Kasdien bažnyčiose atliekamos gegužinės pamaldos, kviečiama melstis Dievo Motinai šeimose, savo bendruomenėse.

Gegužinėms pamaldoms nėra nustatytos privalomos maldos. Lietuvoje gegužinės susideda iš skaitomos ar giedamos Marijos litanijos, maldos Memorare ir giesmių.

Tokia gegužinių pamaldų tvarka menkai pakitusi mus pasiekė iš vyskupo Motiejaus Valančiaus laikų.

Litãnija (gr. litaneia – malda), tai krikščionių maldos forma, sudaryta iš kreipinių (invokacijų) į Dievą, šventuosius ir nuolat kartojamo bendruomenės atsako (refreno).

Nuo XII a. išpopuliarėjo Švč. Mergelės Marijos litanijos. XVI a. būta daugiau kaip 80 litanijų. Labiausiai paplito Marijos litanijos tipas, vadinamoji Loreto litanija (lot. Litaniae Lauretanae) pavadinimas siejamas su Loreto miesto Italijoje Apreiškimo Marijai šventove, kuri tuo metu buvo vienas didžiausių piligrimystės centrų).

1601 m. popiežius Klemensas VIII ją patvirtino kaip vienintelę leidžiamą Marijos litaniją.

Šiuo metu gegužinės Visuotinėje Bažnyčioje yra tik liaudies pamaldumo dalis, kai tikintiesiems popiežius primena šią maldingą tradiciją ragindamas melstis rožinį.

The post Gegužė - Švč. Mergelės Marijos garbei skirtas mėnuo appeared first on LAIKMETIS.

Gegužinių pamaldų ištakos

Gegužinės pamaldos, skirtos Švč. Mergelės Marijos garbei turi labai senas religines ištakas. Jau XII amžiuje užtinkami aiškūs gegužinių pamaldų pėdsakai Ispanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. XVIII amžiuje Italijoje atsiranda gegužinės pamaldos, panašios į dabartines mūsiškes. Pradžią joms davė šv. Pilypas Nėris. To amžiaus pabaigoje jos jau gyvavo Prancūzijoje, Ispanijoje, o kiek vėliau – Belgijoje ir Šveicarijoje. Apie 1840 metus įsigalėjo Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Ypač greitai ėmė plisti, kai popiežius Pijus VII skyrė atlaidus visiems, kurie maldingai gieda ar bent kalba Švč. Mergelės Marijos litaniją ir paragino tikinčiuosius gausiai jose dalyvauti.

Lietuvoje, palyginus su kitais katalikiškais kraštais, gegužinės pamaldos įvestos gana vėlai apie XIX a.  ir ne sostinėje Vilniuje, kaip būdavo kitais atvejais, bet įkurtoje Seinų vyskupijoje. Tos vyskupijos valdytojas prelatas Butkevičius, kilęs iš Kretingos bajorų, ką tik išrinktas šioms pareigoms, buvo nuvykęs į Romą. Ten jis prisižiūrėjo gegužinių pamaldų, laikomų su visu iškilmingumu. Grįžęs 1853 m. spalio mėnesį ir perėmęs vyskupijos valdymą, pirmiausia gegužines pamaldas jis įvedė Seinų katedroje, o netrukus ir visoje vyskupijoje. Žemaičių vyskupiją tuo metu valdė vyskupas Motiejus Valančius, išplatinęs gegužines pamaldas ir savo vyskupijoje.

Gegužinėms pamaldoms nėra nustatyta privalomų maldų. Lietuvoje jos susideda iš skaitomos ar giedamos Švč. Mergelės Marijos litanijos, Šv. Bernardo maldos ir giesmės „Sveika, Marija“. Po jų gali būti giedamos ir kitos Marijos garbei skirtos giesmės.

Gegužinės pamaldos vykdavo ne tik bažnyčiose, bet ir laukuose prie kryžių, koplytėlių, privačiuose namuose, kur temstant, suskambinus varpu ar kitu instrumentu, žmonės rinkdavosi giedoti Marijos litanijos ir giesmių. Atokiau gyvenantys pamaldas atlikdavo savo šeimos ratelyje.

Lietuvos kaime tai buvo ypatinga liaudies pamaldumo praktika. Į šias pamaldas įsijungdavo visi: vaikai, rinkdami laukų gėles Marijos paveikslui papuošti, jaunimas, pindamas vainikus ir kitaip puošdamas Marijos altorėlį ar paveikslą. Mergaitės išimdavo iš kraičio skrynių gražiausius savo rankdarbius ir juos meniškai pritaikydavo išpuošti seklyčiai, kurioje būdavo atliekamos gegužinės pamaldos. Moterys sunešdavo vaškines žvakes, vyrai vadovaudavo giedojimui. Tai buvo graži, sava kaimo bendruomenės dvasinio pakilimo šventė. Maldos baigdavosi ir laukais pasklisdavo dainos, armonikos garsai, žemę drebindavo rateliai. Šalia maldos būdavo vakarojama.

Tekstas parengtas pagal laikraščio „Voruta" straipsnį „Gegužinių pamaldų tradicija".

The post Krekenavos bazilika gegužę kviečia praktikuoti Dievo Motinos garbinimo tradiciją appeared first on LAIKMETIS.

Tradicijos visą mėnesį melstis Marijai, kaip ir kitų jos kulto formų, reikia ieškoti Rytuose. Jau V amžiuje Mažosios Azijos koptai visą mėnesį, vadinamą Kiahc (gruodžiu), kuris gamtos cikle atitinka mūsų gegužę, buvo skyrę ypatingai Marijos garbei.

Sakoma, kad šią pamaldžią praktiką Rytuose yra įvedęs šv. Kirilas Aleksandrietis, uoliai vystęs Marijos teologiją Nestorijaus erezijos akivaizdoje. Iš vėlesnių amžių žinoma tiek, kad Bizantijos imperijos graikai Mariją ypatingai minėdavo rugpjūtį, nes tuomet liturgija pažymi svarbiausią Marijos - Dangun Ėmimo - šventę. Tai matyti iš imperatoriaus Androniko II (1282-1328) vieno dekreto, kuriame minima, kad šis mėnuo yra skirtas pamaldumui Marijai.

Gegužinės pakeitė florealijų siautulį

Vakaruose gegužės mėnesio dedikaciją Marijai Bažnyčia priešpastatė pagonių pavasario šventei - Florai, kuri Romos imperijoje buvo švenčiama nuo balandžio 13 iki gegužės 3 d. Jos metu cirkuose vykdavo žaidimai, o liaudis rengdavosi drabužiais, kurie kitu metu buvo draudžiami, namus ir galvas puošdavo gėlių vainikais, keldavo orgijas, vadinamas florealia.

Nors pagoniška florealijų šventė mirė drauge su pagonybe, tačiau jos pėdsakai dar ir vėlesniais amžiais buvo pasilikę liaudies papročiuose. Tai matyti iš šv. Karolio Baromėjaus (1538-1584) elgesio, kuris smarkiai kovojo su šia pagoniška liekana, kuri reiškėsi įvairiomis formomis Milano mieste.

Idėja jungti Marijos asmenį su gegužės mėnesiu, pirmasis iškėlė Ispanijos karalius Alfonsas X (1239-1284) savo poema Cantegas de S. Maria, kurioje Mariją lygina su geguže. Tai rodo, kad XIII a. Ispanijoje jau buvo pradėjęs plisti ypatingas pamaldumas Marijai būtent gegužės mėnesį.

Šio mėnesio pamaldų Marijos garbei tam tikrų ženklų Viduramžiais randame ir kitose Europos vietose. Vokietijoje pal. Henrikas Seuse (1365), didis vokiečių mistikas visą gegužės mėnesį rinkdavęs gėles, jomis puošdavęs Marijos altorius ir kalbėdavęs specialias maldas.

Italijoje 1676 m. Fiesole domininkonų noviciate buvo įkurta draugija, kurios nariai įsipareigodavo ypatingu būdu melstis Marijai gegužės pradžioje. Nuo 1701 m. ši praktika buvo praplėsta visam mėnesiui. To paties XVII a. pabaigoje Neapolyje, karališkoje Šv. Klaros bažnyčioje, visą gegužės mėnesį kas vakarą vykdavo valandos trukmės pamaldos su giesmėmis ir palaiminimu Švč. Sakramentu.

Šio pamaldumo suvienodinimo ir apibendrinimo nuopelnai priklauso italų jėzuitui A. Dionidui, kuris 1725 m. Veronoje išleido knygelę Mese di Maria, ossia Mese di Maggio, consecrato a Maria. Joje buvo surinktos paskiros šio pamaldumo praktikos ir iš jų sudaryta tam tikra sistema.

Ši knygelė labai paplito ir padarė didelę įtaką gegužinių pamaldų paplitimui. Joje gegužinių pamaldų tvarka nustatoma tokia: papuošti gėlėmis Marijos altorių ar paveikslą, prieš jį vakarais sukalbėti rožinį, litaniją ar kitas maldas, paskaityti ką nors apie Marijos ypatybes.

Šiam skaitymui kitas jėzuitas P. Lalomia 1758 m. parašė II Mese di Maggio, kuri buvo išsyk išversta į prancūzų (susilaukė net 60 laidų) bei vokiečių kalbas ir prisidėjo prie gegužinių pamaldų išplitimo Prancūzijoje ir Vokietijoje.

Iki tol gegužinės pamaldos vis dar nebuvo visos Bažnyčios maldinga praktika. Prie jų dar didesnio universalumo prisidėjo jėzuitas Alfonsas Muzzarellis (1749-1813), kuris 1785 m. išleido knygelę II Mese di Maggio ir ją su laišku išsiuntinėjo visiems Italijos vyskupams, prašydamas įvesti gegužines pamaldas visose vyskupijose.

Ši knygutė XIX a. susilaukė net 100 laidų ir buvo išversta į daugybę kalbų. Pats Muzzarellis, 1803 m. popiežiaus Pijaus VII pakviestas į Romą, pirmiausia gegužines pamaldas vedė Romos jėzuitų kolegijos studentų bažnyčioje. Iš ten jos paplito po visas Amžinojo miesto bažnyčias, o iš čia po Prancūziją ir Ispaniją. XIX amž. gegužinės pamaldos jau yra Belgijoje ir Šveicarijoje, nuo 1840 m. visoje Austrijoje ir Vokietijoje.

Kai popiežius Pijus VII 1814 m. laimingai grįžo iš nelaisvės į Romą, jis kitais metais gegužinių pamaldų praktiką aprobavo, o 1822 m. suteikė atlaidus už dalyvavimą jose, o popiežius Pijus IX 1859 m. juos praplėtė. Nuo to laiko visame katalikų pasaulyje, bažnyčiose gegužės mėnesį vykdavo pamaldos Marijos garbei.

Nusižiūrėjo Italijoje

Lietuvoje gegužinės pamaldos įvestos palyginti vėlai. Seinų vyskupijos valdytojas (1851-1853) prelatas Butkevičius (1794-1871), kilęs iš Kretingos bajorų, kai buvo išrinktas šioms pareigoms, tuo metu buvo nuvykęs į Romą. Ten jis pamatė gegužines pamaldas Romos bažnyčioje, kur jos buvo vykdomos itin iškilmingai.

Grįžęs 1853 m. spalio mėn. į savo vyskupiją ir perėmęs jos valdymą, pirmiausia gegužines pamaldas įvedė Seinų katedroje, o netrukus ir visoje vyskupijoje. Žemaičių vyskupiją tuo metu jau valdė vyskupas Motiejus Valančius. Jis ir tapo šių pamaldų platintojas savo vyskupijoje. Vilniaus katedroje gegužinės pamaldos įvestos tik 1884 m.

Gegužinėms pamaldoms nėra nustatytos privalomos maldos. Lietuvoje gegužinės susideda iš skaitomos ar giedamos Marijos litanijos, maldos Memorare ir giesmių.

Litãnija (gr. litaneia – malda), tai krikščionių maldos forma, sudaryta iš kreipinių (invokacijų) į Dievą, šventuosius ir nuolat kartojamo bendruomenės atsako (refreno).

Nuo XII a. išpopuliarėjo Švč. Mergelės Marijos litanijos. XVI a. būta daugiau kaip 80 litanijų. Labiausiai paplito Marijos litanijos tipas, vadinamoji Loreto litanija (lot. Litaniae Lauretanae; pavadinimas siejamas su Loreto miesto Italijoje Apreiškimo Marijai šventove, kuri tuo metu buvo vienas didžiausių piligrimystės centrų). 1601 m. popiežius Klemensas VIII ją patvirtino kaip vienintelę leidžiamą Marijos litaniją.

M. Valančiaus ranka lemtinga

Populiari ir tik gegužinėse pamaldose giedama giesmė Sveika Marija, Motina Dievo yra versta iš lenkų kalbos. Vertimas labai laisvas ir smarkiai nutolęs nuo originalo. Lenkiškieji giesmynai šią giesmę kildina iš Mozūrijos, tačiau nei jos autoriaus, nei atsiradimo metų nenurodo.

Plačiai anuo metu Lietuvoje katalikų vartota maldaknygė Šaltinis (1919) apie Marijos mėnesį, nurodo, kaip gegužines pamaldas švęsti: „Kurie negalėsite per darbus dienose to gražiausio Marijos mėnesio lankyti bažnyčią ir ten būti draugininkais meldimosi, tiegi užveskite tas maldas po sodžius ir namus jūsų.

Papuoškite (išdabinkite) gražius altorėlius aprinktoje ant to koplytėlėje (jei tokią sodžiuje turite), o jei ne, tai nors čystose seklyčiose, Abrozdą Švenčiausios Marijos gražiai apkaišę, žvakes prieš jį uždegę ir visi drauge susirinkę dailiai užgiedokite šitą giesme:

Sveika Marija, Dievo Motina, / Kaip saulė šviesi, kaip drąsa gryna. / Atmink ant mūsų savo širdyje, / Melskis už mumis, Sveika Marija... ”

Toliau sakoma: „Labai naudingu ir pagirtu daiktu būtų, idant skaitytojas atskaitytų ant kožnos dienos paskirtus skaitymus ir Litaniją su maldomis prie Panelės Švenčiausios iš mojinės knygelės”.

Maldyne raginama visur dalyvauti gegužinėse pamaldose ir jas ruošti pas save namuose, giesmė, kurią verčiant nutolta nuo originalo ir girdimi „Pulkim ant kelių” motyvai ir prašymai (saugok nuo ligų, šelpk sopuliuose... duok sveiką orą... palaimink laukus mūsų šalyje, apgink nuo bado... platink vienybę, sutaikink žmones... suteik ramybę, ir t.t.).

Kadangi gegužinių pamaldų giesmės nėra „Kantičkose” Marijos giesmių skyriuje, o ji yra tik priede, tai rodo, kad tais metais (1859) kai vyskupas M. Valančius „Kantičkas” paredagavo ir pirmą kartą išleido, toji giesmė dar nebuvo žinoma, nei vartojama. Ji tik vėliau buvo prijungta prie „Kantičkų” kaip priedas.

Visa tai rodo, kad gegužinės pamaldos Žemaičių vyskupijoje M. Valančiaus buvo įvestos maždaug „nepakajų” ir persekiojimų metais (apie 1863 m.). Be to, tai, kad gegužinės pamaldos taip greitai Lietuvoje paplito ir jos visur buvo atliekamos taip pat, verčia manyti, kad jų autorius ir platintojas turėjo būti didelis autoritetas, kurio anuo metu buvo labai klausoma.

Tad gegužinių pamaldų tvarka menkai pakitusi mus pasiekė iš vyskupo M. Valančiaus laikų.

Šiuo metu gegužinės Visuotinėje Bažnyčioje yra tik liaudies pamaldumo dalis, kai tikintiesiems popiežius primena šią maldingą tradiciją ragindamas melstis rožinį.

The post Kas yra gegužinės pamaldos? appeared first on LAIKMETIS.

Su gegužės mėnesiu prasideda gražiausias metų laikas, kuomet po žiemos atgijusi ir žiedais pasipuošusi kūrinija skelbia gyvybės žinią. Už gyvybės dovaną visų pirma esame dėkingi Dievui, tačiau artimiausi Viešpaties bendradarbiai tame yra mūsų tėvai. Anot popiežiaus Pranciškaus, „Vyras ir moteris, tėvas ir motina abu yra Dievo Kūrėjo meilės bendradarbiai ir tarsi aiškintojai. Jie rodo savo vaikams motinišką ir tėvišką Viešpaties veidą“ (plg. AL, 172).

Mūsų krašte turime gražią tradiciją pirmąjį gegužės mėnesio sekmadienį minėti Motinos dieną, o pirmąjį birželio sekmadienį – Tėvo dieną. Ilgimės motiniškos šilumos ir tėviško žodžio! Tad, įžvelgdami nepaprastai didelę šeimos svarbą visuomenės ir Bažnyčios gyvenime, kviečiame per gegužines ir birželines pamaldas, o ypač nuo Motinos iki Tėvo dienos įsitraukti į bendrą maldą, kuri tarsi tiltas sujungs tėvus ir vaikus bei stiprins šeimas. Tiltai statomi, kad sujungtų skirtingus krantus. Santuokos sakramentas sujungia skirtingus žmones į šeimą, kuriai reikia Bažnyčios, valstybės, visuomenės palaikymo.

Atsiliepdami į giliausius šeimos poreikius, kviečiame dalyvauti gegužinėse bei birželinėse pamaldose prašant Švč. Mergelės Marijos užtarimo ir meldžiant Švenčiausiosios Jėzaus Širdies maloningumo. Niekas taip nesuvienija šeimos, kaip bendra jos narių malda, kuri yra didžiausias gėris šeimai.

Viešpaties malonių sustiprintos, mūsų šeimos tegul tampa bendrystės bei maldos vietomis, tikromis Evangelijos mokyklomis ir mažomis namų Bažnyčiomis (plg. AL, 325).

Malda Šventajai Šeimai

(pagal Amoris laetitia)

Jėzau, Marija ir Juozapai,
su pasitikėjimu kreipiamės į jus, – jumyse spindi tikroji meilė.

Šventoji Nazareto Šeima, padaryk ir mūsų šeimas
bendrystės bei maldos vietomis, tikromis Evangelijos mokyklomis ir mažomis namų Bažnyčiomis.

Šventoji Nazareto Šeima, tenelieka mūsų šeimose prievartos, užsisklendimo ir susiskaldymo,
o kiekvienas, kuris buvo įskaudintas ar papiktintas, tepatiria paguodą ir išgydymą.

Šventoji Nazareto Šeima, padėk visiems suvokti, kokia yra graži šeima Dievo sumanyme, ir saugoti ją šventą bei nepažeistą.

Jėzau, Marija ir Juozapai, išgirskite ir išklausykite mūsų maldavimą.
Amen!

Malda už šeimą – visuomenės ir valstybės pagrindą

Visagali amžinasis Tėve, nuolankiai meldžiame Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, atleisk mums mūsų tautos nuodėmes, duok jėgų priimti Tave atmetančius, padėk išsaugoti Tėvynės laisvę ir apginti šeimą – visuomenės ir valstybės pagrindą. Tėve, savo gailestingosios meilės jėga sustabdyk blogį ir apšviesk žmonių protus bei širdis pasirinkti gėrį. Amen.

The post Lietuvos vyskupų kvietimas į maldos tiltą už šeimas appeared first on LAIKMETIS.