Praėjusį ketvirtadienį apie 4 val. ryto teroristai atvyko į Maibos kaimą Lubero teritorijoje ir liepė gyventojams tyliai palikti namus, rašo "Open Doors" ir priduria, kad mažiausiai 20 krikščionių vyrų ir moterų buvo priversti išeiti iš namų, dėl to jie buvo pagrobti, pranešė "The Christian Post".

Vėliau susirūpinę gyventojai susirinko organizuoti gelbėjimo operacijos, tačiau ginkluota grupuotė, kaip pranešama, apsupo kaimą ir sugebėjo pagrobti dar 50 tikinčiųjų. Pagrobti gyventojai buvo nugabenti į protestantų bažnyčią Kasangoje, kur jie buvo rasti nukirstomis galvomis, teigė tarnyba.

Dėl tebesitęsiančios grėsmės saugumui vietovės šeimos negalėjo iš karto palaidoti savo artimųjų. JAV įsikūrusi kovos su persekiojimu organizacija International Christian Concern išpuolį pavadino "žiauriomis žudynėmis" ir teigė, kad kovotojai prieš įvykdydama egzekuciją kelias dienas laikė įkaitus.

The post Septyniasdešimt krikščionių su nukirstomis galvomis rasti protestantų bažnyčioje Kongo DR appeared first on LAIKMETIS.

Tai, pasak popiežiaus, mums rodo svarbų dalyką – Steponas nėra bejėgiškai prievartą kenčiantis, bet iš tiesų laisvas žmogus, kaip ir Viešpats ant kryžiaus.

Jėzus mirties valandą dovanoja savo gyvybę už visus, taip pat už savo kankintojus, kad jie atgailautų, gautų atleidimą ir galėtų gauti amžinojo gyvenimo dovaną. Panašiai elgiasi ir Steponas, vienas iš jo mokinių. Ir jis yra liudytojas tokio Dievo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išgelbėti, kad nė vienas nebūtų prarastas.  

Šv. Steponas liudija apie Tėvą, kuris trokšta gera – tik gera – kiekvienam savo vaikui, neatstumia nė vieno, visada jų laukia ir ieško, pasirengęs priimti visus, kurie nutolo, jei tik jie atgailaudami sugrįžta atgal. 

Deja, ir šiandien įvairiose pasaulio dalyse dėl Evangelijos persekiojama, kartais iki mirties, daug vyrų ir moterų. Tai, kas pasakyta apie Steponą, tinka ir jiems. Jie leidžia atimti savo gyvybę ne iš silpnumo ar dėl ideologijos, bet tam, kad pasidalytų su visais iš Viešpaties Jėzaus Kristaus gauta išgelbėjimo dovana. Ir jie tai daro pirmiausia dėl savo žudikų, kuriems labiau nei kitiems reikia atleidimo ir prisikėlimo.

Popiežius Pranciškus minėjo vieno iš mūsų laikų kankinių, 1996 metais kartu su kitais penkiais Tibhirine bendruomenės broliais Alžyre nužudyto vienuolio trapisto pal. Christiano de Chergé liudijimą. Palaimintasis, jausdamas, kad mirtis arti, paliko dvasinį testamentą. Jame jis tą, kuris atims jo gyvybę, pavadino „paskutinės minutės draugu“ ir palinkėjo: „Tegul mums abiem, palaimintiems plėšikams, Dievui, mūsų Tėvui, to norint, būna duota susitikti rojuje.“

Galvodamas apie tą, kuris jį nužudys, palaimintasis vadino jį „broliu“ ir „draugu“, linkėjo kartu patekti į dangų. Tokia, pasak popiežiaus Pranciškaus, yra Dievo meilė, kuri iš tiesų gelbėja pasaulį. Mums labai reikia tokios meilės.

Paklauskime savęs: ar trokštame, kad visi pažintų Dievą ir būtų išgelbėti? Ar trokštu gėrio ir tiems, dėl kurių kenčiu? Ar domiuosi daugybe brolių ir seserų, persekiojamų dėl tikėjimo, ir meldžiuosi už juos?

„Marija, kankinių Karaliene, padėk mums būti drąsiais Evangelijos liudytojais dėl pasaulio išganymo“, – meldė popiežius gruodžio 26 dienos vidudienio maldos susitikime.

The post Popiežius Pranciškus: Šv. Steponas liudija apie Tėvą, kuris trokšta gera appeared first on LAIKMETIS.

Išpuoliai rugpjūčio pabaigoje įvyko Barsalojo mieste šalies šiaurėje ir Sanabos mieste šalies vakaruose, teigiama „The Christian Post“ gautame žmogaus teisių organizacijos „Christian Solidarity International“, teikiančios pagalbą nukentėjusiesiems, pranešime spaudai.

Išpuolio Sanabe aukomis tapo Krikščionių aljanso evangelikų bažnyčios nariai, rugpjūčio 25 d. dalyvavę sekmadienio pamaldose. Pasak įvykio vietoje apsilankiusio pastoriaus iš sostinės Uagadugu, ginkluoti užpuolikai surišo 26 krikščionių vyrų rankas ir perrėžė jiems gerkles. Išgyvenusieji bandė pasislėpti vietos mokykloje.

Per chaosą buvo sunkiai sužeista mergaitė Micheline, kuriai iš dešinės kojos buvo išimtos trys kulkos. Pasak pastoriaus, šiuo metu ji sveiksta globos namuose ir dedamos pastangos, kad galėtų grįžti į mokyklą.

Pasak „Barnabas Aid“, prieš nužudydami moteris ir vaikus, ginkluoti užpuolikai atskyrė juos nuo vyrų. Pranešama, kad po išpuolio jie degino namus ir grobė gyvulius, o per nelaimingą atsitikimą du kovotojai atsitiktinai žuvo nuo savo pačių savadarbio sprogstamojo užtaiso.

Džihadistų sukilimas Sahelio regione prasidėjo 2012 m. Malyje ir ilgainiui išplito į kitas šalis. Įvairios islamistų grupuotės, įskaitant su „Al Qaeda“ ir „Islamo valstybe“ susijusias grupuotes, siekė destabilizuoti vyriausybes ir įvesti islamo valdžią. Besitęsiantis konfliktas sukėlė chaosą Burkina Fase, kur vyriausybė kovoja dėl teritorijos kontrolės.

Remiantis „Armed Conflict Location and Events“ (Ginkluotų konfliktų vieta ir įvykiai) duomenimis, konfliktas Burkina Fase smarkiai paaštrėjo 2023 m. ir nusinešė apie 8 000 gyvybių. Šiuo metu kariuomenė kontroliuoja apie 60 % šalies teritorijos.

Sukilėliai sukėlė didelį gyventojų perkėlimą - daugiau kaip 2 mln. žmonių buvo priversti palikti savo namus. Islamistų grupuotės ne kartą užpuolė krikščionis ir bažnyčias. Vasario mėn. per mišias Udalano provincijoje jie nužudė mažiausiai 15 maldininkų. Dar 15 žmonių žuvo gegužės mėn. per išpuolį krikšto šventėje.

Praėjusią savaitę paskelbtoje ataskaitoje „Human Rights Watch“ teigė, kad islamistų grupuotės Burkina Fase „suintensyvino išpuolius prieš civilius gyventojus, masiškai žudydamos kaimų gyventojus, perkeltuosius asmenis ir krikščionių maldininkus“. Organizacija apklausė 31 liudininką, mačiusį išpuolius prieš civilius gyventojus gegužės-liepos mėn.

„Mes matome neįtikėtiną islamistų smurto suaktyvėjimą Burkina Fase. Masinės islamistų ginkluotų grupuočių vykdomos kaimų gyventojų, maldininkų ir perkeltųjų asmenų žudynės yra ne tik karo nusikaltimai, bet ir žiaurus žmogaus padorumo įžeidimas“, - pareiškime teigė ‚Human Rights Watch‘ Sahelio regiono vyresnioji tyrėja Ilaria Allegrozzi. - Islamistų ginkluotų grupuočių lyderiai privalo nedelsiant nutraukti šiuos mirtinus išpuolius prieš civilius gyventojus.“

The post Islamo ekstremistai Burkina Fase per pamaldas nužudė 26 vyrus appeared first on LAIKMETIS.

Pagal kaltinimo versiją, 2020 m. moteris išplatino pranašo Mahometą įžeidžiančią žinutę „Messenger“ žinutėje. Pagal Pakistano baudžiamąjį kodeksą už šventvagystę ir islamo įžeidimą baudžiama mirties bausme.

Moters advokatas Rana Abdul Hamidas naujienų agentūrai „Fides“ sakė, kad nuosprendį paskelbė pirmosios instancijos teismas. Hamidas nuosprendį apskųs Islamabado aukštajam teismui. Kiran gynyba rėmėsi tuo, kad moteris pati nerašė įrašo, o tik pasidalijo juo diskusijų grupėje.

„Įrašą parašęs asmuo yra laisvėje, o su juo nesutinkantis komentatorius yra nuteistas. Esame tikri, kad Shagufta buvo apkaltinta, nes ji yra krikščionė, pažeidžiama, ji yra lengvas taikinys“, - sakė advokatas. - „Po nuosprendžio paskelbimo susitikau su Shagufta ir galiu patvirtinti, kad ji deda daug vilčių į aukštesnės instancijos teismus. Ji labai ilgisi savo šeimos ir nori greitai su ja susijungti“.

Kiran - pagal profesiją slaugytoja ir keturių vaikų motina - šiuo metu yra kalėjime Ravalpindžio mieste.

Kiran gynybą ir teisines išlaidas finansuoja katalikiška organizacija „Nacionalinė teisingumo ir taikos komisija“, remiama tarptautinio fondo „Kirche in Not" (liet. - Pagalba vargstančiai Bažnyčiai).

The post Pakistane krikščionė nuteista mirties bausme appeared first on LAIKMETIS.

Krikščionys, „kurių daugelis labai jauni“, buvo „nužudyti pangomis [mačetėmis] ir sušaudyti iš Kalašnikovo automatų“ Eringeti mieste, teigiama CWN interneto svetainėje.

Šiaurės Kivu gyventojai pastaraisiais dešimtmečiais patyrė daug smurto, taip pat ir nuo islamistų sukilėlių rankų.

Iš viso Kongo Demokratinėje Respublikoje, 112 mln. gyventojų turinčioje Centrinės Afrikos valstybėje, 95 proc. sudaro krikščionys (52 proc. iš jų - katalikai), 2 proc. - išpažįsta etninius tikėjimus.

The post Kongo DR džihadistai nužudė 14 krikščionių, atsisakiusių priimti islamą appeared first on LAIKMETIS.

Jūsų Ekscelencija vyskupe Jonai, mieli broliai kunigai, brangūs tikintieji, Raseinių rajono vadovybė sukvietė mus prisiminti, paminėti ir pagerbti žuvusius už Lietuvos laisvę partizanus, tremtinius ir politinius kalinius. Kvietime šventės pavadinimas – „Laiko ženklai. Praeitis. Dabartis. Ateitis“. Džiugu, kad taip gausiai susirinkote, kad su mumis Stulgių šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje kartu meldžiasi Lietuvos Respublikos Seimo nariai, Raseinių rajono meras, savivaldybės atstovai, svečiai iš Ukrainos.

Argi šiandienos įvykis Raseinių krašte nerodo, kad ši žemė yra Dangumi pažymėta? Pirmiausia, žinoma, dėl Šiluvos Mergelės Marijos Apsireiškimo 1608 metais stebuklo. Ją Dangumi pažymėjo ir žemiškieji Tiesos nešėjai, kurie kentėjo ar žuvo už Tėvynės laisvę. Čia, Kryžkalnyje, įamžinti jų vardai. Čia pagerbti Lietuvos kankiniai, partizanai, visi, žuvę už jos Laisvę.

Švenčiausiosios Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolė Nijolė Sadūnaitė, taip pat politinė kalinė, liudijo: „Kai šv. Tėvas Jonas Paulius II dar buvo vyskupu Lenkijoje, sovietinė valdžia jam leido kelis kartus nuskristi į Italiją, pas tuo metu labai garsų San Giovanni Rotondo kunigą kapuciną Tėvą Pijų, kaip pas dvasios vadą. Jis turėjo stigmas, pranašystės dovaną, be galo daug ypatingų Dievo malonių. Tėvas Pijus buvo paskelbtas šventuoju 2002 m. Jis yra pasakęs tokius žodžius apie savo regėjimus Jonui Pauliui II: „Kai susitiksi su lietuviais, pasakyk, kad jokia tauta neturi tiek šventųjų kankinių kaip Lietuva“. Nijolė Sadūnaitė vis kartojo, kad sovietmečiu mūsų kunigai kas trečias ėjo į kalėjimus, beveik visi vyskupai buvo areštuoti, kankinti, dalis jų buvo sušaudyta, tūkstančiai eilinių žmonių ištremta į Sibirą – netekome virš milijono lietuvių. Seselė Nijolė vis kartodavo, kad mes „turime prašyti kasdieną, kreiptis: visi Lietuvos šventieji ir kankiniai, melskitės už mus, už brangią Tėvynę Lietuvą“. Ji taip sakydavo – „o aš dar pridedu: ir visą pasaulį“. Tėvas Pijus tęsė: „Bus pasaulyje kažkokie neramumai, kai kurios tautos bus nusiaubtos ar sunaikintos, bet jeigu lietuviai kasdieną prašys savo šventųjų kankinių užtarimo, globos – Lietuva išliks“. Tokį perduodu liudijimą, kurį kartodavo seselė Nijolė – šv. Tėvo Pijaus žodžius, mus pasiekusius per šv. Joną Paulių II.

Šiandien susirinkome melstis, prašyti jų užtarimo...

Kai Tauta kenčia dusinama okupacijos, kai tikėjimas Kristumi raunamas iš žmonių širdžių, vienintelis įmanomas gyvenimo būdas – priešinimasis ir kova, vienintelis kelias – gyventi pagal Kristaus Tiesą be jokių kompromisų su savo sąžine, Tiesos žodžio tarnystėje išsaugant gerokai svarbesnę – vidinę – laisvę. Tokį karį mes matėme ir kun. Alfonso Svarinsko asmenyje. Šis bebaimis kunigas, KGB pramintas „Nepataisomuoju“, ėjo savo pareigas ir netoli nuo čia, Viduklėje, nuo 1976 metų iki trečiojo arešto 1983 metais. Žemaičiai jį gerai pažinojo: kaip ir miško broliai, jis niekada nesusvyravo savo apsisprendime gyvenimą paaukoti dėl Lietuvos laisvės. Ir partizanų kovą, ir kun. Alfonso Svarinsko, 22 metus praleidusio Rusijos kalėjimuose, gyvenimą nusako poeto žodžiai:

Einu į laisvę, didelę ir plačią,

Kuri priims mane kaip lauktą svečią.

Pro pilkus sutemų rūkus

Einu pas brolius ir draugus.

Šie žodžiai parašyti prieš 80 metų. Jie skamba Vinco Mykolaičio-Putino poemoje „Vivos plango, mortuos voco“, kuri sovietiniais laikais buvo uždrausta, bet plito nuorašais. Ji plačiai išplito ir Sibiro lageriuose. Kaliniai ją persirašydavo, platindavo ir mokėjo atmintinai. Šios poemos žodžiai skambės ir šiandien Algirdo Martinaičio oratorijoje „Tikėjimo ir Vilties invokacijos“ prie Partizanų memorialo Kryžkalnyje.

1988 metais JAV prezidento Reigano prašymu kunigas Alfonsas Svarinskas buvo išleistas iš kalėjimo su sąlyga, kad išvažiuos į užsienį. Išvykdamas į tremtį per pamokslą Viduklės bažnyčioje jis kalbėjo:

„Būdamas lageryje visa širdimi troškau pamatyti Lietuvą, dar kartą pravažiuoti jos keliais... Mąsčiau apie Tėvynę ir dainavau, dainavau, kaip mokėjau, kad paskui niekas nesakytų, kad lietuviai Uraluose nedainavo ir negiedojo. Kai kurie seni kaliniai tai matydami sakė: „Jis nuo ilgo sėdėjimo turbūt su protu susipyko.“ Jie mūsų, tikinčiųjų, dažnai nesupranta. Nesupranta, iš kur gauname jėgos neretai pačiais kritiškiausiais momentais. O mes semiamės jėgos iš Kristaus kryžiaus, iš maldos.

Broliai ir sesės Kristuje, ir toliau melskimės vieni už kitus. Nežinau, kur aš atsidursiu... Norėčiau keliais ir širdimi, taip, kaip mes Šiluvoje, apeiti visas šventas vietas. Atsidėkodamas už tiek gero, maldose tikrai prisiminsiu visus jus ir mūsų bendrus reikalus bei siekius. Trokštu, kad tai jus įpareigotų daryti tik gera, būti tik gerais Bažnyčios nariais. [...]

Galėčiau dar ilgai kalbėti, bet užteks. Pamatėme vieni kitus, pasistiprinome, atsigaivinome ir eisime ieškoti būsimojo miesto, kurio čia, žemėje, neturime. Tikiu, kad dar kartą tikrai susitiksime Tėvynėje. [...] Už viską svarbiau, kad visi susitiktume Danguje. Baigsiu didžiojo prezidento R. Reagano linkėjimais: „Tegul jus visus laimina Dievas“.“

Šiandien su mumis yra ir Ukrainos kunigai bei tikintieji.... Kaip čia neprisiminus Visos Ukrainos Graikų bažnyčios patriarcho Josip Slypij, su kuriuo kun. Svarinskas eilę metų kalėjo Rusijos kalėjimuose. Monsinjoras Svarinskas savo atsiminimuose rašė:

„Lietuvių ir ukrainiečių dvasininkai lageriuose ir kalėjime sugyvenome labai gražiai. Kalėdami įsitikinome, kad iš visų kalinių geriausi lietuvių draugai buvo ukrainiečiai. Ten tarėmės, kad ir būdami laisvėje turėsime palaikyti kuo stipresnius draugiškus ryšius ir bendradarbiauti su ukrainiečių tauta“.

Po trečiojo kunigo Alfonso Svarinsko arešto, jau būdamas kardinolu Romoje 1983 metais, J. Slypij rašė Laiške Lietuviams:

„Brangūs broliai Kristuje! Mane pasiekė skaudi žinia, kad ir vėl suimtas Alfonsas Svarinskas – Jūsų sąbrolis-kunigas. Suėmimo aplinkybės ir priežastys man nežinomos, bet viena aišku: šis uolus ir atsidavęs Kristaus Bažnyčiai ir Evangelijai kunigas nepadarė jokios piktadarystės nei valstybei, nei jos įstatymams. Jo vienatinė kaltė, tamsių žmonių akimis, – uolumas dėl jų sielų, gėrio artimui ir Kristaus troškimo, kad Evangelija būtų skelbiama visoje žemėje.“

Tikėjimas ir Viltis yra jungtys, kurios daro mus neatskiriamus nuo mūsų Praeities–Dabarties–Ateities. Jos mus jungia kurdamos tvirtybę, kurią patiria kiekvienas žmogus kaip Meilę iš Dievo...

Ačiū visiems, atvykusiems čia pasimelsti, paminėti mūsų didvyrius.... Melskimės už Raseinių rajono merą ir kitus šios šventės organizatorius. Dieve, laimink jų darbus. Ačiū dalyvaujantiems vyskupui Jonui Kauneckui, broliams kunigams, Bazilijonų ordino vienuoliui tėvui Josafat Popovič, atvykusiam su būriu brolių ir seserų ukrainiečių.

O širdyje džiugiai skamba Lietuvos Atgimimo dainiaus, Kauno dramos teatro aktoriaus Kęstučio Genio žodžiai:

Vykdykime Dievo Valią

Nepraraskime galvos,

Nepamirškime Birželio,

Nepamirškim Laisvės kelio,

Neišduokim Lietuvos.

The post Vyskupas Eugenijus Bartulis. Gyventi pagal Kristaus Tiesą be jokių kompromisų su savo sąžine appeared first on LAIKMETIS.

2019 m. balandžio 21 d., Velykų sekmadienį, aštuoni savižudžiai sprogdintojai atakavo dvi katalikų bažnyčias, protestantų bažnyčią ir tris prabangius viešbučius, nužudė 269 žmones ir daugiau kaip 500 sužeidė.

Iš visų aukų 171 buvo katalikų tikintieji, dalyvavę Mišiose Šv. Sebastijono ir Šv. Antano bažnyčiose Azijos šalies sostinėje Kolombe.

Praėjus penkeriems metams po tragedijos, sekmadienį, balandžio 21 d., vietinė Bažnyčia paskelbė, kad pradės 171 kataliko kankinystės pripažinimo procedūras. 171 katalikų atminimas buvo įamžintas įvairiomis iniciatyvomis, įskaitant peticiją su daugiau kaip 50 000 parašų, kuri buvo įteikta Kolombo arkivyskupui kardinolui Albertui Malcolmui Ranjithui.

Dabar Kolombo arkivyskupija išsiųs oficialų prašymą Šventųjų skelbimo dikasterijai pradėti vyskupijos beatifikacijos bylos etapą.

The post Daugiau kaip 50 tūkst. parašų surinkta prašant paskelbti kankiniais atakos Šri Lankoje aukas appeared first on LAIKMETIS.

„ACI Africa", CNA naujienų partneris Afrikoje tėvo Helmuto Mollio, kuris yra parengęs biografijas daugiau kaip 30 vokiečių kankinių, kaip pranešama, tapusių smurto aukomis Afrikoje, pasiteiravo, kas daroma, kad būtų pradėta jų kanonizacijos byla.

Pasakojama, kad jis susisiekė su įvairiais religiniais ir misionierių ordinais, kurie perdavė informaciją apie Afrikoje nužudytus savo narius. Vokiečių kunigas išreiškė optimizmą, kad visoje Afrikoje nužudyti vokiečių evangelistai atgaivins Bažnyčią Vokietijoje, pažymėdamas, kad sumokėję aukščiausią kainą jie Drodo misionierišką uolumą, kuris šiandien toks svarbus mūsų šaliai".

„Jūsų vietinės bažnyčios turėtų pasirūpinti, kad šie vokiečių kankiniai būtų iškelti į altorių garbę", - atsakė šis, turėdamas omenyje vyskupijų ir metropolijų, taip pat nacionalinių vyskupų konferencijų, kuriose, kaip pranešama, įvyko kankinystės, vietinius ordinarus.

Pasak jo, pirmiausia reikia į Afrikos kalbas išversti vokiečių, sumokėjusių aukščiausią kainą už evangelizaciją Afrikoje, biografijas.

„Prašome išversti Afrikos kankinių biografijas į savo nacionalinę kalbą!" - H. Mollis ragino kovo 7 d. interviu, praėjus kelioms dienoms po to, kai pasidalijo Afrikoje nužudytų vokiečių kankinių sąrašu. Jis teigė, kad šiuo metu šios biografijos „verčiamos į arabų kalbą, tačiau kyla sunkumų dėl spausdinimo".

Istorikas, anksčiau dirbęs Vatikano Tikėjimo mokymo kongregacijoje ir Vatikano Šventųjų skelbimo kongregacijoje, vokiečių evangelistų biografijas pradėjo rengti Vokietijos katalikų vyskupų prašymu.

Šių biografijų rengimą esą paskatino 1994 m. lapkričio mėn. popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkasis laiškas apie pasirengimą 2000 metų jubiliejui Tertio Millennio Adveniente.

Apaštališkajame laiške popiežius Jonas Paulius II sakė: „Baigiantis antrajam tūkstantmečiui Bažnyčia vėl tapo kankinių Bažnyčia. Į mūsų šimtmetį sugrįžo kankiniai, dažnai nežinomi, panašūs į „nežinomus karius" didžiajame Dievo reikale".

Tarp Afrikoje gyvenusių vokiečių kankinių, kurių biografijos užfiksuotos, yra tėvas Franzas Jägeris, oblatų narys, nužudytas 1905 m. Pietvakarių Afrikoje per herero sukilimą. Pietvakarių Afrika 1915-1990 m. buvo Pietų Afrikos administruojama teritorija, tapusi dabartine Namibija.

Tarp kitų - trys dominikonų misionieriai, 1977 m. žuvę Rodezijoje (dabartinėje Zimbabvėje): seserys Magdala (Christa Elisabeth) Lewandowski iš Kylio, Epifanija (Berta) Schneider iš Miuncheno ir Ceslaus (Anna) Stiegler iš Aukštutinio Pfalco ir kt.

The post Vokietijos vyskupai Bažnyčios Afrikoje prašo inicijuoti vokiečių kankinių kanonizaciją appeared first on LAIKMETIS.

Per savo gyvenimą – mirė sulaukęs 63 metų – Mažonas turėjo galimybių dirbti ne vienoje šalyje ir daugelyje sričių. Nuo pat dvasininko tarnystės pradžios jis dėstė tikybą mokyklose, Lietuvoje puoselėjo skautų, ateitininkų ir pavasarininkų judėjimus, domėjosi įvairiomis pedagogikos kryptimis, vėliau prisijungė prie globalaus rytų apeigų katalikybės projekto įgyvendinimo. Jis gerai valdė plunksną, straipsniuose ir paskaitose mėgdavo prisiminti šalis, kuriose gyveno, bet atsiminimų ar didesnės apimties darbų iš profesinės srities nepaliko. Bendradarbiavo ir populiariojoje, ir akademinėje katalikų spaudoje. Bene labiausiai išgarsėjo savo publicistika – vaizdeliais apie žmonių gyvenimą Kinijoje, Japonijoje, bolševikų valdomoje Rusijoje. Be įdomaus pažintinio siužeto, juose paprastai glūdėdavo ir didaktinė potekstė.

Vladas Mažonas gimė Telšiuose 1881 m. birželio 24 d. miestiečių Jono ir Marijos (Ginčauskaitės) Mažonavičių šeimoje, kurioje užaugo trys vaikai. Baigė keturklasę Telšių miesto mokyklą ir Liepojoje gavęs vaistininko padėjėjo diplomą, 1900 m. įstojo į Mogiliavo arkivyskupijos seminariją Sankt Peterburge, tuo pačiu pasirinkdamas dvasinę tarnystę Rusijos vyskupijose. Ją baigęs, metus studijavo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje. Dėl sveikatos mokslų netęsė ir 1906 m. gegužės 27 d. akademijoje gavo kunigo šventimus, kuriuos jam suteikė Vilniaus vyskupas Eduardas von Roppas.

Buvo paskirtas į Tulos Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, joje dirbo penkerius metus, dėstė tikybą miesto gimnazijose. 1911 m. lankėsi Šveicarijoje, kur katalikiškame Fribūro universitete būsimasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis tuo metu būrė atgimstančios marijonų kongregacijos noviciatą, ten jiedu ir susipažino. Sunku pasakyti, ar Mažonas ketino tapti marijonu, bet po keturių mėnesių viešnagės jis grįžo į Rusijos imperiją: pirma į Sant Peterburgą, o 1912 m. įsikūrė Minske. Pirmojo pasaulinio karo metus jis praleido Petrogradu pervadintame Sankt Peterburge – atliko kunigo tarnystę, dėstė tikybą mokyklose bei gimnazijose.

Po Pirmojo pasaulinio karo pabėgėliams masiškai grįžtant į savo šalis, 1920 m. į nepriklausomą Lietuvą sugrįžo ir Mažonas. Pirmoji jo darbo vieta buvo gimnazijos kapeliono pareigos Ukmergėje, vėliau Šiauliuose. Nežiūrint to, kad mokėsi tik rusiškose mokyklose ir ilgai gyveno Rusijoje, jis gerai mokėjo lietuvių kalbą, vėliau redagavo laikraščius. Matyt, niekada nebuvo atitrūkęs nuo lietuvių bendruomenės.

Atrodo, kad Mažonas nuo jaunystės galvojo apie pašaukimą vienuolystei. Ištrūkęs iš bolševikų valdomos Rusijos, jis pirmiausia apsilankė keliuose vienuolynuose Vakarų Europos šalyse – po porą savaičių praleido pas jėzuitus, benediktinus ir „mokyklų brolius“. Matyt, ne atsitiktinai 1920 m. rugsėjo pabaigoje jis vėl susitiko su marijonų vienuoliją atgaivinusiu Matulaičiu, šįkart Vilniuje. Pirmą kartą apsilankė Marijampolės marijonų vienuolyne, nuvykęs ten rekolekcijų. 1924 m. rudenį, būdamas 43 metų, jis įstojo į marijonų kongregaciją. Po 1925 m. rugsėjo 8 d. duotų pirmųjų įžadų, kasmet atnaujinamų, 1928 m. rugsėjo 8 d. davė amžinuosius įžadus.

Mažonas buvo vienas aktyviausių marijonų kunigų. Nors įstojo į kongregaciją brandaus amžiaus, vadovaujančių postų niekada neužėmė. Jis dėstė tikybą Marijampolės marijonų gimnazijoje, globojo joje įkurtą ateitininkų eucharistininkų būrelį ir skautus, važinėjo su paskaitomis į pavasarininkų sąjungos renginius (ėmus persekioti ateitininkų veiklą, Mažono pavardė ėmė mirgėti Valstybės saugumo departamento pranešimuose). Gyvendamas Marijampolėje redagavo marijonų leidžiamą žurnalą „Šaltinis“. Daug laiko skyrė švietėjiškai veiklai, buvo veiklus Lietuvos katalikų mokytojų draugijos narys. Pedagogika tikriausiai buvo viena mėgstamiausių šio kunigo veiklos sričių. Jam patiko leisti laiką su moksleiviais, ypač domėjosi Marijos Montessori pedagogika.

1932 m. liepos mėn. Mažonas gavo paskyrimą eiti dvasines pareigas Londono lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčioje ir prie jos įsteigtame marijonų vienuolyne. Ten jis dirbo du metus, rūpindamasis maždaug 2000 neblogai organizuotų lietuvių, susivienijusių į kultūrines ir savišalpos draugijas, sielovada bei jaunimo mokymu lietuvių kalba.

Marijonų kongregacijos vadovų 1934 m. iš Londono atšauktas Mažonas atsidūrė toli nuo Europos – marionetinėje Mandžuko valstybėje Kinijos šiaurėje, Charbino mieste. Popiežiaus Pijaus XI pastangomis šiame mieste buvo įkurdintas Kinijos rytų apeigų rusų katalikų ordinariato centras, kuriam vadovavo kongregacijos vienuoliai. Prie jų prisijungęs Mažonas dėstė tikybą, redagavo misijos žurnalą, mokėsi kinų kalbos, vėliau Tokijuje mokėsi japonų kalbos.

Vis dėlto 1938 m. jis nutarė grįžti į Lietuvą, atsisakė rytų apeigų ir buvo paskirtas Marijampolės Šv. Vincento bažnyčios rektoriumi, vėl perėmė marijonų savaitraščio „Šaltinis“ redagavimą.

1940 m. birželio mėnesį Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai Mažonas pateko į saugumo akiratį, nes uždraudus dėstyti tikybą mokyklose, organizavo pamokas bažnyčiose. 1941 m. birželio 14 d. jis buvo suimtas ir netrukus su kitais kaliniais išvežtas į NKVD pataisos darbų lagerį Krasnojarsko srityje – Kraslagą. Kartu su Mažonu ištremtas mokytojas Antanas Križanauskas vėliau atsiminimuose rašė, kad apie 2000 Lietuvoje suimtų vyrų pateko į 7-ąjį lagerį prie Revučij kaimo. Šiame lageryje kalintas ir buvęs prezidentas Aleksandras Stulginskis, kiti politikai. Kaliniai kirto mišką ruošdami proskyną geležinkelio linijai. Sunkiai dirbdami, tačiau neįstengdami įvykdyti nustatytos normos, gaudavo vos 400 g prastų miltų duonos davinį, todėl prasidėjo badas ir ligos. Greitai šimtai kalinių nepajėgė išeiti į darbą, prasidėjus žiemai silpnesni išmirė. Križanauskas liudijo: „Tarp mūsų buvo keli kunigai. Vienas jų, Mažonas, gruodžiui prasidedant taip nusilpo, kad į darbą jo jau nevarė. Gyveno klipatų barake, glaudėsi ant apatinių narų. Į jį kreipdavosi moralinės paramos ne tik nusilpę, bet ir dirbantys. Kiekvieną šildė jo geras žodis ir žvilgsnio šiluma. Savo 400 gramų davinį jis pjaustė mažais kąsneliais, jais apdovanodavo savo lankytojus. Kokią dvasios jėgą reikėjo turėti tokiam žygdarbiui!“

Visi lietuviai lageryje buvo laikomi be teismo, nesuformulavus oficialaus kaltinimo, kol atvykusi tardytojų brigada nesutvarkė jų baudžiamųjų bylų. Tardymų metu Mažonui pakako ryžto kaltu neprisipažinti. Už „antisovietinį šmeižtą spaudoje“, „kovą prieš revoliucinį judėjimą“ Kraslago pareigūnai siūlė kaltinamajam skirti aukščiausiąją bausmę – sušaudyti. Dokumentai, išlikę Mažono baudžiamojoje byloje, neleidžia atsakyti į klausimus, kodėl galutinis nuosprendis nebuvo priimtas, jo byla įstrigo ir kodėl visiškai išsekusiam jam nebuvo leista numirti Krasnojarsko lageryje, bet 1943 m. pradžioje buvo nutarta išvežti į Maskvą. Byloje nėra standartinio Ypatingojo pasitarimo nutarimo skirti jam kokią nors bausmę, įkalinimo terminą. Maža to, dokumentai liudija, kad vėliau jis visus metus buvo slaugomas kalėjimo ligoninėje, skyrus papildomą mitybą.

Suprasti keistą ir netikėtą posūkį šioje byloje gali padėti trumpa žinutė, aptikta Čikagoje leistame marijonų dienraštyje „Draugas“. Joje 1943 m. gegužės mėn. pranešta, kad kunigo Mažono išlaisvinimu ir atgabenimu į Londoną ėmė rūpintis „įtakingi anglai“, tiksliau – jo „didelis gerbėjas grafas Jurgis Bennigsen“. Bennigseną pagrįsta būtų identifikuoti kaip Georgijų Pavlovičių Benigseną (1879–1962). Šis aristokratas buvo carinės armijos karininkas, Pirmojo pasaulinio ir pilietinio karo Rusijoje dalyvis, rusų išeivijos organizacijų veikėjas. Nuo 1920 m. gyvendamas Londone jis su žmona priklausė rusų katalikų bendruomenei, ten, matyt, susikirto keliai su Mažonu, vėliau galbūt jiedu susirašinėjo. Sunku pasakyti, ar SSRS institucijos galėjo svarstyti klausimą dėl kunigo Mažono perdavimo sąjungininkams britams, ar būta panašių precedentų. Tačiau vien žinia, kad tokio asmens pasigesta Londone, neabejotinai turėjo paskatinti NKGB įdėmiau pasidomėti kaliniu. Būtent dėl šios priežasties išsekęs ir sunkiai sergantis Mažonas galėjo atsidurti Maskvoje. Saugumą turėjo sudominti jo ryšiai su įvairių šalių diplomatais, Londone, Charbine, Tokijuje gyvenančiais lietuviais bei kunigais. Užsienyje gyvenę ar vien apsilankę asmenys SSRS įtarinėti šnipinėjimu, tad saugumas, matyt, tikėjosi nuodugniau iškvosti Mažoną ir pademonstruoti savo kompetenciją išaiškindamas platų šnipų tinklą, inkriminuoti nusikaltimus dvasininkams.

Tačiau 1945 m. sausio 21 d. Mažonas kalėjime mirė. Byloje esančios keturios medicininės apžiūros pažymos visiškai patvirtina Križinausko liudijimą apie kunigo išsekimą. Dar 1942 m. patikrinus sveikatą buvo konstatuota, kad jis yra nedarbingas invalidas, serga miokarditu, be to, akivaizdžiai nebuvo galima nutylėti „nepakankamos mitybos“. Minėtas sprendimas 1943 m. balandžio mėn. jį „etapuoti“ į Maskvą (t. y. vežti etapais nuo vieno kalėjimo iki kito) dėl sunkios būklės buvo atidėtas. Vis dėlto beveik po metų jis buvo išgabentas ir vos atsidūręs Butyrkų kalėjime skubiai paguldytas į ligoninę (1944 m. vasario 15 d.). Jo ligų sąrašas pailgėjo kelis kartus – nustatyta aterosklerozė, chroniška limfmazgių tuberkuliozė (kaklo srityje skyrėsi pūlingas sekretas) ir išsekimas.

Atrodytų, kad ligoninėje Mažonui buvo paskirta pakankama papildoma mityba (badaujančioje šalyje, karo sąlygomis – beveik neįtikėtina): po 50 g sviesto ir cukraus, du, vėliau vieną kiaušinį, 100 g sausainių, 200 g vaisių (mandarinų, obuolių ir kitokių) kasdien, taip pat indelis sutirštinto pieno penkioms dienoms, net butelis portveino savaitei ir 500 g kavos Mokka mėnesiui. Sunku pasakyti, kiek produktų iš šio egzotiško sąrašo pasiekdavo paciento palatą, greičiausiai didžiąją jų dalį išsidalindavo ligoninės personalas. Nežinia, kiek laiko jis praleido ligoninėje, ar buvo apklausiamas. Šios aplinkybės tyrinėtinos – galbūt NKGB iš tiesų mėgino pastatyti jį ant kojų ir panaudoti kokiose nors agentūrinėse kombinacijose ar apkeičiant su režimui nusipelniusiais asmenimis.

Išvadų vietoje. Iki sovietų okupacijos Lietuvoje 1941 m. birželį Vladas Mažonas nugyveno įdomų ir spalvingą gyvenimą, apkeliavo pusę pasaulio ir ilgiau gyveno bent keturiose užsienio valstybėse. Buvo apsiskaitęs, tikras poliglotas – mokėjo lotynų, rusų, lenkų, vokiečių, anglų, prancūzų, kinų, japonų kalbas. Jis buvo didelė intelektualinė paspirtis marijonų kongregacijai, paliko pėdsaką svarbiausiose lietuvių marijonų veiklos srityse. Redagavo marijonų leidžiamus laikraščius, buvo populiarus publicistas, pedagogas, galėjęs pakelti ir mokytojų kvalifikaciją, nevengęs užklasinės veiklos su moksleivių organizacijomis, 1934–1939 m. priklausė Rytų apeigų (Unitų) Bažnyčiai ir apaštalavo tarp rusų Lietuvoje ir Kinijoje.

Ar Vladas Mažonas yra tikėjimo kankinys, praradęs gyvybę dėl ištikimybės Bažnyčiai? 1941 m. jis buvo suimtas būtent dėl atsisakymo paklusti sovietų valdžios reikalavimui nedėstyti moksleiviams tikybos, tardymo metu jam inkriminuoti „nusikaltimai“ dėl bolševikų režimo nusikaltimų persekiojant religiją SSRS viešinimo. Būdamas Kraslago kalinys rodė aplinkiniams atjautos, pasiaukojimo pavyzdį, nesiliovė eiti lageryje netoleruojamas dvasines pareigas. Tokie biografijos faktai neabejotinai liudija kankinystę dėl tikėjimo ir gali būti pavyzdys ateities kartoms.

Regina Laukaitytė, KUNIGO VLADO MAŽONO MIC CURRICULUM VITAE ET MORTIS santrauka.

Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, Vilnius, 2019.

Išsamiau: https://www.lkma.lt/site/archive/metrastis/XLII/lkma-metrastis_t42.pdf

The post Dievo tarnas kunigas Vladas Mažonas appeared first on LAIKMETIS.

Vietos valdžios institucijos patvirtino išpuolius prieš krikščionių bendruomenes. Žudynes įvykdė ginkluotos grupuotės, kurios, kaip įtariama, yra susijusios su fulanių sukarintomis grupuotėmis ir Vakarų Afrikos teroristinėmis organizacijomis "Boko Haram" ir "Islamo valstybė".

Smurto bangą prieš krikščionių bendruomenes Nigerijoje jau seniai skatina ginčai dėl žemių ir etninė bei religinė įtampa.

The post Per Kalėdas Nigerijoje nužudyta 160 krikščionių appeared first on LAIKMETIS.