Santykių pradžioje mes esame apsvaigę įsimylėjimu, žavimės vienas kito geriausiomis savybėmis, tačiau nėra nei vieno tobulo žmogaus žemėje ir tik laiko klausimas, kada mes vienas kitą nuvilsime ar įskaudinsime. Svarbu pastebėti, kaip mes elgiamės tokiose situacijose. Ar pradedame priekaištauti, auklėti ir bausti, ar užsidengiame savo akis meile ir atleidžiame?
Brandžių ir laimingų santykių pagrindas yra užuojauta ir atleidimas. Jėzus, kalbėdamas apie atleidimą, akcentavo, jog tikroji meilė atsiskleidžia tada, kai nemąstome apie atlygį. Vienam Jėzaus mokiniui paklausus, kiek kartų reikia atleisti savo broliui, Jėzus praplėtė atleidimo sąvoką ir mokė atleisti kiekvieną kartą.
XFM radijo laidoje „Kartu Saldu“ laidos vedėjai Mindaugas ir Kristina Pikūnai aptarė, kokiais principais reiktų vadovautis, jog atleisti vienas kitam būtų lengviau.
Apsisprendimas atleisti
Atleidimas visų pirma priklauso nuo mūsų pačių apsisprendimo atleisti. Nors teisingumas labai svarbus, santykiuose mes turime vadovautis daugiau atleidimu nei kerštu.
„Daug porų klausia, ar reiktų atleisti vyro ar moters neištikimybę. Yra tų, kurie atleidžia ir santykiai susitvarko, yra žmonių, kurie atleidžia ir viskas nueina „šuniui ant uodegos“. Jeigu atleidi, nereiškia, kad viskas bus gerai. Tačiau aš manau, kad atleidimas yra ta lengva našta, kurią Dievas kviečia mus nešti. Neatleidimas gali atrodyti teisingesnis kelias, bet iš esmės jis yra sunkesnis ir gali būti net nepakeliamas“, – dalinasi Mindaugas.
Nėra nieko, kas visam laikui sunaikintų santykį, jeigu praktikuosime atleidimą.
„Nėra nieko, kas visam laikui sunaikintų santykį, jeigu praktikuosime atleidimą“, – papildo Kristina.
Jėzus neįvardijo nei vieno dalyko, kuris galėtų būti didesnis už malonę. Mes visi jos turime užtektinai, kad galėtume atleisti kitam.
Atsakomybė
Atleisti nereiškia toleruoti netinkamą savo sutuoktinio ar vaiko elgesį. Atleidimas priklauso nuo mūsų, tačiau kitam žmogui priklauso prisiimti atsakomybę, pripažinti, kad elgėsi netinkamai ir norėti išgyti. Tam, kad santykiai vystytųsi, atleidimas turi rasti atgarsį. Mes turime visada įvertinti situaciją, kalbėti vienas su kitu ir praktikuoti atleidimą.
Santykiai / Unsplash nuotr.
Lygiai pat svarbu ir mums prisiimti atsakomybę. Jeigu matome, kad mūsų sutuoktinis įsiskaudino dėl mūsų elgesio, net jei mums atrodo, kad nieko nepadarėme, palengvinkime jam atleidimo procesą – paprašykime atleidimo, prisiimkime atsakomybę ir stenkimės daugiau taip nebedaryti.
Savo nuodėmingumo supratimas
Saliamonas 7 Mokytojo knygos skyriuje rašo: „[N]ėra žemėje teisaus žmogaus, kuris visad gera darytų ir niekad nenusidėtų“ (Mok 7, 20). Tą patį kalba ir apaštalas Paulius: „Visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės“ (Rom 3:23). Biblija kalba, jog mes visi esame vienodi, tad kitas svarbus žingsnis atleidimo link yra prisiminti, jog mes esame lygiai tokie patys: daug kur klystame, trokštame atleidimo ir jį gauname.
„Man atleisti yra lengviau, kai aš prisimenu, kad ir aš pati taip darau“, ‒ atvirauja Kristina.
pažeidžiamumas labai svarbus santykyje ir atsiprašymas yra su tuo susijęs.
Klaidinga manyti, jog esame geresni už savo sutuoktinį ar vaikus. Mes lygiai taip pat suklystame ir nenorime daryti to, kas mums neįdomu. Tad kodėl pykstame ant kitų?
Pažeidžiamumas
Dar vienas svarbus dalykas yra pažeidžiamumas. Mes vengiame jo šeimoje dėl įvairių priežasčių. Galbūt susikūrėme įvaizdį, kuris nebepalaiko pažeidžiamumo, o galbūt mes jaučiamės jau per daug pažeidžiami ir kiti žmonės naudojasi mumis. Tačiau pažeidžiamumas labai svarbus santykyje ir atsiprašymas yra su tuo susijęs. Net jeigu buvome įskaudinti praeityje ir norime apsaugoti save, svarbu, vėl patyrus įžeidimą ar įskaudinimą, sakyti: „aš vis tiek nenusivilsiu gyvenimu, nenusivilsiu Dievu ir liksiu ištikimas vertybėms“.
Susivaldymas
Atleidimas taip pat yra labai susijęs su susivaldymu. Kai atleidžiu, suvaldau pyktį, netęsiu to susierzinimo ir nenukreipiu į kitą žmogų nemalonių jausmų, priekaištų ar kaltinimų. Kai susivaldau, pažiūriu į save, kas vyksta su manimi ir atleidžiu.
Apaštalas Paulius kalbėdamas apie meilę, gerumą, atleidimą ir susivaldymą, tai vadina dvasios vaisiais. Kaip valgydamas žemuogę ar arbūzą, tu negauni vien vandens, bet ir vitaminų bei mineralų, taip ir atleidimas yra susijęs su susivaldymu.Meilė ir atleidimas skatina mus susivaldyti.
Padėkime vienas kitam
„Aš manau, kad atleidimo klausimas apnuogina daug svarbių dalykų: pažeidžiamumą, susivokimą, pamatymą savęs Dievo akyse. Tie dalykai palieka svarbų atgarsį ne tik atleidimo, bet ir apskritai tavo kaip asmenybės brandos plotmėje“, ‒samprotauja Mindaugas.
Atleidimas nėra lengvas kelias ir mes turime padėti vienas kitam silpnume. Neužsidėkime naštų, o per atleidimą išsiaiškinkime, kas mums trukdo eiti toliau. Užuojautą, širdies jautrumą abiem poros dalelėms reikia treniruoti, praktikuoti ir vystyti. O būtent ir šitie rūbai – jautrumas, atlaidumas ir malonė vienas kitam ‒suteikia galimybę patirti ir išlaikyti meilę ilgą laiką.
