Daug kas pasakytų, jog R. Ozolo asmenybė pasirinkta dėl noro išreikšti priešiškumą V. Landsbergiui, mesti pirštinę jo lyderystei Sąjūdyje. Nors, rodos, laikas neįsiamžinusius lyderius negailestingai nuneša užmarštin, staiga daug kam Lietuvoje parūpo, kokia tikroji R. Ozolo vieta istorijoje, su kuo jis konfliktavo ar draugavo, ką jis mąstė ar net kokioms protesto formoms jis šiandien būtų pritaręs.

Protestuotojams R. Ozolo vardo skandavimas šių metų Vasario 16 -ąją išties galėjo būti spontaniškas dar vienos sąjūdžio asmenybės pasirinkimas valdančiųjų politikams ir jų rinkėjams paerzinti. Visgi, reikia pasakyti, kad šiandienos kontekste R. Ozolo asmenybė ir jo mintys yra kur kas aktualesnės nei vien kautynės su V. Landsbergiu dėl vietos Sąjūdžio istorijos puslapiuose.

R. Ozolas ryškėja ne tik kaip dar vienas Antrosios respublikos lyderis, tačiau ir idėjinė opozicija dabartinei politikai. R. Ozolas su V. Landsbergiu įkūnija ne tik Sąjūdį, bet ir skirtingas Lietuvos vizijas.

Konservatorių ir liberalų partijos kartu su dabartiniais vadovais ir garbės pirmininkais nuosekliai kūrė globalios Lietuvos viziją, Andriaus Kubiliaus žodžiais, „išsikovoję teisę išvažiuoti iš Lietuvos“. Šių partijų politikai tapo aktyviausiais eurointegratoriais, sukūrusiais įsitikinimą, jog be Briuselio mes niekas.

Lietuvoje net įsigalėjo įsitikinimas, kad besipriešinantys gilesnei integracijai ir nenorintys atiduoti daugiau suvereniteto Sąjungai yra Kremliaus tarnai. Bet koks savarankiškumo gynimas Sąjungos sudėtyje paverstas antivalstybine veikla. To chrestomatinis pavyzdys – R. Ozolui prieš mirtį pateiktas Konstitucinio Teismo išaiškinimas, jog negalima rinkti parašų referendumui dėl euro įvedimo šalyje, kadangi tai prieštarautų Lietuvos geopolitiniams interesams.

Būtina paklausti, kuo Lietuvos suvereniteto apsaugojimas nuo Rusijos, galutinai sunaikinant jį  Vokietijos, Prancūzijos ir Briuselio biurokratų rankomis yra kitoks?

Tuo tarpu Ozolas nuosekliai saugojo suverenios Lietuvos idėją, aiškindamas, kad nepriklausomybei alternatyvų nėra

Tuo tarpu R. Ozolas nuosekliai saugojo suverenios Lietuvos idėją, aiškindamas, kad nepriklausomybei alternatyvų nėra. Nors nebuvo principinis ES priešas, jis nuogąstavo, kad su dabartiniais politiniais lyderiais šalyje Lietuva žengs visiško servilizmo keliu. R. Ozolas buvo tikras, kad visuomenė ir „politikai“, įpratę tarnauti imperiniam centrui, o ne jaustis valstybės šeimininkais, šitaip elgsis ir atsidūrę naujoje Sąjungoje.

Dar daugiau, jis teigė, kad Lietuvos politinė klasė esanti abejinga tautinio tapatumo, suverenumo, kalbos ir nacionalinės kultūros išsaugojimo ir kitiems pamatiniams klausimams, kuriems kaip tik ir meta iššūkį narystė Europos Sąjungoje. Jis neklydo.

Jau po R. Ozolo mirties įsisiūbavę Sąjungos klausimai dėl tolesnės integracijos, brexito ar Sąjungos kūrimo naujais pagrindais, rodos, buvo Ozolo išpranašauti. 1999 metais Lietuvos mokslų akademijoje jis piktinosi, kad „dėl buvimo [Europos] Sąjungoje prasmės net nekalbama – tai laikoma nekorektiška“, ir retoriškai klausė: „Ar ne laikas mums užuot vien daužius Europos Sąjungos duris, pagalvoti ir pakalbėti taip pat ir apie kitokį sutarties dėl narystės Europos Sąjungoje pobūdį?“  Tai klausimas, kurio nedrįstama Lietuvoje iškelti praėjus ir dvidešimčiai metų.

R. Ozolas pabrėžė, kad itin svarbu nustatyti aiškius nacionaline politika galinčius tapti Lietuvos santykius su ES. Atramos tašku laikyti nuostatą, kad ši sąjunga nėra amžina, tačiau šiuo metu neišvengiama, o nacionalinis gyvenimas sąjungoje turi būti organizuojamas taip, kad tautos nacionalinės galios ne menktų ir silpnėtų, o stiprėtų.

Su kuo menkesniais nuostoliais išgyventi dabartinį virsmą Sąjungoje (jo žodžiais „totalitarinę žiemą“), kiek įmanoma stiprintis ir kovoti už likusius suverenumo instrumentus. Taip elgiasi šiandieninė Lenkija ir Vengrija, kurios neatsisako savo valiutos, o savo teisinėje ir švietimo sistemoje gina nacionalinius interesus, brėždami linijas, kur Sąjungos biurokratai įsikišti gali, o kur jau nebe.

Deja, tačiau Lietuvos valdytojams net tokios mintys atrodo politiškai šventvagiškos. O bankų atstovai tokie, kaip Nerijus Mačiulis viešai teigia, kad Lietuva negali sekti Lenkijos keliu akcizo degalams ar kitais klausimais, nes tai esą... pažeistų ekologinius susitarimus su Briuseliu.

Tokie komentarai parodo vergišką mentalitetą, palydėta „chunveibiniško“ įkvėpimo: mūsų tautai gal ir nieko gero iš to nebus, bet sąjungos tikslus žaliajai ekonomikai įvykdysime su kaupu! Akivaizdi antiozolinė santykių su ES perspektyva, kurią entuziastingai įgyvendina ir Lietuvos valdantieji, dažnai liejantys pasipiktinimą ant Briuselio neklausančių kaimynų.

pradedama nujausti, kad Lietuva atsidūrė ant šeimą ir valstybę galutinai sunaikinančio Rubikono

Nors lietuviai, paties R. Ozolo žodžiais tariant, mąsto nugaromis t.y. apie grėsmes supranta tik tada, kai jos tampa daugiau negu akivaizdžios, panašu, kad šiandien ta diena atėjo. Kuomet ES lyderės Vokietijos valdantieji į savo vyriausybės programą įrašo siekį galutinai federalizuoti Sąjungą, redukuojant šalis nares iki autonominių respublikų statuso, o mūsų valdančiosios koalicijos narys Rusijos agresijos akivaizdoje teigia, kad būtina kuo greičiau priimti gėjų partnerystę, kad įsiteigtume Vakarams, pradedama nujausti, kad Lietuva atsidūrė ant šeimą ir valstybę galutinai sunaikinančio Rubikono.

Jį peržengus tauta ir valstybė galimybės sugrįžti į istoriją daugiau nebeturės. Reikia tikėtis, kad šis globalistų programos presas, kurio jau nebegali ignoruoti daugybę eilinių Lietuvos piliečių bus tas momentas apie kurį rašė ir R. Ozolas. Jo teigimu, atsirėmę į Pirėnus ir pažinę dar nepažintą Sąjungą lietuviai vėl pamils savo nepriklausomybę.

Kuomet vieni stengiasi išsikovoti vietas balkone, tribūnuose ar reikalaudami titulų, R. Ozolas tyliai save įamžino knygose ir dienoraščiuose, kurios tapo plačiai prieinamos jo bendražygių dėka. Jis žinojo, kad tai, ką jis rašė tada buvo lietuviams dar nesuvokiama, tam turėjo ateiti tinkamas laikas.

Lenkija ir Vengrija jau kaunasi už suverenitetą Sąjungoje, radikaliai atmesdamos eurofederalizmą ir gindamos šeimos vertybes. Ar mes sugebėsime išgirsti R. Ozolo raginimą ir įsijungti į šias kovos gretas parodys laikas. Vieną galime šiandien konstatuoti: R. Ozolo plėtotos suvereniteto gynimo idėjos šiandien vėl yra tai, į ką galima atsiremti.

Romualdas Ozolas vėl sulaukė savo laiko.

The post Dovilas Petkus. Ozolas vėl sulaukė savo laiko appeared first on LAIKMETIS.

Susirinkome čia mes ne šiaip sau, susirinkom istorijos spiriami.

Imamės sunkaus ir ilgo darbo: atkurti valstybę. Ir imamės to darbo vėl neramiais laikais. 

Kam dar neaišku, kad Krymo okupacija yra pokarinį Europos ir viso pasaulio gyvenimą tvarkiusios tarptautinės teisės paniekinimas ir įžūlus atmetimas, tas dar turi laiko pagalvoti, tačiau to laiko labai nedaug.

Šaltojo karo išsekintai Eurazijos imperijai dėl vidinių negalių žlugus, o Vakarams visus teritorinius pokyčius pripažinus natūralia to žlugimo pasekme, tarptautinė teisė krizės nepatyrė. Eurazijai atsipeikėjus ir sustiprėjus, grįžtama į prieškarinius laikus: teisus tas, kuris stiprus, įžūlus ir gudrus. Tarptautinė teisė braška ir byra.

Iš čia – pirmoji lietuviams svarbi išvada: jei kas nors tokioj situacijoj mus laiko pasauly, tai visų pirma aukščiausioji tarptautinė teisė ir jas įgyvendinančios organizacijos – Jungtinės Tautos, Saugumo Taryba, NATO, nes esam pasaulyje pripažinta ir pripažįstama valstybė, nepaisant to, kad nesame nei stiprūs, nei įžūlūs, nei gudrūs, visų iš to kylančių vidinių ir tarptautinių problemų. Turim išmokti naudotis tarptautine teise geriau nei lig šiolei ir stiprinti ją savo patirtimi.

Antras svarbus iš išorės į mus einantis reikalavimas yra toks: nustatyti aiškius nacionaline politika galinčius tapti Lietuvos santykius su Europos Sąjunga. Atramos tašku siūlyčiau laikyti nuostatą, kad ši Sąjunga nėra amžina, tačiau šiuo metu neišvengiama, o nacionalinis gyvenimas Sąjungoje turi būti organizuojamas taip, kad tautos nacionalinės galios ne menktų ir silpnėtų, o stiprėtų.

Tam būtinas ne tik gudrumas, bet ir protas. Buvimą Sąjungoje lietuviai turi išnaudoti kaip tų dviejų tautos kokybių ugdymo metą, kovodami dėl savo žemės, savo ūkio ir finansų, savo kalbos.

nacionalinis gyvenimas sąjungoje turi būti organizuojamas taip, kad tautos nacionalinės galios ne menktų ir silpnėtų, o stiprėtų

Kad tai galėtume daryti sėkmingai, turim labai aiškiai pasakyti sau ir visiems, kokią Lietuvos valstybę šiandien turime. 1989–1990 metais mes ėjome kurti Lietuvos nacionalinės valstybės – pakankamai liberalios, atviros pasaulio naujovėm, tačiau nacionalinės, t. y. su visiška valstybę deklaravusios tautos valdžia ir savivalda.

Šiandien turime konstatuoti, jog gyvename ne nacionalinėje, o neoliberalinėje valstybėje, savo tikslu laikančioje ne tautos kūrimą ir ugdymą, o Lietuvos teritorijos gyventojų aptarnavimą pagal Sąjungos Lietuvai nustatytas normas, dekretus ir teisę (vadinamąją Lisabonos sutartį). Kodėl ir kada tai atsitiko, reikia ištirti sutelktomis mokslo žmonių pajėgomis kaip naujausios mūsų istorijos pamokas, kad tauta nebekartotų to, ką padarė blogai. 

Dar svarbiau yra susitarti, kaip turime gyventi jau šiandien, nustatydami ir savo, ir visuomenės, ir valstybės tikslus.

Visų svarbiausia, be ko neįmanoma  nieko  padaryti, ko nepasakant čia nebuvo verta nė rinktis, yra aiškus savo laikysenos apibūdinimas sau ir kitiems. Ją turėtų reikšti tokie žodžiai: atsakomybę už tautą ir valstybę prisiimame mes patys.

Dabar dažnai atrodo, kad už mus gyvena ir turi gyventi kažkas kitas – vyras, žmona, kaimas, valdžia, Europos Sąjunga, NATO. NATO apgins, Europos Sąjunga duos, valdžia netrukdys ir t. t., ir pan. Valdžia trukdys, Europos Sąjunga neduos, NATO neapgins, žmona nepadarys, vyras tik pridarys.

Ir viskas eis kaip ėję, kol neatsiras kas sako: aš padarysiu, aš apginsiu, mes sukursim. Yra žmonių, tai suprantančių ir taip gyvenančių, bet tai nėra visuomeninė mūsų gyvenimo norma, gyvenimo būdas, valstybės ideologijos reiškimosi būdas. O tokiu jis turi tapti ir būti, nes, kaip ir jau buvo sakyta, mes buvome ir liksim vienų vieni. 

Ir viskas eis kaip ėję, kol neatsiras kas sako: aš padarysiu, aš apginsiu, mes sukursim

Su šia fundamentaliąja nuostata tiesiogiai siejasi, iš jos išplaukia kita – perėjimo nuo aš į mes būdas, arba visuomeninio vienijimosi būdas. Sąjūdžio metais Vinco Kudirkos vienybė težydi mes supratome taip: stoji po tautine vėliava, ateini į mitingą ar Baltijos kelią, balsuoji už Sąjūdį – tu vieningas, tu „su tauta“.

Pasižiūrėkim, ką šiandien daro, kam atstovauja signatarai. Iš tos mūsų vienybės išėjo tai, kad nacionalinę valstybę primenančią struktūrą dar kūrėm 1990–1992-aisiais, o nuo kokių 1994-ųjų prasideda Lietuvos apsivertimas nuo kairiojo ant dešiniojo šono – perėjimas iš vienos priklausomybės į kitą, ir toliau kalbant ir tebekalbant apie vienybę, nepriklausomybę, suverenumą, demokratiją, tikrovėje gi naikinant nepriklausomybės pamatus ir ženklus.

Šiandien aišku, kad tik išliktų valdžioje, liberalai gali įstoti į šaulius, socialdemokratai gali blokuotis su lenkais, o visi kartu – įnirtingai blokuoti žmonių valią savo pažiūrą į svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus sužinoti referendumuose. Nebegalima leisti dangstantis vienybe ir demokratija valstybę griauti melagiams, apsimetėliams ir pastumdėliams.

Mūsų vienijimosi valstybingumo atkūrimui kriterijai yra pakankamai išryškėję: tu – su Lietuvos ateitimi, jeigu lietuvių gyvenimo vieta laikai Lietuvos žemę, lietuvių gyvenimo būdu laikai lietuvių tautą, o bendravimo būdu – lietuvių kalbą (tarpusavy – lietuviškai, su užsieniu – per vertimą).

Ar daug čia lieka demokratijos? Taip demokratija ir tegalima, nes demokratija yra susitarimas dėl aiškių kriterijų ir jų laikymasis. O kam atrodo, kad tai prievarta, tai tenka priminti, kad valstybė visur ir visada yra prievarta atskalūnams ir išdavikams.

The post Romualdas Ozolas. Tikslas ir uždavinys: atkurti valstybę appeared first on LAIKMETIS.