Kaip įprasta, kiekvienų metų rugsėjo pradžioje, pradedant naują sielovadinį sezoną, Kauno arkivyskupijos ganytojai pakviečia dvasininkus aptarti aktualių klausimų, įvertinti praėjusių metų patirtis bei kartu ieškoti naujų sielovados gairių.

Konferencija pradėta bendra Valandų liturgijos Dienine malda, kuriai vadovavo arkivyskupas  Kęstutis Kėvalas. Po maldos susirinkusiems pirmininkavęs Kauno I dekanato dekanas mons. teol. lic. Vytautas Grigaravičius pakvietė arkivyskupą pasidalyti mintimis apie prasidedantį sielovadinį sezoną. Jis pabrėžė, kad tokie susitikimai jau tapo tradicija – juose aptariamos problemos, nusibrėžiamos gairės ateičiai.

Arkivyskupas K. Kėvalas pažymėjo, kad rugsėjis yra naujų pradžių metas. Prasidedantis katechezės laikotarpis reikalauja tiek naujų jėgų, tiek ir atnaujinto požiūrio. Šį kartą arkivyskupas kvietė ypatingą dėmesį skirti suaugusiųjų katechezei. Parapijų klebonai buvo pakviesti pasidalyti savo patirtimi ir įžvalgomis apie tai, kaip ši katechezė vyksta parapijose, kokie iššūkiai kyla, kas turėtų būti taisytina ar vengtina.

Sužadėtinių rengimas Santuokos sakramentui ar jaunuolių rengimas Sutvirtinimui yra jau nusistovėjusi praktika, o suaugusiųjų katechezės tvarka dar tik formuojasi. Todėl, pasak arkivyskupo, itin svarbu ieškoti būdų, kaip įtraukti žmones į parapijų gyvenimą ir padėti jiems augti tikėjimu.

Konferencijoje dalyvavę dvasininkai aktyviai dalijosi patirtimi, kėlė probleminius klausimus, diskutavo bei aptarė aktualius einamuosius sielovados reikalus.

Kauno I dekanato dekanas atkreipė dėmesį, kad pastaruoju metu suaktyvėjo sukčiai, kurie įsilaužia į elektroninius paštus, pasisavina nuotraukas ir, naudodamiesi jomis, kuria netikras „Facebook“ paskyras, per kurias mūsų vardu viliojami pinigai. Buvo patarta, kiek įmanoma, saugotis nuo tokių atakų diegiant specialias apsaugos priemones. Šia tema numatyta lapkričio mėnesį surengti susitikimą, kuriame dalyvaus šios srities specialistai.

The post Kauno dvasininkai rinkosi į konferenciją appeared first on LAIKMETIS.

Šį kartą popiežius aptarė epizodą iš Morkaus Evangelijos (Mk 5, 21–43), kuriame susipynusios dvi istorijos: namuose mirštančios dvylikametės mergaitės ir moters, dvylika metų sergančios kraujoplūdžiu.

Popiežius visų pirma atkreipė dėmesį į vieną šiais laikais labai paplitusią ligą: sunkumo gyventi ligą. Mums tikrovė gali atrodyti kaip per daug sudėtinga ir per sunki priimti. Tuomet „išsijungiame“, apsimariname iliuzija, kad užmerkus akis viskas bus kitaip. „Tačiau reikia stoti į akistatą su tikrove ir su Jėzumi tai galime padaryti visai gerai“, – patikino audiencijos dalyvius popiežius Leonas.

Sergančios mergaitės tėvas išeina ieškoti pagalbos. Gavęs žinią, kad mergaitė mirė ir nebeverta trukdyti mokytojo, jis toliau tiki ir viliasi. Jo pokalbį su Jėzumi nutraukia kraujoplūdžiu serganti moteris, kuriai pasiseka prasibrauti pro minią, prisiartinti prie Jėzaus ir prisiliesti prie jo apsiausto. Pasak popiežiaus, visų įspėtai nesiartinti ir nesirodyti moteriai tai buvo drąsus sprendimas, pakeitęs visą jos gyvenimą.

Atkreipęs dėmesį, kad moteris buvo pasmerkta gyventi užsidariusi ir atsiskyrusi, popiežius Leonas patikino, kad kartais ir mes, kai mums primetama, kas nesame, galime tapti kitų vertinimo aukomis. Tada kenčiame ir neįstengiame pasirodyti viešumoje.

kartais ir mes, kai mums primetama, kas nesame, galime tapti kitų vertinimo aukomis.

Ši moteris išėjo išgelbėjimo keliu tuomet, kai joje užgimė tikėjimas, kad Jėzus gali ją išgydyti. Tada ji rado jėgų išeiti ir jo ieškoti. Ji tikėjosi galinti bent prisiliesti prie jo rūbo. Prie Jėzaus stovėjo minia, daugelis jį lietė, bet nieko neatsitiko. O kai ši moteris palietė Jėzų, ji išgijo.

„Kur glūdi skirtumas?“ – klausė popiežius ir atsakė šv. Augustino žodžiais, kuriuos Bažnyčios mokytojas ištarė Jėzaus vardu: „minia spaudžiasi aplink mane, tačiau tikėjimas paliečia“ (Homilijos 243, 2, 12). Leonas pridūrė, kad kas kartą, kai tikėjimo veiksmu kreipiamės į Jėzų, užsimezga ryšys su juo ir tuoj pat iš jo pasklinda malonė. Kartais mes to nė nepastebime, tačiau tuo pat metu slaptu ir tikru būdu malonė mus pasiekia ir iš vidaus perkeičia mūsų gyvenimą.

Galbūt ir šiandien daug žmonių artinasi prie Jėzaus paviršutiniškai, netikėdami jo galia. Mindžiojame bažnyčių grindų paviršių, tačiau galbūt mūsų širdys kitur. Ši moteris įveikė savo baimę prisilietusi prie Jėzaus širdies rankomis, kurios dėl jos ligos laikytos nešvariomis. Ji staiga pasijuto pasveikusi. Ir Jėzus jai pasakė: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami“.

Tuo metu atėjo žinia, kad mirė dvylikametė mergaitė. Jėzus tėvą padrąsino sakydamas: „Nenusigąsk, vien tikėk!“. Tada įėjo į kambarį, kuriame gulėjo mergaitė, ją paėmė už rankos ir tarė: „Talitá kum“ – „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Ji tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Šitaip Jėzus parodo, kad ne tik išgydo, bet ir prikelia iš mirties. Dievui, kuris yra amžinasis gyvenimas, kūno mirtis tėra kaip miegas. „Tikroji mirtis yra sielos mirtis: jos turime bijoti“, – pažymėjo Leonas XIV.

Jis atkreipė dėmesį į dar vieną dalyką: prikėlęs mergaitę Jėzus liepė tėvams duoti jai valgyti. Pasak popiežiaus, tai dar vienas Jėzaus artumo mūsų žmogiškumui ženklas, kurio prasmę galime pagilinti savęs klausdami: kai mūsų jaunimas išgyvena krizę ir jiems reikia dvasinio maisto, ar sugebame jiems jo duoti? Ir kaip mums tai daryti, jei mes patys nesimaitiname Evangelija?

„Mokykimės iš Morkaus Evangelijos moters ir tėvo: eikime pas Jėzų. Jis gali mus išgydyti, jis gali mus prikelti. Jis – mūsų viltis!“

Kita bendroji audiencija vyks liepos 30-ąją, po popiežiaus vasaros atostogų.

The post Popiežius Leonas XIV: mindžiojame bažnyčių grindų paviršių, tačiau mūsų širdys kitur appeared first on LAIKMETIS.

„Toliau apmąstome Jėzaus palyginimus, kurie padeda mums iš naujo atrasti viltį, nes parodo, kaip Dievas veikia istorijoje, – kreipėsi Leonas XIV į audiencijos dalyvius. – Šiandien norėčiau sustoti prie vieno palyginimo, kuris yra ypatingas, nes jis yra tarsi įvadas į visus kitus palyginimus. Tai palyginimas apie sėjėją.“

Pasak popiežiaus, šiame pasakojime matome Jėzaus bendravimo būdą. Iš jo galime daug ko pasimokyti kaip šiandien skelbti Evangeliją. Kiekvienas palyginimas pasakoja istoriją, paimtą iš kasdienio gyvenimo, tačiau nori mums pasakyti kažką daugiau, atskleidžia gilesnę prasmę. Palyginimai kelia klausimus, kviečia nesustoti ties tuo, kas yra tik išorė. Išklausęs palyginimo istoriją kiekvienas gali savęs paklausti: kiek tai susiję su manimi? Ką tai sako mano gyvenimui?

Palyginimu apie sėjėją Jėzus mums paaiškina, kaip veikia Dievo žodis, sakė popiežius Leonas. Iš tiesų kiekvienas Evangelijos žodis yra tarsi sėkla, pasėta į mūsų gyvenimo dirvą. Jėzus savo palyginimuose daug kartų vartoja sėklos įvaizdį, suteikdamas jam skirtingas reikšmes.

Popiežius pastebėjo, kad palyginimo sėjėjo elgesys mums gali atrodyti gana keistas. Šiam sėjėjui nerūpi, kur nukris sėkla. Jis sėja sėklą ir ten, kur ji vargu ar duos derlių: ant kelio, tarp akmenų, tarp erškėčių. Toks požiūris stebina klausytoją ir verčia klausti: ką tai galėtų reikšti?

Popiežius paminėjo ir garsųjį Van Gogho paveikslą. Stebina, kad už sėjėjo tapytojas pavaizdavo jau subrendusius grūdus.

Šis dosnus, netaupus sėjėjas, sakė popiežius, simbolizuoja Dievo meilę mums. Juk žinome, kad sėklos likimas priklauso ir nuo to, kaip ją priima dirva, nuo situacijos, kurioje ji atsiduria. Tačiau pirmiausia šiuo palyginimu Jėzus mums sako, kad Dievas sėja savo žodžio sėklą į kiekvieną dirvą, į kiekvieną mūsų situaciją.

Dievas mus myli. Jis nelaukia, kol tapsime geresne dirva. Jis visada dosniai mums dovanoja savo žodį. Galbūt matydami, kad jis mumis pasitiki, subrandinsime savyje troškimą tapti geresne dirva? Tai viltis, kurios pamatas yra Dievo gerumas ir gailestingumas. Palyginimas apie sėjėją mus skatina galvoti ir apie patį Jėzų, kuris savo mirtimi ir prisikėlimu tapo sėkla, nukritusia į žemę ir mirusia, kad duotų gausių vaisių. 

Popiežius paminėjo ir garsųjį Van Gogho paveikslą. Stebina, kad už sėjėjo tapytojas pavaizdavo jau subrendusius grūdus. Tai vilties įvaizdis: vienaip ar kitaip, sėkla davė vaisių. Tačiau scenos centre yra ne sėjėjas, kuris stovi šone, bet saulė. Tai mums primena, kad Dievas yra svarbiausias, net jei kartais mums atrodo, kad jo nėra ar jis nutolęs. Būtent saulė sušildo žemės grumstus ir leidžia sėklai subręsti.

„Brangūs broliai ir seserys, kokioje gyvenimo situacijoje šiandien mus pasiekia Dievo žodis? – klasė popiežius, baigdamas katechezę. – Prašykime Viešpaties malonės visada priimti sėklą, kuri yra jo žodis. O jei suprantame, kad nesame derlinga dirva, nenusiminkime, bet prašykime, kad jis mus išpurentų ir padarytų geresne dirva.“

The post Įvyko pirmoji popiežiaus Leono XIV bendroji audiencija, dalyvavo apie 40 tūkst. žmonių appeared first on LAIKMETIS.

Popiežiaus katechezėje visų pirma atkreiptas dėmesys, kad evangelistas nemini su Jėzumi susitikusio jaunuolio vardo, o tik vadina jį „vienu žmogumi“. Šis žmogus visą gyvenimą stengiasi laikytis įsakymų, bet, nepaisant to, nesuranda gyvenimo prasmės. Jis jos ieško, tačiau tai, ką suranda, jo netenkina. Pasak Pranciškaus, šis jausmas nesvetimas ir mums: mes norime būti laimingi, norime, kad išsipildytų mūsų širdies troškimai.

Jėzui einant keliu, šis vaikinas pribėga prie jo, puola ant kelių ir klausia: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Popiežius atkreipia dėmesį į šio žmogaus pavartotus veiksmažodžius „daryti“ ir „laimėti“. Jis mano, kad amžinasis gyvenimas – tai kažkas, ką galima įgyti skrupulingai laikantis taisyklių.

Nors šis jaunuolis pateikia Jėzui savo puikų gyvenimo aprašymą, Jėzus, kaip visada, nesiriboja išore, bet žvelgia į žmogaus vidų. Evangelistas Morkus kaip tik ir sako, kad Jėzus „pažvelgė“ ir ne tik šiaip pažvelgė, bet pažvelgė „meiliai“. Jėzus myli kiekvieną žmogų tokį, koks jis yra. Jėzus kiekvienam dovanoja savo meilę neatlyginamai, nesivadovaudamas žmonėms būdinga nuopelnų logika. Tikroji meilė visada dovanojama neatlyginamai. Tai galioja ir mūsų tarpusavio santykiams: jei norime užsitarnauti meilę ar kokiu nors būdu įgyti, tokia logika grindžiami santykiai nepadarys mūsų tikrai laimingais.

Jėzus pasiūlė šiam žmogui pakeisti savo gyvenimo būdą ir santykį su Dievu. Jėzus mato, kad jam, kaip ir kiekvienam iš mūsų, kai ko trūksta. Mūsų širdis kažko trokšta, dėl kažko nerami ir tik meilė gali ją nuraminti. Savo trokštančios širdies nenuraminsime mėgindami įgyti kitų pripažinimą, dėmesį, pagarbą. Priešingai – turime išsižadėti visko, kas mus slegia prie žemės. Turime ne imti ir kaupti, bet duoti kitiems, dalytis.

Jėzus pasiūlė šiam jaunam žmogui būdą, kaip nebūti vienišam, tačiau jaunuolis nepriėmė pasiūlymo, nepriėmė Jėzaus kvietimo juo sekti, nesugebėjo atsikratyti gyvenimo balasto ir dėl to liko vienas. Panašiai atsitinka ir su mumis – gyvename individualizmo ir įsivaizduojamo savarankiškumo kultūroje, jausdamiesi vis mažiau laimingi.

„Seserys ir broliai, patikėkime Jėzaus Širdžiai visus liūdinčius ir neapsisprendusius, kad jie pajustų mylintį Viešpaties žvilgsnį“, – šiuo prašymu užbaigiama popiežiaus Pranciškaus katechezė.

The post Popiežiaus katechezė: amžinas gyvenimas neįgyjamas skrupulingai laikantis taisyklių appeared first on LAIKMETIS.

Juozapas ir Marija Jėzaus ieškojo su dideliu nerimu. „Vaikeli, kam mums taip padarei?!“, – klausia jie atradę Jėzų. Tačiau išgirdę jo atsakymą, jo nesuprato. Pasak popiežiaus Pranciškaus trečiadienio katechezės, matome, jog Marijos, Jėzaus Motinos, dvasinė kelionė, siekiant suprasti savojo Sūnaus slėpinį, nebuvo lengva. 

„Apžvelkime šios kelionės etapus“, – kviečia Pranciškus. Nėštumo pradžioje Marija aplanko Elzbietą ir praleidžia su ja tris mėnesius, kol gimsta Jonas. Paskui, kai buvo nurodyta surašyti visus gyventojus, ji, jau devintą nėštumo mėnesį, su Juozapu keliauja į Betliejų, kur pagimdo Jėzų.

Dar po keturiasdešimties dienų jie iškeliauja į Jeruzalę paaukoti kūdikį Šventykloje, o paskui kasmet, kaip piligrimai, vėl ją lanko. Jėzaus kūdikystės metu kurį laiką slėpėsi Egipte, kad apsaugotų jį nuo Erodo, ir tik po karaliaus mirties vėl apsigyveno Nazarete.

Kai Jėzus, jau suaugęs, pradeda savo viešąją tarnystę Kanos vestuvėse, Marija taip pat ten yra ir atlieka pirmaeilį vaidmenį. Ir vėliau ji seka paskui jį „per atstumą“ iki paskutinės kelionės į Jeruzalę, iki pat jo kančios ir mirties. Po Prisikėlimo Marija lieka Jeruzalėje jau kaip visų mokinių Motina, stiprindama jų tikėjimą ir laukdama Šventosios Dvasios išsiliejimo.

„Šioje kelionėje Mergelė yra vilties piligrimė, tapusi savojo „Sūnaus dukra“, jo pirmąja mokine“, – pažymi popiežius. Marija atnešė Jėzų, žmonijos viltį, į pasaulį: maitino jį, augino, o po to ėjo paskui jį, leisdama, kad Dievo žodis pirmiausia formuotų ją pačią. Nors ji buvo tokia artima Dievui, turėjo išskirtinį ryšį su juo, ir jai reikėjo eiti daug pastangų reikalaujančiu mokinystės keliu. 

Dvylikamečio Jėzaus dingimas per kasmetinę piligriminę kelionę į Jeruzalę labai išgąsdina Mariją, kalbėdama ir už Juozapą, ji klausia: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“. Matome suprantamą tėvų, kurių vaikas pasimetė, dingo, išgąstį. Tačiau, kai jie pagaliau randa Jėzų, nustemba – tas, kuris jų akyse dar visai neseniai buvo saugotinas vaikas, tarsi staiga užaugo, dalyvauja diskusijose apie Šventąjį Raštą, stebindamas išmintimi kitus Šventykloje buvusius Įstatymo mokytojus.

Į motinas priekaištą Jėzus atsako su nuginkluojančiu paprastumu: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Marija ir Juozapas to nesupranta: kūdikiu tapusio Dievo slėpinys pranoksta jų intelektą. Tėvai nori saugoti brangųjį vaikelį po savo meilės sparnais, o Jėzus jau gyvena Sūnaus, tarnaujančio Tėvui ir panirusio į jo žodį, pašaukimu.

Luko pasakojimai apie Jėzaus vaikystę užbaigiami paskutiniais Marijos žodžiais, primenančiais Juozapo tėvystę, ir pirmaisiais Jėzaus žodžiais, kuriais pažymima, kad ši tėvystė išteka iš dangiškojo Tėvo, kuris yra neginčijamai pirmas.

Kaip Marija ir Juozapas, kupini vilties, taip ir mes leiskimės pėdomis Viešpaties, kuris neleidžia savęs apriboti mūsų schemomis ir leidžia save atrasti ne tiek kokioje nors vietoje, kiek meilės atsakyme į švelniąją dieviškąją tėvystę, pažymima kovo 5 dienos popiežiaus Pranciškaus katechezėje.

The post Viešpats neleidžia savęs apriboti mūsų schemomis - popiežiškoji katechezė appeared first on LAIKMETIS.

Šio trečiadienio popiežiaus katechezėje apmąstomas „Jėzaus Kristaus, mūsų vilties“ slėpinys per jo paaukojimą Jeruzalės šventykloje.

Pasakojime apie Jėzaus vaikystę evangelistas Lukas pabrėžia, kad Marija ir Juozapas buvo klusnūs Viešpaties Įstatymui ir stropiai laikėsi visų jo nurodymų. Tiesą sakant, pastebi popiežius, Izraelyje nebuvo prievolės nešti kūdikį į šventyklą ir paaukoti jį Dievui.

Tačiau tie, kurie stengėsi stropiai laikytis Viešpaties žodžio, šia maldingą praktiką laikė labai svarbia. Todėl Lukas pasakoja apie pirmąsias apeigas, kuriose Jėzaus dalyvavo, apeigas, kurios vyko šventajame Jeruzalės mieste, kuris vėliau buvo visos jo tarnystės tikslas ir kur jo misija bus vainikuota.

Marija ir Juozapas įskiepijo Jėzų į savo šeimos, į savo tautos, į žmonių sandoros su Dievu istoriją. Jie rūpinosi jo augimu, įvedė jį į tikėjimo ir maldos sferą, rengė jį jo pašaukimui. Ir jie patys palaipsniui vis labiau ėmė suvokti, jog tas pašaukimas pranoksta jų žmogiškąjį horizontą.

Šventykla yra maldos namai, kuriuose nuolat dvelkia Šventoji Dvasia. Tą dieną jį įkvėpė Simeoną, pamaldų Dievo tautos narį, gyvenusį laukimu ir viltimi, puoselėjusį troškimą, kad išsipildytų pažadai, kuriuos Dievas davė Izraeliui per pranašus.

Simeonas pajuto, kad į šventyklą atnešamas Viešpaties Pateptasis, jis pamatė šviesą ir išėjo pasitikti to kūdikio, kuris, kaip skelbė pranašas Izaijas, „gimė dėl mūsų“, jis yra sūnus, „mums duotas“, „Taikos Kunigaikštis“ (Iz 9, 5). Simeonas apkabino kūdikį. Jis, nors mažas ir bejėgis, iš tiesų yra tas, kuris teikia tikrąją paguodą ir egzistencijos pilnatvę.

Simeonas tai išreiškė dėkingumo kupina giesme, Bažnyčioje tapusia dienos užbaigimo malda: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“. (Lk 2, 29–32).

Simeonas gieda iš džiaugsmo, nes jis pamatė ir atpažino Izraelio ir visų tautų Gelbėtoją. Jis liudija tikėjimą, kurį gauna kaip dovaną ir perduoda kitiems; jis liudija viltį, kuri nenuvilia ir neapgauna; jis liudija Dievo meilę, pripildančią žmogaus širdį džiaugsmo ir ramybės. Kupinas šios dvasinės paguodos senelis Simeonas mato mirtį ne kaip pabaigą, bet kaip išsipildymą, pilnatvę, jis laukia jos kaip „sesers“, kuri nesunaikina, bet įveda į tikrąjį gyvenimą, į tą gyvenimą, kuriuo jis tiki.

Tą dieną ne tik Simeonas išvydo išgelbėjimą kūdikyje Jėzuje. Tas pats atsitiko ir su Ona, daugiau nei aštuoniasdešimties metų moterimi, našle, atsidavusia šventyklos tarnystei ir maldai. Pamačiusi kūdikį, Ona šlovina Izraelio Dievą, atpirkusį savo tautą būtent per šį vaikelį, ir pasakoja apie tai kitiems, dalydamasi su visais pranašyste. Šių dviejų senų žmonių giesmė skelbia Jubiliejų visai tautai ir visam pasauliui. Jeruzalės šventykloje žmonių širdyse įsižiebia viltis, nes į ją įžengė Kristus, mūsų viltis.

Brangūs broliai ir seserys, ragina Pranciškus, sekime Simeono ir Onos pavyzdžiu, ragina Pranciškus, sekime šiais „vilties piligrimais“, kurių akys sugeba matyti tai, kas neregima, kurie moka pajusti Dievo buvimą mažume, kurie moka su džiaugsmu priimti Dievo apsilankymą ir įžiebti viltį savo brolių ir seserų širdyse.

The post Popiežiškoji katechezė: matyti tai, kas neregima appeared first on LAIKMETIS.

Vasario 19 dienos katechezėje toliau kalbama apie „Jėzų Kristų – mūsų viltį“, šį kartą apie tai, ką mums sako išminčių, ieškojusių gimstančio Mesijo, kelionė. Pamatę kūdikį, jie tuoj pat jį pagarbino. (žr. Mt 2, 11).

Tarp pasakojimų apie Jėzaus kūdikystę yra trijų išminčių apsilankymo epizodas. Patraukti, kaip pasakoja evangelistas Matas, pasirodžiusios žvaigždės, kuri daugelyje kultūrų simbolizuoja neprastų asmenų gimimą, keli išminčiai iš Rytų leidžiasi į kelią, tiksliai nežinodami kur jis juos atves.

Šie išminčiai yra žmonės, kurie nepriklauso Sandoros tautai. Praėjusioje katechezėje kalbėta apie Betliejaus piemenis, kurie buvo marginalizuoti žydų visuomenėje, nes jie buvo laikomi „nešvariais“. Šiandien suduriame su kita kategorija – svetimšaliais, kurie skuba pagarbinti Dievo Sūnaus, įžengusio į istoriją su visiškai nauja karališkąja galia. Evangelijos mums aiškiai sako, kad vargšai ir svetimšaliai yra vieni pirmųjų, pakviestų susitikti su kūdikiu tapusiu Dievu, pasaulio Gelbėtoju.

Manyta, kad išminčiai simbolizuoja pirmąsias žmonių bendruomenes, kilusias iš trijų Nojaus sūnų, ir tris senovėje žinotus žemynus: Aziją, Afriką ir Europą. Arba tris žmogaus gyvenimo etapus: jaunystę, brandą ir senatvę.

Kad ir kokia būtų interpretacija, tai žmonės, kurie nestovi vietoje, bet, kaip ir kiti didieji biblinės istorijos pašauktieji, išgirsta ir atsiliepia į kvietimą leistis į kelią. Jie yra žmonės, kurie moka matyti toliau už save pačius, moka žvelgti aukštyn.

Danguje pasirodžiusios žvaigždės trauka paskatina juos žygiuoti į Judo žemę, į Jeruzalę, kur jie susitinka su karaliumi Erodu. Jie, neįtardami blogo ir pasitikėdami, prašo suktojo Erodo žinių apie ką tik gimusį žydų karalių, o šis, išsigandęs, kad iškilo grėsmė jo pozicijai, tuoj pat bando atspėti, apie ką kalbama, kreipiasi į Rašto aiškintojus ir prašo juos ištirti situaciją.

Žemiškojo valdovo galia atskleidžia savo silpnumą. Šventojo Rašto žinovai nukreipia karalių į vietą, kur, pagal Michėjo pranašystę, turėjo gimti Izraelio tautos vadovas ir ganytojas (Mch 5, 1): mažąjį Betliejų, o ne didžiąją Jeruzalę! Bet, kaip Paulius primena korintiečiams, Dievas pasirinka tai, kas silpna, kad sugėdintų stipriuosius ( žr. 1 Kor 1, 27).

Tačiau, pastebima popiežiaus katechezėje, patys Rašto aiškintojai, kurie žino tikslią Mesijo gimimo vietą ir net parodo kelią kitiems, nejuda iš vietos. Nepakanka žinoti pranašų tekstus, kad būtų išgirsta jų žinia, reikia leisti, kad ji prasiskverbtų į mus, kad Dievo žodis atgaivintų mūsų troškimą ieškoti, įžiebtų troškimą matyti Dievą.

O Erodas veidmainiškai, kaip elgiasi apgavikai ir smurtautojai, klausinėja išminčių tikslaus žvaigždės pasirodymo momento, įkalbinėja juos tęsti kelionę, o paskui grįžti ir pranešti jam, kad esą ir jis galėtų nuvykti pagarbinti naujagimio. Tiems, kurie prisirišę prie valdžios, Jėzus yra ne viltis, kurią reikia priimti, bet grėsmė, kurią reikia pašalinti!

Kai išminčiai iškeliauja, žvaigždė vėl pasirodo ir nuveda juos pas Jėzų. Tai ženklas, kad kūrinija ir pranašiškas žodis yra abėcėlė, kuria Dievas kalba ir leidžia save surasti. Žvaigždės vaizdas tiems žmonėms sukelia nesuvaldomą džiaugsmą, nes Šventoji Dvasia, kuri judina kiekvieno nuoširdžiai Dievo ieškančio žmogaus širdį, taip pat pripildo ją džiaugsmo.

Atradę kūdikį išminčiai nusilenkia, pagarbina Jėzų ir aukoja jam brangias dovanas, vertas karaliaus, vertas Dievo. Kodėl? Ką jie mato? Kaip rašo vienas senovės autorius, jie mato „kuklų mažą kūnelį, kurį prisiėmė Žodis, tačiau dieviškoji šlovė nuo jų nėra paslėpta. Jie mato kūdikį, bet garbina Dievą“ (Kromacijus iš Akvilėjos, Evangelijos pagal Matą komentaras). Išminčiai tampa pirmaisiais tikinčiaisiais tarp visų pagonių, Bažnyčios, surinktos iš visų kalbų ir tautų atstovų, atvaizdu.

„Brangūs broliai ir seserys, mokykimės ir mes iš išminčių, iš šių „vilties piligrimų“, kurie drąsiai kreipė savo žingsnius, širdis ir gėrybes į tą, kuris yra ne tik Izraelio, bet ir visų tautų viltis. Mokykimės garbinti Dievą jo mažume, jo karališkume, kuris ne gniuždo, bet išlaisvina mus ir leidžia oriai tarnauti. Dovanokime jam gražiausias dovanas, kad išreikštume savo tikėjimą ir meilę“, – kviečiama vasario 19 dienos popiežiaus Pranciškaus katechezėje.

The post Popiežius Pranciškus: Dievo žodis teatgaivina mūsų troškimą ieškoti appeared first on LAIKMETIS.

Evangelistas Lukas, rašydamas apie Jėzaus gimimą, gana tiksliai nurodo šio įvykio laiką ir vietą, sakoma popiežiaus Pranciškaus katechezėje. „Taip vienas su kitu susiliečia konkretumas ir visuotinumas“, – šiais žodžiais Jėzaus gimimo įvykio aprašymą savo knygoje apie Jėzaus vaikystę apibūdino popiežius Benediktas XVI.

Vietovardis Betliejus reiškia „duonos namus“. Iš tiesų, tame mažame mieste gimęs kūdikis atėjo į pasaulį tam, kad būtų duona, kuri numalšina pasaulio alkį. Arkangelas Gabrielius per apreiškimą Mergelei Marijai kalbėjo apie Mesiją, didį karalių. Tačiau Jėzaus gimime nematome nieko karališka. Dievo Sūnus gimė ne karališkuose rūmuose, bet namo gale, ten, kur laikomi gyvuliai.

Taip evangelistas Lukas pabrėžia, kad Dievas ateina į pasaulį ne skambiai ir triukšmingai, bet jis pradeda savo žemiškąją kelionę nuolankiai. Taip pat ir pirmieji šio nepaprasto įvykio liudininkai buvo piemenys – neraštingi, paprasti žmonės, dėl nuolatinio buvimo su gyvuliais skleidžiantys aplink nemalonų dvoką.

Tačiau jie verčiasi piemens, ganytojo amatu, per kurį pats Dievas apsireiškia savo tautai. Piemenims pirmiesiems buvo pranešta, kad labai kuklioje, gyvuliams skirtoje vietoje jiems gimė ilgai lauktas Mesijas, kuris bus visų Ganytojas ir Gelbėtojas. Ši žinia juos nepaprastai nustebino ir uždegė jų širdis džiaugsmu ir šlovinimu.

„Broliai ir seserys, – sakoma trečiadienį per bendrąją audienciją skaitytoje popiežiaus katechezėje, – ir mes prašykime malonės, kad, kaip ir piemenys, sugebėtume stebėtis ir šlovinti Dievą ir branginti tai, ką jis mums patikėjo: savo talentus, charizmas, pašaukimą ir žmones, kurie yra su mumis.

Prašykime Viešpatį, kad mokėtume silpnume įžvelgti nepaprastą Dievo Kūdikio jėgą. Jis ateina atnaujinti pasaulį ir perkeisti mūsų gyvenimus savuoju vilties kupinu planu visai žmonijai.“

The post Sugebėkime stebėtis ir branginti tai, ką mums Dievas patikėjo - Pranciškus appeared first on LAIKMETIS.

Jei Evangelija pagal Luką pasakoja apie Jėzaus kilmę iš Mergelės Marijos perspektyvos, tai Evangelijoje pagal Matą yra kalbama iš Juozapo, kuris prisiėmė teisinę tėvystę, įskiepydamas Jėzų į Jesės kamieną ir susiedamas su pažadu Dovydui, perspektyvos.

Jėzus yra išpildyta Izraelio viltis, yra pažadėtasis Dovydo palikuonis (žr. 2 Sam 7,12; 1 Kr 17,11), yra iš Jesės (Išajo) kamieno išdygusi atžala (žr. Iz  11, 1), tikrasis ir teisingasis karalius (Jer 23,5; 33, 15).

Mato Evangelijoje Juozapas į sceną įžengia kaip Marijos sužadėtinis. Žydams sužadėtuvės buvo tikras teisinis ryšys, parengiantis maždaug po metų įvyksiančiai santuokos šventei. Tuomet moteris iš tėvo globos pereidavo į savo vyro globą, persikeldavo pas jį, atsiverdama motinystės dovanai.

Taigi, Juozapas sužino apie Marijos nėštumą kaip tik sužadėtuvių metu ir jo meilė patyrė rimtą išbandymą. Esant tokiai situacijai Įstatymas nurodė du galimus sprendimus: viešą teisinį žingsnį – moters iškvietimą į teismą, antra, privatų veiksmą – atsisakymo laiško įteikimą.

Matas nurodo, kad Juozapas buvo „teisus“ žmogus, gyvenantis pagal Viešpaties Įstatymą, besivadovaujantis juo visose gyvenimo situacijose. Būdamas atviras Dievo žodžiui, dieviškajai išminčiai, Juozapas pasvėrė situaciją, neleisdamas, kad viską nustelbtų spontaniškos emocijos. Jis pasiryžo „tylomis atleisti Mariją“ (žr. Mt 1, 19).

Bet būtent dėl savo išminties ir paklusnumo Dievo žodžiui Juozapas galėjo išgirsti ir priimti sapne išgirstą balsą. Juozapas iš Nazareto primena kitą Juozapą, Jokūbo sūnų, mylimą tėvo ir nekenčiamo brolių, vadintą „svajotoju“ ar „sapnuotoju“ (žr. Pr 37, 19).   

Apie ką sapnuoja Juozapas iš Nazareto? Apie stebuklą, kurį Dievas įvykdo Marijos gyvenime ir jo paties gyvenime: prisiimti saugančią ir globojančią tėvystę, perduoti materialų ir dvasinį palikimą. Jo sužadėtinės įsčios yra apvaisintos Dievo pažadu, kuris turi vardą. Šiame varde visiems duodamas išganymo tikrumas (žr. Apd 4, 12).

Sapne Juozapas išgirsta šiuos žodžius: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (žr. Mt 1, 20-21).

Po šio apreiškimo Juozapas neprašo papildomų įrodymų. Jis pasitiki Dievu, jis priima Dievo sapną apie jo ir jo sužadėtinės gyvenimą. Taip jis įžengia į malonės būseną to, kuris žino, kaip gyventi dieviškuoju pažadu su tikėjimu, viltimi ir meile.

Juozapas lieka tylus, bet tuo pat metu tiki, viliasi ir myli. Jis kalba ne žodžiais, kuriuos nuneša vėjas, bet konkrečiais darbais. Jis priklauso tiems, kurie, kaip rašo apaštalas Jokūbas „vykdo žodį“ (žr. Jok 1, 22), paverčia jį darbais, kūnu, gyvenimu. Juozapas pasitiki Dievu ir paklūsta: jo vidujinis dėmesingumas Dievui spontaniškai virsta paklusnumu (žr. Benediktas XVI, Jėzaus vaikystė, 2012 m.).

„Seserys, broliai, mes taip pat prašykime Viešpaties malonės daugiau klausytis nei kalbėti, malonės svajoti apie Dievo svajones ir atsakingai priimti Kristų, kuris nuo mūsų Krikšto akimirkos gyvena ir auga mūsų gyvenime“, – sakė popiežius Pranciškus sausio 29 dienos katechezėje.

The post Popiežius Pranciškus: prašykime Viešpaties malonės daugiau klausytis nei kalbėti appeared first on LAIKMETIS.

Popiežius priminė, kad šv. Petras savo Pirmajame laiške apaštalus vadina „Evangelijos skelbėjais, iš dangaus pasiųstos Šventosios Dvasios galia“ (plg. 1 Pt 1, 12). Naujajame Testamente žodis „Evangelija“ turi dvi pagrindines reikšmes, aiškino Pranciškus. Šis žodis gali reikšti vieną iš keturių kanoninių Evangelijų – Mato, Morkaus, Luko ar Jono.

Šia prasme Evangelija – tai Geroji naujiena, kurią Jėzus skelbė savo žemiškojo gyvenimo metu. Tačiau po Kristaus Prisikėlimo žodis „Evangelija“ įgyjo naują reikšmę – tai velykinio Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinio skelbimas.

Skelbdami Kristų, skelbiame ir iš Evangelijos išplaukiantį moralinį mokymą. Tačiau visada turime atsiminti šv. Pauliaus įspėjimą, kad niekada įstatymas nebūtų keliamas aukščiau malonės, o geri darbai – aukščiau tikėjimo.

Popiežius priminė, kad savo apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium jis labai primigtinai pabrėžė kerigmos, tai yra Gerosios naujienos skelbimo, pirmumą. Nuo jo priklauso visas moralinis mokymas, o ne atvirkščiai. Taip pat reikia visada atsiminti, kad Gerosios naujienos skelbimo skatintoja yra Šventoji Dvasia, kad be jos skelbimas nebūtų įmanomas.

Kas nors galėtų paklausti: kaip gi suprasti mūsų, krikščionių, vaidmenį, jei viskas priklauso ne nuo mūsų, bet nuo Šventosios Dvasios? Iš tikrųjų yra du dalykai, kurie tikrai priklauso nuo mūsų, sakė Pranciškus.

Pirmasis – tai malda. Šventoji Dvasia nužengia ant tų, kurie jos meldžia. „Jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“ (Lk 11, 13), – sako Kristus. Jei mėgintume skelbti Kristų nesimelsdami, būtume, šv. Pauliaus žodžiais, tik „žvangantis varis ir skambantys cimbolai“ (1 Kor 13, 1).

Antrasis nuo mūsų priklausantis dalykas – skelbti ne save, bet Viešpatį Jėzų. Skelbti ne save, bet Viešpatį, reiškia visada teikti pirmenybę ne mūsų skatinamoms ir su mūsų vardu siejamoms pastoracinėms iniciatyvoms, bet noriai bendradarbiauti su kitais.

Tegul Šventoji Dvasia moko Bažnyčią būtent taip skelbti Evangeliją šiandienos žmonėms, sakė Pranciškus, baigdamas trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę.

Jei mėgintume skelbti Kristų nesimelsdami, būtume, šv. Pauliaus žodžiais, tik „žvangantis varis ir skambantys cimbolai“ (1 Kor 13, 1).

Kiekvieną trečiadienį per bendrąsias audiencijas popiežiui baigus katechezę, jos santraukos perskaitomos keliomis kalbomis – prancūzų, anglų, ispanų, portugalų, vokiečių, lenkų ir arabų. Šį trečiadienį pirmą kartą katechezės santrauka buvo perskaityta kinų kalba.

Pats Pranciškus pristatė šią naujovę: „Šiandien su dideliu džiaugsmu pradedame skaityti katechezės santrauką kinų kalba. Todėl noriu nuoširdžiai pasveikinti čia esančius kinus ir tuos, kurie seka audienciją per žiniasklaidos priemones. Visiems jums ir jūsų šeimoms linkiu džiaugsmo ir ramybės. Telaimina jus Dievas!“

Kaip per kiekvieną pastarųjų kelerių metų bendrąją audienciją, ir šį trečiadienį prieš baigiamąjį palaiminimą popiežius pakartojo prašymą melstis už taiką.

„Prašau, toliau melskimės už taiką! Karas yra žmogaus pralaimėjimas. Karas neišsprendžia problemų; karas yra blogas; karas griauna. Melskimės už šalis, kuriose vyksta karas. Nepamirškime kenčiančios Ukrainos, nepamirškime Palestinos, Izraelio, Mianmaro... Tiek daug žuvusių vaikų, tiek daug nekaltų žmonių! Melskime Viešpatį, kad atneštų mums taiką. Visada melskimės už taiką.“

The post Pranciškus: niekada įstatymas neturi būti keliamas aukščiau malonės appeared first on LAIKMETIS.