Penktadienio popietę jo palaikai pagerbimui bus atvežti į Šv. Jonų bažnyčią, su juo galės atsisveikinti visi norintys. Vakare bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios. Šeštadienį vadas bus palaidotas Antakalnio kapinėse.

Penktadienio popietę istorinė asmenybė bus pagerbta padedant vainikus nuo prezidento, Seimo pirmininkės, premjerės. Vainikus padės ir pagarbą atiduos Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas ir Lietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys. 

J. Vitkus-Kazimieraitis laikomas pagrindiniu partizaninio pasipriešinimo sistemos kūrėju.

Pernai spalį Druskininkų savivaldybėje, Leipalingyje, Dzūkų gatvėje esančio pastato, kuriame nuo 1944 metų veikė sovietinių struktūrų – NKVD-MVD-MGB Leipalingio poskyris ir stribų būstinė, kieme vykdytų archeologinių kasinėjimų metu, buvo rasti užkasti žuvusio partizano palaikai.

Kaip skelbė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, DNR tyrimai patvirtino, kad tai yra Pietų Lietuvos partizanų srities vado J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikai.

Buvo baigęs karo mokslus

J. Vitkus gimė 1901 metais Skuodo valsčiuje, Ketūnų kaimo ūkininko šeimoje. Vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir ėmus organizuoti vietinę savivaldą, 1918 metų pabaigoje jis pradėjo dirbti Tirkšlių savivaldybėje raštininku sekretoriumi. 1920 metais J. Vitkus įstojo į Kauno karo mokyklą, 1921-aisiais baigė ir buvo paskirtas į Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, gynusį Širvintų–Giedraičių barą.

Vėliau jis gilino savo žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, mokėsi Briuselio karo vadovybės inžinerinėje mokykloje, grįžęs iš studijų užsienyje tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku.

1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją, aktyviai bendradarbiavo tuomečiuose leidiniuose, buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde.

1941-iais Lietuvą okupavus vokiečiams, J. Vitkus pasitraukė iš kariuomenės. 1942–1944 metais dalyvavo Lietuvos antinaciniame pasipriešinime: buvo pogrindžio organizacijos „Lietuvių frontas“ Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę organizaciją „Kęstutis”, buvo šios organizacijos Vilniaus apygardos štabo viršininkas, dėstė pogrindinėje karo mokykloje.

Antrosios bolševikinės okupacijos metais J. Vitkus visas jėgas skyrė partizanų veiklai organizuoti. Būdamas aukščiausio rango karininkas partizaniniame pasipriešinime, jis atliko ypatingą vaidmenį – steigė štabus, rengė dokumentus. 1946-iais buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.

J. Vitkus-Kazimieraitis paruošė svarbius partizanų kovos dokumentus: „Partizanų taktika ir vadovavimas“, „Partizanų dalinių rikiuotė ir vadovavimas“, karo lauko teismo ir apdovanojimo nuostatus, priesaikos tekstą bei kita, leido srities laikraštį „Laisvės varpas”, pats rašė karo dienoraštį.

Tapęs pirmosios partizanų srities vadu jis rūpinosi tolesniu rezistentų vienijimusi – bandė susisiekti su kitais Lietuvoje veikiančiais partizanų štabais ir sudaryti Lietuvos partizanų vyriausiąjį štabą.

1946 metais jo vadovaujamas štabas paskelbė pirmąją Lietuvos partizanų vadų politinę deklaraciją, kurioje išdėstyti svarbiausi Lietuvos valstybingumo atkūrimo principai vėliau buvo pakartoti 1949 metų vasario 16 dienos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijoje, dar vadinamojoje „partizanų konstitucijoje“.

A. Ramanauskas vadino savo mokytoju

Pasak partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago, „visi jutome ir supratome, kad šis žmogus — tai neįkainojamas ir nepamainomas partizanų organizacijos vadas.” Jis J. Vitkų-Kazimieraitį laikė partizanų idealu ir savo mokytoju.

1946 metų liepos 2 dienos susirėmime su MGB pasieniečių būriu netoli Guobinių kaimo Kazimieraitis buvo sunkiai sužeistas ir greitai mirė. Iš pradžių čekistai nesuprato, kokios svarbos asmenį jie atsivežė, tad atlikę formalumus Kazimieraičio kūną užkasė čia pat, Leipalingio MGB būstinės kieme.

Pasklidus gandams apie svarbaus pogrindžio dalyvio žūtį, po keturių parų iš Vilniaus buvo atvežtas neseniai suimtas „Laisvės varpo“ redaktorius Jonas Ivavičius, o Kazimieraičio kūnas atkastas atpažinti ir pakartotinai užkastas.

Iš Rusijos valstybiniame archyve esančių dokumentų žinoma, kad apie Kazimieraičio žūtį buvo informuoti aukščiausi tuometės Sovietų Sąjungos vadovai.

1948 metais bolševikai J. Vitkaus-Kazimieraičio žmoną Genovaitę su penkiais vaikais ištrėmė į Rusijos Irkutsko sritį.

1947 metais Dainavos apygardos partizanų vadų nutarimu Merkio partizanų rinktinė buvo pavadinta Kazimieraičio vardu. Vieninteliame aukščiausiame partizanų suvažiavime 1949-iais Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo sprendimu už ypatingus nuopelnus J. Vitkui-Kazimieraičiui po mirties suteiktas aukščiausias kovinis žymuo – Laisvės kovotojo karžygio vardas, jis apdovanotas aukščiausiu partizaniniu apdovanojimu – I laipsnio Laisvės kovų kryžiumi (su kardais).

1997-iais prezidento dekretu J. Vitkus-Kazimieraitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu. Jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas, progimnazija gimtajame Tirkšlių miestelyje, gatvės Vilniuje, Kaune, Varėnoje.

The post Vilniuje - partizanų vado J. Vitkaus-Kazimieraičio pagerbimas prieš laidotuves appeared first on LAIKMETIS.

Kenterberio arkivyskupas J. Welby princą įvardino buvusį „nepaprastu“ žmogumi, kuris paliko „milžinišką“ palikimą šaliai. „Jis nuolat iškėlė kitų interesus prieš savo interesus, ir tai buvo puikus krikščioniškos tarnystės pavyzdžiu“, - sakė jis.

Kalbėdamas su „BBC News“ arkivyskupas princą Philipą teigė buvus „labai gilaus tikėjimo žmogumi“, turėjusiu „nepaprastą ateities numatymo dovaną“. „Daugelyje sričių jis buvo dešimtmečiu priekyje… Pavyzdžiui, tokiais klausimais kaip klimato kaita ar tarpreliginis dialogas“, - sakė arkivysk. J. Welby.

Daugelyje sričių jis buvo dešimtmečiu priekyje.

Arkivyskupas dalinosi prisiminimai „BBC Radio 4“ šeštadienį, taip pagerbdamas kunigaikštį ir jo ilgus dešimtmečius trukusį tarnavimą esant karalienės šešėlyje. „Galbūt patys sugebėsime padaryti nepaprastus dalykus, tačiau princas Filipas parodė dar geresnį pavyzdį. Jo gyvenimo darbai parodė, kad tarnavimas kitiems ne visada gali būti matomas, bet jis visada yra būtinas", - sakė jis.

"Visų pirma, jis tarnavo karalienei 73 metus. Tai reiškė atidėti tuos dalykus, kuriuos daugelis žmonių turi, pavyzdžiui karjerą ar savo paties sureikšminimą. Jam svarbiausia buvo tarnauti karalienei ir šaliai, vykdant savo pareigas savo tarnystėje, einant karalienei iš paskos. „Jis sekė Kristaus pavyzdžiu, kuris kviečia kiekvieną žmogų sekti juo“, - teigė akivyskupas J. Welby.

Kardinolas Vincentas Nicholsas, katalikų bažnyčios vadovas Anglijoje ir Velse, sakė besimeldžiantis už karališkąją šeimą „liūdesio ir netekties akimirką“. „Mums labai trūks princo Philipo, jo charakterio, gyvybingumo ir veržlumo. Jis buvo tvirtos ištikimybės ir linksmumo pavyzdys. Tegul jis ilsisi ramybėje", - sakė jis.

Baptistų sąjungos atstovai sakė: „Mes meldžiamės už Jos Didenybę karalienę ir karališkąją šeimą. Mes meldžiamės, kad jie žinotų Dievo buvimą šalia. Dėkojame už princo Philipo gyvenimą, už palaikymą, kurį jis suteikė karalienei, ir už visa tai, ką jis atnešė mūsų tautai."

Metodistų bažnyčios kunigai Richardas Tealas ir Carolyn Lawrence pagerbė princo Philipo „atsidavimą karalienei“ daugiau nei 70 metų ir „jo ilgą ir išskirtinę tarnybą šaliai.“ „Dėkojame Dievui už kunigaikščio atsidavimą šimtams savanoriškų organizacijų ir teigiamą jo įtaką milijonui jaunų žmonių gyvenimų“, - sakė jie. „Meldžiamės, kad ateinančiomis dienomis ir savaitėmis karalienės sielvartą įveiktų jos stiprus tikėjimas, ir reiškiame užuojautą jai ir visai karališkajai šeimai."

The post Anglijos bažnyčių vadovai meldėsi už princą Philipą: jis buvo puikiu krikščioniškos tarnystės pavyzdžiu appeared first on LAIKMETIS.

Londone, Edinburge, Kardife, Belfaste ir kituose miestuose nuo vidurdienio vietos (14 val. Lietuvos) laikų buvo iššauta 41 salvė vienos minutės intervalu. Australijos gynybos pajėgos savo pagarbą saliutu pareiškė 17 val. vietos laiku prie Parlamento rūmų Kanberoje, o Naujoji Zelandija planuoja tokį pagerbimą surengti sekmadienį.

„Jo Karališkoji Aukštybė mums palieka nepalenkiamos dvasios, pastovumo ir nepalaužiamo pareigos jausmo palikimą, – pareiškė JK gynybos štabo viršininkas generolas Nickas Carteris (Nikas Karteris). – Ačiū nuo visų mūsų, tarnaujančių šiandien ir tarnavusių anksčiau.“

Edinburgo kunigaikštis Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo Karališkajame kariniame laivyne; tuo metu jo karjerą kariuomenėje atrodė daug žadanti. Jis prisijungė prie laivyno kaip kadetas 1939 metais ir per karą pelnė pripažinimą dėl savo tarnybos kariniame laive „HMS Valiant“ per 1940 kovą vykusį mūšį prie Matapano kyšulio Graikijos Peloponeso pusiasalyje. Jis įgijo komanderio rangą, o paskui pasitraukė iš aktyviosios tarnybos.

Praėjus dvejiems metams nuo karo pabaigos, Philipas vedė būsimą karalienę Vestminsterio abatijoje, kai jiedu buvo atitinkamai 21 ir 26 metų amžiaus. Jo karjera laivyne staiga pasibaigė, 1952 metais mirus karaliui George VI (Džordžui VI) ir sostą perėmus Elizabeth.

Per jos karūnavimą 1953 metais Philipas pasižadėjo būti savo sutuoktinės „gyvenimo ir sveikatos palydovu“ ir nuo tos gyvenimo akimirkos uoliai atliko monarchės pagalbininko vaidmenį.

Pora užaugino keturis vaikus – sosto įpėdinį Charlesą (Čarlzą), Anne (En), Andrew (Endrių) ir Edwardą (Edvardą).

Žmonės šeštadienį toliau dėjo gėles prie Bakingamo rūmų ir Vindzoro pilies, nepaisydami valdžios ir karališkosios šeimos raginimų nesibūriuoti dėl koronaviruso pandemijos.

„Manau, kad visi yra sukrėsti, – sakė 67 metų Steinso gyventoja Maureen Field (Morin Fild). – Manau, kad visi norėtų pareikšti pagarbą. Dėl viruso daugelis žmonių turi laikytis atokiau. Jis nenorėjo didelių laidotuvių. Jis norėjo, kad su juo labai privačiai atsisveikintų šeimos nariai. Taigi, visi mes turime tai gerbti.“

The post Jungtinė Karalystė pagerbė mirusį princą Philipą patrankų salvėmis appeared first on LAIKMETIS.