Pagal sesers Faustinos regėjimus nutapytas paveikslas turi daug simbolinių prasmių. Pats Jėzus ne kartą aiškino Faustinai kiekvienos šio paveikslo detalės reikšmę. Apibendrindamas, koks turėtų būti Gailestingojo Jėzaus atvaizdas, kunigas Mykolas Sopočka rašė: „Pasak sesers Faustinos, Jėzus turi atrodyti, tarsi eitų, kaip tuomet, kai žmogus sustoja pasisveikinti, akys turi būti šiek tiek nuleistos, o žvilgsnis gailestingas, tarsi nuo kryžiaus. Dešinė ranka turi būti pakelta iki peties laiminti, o kaire ranka liesti drabužį širdies plote. Iš po užlenkto drabužio turi eiti du spinduliai – dešinėje žiūrovo pusėje – balkšvas, blyškus, o kairėje – raudonas. Tie spinduliai turi būti skaidrūs, bet tinkamai apšviečiantys Išganytojo figūrą ir erdvę prieš Jį.“

Gailestingumo slėpinys yra giliai susijęs ir pratęsia bei dar labiau išskleidžia Švč. Jėzaus Širdies slėpinį, taip pat ir jo ikonografiją. Švč. Jėzaus Širdies vaizdavimo tradicija plačiausią sklaidą patyrė XX a. I pusėje, kai maldingumas Jėzaus Širdžiai buvo pasiekęs savo viršūnę.

1934 m. liepos 1 d., kaip tik tada, kai E. Kazimirovskio dirbtuvėse buvo baigiamas tapyti Gailestingojo Jėzaus paveikslas, visa Lietuva iškilmingai buvo paaukota Švč. Jėzaus Širdžiai. Tuo metu visa Bažnyčia plačiai šventė 1900-ąsias Jėzaus mirties metines, vadinamąjį Jėzaus Širdies jubiliejų, būtent kurį užbaigiant, 1935 m. per Atvelykį Gailestingojo Jėzaus paveikslas ir buvo pirmą kartą pakabintas Aušros Vartuose. Negana to, pats paveikslas buvo tapomas dailininko dirbtuvėse Rasų g., įsikūrusiose šalia Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios ir vizitiečių vienuolyno.

Šv. Marija Margarita Alakok, Jėzaus Širdies kulto pradininkė XVII a. buvo kaip tik šio vienuolyno sesuo Prancūzijoje. Faustinos dienoraštyje daugsyk iškylanti Jėzaus Širdis įvardijama gailestingumo šaltiniu: „Šie du spinduliai ištryško iš mano gailestingumo vidaus tada, kai mano mirštanti širdis buvo ietimi atverta ant kryžiaus“ (Dien., 299). O apie spindulius Išganytojas sakęs: „Šie du spinduliai reiškia kraują ir vandenį – baltas spindulys reiškia vandenį, kuris nuteisina sielas; raudonas spindulys reiškia kraują, kuris yra sielų gyvenimas <…> Šie du spinduliai uždengia sielas nuo mano Tėvo pykčio. Laimingas, kas gyvens jų pavėsyje, nes jo nepasieks teisinga Dievo ranka“ (Dien., 299).

Gailestingumo slėpinys yra giliai susijęs ir pratęsia bei dar labiau išskleidžia Švč. Jėzaus Širdies slėpinį, taip pat ir jo ikonografiją.

Palaimintajam kunigui Mykolui Sopočkai, kuris giliai stengėsi perprasti Faustinos Apreiškimų žinią ir įvertinti regėjimų autentiškumą labai svarbu buvo rasti patvirtinimų Šventajame Rašte ir Bažnyčios tėvų tradicijoje. Jonas Auksaburnis jau IV a. susiejo iš Jėzaus širdies ištryškusias versmes su sakramentais: „Vanduo ir kraujas simbolizuoja Krikštą ir Šventąją Eucharistiją. Iš šių dviejų sakramentų gimsta Bažnyčia: iš Krikšto, valančio vandens, suteikiančio atgimimą ir atsinaujinimą per Šventąją Dvasią, ir iš Šventosios Eucharistijos.“ Panašiais žodžiais ir Mykolas Sopočka ne kartą aiškino šių spindulių prasmę, pridėdamas dar ir Atgailos sakramentą: „Jie yra Bažnyčios simbolis <…> Šis kraujas ir šis vanduo nenutrūkstamai teka Bažnyčioje kaip malonės, valančios sielą Krikšto ir Atgailos sakramentais ir pagyvinančios ją Eucharistijos sakramentu, o jų autorius yra Šventoji Dvasia, kurią Gelbėtojas atsiuntė… “

Labai prasmingas Viešpaties noras, kad šis paveikslas būtų iškilmingai palaimintas pirmąjį sekmadienį po šv. Velykų (arba antrąjį Velykų sekmadienį). Šio paveikslo tema iš tiesų yra labai glaudžiai susijusi su šio sekmadienio liturgija. Bažnyčia tądien skaito Evangeliją pagal Joną apie prisikėlusio Kristaus pasirodymą apaštalams ir Susitaikymo sakramento įsteigimą (plg. Jn 20, 19-29). Paveikslas vaizduoja prisikėlusį Išganytoją, kuris atneša žmonėms ramybę, atleisdamas nuodėmes savo kančios ir mirties ant kryžiaus kaina. Kraujo ir vandens spinduliai, išeinantys iš širdies, pervertos ietimi, taip pat žaizdos, kurias paliko nukryžiavimas, primena Didžiojo penktadienio įvykius. O Jėzaus veide nesunkiai galime įžiūrėti ir Turino drobulės atvaizdo bruožus. Gailestingojo Jėzaus paveiksle pateikiami šie du evangeliniai įvykiai, kurie aiškiausiai kalba apie Dievo meilę žmogui.

Kitos paveikslo detalės taip pat labai iškalbingos. „Jėzus turi atrodyti, tarsi eitų, kaip tuomet, kai žmogus sustoja pasisveikinti…“ Jėzus ateina basas ir nusižeminęs kaip vergas, Jis pirmas ieško žmogaus, Jis pirmas prakalbina, kreipiasi. Jis trokšta su žmogumi susitikti. Visur prasiskverbiantys spinduliai, kurie suminkština širdis, taip pat primena ir susitikimo su Dievu palapinę. „Akys turi būti šiek tiek nuleistos, o žvilgsnis gailestingas, tarsi nuo kryžiaus.“ Nėra įprasta matyti tokį Jėzų paveiksluose.

Kodėl gi Jėzus prašo būti taip pavaizduotas? Jis nenori savo įdėmaus žvilgsnio nukreipti į kenčiantį, nuodėmių supančiotą žmogų, kaip rūstus teisėjas. Taip pat jis elgiasi ir su pagauta svetimautoja (pgl. Lk 7, 36-50). Nuleidęs akis, jai nuosprendžius rašo smėlyje, kurie išsisklaidys vėjui papūtus. Jis trokšta žmogui atleidimo ir jo pasikeitimo. Paveiksle pavaizduota Jėzaus ranka pakelta laiminimui kaip teikiant išrišimą. O tada Jo žvilgsnyje pavyks įskaityti ir gailestingumą. Šios drobės fonas yra tamsus, beveik juodas. Vienintelė šviesa kyla iš paties Jėzaus. Kodėl? Nes Jėzus yra šviesa, kuri šiame tamsos pasaulyje žmogų apšviečia ir veda. Jei pašalinsime Jėzų iš paveikslo, taip pat ir iš žmogaus gyvenimo, liks tik tamsa. Viešpats sako: „Aš esu pasaulio šviesa. Kas mane seka, nevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8,12).

Kunigas M. Sopočka taip pat klausinėjo seserį Faustiną dėl šio paveikslo titulo ir užrašo. Jis norėjęs paveikslo užrašą „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ pakeisti į „Kristus, Gailestingumo karalius“. Išganytojas, paklaustas apie paveikslo titulą ir užrašą, yra ištaręs: „Esu Gailestingumo karalius“ (Dien., 88), vis dėlto jis pakartojo pirmojoje vizijoje ištartus savo žodžius: „Duodu žmonėms indą, su kuriuo turi ateiti malonių prie gailestingumo šaltinio. Šis indas yra paveikslas su užrašu: Jėzau, pasitikiu tavimi“ (Dien., 327). Jėzus ne kartą Faustinai parodęs, kaip jam skaudu, kad žmonės per menkai juo pasitiki. Pasitikėjimas reiškia žmogaus laikyseną Dievo atžvilgiu, kai nuolankiai, tikėjimui palaikant laukiama Jo palankumo, o sykiu vykdoma Jo šventa valia. Šiuo besąlygišku pasitikėjimu yra grįstas kelias į Dievo Gailestingumą.

The post Gailestingojo Jėzaus paveikslo prasmė appeared first on LAIKMETIS.

Interviu portalui infovaticana.com kardinolas G. Mülleris sakė, kad Bažnyčioje yra "netikrų pranašų, prisistatančių pažangiaisiais", pasak kurių, "tik Bažnyčia be Kristaus tinka pasauliui be Kristaus ir Dievo".

"Daug jaunų žmonių iš Lisabonos grįžo nusivylę, nes dėmesys buvo sutelktas nebe į išganymą Kristuje, o į laikinojo išganymo doktriną." - pažymėjo jis.

Pasak jo, Katalikų Bažnyčia "turi vyskupų, kurie nebetiki Dievu kaip žmogaus pradžia ir pabaiga bei pasaulio Išganytoją, bet panteistiškai laiko vadinamąją motiną Žemę egzistencijos pradžia, o klimato neutralumą - Žemės planetos tikslu".

"Bažnyčia, kuri netiki Jėzumi Kristumi, gyvojo Dievo Sūnumi, nebėra Jėzaus Kristaus Bažnyčia. Kiekvienas Bažnyčios dalyvis pirmiausia turi išstudijuoti pirmąjį Lumen gentium skyrių, kuriame aiškinamas Bažnyčios slėpinys Triasmenio Dievo išganymo plane. Bažnyčia nėra ,humanizmo be Dievo' ideologų žaidimų aikštelė", - pabrėžė jis.

The post Kardinolas Gerhardas Mulleris: Katalikų Bažnyčioje yra vyskupų, kurie netiki Dievu appeared first on LAIKMETIS.

Kas gi yra nuolankumas? Pasak popiežiaus, tai pokyčių, kuriuos per mūsų gyvenimo įvykius mumyse paskatina Šventoji Dvasia, rezultatas. Šį teiginį jis paaiškino bibliniu sirų karvedžio Naamano, apie kurį kalbama Antrojoje karalių knygoje, pavyzdžiu. Šis narsus karys sirgo raupsais; šarvai dengė jo silpną, pažeidžiamą žmogiškumą. Tačiau jis nusižemino, pranašo paragintas nusiėmė šarvus ir, įbridęs į Jordano upę, pasveiko.

Naamano istorija mums primena, kad Kalėdos – tai metas, kai kiekvienas iš mūsų turime išdrįsti nusivilkti šarvus, nusimesti savo kaukes, socialinio pripažinimo, šio pasaulio šlovės blizgesio drabužius ir nuolankiai parodyti save tokius, kokie iš tikrųjų esame. Nes, jei pamirštame savo žmogiškumą, gyvename slėpdami save po šarvais, tuomet Jėzus mums primena nepatogią ir nerimą keliančią tiesą: kokia gi žmogui nauda, jei jis laimės visą pasaulį, bet pražudys pats save (plg. Mk 8, 36)?

Kalėdos – tai metas, kai kiekvienas iš mūsų turime išdrįsti nusivilkti šarvus, nusimesti savo kaukes...

Pavojingiausia kiekvieno žmogaus, o ypač atsakingas pareigas tikinčiųjų bendruomenėje einančiojo tykanti pagunda yra dvasinis supasaulėjimas. Skirtingai nuo visų kitų pagundų, sunku ją demaskuoti, nes dažniausiai ją dengia daug raminančių dalykų: einamų pareigų svarba, liturgija, doktrina, pamaldumas.

Šia proga popiežius priminė, kad jau savo pontifikato pradžioje paskelbtame apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium jis įspėjo Bažnyčios ganytojus, kad jie nesielgtų taip, kaip dažnai elgiasi generolai, kuriantys su realybe prasilenkiančius planus.

Neturime neigti savo, kaip Bažnyčios, istorijos, kuri yra šlovinga tiek, kiek ji yra pasiaukojimo, vilties, kasdienės kovos, pasišventimo ir tarnavimo istorija. Neturime prarasti ryšio su kančios tikrove. „Nuolankumas – tai sugebėjimas būti žmogumi, kuris nepuola į neviltį, bet, realistiškai žiūrėdamas į gyvenimą, sugeba išsaugoti džiaugsmą ir viltį. Viešpats myli ir laimina šitaip suvokiamą mūsų žmogiškumą. Nuolankumas – tai supratimas, kad neturime gėdytis savo pažeidžiamumo.“

Nuolankumas – tai supratimas, kad neturime gėdytis savo pažeidžiamumo.

„Visi žinome, kad nuolankumo priešingybė yra išdidumas“, – tęsė Pranciškus ir priminė pranašo Malachijo eilutę, kuri padeda suprasti, kuo skiriasi nuolankiųjų ir išdidžiųjų keliai: „Visi įžūlieji ir nedorėliai bus ražiena, – ateinanti diena juos taip sudegins, kad nepaliks nei šaknų, nei daigų“ (3, 19). Pranašas pasitelkia išraiškingą įvaizdį: tie, kurie gyvena puikybe, neteks svarbiausių dalykų – ryšio su praeitimi ir ateitimi.

Šaknys byloja apie mums gyvybiškai svarbų ryšį su praeitimi, iš kurios semiamės išminties, kad galėtume gyventi dabartyje. Daigai – tai dabartis, kuri tampa rytojumi, ateitimi. Taigi išdidusis, užsidaręs savo mažame pasaulyje, neturi nei praeities, nei ateities. Tuo tarpu nuolankus žmogus gyvena atsimindamas praeitį ir kurdamas ateitį, gyvena su džiaugsmingu ir vaisingu atvirumu.

Daigai – tai dabartis, kuri tampa rytojumi, ateitimi.

Šia prasme krikščionys suvokia ir savo Tradiciją, ištikimybę savo šaknims. Tai ne praeities šlovinimas, bet širdyje nuolat išgyvenamas  susigrąžinimas to, kas buvo prieš mus, kas vyko mūsų istorijoje ir atvedė mus iki čia ir dabar. Tačiau, kad atmintis mūsų neįkalintų praeityje, turime suprasti, kad esme pašaukti vis kurti, gimdyti.

Nuolankiam žmogui rūpi ne tik praeitis, bet ir ateitis, nes jis moka žvelgti į ateitį, į daigus su dėkingumo kupina atmintimi. Nuolankus žmogus eina pirmyn; išdidusis – kartoja vis tą patį, tampa griežtas ir uždaras, jaučiasi saugus tik su tuo, kas jam nuo seno pažįstama, bijo naujovių, nes negali jų kontroliuoti. Visi esame pašaukti į nuolankumą, esame pašaukti atminti ir kurti, esame pašaukti saugoti šaknis ir puoselėti daigus, sakė Pranciškus.

Toliau savo kalboje Šventojo Sosto institucijų vadovams popiežius perėjo prie spalio 17 d. visoje Bažnyčioje pradėtos sinodinės kelionės, kuri truks ateinančius dvejus metus. Ir šiame kontekste nuolankumas yra labai svarbi dorybė, padedanti susitikti ir vieniems į kitus įsiklausyti, kalbėtis ir suprasti.

Visi esame pašaukti į nuolankumą, esame pašaukti atminti ir kurti, esame pašaukti saugoti šaknis ir puoselėti daigus.

Pranciškus linkėjo, kad šis Bažnyčios gyvenimo tarpsnis visiems būtų vaisinga dvasinė patirtis, besivadovaujant šv. Pauliaus Laiške efeziečiams išsakytu įsitikinimu, kad visi esame vieno Dievo vaikai – „Dievo, kuris yra visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose“ (Ef 4, 6).

Popiežius pabrėžė, kad visų pirma turime gerai įsisąmoninti žodį „visi“. Reikia atmesti klerikalizmą, tai yra pagundą galvoti apie Dievą, kuris kalba tik išrinktiesiems, o kiti turi tik jų klausytis ir daryti, kas jiems liepiama. Sinodas – tai suvokimas ir patirtis, kad visi esame didelės tautos – šventosios tikinčiosios Dievo tautos – nariai. Sinodiškumas – tai stilius, kuriuo visų pirma turi pasižymėti tarnaujančiųjų Romos kurijoje darbas.

Kurija, sakė popiežius, yra ne tik logistinė ir biurokratinė priemonė, padedanti visuotinei Bažnyčiai, bet ir pirmasis organizmas, pašauktas liudyti savo gyvenimo ir darbo pavyzdžiu.

Sinodas – tai suvokimas ir patirtis, kad visi esame didelės tautos – šventosios tikinčiosios Dievo tautos – nariai.

„Jei Dievo žodis visam pasauliui skelbia neturto vertę, mes, kurijos nariai, turime pirmieji atsiversti ir duoti santūrumo pavyzdį. Jei Evangelija skelbia teisingumą, mes turime pirmieji stengtis gyventi skaidriai. Jei Bažnyčia eina sinodiniu keliu, mes pirmieji turime duoti kitokio darbo, bendradarbiavimo, bendrystės stiliaus pavyzdį. Tai įmanoma tik einant nuolankumo keliu“, – sakė Pranciškus.

Baigdamas kalbą savo bendradarbiams, popiežius prašė, kad, blaiviai atsimindami savo žmogiškąjį pažeidžiamumą, jie ryžtingai atmestų supasaulėjimo logiką, kuri įkalina dabartyje, verčia užmiršti šaknis ir nesirūpinti daigais.

„Mokykimės nuolankumo iš Kūdikėlio Jėzaus. Tai Kalėdų pamoka – nuolankumas yra didžioji tikėjimo, dvasinio gyvenimo, šventumo sąlyga.“

The post Popiežius Romos kurijai: nuolankumas – mūsų misijos vaisingumo sąlyga appeared first on LAIKMETIS.

Arkikatedroje bazilikoje, trečiadienio rekolekcijų su jaunimu ir visais norinčiais konferencijoje, arkivyskupas akcentavo Dievo egzistencijos įrodymus – akivaizdžią Dievo buvimo tiesą, kuri per mūsų protą ir per mūsų širdis nori įžengti į mūsų gyvenimą. O tam reikia ir mūsų pastangų.

Ganytojas, duodamas pavyzdį apie meilę ir įsimylėjimą, pabrėžė, kad kaip ir meilėje turime dėti pastangų ją augindami, taip ir per įvairias liturgines praktikas, maldos formas turime auginti tikėjimą. Ganytojas pabrėžė, kad šiandienos visuomenėje, kai esame įsitraukę į begalę veiklų, nuolat skubame „plevėsuodami plaukais“, nebeturime laiko maldai ir santykiui su Dievu, ir tai veda į tikėjimo atšalimą.

Kai nebeturime laiko maldai ir santykiui su Dievu, tai veda į tikėjimo atšalimą.

Arkivyskupas priminė pasakojimą apie Mozę, kai dykumoje jam apsireiškė Dievas degančiame krūme ir kalbėjo. Dievas Mozei atskleidė savo būties esmę „Aš Esu, Kuris Esu“. Būtent Dievas gręžėsi į žmogų ir kvietė į santykį: dalykis draugyste su manimi, užmegzk santykį.

Arkivyskupas tęsdamas impulsą kalbėjo, jog Dievas yra mums davęs protą, nuostabų įrankį, dėl kurio mes taip pat galime leistis į Dievo buvimo atradimą ir Jo egzistencijos tikrumo atpažinimą. Vienas žinomiausių Dievo buvimo įrodymų – šv. Anzelmo Kenterberiečio ontologinis argumentas, kuriame Dievas apibrėžiamas taip: „Tas, kuris pranoksta visa, ką galime sugalvoti.“

egzistavimas Dievui yra tiesiog būtinas, jeigu Jį vadiname tobulu.

Geriau įsigilinus atsiskleidžia šio argumento esmė: „Jeigu pripažįstame, kad tai, kas ne tik mąstoma, bet ir realiai egzistuoja, yra labiau tobula, tada kai kas, už ką nieko didesnio negali būti pamąstyta, turi realiai egzistuoti.“

Anot šv. Anzelmo Kenterberiečio, Dievas egzistuoja, nes Būtybė, kuri būtų visiškai tobula ir kuri neegzistuotų, būtų mažiau didinga, nei būtybė, kuri būtų visiškai tobula ir egzistuotų. Šis argumentas pasako, kad egzistavimas Dievui yra tiesiog būtinas, jeigu Jį vadiname tobulu. Nes jeigu yra tobula būtis ir ji neegzistuoja, vadinasi, ji nėra tobula.

The post Arkivyskupas K. Kėvalas: atpažinti Dievo buvimo slėpiniui reikia proto ir širdies pastangų appeared first on LAIKMETIS.

„Dievas yra meilė“ – šie apaštalo šv. Jono žodžiai, pasak Pranciškaus, labai paprastai ir tiksliai paaiškina Trejybės slėpinį. Kadangi Dievas yra meilė, nors ir būdamas vienas, ji yra ne vienatvė, o bendrystė. Meilė – tai savęs dovanojimas. Tėvas save dovanoja per Sūnų; Sūnus save aukoja Tėvui; jų abipusė meilė yra Šventoji Dvasia, jų vienybės ryšys.

Trejybės slėpinį mums atskleidė pats Jėzus. Savo veide jis mums parodė Dievo, Gailestingojo Tėvo, veidą; jis yra Dievo Sūnus ir Tėvo Žodis; jis mums kalbėjo apie Šventąją Dvasią, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, – Tiesos Dvasią, mūsų guodėją ​​ir gynėją. Po prisikėlimo pasirodęs apaštalams, Jėzus siuntė juos skelbti Evangelijos visų tautų žmonėms, krikštyti „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19).

Trejybės slėpinį mums atskleidė pats Jėzus.

„Šios dienos šventė mus skatina kontempliuoti nuostabų meilės ir šviesos slėpinį, iš kurio esame kilę ir į kurį nukreipta mūsų žemiškoji kelionė. Evangelijos skelbimas ir visos kitos krikščioniškosios misijos formos nebūtų įmanomos be vienybės, į kurią mus kviečia Jėzus, tos vienybės, kuri yra tarp Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.“ Liudyti Evangeliją, sakė Pranciškus, – tai liudyti vienybę, mūsų, kurie esame tokie skirtingi, darną. Krikščionių vienybė yra esmiškai svarbi. Tai ne šiaip laikysena ar tik skambus žodis. Ji yra esmiškai svarbi, nes ji gimsta iš meilės, iš Dievo gailestingumo, iš Jėzaus Kristaus mus padovanoto nuteisinimo, iš Šventosios Dvasios, kur yra mūsų širdyse.

Trumpą katechezę apie Švenčiausiąją Trejybę popiežius užbaigė malda, kad Švenčiausioji Mergelė Marija, kurioje matome Vieno Triasmenio Dievo grožio atspindį, stiprintų mūsų tikėjimą, padėtų mums nuoširdžiai garbinti Dievą ir tarnauti žmonėms.

The post Pranciškus: Trejybė - nuostabus meilės ir šviesos slėpinys, iš kurio esame kilę appeared first on LAIKMETIS.