aštuoni kunigai ir keturi seminaristai.

Kas Jums yra Švenčiausiojo Sakramento adoracija, kaip ją atradote?

-Nors esu prancūzas, prieš tapdamas kunigu dirbau inžinieriumi Jungtinėse Valstijose. Prisimenu, vienoje Teksaso parapijoje grupė pasauliečių ėmėsi organizuoti nuolatinę adoraciją. Po Mišių jie priėjo manęs pakalbinti. Sutikau adoruoti kiekvieną savaitę pasirinktą valandą. Tai buvo atradimas ir didžiulis džiaugsmas. Valanda vienumoje su prisikėlusiu Jėzumi, prisidengusiu duonos pavidalu. Tikras susitikimas širdis į širdį. Laikas, kai galėjau pailsėti nuo dienos įtampos. Laikas klausytis Viešpaties tyloje. Ir tiesiog atsiliepti į Jo kvietimą: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, Aš jus atgaivinsiu.“ „Aš jums duodu savo ramybę.“

Eucharistinė adoracija – tai širdies pokalbis su Jėzumi. Jis kviečia mus prie savęs, laukia mūsų tabernakulyje, Jis mūsų trokšta! Asmeniškai save dovanoja – vien mums. O mums telieka atsiliepti į Jo kvietimą priimti malones ir visas dvasines dovanas, kuriomis Jis nori dosniai mus apdovanoti.

Kaip gimė Jūsų Švenčiausiosios Eucharistijos misionierių bendruomenė?

-Greta šio giliai jaudinančio susitikimo su Jėzumi Eucharistijoje gavau ir pašaukimą tapti kunigu. Sakiau sau, kad jei tik būsiu įšventintas, savo kunigystę pašvęsiu tam, kad Jėzus Eucharistijoje būtų pažįstamas ir mylimas. Šį troškimą laikiau širdyje tol, kol mano vyskupas leido man organizuoti šią nedidelę bendruomenę. Manau, labai svarbu katalikams priminti, jog Jėzus yra šalia ir kad Jis turi sprendimus visoms mūsų problemoms.

Nuolatinė adoracija suteikia galimybę aukštinti Jėzų Jo nuolankumo ir romumo soste, kad Jis galėtų tvirtai įsiviešpatauti mūsų širdyse, šeimose ir parapijose. Tuomet Jis tampa it švyturys, nušviečiantis visus nuo Jo atsitolinusius. Nuolatinė adoracija reiškia, kad visa parapijos misionieriška veikla sutelkta į pergalingą Jėzaus buvimą Švenčiausiajame Sakramente. Visa turi kilti iš Eucharistijos, kurią pirmiau švenčiame, o paskui nuolat garbiname.

Gal galite daugiau papasakoti apie Jūsų bendruomenės misiją, jos vaisius?

- Kai tik parapija pageidauja pradėti nuolatinę adoraciją, mes pasirengę pamokslauti per visas savaitgalio Mišias ir kviečiame tikinčiuosius skirti vieną valandą per savaitę pabūti su Jėzumi Švenčiausiajame Sakramente. Tuomet dalijamės savo patirtimi praktiškai organizuojant valandų tvarkaraštį ir padedant adoruotojams surasti pavaduojančius asmenis. Siekiame, kad monstrancijoje išstatyto Švenčiausiojo Sakramento – realaus Jėzaus buvimo akivaizdoje visada būtų nors vienas asmuo, užtariantis ir vykdantis Bažnyčios misiją. Tai labai paprasta suorganizuoti, tačiau pirmiausia parapijos kunigas turi širdyje to trokšti. Reikia rasti ir vietą nuolatinei adoracijai. Pernelyg dažnai pastebime, kad pakrikštytieji nesuvokia realaus Jėzaus buvimo Švenčiausiajame Sakramente. Šventoji Eucharistija jiems tėra maistas arba ženklas, o kad tai yra gyvasis Jėzus, tikrai esantis – duonos pavidalu – tuo jiems sunku patikėti. Toks yra mūsų misijos siekis – padėti tikintiesiems augti tikėjimu į Jėzų Eucharistijoje ir duoti jiems paragauti širdies maldos, kad truputį savo laiko jie skirtų pačiam laiko Kūrėjui, Tam, kuris gali viską perkeisti mūsų gyvenime, jei tik Juo pasitikime.

Pernelyg dažnai pastebime, kad pakrikštytieji nesuvokia realaus Jėzaus buvimo Švenčiausiajame Sakramente.

Vaisių yra daug, tačiau kiekvienam jie skirtingi. Visų pirma turime leisti Jėzui veikti mūsų širdyse. Jis išlaisvina mus iš mūsų stabų. Jis apšviečia mūsų sąžinę. Jis stiprina ir gaivina mūsų meilę. Jis padaro mus mokiniais-misionieriais, kad skelbtume šią besąlygišką meilę, kurią patiriame tyliai melsdamiesi priešais Šventąją Ostiją.

Kas yra nuolatinė adoracija, kada ji atsirado Bažnyčioje?

-Nuolatinė adoracija yra Bažnyčios atsakas į tai, jog Jėzus nuolat YRA tabernakulyje. Laiške žydams skaitome, kad Jėzus nepaliaujamai mus užtaria priešais Tėvo veidą (plg. Žyd 9, 24). Šis užtarimas mums priartinamas Šventojoje Ostijoje. Per nuolatinę adoraciją Bažnyčia vienijasi su didžiuoju Jėzaus užtarimu Tėvo akivaizdoje.

Kadangi Jėzus dieną ir naktį asmeniškai save dovanoja Švenčiausiajame Sakramente, Bažnyčia, kuri yra Jėzaus Sužadėtinė, taip pat turi būti su Juo nuolat susivienijusi. Tokia yra nuolatinės adoracijos esmė. Apreiškimo knygoje matome išrinktuosius, kurie priešais Avinėlio sostą dieną ir naktį stovi garbindami. Tai yra Jėzaus buvimas Eucharistijoje. Iš šio sosto teka tautas gydanti gyvojo vandens upė.

Prisiminkime, kad Jėzus įsteigia Šventąją Eucharistiją Didįjį Ketvirtadienį Paskutinės vakarienės metu. Tai – pirmoji Komunija. Tada Jėzus pakviečia juos valandą budėti su Juo Alyvmedžių sode. Tai yra įsikūnijusio Žodžio buvimo tarp mūsų garbinimas. Šiandien tai išgyvename Eucharistijos adoracijoje. Mišios ir adoracija yra glaudžiai susiję.

Prireikė daug laiko, kol adoracijos malda priešais Švenčiausiąjį Sakramentą įgavo šiandieninę formą. Tačiau kaskart, kai koks nors teologas paneigdavo Jėzaus buvimą Eucharistijoje, Bažnyčia pajusdavo poreikį adoruoti šį eucharistinį Kūną, kad primintų, jog Jėzus iš tiesų yra čia, net jei prisidengęs duonos pavidalu. Viduramžiais šventoji Gertrūda kalbėjo apie ypatingas malones, kurias gauname garbindami Švenčiausiąjį Sakramentą po liturginio Eucharistijos šventimo. Vėliau, su šventuoju Pilypu Neriu Romoje, Bažnyčia pradėjo 40 valandų adoraciją. XIX a. šventojo Petro Julijono Eimaro dėka radosi naktinės adoracijos brolijos. Šis didis adoracijos judėjimas virto nuolatine adoracija. Popiežius Jonas Paulius II labai skatino nuolatinę adoraciją parapijose. Jis organizavo ją Vatikano Šv. Petro bazilikoje. Daugiau nei 2000 vietų visame pasaulyje jau yra įsteigę šią nepaliaujamą maldą Jėzaus, Esančio Šventojoje Ostijoje, artumoje. Bažnyčiai tai teikia didelę viltį. Benedikto XVI-ojo žodžiais – tai „eucharistinis pavasaris“. Ir popiežius Pranciškus kviečia mus nuolat adoruoti Švenčiausiąjį Sakramentą bei prašyti pasauliui taikos.

Kai žmogus įsipareigoja nuolatinei adoracijos valandai, kartą per savaitę, kaip keičiasi jo širdis, gyvenimas, tikėjimo branda?

-Įsipareigojimas skirti valandą adoracijos per savaitę padeda mums tapti ištikimesniems. Pernelyg dažnai einame melstis, kai jaučiame poreikį ar norą tai daryti. Tačiau savo maldos negalime grįsti jausmais. Malda turi būti reguliarus procesas, jei norime, kad ji duotų vaisių mūsų gyvenime. Tai dvasinės kovos dalis. Valandos trukmės adoracija kartą per savaitę koplyčioje yra tikras savaitinis susitikimas su Viešpačiu. Ji padeda mums ne tik melstis bent valandą per savaitę, bet ir būti ten, koplyčioje, su Jėzumi, tikrame meilės santykyje, kad ir koks būtų mūsų širdies nusiteikimas ar ką išgyventume per savaitę. Adoruodami Švč. Eucharistiją reiškiame Jėzui padėką už kiekvieną sekmadienį priimamą šventąją Komuniją. Tokiu būdu taip pat paruošiame savo širdį kitai Komunijai. Adoracija sustiprina mano tikėjimą, perkeičia mano susitikimą su Jėzumi Mišiose. Žinau, kad gaunu ne „vien paprastą maistą“, bet kad, priimdamas Komuniją, autentiškai ir asmeniškai susitinku su prisikėlusiu Jėzumi. Trumpai sakant, Eucharistijos garbinimas man padeda naujai priimti Komuniją sekmadieniais!

Ar galite paaiškinti, kodėl sakoma, kad nuolatinė adoracija yra Dievo dovana šių laikų Bažnyčiai?

-Nuolatinė adoracija – tai malonė, kurią Bažnyčia mums suteikia, kad stiprėtų mūsų meilė Jėzui Eucharistijoje. Tokiu būdu taip pat užtariame Bažnyčią ir pasaulį – taip reikalingą užtarimo. Prisiminkime Išėjimo knygos ištrauką, kurioje Izraelio tauta kovojo su amalekitais. Mozei pakėlus rankas į Viešpatį, Izraelio tauta įgijo pranašumą prieš savo priešus. Kai Mozė nuleido rankas, persvarą įgavo Izraelio priešai! Tuomet Mozė paprašė Aarono ir Ūro pagalbos, kad jo rankos būtų nuolat iškeltos į Dievą kaip nepaliaujamo užtarimo ženklas. Ir Dievas suteikė savo tautai visišką pergalę prieš priešus. Štai ką mes darome per nuolatinę adoraciją: ne vienas žmogus man iš dešinės ir kitas – iš kairės, bet vienas žmogus prieš mane, kitas – po manęs, didžiulė užtarimo ir maldos grandinė, kurioje visuomet yra vienas budintis maldoje, į Dievą atgręžta širdimi, meldžiantis Viešpatį suteikti pasauliui taiką, apvalyti ir pašventinti mūsų Bažnyčią, kad ji būtų ištikima Jėzaus jai pavestai misijai – skelbti Gerąją naujieną visai kūrinijai.

Kodėl verta įsipareigoti nuolatinei adoracijai, jei šiaip galiu ateiti pasimelsti, kada noriu, kai turiu laiko? Ką patartumėte tiems, kurie svarsto apie įsipareigojimo galimybę, bet niekaip nesiryžta?

-Visus šiuos klausimus aptarsime Vilniuje vyksiančių konferencijų ir mokymų metu. Pasakyčiau tik, jog įsipareigojimas yra susijęs su meile. Kai myliu, įsipareigoju. Kaip santuokoje. Bet jei kiekvieną savaitę neskirsiu valandos Viešpačiui, visada atsiras kitų prioritetų, kuriems teiksiu pirmenybę vietoje adoracijos maldos. Tuomet greičiausiai jai skirsiu labai mažai laiko arba melsiuosi labai nepastoviai.

Įsipareigojimas skirti vieną savaitinę valandą adoracijai yra tikėjimo realiu Viešpaties buvimu Švenčiausiajame Sakramente aktas. Tai man padeda išgyventi šį susitikimą su Viešpačiu, kad ir kokios tuo metu apimtų jausenos ar emocijos. Mano adoracija tampa garbinimu dvasia ir tiesa, mano savaitės prioritetu ir atsaku į Jėzaus kvietimą budėti ir melstis su Juo. Nepamirškime, jog Jis mums sako: „Negalite nė valandos pabudėti su manimi?“ Jo draugams Alyvmedžių sode išsakytas kvietimas galioja kiekvienam iš mūsų ir šiandien.

Nuo kelerių metų pradėti mokyti vaikus adoruoti Švč. Sakramentą, ką patartumėte tėvams?

-Vaikų širdys yra tyros, jų sielos nekaltos. Paaiškinus, jog Jėzus asmeniškai yra Šventojoje Ostijoje, nors ir prisidengęs duonos pavidalu, jie lengvai priima šią tiesą ir gali patirti tikrą širdies susitikimą su Jėzumi adoracijos tyloje. Tikrai turime susieti Eucharistijos adoraciją su pasirengimu Pirmajai Komunijai.

Kokią vietą užima Švč. Sakramento adoracija Jūsų gyvenime? Kaip dažnai adoruojate? 

-Kartu su kitais bendruomenės kunigais kasdien adoruojame dvi valandas. Bent vieną valandą ryte ir vieną vakare. Tai mūsų džiaugsmas, kad galime ilsėtis prie Viešpaties kojų. Paskui Jis mus išsiunčia tarnauti artimui, tačiau su Jo jėga ir iš Jo kylančia broliška meile. Kasdienė eucharistinė adoracija mums padeda stipriau ir ilgiau išgyventi visa, ką gauname per šventąsias Mišias.

Lauksime dar vienos Jūsų misijos Lietuvoje 2024 m kovo mėnesį Dievo Gailestingumo šventovėje Vilniuje. Pirmą kartą lankėtės Lietuvoje 2005 m. Gal galite pasidalinti Jūsų prisiminimais apie tą misiją, apie Lietuvą, Lietuvos Bažnyčią prieš 19 metų?

-Tai buvo seniai. Tačiau prisimenu, jog buvau labai šiltai sutiktas ir sužavėtas šventovių grožio bei sutiktų žmonių tikėjimo. Džiaugiuosi, kad galėsiu vėl keletui dienų sugrįžti ir pabūti su jumis.

Atvyksite į Dievo Gailestingumo šventovę. Gal galite pasidalinti, kaip suprantate Dievo Gailestingumą, jo reikšmę mūsų kasdienybėje?

-Jėzus savo tarnaitei šventajai Faustinai sakė: „Žmonija nesuras taikos, kol neatsigręš į mano gailestingumą.“ Kiek toliau Jis tęsia: „Gailestingumo sostas yra tabernakulis.“ Taigi galime sakyti, kad mūsų širdyse, šeimose, Bažnyčioje, pasaulyje nebus taikos, kol labiau neatsigręšime į švenčiamą ir garbinamą Šventąją Ostiją, visokio gailestingumo šaltinį. Ant Kryžiaus Jėzus nugalėjo blogį, neapykantą ir nuodėmę. Ši Kryžiaus pergalė per Mišias sudabartinama ant altoriaus. Tačiau dalyvauti Eucharistijoje nepakanka. Reikia visa širdimi tuo tikėti ir mylėti Jėzų Šventojoje Ostijoje. Taip daryti mums kaip tik ir padeda nuolatinė adoracija.

Gal norėtumėte dar kažką pasakyti?

-Širdyje žinau, jog Viešpats savo artumu Eucharistijoje nori ir toliau daryti didžius darbus Lietuvos Bažnyčioje. Viliuosi, jog ši misija prisidės, kad Jėzus būtų labiau mylimas. Kai garbiname Jį Švenčiausiajame Sakramente, Jis veikia ir Jo viešpatavimas sklinda. Viešpats yra pasakęs: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.“ Norime Jėzų su meile išaukštinti, kad Jis visus patrauktų prie Savo Tėvo.

Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį.

The post Tėvas Florian Racine: Eucharistinė adoracija – tai širdies pokalbis su Jėzumi appeared first on LAIKMETIS.

„Kviečiu visas maldos grupeles, organizacijas ir kiekvieną žmogų atrasti laiko pabūti su Viešpačiu. Paplanuokite pabūti adoracijoje ypač nakties valandomis (būtų gerai kad nakties valandoms užsirašytumėte)", - rašoma parapijos kvietime.

„Lietuvos vyskupai nuoširdžiai kviečia įsijungti į nenutrūkstamą maldos grandinę, kurios tikslas padėkoti už Dievo gailestingumą mums žmonėms ir sušildyti mūsų Tėvynėje tikėjimą į Viešpatį. Aukokime savo maldą už taiką Ukrainoje, Europoje ir visame pasaulyje", - paaiškinama jame.

Jau keletas metų kiekvieną dieną vis kitoje Lietuvos bažnyčioje vyksta 24 valandų Švč. Sakramento adoracija.

„Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 28, 20). Adoratio — lot. k. garbinimas, žavėjimasis. Adoracija - nėra lengvas maldos būdas, nes atrodo, kad ji visiškai neliečia mūsų jausmų. Tyla adoracijoje yra labai svarbi. Daug žodžių čia nereikia. Svarbiausias dalykas, kurį adoruojantysis turi „daryti" - tai būti. Kūno laikysena gali būti įvairi - galima klūpėti, sėdėti, stovėti, tačiau viską reikia daryti pagarbiai, nes adoracijoje kaip jokioje kitoje maldoje iš tikro esame Dievo akivaizdoje. Esame priešais Jėzų, kuris realiai ir visas yra šioje Ostijoje!

Švč. Sakramento adoracija - tai asmeniškas ir bendruomeninis susitikimas su Eucharistiniu Jėzumi ir Jo garbinimas tyloje ar bendrais liturginiais veiksmais. Tai ypatinga dėkojimo mūsų Išganytojui šventė, kurioje aktyviausia parapijos bendruomenės dalis vienijasi maldos budėjime.

Švč. Sakramento adoracija mums leidžia regimu būdu išgyventi Dievo artumą ir suprasti, kad Dievas visada su mumis."Bet ateis valanda – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško." (Jn 4, 23)Jūsų viena valanda, padovanota Jėzui, suteiktų Jo Širdžiai didelį džiaugsmą, o mums visiems malonę nepaliaujamai garbinti Viešpatį. Jis mus kviečia: "Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi" (Mt 26, 38)

The post Vilkaviškio parapijoje - adoracijos para appeared first on LAIKMETIS.

L. Virbalas, nors paprastai vengia komentuoti visuomeninius įvykius, ypač susijusius su politika, šį kartą savo feisbuko paskyroje išreiškė savo pastebėjimus apie prie Seimo vykusią akciją.

Pažymėjęs, kad „kartais negalima nutylėti", arkivyskupas savo įraše išdėstė „porą pastebėjimų". Pirmiausia jis pabrėžė akcijos ir mitingo dalyvių ir jų nuomonių įvairovę: „Akivaizdu, kad didžioji dalis Lietuvos piliečių mano, kad šeima kyla iš vyro ir moters santuokos. Aktyviausiai tai išsakantys ir atskiruose renginiuose dalyvaujantys žmonės gali būti labai įvairūs: vieni kultūringi, kiti užgauliojantys, kai kurie argumentuotai išsakantys savo nuomonę, kiti tik skanduojantys šūkius, dalis nuoširdžiai gina savo įsitikinimus ir pažiūras, o kai kurie gal bando pasinaudoti proga savo tikslams. Visus juos apibendrintai vadinti žeminančiais ir įžeidžiančiais žodžiais, matant tik blogiausius pavyzdžius – reiškia užgauti daugelį Lietuvos žmonių, kurie nesijungdami į tokius renginius palaiko šią šeimos sampratą".

Čia pat pridūrė kalbėjimosi tarp skirtingų žmonių grupių svarbą: „Negalima tiesiog jų nepaisyti, neišklausyti ar išbraukti iš viešojo dialogo. Susitaikymas ir bendra pozicija prieinama ne ignoruojant vieni kitus, o kalbantis. Tai rodo net tokie dramatiški pavyzdžiai kaip taikos Šiaurės Airijoje procesas".

Tačiau arkivyskupas išreiškė nuostabą Eucharistijos panaudojimą maldos žygyje: „Nustebino, kaip Eucharistija buvo panaudota žygyje prie Seimo, t. y. su Švč. Sakramentu einama aplink jį, kaip kokią priešų tvirtovę. Eucharistija – tai pats Kristus, kuris priėmė savo mirti ant kryžiaus ir nesinaudojo dieviška galia „pastatyti į vietą“ veidmainių fariziejų, korumpuotų vyriausiojo kunigo šalininkų, okupantų romėnų ir kitų".

„Ką reiškia procesijos aplink Seimą dalyvių komentarai, kad jie ėjo lyg Jozuė aplink Jerichą? Biblija pasakoja, kad Jozuės vadovaujami izraelitai žygiavo aplink miestą, kol galiausiai pučiant trimitams ir garsiai sušukus išgriuvo miesto sienos ir jie įsiveržė į vidų. Jeriche buvo jų priešai, kuriuos be gailesčio išžudė ir viską sunaikino bei sudegino (plg. Joz 6, 20–24)", - priminė Šventojo Rašto eilutes ir jų interpretaciją L. Virbalas.

„Kaip katalikas nieko nenoriu ir negaliu laikyti sunaikinimui skirtu priešu. Tuo labiau visuomenės išrinkto Seimo. Krikščionio siekis – nugalėti pikta gerumu, kaip sakė apaštalas Paulius, o ne sunaikinti pikta darantį. Nieko nepasieksime jau iš anksto radikaliai susipriešindami vieni su kitais", - savo sekėjams aiškino arkivyskupas emeritas.

The post Kauno arkivyskupas emeritas L. Virbalas įvertino br. P. Vaineikio žygį prie Seimo appeared first on LAIKMETIS.