Šias tradicijas siekiama įtraukti į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Paraiška dėl Vilniaus verbų – nacionalinė Lietuvos, o Kūčių – daugianacionalinė, teikiama kartu su Lenkija ir Ukraina.

„Teikdami šias paraiškas UNESCO siekiame ne tik tarptautinio pripažinimo, bet ir paskatinimo dar aktyviau šį paveldą saugoti ir perduoti ateities kartoms, o Kūčių atveju – ir stiprinti kultūrinius ryšius su mūsų partnerėmis Lenkija ir Ukraina“, – sakė paraiškas pasirašęs kultūros ministras Šarūnas Birutis.

Kaip BNS anksčiau teigė Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato kultūros programų vadovė Milda Valančiauskienė, Vilniaus verbų rišimo tradicija – išskirtinis tautodailės reiškinys bei savita sakralinė praktika, ilgainiui tapusi ne tik Vilniaus lenkakalbių bendruomenių, tačiau ir visos Lietuvos kultūrine savastimi, perduodama iš kartos į kartą. 

Tradicija labiausiai paplitusi maždaug 50 kilometrų spinduliu į šiaurės vakarus nuo Vilniaus, dešiniajame Neries krante išsidėsčiusiuose kaimuose, kuriuose yra šeimų, skaičiuojančių net septynias rišėjų kartas.

Verbos rišamos ant lazdyno pagaliuko iš džiovintų augalų, naudojant specifinę pynimo techniką. Šios įvairiaspalvės ir įvairių formų verbos yra ne tik svarbus Verbų sekmadienio simbolis, šventinamas bažnyčiose, bet ir Vilniaus bei Kaziuko mugės atpažinimo ženklas.

Vilniaus rajono savivaldybė, verbų rišėjų bendruomenės ir kultūros paveldo specialistai, istorikai Vilniaus verbų paraišką rengė keletą metų, sukurtas ir paraišką papildantis filmas.

Paraiška dėl Vilniaus verbų – nacionalinė Lietuvos, o Kūčių – daugianacionalinė, teikiama kartu su Lenkija ir Ukraina.

UNESCO pateikti ir vaizdo įrašai su juose užfiksuotomis Kūčių tradicijomis.

Šią šventę įtraukti raginančioje paraiškoje Kūčios pristatomos kaip Lietuvoje, Lenkijoje ir Ukrainoje puoselėjama šeimos vakarienė, švenčiama gruodžio 24 dieną. Ši tradicija būdinga Abiejų Tautų Respublikos istorinei ir kultūrinei erdvei. 

Bendra iniciatyva su Lenkija ir Ukraina taip pat siekiama „paliudyti ir įtvirtinti ne tik kultūrinę, istorinę, bet ir politinę bendrystę tarptautinei bendruomenei“.

Kūčios yra antroji daugiašalė Lietuvos paraiška – 2008 metais į sąrašą įrašyta bendra Lietuvos, Latvijos ir Estijos dainų ir šokių švenčių tradicija. Jos paraišką inicijavo Latvija.

Šiuo metu UNESCO nematerialaus paveldo sąrašuose yra 788 vertybės, kurias įvairios bendruomenės, grupės, asmenys puoselėja 150-yje šalių, tarp jų ir Lietuvoje. Į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą  jau įrašytos keturios Lietuvos vertybės: kryždirbystė ir kryžių simbolika, Baltijos šalių dainų ir šokių šventės, lietuvių daugiabalsės dainos – sutartinės ir šiaudinių sodų tradicija.

The post Lietuva siekia į UNESCO paveldo sąrašą įtraukti Vilniaus verbų rišimą bei Kūčių šventimą appeared first on LAIKMETIS.

Naujosios taisyklės patvirtintos didele balsų persvara: už jas balsavo 403, prieš – 10, o susilaikė 12 Seimo narių. Tvarka įsigalios nuo kitų metų.

Teisės aktu siekiama, kad visi darbuotojai, įskaitant tuos, kurie dirba mažmeninėje prekyboje, per Kūčias turėtų visą laisvą dieną. Šiuo metu parduotuvėms gruodžio 24-ąją leidžiama dirbti iki 14 valandos.

Šia pataisa, kuri dabar bus svarstoma Senate, taip pat iki trijų padidinamas gruodžio sekmadienių skaičius, kai leidžiama dirbti parduotuvėms.

Šiuo metu Lenkijoje draudžiama sekmadienį dirbti beveik visoms parduotuvėms, išimčių numatant prieš šventes. Išimtys taip pat taikomos paštui, kepyklėlėms, ledainėms, degalinėms, gėlių parduotuvėms, spaudos kioskams ir kavinėms.

Tačiau ekspertai teigia, kad besikeičiantys vartotojų įpročiai rodo, kad reikia persvarstyti šiuos reglamentus.

Nors Kairiųjų partija, minimų pataisų iniciatorė, ir konservatyvioji „Teisė ir teisingumas“ (PiS) bandė pasiekti, kad Kūčios jau šiemet būtų nedarbo diena, dauguma įstatymų leidėjų sutiko, kad pakeitimai būtų įgyvendinti tik nuo kitų metų.

Sprendimas gruodį įvesti papildomą prekybos sekmadienį sukėlė diskusijų, profesinėms sąjungoms išreiškus susirūpinimą dėl poveikio darbuotojams.

The post Lenkijoje Kūčios oficialiai taps nedarbo diena appeared first on LAIKMETIS.

Kalėdų belaukiant…

Raguvos gimnazijoje kiekvienas advento laikotarpis būna išskirtinis ir kitoks, o prie Šv. Kalėdų laukimo prisideda visa mokyklos bendruomenė, puošiamos gimnazijos erdvės. Pirmo aukšto fojė šviečia tolerancijos žibintai. Į socialinės pedagogės paskelbtą akciją atsiliepė daug gimnazijos mokinių. Karpė, klijavo, lipdė, dekoravo žibintus, ir dabar tamsiais rytais ir vakarais jie šviečia, sušildydami savo jaukia šviesa. Smagiai ir darniai praėjo renginys „Žirgas lietuvių tautosakoje ir papročiuose“, nuspalvintas didžiųjų žiemos švenčių laukimo nuotaika, kurį organizavo spec. pedagogė, muzikos ir tikybos mokytojos bei prisidėjo dar daugelis kitų.

Lietuvių kalbos mokytojos turi jau tradicija tapusį adventinį garsinio skaitymo mėnesį. Mokykloje vyksta gerumo akcija „Rūšiuoju, saugau, dovanoju“, kviečianti plastikinius butelius ir gėrimų skardines, pažymėtas depozito ženklu, palikti mokyklos taromate, už kuriuos gauti pinigai bus skirti gimnazijos naujoms knygoms pirkti. Mokytojai per šį advento laikotarpį kviečiami stabtelėti ir pažvelgti į savo širdį, apmąstydami tam tikrus dalykus.

O Raguvos gimnazijos tikybos mokytojai L. Malinauskienei svarbu kiekvieną adventą priminti mokiniams, kas tai per laikotarpis, kokia jo prasmė, ko laukiama, kaip ruošiamasi. Su mažiausiais mokinukais įsirengtas maldos kampelis, kiekvieną savaitę įžiebiant advento žvakes ir aiškinantis jų prasmę, stengiantis ugdyti ir įgyvendinti advento pasiryžimus geriems darbams.

Rado būdą, kaip skaičiuoti dienas

Anot tikybos mokytojos, adventas yra maldingo ir džiugaus laukimo laikas, kuomet esame kviečiami susimąstyti, neskubėti, stabtelėti dienos rutinoje, nurimti, atverti savo širdis Dievui ir artimui – atlikti gailestingumo ir artimo meilės darbus, įsijungiant į labdaros akcijas, vienišų ar pagyvenusių žmonių lankymą. Dažnai adventas yra neteisingai suprantamas ir laikomas liūdesio arba tik atgailos laikotarpiu, tačiau tai džiugaus pasiruošimo laikas, kuris turi ir savo žavių tradicijų. Viena jų – laukimo laikotarpį simbolizuojantis vainikas su keturiomis žvakėmis.

L. Malinauskienė pasakoja, kad advento vainiko tradicija kilo Vokietijoje, Hamburgo mieste, pastoriui Johanui Wichernui, kuris užsiimdavo nepasiturinčių vaikų švietimu.

L. Malinauskienė pasakoja, kad advento vainiko tradicija kilo Vokietijoje, Hamburgo mieste, pastoriui Johanui Wichernui, kuris užsiimdavo nepasiturinčių vaikų švietimu.

„Kadangi vaikai labai nekantriai laukdavo Kalėdų, jis sugalvojo būdą, kaip skaičiuoti dienas iki Kalėdų. Iš seno medinio rato sukonstravo vainiką, ant kurio įtaisė 19 mažų raudonų žvakių ir keturias dideles baltas žvakes. Kiekvieną rytą uždegdavo po mažą raudoną žvakę, o sekmadienį – didelę baltą. Laikui bėgant tradicija išpopuliarėjo ir pasiekė mūsų laikus, tik liko keturios žvakės, ženklinančios keturis advento sekmadienius“, – sako L. Malinauskienė.

Ne veltui simboliai turi prasmę

Pasak mokytojos, kiekviena advento žvakė turi savo pavadinimą ir simboliką. Pirmą advento sekmadienį yra degama violetinė Pranašo žvakė, kuri simbolizuoja viltį, antrą sekmadienį uždegama irgi violetinė Betliejaus žvakė, kuri simbolizuoja tikėjimą, trečią advento sekmadienį įžiebiama rožinė Piemenėlių žvakė, kuri simbolizuoja džiaugsmą. Trečias advento sekmadienis kviečia džiaugtis „Gaudete“, kai pasirodęs angelas piemenis kvietė bėgti į Betliejų ir džiaugsmingai pagarbinti kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose. Ketvirtą advento sekmadienį įžiebiama violetinė Angelų žvakė, kuri simbolizuoja ramybę. Per Kūčias į advento vainiką yra įdedama penkta balta žvakė, kuri simbolizuoja Kristų – Pasaulio šviesą.

Apvalus vainikas, pinamas iš žalių šakelių, simbolizuoja viltį ir Amžiną gyvenimą. Primena mums, kad esame vilties žmonės, ir gyvenimą po mirties, kuris nesibaigia.

Apvalus vainikas, pinamas iš žalių šakelių, simbolizuoja viltį ir Amžiną gyvenimą. Primena mums, kad esame vilties žmonės, ir gyvenimą po mirties, kuris nesibaigia.

Advento penktadieniais (kaip ir visų metų penktadieniais, jei tą dieną nėra didelės bažnytinės iškilmės), per Kūčias nevalgome mėsos ir yra laikomasi abstinencijos įstatymo.

Dar viena ypatinga advento tradicija, kuri yra švenčiama Lietuvoje, kaip ir kaimyninėje Lenkijoje, yra – Rarotas. „Tai Švč. Mergelei Marijai skirtos votyvinės pamaldos, aukojamos advento metu aušrai brėkštant, taip pabrėžiant Marijos – išganymo Aušros ir Mesijo Motinos – garbę. Šių ankstyvųjų votyvinių Mišių pavadinimas kyla iš jų įžangoje skambančių žodžių: Rorate caeli desuper – „Rasokit, dangūs, iš aukštybių“, – paaiškina tikybos mokytoja.

Jei žmogus nesustoja, sustabdo gamta

Paklausta, kas asmeniškai jai yra adventas ir kaip ji pasitinka didžiąsias metų šventes, tikybos mokytoja sako: „Adventas man yra galimybė stabtelti, nurimti, įsiklausyti į savo širdį, išgirsti Dievą, įgyvendinti pasižadėtus sau pasiryžimus, stengiantis būti geresnei, neskubant pykti, kantresnei. Man tai ilgi vakarai, kuomet skambant giesmei galiu nurimti ir dėkoti Dievui už visas dovanas, kurias esu gavusi. Gėrėtis krentančiomis snaigėmis, gurkšnoti šiltą arbatą, rasti laiko nors trumpai paskaityti knygą. Gera yra laukti Kalėdų ir norėtųsi visą adventą su ramybe širdyje, niekur neskubant išlaukti, tik kartais gyvenimo tempas įsuka, nes darbai veja darbus ir advento laikotarpis praskrieja nepastebėtai. Bet, kaip sakau, jei pats žmogus nesusipranti sustoti, tai sustabdo gamta. Pusnys, sniegas – ir turi sulėtinti greitį, nepaspausi. O tada nusišypsau sau, ir sakau – juk adventas.“

Mėgaujasi tyla

L. Malinauskienė atvirai pasakoja ir apie savąsias advento tradicijas, kurių laikosi nuo vaikystės.

„Kai buvau maža, advento metu labai griežtai laikydavomės rimties: neskambėdavo namuose šiuo laikotarpiu jokia muzika, netriukšmaudavome, nevalgydavau saldumynų arba, jei kas duodavo, tai pasidėdavau, kad per Kalėdas galėčiau pasidalinti su kitais. Visada eidavome į bažnyčią, net ir šiokiadieniais. Dabar viena iš tradicijų yra nupinti advento vainiką namams, mokyklai, parapijos bažnyčiai, namuose pasikabinti advento kalendorių, pasipuošti namus, apvalyti savo širdį, atliekant atgailą, kad atėjusios Kalėdos būtų tikra džiaugsmo šventė. Kartais su vaikais kepame meduolius. Penktadieniais susilaikome nuo mėsiškų valgių. Važiuodama mašina stengiuosi nejungti muzikos ir taip pasimėgauti tyla“, – pasakoja tikybos mokytoja.

Kūčios yra bendrystės laikas

Šv. Kalėdos ir Kūčios – laikas, kada galime susitikti su brangiausiais sau žmonėmis, šeima, giminėmis, draugais, prie bendro šventinio stalo niekur neskubant pasibūti ir pabendrauti. Visgi noriu paklausti, kokias vertybes apie Kūčias reikėtų diegti vaikams.

adventas yra puikus metas, kai galima atidėti išmaniąsias technologijas į šoną, daugiau laiko praleisti su knyga, žaisti stalo žaidimus, atlikti mažus artimo meilės darbus.

„Apskritai, sakyčiau per visą advento laikotarpį turėtume priminti ir labiau akcentuoti, kad turime išmokti dalintis, kai ko atsisakyti. Dabar vaikai yra įpratę gauti. Advento kalendorių gausa ir paklausa yra didelė. Kiekvieną dieną išlupdami ir suvalgydami saldainį ar skanėstą nepajaučia „kitokio“ laikotarpio, kuomet džiaugsmas yra dalintis, kai galiu nesuvalgyti iškart, bet pasidėti ir per Kalėdas pasidalinti su kitais. Labai svarbu stengtis įgyvendinti užsibrėžtus pasiryžimus. Ir adventas yra puikus metas, kai galima atidėti išmaniąsias technologijas į šoną, daugiau laiko praleisti su knyga, žaisti stalo žaidimus, atlikti mažus artimo meilės darbus. Man svarbu mokiniams vis priminti, kad Kūčios yra bendrystės laikas, o Šv. Kalėdos ne tik dovanų po egle metas, bet svarbiausia, kad tai Kristaus gimtadienis ir ką jie asmeniškai kiekvienas galėtų padovanoti Jam“, – sako L. Malinauskienė.

Ar Kalėdos pasikeitė?

Kad šventės būtų džiugios, reikia mokėti jų laukti? Juk tiek daug aplinkui žmonių skundžiasi, kad artėjant Kalėdoms nebejaučia jokio šventinio džiaugsmo. Ar nebemokame džiaugtis, ar Kalėdos pasikeitė?

„Kalėdos nepasikeitė ir niekada nepasikeis, tik per visus blizgučius, dovanų pirkimo maratonus, skubėjimus nebematome tikrosios Kalėdų prasmės. Gyvename šurmulyje, kalėdinėse nuolaidose ir akcijose paskendę, nebejaučiame laukimo ilgesio, proga užuot stabtelėti virsta stresu, kaip suspėti nupirkti visiems dovanas. Reikia išmokti kantriai ir ramiai laukti. Kaip studijų laikais sakydavo man kapelionas: „Išmok laukti“. Turime išmokti kitaip laukti: be skubėjimo, nurimdami ir pasimėgaudami akimirka, laiku, praleistu su artimais žmonėmis“, – sako L. Malinauskienė.

Prabanga ir vienišumas

Dabar daugeliui Kalėdos neatsiejamos nuo dovanų. O neretai meilę ir dėmesį stengiamės išreikšti dovanos brangumu. Paklausta, kaip pati vertina dovanų sureikšminimą ar norą jausmus matuoti pinigais, L. Malinauskienė sako, kad Dievas žino, jog žmogui patinka dovanos, todėl padovanojo pasauliui pačią didžiausią dovaną savo Sūnų Jėzų Kristų.

Dievas žino, jog žmogui patinka dovanos, todėl padovanojo pasauliui pačią didžiausią dovaną savo Sūnų Jėzų Kristų.

„Tai pati didžiausia dovana ir atrodo turėtų užtekti, bet mus vilioja blizgučiai, daiktų gausumas, per kuriuos paskui nebeperlipame, tada išmetame ir vėl perkame – toks užburtas ratas. Vartojame, nesaugome aplinkos. O juk reikia tiek nedaug. Kartais pasakytas mielas žodis, nuoširdi šypsena, ištiesta pagalbos ranka, padrąsinimas, apkabinimas yra pačios nuostabiausios dovanos, kurių jokie puošnūs, prabangūs dalykai neatstos. Galiu maudytis prabangoje, bet jaustis vienišas ir nelaimingas. Turėtume keisti Kalėdų tradicijas ir mažiau pirkti, bet dėmesį ir meilę parodyti kitokiais būdais. Juolab kad Kalėdos – Kristaus gimimo šventė. Džiaugsmingai ankstų Šv. Kalėdų rytą nueiti į bažnyčią, kuomet dar lauke tamsu, o iš bažnyčios sklinda šviesa. Matyti ateinančias šeimas, senjorus, kurie jau sunkiai vaikšto, bet vis tiek ateina. Čia yra Kalėdos ir čia yra didžiausia dovana – bendrystė, būti ir šlovinti Dievą giesme, besidžiaugiant Kristaus gimtadieniu“, – kalbėjo moteris.

Kiekvienas esame stebuklas

Artėjančių švenčių proga Raguvos gimnazijos tikybos mokytoja L. Malinauskienė linki visiems išmokti sustoti ir įsiklausyti į savo širdį. Surasti laiko sau ir savo artimiausiems žmonėms. Neskubėti supykti, neapkalbėti ir neniurnėti būnant viskuo nepatenkintiems, bet daugiau šypsotis. Pakelti akis į dangų ir kaip vaikystėje suskaičiuoti žvaigždes, pasigrožėti krentančiomis snaigėmis, išgirsti vėjo dainą ir gurgždantį sniegą, žėrintį sidabru. Sustoti ir būti. Džiaugtis čia ir dabar mažais dalykais ir išmokti dėkoti už tai, ką turime, kokiais talentais esame apdovanoti. O kai ateis Kalėdos, pajausti, kaip jos kvepia. Kaip kvepia Dievo meilė.

„Linkiu suprasti, kad kiekvienas mes esame stebuklas šioje žemėje. Dovanokime viltį ir švieskime kitiems gerais darbais, plačia šypsena, paguodos žodžiais, ir stebuklai niekada nesibaigs“, – linki L. Malinauskienė.

The post Kūčios yra bendrystės laikas, sako tikybos mokytoja Laura Malinauskienė appeared first on LAIKMETIS.

Ištrauka iš LVK instrukcijos Dėl atgailos ir pasninko dienų (2006 12 12) Kaip ir Visuotinėje Bažnyčioje, Lietuvoje atgailos dienos yra visi metų penktadieniai ir Gavėnios laikas.

“Susilaikymo nuo mėsiškų valgių (abstinencijos) įstatymas. Nuo mėsiškų valgių turi būti susilaikoma visais metų penktadieniais (išskyrus tuos atvejus, kai jie sutampa su iškilmės diena), Pelenų trečiadienį ir, pagal seną Lietuvos tradiciją, – Kūčių dieną. Šis abstinencijos įstatymas saisto visus nuo 14 metų amžiaus.

Pasninko įstatymas. Leidžiama per dieną valgyti sočiai tik kartą. Šio įstatymo privalu laikytis nuo 18 iki 60 metų amžiaus (plg. CIC kan. 1252).

Susilaikymo nuo mėsiškų valgių (abstinencijos) ir pasninko reikia laikytis Pelenų dieną ir Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančios ir Mirties penktadienį (plg. CIC kan. 1251).

Kai Kūčios būna sekmadienį, tikintieji, pagal Lietuvos tradiciją, tą dieną kviečiami susilaikyti nuo mėsiško maisto, nors sekmadieniais tokios pareigos ir nėra.

Sielų ganytojai ir tėvai privalo rūpintis, kad taip pat ir dėl jauno amžiaus neturintys pareigos laikytis pasninko ir abstinencijos asmenys būtų ugdomi kilnia atgailos dvasia (plg. CIC kan. 1252)”.

The post Dėl susilaikymo nuo mėsiškų valgių Kūčių dieną appeared first on LAIKMETIS.

Visi: Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.

(Evangelija skaitoma atsistojus prie stalo):

Skaitovas: iš Evangelijos pagal Luką.

“Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė lšganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose”. Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!” (Lk 2, 1-14).

Malda

Visagali Dieve Tėve, Tu, mus mylėdamas, atsiuntei į pasaulį savo vienatinį Sūnų Jėzų Kristų. Šį vakarą dėkojame už Tavo Sūnaus, mūsų Brolio, gimimą vargingame Betliejaus tvartelyje Šventosios Nazareto Šeimos globoje.

Gailestingasis Dieve, prieš linkėdami vienas kitam ramybės, atsiprašome už visas mūsų klaidas ir nuodėmes, kuriomis įžeidėme Tavo begalinį gerumą ir Tavo mylimus žmones, ypač mūsų artimuosius.

Gerasis Tėve, laimink mūsų šeimos narius, kurių čia nėra (galima paminėti vardus), o mūsų mirusiems (galima paminėti vardus) suteik amžinąjį atilsį.

Meldžiame, padaryk, kad ši brolybės ir meilės vakarienė skatintų mus visada gyventi tikroje vienybėje ir būti Tavo, Dangiškojo Tėvo, šeima drauge su mūsų Broliu ir Išganytoju Jėzumi Kristumi, kurio meilė mums tokia pat brangi vakar, šiandien ir visada.

Palaimink, Dieve, šias Kūčių stalo gėrybes, kuriomis stiprinsimės šį šventą vakarą Tavo dosnumo dėka per Kristų, mūsų Viešpatį.

Visi: Amen.

Po palaiminimo laužomas kalėdaitis, linkima ramybės ir valgoma Kūčių vakarienė.

The post Vilniaus arkivyskupija dalinasi malda prie Kūčių stalo appeared first on LAIKMETIS.