Benediktas XVI buvo didis katechezių mokytojas, kurio aštri ir išraiškinga mintis buvo ne savitikslė, bet bažnytinė ir visada lydėjo į susitikimą su Jėzumi, prisikėlusiu Nukryžiuotoju, Gyvuoju ir Viešpačiu. Tai buvo tikslas, link kurio vedė popiežius Benediktas.

„Tepadeda jis mums Kristuje iš naujo atrasti tikėjimo džiaugsmą ir gyvenimo viltį“, – pridūrė Pranciškus.

Dvasinis palydėjimas visų pirma yra svarbus savęs pažinimui, kuris yra būtina dvasinės įžvalgos sąlyga. Žiūrėjimas į veidrodį ne visada padeda save suprasti – reikia ir žvilgsnio iš šalies. Dievo malonė mumyse visada keičia mūsų prigimtį. Ji yra tarsi geroji sėkla, beriama į dirvą (žr. Mk 4, 3–9).

Svarbu leisti save pažinti kitam žmogui – tai nereiškia leisti spręsti už mus, o nebijoti pasidalinti trapesniais aspektais, dėl kurių jaučiamės silpni, pažeidžiami ar bijome būti teisiami. Tačiau jei išmokstame gerbti ir priimti savo trapumą, aukoti jį Dievui, jis tampa tikru turtu, leidžiančiu mums būti švelniems, gailestingiems ir meiliems.  

„Tai daro mus žmonėmis“, – pažymėjo popiežius Pranciškus, primindamas, kad piktoji dvasia Jėzų dykumoje gundė būtent tokiu pasiūlymu: atsikratyti trapumo blogiu. O Dievas pasielgė priešingai – kad padarytų mus panašiais į jį, priėmė mūsų trapumą.

Dvasinis palydėjimas, jei paklūsta Šventajai Dvasiai, padeda atskleisti rimtus mūsų požiūrio į save pačius ir Viešpatį nesusipratimus. Tai matome keliuose Evangelijos pasakojimuose, kai pats Jėzus padėjo žmonėms susiprasti ir išsilaisvinti iš klaidingų įsitikinimų. Atsiminkime pokalbius su samariete, Zachiejumi, nusidėjusia moterimi, Nikodemu ar Emauso mokiniais. Iš tiesų, Jėzų sutikę žmonės nepabijojo atverti savo širdžių, kalbėti apie savo pažeidžiamumą ir netinkamumą, o toks pasidalijimas tapo išganymo ir veltui gauto atleidimo patirtimi.    

Pasakoti kito žmogaus akivaizdoje tai, ką patyrėme ar ko ieškome, visų pirma padeda aiškiau suprasti save pačius, iškelti į paviršių mintis, kurios yra mumyse ir kurios dažnai įkyriai kartoja: „Aš viską padariau blogai, esu nieko vertas, niekas manęs nesupranta, man niekada nepavyks, esu pasmerktas nesėkmei“ ir pan.

Pokalbis su kitu padeda demaskuoti šias klaidingas ir nuodingas mintis ir pajusti, jog esame Viešpaties mylimi ir gerbiami tokie, kokie esame, taip pat jog sugebame daryti gerus darbus dėl jo. Su nuostaba atrandame kitokį požiūrį į dalykus ir visada mumyse esančius gėrio ženklus. Tas arba ta, kurie mus lydi, nepakeičia Viešpaties savimi ir neatlieka darbo už palydimą asmenį, tačiau eina kartu su juo, skatina įsižiūrėti į širdies, kur veikia Viešpats, judesius, pažymėjo Pranciškus, perfrazavęs afrikietišką patarlę, kad po vieną einama greičiau, tačiau kartu – saugiau ir toliau.

po vieną einama greičiau, tačiau kartu – saugiau ir toliau.

Dvasinis palydėjimas tampa vaisingas, kai abi pusės patiria buvimą vaiku ir dvasinę brolybę. Atskleidžiame, kad esame Dievo vaikai tada, kai suvokiame, jog esame broliai, seserys ir to paties Tėvo vaikai. Todėl būtina būti keliaujančios bendruomenės dalimi. Turime tai iš tiesų suprasti: esame bendruomenė. Neiname pas Viešpatį po vieną.

Kaip sako ir Evangelijos pasakojimai, neretai esame sustiprinami ir išgydomi kito žmogaus tikėjimo dėka, ypač tada, kai ties kažkuo užstringame ar patiriame vidinį paralyžių. Ir kitas žmogus gali pasveikti mūsų užtarimo dėka. Be sūnystės ir brolybės patirties dvasinis palydėjimas gali sukelti nerealistiškus lūkesčius, nesusipratimus ir priklausomybės formas, dėl kurių asmuo lieka infantilus.

Pasak popiežiaus, Mergelė Marija yra dvasinės įžvalgos mokytoja: daug klausosi, saugo dalykus savo širdyje, o kai prabyla – palieka pėdsaką. Trumputis sakinys, užrašytas evangelisto Jono, yra patarimas visų laikų krikščionims: „Darykite viską, ką jis jums palieps“. Marija žino, kad Viešpats kreipiasi į kiekvieno žmogaus širdį ir prašo šį žodį paversti veiksmais bei pasirinkimais. Marija, dalyvavusi visuose esminiuose Jėzaus gyvenimo momentuose, ypač nukryžiavimo valandoje, tai žino geriau už visus.

„Brangūs broliai ir seserys, dvasinė įžvalga yra menas, kurio galima išmokti ir kuris turi savo taisykles“, – sakė popiežius Pranciškus. Pasak jo, jei gerai perprasime šį meną, jis leis gražiau ir tvarkingiau išgyventi dvasinę patirtį. Tačiau visų pirma dvasinė įžvalga yra Dievo dovana, kurios visada reikia prašyti, niekada neapsigaunant, kad viską žinome ir mums pakanka savęs pačių.

Galime atpažinti Viešpaties balsą, nes jis išsiskiria iš kitų, nuramina ir padrąsina. „Nebijok“, sako angelas Marijai, „Nebijok“, drąsina Jėzus Petrą, „Nebijokite“, ištaria angelas moterims Velykų rytą. Ir mums Viešpats kartoja – „Nebijokite“. Jei pasitikėsime jo žodžiu, gerai sudalyvausime gyvenimo rungtynėse ir padėsime kitiems. Kaip sakoma psalmėje, jo Žodis – žibintas mūsų kojoms ir šviesa mūsų takui (žr. Ps 119, 105).

The post Popiežius: nebijokite savo pažeidžiamumo appeared first on LAIKMETIS.

Brandžių ir laimingų santykių pagrindas yra užuojauta ir atleidimas. Jėzus, kalbėdamas apie atleidimą, akcentavo, jog tikroji meilė atsiskleidžia tada, kai nemąstome apie atlygį. Vienam Jėzaus mokiniui paklausus, kiek kartų reikia atleisti savo broliui, Jėzus praplėtė atleidimo sąvoką ir mokė atleisti kiekvieną kartą.

XFM radijo laidoje „Kartu Saldu“ laidos vedėjai Mindaugas ir Kristina Pikūnai aptarė, kokiais principais reiktų vadovautis, jog atleisti vienas kitam būtų lengviau.

Apsisprendimas atleisti

Atleidimas visų pirma priklauso nuo mūsų pačių apsisprendimo atleisti. Nors teisingumas labai svarbus, santykiuose mes turime vadovautis daugiau atleidimu nei kerštu.

„Daug porų klausia, ar reiktų atleisti vyro ar moters neištikimybę. Yra tų, kurie atleidžia ir santykiai susitvarko, yra žmonių, kurie atleidžia ir viskas nueina „šuniui ant uodegos“. Jeigu atleidi, nereiškia, kad viskas bus gerai. Tačiau aš manau, kad atleidimas yra ta lengva našta, kurią Dievas kviečia mus nešti. Neatleidimas gali atrodyti teisingesnis kelias, bet iš esmės jis yra sunkesnis ir gali būti net nepakeliamas“, – dalinasi Mindaugas.

Nėra nieko, kas visam laikui sunaikintų santykį, jeigu praktikuosime atleidimą.

„Nėra nieko, kas visam laikui sunaikintų santykį, jeigu praktikuosime atleidimą“, – papildo Kristina.

Jėzus neįvardijo nei vieno dalyko, kuris galėtų būti didesnis už malonę. Mes visi jos turime užtektinai, kad galėtume atleisti kitam.

Atsakomybė

Atleisti nereiškia toleruoti netinkamą savo sutuoktinio ar vaiko elgesį. Atleidimas priklauso nuo mūsų, tačiau kitam žmogui priklauso prisiimti atsakomybę, pripažinti, kad elgėsi netinkamai ir norėti išgyti. Tam, kad santykiai vystytųsi, atleidimas turi rasti atgarsį. Mes turime visada įvertinti situaciją, kalbėti vienas su kitu ir praktikuoti atleidimą.

Lygiai pat svarbu ir mums prisiimti atsakomybę. Jeigu matome, kad mūsų sutuoktinis įsiskaudino dėl mūsų elgesio, net jei mums atrodo, kad nieko nepadarėme, palengvinkime jam atleidimo procesą – paprašykime atleidimo, prisiimkime atsakomybę ir stenkimės daugiau taip nebedaryti.

Savo nuodėmingumo supratimas

Saliamonas 7 Mokytojo knygos skyriuje rašo: „[N]ėra žemėje teisaus žmogaus, kuris visad gera darytų ir niekad nenusidėtų“ (Mok 7, 20). Tą patį kalba ir apaštalas Paulius: „Visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės“ (Rom 3:23). Biblija kalba, jog mes visi esame vienodi, tad kitas svarbus žingsnis atleidimo link yra prisiminti, jog mes esame lygiai tokie patys: daug kur klystame, trokštame atleidimo ir jį gauname.

„Man atleisti yra lengviau, kai aš prisimenu, kad ir aš pati taip darau“, ‒ atvirauja Kristina.

pažeidžiamumas labai svarbus santykyje ir atsiprašymas yra su tuo susijęs.

Klaidinga manyti, jog esame geresni už savo sutuoktinį ar vaikus. Mes lygiai taip pat suklystame ir nenorime daryti to, kas mums neįdomu. Tad kodėl pykstame ant kitų?

Pažeidžiamumas

Dar vienas svarbus dalykas yra pažeidžiamumas. Mes vengiame jo šeimoje dėl įvairių priežasčių. Galbūt susikūrėme įvaizdį, kuris nebepalaiko pažeidžiamumo, o galbūt mes jaučiamės jau per daug pažeidžiami ir kiti žmonės naudojasi mumis. Tačiau pažeidžiamumas labai svarbus santykyje ir atsiprašymas yra su tuo susijęs. Net jeigu buvome įskaudinti praeityje ir norime apsaugoti save, svarbu, vėl patyrus įžeidimą ar įskaudinimą, sakyti: „aš vis tiek nenusivilsiu gyvenimu, nenusivilsiu Dievu ir liksiu ištikimas vertybėms“.

Susivaldymas

Atleidimas taip pat yra labai susijęs su susivaldymu. Kai atleidžiu, suvaldau pyktį, netęsiu to susierzinimo ir nenukreipiu į kitą žmogų nemalonių jausmų, priekaištų ar kaltinimų. Kai susivaldau, pažiūriu į save, kas vyksta su manimi ir atleidžiu.

Apaštalas Paulius kalbėdamas apie meilę, gerumą, atleidimą ir susivaldymą, tai vadina dvasios vaisiais. Kaip valgydamas žemuogę ar arbūzą, tu negauni vien vandens, bet ir vitaminų bei mineralų, taip ir atleidimas yra susijęs su susivaldymu.Meilė ir atleidimas skatina mus susivaldyti.

Padėkime vienas kitam

„Aš manau, kad atleidimo klausimas apnuogina daug svarbių dalykų: pažeidžiamumą, susivokimą, pamatymą savęs Dievo akyse. Tie dalykai palieka svarbų atgarsį ne tik atleidimo, bet ir apskritai tavo kaip asmenybės brandos plotmėje“, ‒samprotauja Mindaugas.

Atleidimas nėra lengvas kelias ir mes turime padėti vienas kitam silpnume. Neužsidėkime naštų, o per atleidimą išsiaiškinkime, kas mums trukdo eiti toliau. Užuojautą, širdies jautrumą abiem poros dalelėms reikia treniruoti, praktikuoti ir vystyti.  O būtent ir šitie rūbai – jautrumas, atlaidumas ir malonė vienas kitam ‒suteikia galimybę patirti ir išlaikyti meilę ilgą laiką.

The post Mindaugas ir Kristina Pikūnai: Dievas kviečia šeimoje atleisti appeared first on LAIKMETIS.