Koptų Bažnyčia pabrėžė nepritarianti tos pačios lyties asmenų santykiams.

"Koptų Ortodoksų Bažnyčia dar kartą patvirtina savo tvirtą poziciją atmesti bet kokias homoseksualių santykių formas, nes jos pažeidžia Šventąjį Raštą ir įstatymą, pagal kurį Dievas sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį, ir mano, kad bet koks, kad ir koks, palaiminimas tokiems santykiams yra palaiminimas nuodėmei, o tai yra nepriimtina", - sakoma Sinodo pareiškime.

Dėl to kitas koptų sinodalų sprendimas buvo sustabdyti dialogą su Katalikų Bažnyčia.

"Po konsultacijų su Rytų ortodoksų šeimos seseriškomis Bažnyčiomis buvo nuspręsta sustabdyti teologinį dialogą su Katalikų Bažnyčia, - pranešė Koptų Ortodoksų Bažnyčios hierarchai, - iš naujo įvertinti dialogo rezultatus, pasiektus nuo jo pradžios prieš dvidešimt metų, ir nustatyti naujus standartus bei mechanizmus, kad dialogas galėtų būti tęsiamas".

The post Koptų Ortodoksų Bažnyčia stabdo dialogą su Katalikų Bažnyčia appeared first on LAIKMETIS.

Jo nuomone, tikrasis tokio palaiminimo pavojus, kad „jis įtvirtina sielą nuolatinėje neatgailaujančios mirtinos nuodėmės būsenoje".

Jis įsitikinęs, kad šis „palaiminimas" kunigui tampa „lemiamu momentu". Norėdamas paaiškinti savo mintį, Rippergeris pacitavo Kristaus teiginį: „Kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje." (Mt 18, 6).

„Paprastai tariant, homoseksualių porų „palaiminimas" yra girnapusės akmuo kunigui. Ir tai reikia pasakyti. Nes tai labai pavojingas dalykas", - tęsė Rippergeris.

Jis priminė, kad „homoseksualaus gyvenimo būdo ir veiklos tarp dvasininkų skatinimas ir propagavimas yra absoliučiai nepriimtinas ir kanoniškai draudžiamas".

Pasak egzorcisto, homoseksualios „poros" ar lytinėje nuodėmėje gyvenančios poros „palaiminimas", kaip siūloma Vatikano dokumente Fiducia supplicans, „plačiai atveria duris demoniškai įtakai kunigams".

The post JAV egzorcistas pareiškė, kad kunigai laimindami homoseksualų poras atsiveria demonų įtakai appeared first on LAIKMETIS.

Larisos globėjo šventojo Achiliaus iš Larisos bažnyčia buvo išniekinta Graikų Bažnyčios sinodo aplinkraščio dėl įstatymo projekto įteisinti homoseksualų santuokas svarstymo išvakarėse.

Nežinomi vandalai ant žemės priešais šventyklą ir ant šventyklos sienų užrašė šūkius, nukreiptus prieš stačiatikių tikėjimą ir asmeniškai prieš metropolitą Jeronimą.

Viename iš užrašų sakoma, kad "Graikija miršta" ir kad žmonės gyvena "šeimos, religijos ir kunigų pragare". Kitame rašoma: "Smurtui - ne, lesbietiškumui - taip".

Priešais pagrindinį įėjimą vandalai rašė vulgarius užrašus, skirtus Larisos metropolitui, o ant laiptų - Mergelei Marijai.

Larisos metropolitas Jeronimas yra vienas iš Graikijos hierarchų atstovų, griežtai pasisakančių prieš vyriausybės iniciatyvą įteisinti homoseksualų santuokas, ir būtent jis paragino Bažnyčią nenutraukti teisinės kovos prieš naująją santuokos formą net ir po to, kai įstatymą priims parlamentas.

The post Graikijoje LGBT aktyvistai išniekino katedrą appeared first on LAIKMETIS.

I. Kas yra palaiminimas?

Vienas iš Bažnyčios tikslų – melsti Dievo palaimos visiems žmonėms. Laiminti – tai reiškia prašyti Viešpaties pagalbos varge atsidūrusiems asmenims. Paprastai palaiminimo turinį apibrėžia malda, kuria meldžiamasi už konkretų asmenį ar asmenų grupę. Deklaracija priminė kiek primirštą tiesą, kad Biblijoje tas pats žodis, ženklinantis palaiminimą yra dvikryptis: žmogus bei visa kūrinija laimina Dievą (kylantis palaiminimas), o taip pat ir Dievas laimina kūriniją bei žmogų (nusileidžiantis palaiminimas). Kylančiu palaiminimu žmogus išreiškia savo varganumą, pripažįsta Dievo didybę ir jį šlovina; nusileidžiančiu palaiminimu Viešpats suteikia antgamtinę pagalbą konkrečioms žmogaus gyvenimo situacijoms tvarkyti pagal Dievo valią (plg. FS 18, 31).

Mūsų kultūros kontekste mes palaiminimo supratimą labai susiauriname aiškindami tik kaip „pritarimą“ kokiam nors veiksmui ar būsenai, tačiau laiminti žmogų reiškia melsti jam Dievo pagalbos vykdant Jo valią.

II. Draudimas imituoti Santuokos sakramentą

Prieš kurį laiką net kelios vyskupų grupės kreipėsi į Vatikaną, klausdamos dėl vis dažniau pasitaikančių savavališkų „apeigų“ nereguliarioms bei vienos lyties asmenų poroms ir imituojant kai kuriuos veiksmus iš Santuokos sakramento liturgijos (pvz. žiedų laiminimas, santuokinės priesaikos pamėgdžiojimas ir kt.). Deklaracija griežtai draudžia bet kokias apeigas ir maldas, imituojančias Santuokos sakramentą ir galinčias kelti painiavą šioje srityje (plg. FS 4). „Kadangi Bažnyčia visada laikė moraliai teisingais lytinius santykius tik santuokoje, ji neturi teisės teikti liturginio palaiminimo, jei per tai kokia nors forma būtų moraliai legitimizuojama sąjunga, kuri tariasi esanti santuoka, arba nesantuokinė lytinė praktika“ (FS 11).

III. Veikiančiosios malonės iškėlimas

FS 31 kalba apie veikiančiąją malonę (lot. gratia actualis lietuviškame vertime – padedamoji malonė). Bažnyčios mokymas apie malonę sako, jog veikiančiosios malonės tikslas – suteikti neužtarnautą Dievo pagalbą, pagrįstą Jėzaus Kristaus nuopelnais, kuri paskatina žmogų atlikti išganingus veiksmus. Tiesioginis gratia actualis tikslas yra veiksmas, o ne būsena. Tas veiksmas turi atitikti išganymo tvarką. Būsenos malonė vadinama gratia habitualis (pvz. pašvenčiamoji malonė). Tad meldžiant poroms gratia actualis norima, kad jie neliktų pasyviai savo gyvenimo būsenoje, bet kad tai taptų postūmiu gyvenimą derinti pagal Dievo valią. Pvz. sūnus palaidūnas gavo gratia actualis šerdamas kiaules ir tarė: „Kelsiuos, eisiu pas tėvą“ (Lk 15,18) ir ėmėsi konkrečių grįžimo į tėvo namus veiksmų.

IV. Ką siūlo Bažnyčia?

Bažnyčia nėra draudimais besisvaidanti organizacija, bet siekia parodyti teisingo gyvenimo kryptį ir palydėti žmones link šventumo. Ji kviečia naudoti spontaniškas užtarimo maldas už tas poras, kurios šaukiasi Bažnyčios pagalbos ir nori keisti savo gyvenimą.

2024 m. sausio 4 d. Tikėjimo mokymo dikasterijos Pranešimas spaudai dėl Fiducia supplicans recepcijos netgi pateikia tokios palaiminimo maldos pavyzdį: „Viešpatie, pažvelk į šiuos savo vaikus, suteik jiems sveikatos, darbo, ramybės, tarpusavio pagalbos dovaną. Išlaisvink juos nuo visko, kas prieštarauja Tavo Evangelijai, ir padaryk, kad jie gyventų pagal Tavo valią. Amen“. Po to kunigas kiekvieną iš prašančių paženklina kryžiaus ženklu.

Iš pateiktos maldos pavyzdžio aišku, kad kunigas meldžia abiem žmonėms žemiškos gerovės, tačiau būtinai prašo jiems dieviškos pagalbos palikti nuodėmės kelią, išsilaisvinti iš savo netvarkingų polinkių ir gyventi pagal Dievo valią. Šis palaiminimas skirtas ir tos pačios lyties poroms, nes Bažnyčia moko, jog homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi, todėl toks objektyviai netvarkingas polinkis daugeliui yra sunkus išmėginimas (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas Nr. 2357-2358). Būtent tokioje sunkioje kovoje žmonėms į pagalbą ateina Bažnyčia, melsdama jiems dangiškos pagalbos.

Maldos žodžiai yra skirti abiems asmenims, nes prileidžiama, kad jie abu atsakingi už savo netvarkingus veiksmus, tačiau palaiminimas kryžiaus ženklu teikiamas kiekvienam atskirai, nes atsivertimui ir gyvenimo pokyčiui turi apsispręsti kiekvienas individualiai.

Kunigas negali vilkėti jokių liturginių rūbų, o šių apeigų vieta negali būti teikiama svarbioje sakralinio pastato vietoje. Tinkamiausia tam vieta ir nusiteikimas yra tuomet, kai palaiminimo trokštanti pora dalyvauja piligrimystėje turėdama intenciją pažinti Dievo valią ir ją vykdyti. Vatikano paaiškinime netgi nurodoma, kad tai trunka apie 10 ar 15 sekundžių.

V. Bažnyčia laimina žmones

Jau apie kelis dešimtmečius Bažnyčia Lietuvoje praktikuoja atskirus palaiminimus tiems žmonėms, kurie dėl įvairių priežasčių (pvz. sunki ir neatleista nuodėmė, gyvenimas be Santuokos sakramento, homoseksualūs santykiai...) negali priimti šv. Komunijos. Tie žmonės atsistoja į tą pačią eilę, kaip ir priimantieji šv. Komuniją, tačiau, priėję prie kunigo, parodo, jog negali priimti Sakramento, bet trokšta palaiminimo. Kunigai visuomet maloniai teikia privatų individualų palaiminimą, neklausinėdami žmogaus apie jo moralinę būseną ir priežastys, dėl kurių jis negali priimti Viešpaties Kūno. Šis palaiminimas turi tą patį tikslą, apie kurį kalba popiežius – paskatinti žmogų nelikti pasyviai netvarkingoje savo gyvenimo būsenoje, bet siekti, kad tai taptų postūmiu savo gyvenimą derinti pagal Dievo valią. Tokie palaiminimai visiems prašantiems teikiami kiekvienose šv. Mišiose.

VI. Teigiamos ir neigiamos reakcijos

Deklaracijos paskelbimas susilaukė įvairių reakcijų. Žiniasklaidos antraštės skelbė apie homoseksualių porų laiminimą, bet visiškai nesigilino į turinį ir daugelį suklaidino. Dėl neįsigilinimo kilo taip pat ir atmetimo reakcija. Tose šalyse, kur homoseksualūs žmonės yra persekiojami bei kalinami, net negali būti apie tai diskutuojama. Austrijos netradicinės orientacijos katalikų judėjimas įsižeidė, kad Vatikanas kalba apie nereguliarias poras ir uždraudžia pamaldose laiminti homoseksualias poras. Žodis nereguliarus (lot. irregularis) lietuviškame Kanonų teisės kodekse verčiamas kaip netinkamas. Sinodinio kelio Vokietijoje rengėjai išreiškė nusivylimą, kad ši deklaracija nieko nepakeitė, nes Bažnyčios mokymas liko toks pat, todėl homoseksualūs ir kiti nesantuokiniai santykiai ir toliau Bažnyčioje išlieka nepriimtini bei nuodėmingi.

Nepatogioje padėtyje atsidūrė kai kurie vyskupai, kurie jau buvo patvirtinę liturgines tokių palaiminimų apeigas, nes Deklaracija draudžia bet kokius liturginius palaiminimus tokioms poroms. Vokiečių katalikų jaunimo sąjungos (BDKJ) pirmininkas Gregor Podschun Vatikano deklaraciją pavadino diskriminuojančia kitaip gyvenančius. Įvairias seksualines orientacijas atstovaujančių organizacijų atstovams nepriimtinas Bažnyčios palaiminimas – malda už tokių porų „išlaisvinimą“ ir linkėjimą gyventi pagal Dievo valią, nes pats palaiminimo tekstas suponuoja tokio gyvenimo būdo nepriimtinumą.

VII. Ar gali kunigas atsisakyti laiminti poras?

Dar neteko sutikti kunigo, kuris atsisakytų melstis už nusidėjėlių atsivertimą arba atsisakytų melsti išlaisvinimo iš nuodėmių toms poroms, kurios, pripažindamos savo vargingumą, šaukiasi Aukščiausiojo pagalbos. Paprastai kunigas tą daro per kiekvieną išpažintį. Čia viskas panašiai, tik tai nėra išpažintis ar nuodėmių atleidimas, bet įžanga į gyvenimo būdo pasikeitimą ir atsivertimą. Spontaniškas kunigo padrąsinantis ir su tikėjimu ištartas palaiminimo žodis gali pastūmėti žmones link Dievo.

Vadovaudamasis popiežiaus nuorodomis, kunigas privalo atsisakyti laiminti tas poras, kurios tokio „palaiminimo“ dėka nori nutildyti savo sąžinės balsą ar kokiu nors būdu bent sau siekia „įteisinti“ netvarkingus santykius.

Vatikano deklaracija, paremta ir popiežiaus autoritetu, sulaukė daug dėmesio ir įvairių reakcijų pasaulyje. Kadangi tai nėra joks slaptas dokumentas, jo konkretų taikymą ir paaiškinimus galima rasti išverstus į lietuvių kalbą Lietuvos vyskupų konferencijos svetainėje (Pranešimas spaudai dėl Fiducia supplicans recepcijos). Kviečiu susipažinti ir melstis už nereguliariose bei vienos lyties porose gyvenančių žmonių išlaisvinimą iš to, kas trukdo pilnai vykdyti Viešpaties valią.

The post Vyskupas Algirdas Jurevičius. Pamąstymai dėl "Fiducia supplicans" appeared first on LAIKMETIS.

„Aš į (teismo posėdžio – BNS) salę neisiu, atėjau tik dėl jūsų, žurnalistai, kadangi TV3 pakvietė, ir aš atvažiavau“, – žurnalistams sakė Tautos ir teisingumo sąjungos pirmininkas.

Vilniaus apygardos teismas už neatvykimą į teismo posėdį pirmadienį P. Gražuliui paskyrė 250 eurų baudą.

Politikas pareiškė į teismą atvyksiąs tik tuomet, kai bus nuteisti kiti žinomi asmenys.

„Už tai, kad faktiškai tokiam kaip O. Šurajevui, kuris plaikstėsi po Seimą ir įžeidinėjo Seimo narius, A. Valinskui, buvusiam Seimo pirmininkui, kuris pasakė, kad reikia lenkus šaudyti pradedant nuo W. Tomaszewskio (Tomaševskio), taip pat A. Maldeikienei, kuri išvadino kunigus, (šeimos) maršo dalyvius visokiais necenzūriniais žodžiais, taip pat A. Ramanauskui-Greitai, kuris visus įžeidinėjo, bylų nėra. Kai jie bus nuteisti, tada ir aš ateisiu į salę“, – tvirtino P. Gražulis.

Jam iškeltą bylą buvęs parlamentaras vadino politine.

„Tai greičiausiai nori į kalėjimą pasodinti, tegu sodina. Jie galvoja, kad aš nuleisiu galvą ir verksiu. Sėdėjau sovietmečiu, pasėdėsiu ir dabar“, – teigė P. Gražulis ir priminė, kad yra „sėdėjęs ir čia“, tai yra buvusiuose KGB rūmuose, kur dabar įsikūręs Vilniaus apygardos teismas.

greičiausiai nori į kalėjimą pasodinti, tegu sodina. Jie galvoja, kad aš nuleisiu galvą ir verksiu. Sėdėjau sovietmečiu, pasėdėsiu ir dabar

Jis tvirtino nebijąs nei baudų, nei atvesdinimo į teismo posėdžius.

„Kam man šitame cirke dalyvauti? Kai atvesdins, užsikišęs ausis ir burną sėdėsiu“, – žurnalistams sakė eksparlamentaras.

Jis tvirtino šioje byloje neturįs ir gynėjo, sąmoningai jo nesamdąs.

„Kadangi sovietmečiu neimdavome advokatų mes, politiniai kaliniai, ir aš esu politinis kalinys, ir dabar neimu jokių advokatų. Pasakiau teisėjui, nes priėmė sprendimą Landsbergis, o jie tik įformina. Anksčiau priimdavo sprendimus kagėbistai ir komunistai, o dabar Landsbergių klanas (…) Tai, kas įforminta, tegu teisėjas perskaito be manęs“, – kalbėjo politikas.

Jis sakė teismui pateikęs savo poziciją dėl kaltinimų. P. Gražulis Seime yra teigęs, kad kalbėdamas su LGBTIQ atstovais parlamente atpasakojęs Šventąjį raštą, tuos pačius argumentus jis tvirtino nusiuntęs ir teismui.

„118-oje vietų Biblija mini apie homoseksualų iškrypimus. Apaštalas Paulius taip pat sako, kad tai yra kaltė, kuri verta mirties bausmės. (…) Ten (Seime – BNS) homoseksualams pasakiau daug švelniau nei rašo Šventas raštas“, – sakė P. Gražulis.

Vilniaus apygardos teismas pirmadienį turėjo pradėti nagrinėti bylą dėl LGBTIQ atstovų niekinimo.

P. Gražulis kaltinamas, kad 2022 metų gegužės 26 dieną po Seimo plenarinio posėdžio, kuriame svarstytas Civilinės sąjungos įstatymo projektas, viešai išsakė teiginius, kurie vertintini kaip žmonių grupės niekinimas dėl jų seksualinės orientacijos.

Tą dieną Seimui po pateikimo pritarus Civilinės sąjungos įstatymo projektui, įteisinančiam tos pačios lyties asmenų partnerystę, P. Gražulis, išėjęs iš plenarinių posėdžių salės, sutiko kelis LGBTIQ bendruomenės atstovus ir juos iškeikė, išvadino išsigimėliais, platinančiais venerines ligas, siūlė gydytis.

Prokurorų teigimu, tyrimo metu surinkti duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad politikas tai darė veikdamas tiesiogine tyčia, suvokdamas, kad jo pasisakymai yra filmuojami, transliuojami bei skelbiami internetinėje žiniasklaidoje. 

Nukentėjusiais šiame tyrime pripažinti penki asmenys.

Seimas pernai lapkritį šioje byloje panaikino P. Gražulio teisinę neliečiamybę, kad jam būtų galima pateikti įtarimus dėl seksualinėms mažumoms priklausančių žmonių niekinimo. 

Gruodį Seimas jam atėmė Seimo nario mandatą dėl to, kad sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją tyčia balsuodamas už kitą Seimo narį jam nematant.

Be to, P. Gražulis yra nuteistas kitoje baudžiamojoje byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas praėjusių lapkričio pradžioje paskelbė nuosprendį, kad jis, būdamas Seimo nariu, 2015–2017 metais veikė Kaune registruotos šaldytų maisto produktų gamybos bendrovės „Judex“ interesais, neleistinai kišosi į valstybės tarnautojų Lietuvoje ir Rusijoje veiklą ir tokiu būdu piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, padarė didelę neturtinę žalą valstybei. 

Pirmadienį teisme žurnalistams P. Gražulis teigė be Seimo gyvenąs puikiai, įsikūręs Kaune, nes ten gyvena jo vaikai.

Paklaustas, ar pasiilgsta Seimo eksparlamentaras teigė: „Ne, to durnyno nelabai.“

The post P. Gražulis: esu politinis kalinys appeared first on LAIKMETIS.

Laišką, paskelbtą sausio 11 d., parašė Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumo (SECAM) pirmininkas kardinolas Fridolinas Ambongo.

F. Ambongo sakė, kad laiškas yra visų Afrikos vyskupų nuomonių, kurios buvo atsiųstos atsakant į jo gruodžio 20 d. paskelbtą prašymą, sintezė.

Laiške Ambongo teigė, kad nors Afrikos vyskupai "tvirtai patvirtino savo bendrystę su popiežiumi Pranciškumi", jie "mano, kad deklaracijoje "Fiducia supplicans" siūlomi ekstraordinariniai palaiminimai negali būti vykdomi Afrikoje nesukeliant sau skandalų".

Ambongo sakė, kad gruodžio 18 d. Tikėjimo mokymo dikasterijos paskelbta Vatikano deklaracija "Fiducia supplicans" Afrikoje "sukėlė šoko bangą" ir "pasėjo klaidingus įsitikinimus bei nerimą daugelio tikinčiųjų pasauliečių, pašvęstųjų asmenų ir net ganytojų sąmonėje".

deklaracija "Fiducia supplicans" Afrikoje "sukėlė šoko bangą" ir "pasėjo klaidingus įsitikinimus bei nerimą daugelio tikinčiųjų pasauliečių, pašvęstųjų asmenų ir net ganytojų sąmonėje".

Reaguodamas, Ambongo pareiškė, kad Afrikos vyskupai primena tikintiesiems, jog "Fiducia supplicans", aiškiai moko, kad "Bažnyčios doktrina apie krikščioniškąją santuoką ir lytiškumą išlieka nepakitusi".

"Dėl šios priežasties mes, Afrikos vyskupai, nemanome, kad Afrikoje derėtų laiminti homoseksualų sąjungas ar tos pačios lyties poras, nes mūsų kontekste tai sukeltų sumaištį ir tiesiogiai prieštarautų Afrikos bendruomenių kultūriniam etosui", - teigė Afrikos kardinolas.

Ambongo teigė, kad "Fiducia supplicans" vartojama kalba yra "pernelyg subtili, kad ją suprastų paprasti žmonės", ir kad "labai sunku įtikinti, jog tos pačios lyties žmonės, gyvenantys stabilioje sąjungoje, nepretenduoja į savo statuso teisėtumą".

Šis laiškas yra pirmas atvejis, kai Bažnyčia visame žemyne atmeta tos pačios lyties asmenų palaiminimą, kaip siūloma dokumente "Fiducia supplicans".

The post Afrikos vyskupai vieningai pareiškė, kad Afrikos Bažnyčiose homoseksualios poros nebus laiminamos appeared first on LAIKMETIS.

Rašome šį Pranešimą spaudai, norėdami padėti – suteikti aiškumo dėl Fiducia supplicans recepcijos, kartu rekomenduojame išsamiai ir atidžiai perskaityti deklaraciją, kad geriau suprastumėte joje siūlomo dalyko prasmę.  

1. Doktrina

Kai kurių vyskupų konferencijų suprantami pareiškimai dėl dokumento Fiducia supplicans yra vertingi, nes akivaizdžiai parodo, kad jį pastoraciškai apmąstyti reikia daugiau laiko. Tai, ką pareiškė šios vyskupų konferencijos, negali būti interpretuojama kaip doktrininis prieštaravimas, nes dokumentas yra aiškus, jame klasikiniu būdu aptariami santuokos ir lytiškumo klausimai. Deklaracijoje yra keletas neginčijamų formuluočių, kurios nepalieka jokių abejonių:

„Šioje deklaracijoje tvirtai laikomasi tradicinio Bažnyčios mokymo apie santuoką ir neleidžiama jokių liturginių apeigų ar į liturgines apeigas panašių palaiminimų, kurie galėtų sukelti painiavą.“ Nereguliarioje situacijoje esančių porų atžvilgiu veikiama „oficialiai neįteisinant jų statuso ir niekaip nekeičiant Bažnyčios ilgaamžio mokymo apie santuoką“ (Pristatymas).

„Neleistinos apeigos ir maldos, galinčios kelti painiavą tarp to, kas konstitutyviai būdinga santuokai kaip „išskirtinei, stabiliai ir neišardomai vyro ir moters sąjungai, natūraliai atvirai vaikų gimdymui“, ir to, kas jai priešinga. Šis įsitikinimas grindžiamas ilgaamže katalikiška santuokos doktrina. Tik šiame kontekste lytiniai santykiai įgyja savo natūralią, tinkamą ir visiškai žmogišką prasmę. Bažnyčios mokymas šiuo klausimu išlieka tvirtas“ (4).

„Tokia yra ir tuometinės Tikėjimo mokymo kongregacijos Responsum prasmė, kur teigiama, kad Bažnyčia neturi galios laiminti tos pačios lyties asmenų sąjungų“ (5).

„Kadangi Bažnyčia visada laikė moraliai teisingais lytinius santykius tik santuokoje, ji neturi teisės teikti liturginio palaiminimo, jei per tai kokia nors forma būtų moraliai legitimizuojama sąjunga, kuri tariasi esanti santuoka, arba nesantuokinė lytinė praktika“ (11).

Akivaizdu, kad nėra pagrindo atsiriboti nuo šios Deklaracijos doktrininiu požiūriu ar laikyti ją eretiška, prieštaraujančia Bažnyčios Tradicijai, ar šventvagiška.

2. Praktinė recepcija

Tačiau kai kurie vyskupai išsakė pastabas dėl praktinio aspekto: dėl nereguliariose situacijose esančių porų galimų palaiminimų. Deklaracijoje siūloma teikti trumpus ir paprastus pastoracinius (ne liturginius ar ritualizuotus) palaiminimus nereguliariose situacijose esančioms poroms (ne sąjungoms), pabrėžiant, kad tai yra liturginės formos neturintys palaiminimai, kuriais nei šioms situacijoms pritariama, nei jos pateisinamos. 

Tokių Tikėjimo mokymo dikasterijos dokumentų kaip Fiducia supplicans taikymas, apimant praktinius aspektus, gali pareikalauti daugiau ar mažiau laiko, atsižvelgiant į vietines aplinkybes ir kiekvieno diecezinio vyskupo su savo vyskupija atliekamos įžvalgos. Kai kur nekyla jokių sunkumų juos nedelsiant taikyti, o kitur reikia susilaikyti nuo naujovių, kartu skiriant tiek laiko, kiek reikia jų skaitymui ir aiškinimuisi.

nėra pagrindo atsiriboti nuo šios Deklaracijos doktrininiu požiūriu ar laikyti ją eretiška, prieštaraujančia Bažnyčios Tradicijai, ar šventvagiška.

Pavyzdžiui, kai kurie vyskupai pareiškė, kad kiekvienas kunigas gali vadovautis savo įžvalga, bet šiuos palaiminimus gali teikti tik privačiai. Visa tai nekelia problemų, jei tai išreiškiama su derama pagarba paties popiežiaus pasirašytam ir patvirtintam tekstui, kartu stengiantis kaip nors priimti tame tekste esančius apmąstymus. 

Kiekvienas vietinis vyskupas dėl savo tarnystės visada turi įžvalgos galią in loco, konkrečioje vietoje, kurią jis pažįsta geriau nei kiti, nes ten yra jo kaimenė. Apdairumas ir dėmesys bažnytinei aplinkai bei vietinei kultūrai galėtų numatyti įvairius dokumento taikymo būdus, bet neturi visiškai ar galutinai neigti šio, kunigams siūlomo kelio.

3. Subtili situacija kai kuriose šalyse 

Kai kurių vyskupų konferencijų situaciją turėtume suprasti atsižvelgdami į kontekstą. Įvairiose šalyse yra rimtų kultūrinių ir net teisinių problemų, kurioms gvildenti reikia laiko ir pastoracinių strategijų, pranokstančių trumpalaikę perspektyvą.

Jei yra įstatymų, pagal kuriuos vien už homoseksualumo deklaravimą baudžiama įkalinimu, o kai kuriais atvejais – kankinimais ir net mirtimi, suprantama, kad tokiu atveju teikti palaiminimą būtų neapdairu. Akivaizdu, vyskupai nenori, jog homoseksualūs žmonės patirtų smurtą. Svarbu, kad tos vyskupų konferencijos nesiremtų kitokia doktrina, nei ta, kuri išdėstyta popiežiaus patvirtintoje Deklaracijoje, nes tai yra ta pati doktrina kaip visada, bet veikiau nurodytų poreikį ją studijuoti ir siekti įžvalgos, idant tomis aplinkybėmis būtų elgiamasi su pastoraciniu apdairumu. 

Iš tiesų yra daug šalių, kuriose homoseksualumas yra skirtingu laipsniu smerkiamas, draudžiamas ir kriminalizuojamas. Tokiais atvejais, be palaiminimų klausimo, kyla plačios apimties ir ilgalaikių pastoracinių užduočių, apimančių ugdymą, žmogaus orumo gynimą, Bažnyčios socialinio mokymo skleidimą ir įvairias strategijas, kuriose skubotumas neleistinas.

4. Tikroji dokumento naujovė

Tikroji šios Deklaracijos naujovė, kuriai priimti reikia didžiadvasiškų pastangų ir nuo kurios niekam nederėtų pareikšti atsiribojimo, nėra galimybė laiminti nereguliarias poras. Tai kvietimas skirti dvi skirtingas palaiminimų formas: „liturginę arba ritualinę“ ir „spontanišką arba pastoracinę“. Pristatyme aiškiai paaiškinama, kad „šis dokumentas vertingas tuo, kad jame siūlomas specifinis ir novatoriškas įnašas į palaiminimų pastoracinės reikšmės suvokimą, leidžiantis išplėsti ir praturtinti klasikinę palaiminimų sampratą, glaudžiai susijusią su liturgine perspektyva. Ši teologinė refleksija, grindžiama popiežiaus Pranciškaus pastoracine vizija, iš tikrųjų plėtoja tai, kas Bažnyčios magisteriume ir oficialiuose tekstuose buvo pasakyta apie palaiminimus.“ 

Viso to foną sudaro teigiamas „liaudiškosios pastoracijos“ vertinimas, atsiskleidžiantis daugelyje Šventojo Tėvo tekstų. Šiame kontekste Šventasis Tėvas kviečia mus vertinti paprastą Dievo tautos tikėjimą – žmonės net ir savo nuodėmių akivaizdoje neužsisklendžia imanencijoje ir atveria savo širdis prašydami Dievo pagalbos.

Dėl šios priežasties dikasterijos tekstas apima ne tik nereguliarių porų laiminimo temą, bet ir įgijo aukšto rango „deklaracijos“ tipologinę formą, kuri yra daug reikšmingesnė nei responsum ar laiškas. Pagrindinė jos tema, ypač kviečianti mus gilintis ir praturtinti pastoracinę praktiką, yra platesnis palaiminimų supratimas ir siūlymas gausinti pastoracinius palaiminimus, kuriems nereikia tokių pat sąlygų kaip liturginiame ar apeiginiame kontekste teikiamiems palaiminimams. Todėl, atidėjus šalin polemiką, tekstas reikalauja pastangų, kad būtų ramiai apmąstomas ganytojiška širdimi, laisva nuo bet kokios ideologijos.

Net jei kai kurie vyskupai mano, kad protinga šiuo metu neteikti šių palaiminimų, vis dėlto mums visiems reikia ugdyti įsitikinimą, jog neritualizuoti palaiminimai nėra juos priimančių asmenų ar poros pašventinimas, jie nereiškia visų jų veiksmų pateisinimo ar jų gyvensenos patvirtinimo. Prašydamas ugdytis platesnę pastoracinių palaiminimų sampratą, popiežius siūlė pamąstyti apie tokį palaiminimo būdą, kuris nereikalautų, kad šiam paprastam pastoracinio artumo gestui, skatinančiam atvirumą Dievui pačiose įvairiausiose situacijose, būtų keliama tiek daug sąlygų. 

5. Kaip konkrečiai atrodo šie „pastoraciniai palaiminimai“?

„Pastoraciniai palaiminimai“ visų pirma turi būti labai trumpi (plg. 38), kad juos būtų galima aiškiai atskirti nuo liturginių ar ritualizuotų palaiminimų. Tai kelių sekundžių palaiminimai be ritualo ar Palaiminimų apeigyno. Jei du žmonės ateina drauge prašyti tokio palaiminimo, paprasčiausiai prašoma Viešpaties ramybės, sveikatos ir kitų gerų dalykų abiem jo prašantiems žmonėms. Taip pat prašoma, kad jie gyventų iki galo būdami ištikimi Kristaus Evangelijai, kad Šventoji Dvasia išlaisvintų šiuos du žmones nuo visko, kas neatitinka dieviškosios valios ir ką reikia apvalyti.

Šia neritualizuota palaiminimo forma, pasižyminčia paprastumu ir trumpumu, nesiekiama pateisinti to, kas nėra moraliai priimtina. Akivaizdu, kad tai nėra santuoka, taip pat tai nėra ko nors „patvirtinimas“ ar ratifikavimas. Tai tik ganytojo atsakas į dviejų žmonių išreiškiamą Dievo pagalbos prašymą. Todėl šiuo atveju ganytojas nekelia sąlygų ir nesiteirauja apie šių žmonių intymų gyvenimą.

Kadangi kai kurie iškėlė klausimą, kaip galėtų atrodyti tokie palaiminimai, pažvelkime į konkretų pavyzdį: įsivaizduokime, kad piligrimystės metu gausiame piligrimų sambūryje į kunigą kreipiasi išsiskyrusių ir naują sąjungą sudariusių žmonių pora: „Prašome mus palaiminti, negalime rasti darbo, jis sunkiai serga, neturime namų, gyvenimas mums darosi per sunkus, tepadeda mums Dievas.“

Tokiu atveju kunigas gali sukalbėti paprastą maldą, pavyzdžiui: „Viešpatie, pažvelk į šiuos savo vaikus, suteik jiems sveikatos, darbo, ramybės, tarpusavio pagalbos dovaną. Išlaisvink juos nuo visko, kas prieštarauja Tavo Evangelijai, ir padaryk, kad jie gyventų pagal Tavo valią. Amen.“ Kunigas užbaigia kiekvieną iš jų paženklindamas kryžiaus ženklu.

Tai trunka apie 10 ar 15 sekundžių. Ar prasminga atsisakyti teikti tokį palaiminimą šiems dviem jo prašantiems žmonėms? Ar ne tikslingiau palaikyti jų tikėjimą, nesvarbu, mažas jis ar didelis, jų silpnume sustiprinti juos dieviškuoju palaiminimu ir leisti jiems išreikšti tą atvirumą transcendencijai, kuris galėtų paskatinti juos būti ištikimesnius Evangelijai?

Kai palaiminimo prašo nereguliarioje situacijoje esanti pora, siekiant išvengti bet kokių abejonių, Deklaracijoje priduriama: nors palaiminimo malda atliekama „ne pagal liturginėse knygose nustatytas apeigas, tokio palaiminimo niekada nevalia teikti nei per civilinės sąjungos ceremoniją, nei kaip nors susieti jį su šia ceremonija. Tas pat pasakytina ir apie santuokai būdingus drabužius, gestus ir žodžius. Šitai taip pat galioja, jei palaiminimo prašo tos pačios lyties pora“ (39). Todėl suprantama, kad tai neturėtų būti daroma svarbioje sakralinio pastato vietoje ar priešais altorių, nes tai taip pat sukeltų sumaištį.

Todėl remiantis deklaracija Fiducia supplicans kiekvienam vyskupui suteikiama galia savo vyskupijoje leisti teikti tokius paprastus palaiminimus laikantis visų apdairumo ir atidumo rekomendacijų, tačiau vyskupas jokiu būdu nėra įgaliotas siūlyti ar leisti teikti palaiminimus, kurie būtų panašūs į liturgines apeigas.

6. Katechezė

Kai kur galbūt prireiks katechezės, padedančios suprasti, kad tokio pobūdžio palaiminimai nėra jų prašančių žmonių gyvensenos patvirtinimas. Juo labiau jie nereiškia nuodėmių išrišimo, nes šie gestai toli gražu nėra sakramentas ar apeiga. Tai paprastos pastoracinio artumo išraiškos, kurioms nekeliami tokie patys reikalavimai kaip sakramentui ar formaliai apeigai. Turėsime visi priprasti ir priimti, kad jei kunigas teikia tokio pobūdžio paprastus palaiminimus, jis nėra eretikas, nieko tuo neratifikuoja ir neneigia katalikiškos doktrinos.

Galime padėti Dievo tautai suvokti, kad tokie palaiminimai tėra paprasti pastoraciniai kanalai, padedantys žmonėms išreikšti savo tikėjimą, net jei jie yra dideli nusidėjėliai. Todėl suteikdami tokį palaiminimą dviem žmonėms, spontaniškai priėjusiems jo prašyti, mes jų nei pašventiname, nei sveikiname, nei pritariame tokiai sąjungai. Iš tikrųjų tas pats pasakytina ir apie palaiminimą, teikiamą atskiriems asmenims, nes palaiminimo – ne išrišimo – prašantis žmogus gali būti didelis nusidėjėlis, ir mes neatsisakome šio tėviško gesto jo išgyvenimo kovoje.

Jei tai paaiškinama per gerą katechezę, galėsime išsivaduoti iš baimės, kad mūsų palaiminimai gali išreikšti ką nors, kas netinkama. Galėsime būti laisvesni tarnautojai, galbūt artimesni žmonėms, ir vaisingiau tarnausime per tėviškumo bei artumo gestus, nesibaimindami būti neteisingai suprasti.

Prašome gimusio Viešpaties išlieti visiems dosnų ir dovanai teikiamą palaiminimą, kad visi šventai ir laimingai gyventume 2024-aisiais.

The post Tikėjimo mokymo dikasterijos Pranešimas spaudai dėl "Fiducia supplicans" recepcijos appeared first on LAIKMETIS.

Jis yra jauniausias visų laikų Prancūzijos vyriausybės vadovas.

Būsimasis premjeras gimė iš Tuniso kilusio žydo Yves'o Attalio (Ivo Atalio) ir etninės graikės Marie de Kouriss (Mari de Kuris), kurios tėvai buvo imigrantai iš Odesos, šeimoje. Ji savo vaikus auklėjo ortodoksiškai, o Gabrielius vaikystėje lankė rusų bažnyčią.

Vidurinėje mokykloje jis tapo Socialistų partijos aktyvistu.

2017 m. Attalis sudarė "civilinę sąjungą" su Stéphane'u Sejourne'u (Stefanu Sežurnu) - dabar prezidentinės Atgimimo partijos generaliniu sekretoriumi ir Europos Parlamento liberalios frakcijos "Atsinaujinusi Europa" vadovu.

Nuo tada, kai į politiką atėjo būdamas vos dvidešimtkelerių, G. Attalis greitai kilo karjeros laiptais.

2017 metais jis buvo išrinktas į Prancūzijos parlamento žemuosius rūmus, Nacionalinę Asamblėją, o vėliau ėjo vyriausybės atstovo spaudai ir biudžeto ministro pareigas.

Pernai liepą jis tapo švietimo ministru ir užėmė vieną svarbiausių ir politiškai jautriausių postų vyriausybėje.

Po pastaraisiais metais įvykusių kelių garsiai nuskambėjusių moksleivių savižudybių jis prioritetu paskelbė kovą su patyčiomis.

Siekdamas kovoti su šia problema, jis suvienijo jėgas su Prancūzijos pirmąja ponia Brigitte Macron (Brižit Makron), buvusia mokytoja, kuri labai domisi šiuo klausimu.

Tačiau didžiausią atgarsį sukėlęs G. Attalio žingsnis buvo, kai, nepraėjus nė dviem mėnesiams nuo darbo Švietimo ministerijoje pradžios, jis uždraudė mokinėms dėvėti abają – laisvą ilgą drabužį, kurį dėvi musulmonės moterys.

„Mokykloje nebebus galima dėvėti abajos, – sakė jis. – Sekuliarizmas reiškia laisvę emancipuotis mokykloje.“

Šis G. Attalio sprendimas sukėlė diskusijas apie Prancūzijos pasaulietines taisykles ir apie tai, ar jomis nediskriminuojama didelė šalies musulmonų mažuma.

Daugelis šį žingsnį taip pat vertino kaip siekį nuraminti konservatorius ir padidinti G. Attalio žinomumą.

Būdamas biudžeto ministru, jis taip pat pasinaudojo savo žiniasklaidos išmanymu gindamas itin prieštaringai vertinamą E. Macrono pensijų reformą.

The post Naujasis Prancūzijos premjeras - atviras homoseksualas appeared first on LAIKMETIS.

Diakonas B. Ulevičius bando išsklaidyti tarp katalikų tvyrantį nerimą dėl naujojo Vatikano potvarkio, kuriuo esą atveriamos durys vienalyčių sąjungoms katalikybėje.

Teologas socialiniame tinkle rašo:

„Dar kartą apie deklaracijos teiginius.

a) Suskaičiuokite, kiek kartų deklaracijoje patvirtinamas „amžinas/nekintantis" Bažnyčios mokymas apie santuoką kaip vyro ir moters sandorą, atvirą gyvybei. Aiškiai sakoma, kad Bažnyčia niekada negali laiminti nesantuokinės poros sąjungos ar intymių santykių ne santuokoje.

b) Suskaičiuokite, kiek kartų pabrėžiama, kad neformalus laiminimas neturi būti apeiginis ir netgi kokiu nors būdu priminti santuokos apeigų.

c) Suskaičiuokite, kiek kartų pabrėžiama, kad neformalus laiminimas apskritai negali sudaryti nesantuokinio ryšio palaiminimo įspūdžio. Pvz., nei drabužiais, nei gestais, nei vaizdu, nei intencija negalima sudaryti nesantuokinio ryšio laiminimo regimybės. Kad nevalia teikti tokio palaiminimo, jei tai sudarys vaizdą, kad laiminamas nesantuokinis ryšys.

d) Suskaičiuokite, kiek kartų minima, kad tokio palaiminimo atveju turi būti išvengta klaidinančio įspūdžio (confusion).“

Toliau VDU KTF dekanas aiškina: „Deklaracijoje pabrėžiama, kad niekam nevalia tokio palaiminimo organizuoti, populiarinti, jam specialiai kviesti, kurti tokio laiminimo tradicijas ar apeigas. (38)

Deklaracija pabrėžia, kad tokio palaiminimo niekada nevalia teikti civilinės sąjungos ceremonijos metu ar net kokiame nors tokios ceremonijos kontekste. (39)

Deklaracija, kaip ir visi Bažnyčios dokumentai, nepanaikina ankstesnių dokumentų (nebent tai aiškiai pasakytų). Ar skaitėte dar šviežią (2021 m.) Tikėjimo kongregacijos „Atsakymą į klausimą apie tos pačios lyties sąjungų laiminimą“ (Responsium at dubium)? Tai dokumentas, kuriame atsakoma neigiamai ir nepaprastai aiškiai primenamas Bažnyčios mokymas. Pvz., čia teigiama: "Mes Dievui svarbesni nei visos nuodėmės, kurias galime padaryti. Tačiau Dievas negali laiminti nuodėmės: jis laimina nuodėmingą žmogų, kad šis suvoktų, jog yra meilės plano dalis ir leistųsi Dievo perkeičiamas. Dievas priima mus tokius, kokie esame, bet niekada nepalieka mūsų tokiais pačiais. Dėl šių priežasčių Bažnyčia neturi ir negali turėti galios palaiminti tos pačios lyties sąjungas".

Suskaičiuokite, kiek kartų naujojoje Deklaracijoje naudojamos nuorodos į 2021 m. Responsium ir jo mintys cituojamos? 2021 m. Responsium yra naujosios deklaracijos pagrindas, Deklaracija tęsia Responsium mintį“, - įsitikinęs B. Ulevičius.

„Deklaracija teisingai daro skirtumą tarp sakramentinių palaiminimų ir neformalių/spontaniškų/"paprastų" palaiminimų.

Sakramentiniam palaiminimui būtina, kad laiminamasis būtų malonės stovyje, neturėtų nuodėmių (būtų jas išpažinęs ir pasiryžęs nenusidėti) ar (išpažinties atveju) būtų tinkamai pasirengęs sakramentą priimti. Tuo tarpu neformaliam/spontaniškam palaiminimui visa tai neprivaloma. Pamatei einantį kunigą - priėjai ir paprašei: "tėve, palaimink mane, mus".

Kunigas tokiu atveju nekamantinėja, nemėgina išsiaiškinti, kokias nuodėmes tu turi ar kokioje gyvenimo situacijoje esi, kokios aplinkybės tave kausto. Laimina, prašydamas Dievo pagalbos. Pvz., jei dėl kokių nors priežasčių negali priimti Komunijos - prieini gauti palaiminimą. Jei dėl kokių nors priežasčių negali atlikti galiojančios išpažinties, visada gali prašyti maldos ir palaiminimo. Kunigas prieš laimindamas nekels sąlygų, neklausinės, nereikalaus, nepamokslaus. Nes taip laiminant (Deklaracija tai pamini), prašoma, kad Dievo padedamas asmuo/asmenys galėtų kreipti savo gyvenimą į pilną atitikimą Dievo planui. Jei tai galioja visų kitų Dievo kūrybos plano neatitinkančių gyvenimo situacijų atveju (ir mano paties atveju), kodėl negalioja nesantuokoje gyvenančiųjų atveju?

Panašiai galima situacija, kai tos pačios lyties pora (ypač sulaukusi brandaus ar senyvo amžiaus) patiria atsivertimą, atlieka išpažintį ir pasiryžta toliau gyventi be intymių santykių (broliškai arba seseriškai). Kodėl kunigas negalėtų suteikti jai palaiminimo (ne liturgijoje, ne viešai, bet privačiai)?“, - retoriškai klausia diakonas.

Pabaigai jis pateikia tokį apibendrinimą: „Ši deklaracija atsirado ne lygioje vietoje. Ji yra tolesnis atsakymas į klausimą „ar galima laiminti arba atsisakyti laiminti nesantuokines poras"? Tad šią deklaraciją klausiantieji turėtų priimti iš skirtingų pozicijų:

- Norintiems laiminti nesantuokines poras deklaracija aiškiai primena Bažnyčios mokymą ir jokiais atvejais neleidžia laiminti tokios sąjungos ar jos regimybės.

- Norintiems uždrausti bet kokį laiminimą deklaracija primena, kad Bažnyčia turi pareigą laiminti visus, kad laiminimas turi evangelizacinę reikšmę, rodo Dievo kvietimą ir pan.

Nuo savęs pridursiu, jog Jėzus mums liepė laiminti net priešus. Tad kokį pagrindą mes - nusidėjėliai turime nelaiminti prie mūsų prisiartinusių nusidėjėlių, jei šie mėgina glaustis prie Bažnyčios, ateina prašydami, galbūt svarstydami savo situaciją ir nemėgina mūsų priversti patvirtinti jų sąjunginį ryšį?“

„Ramybės, kantrybės, nepameskime galvos ir širdies, neradikalizuokime ir neskandalizuokime patys to, kas nėra nei labai radikalu, nei skandalinga“, - linki žinomas šalies teologas.

The post VDU KTF dekanas apie Vatikane paskelbtą deklaraciją: kokiu pagrindu nusidėjėliai turi nelaiminti prisiartinusių nusidėjėlių? appeared first on LAIKMETIS.

Betzingo vadovaujama Limburgo vyskupija patvirtino "gaires", kuriose teigiama, kad "vyskupijos parapijose ir institucijose turėtų būti aktyviai skatinamas požiūris į skirtingumą ir įvairovę seksualiniais klausimais".

Tuo pat metu galiojančiose Vatikano taisyklėse, paskelbtose 2016 m. gruodį, teigiama, kad "praktikuojantys homoseksualai" ir vyrai, kurie "turi giliai įsišaknijusių homoseksualių polinkių arba palaiko vadinamąją homoseksualią kultūrą", negali būti kunigais.

The post Vokietijos vyskupų galva pareiškė, kad homoseksualai gali būti šventinami kunigais appeared first on LAIKMETIS.