Šį kartą cenzūra atsisuko prieš kraštotyrininką, lituanistą Benjaminą Kondratą, kuris išleido jau 23-ąją serijos „Kūrėjų pėdsakais“ knygą, šį kartą apie Molėtų kraštą. „Kūrėjų pėdsakais“ – tai išsami Lietuvos regionų literatūrinės kraštotyros serija, skirta mūsų šalies regionų ir atskirų vietovių literatūriniam paveldui. Naujausioje knygoje apžvelgiami žymiausi praeities ir nūdienos kūrėjai, kilę iš Molėtų krašto. Šios knygos pristatymai jau buvo suplanuoti Molėtų viešojoje bibliotekoje bei jos filialuose Molėtų rajono miesteliuose ir kaimuose. Vis dėlto staiga, vienašališku bibliotekos vadovybės sprendimu, visi pristatymo renginiai buvo atšaukti. Kodėl?

Pasirodo, naujoje B. Kondrato knygoje, kurioje pateikiamos žymiausių Molėtų krašto kūrėjų biografijos, kritiškai atsiliepta apie rašytoją, režisierių Marių Ivaškevičių. Būtent už šį kritišką atsiliepimą apie kraštietį Molėtų viešosios bibliotekos vadovybė vienašališkai nusprendė neleisti knygos pristatyti savo erdvėse, Molėtų krašto laikraštyje net neslėpdama tokio sprendimo ideologinių motyvų, nors yra mokesčių mokėtojų išlaikoma įstaiga.

„Būčiau negalėjusi pažiūrėti į akis kūrėjų artimiesiems dėl tokios knygos, kuri būtų pristatoma rajono bibliotekose. Marius Ivaškevičius yra žinomiausias mūsų krašto menininkas, kurį pasirinkome bibliotekos globėju <…> Visi mūsų krašto kūrėjai yra gerbtini ir gerbiami žmonės. Esu šnekėjusi ne su vienu toje knygoje atsidūrusiu šio krašto kūrėju, jie sakė, kad jiems yra gėda būti tokioje knygoje. Todėl, manau, priėmiau teisingą sprendimą, neleisdama knygų pristatymų rajono bibliotekose,“ – sprendimą atvirai aiškino Molėtų viešosios bibliotekos direktorė Nijolė Stančikienė (Molėtų krašto laikraštis „Vilnis“, 2023 m. gegužės 2 d., Nr. 32 (8596)). Su tokiu sprendimu autoriui dar nėra tekę susidurti, visas iki tol leistas knygas jis galėdavo pristatyti to krašto, apie kurį bylojo jo knygos, bibliotekose.

Kuo išskirtinis mums būtent Marius Ivaškevičius? Tuo, kad parašė skandalingą romaną „Žali“, kuriame, kai kurių dar gyvų laisvės kovotojų nuomone, niekinamas ir šmeižiamas partizaninis judėjimas. Labai kritiškai apie šį rašytojo kūrinį atsiliepė žymiausi laisvės kovotojai ir disidentai.

M. Ivaškevičiaus romane „Žali“ veikia istorinių asmenybių prototipai, kurių pagrindinės figūros yra vadas Jonas Žemaitis-Vytautas ir jo kovos draugai. Knygos aprašyme teigiama: „Autorius atsisako politinio – prosovietinio arba prolietuviško – pasakojimo būdo ir išlaisvina veikėjus nuo būtinybės atstovauti tam tikrai pozicijai. Ribų nepripažįstanti vaizduotės galia veda skaitytojus ten, kur vengiant partizanų heroizavimo ir stribų demonizavimo tarpsta buitis, jausmai, intymus gyvenimas.“

Romane lyg ir veikia tikrų istorinių asmenybių prototipai, bet nieko bendro neturintys su realiai gyvenusiais žmonėmis. Partizanai čia vaizduojami bjauriai, nors nėra jokių istorinių duomenų patvirtinti tokiam vaizdavimui. Tai tikriausias šmeižtas atžvilgiu tų, kurie negali apsiginti. Pats Marius Ivaškevičius yra teigęs, kad šiuo romanu siekta ne šaipytis ar juoktis, bet pavaizduoti realistiškai. Kaip „realistiškumu“ galima vadinti bjaurias autoriaus vaizduojamas detales, kurių realiai niekada nebuvo?

Romane gausu tikrai skandalingų teiginių, pavyzdžiui: „Pamažu poetus, medikus ir mokslus išėjusius karininkus karas išžudė, o nauji inteligentai buvo per daug išsimokslinę, kad aukotų gyvybę už spalvą. Ir karas ėmė prastėti. Į jį ėjo kaimo bernai mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmogiškumą. Pamažu jie perėmė savo priešų metodus ir strategiją. Karas tapo žiaurus abipusiai.“ Ar tikrai partizanai perėmė sveiku protu nesuvokiamus mirusiųjų kūnų niekinimo metodus, guldymo prie bažnyčių ar turgaus aikštėse metodus, žiauriausių įmanomų kankinimų metodus? Tikrai jų strategija supanašėjo su priešų strategija?

Tokiame kontekste atrodytų suprantama, jeigu būtent M. Ivaškevičius būtų neįsileidžiamas į bibliotekas dėl savo, mano nuomone, antivalstybinės, Lietuvos laisvės kovotojus menkinančios ir šmeižiančios veiklos. Tačiau jam visos durys atviros, jo veikla bibliotekai neatrodo net truputį skandalinga – štai Molėtų viešojoje bibliotekoje paskutinis susitikimas su juo organizuotas dar gegužės 20 dieną. Tuo tarpu kraštotyrininkui, išdrįsusiam knygoje ne vien liaupsinti įžymųjį kūrėją, bet ir nurodyti su juo susijusias kontroversijas, bibliotekos durys uždarytos net po to, kai renginiai jau buvo suplanuoti.

Beje, dar 2022 m. lapkritį Molėtuose pagarsintas atvejis, kuomet Nacionalinio susivienijimo organizuotam renginiui „Lietuva karo šešėlyje: išlikimo strategija“ vietos neatsirado tiek viešojoje bibliotekoje, tiek savivaldybės administracijos posėdžių salėje, dėl ko galiausiai jis organizuotas privataus restorano salėje. Gegužės 8 dieną Nacionalinis susivienijimas organizavo kitą renginį – naujos knygos „Ukrainos karo pamokos“ pristatymą, kuriam, atrodytų, logiškiausia vieta būtų bibliotekos salė. Bet joje šįkart neatsirado laiko, tad renginys organizuotas kitoje vietoje.

Lietuvos „denacifikacijos“ apraiška

B. Kondrato atvejo iškėlimas į viešumą būtinas ne tik dėl cenzūros fakto, bet ir kaip itin iliustratyvus Lietuvoje susiklosčiusios situacijos, kai antivalstybines, bet kokį didvyriškumą dekonstruojančias nuostatas turėti net labai apsimoka, o patriotines ir tautines – net labai neapsimoka.

Visiems žinoma, kad pradėjusi karą Rusija paskelbė Ukrainos „denacifikavimo“ programą, bet mažai kas gilinosi, kas tai yra. Taip pat mažai kas suvokia, kad panaši programa, tik „švelniuoju“ būdu, vykdoma (sąmoningai ar tik dėl mados) ir Lietuvoje.

Kaip atkreipė dėmesį prof. Vytautas Radžvilas, Ukrainos „denacifikavimo“ planas buvo išdėstytas dviejų Rusijos karo propagandininkų Piotro Akopovo ir Timofejaus Sergeicevo, taip pat buvusio prezidento ir Rusijos Saugumo tarybos vadovo D. Medvedevo programiniuose straipsniuose. Vienas iš jų – T. Sergeicevo straipsnis „Ką Rusija turi padaryti Ukrainai“ – prieinamas ir lietuviškai. Šiame straipsnyje atskleidžiamas Rusijos programos ideologinis pagrindas ir ilgalaikiai tikslai, o tai yra siekis okupavus Ukrainą su šaknimis išrauti vadinamąjį „giluminį ukrainietiškumą“. Kas tai yra? Ukrainiečių tautos kalbinis nacionalizmas ir nacionalinė („banderiškoji“) istorinė atmintis. Kremliaus propagandistas Sergeicevas tą labai aiškiai išdėsto.

Kaip tuo tarpu pavadinti pagreitį įgaunančią Lietuvoje vykdomą kovos su istoriniais ir valstybiniais simboliais (pvz., paplūdimys Lukiškių aikštėje vietoj Vyčio monumento, K. Škirpos alėjos pervadinimas, J. Noreikos apšaukimas žydšaudžiu), Laisvės kovų diskreditavimo (pvz., M. Ivaškevičiaus „Žali“, R. Vanagaitės birželio sukilėlių bei A. Ramanausko-Vanago niekinimas, vėliau ją reabilituojant ir kviečiant į Knygų mugę), lietuvių valstybinės kalbos statuso ir jos norminės formos griovimo bei išstūminėjimo iš viešosios erdvės bei iš priderančio valstybinei kalbai monopolinio statuso oficialiame bendravime politiką?

Žinoma, tai „giluminio lietuviškumo“, kuris nebemadingas, nes Lietuva turi būti atvira, besienė ir beformė, išrovimo su šaknimis politika. Bet juk narsus ukrainiečių pasipriešinimas jeigu ko ir gali mus išmokyti, tai tikrai to, kad agresijai gali pasipriešinti tik vieninga ir stiprią tautinę savimonę turinti tauta.

Būtent „giluminį lietuviškumą“ nori išrauti ir tokie veikėjai kaip M. Ivaškevičius bei jam šiltnamio sąlygas kuriantys kultūrininkai. Romanų veikėjai čia nebeatstovauja „jokiai pozicijai“, autorius yra „neutralus“ Lietuvos laisvės kovoms, o nuo didvyriškumo apvalyti tikrai didvyriškai dėl Lietuvos galvas padėję vyrai „realistiškesni“, kai pavaizduojami kaip kokie barbarai, nors jie kovojo su tikru Rytų ordų barbariškumu.

„Giluminis lietuviškumas“ čia matomas kaip trukdis tikrai kūrybai, Tautos didvyriai – kaip stabas, Lietuvos laisvės kovų istorijos skleidimas – kaip propaganda. Taip, postmodernistų žodžiais kalbant, „dekonstruojama“ Lietuvos istorija ir Lietuvos didvyriai, kūrybai nebelieka jokių ribų, net jau mirusio ir apsiginti negalinčio asmens šmeižtas esą tik literatūrinė priemonė.

Žinoma, tokiais atvejais, kaip Molėtų bibliotekos vadovybės, „denacifikacijos“ programos dalimi tampama nesąmoningai, to nesuprantant. Neturime pagrindo teigti, kad biblioteka yra ideologiškai angažuota. Tiesiog Lietuvoje vis labiau įsigalinti tautinių, valstybinių ir prigimtinių nuostatų cenzūra tampa naująja norma, bet kokį valstybinį „istorijos pasakojimą“ laužantys menininkai įgyja neliečiamųjų „aureolę“, o kritikuoti kūrėjus, leidžiančius sau šmeižti laisvės kovotojus, tampa blogo tono ženklu, nes atrodo, kad kritikuojama pati kūrybos laisvė. Kritikuoti laisvės kovotojus šmeižiantį kūrėją tampa tolygu pulti kūrybos laisvę, o puolimą prieš kūrybos laisvę drausti juk liepia sveikas protas. Taip cenzūra virsta lyg kokia laisvės gynyba. Tikrovė apverčiama aukštyn kojomis.

Tai „giluminio lietuviškumo“ naikinimo giluminės pasekmės. Cenzūra tampa giluminė ir nebešokiruoja, kaip nebešokiruoja ir gilumine tampa panieka „laisvės kovų naratyvui“. Viskas yra dekonstruotina ir abejotina, tik ne pats siekis tai daryti. Ginant nežabotą laisvę normalu tampa riboti laisvę tų, kurie siekia apginti Laisvės kovas. Visur: vakar Vilniuje, šiandien Molėtuose, rytoj jūsų mieste.

The post Marius Parčiauskas. Molėtuose – cenzūra dėl kritikos partizaninį judėjimą juodinusiam Ivaškevičiui appeared first on LAIKMETIS.

Ir knyga, ir manasis straipsnis pasirodė tokiu metu, kai ir mūsų šalyje ši atšaukimo kultūra atsiskleidė visu gražumu – kilus skandalui dėl LRT vadovybės vykdyto dėstytojos doc. dr. Jolantos Mažylės ir žurnalisto Virginijaus Savukyno persekiojimo.

pastarieji į viešumą iškilę atvejai yra tik ledkalnio viršūnė, o persekiojimas už pažiūras Lietuvoje paplitęs kur kas labiau nei daugelis galvoja.

Šie įvykiai tarsi patvirtina – naujoji persekiojimo už pažiūras kultūra jau ir Lietuvoje. Tačiau pastarieji į viešumą iškilę atvejai yra tik ledkalnio viršūnė, o persekiojimas už pažiūras Lietuvoje paplitęs kur kas labiau nei daugelis galvoja.

Nauja nacionalinio transliuotojo funkcija – cenzūra?

Neseniai viešojoje erdvėje nuvilnijo skandalas, kuomet Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS) kreipėsi į atsakingus Vilniaus universiteto asmenis, informuodama apie mobingo situaciją ir nepagrįstą persekiojimą, taikomą LŽS narės, žurnalistės ir šio universiteto dėstytojos doc. dr. Jolantos Mažylės atžvilgiu, kurį vykdė LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė dėl J. Mažylės dalyvavimo vienoje „netinkamoje“ laidoje.

Maža to, LRT etikos kontrolierė apkaltino žurnalistą, laidų vedėją Virginijų Savukyną pažeidus tris etikos kodekso straipsnius, o LRT administracija pasiūlė skirti jam nuobaudą už tai, kad jis savo feisbuko paskyroje paskelbė įrašą, kuriame kritikavo teisingumo ministrę Eveliną Dobrowolską dėl veiksmų advokato Igno Vėgėlės atžvilgiu.

LŽS vadovas Dainius Radzevičius dėl pastarosios situacijos negalėjo sulaikyti nuostabos: „Aš negalėjau įsivaizduot, kad yra taip blogai, nes Visuomenės informavimo įstatyme yra pakartota konstitucinė nuostata apie galimybę kritikuoti valdžią, tik dar patikslinta, kad žmogų draudžiama persekioti už kritiką.“

Situaciją LRT gerai apibendrino Laisvos visuomenė instituto (LVI) valdybos narė ir teisininkė Kristina Zamarytė-Sakavičienė: „LRT nekritikuoja tų, kurie priima visai visuomenei svarbius sprendimus, bet cenzūruoja, vykdo tendencingus tyrimus ir kitomis priemonėmis siekia diskredituoti tuos, kurie kritikuoja sprendimų priėmėjus.“

Atrodo, kad šis J. Mažylės ir V. Savukyno persekiojimas daugybei lietuvių buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus, parodęs, kad persekiojimas dėl pažiūrų prasidėjo ir Lietuvoje.

Atrodo, kad šis J. Mažylės ir V. Savukyno persekiojimas daugybei lietuvių buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus, parodęs, kad persekiojimas dėl pažiūrų prasidėjo ir Lietuvoje. Tačiau toks persekiojimas mūsų šalyje jau seniai yra gana įprastas. Jis ne visada atviras ir dažniausiai nepasiekia viešosios erdvės. Prisiminkime kelis plačiau nuskambėjusius atvejus, kurie gerai iliustruoja atšaukimo kultūros Lietuvoje mastą ir pobūdį.

Akademinės erdvės valymas nuo klasikinio mąstymo

Bene akivaizdžiausias ir labiausiai nuskambėjęs persekiojimo už pažiūras akademinėje erdvėje atvejis – prof. Vytauto Radžvilo išgujimas iš Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI).

Profesorius čia magistro studentams ne vienerius metus dėstė aukšto intelektualinio lygio Europos idėjos kursą, į kurį studentai, norėdami paklausyti, verždavosi net iš kitų kursų ir programų.

Tačiau 2017 m. 9 studentai kreipėsi į TSPMI administraciją su skundu, kuriame nurodė, kad dėstytojo „euroskeptiškos pažiūros iškreipia supratimą apie Europos Sąjungą“ ir reikalavo kursą iš privalomo paversti pasirenkamu.

Akivaizdu, kad tai buvo atvirai ideologinė kritika už „neteisingą“ nuomonę, tačiau prašymą administracija patenkino ir kursas paverstas pasirenkamu, nors buvo būtinas deklaruojamiems magistro programos tikslams – supažindinti su Europos idėjos raida.

Administracijos nepaveikė net tai, kad 20 kursą baigusių TSPMI alumnų pasirašė kreipimąsi palikti kursą privalomu (apie šio kreipimosi svarstymą jie net nebuvo informuoti ir negavo atsakymo). Studentus skundui suagitavo Europos Komisijos atstovybėje Lietuvoje dirbusi kurso seniūnė, tai dariusi semestrui, kuriame dėstytas kursas, dar net neprasidėjus. Ji iš anksto „žinojo“ kurso trūkumus.

Vėliau paaiškėjo ir tai, kad pati administracija dar prieš prasidedant semestrui siūlė studentams rašyti prašymus dėl individualaus studijų plano, kad tik nereikėtų klausytis V. Radžvilo paskaitų.

Galiausiai prof. Radžvilas buvo visiškai išstumtas iš VU TSPMI.

Galiausiai prof. Radžvilas buvo visiškai išstumtas iš VU TSPMI, kur daugybę metų dėstė ne tik magistro studentams, bet dar ir klasikinę politinę filosofiją pirmakursiams. Kadangi pats baigiau šį institutą, puikiai žinau, kad prof. Radžvilo paskaitos buvo pačios populiariausios, joms lankomumu net iš tolo neprilygo joks kitas kursas. Jos studentams darydavo tokią įtaką, kad kai kurie kiti TSPMI dėstytojai ir administracija net ir neslėpdavo, jog po to labai sunku „studentus pakreipti į kitokias (suprask – progresyvias) pažiūras“.

Radžvilas buvo didžiulė kliūtis, kurią galiausiai pavyko pašalinti. Kadangi skundą pasirašę studentai net neslėpė, kad jiems užkliuvo profesoriaus „neteisingos“ pažiūros, o administracijai toks pagrindas pasirodė pakankamas, to neišeina vadinti niekaip kitaip, kaip itin iliustratyviu Lietuvoje vešinčios atšaukimo kultūros pavyzdžiu ir nuosekliu administracijos pastangų pašalinti neįtikusį dėstytoją rezultatu.

Kad ši atšaukimo kultūra veikia būtent krikščionišką arba klasikinę pasaulėžiūrą turinčių asmenų atžvilgiu, iliustruoja dar viena aplinkybė iš VU TSPMI gyvenimo. Dar 2010 m. TSPMI pradėjo dirbti Natalija Arlauskaitė, kuri dėstė socialines teorijas, nors pagal išsilavinimą yra rusų filologė, o jokių publikacijų sociologijos srityje neturėjo. N. Arlauskaitė dėstė vadinamąją kritinę teoriją (neomarksizmą) ir pasižymėjo skandalingu dėstymu, pavyzdžiui, per paskaitas rodydavo vaizdo įrašus su nuogais translyčiais. Dėl Arlauskaitės dėstymo tuomet net 60 (ne 9!) studentų kreipėsi į TSPMI administraciją, ir ne dėl dėstytojos pažiūrų, o dėl kompetencijos.

Tačiau TSPMI administracija ne tik neatsižvelgė į studentų kreipimąsi, jie (kaip ironiška) dar ir buvo apkaltinti „puolimu dėl dėstytojos pažiūrų“. Vėliau N. Arlauskaitė tapo profesore ir ėmė vadovauti vienai iš magistro programų. Akivaizdu, kad už „progresyvias“ pažiūras atlyginama, o už klasikines – baudžiama.

Akivaizdu, kad už „progresyvias“ pažiūras atlyginama, o už klasikines – baudžiama.

Galima būtų sakyti, kad doc. dr. J. Mažylės ir prof. V. Radžvilo atvejai – tik pavieniai ir neparodantys akademiniame pasaulyje vyraujančios tendencijos. Problema ta, kad dauguma atvejų neiškyla į viešumą dėl pačių nukentėjusiųjų nenoro.

Straipsnio autorius žino dar bent kelis universitetuose dėl savo pažiūrų skaudžiai nukentėjusius profesorius ar mokslų daktarus, kurie, deja, atsisakė viešinti savo pavardes. Dažniausiai dėstytojų ir tyrėjų atleidinėjimai dangstomi formaliai teisėtais būdais, bet kaip tyčia, atsisakoma klasikinį mąstymą atspindinčių kursų, ir visada randama vietos visokiems „progresyviems“, nišiniams kursams.

Be to, vieša paslaptis, kad jauniems asmenims apskritai darosi sunku pradėti mokslinę veiklą ir patekti į akademinę bendruomenę, jeigu pasirenkama „pažangaus“ požiūrio neatitinkanti tyrinėjimų sritis ir mokslinio darbo tema.

Spaudimas tikybos mokytojams „švelninti“ Bažnyčios mokymą

Prieš porą metų svetainėje Lrytas.lt pasirodė publikacija „Diskriminaciją dėl savo orientacijos patyręs Marius po 10 metų ryžosi parašyti laišką jį įskaudinusiai mokytojai“, kuriame esą atskleidžiama liūdna LGBT moksleivių realybė.

Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinei sąjungai pasigilinus į situaciją, pasirodė, kad diskriminaciją ir persekiojimą patyrė visai ne moksleivis, o būtent jį neva skaudinusi mokytoja. Taip pat tapo akivaizdu, kad tai buvo viena iš tų „graudžių“ publikacijų, kuri neturi nieko bendro su realybe, bet puikiai veikia keisti viešajai nuomonei, stengiantis prastumti vienos lyties sąjungas šeimai prilyginančius įstatymus.

Taip pat tapo tai buvo viena iš tų „graudžių“ publikacijų, kuri neturi nieko bendro su realybe, bet puikiai veikia keisti viešajai nuomonei.

Pasidomėjus giliau, pasirodė, kad tikybos mokytoja Sigrida Norvaišienė tiesiog ramiai pristatė Katalikų Bažnyčios mokymą homoseksualių santykių atžvilgiu, bet nebuvo jokių įrodymų, kad būtų bent vieną kartą įžeidžiai atsiliepusi apie pačius asmenis.

Tuo tarpu buvęs mokinys į jos privatų telefono numerį ėmė siuntinėti privačias žinutes, siuntė kunigus ir kitus tikinčiuosius žeminančius vaizdo įrašus, dalinosi vaizdais iš gėjų paradų, tyčiojosi iš pačios mokytojos ir vadino ją homofobe, tamsuole ir kt.

Šis atvejis gal ir nebūtų vertas plataus aptarimo, nes yra gana buitinis, bet tai, kaip skubiai puolama nuteisti krikščionę, net nepaklausiant jos versijos ir nesutinkant publikuoti jos atsakymo, ir tai, kad aklai tikima LGBT versija be jokių įrodymų, rodo tendencingą spaudimą tikybos mokytojams „švelninti“ Bažnyčios mokymą, pamokų metu vengti „kontroversiškų“ temų, nes kitaip teks viešai „atgailauti“ prieš visą Lietuvą viešojoje erdvėje, o dėl žurnalistų spaudimo - ir prieš mokyklos vadovybę.

Tokia baimės atmosfera kuriama, pavyzdžiui, ir anoniminėmis publikacijomis, kaip visai neseniai vienoje svetainėje pasirodžiusi „Kunigo kalba vienoje sostinės mokykloje be žado paliko ir tėvus: „Sunkiai galvoje tilpo“. Joje, neįvardinant nei konkrečios mokyklos, nei konkretaus kunigo, nei pateikiant kokių nors įrodymų, piktinamasi, kad vienas kunigas vienoje mokykloje pasakė prieš LGBT ideologiją nukreiptą kalbą. Tokių publikacijų, kuriose juodinami kunigai ar tikybos mokytojai, bet nepateikiami jokie konkretūs faktai, atsiranda reguliariai, ir akivaizdus jų tikslas – kurti baimės atmosferą.

Tokių publikacijų, kuriose juodinami kunigai ar tikybos mokytojai, bet nepateikiami jokie konkretūs faktai, atsiranda reguliariai, ir akivaizdus jų tikslas – kurti baimės atmosferą.

Prisiminkime ir kitą labai plačiai pagarsėjusį atvejį, kuomet Kretingos katalikiškoje (!) Pranciškonų gimnazijoje jos kapelionas br. Paulius Vaineikis OFM šv. Mišių (!) metu išsakė Bažnyčios mokymą apie LGBT ideologiją ir homoseksualizmą.

Katalikiškos gimnazijos šv. Mišiose per pamokslą išsakyta katalikiška pozicija tuomet užkliuvo žiniasklaidai, o po išpūsto didelio skandalo brolis Paulius buvo atleistas iš gimnazijos kapeliono pareigų.

Nors brolis nepabūgo ir nepuolė „atgailauti“, katalikiškoji gimnazija pabūgo ir pasidavė minios teismui. Baimės atmosfera veikia. Nuo to laiko gimnazija neabejotinai tapo „apvalyta“ nuo LGBT ideologijai pavojingo turinio ir „sušvelnino“ Bažnyčios mokymą, nenorėdama dar vieno skandalo.

Nuo to laiko gimnazija neabejotinai tapo „apvalyta“ nuo LGBT ideologijai pavojingo turinio ir „sušvelnino“ Bažnyčios mokymą, nenorėdama dar vieno skandalo.

Dar vienas, kiek senesnis, bet irgi iškalbingas pavyzdys – Telšių Žemaitės gimnazijos tikybos mokytojos Loretos Raudytės atvejis. 2017 m. viena mokinė paviešino pamokoje rodytas skaidres, kuriose homoseksualumas pateikiamas kaip iškrypimas ir dalijamasi keliais statistiniais faktais apie homoseksualius lytinius santykius.

Mano manymu, mokytoja čia peržengė ribas ne todėl, kad pateikė neva klaidingą informaciją. Apie tokius nepadorius dalykus mokiniams apskritai nederėtų kalbėti. Ji buvo užsipulta dėl to, kad neva pristatė klaidingą informaciją, žeidžiančią ir šmeižiančią LGBT bendruomenę.

Nors pateikiant informaciją ir buvo suklysta, bet kilo klaidai neadekvati reakcija, įvairių žinomų asmenų ir net švietimo ministrės reikalavimai mokytoją atleisti ir niekada „nebeprileisti prie vaikų“, neatlikus jokio tyrimo iš karto mokytojai pritaikyti griežčiausias sankcijas.

Nenorėta girdėti apie tai, kad nustačius, jog mokytoja Loreta padarė kokį nors nusižengimą, jai neturėtų būti taikomos didesnės sankcijos nei už analogiškus veiksmus (netikslios, šokiruojančios, perteklinės, vienpusiškos informacijos pateikimą), už kuriuos būtų taikomos kitų dalykų mokytojams. Ji juk a priori kalta vien dėl to, kad moko „neprogresyvios“ tikybos.

Žinoma, ir čia buvo siekiama visuomenėje kurti laisvą mąstymą ir žodį stingdantį efektą. Ir nors gimnazijos vadovybė tam nepasidavė mokytojai skyrusi tik papeikimą, tačiau jos neatleidusi, pati mokytoja Loreta viešojoje erdvėje pasakė per tikybos pamokas greičiausiai išvis nebekalbėsianti homoseksualumo tema.

Dar vienas priminimas

Visų atvejų viename straipsnyje aprašyti neįmanoma, bet verta priminti dar vieną, parodantį atšaukimo kultūros paplitimą ir efektyvumą.

Štai dar 2016 m. 15 min dienraščio žurnalistai parašė publikaciją apie tai, kad ilgametis tautininkas Julius Panka dirba salės darbuotoju LIDL prekybos tinklo parduotuvėje. Lyg tautininkas ar kandidatas į kažkokią politinę poziciją turi būti bedarbis, o tai, kad žmogus dirba, būtų kažkas nuostabaus.

Tai būtų viso labo prastas elgesys žeminant žmogų dėl to, kad dirba sąžiningą darbą ir išlaiko šeimą, todėl aptarinėti to čia lyg ir nebūtų verta. Tačiau žinomas žurnalistas Dovydas Pancerovas, pasinaudodamas žurnalistiniu žinomu ir įtaka, viešai kreipėsi į „LIDL Lietuva“ oficialų feisbuko profilį, provokatyviai bandydamas J. Panko politines pažiūras priskirti visam prekybos tinklui, ir klausdamas, ar tokių politinių pažiūrų asmenys gali dirbti jų tinkle.

„Lidl Lietuva“ tada sureagavo adekvačiai – atsakė, kad jų darbuotojai nedarbo metu gali viešai reikšti savo pažiūras ir neleistina tik veikla, prasilenkianti su Lietuvos įstatymais.

D. Pancerovas ir kiti tuomet pasipiktinę sąžiningu žmogaus darbu, matyt, pasijautė esantys aukščiau įstatymo.

Vėliau, praėjus keliems metams, žiniasklaida vėl nusistebėjo, kad J. Panka įsidarbino Kupiškio ligoninės direktoriumi, o žurnalistas Skirmantas Malinauskas, perėmęs estafetę iš D. Pancerovo, vėl viešai ėmė piktintis jo įdarbinimu.

Tada pats J. Panka labai taikliai pakomentavo Lietuvoje pagreitį įgyjantį reiškinį: „Lietuvoje, kaip ir kitur pasaulyje, vystosi atmetimo, kitaip manančių „nugesinimo”, kultūra. Su tais žmonėmis, kurių pažiūros neatitinka valdančiųjų brukamai pseudokultūrai, tam tikros politinės jėgos bando susidoroti per pačias jautriausias vietas. [...]  Vienuolika metų dirbau vadybininku, o po puolimo į darbą privačiame sektoriuje negalėjau pretenduoti. Netgi dirbti paprastu pardavėju, nes kaipgi ,homofobas' aptarnaus pirkėjus.“

Baimė ir drąsa

Tad matome, kad progresyvieji pašalinimo kultūros entuziastai pasiruošę eiti iki galo – net imtis griauti asmeninius gyvenimus tų, kurie viešai reiškia jiems nepatogias pažiūras. Kartais tai nueina taip toli, kad dorojamasi su asmeniu ne tik jo profesinėje srityje (pavyzdžiui, skelbiant, kad „tokia mokytoja“ negalinti mokyti vaikų), bet ir siekiama, kad žmogus apskritai negalėtų dirbti jokio darbo (net salės darbuotojo prekybos centre).

Akivaizdu, galutinis atšaukimo kultūros tikslas – sukelti baimės atmosferą.

Akivaizdu, galutinis atšaukimo kultūros tikslas – sukelti baimės atmosferą. Konkretus pašalinamas asmuo nėra jos galutinis taikinys. Galutinis taikinys yra kiti „neteisingai“ mąstantieji, kurie turi susiprasti ir susipranta, kad, jeigu neteisingai kalbės, sulauks tokio paties likimo – pašalinimo.

Ši sistema veikia labai efektyviai – kiek dar būtų galima papasakoti viešumos nepasiekusių persekiojimo atvejų, jeigu tik persekiojamieji sutiktų jais pasidalinti! Bet dažniausiai sulauki atsakymo apie nenorą viešintis, nenorą atskleisti savo pavardės ir t. t.

Žinoma, kelias „atgal į visuomenę“ visada lieka – tai „vieša atgaila“, savo žodžių išsižadėjimas, atsiprašymas ir pažadas „daugiau taip nebedaryti“. Kaip dažnai mums tenka stebėti tokį apgailėtiną savęs atsisakymą, atsiprašinėjimą už tiesą, tvirtinimą, kad vieno ar kito teiginio nenorėjau pasakyti, buvau ne taip suprastas...

Kalno pamoksle Jėzus labai gražiai ir paguodžiančiai įvardina, kas laukia persekiojamųjų dėl tiesos: „Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“ (Mt 5, 10-12)

Vis dėlto Apreiškimo knygoje skaitome, kas laukia bailių: „Bet bailiams, netikintiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis.“ (Apr 21, 8) Iškalbinga, kad bailiai čia įvardinami pirmoje vietoje.

Kiek turėsime drąsos, tiek turėsime laisvės.

Tad turėkime drąsos. Lietuvoje atšaukimo kultūra kol kas dar veikia neformaliai, bet greičiausiai ateityje reikės bylinėtis teismuose, dėl savo pozicijų gynimo patirti daug finansinių išlaidų.

Tai nuspėdama, Lietuvoje Krikščionių profsąjunga paskelbė apie telkiamą finansinį fondą, kurio lėšos būtų naudojamos šviečiant, informuojant ir apjungiant visuomenę bei ginant įvairių profesijų krikščionis, kurie susidurs su persekiojimu dėl savo įsitikinimų. Tai bus daroma teikiant jiems teisinę ir finansinę pagalbą.

Mūsų dienomis būtent drąsa yra pamatinė krikščionio charakterio savybė. Kiek turėsime drąsos, tiek turėsime laisvės.

The post Marius Parčiauskas. Apie baimės atmosferą ir atšaukimo kultūrą Lietuvoje appeared first on LAIKMETIS.

Pastaraisiais metais pasaulio žiniasklaidoje gana plačiai nušviesti rezonansiniai tokio krikščionių persekiojimo dėl savo pažiūrų atvejai, kurie, atrodo, turi vieną tikslą – paskatinti krikščionis užsidaryti privačioje religijos sferoje, apriboti save vidine savicenzūra.

Ir tai veikia – krikščionys vis labiau bijo reikšti savo pozicijas universitetuose, medicinoje, žiniasklaidoje, o išbujoję politkorektiškumo ir neapykantos kalbos standartai pasiekė tokį lygį, jog teisiami net Šventąjį Raštą cituojantys parlamentarai.

Iškalbingi persekiojimų atvejai

Suomija

Bene garsiausias pastaruosius porą metų krikščioniškoje žiniasklaidoje aptarinėjamas atvejis – Suomijos parlamentarės ir buvusios ministrės Päivi Räsänen (Peivi Resenen) teismo byla dėl viešo krikščioniškos pozicijos apie homoseksualizmą išsakymo ir Šventojo Rašto citavimo. 2019 metais P. Räsänen sukritikavo Suomijos liuteronų bažnyčią, kuriai priklauso, dėl to, kad ji parėmė eitynes „Pride“. „Kaip Bažnyčios pamatas Biblija dera su tuo, kad gėda ir nuodėmė rodomos kaip garbė?“ – klausė ji tviteryje.

Kartu ji įkėlė Biblijos nuotrauką su apaštalo Pauliaus laišku, kuriame rašoma, kad „moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai su vyrais ir gaudavo už savo paklydimą vertą atpildą“.

Teisme atsidūrė ir medžiaga, kurią politikė platino dar 2004 metais – dėl bukleto pavadinimu „Dievas sukūrė vyrą ir moterį: homoseksualūs santykiai kelia grėsmę krikščioniškai žmogaus prigimties sampratai“, kuriame rašoma, kad grįžimas prie „normatyvinio heteroseksualaus gyvenimo“ yra įmanomas, jeigu pasitelkiamas gydymas. Į teismą paduotas ir prie šio bukleto publikacijos prisidėjęs Suomijos evangelikų liuteronų vyskupas Juhanas Pohjola. Beje, apgailėtina tai, kad pati Suomijos evangelikų liuteronų bažnyčia skandale tvirtino palaikanti kaltinimus.

Jungtinė Karalystė

Pastarieji pora metų buvo kupini ir kitų, gal mažiau pagarsėjusių, bet ne mažiau iškalbingų represijų krikščionims dėl jų pažiūrų atvejų. Štai, pavyzdžiui, Birmingeme (Jungtinė Karalystė) ilgametė aktyvistė už nekaltos gyvybės apsaugą buvo suimta dėl to, kad mintyse (!) meldėsi prie abortų klinikos. Su savimi moteris neturėjo jokių plakatų ar ženklų. Kartu su ja teistas katalikų kunigas, kuris apkaltintas dėl viešos maldos ir ant savo automobilio užklijuoto už gyvybę pasisakančio lipduko.

Kitoje Anglijos vietoje, Bornmute, vyras gavo baudą už tai, kad prie abortų įstaigos irgi tyliai ir ramiai meldėsi už savo abortuotą sūnų. Jungtinė Karalystė užsibrėžė rimtai kovoti su tokiais „pamaldžiais nusikaltėliais“ ir parlamente jau priėmė įstatymą, kuris 150 metrų spinduliu aplink abortų klinikas draus bet kokią maldą, pokalbius, protestus ar panašią veiklą. Už pažeidimą bus baudžiama pinigine bauda – tai yra pakeitimas nuo anksčiau siūlytos bausmės, pagal kurią buvo numatyta laisvės atėmimo bausmė. Tačiau bauda galės būti neriboto dydžio.

Analogiškos „buferinės zonos“ aplink abortų įstaigas, kriminalizuojančios visiškai normalią ir taikią veiklą, pavyzdžiui, maldas, egzistuoja ir Vokietijoje bei Ispanijoje.

Toje pačioje Jungtinėje Karalystėje pagarsėjo ir pora kitų iškalbingų įvykių. Štai kandidatė į Pietų Londono merus Maureen Martin buvo atleista iš būsto vadybininkės darbo Londono bendrovėje „L&Q“ po trijų skundų dėl to, kad politinės kampanijos metu viešai išreiškė pritarimą prigimtinei šeimai.

Mat savo rinkimų manifeste M. Martin įsipareigojo santuokos klausimu „peržengti politinio korektiškumo ribas ir tiesiog pasakyti tiesą, kad vyro ir moters santuoka yra pagrindinis sėkmingos visuomenės pagrindas ir saugiausia aplinka vaikams auginti“. Dėl to „L&Q“ gavo skundų, kuriuose teigta, kad M. Martin yra „fanatikė“, ir galiausiai ji buvo atleista iš darbo už tai, kad neva pažemino „L&Q“ vardą, pažeidė socialinių tinklų politiką ir nedeklaravo politinių interesų.

Kitas atvejis irgi Anglijoje – krikščionė mokytoja buvo atleista iš darbo dėl to, kad išreiškė susirūpinimą dėl vieno iš mokinių lyties „keitimo“. Pasidalijusi savo nuogąstavimais dėl vaiko apsaugos, mokytoja buvo atleista iš darbo už šiurkštų nusižengimą ir apie tai pranešta Mokytojų reguliavimo agentūrai (TRA), kas, aišku, turės įtakos jos galimybei įsidarbinti mokytoja ateityje.

Airija ir Švedija

Panašus įvykis, plačiai nušviestas žiniasklaidoje ir sulaukęs daugybės vertinimų, įvyko ir kaimyninėje Airijoje. Čia mokytojas Enochas Burke’as buvo įkalintas už atsisakymą translyčio mokinio pageidavimu vartoti lyties atžvilgiu neutralius įvardžius bei už „nepagarbą” teismo sprendimui nesiartinti prie mokyklos, kurioje dirbo.

Teisminiai nesutarimai prasidėjo dėl to, kad šis tvirtų krikščioniškų pažiūrų mokytojas atsisakė kreiptis į lytį keičiantį mokinį neutraliu daugiskaitiniu įvardžiu „jie“ (angl. „they“), o ne vyrišką lytį rodančiu įvardžiu „jis“.

Švedijoje irgi pagarsėjo panašus įvykis, kur mokytoja analogiškai buvo atleista už tai, kad atsisakė „translytį” mokinį vadinti lyties atžvilgiu neutraliu įvardžiu. Švedijos ombudsmenas ėmėsi šios bylos ir pareiškė, kad tai rimta diskriminacijos forma, su kuria reikia kovoti. Nepakankamai greitai į situaciją reagavusi mokykla turėjo sumokėti paauglei 15 000 eurų kompensaciją, na o mokytoja, kaip minėta, turėjo atsisveikinti su savo darbu.

Kitur

Panašių krikščionių persekiojimų dėl savo pažiūrų atvejų kupina ir kitose Europos šalyse, tai tikrai nėra kelių valstybių problema. Skandinavija, Vokietija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Airija, Ispanija… Geografija itin plati. Be to, šiame straipsnyje pasirinkau kalbėti apie Europą, nes visa tai vyksta arčiau mūsų. Bet puikiai žinoma, kad JAV, Kanadoje ir kitose Vakarų šalyse panašių plačiai pagarsėjusių atvejų ne mažiau.

Tikslas – krikščionių savicenzūra

Didelė dalis prieš krikščionis dėl viešo jų įsitikinimų reiškimo iškeliamų bylų galiausiai baigiasi šnipštu – krikščionims pavyksta apginti savo teises. Pavyzdžiui, Helsinkio apygardos teismas po ilgo proceso išteisino P. Rasanen ir J. Pohjolą. Teismas konstatavo, kad „apygardos teismas nėra kompetentingas interpretuoti biblines sąvokas“. Tačiau Suomijos generalinei prokurorei nesutikus su teismo sprendimu ir pateikus apeliaciją, teismo procesas tęsiasi toliau.

Anglijoje dėl tylios maldos prie abortų klinikos suimta moteris ir kunigas galiausiai išteisinti, nes nepažeidė tuo metu galiojusių įstatymų. Vis dėlto, kaip minėta anksčiau, šalies parlamente kelią jau prasiskynė teisės aktas, kuriuo sukurtos „buferines zonas“ aplink abortus atliekančias įstaigas, todėl ateityje teisės melstis prie abortų klinikų aktyvistai nebeturės.

Vis tik kitos bylos, tokios kaip iš mokyklos atleistų Airijos ir Švedijos mokytojų, baigiasi sugriauta profesine karjera ar net įkalinimu. Kažin, kokią ateitį dar gali turėti mokytojas, savo biografijoje įgijęs „teistumą“. Tačiau ne mažiau svarbu, kad net jeigu galiausiai pavyksta apsiginti teisinėmis priemonės, tam paaukojama daugybė savo laiko, nervų ir pinigų.

Štai, pavyzdžiui, P. Rasanen bylinėjimasis vien pirminės instancijos teisme kainavo 50 tūkst. eurų. Jeigu teismą galiausiai laimi, bylinėjimosi išlaidas atgauni, tačiau niekada negali žinoti, kokia bus jo baigtis. Dažnai pirminės instancijos teismas priima nepalankų sprendimą, o aukštesnės instancijos – išteisinantį.

P. Rasanen bylos metu į teismą ją padavusi aktyvistė pareiškė: „Ši byla rodo, kad neapykantos kalba prieš LGBTIQA+ nebebus toleruojama mūsų visuomenėje ir kad jai yra pasekmės, net kai tokią kalbą motyvuoja religija. Nesvarbu, kokia bus bylos baigtis, ši žinutė, mano manymu, yra esminė.“ Ši citata labai gerai iliustruoja, kad bylos baigtis nėra tokia svarbi – jau pats procesas turi pasiųsti žinią krikščionims, kad jie nebesijaustų saugiai.

Ir iš tiesų, tyrimai rodo, kad Vakaruose plinta krikščionių savicenzūra – darbovietėse, mokymo įstaigose ir viešose vietose imama vengti kalbėti apie savo krikščioniškus – o dažniausiai net ne tik krikščioniškus, bet tiesiog pagrįstus žmogaus prigimtimi – įsitikinimus, nes kam reikia tų problemų?

Štai citatos iš Netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis Europoje stebėsenos organizacijos pateiktos ataskaitos: be smurtinių nusikaltimų, tyrime taip pat užfiksuotas „vis dažniau pasitaikantis krikščionių savicenzūros reiškinys“, kuriuo jie „reaguoja į jaučiamą netoleranciją jų įsitikinimams“. Savicenzūra nustatyta švietimo, darbo vietoje, viešojoje sferoje, žiniasklaidos platformose ir privačiame socialiniame bendravime.

Bene veiksmingiausias kairiųjų ideologijos įtvirtinimo įrankis, be jokios abejonės, yra religinės sferos, o po to ir vadinamųjų „tradicinių pažiūrų“ išstūmimas iš viešojo gyvenimo. Krikščionys ima savanoriškai užsidaryti „virtuvėje“, patys save cenzūruoja. Galiausiai, tokiai atmosferai įsigalėjus, viešai pasisakyti apie „nepopuliarias“ savo pažiūras reikia vis daugiau ir daugiau drąsos. Namie seki ir skaitai krikščioniško ar konservatyvaus turinio svetaines, bet kolegos net neįtaria, kad turi kitokią nuomonę nei jie. Savicenzūra tampa giluminė, tarsi antra prigimtis, labai sunkiai peržengiama.

Krikščionys ima savanoriškai užsidaryti „virtuvėje“, patys save cenzūruoja.

Vietoj išvadų

Galima konstatuoti, kad labiausiai nuo straipsnyje aptarto persekiojimo kenčia mokytojai, dėstytojai, gydytojai, žurnalistai. Tačiau reikia turėti omenyje, kad rezonansiniai persekiojimo atvejai neatspindi realaus cenzūros masto. Yra daugybė jos būdų, ir dauguma jų net nėra nukreipti į teisines ar kitokias represijas.

Tokios represijos – jau labai pažengusios cenzūros požymis, tačiau pirmiausia juk seka daugybė kitų dalykų, kuriuos puikiai pažįstame ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, vadinamosios „įmonės vertybės“ ar „etikos normos“, kuomet darbinantis įmonėje sulauki klausimo apie savo požiūrį į „LGBT bendruomenę“, o tavo feisbuko paskyra peržiūrima, ar kartais joje nėra kokio „politinio“, „radikalaus“, „nepažangaus“ turinio. Visa tai tarnauja kuriant baimės atmosferą, kurioje jau gyvena daugybės pasaulio valstybių piliečiai.

Kaip Vakaruose bandoma kovoti su tokia baimės atmosfera ir krikščionių savicenzūra? Vienas iš pavyzdžių – rezonansiniais atvejais ginti dėl savo pažiūrų teisiamų asmenų dažnai imasi įvairios nacionalinės ar tarptautinės teisinės organizacijos, specialiai tam kaupiančios fondus, samdančios gerus teisininkus, profesionaliai viešinančios bylos eigą ir taip surenkančios pinigų konkretaus asmens teisinei gynybai. Štai, pavyzdžiui, už savo abortuotą sūnų besimeldusio vyro, apie kurį jau rašiau, teisinei gynybai vadovauti iškart ėmėsi teisininkų grupė „Alliance Defending Freedom UK“, o viešininimui – pilietinių teisių gynimo platforma CitizenGo.

Lietuvoje Krikščionių profsąjunga paskelbė apie telkiamą tokios pagalbos atitikmenį –  finansinį fondą, kurio lėšos būtų naudojamos telkiant, šviečiant, informuojant visuomenę bei ginant įvairių profesijų krikščionis, susidursiančius su persekiojimu dėl savo įsitikinimų.

Pirmiausia ir svarbiausia, kad tokia iniciatyva yra siunčiama žinia – telkimės ir nebijokime, nes nebūsite vieni, jums bus suteikta teisinė ir finansinė pagalba, jeigu susidursite su persekiojimu dėl savo įsitikinimų.

Aišku, kad bylinėjimosi procesas vis tiek išlieka labai nemalonus, o paskui jį dažniausiai seka ir viešumas, kurio dauguma žmonių nenori. Bet visko už krikščionį nepadarysi – jis pats turi rasti drąsos gyventi pagal savo pašaukimą, o krikščioniškos organizacijos gali tik padėti. Džiugu, kad ir Lietuvoje randasi tokios pagalbos užuomazgos.

The post Marius Parčiauskas. Krikščionių persekiojimas ir savicenzūra appeared first on LAIKMETIS.

Dabar nebeturi kitos išeities, nes, jiems patiems netikėtai (tai irgi akivaizdu), atsirado reali grėsmė, kad Ukraina gali atsiimti bent nemažą dalį ir 2014 m. okupuotų teritorijų. Aišku, ne per savaitę, bet karas pakrypo būtent šia linkme.

Pati mobilizacija užtruks iki mėnesio, dar užtruks bent minimaliai paruošti karius (atnaujinti įgūdžius) ir juos perdislokuoti iš įvairių šalies vietų. Tad realų šios mobilizacijos efektą kare galime pamatyti po poros mėnesių. Nors skelbiama, kad mobilizuojami rezervo kariai, kurie esą turi patirties, tai nereiškia, kad jie turi kovinės patirties, o tiesiog tai, kad jie praeityje yra tarnavę Rusijos Federacijos ginkluotosiose pajėgose. Taip pat tai reiškia, kad jau išnaudotos aktyviojo rezervo galimybės ir Rusija tiesiog nebeturi, iš kur daugiau traukti karių ilgesniam karui.

Ukraina šiuos mobilizuotų karių apmokymus vykdė ilgą laiką ir su gerų Vakarų instruktorių pagalba. Rusija tiek laiko neturi.

Aišku, kad Rusija planuoja dar ilgą karą, stabdant Ukrainos kontrpuolimą ir ginant 2014 m. užimtas teritorijas, ypač Krymą. Pasukti karo eigą taip, kad Rusija vėl atnaujintų puolimą, šansų nėra jokių, nes ta mobilizuota „patrankų mėsa“ be patirties tikrai nebus pajėgi to daryti, Ukraina yra įgijusi technologinį pranašumą, kariai turi patirties arba yra gerai apmokyti Vakaruose. Ukraina šiuos mobilizuotų karių apmokymus vykdė ilgą laiką ir su gerų Vakarų instruktorių pagalba. Rusija tiek laiko neturi.

Dar vienas niuansas: vienas dalykas yra atnaujinti individualius kario įgūdžius (jeigu kariai ilgiau tarnavę, tai neužtruks labai ilgai), o visai kitas – paruošti juos kariauti didesniuose vienetuose. Juk mobilizuojami bus ir karininkai bei puskarininkiai, jie turės vadovauti savo vienetams ir sąveikauti tarpusavyje.

Visam tam paruošti tikrai nėra laiko, Rusijai tiesiog beviltiškai reikia permesti papildomų karių (nepaisant jų pasiruošimo ir aprūpinimo technika), kad turėtų grynai kiekybinį pranašumą prieš Ukrainą ir sugebėtų bent tokiu būdu išsaugoti teritorijas, užimtas 2014-aisiais. Desperacija...

The post Marius Parčiauskas. Rusijai atnaujinti puolimą nėra jokių šansų appeared first on LAIKMETIS.

Gal dar nepanaudojo savo geriausių karių? O gal Rusija dar „tausoja“ savo moderniausią techniką, kuria taip mėgo girtis, nes juk jos nematyti Ukrainoje? Į visus šiuos klausimus atsakymas – ne.

- Kur Rusijos naujausia technika, kuria ji taip mėgo girtis? Pavyzdžiui, kur garsieji tankai „Armata“, Pergalės dienos parade pristatyti dar 2015 metais? Pagaliau dabar galim aiškiai suvokti, kad tai, ką rusai deklaruoja, ir realybė skiriasi kaip diena ir naktis. „Armatų“ jie NETURI. Turi parodomuosius modelius, bet nėra pradėję jų masinės gamybos ir todėl jais nėra apginkluotas nei vienas tankų dalinys.

Kadangi „Armatų“ gamyba būtų buvusi per brangi, visos pastangos mestos senų tankų modernizavimui. Tą patį galima pasakyti apie pėstininkų kovos mašinas ir daugelį kitų sričių. Tai, ką jie naudoja dabar Ukrainoje, ir yra visa technika, kurią jie turi. Nėra jokių „super ginklų“, kuriuos rusai dar gali mesti į kovą. Rusijos sausumos pajėgų arkliukas – tie patys sovietiniai, tik modernizuoti T-72 (dabar jau dažniausiai T-72B3) arba T-80 (T-80U, T-80BVM) tankai, tos pačios pėstininkų kovos mašinos BMP-2.

Rusai naudoja tai, ką turi moderniausio, pavyzdžiui, tiesiog masiškai šaudė „Iskander“, „Kalibr“ raketas. Iš esmės karas vyksta tarp technologiškai lygiaverčių priešininkų ir visos rusų pagyros čia subliūkšta. Dar galima prisiminti, kad tokia šalis kaip Rusija visiškai neturi išvysčiusi kovinių bepiločių orlaivių pajėgumo, jų nėra nei viename dalinyje. Tuo tarpu ukrainiečiai naudoja Bayraktarus, kad ir jų kiekis nėra didelis. Taip pat neatrodo, kad kokį nors ypatingą vaidmenį šiame kare vaidintų elektroninė kova, kur rusus tikrai galima laikyti pažengusiais.

Šiuo metu į Ukrainos invaziją tam tikru mastu yra įtrauktos visos Vakarų karinės apygardos armijos, visos Pietų karinės apygardos armijos, net armijos iš Centro karinės apygardos

- O gal Rusija turi begalinį rezervą, kurį gali naudoti prieš Ukrainą? Rusija buvo sutelkusi daug karių aplink Ukrainą, bet panašu, kad jau naudoja didesnę dalį šio pajėgumo ir daugiau rezervo neturi. Neveltui į karą traukia ir baltarusius. Šiuo metu į Ukrainos invaziją tam tikru mastu yra įtrauktos visos Vakarų karinės apygardos armijos, visos Pietų karinės apygardos armijos, net armijos iš Centro karinės apygardos, jūrų pėstininkai ir mechanizuota brigada net iš Šiaurės laivyno, taip pat oro desantininkai iš kelių skirtingų divizijų, dauguma specnazo vienetų, Rosgvardija, čečėnai, desanto laivai iš skirtingų laivynų ir t. t.

Žodžiu, mastas, iš kur perdislokuoti vienetai į Ukrainą, apima beveik visą Rusiją, išskyrus Rytus. Atrodo, kad į karą neįtraukti Kaliningrado vienetai, bet jie turi likti Kaliningrade, kad užtikrintų jo gynybą, jeigu kartais kiltų platesnis karas. Taip pat dar yra likę neįtrauktų divizijų/brigadų visose armijose, bet juk visko tikrai negali mesti ant vienos Ukrainos. Taip kad Rusijos rezervas nėra begalinis, o patirti nuostoliai dideli. Norint šį rezervą išplėsti, reikėtų mobilizacijos, bet tai dabartinėmis sąlygomis, matyt, baigtųsi masiniu mobilizacijos boikotu.

- Gal karą esmingai pakeisti galėtų aktyvus Baltarusijos sausumos pajėgų įsitraukimas? Pirmiausia, jų motyvacija kovoti greičiausiai būtų nulinė. Antra, Baltarusija turi mažą ir prastai aprūpintą kariuomenę. Joje yra 4 mechanizuotos/tankų brigados, kurios tik ~50% užpildytos personalu. Dar yra dvi desantininkų brigados ir viena specialiųjų operacijų brigada. Būtent pastarųjų įsitraukimas į karą, manau, yra tikėtinas, bet jo eigai didelės įtakos tai neturės.

- Taip pat panašu, kad Rusija jau išnaudojo didesnę dalį savo „Iskander“ ir „Kalibr“ raketų arsenalo, kurį galėjo panaudoti prieš Ukrainą ir dabar turės taupyti. Užtat artilerijos sviedinių nepritrūks niekada – todėl gali jais užversti miestus, ką ir pradėjo daryti…

The post Marius Parčiauskas. Kur rusų super ginklai? appeared first on LAIKMETIS.