Kaip vidutinybė austrų kompozitorius mėgino užgožti genijaus Mocarto šlovę, taip dabar mūsų saljeriukai su pasičepsėjimu imasi poeto Justino Marcinkevičiais, mokytojo Bronislovo Burgio, režisieriaus Rimo Tumino ir daugelio kitų tautos šviesuolių, jai nuoširdžiai dirbančių čia, ar ją plačiai ir garbingai garsinančių pasaulyje.

Prisimenu neseniai praūžusią Knygų mugę, vis labiau virstančią tuštybės muge. Kiek menkaverčių kūrinių ten buvo iškelta ant pjedestalo, o jų autoriai puikavosi atskirais stendais, rengė pristatymus didelėse erdvėse, buvo nominuoti. Ir kiek išties vertingų ir įdomių dalykų kukliai gūžėsi kamputyje (antai sutikau puikią ir originalią karpinių meistrę iš paUtenas). Arba, kaip už Ukrainą kasdien kovojantis A. Medalinskas, nepatogiu laiku prisistatė mažytėse, į Litexpo užkaborius nugrūstose salytėse, į kurias netilpo visi norintys jų pasiklausyti. Ir tai dažnu atveju buvo pasiekta vien leidyklų atkaklumo dėka... Nes daug ko "nevertingo" mugė išvis neįsileido. Kaip, pavyzdžiui, atsitiko vienam iš Sąjūdžio kūrėjų Arvydui Juozaičiui ir jo knygoms.

Nustumti į šalį, nutylėti, lyg nebūtų... Tuo tarpu uoliai perrašomos enciklopedijos ir istorijos vadovėliai, kuriuose iškeliamas alkūnėmis ir intrigomis kelią sau prasiskynusių vidutinybių vaidmuo, o nutylimi ar sumenkinami tikrieji valstybės kūrėjai ir herojai. Iš mokyklinės literatūros sąrašų pamažu dingsta klasikinis lietuvių literatūros kanonas, pakeičiamas popsiniais tapinais ir sabaliauskaitėmis. "Už nuopelnus" sistemai dalinami ordinai ir premijos...

Kas mes per tauta, jei tylėjome, kai nieko gyvenime nenuveikęs pilkas valdininkėlis, įsiropštęs į kultūros ministro kėdę, neva kovodamas su rusų kultūros įtaka, atšaukinėjo I. Stravinskį ir S. Rachmaninovą, leido sau išguiti iš Lietuvos Tuminą? Tą "kolaborantą" ir "putino mylėtoją" Tuminą, kurio teatro Maskvoje aktoriai Maestro jubiliejaus proga švaria lietuvių kalba dainavo jam "Dangus Tau dovanojo aukštį"? Tai kas čia kam kokią įtaką iš tiesų darė?

Betgi ne. Šiandien šurajevų, minedų, dabrowwwwolskų ir šimonyčių laikas. Atsisiautės bukalaurai, kol galės. Kol jiems leisime. Kol netrukdysime saljeriams trypti mūsų mocartus tesirūpindami tik savo brangiausiojo kailio saugumu ir dvasios ramybe. Tik kokia to kaina - nacionalinės kultūros griuvėsiai?

The post Dr. Rasa Čepaitienė. Lietuviškas fenomenas appeared first on LAIKMETIS.

Nors šiuo metu esu toli (na, ne taip ir toli, konferencije Liubline), mąstau, ką šiandien pasakyčiau protestuojantiems, jeigu turėčiau tokią galimybę.

Pirmiausia, ačiū. Labai ačiū, kad esate. Jūs esate Gyvoji Lietuva, nepaisant visko, nepasiduodanti nevilčiai ir abejingumui, nesitaikstanti su melu, apgaule ir neteisybe. Nenumojanti ranka. Nebėganti tolyn. Kovojanti vardan savo vaikų ir savo pačių ateities. Suprantanti ir jaučianti, kad taip gyventi toliau jau negalima - tai nenormalu. Sakoma, šuo ir kariamas pripranta. Bet taip neturėtų būti.

Nuolatinis stresas, bėgimas, išgyvenimo lenktynėse, per kitų galvas.

Nuolatinė įtampos ir nerimo eskalavimo atmosfera.

Sakoma, šuo ir kariamas pripranta. Bet taip neturėtų būti.

Kasdien vis daugiau valdžios daromų nesąmonių, skandalų, nekompetencijos, vis daugiau tyliai ir garsiai, nesidrovint, vykdomų niekšybių ir kvailysčių, už kurias niekas neprisiima jokios atsakomybės. Kurios jau greitai visiems atsirūgs. Jau atsirūgsta suplonėjusia ir dar plonėsiančia pinigine, augančia baimės, įtarinėjimų ir visų nepasitikėjimo kitais atmosfera.

Taip neturi būti.

Normalūs žmonės ir šalys gyvena visai kitaip. Gal ir ne super turtingai, bet saugiai, ramiai ir oriai. Jie gali pasitikėti vieni kitais, neieškodami priešų, nesikaudami kaip žiurkės dėl išteklių ar statuso. Pasitikėdami savo išrinktais valdančiaisiais - jų profesionalumu ir sąžiningumu, darbu bendram labui. O jei anie prisidirba ar supranta nepajėgiantys nešti šios išties nelengvos naštos, pasitraukia patys. Arba demokratiniai mechanizmai yra pajėgūs juos sklandžiai patraukti ir pakeisti kitais, tinkamesniais. Be isterijų, „liaudies priešų" medžioklės, viešaryšininkų, pseudo politologų ir nupirktų sociologinių „tyrimų" pučiamos tirštos miglos, pridengiančios tikrąją padėtį.

Taip, kaip pas mus, įmanoma tik režimuose, kurie savo sistemine korupcija užsiaugina armiją ideologiją aptarnaujančių veltėdžių ir nekompetentingų valdytojų. Nes, ten ir, deja, čia, kaip visi žinome ir matome, į atsakingas valstybės valdymo pareigas atrenkama ne pagal gebėjimus, patirtį ir žinias, o pagal buvimą kieno nors broliu, švogeriu, meiluže ar tiesiog bendrapartiečiu...

Bet taip juk neturėtų būti.

Taip tik užprogramuojamas vis greitėjantis valstybės ritimasis žemyn, dėsningas moralinis nuosmukis ir vidinių galių išsekimas.

Jeigu, kaip mums kala oficialioji propaganda, kadais „misteris Landsbergis sugriovė blogio imperiją", tai kodėl, būdamas toks galingas ir išmintingas, savo įpėdiniais ir didžių darbų tęsėjais jis pasirinko būtent šituos?

Kalnas pagimdė pelę? O žemas kalnas pagimdė tik... pišššššš... ?

Taip tik užprogramuojamas vis greitėjantis valstybės ritimasis žemyn, dėsningas moralinis nuosmūkis ir vidinių galių išsekimas.

Nors Sąjūdžio atmintis ir moralinis kapitalas dabar privatizuojami vienos partijos ir vieno asmens, vengiama prisiminti, kokią išties valstybės viziją tuomet kūrė jos pirmeiviai. Ir tie iš jų, kurie dar gyvi ir pajėgūs viešai kalbėti, dabar sako - ji buvo kitokia. Ir dar - taip neturėjo atsitikti.

Bet atsitiko.

Tačiau būtų nesąžininga visą kaltę suversti šiai vienai partijai ar asmeniui. Negali statyti namo ant smėlio - anksčiau ar vėliau jo pamatai bus išplauti ir jis sugrius. Tas smėlis - tai nutylėjimas ir užtušavimas skriaudos, padarytos Lietuvai tų, kurie daugelį metų bendradarbiavo su okupaciniu režimu, darė nusikaltimus prieš tautiečius arba jiems slapta kenkė.

Kol šie žmonės tebeužima svarbius postus, nėra išviešinti, o ši skriauda lieka neatitaisyta, tol jiems galima ir toliau, lyg niekur nieko, nebaudžiamai skriausti ir kenkti, dargi perduodant šito „darbo" estafetę savo vaikams ir anūkams.

Vienintelėje iš Baltijos šalių - Lietuvoje - desovietizacija nebuvo įgyvendinta iki galo ir tai nėra vien istorinio teisingumo ir tiesos atstatymo klausimas. Tai be galo aktualus klausimas, nes, Putino Rusijos pavyzdžiu matome, kas atsitinka šalims, atsisakančioms sąžiningai pažvelgti į save, pripažinti tiesą ir atlyginti praeityje padarytą žalą. Jos tampa antivalstybėmis, galiausiai suėdančiomis pačios save.

Kitas, su liustracija susijęs, ne mažiau svarbus klausimas, yra valstybės pasirinkto raidos kelio revizija. Nors oficialioji ideologija ginkdie to neleistų, vis dėlto išdrįskime savęs paklausti, kodėl daugumai taip sunku ir nemiela čia gyventi? Kas yra netvarkoj su pamatine valstybės sąranga, kad žmonės nebenori čia susilaukti ir auginti daugiau vaikų, iš jos bėga arba yra išstumiami prieš jų pačių valią?

Galbūt taip verčia daryti pradžioje pasirinktas pakankamai žiaurus ir negailestingas kapitalizmo tipas, nors yra ir švelnesnių jo atmainų?

O gal tokia sistema susiklostė savaime, kiekvienam į jos statybą įnešant savo, kad ir mažytį, indėlį?

Gal yda slypi pačiame tautos, turinčios ilgalaikę baudžiavos ir prisitaikymo prie svetimųjų valdžios patirtį, mentalitete, kuris verčia vėl ir vėl atgaminti ponų ir baudžiauninkų elgsenos modelius, neleisdamas nei vieniems, nei kitiems išsivaduoti iš mentalinės bei neformaliųjų papročių nelaisvės?

Arba gal tai parazitinės politinės ekonomijos, gimdančios saują „naudos gavėjų" ir perteklinių, sistemai nereikalingų žmonių, minias, įtvirtinimo pasekmė, kuomet „pertekliniai" perima ir nesąmoningai įvidujina paniekinantį ir destruktyvų požiūrį į save? Susitaiko ir pritaria tokią sistemą aptarnaujančių įtakotukų patyčioms iš jų? Dehumanizuoja patys save, paklusdami juos nužmoginančiai logikai?

Taigi ką daryti? Nors, atrodytų, esame pato situacijoje - ši valdžia nesiruošia nei prisiimti atsakomybės, nei atsižvelgti į tautos daugumos reikalavimus, nei liautis mėginti diegti jai svetimas bei pražūtingas vertybines nuostatas - nusiminti ar juolab pasiduoti jokiu būdu negalima.

Jeigu valdantieji nesiliauja mus laikyti nuolatinėje įtampoje, panašioje į visų karo su visais stovį, tai ir mes galime jiems užkurti tikrą pirtį ir neleisti atsipalaiduoti bei nebaudžiamai daryti tai, ką jie yra įpratę.

Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Jei neturime kas mus šiandien atstovautų, reikia patiems susirasti, įkvėpti, paremti, o, esant reikalui, ir užsiauginti tuos, kurie galėtų tai padaryti. Demokratija, kaip tai žinojo jau senovės graikai, yra bloga, netobula santvarka, bet geresnės, deja, nieks dar nesugalvojo. Jeigu valdantieji nesiliauja mus laikyti nuolatinėje įtampoje, panašioje į visų karo su visais stovį, tai ir mes galime jiems užkurti tikrą pirtį ir neleisti atsipalaiduoti bei nebaudžiamai daryti tai, ką jie yra įpratę.

Svarbiausia - siekti nuolat gyventi tiesoje apie save ir kitus. Ir nebijoti. Nebijoti demaskuoti melą ir propagandą, atsispirti ideologinei indoktrinacijai, manipuliacijoms ir bauginimams. Teisingai sau patiems susistatyti vertybių hierarchiją - Dievas, Tėvynė, Šeima, Artimas. Mūsų partizanų ir disidentų pavyzdžiu mokytis veikti kartu, bendram labui, be erzelio, egoizmo ir savanaudiškų ambicijų.

Ir turėti kantrybės, ramybės, vilties ir atkaklumo. Tam, kad bendrus Lietuvos namus imtume statyti ant tvirtų pamatų ir jų nepajudintų jokios audros ar darganos.

The post Prof. Rasa Čepaitienė. Nepasakyta kalba appeared first on LAIKMETIS.

Ragindami bendruomenės narius pasisakyti prieš de facto partnerystes įteisinančias civilines sąjungas, ir kviesdami saugoti visuomenės ir valstybės pagrindą - lyčių skirtingumu paremtą šeimą ir vaikų teisę augti prigimtinėje šeimoje, iniciatoriai teigia:

„Pastaruoju metu Lietuvoje siekiama prigimtiniams vyro ir moters bei tėvų-vaikų santykiams prilyginti tos pačios lyties partnerių santykius – suteikti jiems šeimos teisinį statusą. Manome, kad seksualinė saviraiška neturi tapti svarbesnė už žmogaus prigimtinius santykius ir vaikų teisę turėti tėtį ir mamą, todėl kitos bendro gyvenimo formos neturi būti sulygintos su šeima per įstatymais įtvirtintą visuomenės normą."

„Didžiuojamės Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintomis prigimtinių žmogaus teisių, žmogaus orumo, piliečių lygiateisiškumo, vyro-moters santuokos ir šeimos normomis. Gerbiame visus Lietuvos Respublikos piliečius ir pripažįstame kiekvieno asmens prigimtinį orumą ir lygybę", - sako iniciatyvos autoriai.

Jie pastebi, kad teisingumo principas reikalauja vienodas situacijas traktuoti vienodai, o skirtingas - skirtingai.

„Todėl manome, kad tos pačios lyties porų santykius ir kitas ne šeimoje kartu gyvenančių asmenų praktines problemas galima spręsti įteisinant ne partnerystę ar civilinę sąjungą, kuri suteiktų šeimos statusą vienos lyties poroms, bet Susitarimą dėl bendro gyvenimo, kuris neimplikuotų šeimos santykių, t. y., nepažeistų Konstitucijos nuostatų dėl santuokos ir šeimos sampratos", - siūlo jie.

manome, kad tos pačios lyties porų santykius ir kitas ne šeimoje kartu gyvenančių asmenų praktines problemas galima spręsti įteisinant ne partnerystę ar civilinę sąjungą.

„Šių dienų geopolitiniame kontekste verta prisiminti, kad lyčių skirtingumu paremtas šeimos statusas kyla iš žmogaus prigimties, Vakarų civilizacijos pagrindų, tūkstantmetės krikščionybės tradicijos", - teigia iniciatoriai.

Jie taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad „civilinės sąjungos ar partnerystės įteisinimą kitose šalyse seka ne tik vienalytė ,santuoka', bet ir pastangos įstatymais ir socialiniu spaudimu atimti piliečių teisę šeimą suvokti tik tarp vyro ir moters, tokio supratimo mokyti savo vaikus. Nors deklaruojamas tolerancijos siekis, tačiau neapykantos kalbos ir ,homofobijos' įstatymais bei švietimo programomis siekiama vienos tiesos įtvirtinimo".

Iniciatyvos skleidėjai kviečia Seimo narius laikytis duotos priesaikos, gerbti šalies Konstituciją, laikytis lietuvių tautos tradicijos, didžiosios visuomenės dalies vertybių ir nepritarti civilinės sąjungos ar Partnerystės įstatymo projektams, o svarstyti ir priimti Susitarimo dėl bendro gyvenimo įstatymo projektą, kuris kartu gyvenančių asmenų santykius reguliuotų ne per šeimos institutą".

Savo pritarimą šiai iniciatyvai mokslo daktarai, doktorantai ir tyrėjai gali išreikšti el. paštu geokdepe@gmail.com.

The post Renkami mokslininkų parašai prieš civilinės sąjungos įteisinimą Lietuvoje appeared first on LAIKMETIS.

Su Ukraina šiuo atžvilgiu viskas paprasta. Tave užpuola ir automatiškai įsijungia baziniai instinktai - bėgti arba gintis. Tėvynės gynėjo, aukojančio gyvybę už savo šeimą, šalį ir žemę, mitologija yra gryna, aiški ir sakrali. Jai nereikia pateisinimo ar pagrindimo.

Prie to dar prisijungia ir civilizacijos kova su barbarybe - visas galingas Kijevo Rusios paveldas prieš mongolišką Ordą, lyg skėriai plūstančią dėl aklo įniršio, godulio, pavydo ir neapykantos. Kaip giedama Ukrainos himne, tai brolių kazokų - laisvųjų valstiečių-karių - dvasia ir giminė. Prieš niekada nepažinojusius laisvės savo pono cholopus, metamus ginti jo ofšorinių sąskaitų ir dvarų.

Tuo tarpu Rusijos propaganda ir pats V. Putinas neriasi iš kailio, kad tik savo šalies visuomenę priverstų patikėti prevencinio karo būtinybe - „mes nepuolėme ir nekariaujame, o tik ginamės nuo fašistų". Ir tai diegiama dieną naktį mažiausiai nuo 2014-ųjų metų, Maidano ir Krymo okupacijos.

Arba net ir nuo dar anksčiau, nes kiekvienas teisingas tarybinis žmogus buvo nors puse ausies girdėjęs apie baisiuosius „nedamuštus" Pribaltikos ir Ukrainos fašistus. (Šio karo kontekste tampa būtina prisiminti ir permąstyti nesenas „atminties kovas" dėl kaltinimų nacizmu lietuvių partizanams ir Birželio sukilėliams ir jų kaltintojų motyvų bei tikslų).

Psichologai sako, kad žmogus nepajėgtų žudyti į save panašaus, jeigu prieš tai jo nedehumanizuotų, nesudaiktintų. Nepriskirtų jam viso įmanomo blogio, su kuriuo dabar neva yra priverstas kovoti. Blogio, kuris juk pats kaltas, kad radosi ir dabar turi būti sunaikintas. Juk ir prievartautojui ne jis, o auka lieka kalta - tai sijonas per trumpas ar krūtinė pernelyg atvira, reiškia, pati gundė, provokavo.

Kaip ir mėgėjui pasišvaistyti kumščiais namie juk žmona tyčia po tuo kumščiu pati vis lenda ar tai nepakankamai pasūdžiusi sriubą, ar tiesiog „ne taip" pažiūrėjusi. Taip veikia apvertimas, aukos ir smurtautojo sukeitimas vietomis.

O kas šiais laikais yra pats didžiausias, absoliutus blogis? Nacizmas. Tam ir Rytai, ir Vakarai pritars.

Visa Antrojo pasaulinio karo memorializacijos tradicija, giliai įsišaknijusi šalyse, kur jis vyko, tuo grindžiama. Tačiau kada karštas pacifistinis daugelio SSRS ir postsovietinės Rusijos kartų troškimas „kad tik nebūtų karo" ėmė ir pavirto „galim pakartot"? Su visom tom Georgijaus juostomis, vaikučiais, aprengtais sovietinių karių uniformomis, užrašais ant automobilių „Na Berlyn", ir pan.?

Kada karo atminimas ir minėjimas transformavosi į tikrą apsėdimą pergale - pobedobesije? Žinoma, tai neįvyko per metus ar dvejus. Bet šis procesas, inspiruotas V. Putino sugrįžimo į prezidento postą 2012 m., kai buvo galutinai atsisakyta imituoti vakarietiškos demokratijos procedūras, aiškiai koreliavo su stiprėjančiu protestinio judėjimo slopinimu, augančia represyvia galia, cenzūra ir propaganda.

Tačiau kodėl ir kada fantazminis „Na Berlyn" išvirto į „Na Kijev", o vokiečių nacius pakeitė „fašistai banderovcai"?

Tokią stiprią Didžiojo Tėvynės karo mitologiją puoselėjanti šalis negalėjo ko nors užpulti, tik gintis. Nuo nacių ir jų klastingų šeimininkų, kurių vaidmenį tradiciškai atlieka amerikiečiai, siekio ją užkariauti, užgrobti jos neišsenkamus išteklius, panaudojus ne tik karinę jėgą, bet ir kuriamą biologinį ginklą.

Taigi šioje interpretacinėje schemoje pati Rusija yra nekalta, besiginanti nuo neregėto smurto ir melo auka, o Ukraina - agresorė, aštuonerius metus bombardavusi laisvę mylinčius LNR ir DNR gyventojus, niokojusi jų miestus, žudžiusi vaikus, moteris ir senelius. Galiausiai to nebepakentęs V. Putinas tik ryžosi išlaisvinti šitą neįvykusią valstybę ir neegzistuojančią tautą nuo baisiojo fašizmo užkrato.

Tik atkapstę šių pseudoistorinių ir pseudomitologinių fantazmų šaknis galėsime suprasti, kodėl dabar Ukrainoje vykdomas totalinis miestų niokojimas ir tikras civilių gyventojų genocidas, sistemingas moterų prievartavimas. Nes šlovingoji ir nenugalimoji Raudonoji armija, kaip ir 1945-aisiais, vėl vaduoja Vokietiją, ups, Ukrainą, nuo absoliutaus blogio.

Lyg pseudofantastiniuose romanuose papadansuose, kur veikėjai pakliūna į kitas epochas ir gali koreguoti istorinių įvykių eigą, taip papadanseris putinas, kaip koks istorinis rekonstruktorius, pervaidina Antrąjį pasaulinį karą pagal savo manierą ir, matyt, mato save generalissimo draugo Stalino istoriniame vaidmenyje ir jo šlovės zenite.

Tik šiame kruviname spektaklyje keliaujama ne laiku, bet erdve, o Berlyną, kuris jau kadaise nugalėtas, draugiškas ir savas, atstoja nepaklusnus, vis labiau geopolitiškai tolstantis ir priešiškas Kijevas. Ir kas, kad „denacifikuojant" Ukrainą pirmiausia griaunami rusakalbiai miestai ir žudomi rusiškos kultūros ar kilmės žmonės.

Pseudoistoriko V. Putino galvoje istorija virtusi koše. Čia telpa ir pokarinė Vokietijos „denacifikacija", ir Šaltojo karo laikų žvanginimas atomine bomba, ir postsovietinė „dekomunizacija", kvestionuojant sovietmečiu priimtus sprendimus bei tvarką ir taip atliekant Ukrainai tuomet priskirtų teritorijų peržiūrėjimą.

Dar daugiau - neseniai ėmęs kalbėti apie „nacionališdavikus" (nes „specialioji operacija" stringa, tad būtina rasti, kas gi dėl to kaltas) V. Putinas, pasiskolinęs šią sąvoką iš žinomo veikalo „Mein Kampf", sugrąžina ir prieškario, laikotarpio, kai totalitarinės diktatūros dar tik kūrėsi ir stiprėjo, arba „Didžiojo teroro" pradžios realijas.

Tokia postmodernistinė istorijos interpretacija, išvirstanti jos nevykėliška imitacija, citatų kratiniu ir inscenizacijomis, perkeltomis į realių mūšių lauką iš istorijos vadovėlių, fantastinių romanų bei kompiuterinių žaidimų, vargu ar gali ką, išskyrus dalį vidaus auditorijos, įtikinti.

Meluodamas visiems ir kiekvienam režimas mėgina įrodyti, kad tiesos nėra, o yra tik daugybė galimų jos interpretacijų, ar, tiksliau, ta interpretacija, kurią pavyksta primesti ir „įtikinti" ginklu. Nes tikimasi, kad nugalėtojų, kaip ir tada, 1945-aisiais, nieks neteis.

pasauliui šis absurdiškas ir neįtikėtinai žiaurus karas, vykstantis pačioje Europoje, ES kaimynystėje, pagaliau padės atsibusti iš postmodernistinio post-tiesos sapno.

Tačiau, panašu, kad pasauliui šis absurdiškas ir neįtikėtinai žiaurus karas, vykstantis pačioje Europoje, ES kaimynystėje, pagaliau padės atsibusti iš postmodernistinio post-tiesos sapno. Tiesa yra, ir ji skiriasi nuo melo, manipuliacijų, viešųjų ryšių tvarinių ar atviros propagandos.

Žmogus nėra besmegenė, baili ir lengvai manipuliuojama būtybė. Yra didvyriai ir niekšai, aukos ir smurtautojai. Yra šlovė ir gėda. Padorumas ir bjaurastis. Moralė ir velniškas blogis. Gailestingumas ir žiaurumas.

Šios perskyros aiškios ir aštrios kaip kalavijo ašmenys. Tarp jų nėra ir nebegali būti jokių pustonių, niuansų, išlygų. Tad belieka rinktis pusę.

P. S. Pasirodo, kariaujančioje Ukrainoje nėra jokių karo propagandos ar diskusijų laisvės šia ir bet kuriomis kitomis temomis ribojimų. Jie yra nekariaujančioje Lietuvoje, kažkodėl žaidžiančioje karą po nepaprastosios padėties priedanga.

Tai nereiškia, kad laikau karo propagandą ar V. Putino režimo veiksmus Ukrainoje bei pačioje Rusijoje kaip nors pateisintinais, tačiau stebina mūsų valdančiųjų totalus nepasitikėjimas savo piliečių sveiku protu ir gera valia.

Galiausiai, ir pačiomis atsakingomis mūsų institucijomis, kurių pareiga užkardyti priešišką veikimą, įskaitant pasireiškiantį viešojoje erdvėje. Tačiau jeigu kraujuojanti ir besikaunanti Ukraina net egzistencinės grėsmės akivaizdoje yra pajėgi gerbti pamatines demokratines žmogaus teises, kodėl jos atmetamos, ribojamos ar ignoruojamos demokratinėje, laisvoje ir taikioje Lietuvoje?

P. P. S. Ir kodėl tai nenustebino? Prisiminkime, kuris iš žinomų Lietuvos politikų dar visai neseniai, Sausio 13-ąją, lietuvius išvadino fašistais? Pagal geriausias putinistano tradicijas...

The post Dr. Rasa Čepaitienė. Post-tiesos pabaiga? appeared first on LAIKMETIS.

Pirmieji rusiško pasiuntimo „ant trijų raidžių“ autoriai yra Ukrainos kariškiai ir žurnalistai. Pradžioje tai pareiškia ir yra pacituojami ukrainiečių jūrininkai, paskui žurnalistas Dmitrijus Gordonas išlieja emocijas, kai jį savo demagogiškais propagandiniais klausimais sunervina Rusijos kanalo kolegė. Tai užpultos šalies žmonių emocijos. O toliau Seimo tinklalapis taip pat paskelbia tokį šūkį savo svetainėje. Kaip tai vertinate?

-Nusikeikti turbūt gyvenime tenka bemaž kiekvienam. Bet net ir buityje tai toleruotina tiek, kiek susiję su momentine emocine iškrova. Kai tai tampa automatizmu, kai imama be to neišsiversti - visai kas kita. Pakylėjimas viso to į oficialų, institucinį lygį išvis kelia šleikštulį.

Maža to, dalis internautų dar neprarado progos pasišaipyti, kad įrašas patalpintas su gramatine klaida.

Bet įkandin Seimo sekė kiti pavyzdžiai. Nežinia kas yra plakato ant Kauno viaduko turėklų autorius, bet vien mūsų portalo feisbuko paskyroje klausimas – ar pritariama tokiai reklamai – sulaukė šimtų tūkstančių peržiūrų ir aršių diskusijų. Daug kam patiko.

-Ir tai nei kiek nekeista. Seimas yra rinkta institucija, kuri ne tik atstovauja visuomenės interesams (bent jau turėtų), bet ir formuoja tam tikrus elgesio pavyzdžius. Kaip ir kokios nors estrados ar sporto žvaigždės. Ar tai būtų Egidijus Dragūnas, ar dar kažkas. Jeigu jiems galima, pamąsto tūlas pilietis, tai gal ir man galima, o gal taip ir reikia…

Bet iš kur toks noras atsiranda? Ką toks noras plūstis, pasklidęs po visus visuomenės sluoksnius, byloja apie nacijos būseną?

-Greičiausiai rodo psichoemocinės sveikatos nebuvomą, silpnumą ir baimę. Tai savaip natūralu, nes normalus žmogus karo bijo. Baimė, paprastai tariant, „nuneša stogą". Iš čia kyla noras padrąsinti save garsiais ir net vulgariais riksmais.

Beje, yra dar vienas šitos tendencijos aspektas. Ši stresinė situacija puikiai atitinka interesus tų, kurie nori užčiaupti kitaip manančius. Jeigu legalu keiktis, plūstis ir tiesiog užrėkauti oponentą vienu klausimu – galima ir kitais.

Pamenate, kiek triukšmo buvo dėl vadinamojo „baubimo“ kalbant valdžios atstovams Sausio 13-ąją? Šiandien tie patys asmenys, kurie piktinosi „tamsuomene“, irgi galima sakyti baubia. Dargi rusiškai – „po matuške“.

Mane viena profesorė pasiuntė ten pat, kai suabejojau, ar visai teisinga buvo Lietuvos politika Baltarusijos atžvilgiu. Kai pastebėjau, kad labai gausus tilto turėklų nukarstymas ukrainietiškomis vėliavėlėmis mažai kuo padeda ukrainiečių kariui Charkove ar Mariupolyje – toje feisbuko diskusijoje irgi kilo isterija.

Manote, šiuo karu bus naudojamasi traiškant politinius oponentus vidaus politiniame lauke?

-Jau dabar tai daroma. Prieš tai irgi daryta bet kuriuo įtampų metu, tačiau dabar tai bus dar išdidžiau pateikta: „Jei tu nepritari to ar ano užčiaupimui, tai tu prieš Ukrainą ir už Putiną“.

Pakanka paskaityti „mokslinį“ vieno žinomo nuomonės formuotojo „tyrimą“. Kalbu apie Algį Ramanauską-Greitai, kurį įvardinčiau, kaip pjudymo skatintoją. „Tyrime“ dėl agresijos prieš Ukrainą kalti visi: ir tie, kurie nepasiskiepijo, ir tie, kurie šiaip pasisakė prieš prievartą, ir tie, kurie po balkonėliu drįso neploti. Priešai - visur aplink.

Čia panašiai, kaip „šiandien džinsus nešioji, rytoj Tėvynę išduosi“?

-Absoliučiai teisinga paralelė. O dar nepamirškime ir provokatorių. Kaune keiksmažodis ant paminklo, Kaišiadorių ir Jurbarko rajonuose svastikų piešimas ant sovietinių karių kapų. Muštynės su Rusijos diplomatu. Kai visoms pusėms „nurauna stogą“, iš visų pakampių ima lįsti ne tik kvailiai, bet ir provokatoriai.

Bet yra ir kita pusė. Mano vienas kaimynų paliko nakčiai automobilį su Ukrainos vėliavėle. „Kitų pažiūrų“ veikėjai ją apipaišė.

-Tai čia jau kiti kraštutinumai. Tie, kam Rusijos režimas labai patinka (tokių tikrai yra), irgi radikalėja dėl panašių motyvų – baimės ir streso. Kitaip būtų paišę dieną, bet tamsoje „drąsiau“. Panašiai, kaip dainoje apie ožį, kuris iš už krūmų pavadina vilką niekšu.

Dar yra pacifistai, kurie suskato socialiniuose tinkluose kabinti baltus balionėlius, aiškinti apie visuotinę meilę bei stebėtis, ko čia mes tiek daug apie tą karą kalbame?

-O dauguma vadinamųjų pacifistų yra viso labo infantilūs „naudingi idiotai“, užauginti ir „išpopinti" pūkuotame leftistiniame lizdelyje.

Kiek ilgai tęsis šitas kultūrinis viešų ir oficialių nešvankybių sąjūdis?

-Daug kas priklauso nuo politinės valdžios, žiniasklaidos, autoritetų pozicijos. Deja, kai visi, nuo politikų iki estrados žvaigždžių, rungtyniauja kas radikaliau ir originaliau išsišoks – nesvarbu į kurią pusę – kas ką toliau pasiųs, užčiaups, boikotuos, įskųs, yra geras laikas siautėti kvailiams ir sociopatams.

Visa tai suma sumarum puikiausiai gali būti panaudota ir Rusijos propagandos?

-Žinoma. Tačiau tai supranta tik tie, kurie, prieš ką nors darydami ar sakydami (ypač viešai), atlieka vieną dažnai praleidžiamą, bet labai pageidautiną veiksmą – pagalvoja.

Dėkojame.

The post Dr. Rasa Čepaitienė: geras metas norintiems užčiaupti kitaip manančius appeared first on LAIKMETIS.

Jau eidama į minėjimą, ties Nacionalinės bibliotekos galiniu fasadu, buvau policijos apgręžta ir nukreipta kitur, nes, pasirodo, reikėjo leidimo(!) sutrumpinti kelią, paprasčiausiai praeiti gatve. Pareigūnai kas keli žingsniai, policijos automobiliai, kaip vėliau paaiškėjo, kiemeliuose suslapstyti „kiborgų" pilni autobusiukai, o atvažiuojančiųjų į Vilnių laukė žeminantis tikrinimas ir dirbtiniai, jokiais įstatymais ar realiu poreikiu nepagrįsti suvaržymai patekti prie Seimo - visa tai nuteikė be galo slogiai ir neprisidėjo prie minėjimui deramos, iškilmingos atmosferos kūrimo.

Priešingai, atėjusi prie tvoros pamačiau dėl tokios tvarkos neišvengiamai augančią įtampą, pasipiktinusių žmonių minios negausiam „užtvorinių" būreliui išrėkiamus karčius priekaištus. „Aš čia budėjau tada sausį, o dabar jūs mane kaip gyvulį laikysit aptvertą?" - tokie ir panašūs šūksniai lydėjo glaustai priešais žiūrovus išsirikiavusių policininkų eilę ir ne vieną, praeinantį į „laisvąją zoną" link „pateptųjų".

Atsidūriau šalia vyriškio invalido vežimėlyje, kuris, rodydamas nukentėjusiojo pažymėjimą, klausė, ar jis galėtų atstoti leidimą patekti anapus įspūdingos metalinės tvoros, patikimai atskyrusios „elitą" ir „runkelius". Neturėjau ką jam atsakyti... Jei atvirai, jausmas buvo šlykštus, „lyg į dūšią pripaškūdyta", kaip sakoma mano krašte.

neįtikina valdančiųjų dabar liejamos krokodilo ašaros apie neva išniekintą Sausio 13-osios didvyrių atminimą.

Pasėjęs vėją, pjausi audrą. Todėl neįtikina valdančiųjų dabar liejamos krokodilo ašaros apie neva išniekintą Sausio 13-osios didvyrių atminimą. Tai jie jį seniai išniekino, sukurdami parazitinę ekonomiką, įvesdami pandemijos valdymo poreikių neva nulemtą piliečių segregaciją, cenzūrą ir sisteminių patyčių „kultūrą", atvirai pamindami Konstituciją ir įstatymus, sugriaudami santykius su kaimynais ir įsukdami krizės smagratį.

Auganti socialinė, kultūrinė, sostinės ir provincijos, privilegijuotųjų ir vadinamosios tamsuomenės, paklusniųjų ir maištininkų atskirtis, dabar jau prikišamai įgavusi ir atviros simbolinės bei fizinės atskirties pavidalą, vargu ar buvo tai, apie ką svajojo ir ko troško Lietuva 1990-aisiais, už ką buvo pasiruošusi gyvybę paaukoti. Ir Sausio 13-ąją šiais metais tai tapo iki skausmo akivaizdu.

Yra tie, kurie atsimena teisingai. Kuriems misteris Landsbergis sugriovė blogio imperiją ir sau pri(ch)vatizavo Sąjūdžio atminimą bei moralinį kapitalą. Juo dangstantis ir buvo sukurta bei įteisinta santvarka, kurios pribrendęs vaisius šią Sausio 13-ąją nukrito. Ir tie, kurių atsiminimai ir darbai jau, pasirodo, nieko nebereiškia ir nieko verti.

Jie prisimena, galvoja, elgiasi, veikia ne taip, kaip elitui patiktų, todėl paprasčiausiai paskelbiami ne žmonėmis. Fašistais ir jedinstvininkais. Pamišėliais. Nors ką bendro turi fašistai, kokiais, priminsiu, sąjūdininkus vadino sovietinė propaganda, su komunistinio režimo išlaikymu besirūpinančiais veikėjais, taip ir lieka neaišku.

Kas labiau išniekino žuvusiųjų atminimą? Teisiamos už korupciją partijos pirmininkė su kagėbistinėmis šaknimis, dėl kurių jai niekada nebuvo gėda? Premjerė, nepraleidžianti progos įgelti ir pasityčioti iš valdomųjų, kraudama jiems vis sunkesnes pandemijos kaštų ir apribojimų naštas? Ar jų kalbas kurtinančiai nušvilpę protestuotojai?

Jautrūs inteligentai dabar grąžo rankas - ah, kaip baisu, ne laiku ir ne vietoje! Bet, kada, atleiskite, būtų tas tinkamas laikas ir vieta, jeigu nei į vieną iki tol vykusią protesto akciją ši valdžia nemalonėjo niekaip atsižvelgti, bent ateiti ir išklausyti žmonių? Priešingai, nesiskaitymas ir patyčios, savo galios demonstravimas tik augo ir stiprėjo.

Ne žmonės, o patys valdantieji apsitvėrė ir atsiribojo, apsistatė represinių struktūrų pajėgomis.

Ne žmonės, o patys valdantieji apsitvėrė ir atsiribojo, apsistatė represinių struktūrų pajėgomis. Tokią dieną ir tokioje vietoje. Įtikėjusi, kad yra vieninteliai Sąjūdžio paveldėtojai, šita saujelė sukurtosios parazitinės sistemos naudos gavėjų ir privilegijuotųjų, besigirianti ryšiais su mafija šaika dar drįsta imituoti kažkokį tęstinumą su tų sausio dienų dvasia, suteikti sau teisę tinkamai pagerbti didvyrius, juos ginusią ir išlaikančią tautą dabar vadinti ne žmonėmis?

Net mano gimtojo Turkmėnistano prezidentui S. Nijazovui, na, tam, kuriam buvo statomos auksinės statulos, mirus jo sūnus ar giminaitis nepaveldėjo valdžios. Posovietinėje erdvėje tai yra įvykę tik Azerbaidžane, kur valdo Alijevų šeima, ar Baltarusijoje, kur batka dar tik stengiasi sostui paruošti savo jaunėlį sūnų.

Net griežtai autoritariniuose Uzbekistane ar Kazachstane neišdegė to padaryti. Išskyrus... Lietuvą, kur „prezidentas" Landsbergis nepailsdamas ruošia prezidentauti savo anūką, pakeliui nurinkdamas jam visus šapelius nuo tako. Lyg ir europietiškoje, ne azijinėje Lietuvoje gyvename, kurioje anuomet Sąjūdis ir kovojo prieš nomenklatūros privilegijas. Tai kas čia ir ko turėtų gėdytis ne tik apsistatęs „paturbintais" aptvarais, bet ir sulindęs į būdą, kad tik nereikėtų į akis pažvelgti žmonėms, kurie tuomet buvo vadinami tauta?

Išties tai buvo gedulo ir gėdos diena.

Šiandien, matyt, tauta yra tik ta sauja apsitvėrusiųjų. Visi kiti tik trukdo jiems žygiuoti į jų šviesią ir sočią eurosojūzinę ateitį, dėl kurios jie išvers kailį tiek kartų, kiek tik reikės, ir nusidažys tokia spalva, kokia reikės.

Išties tai buvo gedulo ir gėdos diena.

Netikiu, kad ši gėdinga tvora gali būti nugriauta ir šitie valdantieji su valdomaisiais vėl susitiktų ir pajėgtų bendrauti ramiai, lyg niekur nieko. Taip nebebus. Anuomet neįvykusi liustracija velkasi lyg kruvinas šešėlis iki pat šiandienos. Ir kol ji neįvyks, kol bendradarbiavimo su anuo režimu ir tautai bei valstybei tada ir vėliau padarytų nusikaltimų ir niekšybių paslaptys ir paslaptėlės nebus atidengtos, apšviestos ir atitinkamai įvertintos, o kaltieji nubausti, tol ne švilpianti minia, bet šitie ponai niekins ir tryps už Lietuvos laisvę žuvusiųjų atminimą.

The post Dr. Rasa Čepaitienė. Atminties pri(ch)vatizacija appeared first on LAIKMETIS.

Kaip panašaus pobūdžio akademinės instrukcijos dera su akademine laisve ir su žmonių laisve šiaip bendraujant? Ar tai sektinas pavyzdys?

- Žinoma, su akademine ir šiaip bendravimo laisve – niekaip nedera. Universitetų misija – ieškoti mokslo tiesos ir to mokyti studentus. Tad akademinė laisvė yra fundamentalus jų veikimo principas, grįstas įsitikinimu, kad kiekvienas studijų dalyvis, ir studentas, ir dėstytojas, turi teisę turėti ir viešai reikšti savo asmeninę nuomonę, klausinėti ir ginčytis, tik ta nuomonė privalo būti paremta faktais ir argumentais, kurie patikrinami eksperimentais ir tyrimais gautais duomenimis (gamtos ir socialiniuose moksluose) ar profesinėmis diskusijomis (humanitariniuose moksluose).

Kaip dėstytoja semestro pradžioje visuomet informuoju savo studentus, kad mano ir jų pozicijos tam tikrais, ypač pasaulėžiūriniais, klausimais gali ir nesutapti, tai yra visiškai normalu, tačiau tai niekaip neturi įtakoti mūsų santykio ar sukelti tarpusavio priešiškumą.

Tai laikau tolerancijos, pasitikėjimo ir diskusijų kultūros ugdymo įžanga. Atvirai ideologiškai paremti reikalavimai laikytis vienokių ar kitokių nuostatų ar vartoti tam tikrą žodyną ir nevartoti kitokio, net jei jie būtų motyvuojami pačių geriausių intencijų, kaip kad šiuo atveju lytinio jautrumo, yra tiesioginis kėsinimasis į šią laisvę, dar daugiau – kėsinimasis į pačius Vakarų civilizacijos pamatus – sokratiškąją dialogo, abejonės ir klausinėjimo kultūrą. Tai sau leidžia tik autoritarinių ar totalitarinių šalių universitetai, siekiantys ugdyti politiniam režimui paklusnių ir lojalių piliečių masę, kuriems šiukštu draudžiama kelti klausimas ir galvoti savo galva.

Yra nuomonė, kad taip kuriama „Naujakalbė“, liūdnai aprašyta žinomo antiutopininko George Orwell knygoje 1984-ieji. Ką jūs apie tai?

- Gal nedaug kas žino, kad G. Orwellas apie naujakalbę sužinojo ir ją talentingai aprašė remdamasis rusų rašytojo Jevgenijaus Zamiatino distopiniu romanu „Mes“, kuris pirmiausia buvo išleistas Vakaruose anglų kalba.

Šis autorius iki emigracijos gyveno ankstyvojoje Sovietų Rusijoje ir vienas pirmųjų pastebėjo bei aprašė šį besikuriančios komunistinės visuomenės fenomeną, kurį vėliau tyrinės ir kiti antropologai bei rašytojai.

Žinomas šiuolaikinis rusų autorius Viktoras Pelevinas savo nedideliame tekste „Zombinimas“ tai yra pavadinęs „leksine šizofrenija“ – siekiu kalbiniais eksperimentais įvaryti pleištą tarp tikrovės ir ją aprašančios kalbos, kitaip tariant išmušti sąmonei pagrindą iš po kojų, kad ji būtų dezorientuota ir tokiu būdu lengviau pavergiama. Ideologai visuomet pradeda nuo kalbos keitimo, išrasdami ir diegdami naujus, anksčiau negirdėtus naujadarus ir santrumpas, kokias, pavyzdžiui, itin mėgo sovietai, arba taip pakeisdami pažįstamų žodžių reikšmes, kad jie net įgydavo priešingas pradinei reikšmes.

tam prireikė kartų pasikeitimo ir ypač tam tikro specifinio politinio klimato susiformavimo

Prisiminkime Orwello „karas – tai taika, o taika – tai karas“ ir t.t. Ir tik vėliau, arba paraleliai, pereina prie simbolių keitimo. Todėl išgirdusi naujadarą „žmoga“ nė kiek nenustebau, tendencijos rodė, kad anksčiau ar vėliau ta linkme bus einama. Prisiminkime, kad, pavyzdžiui, pagrindiniai valstybės simboliai (himnas, herbas, vėliava) jau senokai yra tapę įvairių vizualinių ir prasminių eksperimentų taikiniais, kas neišvengiamai sukelia nevienareikšmes reakcijas

- Ar tai greit įsitvirtins visose Lietuvos aukštosiose mokyklose? Antai, Kauno Vytauto Didžiojo universitetas kol kas nepanoro komentuoti ar darys tą patį. Kokios tokių tendencijų pasekmės Vakarų liberaliajai demokratijai?

- Sakyčiau, kad šie procesai Lietuvoje, lyginant su itin sukairėjusiais Vakarų, ypač JAV, universitetais, jau visuotinai įtvirtinusiais politkorektišką kalbą, ideologinę cenzūrą ir kitaminčių persekiojimo metodus, net yra vėluojantys.

Kadangi tokie pokyčiai nėra natūralus dalykas, o tam tikros politinės valios ir galios taikymo pasekmė, tai mūsų postsovietinėje visuomenėje, kurios vyresni žmonės dar nesunkiai atpažįsta kairiosios totalitarinės ideologijos veikimo principus, tam prireikė kartų pasikeitimo ir ypač tam tikro specifinio politinio klimato susiformavimo.

Pastarajam pamatai buvo klojami per visą D. Grybauskaitės prezidentavimo dešimtmetį, o dabar, kartu su neobolševikinės „Laisvės“ partijos atėjimu į valdžią, jau galime stebėti visą puokštę iniciatyvų, stebinančių savo radikaliais užmojais ir masteliais, tačiau taip beatodairiškai buldozeriu stumiamais į priekį, nepaisant visuomenės dalies pasipriešinimo.

Neveltui „Laisvės“ partijos pirmininkė A. Armonaitė, atkartodama komjaunuolišką žodyną ir polėkį, yra ją pavadinusi avangardu. Kadangi buvęs Vilniaus Universiteto rektorius Artūras Žukauskas pateko į Seimą būtent su šia partija, tai, kaip ir jo ankstesnė veikla Universitete aktyviai diegiant genderizmą, nėra joks atsitiktinumas.

Neatsitiktinai dabartiniu VU rektoriumi tapo jo protežė Rimvydas Petrauskas, neatsiliekantis nuo savo mokytojo progresizmo diegimo darbuose, o gal net jį ir pralenkiantis. Tad ir „lyčiai jautrios kalbos“ idėjos ir principai, gimę VU lesbietiškojo feminizmo atstovių gretose, žinoma, dabartiniame VU rado sau palankią dirvą.

Manyčiau, kad tuo mūsų pažanguoliai neapsiribos. Kaip kažkada N. Chruščiovas bandė pavyti ir aplenkti Ameriką, tai ir jie deda ir toliau dės visas pastangas, kad savo ideologiniu įkarščiu bei uolumu pavytų ir aplenktų pažangiausius Vakarų universitetus.

Kokius priešnuodžius matytumėte šioms nerimą keliančioms tendencijoms?

- Šių metų balandį iš spaudos išėjo mano publicistinių straipsnių rinktinė „Nepolitkorektiška“, kurioje aprašau naujuosius sąmonės pavergimo mechanizmus ir pavyzdžius. Nors tai daugiau kaip penkerius metus rašyti tekstai, tikrovė net pralenkė mano prognozes – daugelis joje dar tik kaip daigeliai aprašyti dalykai per vienerius metus jau yra išsipildę ir suvešėję.

Tačiau savo knygoje kalbu ir apie priešnuodžius ideologinei naujakalbei ir sąmonės perkeitimo technikoms. Esu įsitikinusi, kad privalome aiškiai matyti šiuos pavojus ir su jais nesitaikstyti, tačiau ir jų nebijoti. Nes jokia ideologija, kad ir kokia svarbia ar grėsminga dėtųsi, negali atstoti ar įveikti tiesos. Tačiau turime ir ruoštis kovai.

The post Rasa Čepaitienė: universitetuose įsitvirtina ideologinė cenzūra ir kitaminčių persekiojimai appeared first on LAIKMETIS.