Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.

Antrą dalį galite rasti čia.

Trečia dalis čia.

Ketvirta dalis čia.

Penkta dalis čia.

INTENSYVUS, TERAPINIS, GYDOMASIS TIKĖJIMAS

Gali pasirodyti keista, kad pasinėrus į viską aprėpiantį,vientisą, intensyvų gyvenimą, mums reikia šauktis į pagalbą ir intensyvų terapinį tikėjimą. Atskirą gyvenimo dalį. Tačiau paprastas žmogus, ypač šiuolaikinis, neretai pasimeta tarp neįsivaizduojamos gyvenimo atskirybių įvairovės, jo dalių gausos. „Iš pradžių buvo chaosas“. Daugeliui žmonių šis teiginys aktualus ir dabar. Iš pradžių jie regi sumaištį. Ir aplink save, ir savyje. Tad vientisumą, vienovę, harmoniją pradeda pažinti nuo dalių. Pažinti didybę mažuose dalykuose. Nuo smulkmenų harmonijos prie gyvenimo darnos.

Tikėjimas — kaip tik tokia esminga gyvenimo dalis, tokia „atskirybė“. Jis gydo, teikia sielai darną, vienija žmoguje sielą su kūnu, sielą su dvasia. Žmogų vienija su Dievu.

Garsus posakis: materialistas sako: „Pamatysiu, tada patikėsiu“. Tikintis žmogus: „Patikėjau, tuomet pamačiau“. Kitaip tariant, tikėjimas sujungia visas dalis į vientisą paveikslą, vaizdinį.

Daug kas, apie ką kalbėjome ankstesniame skirsnyje, dabar — viliuosi ir tikiu — iškils aiškesniu ir akivaizdesniu pavidalu.

Pasistengsime iš pradžių susipažinti su pagrindiniais esmingiausiais Intensyvaus Terapinio Tikėjimo (ITT) elementais. Tai tikėjimas, Dievas, dvasia, siela, tiesa, tėvystė, amžinybė, laisvė. Meilė, liga, malda, stebuklas.

Ir pradėsime, žinoma, nuo Tikėjimo.

Tik kai kurie ligoniai, o dar rečiau sveikieji, realiai, tegu ir visai paprastai, supranta, kas yra tikėjimas, jau nekalbant apie tikėjimą su visa sudėtinga jo įvairove, konkretybe, dinamika, gyvumu, gyvenimiškumu, paveikumu, augimu, asmenybiškumu. Dažniausiai tikėjimas suvokiamas vartotojiškai: geriau tikėti, negu netikėti, reikia tikėti, noriu tikėti, parodykite, įrodykite… Neįsivaizduojama, kad tikėjimas gali būti bendras, konkretus, fanatiškas, iškreiptas, bejėgis, klastingas… Juk ir Ieva su Adomu patikėjo. Net profesionalai nepripažįsta, neatpažįsta „keisto“ tikėjimo: gydytojai — religinio, šventikai — ligonių tikėjimo. Nemoka „naudotis“ tikėjimu, juo remtis.

Tikėjimas — tai svarbiausioji esmė, tarsi visa ko šerdis. Pasi-tikėjimas, ne-pasi-tikėjimas, tikrumas, mažatikystė — mažiau svarbūs dalykai, nors su jais galima sėkmingai dirbti.

Vargu ar rasime geresnį tikėjimo apibrėžimą, negu tas, pirmasis, duotas apaštalo Pauliaus. „Tikėti — tai žinoti, kad yra nematomų dalykų, ir sulaukti to, ko tikiesi.“ Koks gyvas, gyvenimiškas, realus ir paveikus apibūdinimas!

Tikėjimas nėra kas nors atspėta, gauta iš autoriteto, iš mačiusiojo tai, ko patys nematėme. Jį galime gauti, išgyvenę kažką reikšminga, kažką, kas mus paruošė, nuteikė laukti ir gauti. Tačiau tikėjimas yra tik tada tikras, jei gauname tai, ko laukėme. Be šito tikėjimas nerealus, bejėgis, menamas. Ir tai, kas buvo išgyventa, matyt, tebuvo tariama, nevaisinga.

Palyginimui norėčiau pateikti psichologinį tikėjimo apibrėžimą: „tikėjimas — pirminė tiesos intuicija ir esminga žmogaus sąmonės savybė“. Štai koks skirtumas!

Pamėginkime įsitikinti, kiek mums (o vėliau ir mūsų pacientams) tikras mūsų tikėjimas, tegu kol kas ir labai menkas, neveiksnus; pamėginkime pajusti jo poveikį mums, kaip jo veikiami atsimainome, keičiamės, imame pasitikėti savo galimybėmis, savimi.

tikėjimas yra tik tada tikras, jei gauname tai, ko laukėme. Be šito tikėjimas nerealus, bejėgis, menamas. Ir tai, kas buvo išgyventa, matyt, tebuvo tariama, nevaisinga.

Ką norėtume gauti per kelias kitas minutes, skaitydami šį tekstą? Žinau, kad esu gana kūrybiškas žmogus. Tačiau to žinojimo man maža. Tai tik vienas iš daugelio mano žinojimų. Noriu įsitikinti. Ir sulaukti patvirtinimo. Pamatyti, pajusti, padaryti…

Tikėjimas — kur kas daugiau nei žinojimas. Žinau kažką. Tikiu — kažkuo. Taip pat ir savimi. Žinojimas — tai faktas. Tikėjimas — procesas. Tikėjimas yra daugiau negu žinojimų suma. Kiekvienas gali tikėti autoritetu, mokslu, sėkme, valdžia, medicina, kad tam tikra pinigų suma suteiks sėkmės. Tikinčių — daug. Tikinčiųjų — mažai.

Tikras tikėjimas — ne tuomet, kai tiki Dievą, o kai tiki Dievu, visais jo sumanymais mano atžvilgiu. Realiai. Tikiu, kad Jis parinko man pačius geriausius tėvus, mano lytį. Tėvai jau turėjo dukterį. Jie norėjo sūnaus. Parinko vietą, kur aš atėjau į pasaulį. Laiką… Padėjo išsirinkti profesiją… Žmoną… Dovanojo mokytojus… Dovanojo, parinko dukterį ir sūnų… Draugus. Mokinius… Padėjo ne kartą įsitikinti, kad kartais man reikėjo dovanų, o kartais pagalbos…

Kai kur teko mane ir prilaikyti, kad dirbčiau, o ne išsidirbinėčiau. Kadaise tikrino mano kūrybą. Taip pat ir dabar. Mėgino mano tikėjimą… Siuntė mane padėti kažkam. O kažkam — kaip dovaną? Štai šitas klausimas — kam mane — dovanų? — kilo man visiškai spontaniškai, kūrybiškai… Nors ko nors tokio laukiau… Ir gavau tai, ko laukiau… Šito rankraštyje, juodraštyje — Dievas mato — nebuvo. Šis klausimas — atviras… Pačiam atsakyti į jį baugu… Man būtina… ne, ne Dievo pagalba — pagalba Dievo žmonių… Kuriuos Jis man siuntė… Ir jei tokia bus Dievo valia, tegu atsiliepia ir tie, kuriems buvau siųstas… Susitikęs su jais, susitiksiu ir su mūsų, jų ir mano, Dievu… Tikiu, kad tada man, mums Dievas bus pasiekiamas labiau nei paprastai.

Išgyvendamas savo tėvų išėjimą, dabar ne atsimenu, o atgaminu, patiriu malonę, gaunu dar vieną, gal amžiną dovaną, neregimą, bet tikrą susitikimą su tėvu Dievo Tėvo akivaizdoje vieną 1947-ųjų birželio dieną. Su kuo labiau tai buvo susitikimas? Su tėvu ar su Dievu? Žinau… Tikiu… Žinau — iš 1947-ųjų… Tikiu — iš visados… Ir dar — ne tik gavau tai, ko tikėjausi, bet ir visada su manim lieka susitikimas su sūnumi ir Dievu Sūnumi…

Šie išgyvenimai — Dovanos. 2005-ųjų gegužę rankraštyje šito taip pat nebuvo. Tai atsirado dabar, rupjūčio 11-ąją, kai paklausiau savęs, mūsų, ko laukiu, kad įsitikinčiau, jog Tikiu? Jog tebesu kūrėjas. Pagal Dievo paveikslą… Gaučiau patvirtinimą. Padaryčiau. Pasidalyčiau… Ir gavau Dovaną. Bet juk tai — ir tie, kuriems pats buvau Dovana… ir kas man tapo Dovana… Kiek daug buvo tokių man Dovanotų žmonių!.. Kas buvo pirmasis! Ir štai atsiveria: kas tai yra — būti pirmajam!..

Tai nereiškia, kad savo vietos netenka antrasis, trečiasis… Atvirkščiai, taip kuriama vieta antrajam, trečiajam… Tai dovanota galimybė antram ar penktam rasti kelią iki pirmosios vietos. Tai pasirengimas užleisti pirmąją vietą… Ir kiek buvo tokių pirmųjų, kurie tą vietą užleido man!.. Ir kiek daug tokių, kuriems užleisdavau aš!.. Kaip tik todėl jie ir aš pasilikome, esame ir būsime pirmoje vietoje amžinai… Koks vyksmas prasidėjo, kai prieš 20 minučių ir 14 eilučių sieloje ištariau: kas! Kas man dovana… Ir kūryba, ir atsimainymas.

Tas pirmasis kas, mano nuostabai, nebuvo pirmasis mano gyvenime laiko prasme, atminties, jausmo, noro, mano sąmonės prasme… Sutrikau atradęs, kad tai nebuvo mano Tėvas… Tačiau dėl to Pirmojo Kas dabar štai gavau juos visus… O Pirmasis geranoriškai, maloningai užleido jiems Visiems savą ir jų vietą, laiką ir pavertė juos mūsų. Ir aš čia dalyvavau. Tačiau tai nebuvo darbas. Tai triūsas. Ir kūryba. Man buvo, yra ir bus sunku. Tai ne vargas. Mano sunki našta — lengva. Tikiuosi, kad dabar tai patiria ir mano skaitytojai, bendradarbiai, pacientai. Nors iš dalies, būdami kartu. Taip išjausdami tikėjimą, siekdami ir pasiekdami jį.

Mano sunki našta — lengva.

Aišku, žodžiai skamba „puikiai“: „Tikėti verta tik tuo, dėl ko verta mirti!“. Tačiau tikrą, darbo reikalaujantį ir mums dirbantį tikėjimą sudaro daugelis užgyventų dalių, „dalelių“, „konkretybių“, „paprastų stebuklų“, „akivaizdumų“, dėl kurių verta gyventi. Tai ir tikėjimas, kad kai kurie santykiai yra šventi. Kai kurie pažadai. Šventas negimusiojo gyvenimas. Šventa vaikystė. Ir tėvystė. Sveikata. Iš pradžių kaupdami mažų vargų patirtį, gyvendami su jais, mes tarsi po laiptelį artėjame prie gebėjimo įsitikinti tuo, kas didinga, nors nekonkretu, tačiau ne mažiau paveiku ir teikia tai, ko laukiame. Kaip ir aukščiau aprašytu mano asmeniško laukimo atveju.

Norėčiau paminėti dar vieną dalyką iš šventųjų tėvų patyrimo. Jaunas vienuolyno naujokas savo mokytojui džiugiai praneša po ilgų maldų jau regėjęs angelus. Mokytojas atvėsina jo „tikėjimą“: „Žinai, angelus mato daugelis. Tai dar ne tikėjimas. Tikėjimas — kai regi savo nuodėmes“. Koks šiame pasakojime realus, konkretus, gyvas, paliekantis pasekmes, keičiantis žmogų tikėjimas!

Koks palaimos kupinas gyvenimas tų, kurie nuo vaikystės vietoj žinojimo gauna tokį konkretų tikėjimą! Tikėjimą, kad motina ir tėvas jam patys geriausi, mieliausi, protingiausi… Pavyzdiniai… Kad jo giminė pati… Kad jis jiems pats geriausias, na, gal beveik geriausias.

Deja, mūsų šiuolaikiniame pasaulyje taip atsitinka nedažnai. Žmonės nuo mažens negauna tokio „mažo“, šildančio, aktyvaus, tradicinio tikėjimo bažnyčioje, bendruomenėje, savo parapijoje. Ir tenka jiems pavėluotai ieškoti tokio tikėjimo varge, skausme, ligoje. Arba — užsimiršime. Arba psichoterapijoje.

Gaila, kad psichoterapija retai, menkai ir sunkiai imasi darbo tokio tikėjimo dirvoje. Ir ne tik Rytuose, kur šventikui tenka rūpintis daugeliu ūkinių reikalų gaivinant bažnytinį gyvenimą. Tas pat ir Vakaruose, į kuriuos mes taip dažnai žvelgiame su viltimi.

Dievas. Sunku suvokti Dievą. Tikintiesiems — dėl pagarbaus ir baimingo santykio. „Žinantiems“ — dėl bet kurio žinojimo atskirumo, daugybiškumo. Psichoterapeutams — dėl „būtinumo“, pagundos „išnaudoti“ Dievą… Todėl su visa derama pagarba pradėsime nuo tūkstantmečiais besiklostančių teologijos įžvalgų.

Dievas — Absoliuti asmenybė. Meilė, nežinanti ribų. Neišmatuojama jėga. Tobulas Protas. Kūrėjas, sutvėręs Visatą ir tebeturintis visą pilnatvę. Tikrosios kūrybos šaltinis. Dievas Tėvas, kuriam nėra pirminės priežasties. Dievas Sūnus, kuris pagimdytas. Dievas Šventoji Dvasia, kylanti iš Tėvo… Tai puikūs apibūdinimai, į kuriuos galima ir reikia be galo gilintis mėginant suvokti pasaulį ir save…

Psichoterapijoje, kaip ir bet kurioje praktinėje veikloje, būtinas kuo raiškesnis ir kiekvienam prieinamas Dievo įvaizdis. Prisiminkime klasiką: pasak F.Dostojevskio, „Jeigu Dievo nėra, tai koks iš manęs kapitonas?“ Dievas yra visa ko pagrindas. Net mano, kapitono, padėties. Psichoterapeuto padėties. Tikėjimo. Taip pat ir labai konkretaus tikėjimo savimi, tuo, kad esu sukurtas pagal Dievo paveikslą. Aš esu paveikslas — Tėvo, Sūnaus, Dvasios.

Kaip galėčiau išvysti tuos vaizdinius? Savo tėvo paveiksle: jam mane siuntė Dievas, o man — kaip tik jį. Tėvo, kuris buvo tiek realesnis už mane, kad svėrė dešimt kartų daugiau, gyveno 15 kartų ilgiau (atsimenu jį, kai 1943-iaisiais man buvo treji, jam — keturiasdešimt penkeri), o galėjo milijoną kartų daugiau už mane… Savo sūnaus paveiksle, su kuriuo mano santykis toks, kaip kadaise mano tėvo su manimi. Tačiau per jį suvokiu, koks kitados buvau, esu ir būsiu sūnus… Ir ne tik savo tėvui, kai jis gyveno, kai išėjo… Tačiau ir visiems žmonėms, kurie kažkiek vyresni, tikresni už mane. Ir visiems, kurie jaunesni, dar menkesni, silpnesni, labiau priklausomi nei aš…

Mano Dvasios vaizdinys — tai, kas visuomet kilo iš mano realaus tėvo, nesvarbu, ar šitai suvokdavau pats, tai, kas yra manyje — nesvarbu, priimu tai ar priešinuosi… Ta geroji dvasia persmelkusi mane ir tebesismelkia iki šiol. Ir turiu tėvystę, tėviškę. Tačiau Tėvynė niekur nepasitraukė. Atvirkščiai — tapo artimesnė.

Visa tai — ne paprasti mano regimi, suvokiami vaizdiniai. Ne vien įsivaizdavimas, kas yra Dievas. Dievas taip pat suvokia mane. Keičia mane į tikrą sūnų, tėvą, įgyvendina, kuria. Ir aš pats tame dalyvauju. Peržengiu kūniškumo, siauro asmeniškumo, laiko ribas ir siekiu „kiek įmanoma“ absoliutumo, absoliučiai asmeniškos sūnystės, tėvystės. Į pasaulį imu žvelgti tėviškai. „Ir dausose regiu Dievą.“

Ta geroji dvasia persmelkusi mane ir tebesismelkia iki šiol. Ir turiu tėvystę, tėviškę. Tačiau Tėvynė niekur nepasitraukė. Atvirkščiai — tapo artimesnė.

Tačiau grįžkime prie mūsų profesijos — psichoterapijos. Kas yra Dvasia?

Kasdienė sąmonė paprastai siūlo mums lengviausius, neigiamus vaizdinius. Dvasia — tai, kas nematoma. Nejuntama. Priešinga mums, materialioms, kūniškoms būtybėms. O Šventoji Dvasia apskritai įvaro mums nevisavertiškumo jausmą: kur jau mums tas šventumas… Mes ne iš tos dvasios. Mes — kitokie. Štai toks „neigiamas“ žinojimas užpildo mūsų atmintį, mintis ir nors tai „moksliškas“ žinojimas, numarina mūsų sielą, užstoja Dievo pasaulį tiek išorėje, tiek viduje, atima gyvybę iš mūsų psichoterapijos.

Psichoterapija visus esmingiausius dalykus, reiškinius, įvaizdžius, pojūčius, jausmus, prisiminimus stengiasi išreikšti kuo lakoniškesniu, nuolankesniu, raiškesniu ir paveikesniu įvaizdžiu. Neretai net pavyzdžiu. Tokiu pačiu tikriausiu ir įtaigiausiu Dvasios įvaizdžiu mano praktikoje tampa štai kas: Dvasia yra tai, kas jungia mus su pasauliu.

Jei mėgintume patikslinti, apibrėžti tai, ko neįmanoma nusakyti, remiantis panašumu, tai Dvasia panaši į prasmę, kuri neregimai suvienija atskirų dalių, dėmių mozaiką į vaizdą, suteikia debesims mūsų fantazijoje medžių, kalnų, pilių pavidalus… Teikia mums pasaulį prasmingesnį, suprantamesnį, artimesnį…

Šventoji Dvasia — asmenybė. Vienas iš Dievo veidų. Ir mums padeda tapti asmenybėmis. Jungia mūsų „Aš“ su „Tu“, „Mes“, „Jie“, su tėvu, motina, vaikais… Leidžia atitrūkti nuo atskirybių. Per medžius įžvelgti mišką. Pasak nuostabios teologo Jono Damaskiečio metaforos, paprastas žmogus žvelgia į ikoną ir mato lentą, ant jos — įvairias dėmes, o tikintis žmogus ne tik regi Dievo Motinos atvaizdą, bet ir patiria to atvaizdo poveikį! Štai taip gyvenime ir psichoterapijoje Dvasia gydo ir vienija. Vienija ne mechaniškai, ne iš šalies, ne per prievartą, bet artumu, giminyste, supratingumu… Gaivina per bendrumą, bendravimą su kitomis asmenybėmis, vieningumą su pasauliu ir pasaulio vientisumą.

Štai vienas iš man amžinai gyvų dvasingumo įvaizdžių iš mūsų 2004-ųjų balandžio seminaro. Medicinos sesuo I. sako kolegei R.: „Neseniai negalėjau po tavęs kalbėti iš silpnumo… O šiandien džiaugiuosi savo silpnumu greta tavęs ir veržiuosi į tobulumą.“

Dar vienas dvasingumo įvaizdis iš XX amžiaus rusų poezijos (vienovės su amžiumi vaizdinys). Vladimiras Sokolovas:Pavargau nuo dvidešimtojo amžiaus,
Nuo jo kruvinųjų upių.

Ir nereikia man žmogaus teisių.
Jau seniai nebesu žmogus.^[1]

^[1]       Pažodinis vertimas.

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Tikėjimas gydo appeared first on LAIKMETIS.

Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.

Antrą dalį galite rasti čia.

Trečia dalis čia.

Ketvirta dalis čia.

Aktyvumas. Be atomų, molekulių, ląstelių, audinių, organų, jausmų, instinktų, minties judėjimo nėra gyvybės. Net ir tikėjimas — tai kelias. Kuo daugiau aktyvumo, tuo daugiau gyvenimo. Judėjimas, aktyvumas vienija organus į organizmus, atskirus sielos procesus — į „Sielą“, į dvasinę veiklą, žmones — į visuomenę…

Kasdieniame gyvenime žmonės atsisako aktyvumo — fizinio, sielos, dvasinio, visuomeninio. Arba jų aktyvumas per daug vienpusis: vyrauja emocijos, protas, aistros… „Nežinau“. „Jei žinočiau, į specialistą nesikreipčiau!“ „Nemačiau“. „Pirmąsyk matau!“ „Yra labiau patyrusių“. „Negaliu imtis atsakomybės!“ „Noriu, bet nežinau — kaip?“ Kai žmogus pasyvus, suyra ne tik laiko ryšys, bet ir siela. Dvasinis gyvenimas gali egzistuoti tik drauge su nuolatiniu aktyvumu. Net miegant. Važiuoti dviračiu įmanoma visą laiką judant — šis vaizdinys tik iš tolo atspindi šį aktyvumą.

Įsivaizduokime genijų, kurio prisiminimai, mintys vos truputį vėluoja… Ir nebėra genijaus. Nėra Tiesos.

Intensyviame Terapiniame Gyvenime visada randame gana aktyvių dvasinių procesų, kuriais galime remtis ir kurti aritmetinę ar geometrinę sielos arba dvasios progresiją. „Nežinau, bet… tarsi jaučiu, tarsi pamenu, tarsi norėtųsi, tarsi įsivaizduoju, galvoju, tikiu… Pats nepradėčiau, bet mielai prisijungsiu prie to, ką daro X… Nesu tikras, kad pavyks, tačiau dabar pajėgsiu parodyti gerus ketinimus… Nieko negaliu padaryti, tačiau esant tokiai padėčiai visada galiu pabūti šalia… Galiu suprasti Jūsų jausmus ir pasidalyti savaisiais… Galiu palyginti. Galiu įvertinti.“ Ir prasideda grandininė aktyvumo reakcija.

Ypač svarbi ITG egzistavimo sąlyga yra laisvė. Liga — tai gausybė apribojimų. Juos lemia ne vien skausmas, fizinis ar dvasinis silpnumas, ir ne jausmingumo, poreikių, norų perteklius (nuotaikos perteklius iš mūsų atima laisvę). Laisvę riboja ir išorinis, ir vidinis žmogaus pasaulis; pats žmogus riboja laisvę. Todėl ir individualioje, ir grupinėje psichoterapijoje nustatome sąlygą — kiek įmanoma daugiau realios laisvės ir nuolatinio jos plėtojimo.

Liga — tai gausybė apribojimų.

Jums, man čia leista viskas — viską jausti, norėti, prisiminti, galvoti, kalbėti, prašyti, reikalauti, daryti… Jūsų, mūsų čia beveik niekas neriboja. Ypač pats žmogus.

Čia, su terapeutu, su šios bendruomenės žmonėmis galiu sau leisti ne mažiau, negu leisdavo sau apaštalas, kalbėjęs taip: „Man viskas leista, tačiau ne viskas naudinga… Galiu valdyti viską, tačiau ne viskas gali valdyti mane“.

Ligotas žmogus — šventas. Tam tikra prasme sirgdamas yra šventesnis už apaštalą. Galiu sau leisti daugiau, kad per veiksmą išvysčiau, kas vyksta, kas nu-tinka, ką būtina daryti. Man pačiam nereikia savęs riboti. Jeigu žengsiu per daug toli ar ne ten, mane suturės, palaikys…

Intensyviame Terapiniame Gyvenime svarbesni ne Senojo Testamento draudimai, o laiminantieji Naujojo priesakai: palaiminti yra varguoliai, puolusieji, verkiantieji…

Realumas. Galima sakyti, kad vienas iš pagrindinių ligos, ypač dvasinės, požymių (drauge tai ir viena svarbiausių priežasčių) yra nerealumas, tariamumas. Ir asmeninis, ir visuomeninis žmonių gyvenimas, ir jų atskiri psichiniai procesai menkai tikroviški. Žmonės remiasi tuo, ką skaitė, girdėjo, matė per televiziją, ką atsimena, tuo, ką sugalvojo; jiems atrodo, kad sutinka su kieno nors nuomone; jie baiminasi, kad taip gali būti, kad tai tikėtina, juk yra priežasčių, tuo tiki tūkstančiai ir t. t. Ir neretai žmogus lieka vieno ar dviejų dvasinių procesų „plokštumoje“. O jei dar ir viename laike, dažniausiai būtajame ar kartais „šviesiame būsimajame“…

Tikras gyvenimas daugialypis, daugiamatis, bet ir galimas suvokti, pa-lyginti. Jį jaučiame, girdime, matome, „ragaujame“, jo „trokštame“, jį kvėpuojame, veikiame, įveikiame pasipriešinimą, to pasipriešinimo veikiami keičiamės…

Apmąstome. Lyginame. Sulyginame. Suvokiame, koks jis neprilygstamas. Neaprėpiamas.

Intensyviame Terapiniame Gyvenime nardiname žmones į šį daugiamatį pasaulį, parinkdami patį realiausią, pacientui perspektyviausią procesą. Jūs nežinote, bet matote. Nežinote, bet jaučiate. Jūsų jausmai „sutrikę“, tačiau pataria potraukiai, patirtis. O ką pataria baimė? Pasipūtimas? Ką būtumėt jautęs tokiomis aplinkybėmis prieš 5 metus? Ką jaustumėt po 20 metų? Ką jaustų jūsų draugas? Priešas? Jūs greta draugo? Greta priešo? Prisiminkite kokį anekdotą apie tokias aplinkybes. Ir realumas iškyla, iš-ryškėja.

Negaliu ištverti neprisiminęs mūsų visuomenei, mūsų laikui, mūsų gyvenimui labai deramo testo, kuris panardina mus į šiuolaikinę tikrovę: „Apie ką galvojate, kai galvojate apie pinigus?“ Iš ligonių, terapeutų, giminaičių, draugų, vyresnybės, pavaldinių. Politikų… Ir kaip po tokio klausimo daug kas įgyja realumo.

Atsakomybė. Šiais laikais po tokio „testo“ atsakomybę norisi grįsti tik tuo, už ką ir kiek norime, galime, privalome mokėti. Savaime suprantama, pinigais. Neišgirdome, nepamatėme, neįsijautėme, neprisiminėme, nepanorome, nepadėjome, kiek jėgos leido… Esame skolingi… Tačiau vis prisimenant šventųjų tėvų žodžius, dvasiškus, sielos žodžius: atsakome už visus, esame kalti prieš visus… Kitaip tariant, bendrumas, bendruomenė, visuomenė — tai ne visų, ne liaudies ar kiekvieno valdžia, tai kiekvieno atsakomybė.

Mūsų psichoterapijoje kaip tik atsakomybė pri-jungia, su-jungia, vienija, taiko mūsų „Aš“ su „Tu“, „Jis“, „Mes“… Leidžia semti iš tos vienovės naujus pojūčius, jausmus, potraukius, patirtį, išmintį, tikėjimą, dorybes… Tai, ką daugelis mūsų laikų psichologinės pagalbos „sistemų“ abstrakčiai ar mistiškai vadina „energija“, „jėga“.

Intensyvaus Terapinio Gyvenimo praktikoje atsakomybę lemia sąlyga: pagal galimybes už visa pageidautina dovanoti, duoti, mokėti kiek įmanoma pagal tai, ką gavome, kiek tai mums svarbu, pagal tai, iš ko gavome. Už teisybę apie save mokame teisybe apie kitus, už kitų realumą — savuoju realumu; už kitų laisvę, aktyvumą — savo laisve ir aktyvumu… Už saugumą mokame tuo, kad priimame tvarką, „senelių, moterų ir vaikų pirmenybę“, „mažumų“ — paliegusiųjų, silpnųjų ir vargstančiųjų — pirmenybę. Už pagalbą mums mokame pagal savo galimybes padėdami kitiems.

Dovanos, priedermės, mokesčio pavidalai be galo įvairūs. Galime mokėti, dalydamiesi savo pojūčiais, jausmais, veiksmais, patirtimi, naujomis tam žmogui sąvokomis, palyginimais, įpareigojančiais, reikšmingais, pasekmes sukeliančiais žodžiais, pažadais. Dovanojame savo laiką, pavyzdžiui, perleisdami jį grupėje. Dovanojame savo skausmą. Savo išgyvenimus, neretai užstodami jais pacientą nuo jo išorinio ir vidinio pasaulio priešiškumo. „Aš perpus mažiau pažeidžiamas negu N. Todėl verčiau tas pretenzijas reikšti man. Pažiūrėsim, kaip pavyks su jomis susidoroti“. „Sutinku dabar priimti šią užduotį…, tai bausmė…“ „Sutinku pabūti su N rato viduryje, pačiame įvykių centre. Pridengti jį… Vargu ar man pavyks ką nors padaryti, tačiau pa-būti, būti pajėgsiu“. Galima užstoti žmogų ir savo kūnu…

Ir pagaliau, jei jau žmogus nežino, kuo reikia mokėti, praverčia mano dar nuo sovietinių laikų mėgstamas posakis: „Jeigu nežinote, kaip padėkoti, tuomet — pinigais, jei nežinote, kiek — tuomet daug. Jeigu nepatogu — tuomet labai daug.“

Nesusilaikysiu ir papildysiu „teoriją“ labai praktiškais ir asmeniškais bruožais. Per 30 sovietinio darbo metų nė vienas žmogus neapkaltino manęs kyšininkavimu. Materialiniu suinteresuotumu…

Neretai galima pritaikyti aritmetinės ar geometrinės progresijos taisyklę. Jeigu šiandien negalime pacientui skirti 10 minučių, tai rytoj teks skirti 20, poryt — 40 minučių. Jeigu šiandien negaliu jam duoti 5 litų, tai rytoj teks duoti 25…

Ko gero, paskutinė iš svarbiausiųjų ITG sąlygų, kurią būtina sudaryti klientui ar pacientui, yra saugumas. Jo gyvenimas be bendruomenės ir psichoterapeutų, gyvenimas už psichoterapinės grupės ribų todėl ir nėra tikras, kad ten pilna tikrų, o dar dažniau tariamų pavojų. „Argi tai gyvenimas?“ Bijome tiesos, laisvės, savo netobulumo, bijome neatitikti „šito pasaulio“, nepateisinti savo artimų, mylimų žmonių lūkesčių; bijome likti nesuprasti, bijome užgauti… Turime gausybę teisių, bet geriau nė nemėginti jų reikalauti. Jei ir sulaukiame pagalbos, jaučiamės pažeminti, įsiskolinę.

Bijome tiesos, laisvės, savo netobulumo, bijome neatitikti „šito pasaulio“, nepateisinti savo artimų, mylimų žmonių lūkesčių.

Tai ne gyvenimas, o išlikimas. Ne pilnakraujis gyvenimas, o egzistavimas, kai pasiekiame tik pačių būtiniausių dalykų. Palyginkime su garsiąja Michailo Svetlovo fraze: „Galiu apsieiti be to, kas būtiniausia, tačiau niekaip negaliu be to, kas atliekama!“

Kaip užtikriname saugumą? Žinoma, ne idealų, ne viską apimantį. Gyvenimo esmė — pavojai ir jų nugalėjimas be nuolatinės kovos, sugebant efektyviai gintis ir ginti kitus. Pavojus iš anksto nešalinamas. Juo labiau kad dažniausiai jis glūdi pačiame paciente, jo ir mūsų bendradarbių viduje. Tačiau mes garantuojame, kad jis mažėja, tolsta, nyksta, jei pasirodo, kad jį galime valdyti, jo pasekmėms užkirsti kelią, vos tik pacientas kreipiasi pagalbos. Kiek tada atsiranda liudytojų! Ir pagalbininkų.

Geriausias būdas susilpninti į pavojų sukoncentruotą dėmesį — sumažinti baimės, nerimo, įtampos jausmą — pasidalyti savuoju ir perimti dalelę svetimo…

Geriausias būdas pakelti sau nuotaiką — pakelti nuotaiką kitam. Psichoterapinėje grupėje ar skyriuje visada atsiranda labiau patyrusių, veiklesnių, paveikesnių pacientų, kuriems padėti kitiems reiškia stiprinti savo sveikatą, įtvirtinti sėkmingus gydymo rezultatus. Galų gale padeda pats terapeutas. Visuomet galima, padedant liudininkams ir pagalbininkams, pasirinkti patikimiausią procesą.

Vientisumo visoms šioms mintims gali suteikti vieno ITG atvejo aprašymas. Gyvai aprašyti realų darbą, mano nuomone, beveik neįmanoma. Nepasiekiama. Čia nepakanka būti „plunksnos genijum“. Įtariu, kad dauguma rašančiųjų psichoterapeutų — labiau poetai nei darbininkai. Čia būtinas ir individualus, ir bendras, ir pacientą, ir skaitytoją persmelkiantis talentas — ligos, išgijimo ir sveikatos talentas.

Galime įsivaizduoti dirbantį chirurgą poetą, teisininką poetą, tačiau ar norėtume tapti jų klientais?… Geriau vieną kartą pamatyti, tegu ir menamai, negu 100 kartų išgirsti…

Pacientė O., 30 metų, vadybininkė.

Pirmasis apsilankymas. Skundai: nesusitvarko su savo emocijomis, ašaros visada „čia pat“. Verkia bent penkis kartus per dieną, kartais ištisas valandas. Širdį „lyg akmuo spaudžia“. Žiūrint į vyrą, ištinka įniršio priepuoliai — ir tuomet, kai jam gerai, ir kai blogai, ir kai jis abejingas. Įkyrūs vaizdiniai, ką vyras veikė, galbūt ir dabar veikia su „ta moterimi“.

Ligos (sutrikimų) istorija: mokslas visada buvo svarbiau už viską. Todėl domėjimasis priešinga lytimi — nuo 13 metų. Viena platoniška meilė 15–18 metų amžiuje. Nuo 19 metų ir iki šiol vienintelė, pasak pacientės, tikra meilė vieninteliam vyrui — jos sutuoktiniui. Jis — ekonomistas, 9 metais vyresnis. Todėl visada dominuodavo. Patikslinus pacientė susimąsto ir pripažįsta, kad dėl to jos meilė — ne 100, o 75 proc. Intymiame gyvenime pacientė visuomet jautė pasitenkinimą, tačiau „devintame danguje atsidurdavo gal vieną kartą iš 10–20“. Tačiau jai „to pakakdavo“. Ištekėjusi 10 metų. Intymus gyvenimas nuo 10 kartų per savaitę pirmaisiais metais ilgainiui nusistovėjo iki maždaug 2 kartų per savaitę. Sūnui — 5 metai.

Prieš septynis mėnesius vyras išėjo pas kitą moterį. Jai — 19 metų. Tiek pat buvo ir pacientei, kai prasidėjo jos ir vyro romanas…

Pacientė mėgino gerti trankviliantus. Ryškesnio poveikio nebuvo.

Prašo pagalbos: padėti apsispręsti dėl skyrybų. Vyras gana dažnai grįžta į namus. Kalba, kad tą moterį myli, tačiau šeima — šventas dalykas. Jam tokia padėtis tinka. Tai moteriai taip pat. Pacientės padėtis nepakenčiama.

Antrasis apsilankymas (po 2 dienų). Gyvenimo anamnezė: iš inteligentų šeimos. Tėvų gyvenimas konfliktiškas. Jų skyrybos, kai pacientei buvo 10 metų. Dėl to — sunki vaikystė. Daugiausia augo pas senelę. Po skyrybų — patėvis, sunkaus charakterio, abejingas.

Ypatingesnių susirgimų nepasitaikė, išskyrus vieną nemalonią infekciją dėl vyro kaltės.

Baigė ekonomikos fakultetą. Sėkmingai dirbo. Geras atlyginimas. Geras, beveik išmokėtas nuosavas namas.

Psichikos būsena: praeityje — didesnio jautrumo, kartais nerimastingos asmenybės bruožai, neperžengiantys charakterio normos ribų. Tam tikros dekompensacijos požymiai. (Pavyzdžiui, pati save apibūdina kaip drąsią darbe, bet nepasitikinčią šeimoje. Sudėtingomis situacijomis linkusi ištisas valandas galvoti, kol priima sprendimą, nors patirtis ir teikia pagrindą apsispręsti. Didokas, labiau trukdantis nei padedantis jausmingumas 2–3 kartus per dieną. Prireikia maždaug valandos, kad grįžtų į normalią būseną…)

Intelektas aukštesnis už vidutinį. Interesai ribojasi šeimos gyvenimu. Savęs vertinimas pagal dešimties balų skalę: intelektas — 10 balų, valia — 6, emocingumas — 9, išorė — 8, sąžiningumas — 9, gerumas — 8, sėkmė — 8. Tokius vertinimus patvirtina objektyvaus stebėjimo rezultatai ir tyrimai.

Objektyvūs sutrikimai atitinka skundus. Per pirmąsias apžiūras lengvai pravirksta, akyse dažnai pasirodo ašaros, jos matyti apie 10 proc. laiko. Aiškiai pasimetusi. „Kaip šitai galėjo atsitikti? Iki spalio mėnesio nieko nepastebėjau!.. O gal nenorėjau pastebėti?.. Niekam apie tai nepasakojau. Nei jo tėvams, nei savo!.. Kodėl aš jį dar myliu? Ar tai normalu?“

„Sakykite, daktare, ar taip atsitinka dažnai? Ar aš tai įveiksiu? O gal man geriau skirtis? Kad nereikėtų viso to matyti?“

Fizinė būsena. Išorė — graži moteris visų savo galimybių viršūnėje. Kol nepradeda dėstyti skundų, sunku įsivaizduoti, kas dedasi viduje.

Išorė — graži moteris visų savo galimybių viršūnėje. Kol nepradeda dėstyti skundų, sunku įsivaizduoti, kas dedasi viduje.

Somatiškai — vegetacinis labilumas.

Diagnozė: adaptacijos sutrikimas. Nerimastingos depresijos sind­romas.

Psichoterapijos pradžia — raminamasis įtikinimas.

Išorinis gyvenimas ir vidinė būsena kupini sumaišties. Tačiau tai ne tragiška. Didesnį vienkartinį psichoterapinį pokalbį galima atidėti iki kito karto. Pageidautina laikyti save ligone. Tačiau kitiems, ypač vyrui, šito nedemonstruoti.

Trečiasis apsilankymas (po savaitės). Kaip ir visi tolesni vizitai, jo trukmė — 30 minučių. Esmę nupasakosiu keliomis frazėmis. Racionali psichoterapija pasiremiant žiniomis. Mūsų su paciente bendromis, drauge pasiektomis, bet skirtingomis žiniomis… Ne tik faktas: esu pamesta. Ne tik emocijos: viską praradau, manęs niekam nebereikia…

„Jūsų ligos pavadinimas — nerimastinga depresinė neurozė. (Ne psichozė. Jūs neblogai, nors ir nepakankamai, orientuojatės savyje.) Jūsų būsena — sutrikusi adaptacija, prisitaikymas prie gyvenimo. Pradėjote kliautis tik savimi. Bet trūksta vilties. Trūksta tikėjimo. Ne-pasitikėjimas. Nepakankamas tikėjimas. Tokios išorinės ir vidinės būsenos negalite gauti pakankamai žinių, negalite jomis pasinaudoti. Emocijos nepadeda jūsų žinioms, protui. Jūsų protas dabar „plokščias“, vienpusiškas. Ne įvairus. Ne išmintingas.

Jūsų vyras jums nepadeda. Arba pats nėra prisitaikęs prie naujos padėties. Arba jūs negalite gauti iš jo pagalbos… Arba jį tokia padėtis tenkina…

Tokios būsenos natūralu jausti nerimą, patirti emojų sprogimus, neturėti nuotaikos, kuri šiaip padeda efektyviau veikti. Norą veikti jūs turite. Tokios būsenos negali būti nė kalbos apie kokius nors rimtus savarankiškus sprendimus. Jūsų uždavinys — laukti…

Greta viso kito, laukti ir kito apsilankymo pas mane. Tai svarbiau, negu tai, „ką vyras veikia su ta moterimi“. Svarbiau, ką veiksite su savimi. Nuo to priklausys ir tai, ką aš veiksiu su jumis… Paguldysiu jus „su hipnoze“, kad pamirštumėte nuoskaudas ir atsimintumėte tik gera. Sustiprinsiu jūsų pačios kaltės jausmą. Galbūt vyras neišėjo? Gal jūs pametėt ir jį, ir save? Arba atsisakysiu jūsų. Pasiųsiu „prie vaistų…“

Ketvirtasis apsilankymas (po savaitės). Pacientė sako, kad vyras pranešė ketinąs grįžti į šeimą… Terapeutas: „Štai dabar spręsti lengviau. Tačiau spręsti reikia kartu. Jums ir vyrui. Na, ir terapeutas gali šiek tiek pagelbėti… Pavyzdžiui, ko jūs ir ko vyras neprivalo, tačiau gali pataisyti pirmiausia, kalbant apie jūsų santykius? Esate pasirengusi? Bent ką nors konkretaus pasakyti savo atžvilgiu, vyro atžvilgiu?“ — „Ne“.

„Vadinasi, ir dabar svarbiausia jums — laukti. Paklauskite vyro. Juk jis aktyviau dalyvavo šituose įvykiuose.“

(Atkreipiu skaitytojų dėmesį, kad taip iš lėto, tačiau gana energingai nardinu pacientę į bendrą jos pačios su kitais gyvenimą, gyvenimą su vyru, su sūnumi, santykius su terapeutu.)

Penktasis apsilankymas (po 8 dienų). Pacientė praneša, kad vyras gyvena šeimoje „lyg niekur nieko“, „kaip anksčiau“, tačiau kiekvieną vakarą skambina „tai moteriai“. „Nieko negali paaiškinti“. „Tai sudėtinga…“

Pacientė: „Anksčiau nebūčiau šito ištvėrusi. Vos prieš tris savaites… Tačiau ramybė „kainuoja“: dabar jau myliu jį ne 70, bet tik 20 proc. („Matuoja“ terapeuto prašymu.)

Šeštasis apsilankymas (po 9 dienų). Pacientė: „Šeimoje kažkokia keista padėtis — viskas pakibę.“ Buvo intymių santykių. „Tačiau neabejoju, kad jis turi artimų santykių ir su ta moterimi…“ Terapeutas: „Ką gaunate, krizei tęsiantis? Gal tikrai būtų buvę geriau, jeigu prieš mėnesį būčiau ėmęsis atsakomybės ir pataręs jums „tausoti nervus“ ir skirtis? Nes jis daro, ką nori… su jumis“. Pacientė: „Ne! Tai anksčiau jis darė su manimi ką norėjo… Toks man rodydavosi. Koks norėjo būti mano akyse. Ir matydavau jį tokį… Dabar matymo mažiau… Realybės daugiau“. Terapeutas: „Ir ką tai jums duoda? Šita nepavydėtina realybė?“ Pacientė: „Man mažiau reikalingas „tas“, „nerealus vyras“…

Septintasis apsilankymas (po 3 savaičių). Po pacientės atostogų. Dalį atostogų pacientė praleido su vyru ir vaiku. „Vyrui — kaip visada“. „Man — kaip niekada“. „Žinojau, kaip jis praleis likusią atostogų dalį… Jis bandė suartinti sūnų su ta moterimi. Tačiau aš nepažįstu savo vyro. Nepažįstu savęs. Nebuvo jokio skandalo“. Terapeutas: „Mėginkite pažinti. Iki šiol neduodavau jums patarimų, ką daryti, išskyrus patarimą laukti… Ne sukelti įvykius, o duoti galimybę jiems vykti. Ir per juos pažinti save, vyrą. Dabar mėginkite veikti. Iš pradžių paprašykite vyro leidimo susitikti su senu draugu, „simpatija“. Kad palygintumėte savo jausmus vyrui ir draugui prieš 5 metus ir dabar“.

Aštuntasis apsilankymas (po 6 dienų). Pacientė: „Vyras pasakė: „Negaliu tau nei leisti, nei drausti“. Nepajutau jokių jo jausmų!..“

Pacientei rekomenduota pažiūrėti metropolito Antonijaus iš Surožo videokasetę „Apie šeimą“ ir paprašyti vyro leidimo susitikti su „ta moterim“, kad geriau galėtų suprasti savo klaidas ne šeimos gyvenime, bet bendravime su vyru, kad geriau pažintų save ir jį…

Devintasis apsilankymas (po 10 dienų). Vyras atsisakė leisti pasikalbėti su „ja“.

Pacientė: Supratau, kad aš jam — tik šiukšlė!..

Terapeutas: Svarbi žinia… Tačiau nepatvirtinta…

Pacientė: Kokio dar reikia patvirtinimo: jis nenori man padėti!

Terapeutas: Galbūt bijo jūsų susitikimo… Tačiau mane labiau domina, ką sužinojote sau? Jūs — šiukšlė? Skuduras?..

Pacientė: Tai jau ne!.. Net ir anksčiau nebuvau skuduras… Anksčiau man atrodė, kad jeigu jo nemylėsiu, viskas žlugs… Mylėjau iš visų jėgų. Ir už save, ir už jį… Ir nuolat buvo 75 proc… Net kai jis išėjo pas tą moterį, dar buvo 50 proc… Per visus mano apsilankymus pas jus mano meilė keitėsi. Ji svyravo: 75, 20, 80, 20 proc. Šiandien 10 proc… Tačiau tai ne tiek mano meilė, labiau jau aš — jos. Ne ji man priklauso, o aš jai priklausau… Jeigu išsiskirsime, tie 10 proc. išaugs iki 50%… Vis dėlto tai pirmoji ir vienintelė meilė… Tai ne mano meilė… Tai nėra meilė vyrui, kuris ją gali atimti… Šiai meilei nereikia, kad iš visų jėgų už ją kovočiau… Šita meilė gali likti… Jeigu pasiliks, bus 20 proc., kompromisas… Jeigu praeis, su manim liks 50 proc… Arba mes su vyru nueisime kelią… Arba nueis mūsų meilė… Manoji pasiliks… Nesijaučiu pamesta žmona. Jaučiuosi sudėtingo žmogaus žmona…

Terapeutas: Šiandien jumyse pasireiškė tiek proto, kiek nebuvo per visus ankstesnius 8 kartus… Tai neblogai… Tačiau šiandien norėčiau išgirsti, kiek atskirų savybių įgijote, galbūt net atskirų privalumų. Ir anksčiau neabejojau, kad turite daugybę puikių privalumų. Šiandien norėčiau pamatyti, kas su jumis vyksta kaip visuma, gal iš dalies jau įvyko?

Pacientė: Galiu gyventi su skausmu… Anksčiau jį tik kęsdavau…

Terapeutas: Taip… Tai jau kelias į atsimainymą… Tačiau kur pats atsimainymas, nors ta geroji pradžia, kuri — jau pusė darbo?

Pacientė: Prieš tris mėnesius buvau pamesta žmona… Praradau vyrą. Praradau šeimą. Sūnus neteko tėvo. Netekusi pusės namo, praradau savo namus… Praradau save… Praradau viską!

Terapeutas: Ne viską, ne viską: geras darbas liko… O svarbiausia, pamesta žmona virto kuo?..

Pacientė: Moterimi…

Terapeutas: Tik tiek?

Pacientė: Man tai daug!

Terapeutas: Moteris, paprastai tariant, tai lytis… Pusė žmogaus… Be to — silpnoji pusė…

Pacientė: Bet anksčiau nebuvau ir ta pusė… Buvau funkcija…

Terapeutas: O dabar visa pusė?

Pacientė: Pakankamai visa… Labiau visa, nei kita pusė.

Terapeutas: Jau kai ką įžvelgiu… Tačiau galima būti ir visumos puse, ir visuma… Kas yra daugiau už vyrą ir daugiau už moterį?

Pacientė: Mylinti moteris?

Terapeutas: Neblogai, neblogai… I.Iljino raštuose yra toks vaizdinys: „Pasitaiko draugijoje vienišas žmogus. Ir mato: aplink vyrai ir moterys. Vyrai ir moterys… Vėliau jis veda ir mato: aplinkui tiesiog žmonės, tiesiog žmonės“. Kokia dalimi per šituos mėnesius tapote „tiesiog žmogumi“? „Visu žmogumi“?

Pacientė: Gera pradžia — pusė darbo.

Terapeutas: Na štai, jums prieš akis kelias…

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Net ir tikėjimas - kelias appeared first on LAIKMETIS.

Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.

Antrą dalį galite rasti čia.

Trečia dalis čia.

Intensyvus terapinis gyvenimas. Prieš keturiasdešimt metų savarankišką darbą pradėjau kaip tik nuo šito. Norėtųsi grįžti į tuos laikus tarsi į saulėtą vaikystę, į pirmąją meilę, prie pirmojo kūdikio…

Vienas iš mano mėgstamiausių „darbinių“ priežodžių: „Gyveni vieną kartą, tačiau kasdien!“ Norisi grįžti į tas pirmąsias dienas… Pagyventi tą gyvenimą. Ne taip terapiškai. Ne taip intensyviai. Daugelį dalykų pataisyti, patobulinti, papasakoti naujai… Juo labiau kad tuomet viskas buvo nauja, naivu, natūralu, sava… Viskas buvo prieš akis… Neslegiama praeities, ateities, galimų pasekmių. Viskas buvo labiau sava negu bendra. Tai, kas bendra, atrodė labiau sava nei bendra. Širdingumas atrodė konkretesnis, kūniškesnis. Dvasingumas skaidresnis, aiškesnis.

Apibendrinimai likdavo neužrašyti, tik išsakyti žodžiais, ne itin apibrėžti, laisvesni… Lyg savotiškas padavimas. Pasakos apie psichoterapiją. „Pasakos — pramanai, bet šį tą ten sužinai…“ Sužinai sau, pacientams. Užuominos, kurios pasitvirtindavo, kurios formavo naują realybę, naują sveikesnį gyvenimą.

Tačiau bijau, kad grįždamas į vaikystę dabar ją iškraipyčiau. Įterpčiau ten augumo, senatvės, o ne gyvenimo. Pasikeistų dalis, dėl to ir visuma liktų kitokia. To, kas tikra, gyva, neįmanoma pakeisti. Galima padėti tam keistis, sudaryti sąlygas. Mėginti keisti, veikti tiesiogiai dažniausiai tolygu griovimui.

Nesiryžtu tobulinti net ir 1998 metais rašyto straipsnio. Tai „ta diena, kai gyvenau vieną kartą…“ „Kadaise…“ „Labai seniai…“ Tačiau, kaip ir žadėjau, pamėginsiu Intensyvų Terapinį Gyvenimą pripildyti dvasios. Taip pat ir Intensyvų Terapinį Tikėjimą, Biblioterapiją, Superviziją, Terapinę Bendruomenę, svarbiausius terapinius reiškinius ir sąvokas, gydančius žodžius…

Intensyvaus terapinio gyvenimo paveikumas, jo esmė — sudaryti tinkamas sąlygas reikštis gyvenimo įvairialypiškumui, jo vientisumui ir visybiškumui drauge su intensyvumu, kurį lemia bendra erdvė, bendras laikas, organiškumas, širdingumas, dvasingumas.

Daugumos šiuolaikinių žmonių, ypač linkusių į ligas, sutrikimus, kasdienis gyvenimas dažniausiai būna gana ribotas: organiškas (kūniškas) ar vienpusiškai širdingas, vyraujant daugiausia vienam ar dviem procesams — potraukiams, pojūčiams, emocijoms, protui (per daug protingas), atminčiai, idealams — ar net ribotai dvasingas (sektantizmas, vienpusis religingumas, politikavimas…). Reta, kad kasdienis gyvenimas būtų ir organiškas, ir širdingas, ir dvasingas, be to, pasižymėtų įvairialypiškumo ir vienovės darna, pusiausvyra. Pusiausvyrą retai aptiksime net ir vienoje — organizmo (kūno), sielos, dvasios — srityje.

Tokią būseną gerai išreiškia anekdotas, kur Rabinovičius atidaro savo buto duris, o atėjęs žmogus klausia, ar čia gyvena Rabinovičius. Šis atsako „Ne“; kai jo paklausia, argi jis ne Rabinovičius, jis atsiliepia: „Argi čia gyvenimas?“ Paprastai tariant, buitinis gyvenimas yra vienas dalykas, gyvenimas iš širdies, darbas iš širdies — kita, gyvenimas ir veikla, pasitelkus dvasią — trečia…

Pagrindinės ITG sąvokos: gyvenimas, vientisumas (gydanti vienovė), laikas (amžinybė). Kalbame ir apie tokias esmines kategorijas kaip Tiesa, Laisvė, Siela, Kalba, Malda, Tikėjimas, Stebuklas, Dievas, Meilė, Kūdikystė, Vaikystė, Jaunystė, Branda, Senatvė, Mirtis, Tėvystė, Motinystė…

Pamėginkime prie jų priartėti, pajusti šias esmes. Kiek įmanoma, įsigyventi į jas.

Šiame skirsnyje neturime galimybės giliau nagrinėti širdingumo ir dvasingumo esmės per protą, pažinimą, tačiau galbūt, padedami kai kurių žodžių prasmės, tiesiogiai pajusime vienokį ar kitokį dvasingumą.

Kas yra gyvenimas? — Dar koks tūkstantis suvalgytų kotletų!

Gyvenimas. Kasdienį gyvenimo supratimą, varganą, ne tik bedvasį, bet ir besielį, XX amžiaus pradžioje gerai išsakė Stolypino žudikas: „Kas yra gyvenimas? — Dar koks tūkstantis suvalgytų kotletų!“

Iš esmės — tai aukščiausia būties pilnatvė. Aukščiausia maksimaliai įmanoma vienovė, apimanti viską. Tai alfa ir omega. Pradžia ir pabaiga. Gyvenimas yra pirminis. Pirminis ir Būties, ir Nieko atžvilgiu. Taip pat ir Mirties, nes gyvenimas aprėpia ir mirtį. Mirtis priešinga gyvenimui. Gyvenimas — tokia esatis, kai visuma neišmatuojamai didesnė už savo dalių sumą. Tik apytikriai šitai leidžia suprasti tokia metafora: visas veikiantis automobilis, sudarytas iš 3000 detalių — tai gerokai daugiau negu krūva detalių iš 1000 automobilių… Tai nuostabus bendrumas — vietos, laiko, veiksmo bendrumas… Tai nuostabi gausybė atomų, susijungusių į molekules, molekulių, susijungusių į ląsteles, milijardai ląstelių, susijungusių į audinius, organus, organizmus… Sustojus net ir čia, žmogaus organizmo lygiu, kita esminė sąvoka atrodo nesuvokiama.

Vienovė. Vientisumas. Visų šitų milijardų vienybė. Jie gyvuoja atskirai. Su ribomis — savomis ir bendromis. Savu ir bendru laiku. Ir visa jų būtis vyksta reikiamu laiku. Darniai ir tvarkingai. Nenuostabu, kad gali pasitaikyti sutrikimų, trikdžių. Nuostabu, kad ta vienovė suyra taip retai.

Iš kur ta daugiamilijardinė vienovė, darna, galima sakyti — Dievo karalystė. Kai viskas lengva… Sveikas aštuoniasdešimties kilogramų kūnas „nieko nesveria“. Po šešiolika kilogramų — pūdą — sveriančios kojos nepavargdamos basomis žingsniuoja dešimtis kilometrų per smėlėtą paplūdimį… Tačiau tereikia, kad į batą patektų akmenėlis, sunegaluotų vienas iš trijų dešimčių pėdoje esančių sąnarių, ir viso kūno judesiai virsta kančia.

Tas pat ir su siela: vienas nerimastingas prisiminimas, vaizdinys, ir sielos pasaulyje stoja tamsa. Sieloje nelieka ramybės… Žinoma, ji niekur nedingo. Ta daugiamilijardinė vienovė negali išnykti. Tačiau mes atitrūkome nuo jos. Atitrūkome nuo aukštesniojo prado, likome prie įprasto gamtiškumo, kūniškumo.

Nebėra visos gerovės. Tėra tik akmenėlis bate.

Nebėra Tėvo — tik kvailas, irzlus senis…

Kaip sugrįžti nuo dalies prie visumos? Kaip pasirūpinti koja? Kaip vėl tapti Sūnumi?

Gyvenimas turi būti ne buitis, bet gyvenimas, vientisas ir gydantis, o ne suskilęs į dalis, ir čia svarbi kita esmingiausia kategorija.

Laikas — ir amžinybė, intensyvus kaip amžinybė. Juo labiau kad kalba mums tarsi rodo, jog amžinybė nėra kas nors iš kitapus — tai žmogaus amžius. Dažnai jis trunka mažiau negu šimtą istorijos metų. Bet nugyventi savo amžių — realu.

Gyvenimas — tai vystymasis. Nuo dviejų vos užsimezgusių vaisiaus ląstelių iki 150 milijardų per 9 mėnesius. Tai gimimas.

Daugelis mūsų gyvena nuo gimimo iki mirties. Daugelis — nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo. Daugeliui gyvenimas tiesiog atsitinka. Kai kuriems — vyksta, tęsiasi. Tęsiasi iš Amžinybės ir amžinybės link. Kyla į Amžinybę. Jis kuriamas. Drauge ir neatskiriamai nuo kitų. Drauge ir neatskiriamai nuo esmės. Bendrai veikiant sielai ir Dvasiai. Ir Dievui. Tveriasi gyvenimas…

Žinoma, kai kurie žmonės ne tveria gyvenimą, o tvarsosi su juo…

Intensyviame Terapiniame Gyvenime laiką papildome amžinybe. Kai kurios psichoterapijos rūšys prailgina gyvenimą. Kitos jo atima. Dar kitos nugyventiems metams prideda gyvenimo.

Intensyvus Terapinis Gyvenimas prideda ir vientisumo, ir amžinybės… Žinoma, jeigu leis Viešpats ir mūsų viešpats pacientas… Be abejo, ne tiek mes su kolegomis ar aš su pacientu, ar pats pacientas prideda; daugiau mes sukuriame sąlygas, kad kažkas pasipildytų, vyktų, gimtų… Kad vyktų drauge ir neatskiriamai, o ne kovojant už būvį. Kad atskiri sielos procesai vyktų „drauge“ vienas su kitu, o ne vienas prieš kitą.

Ką daryti, kad siela vienytų ir jungtų šiuos procesus, padėtų jiems būti santarvės, bendrumo „rojuje“, o ne prieštaros, nedarnos pragare, kad siela išsaugotų tą milžinišką „pirmųjų sutvėrimo dienų“ energiją bent jau mūsų individualiame gyvenime?

Teoriniu lygmeniu galime aiškiau suvokti, pasitelkę tokias metaforas. Lerva, vikšras ir drugelis — tai ta pati būtybė, tačiau jų gyvenimo esmė visiškai kitokia, kita ir erdvė, net laikas: lerva — amžinybė, vikšras — savaitės, drugelis — diena. Žmogus gali gyventi ir lervos amžinybę, ir vikšro laiką, ir vieną drugelio dieną.

Kai vaikui 5 metai, jam prieš akis — amžinybė, galbūt dar 20 tokių gyvenimų. Kai jam keturiasdešimt — tik vienas nugyventas gyvenimas. Kai žmogui 75 metai, prieš akis gal tik dvidešimtoji jau pragyvento laiko dalis. „Viena diena…“ Tačiau už nugaros — 20 nugyventų gyvenimų patirtis. Visiškai kitoks intensyvumas, gelmė, galimybės. Dėl tokios gyvenimo „sandaros“ žmogus vienokiu ar kitokiu mastu gali patirti ir vaiko, ir „aukso vidurio“, ir „senjoro“ gyvenimų vientisumą ir intensyvumą. Nėra taip, kad pojūčiai gyventų mumyse, kad jausmai, potraukiai, atmintis mumis naudotųsi, kad tarnautume mąstymui, valiai… Tai jie mums tarnauja, mes jais ir su jais gyvename… Gyvename pilnakraujį gyvenimą.

Paprasčiausia metaforiškai išreikšti ITG taip: geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti. Geriau vieną kartą pajusti, negu šimtą kartų pamatyti. Geriau vieną kartą panorėti, negu šimtą kartų pajusti. Geriau vieną kartą padaryti, negu šimtą kartų panorėti. Geriau vieną kartą padaryti su meile, iš širdies, su įkvėpimu, negu šimtą kartų… Geriau vieną kartą padaryti su man atliepiančiu žmogum, negu šimtą kartų su tolimu ir svetimu…

Kaip pasiekti šitą gyvenimiškumą, gyvumą, vientisumą, intensyvumą, gydomąją galią, pakankamą išbaigtumą, bet ne vien poreikį išlikti? Vienas iš dažniausių būdų — vartoti žodžius, suteikiančius ypač daug gyvybės pacientui ir pačiam terapeutui, remtis jais. Tokius, kurie, pasak E.Rosenstock-Huessy, atsitiktinę situaciją paverčia įvykiu, pripildo įvykį gyvenimo, sujungia mus su tuo įvykiu. Tuos žodžius, kuriuos tariame nuo savęs ir iš savęs. Tokius, kurie skiriasi nuo sugalvotų kaip ėjimas nuo skrydžio. Kas žingsnis — smūgis į kietą žemę, kuri savaip atliepia kiekvieną tokį smūgį. Žodžius, paliekančius pėdsakus. Žodžius liudininkus. Žodžius, kurių liudininkais tampame patys. Tais gerais liudininkais, vertesniais už dešimtį advokatų. Vėlesniame skirsnyje pateiksiu sąrašą tokių gyvybės teikiančių, gydančių, amžinų žodžių.

Kitas būdas — tai sąlygos, reikalingos tiek individualiai, tiek ir šeimos, grupinei psichoterapijai.

Priėmimas — gyvenimo, pasaulio, grupės, paties savęs, terapeuto priėmimas. Faktiškai tai reiškia — girdėti, matyti, jausti, čiuopti visų pirma tai, ką gera savyje turi pirminis maloningas įvaizdis. Iš pačių pradžiųViešpats sukūrė pasaulį ir pamatė, kad jis geras. Iš prigimties geras. Toks, kad Viešpačiui kilo noras pasidalyti šiuo gėriu su žmogumi… Toks yra gyvenimas, toks yra pasaulis, kad net sunkumai, sutrikimai, ligos, išmėginimai gali tapti mums gėriu. Kaip toje mano mėgstamoje patarlėje: „Jeigu Dievas mus baudžia — ačiū Dievui, jis mūsų dar neužmiršo!“

„Pasaulis manęs nesupranta, nepriima… Nėra viskas taip blogai. Nebūtina šį pasaulį keisti. Greičiau jau aš pats nesuprantamas, nepriimtinas… O štai su tuo galima susidoroti. Dar nė nemėginau kaip reikiant pasiaiškinti… Neprašiau, nenusipelniau, kad mane pri-imtų. Nepasinėriau į šitą pasaulį. Dar tik stoviu ant kranto…“

„Žinoma, svarbu, kad čionai atėjau. Dar svarbiau, kad gydytojas (grupė) mane priėmė… Pažvelgus plačiau, juk patekau čia per stebuklą. Mane čia atvedė stebuklas. Šiuo stebuklu galima pasi-tikėti… Į-tikėti dar tikriausiai negaliu. Bet pasi-tikėti galima…“

Tiesa, jos variantai, ypatybės, ir teisybė. Kasdieniame gyvenime gausu smulkių išlygų, nuolaidų, patogių supaprastinimų. Tiesą išbarstome po trupinį, po gabalą, kurį paranku naudoti iš dalies, pritaikyti savo poreikiams. Tiesa virsta dalinėmis tiesomis. Ji nusavinama. Privatizuojama. Tiesa tampa vis mažiau bendra, vis menkiau vienija mus ir iš vidaus, ir iš išorės. Tai jau teisybė, atskira teisybė, atskiras teisingumas.

Nenorime teisybės. Sunku būna išgirsti ją apie save.

Tačiau negyvename ir pagal teisybę. Nenorime teisybės. Sunku būna išgirsti ją apie save. Kur jau ten patiems pasakyti?! Ar išsakyti?! Vėliau teks ilgai aiškintis, atsiprašinėti, klausytis arba priekaištų, arba užuojautų… Neseniai vienai mano pacientei vyras pasakė, kad pirmaisiais šeimos gyvenimo metais jis, pasirodo, jos nė ketvirtadaliu nemylėjo taip, kaip po dukters gimimo… Kas ten dėjosi? Po trejų metų ji šitai pasakojo, liedama ašaras kaip žirnius… Todėl nesakome apie save, apie kitus ne tik tiesos, nesakome net ir teisybės, negirdime jos…

Į ITG atėję žmonės gyvena tikrą, tiesos gyvenimą. Dažniausiai jis prasideda nuo „gyvenimo be melo“, be „abejotinos tiesos“. Mokomės kalbėti trumpai ir nuolankiai. Mokomės sakyti: „Iš tiesų dar nežinau“, „Nesu tikras“, „Nesijaučiu taip tvirtai, kad pasisakyčiau aiškiai“, „Nežinau“. Jeigu nepatinka pojūtis, jausmas, noras, prisiminimas, mintis, išvada, sprendimas, veiksmas, pats žmogus, negalima sakyti, kad patinka. Tik tiek. Iš pradžių ir tai — jau daug. Neleidžiame savyje reikštis tam, kas nėra tiesa… Ir apie save negirdime netiesos.

Tikri, teisingi mūsų pojūčiai, jausmai, geismai, patirtis, reikalai yra tuomet, kai išlieka tai, kas reikšminga, tikra ir veiksminga, kai visa tai perteikiame kitiems. Ir tuo pasidalijame, bet dėl to nieko neprarandame, atvirkščiai — įgyjame dar daugiau. Mano tiesa grįžta iš kitų pas mane jau kitokia, turtingesnė, tačiau ji tebėra mano. Ir mūsų. Gyvesnė.

Mūsų mažos teisybės, tiesos rutuliojasi, viena kitą turtindamos, į didelę, bendresnę, paveikesnę tiesą.

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Intensyvus terapinis gyvenimas appeared first on LAIKMETIS.

Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.

Antrą dalį galite rasti čia.

TEORINIAI PAGRINDAI

Gyvenimas aprėpia viską. Daugeliui žmonių jis aprėpia per daug. Neįtikėtinai daug. Net jeigu stengiesi suvokti tik abstrakčiai, protu, vis tiek lieka neaprėpiama, neįtikėtina. Net jei akivaizdu.

Gyvenimas aprėpia materialumą ir dvasingumą; realybę ir regimybę; daugialypiškumą ir vienovę; vaizdingumą ir atgrasumą; veiksmą ir neveiklumą; vientisumą ir išsiskaidymą; stebuklą ir dėsningumą; laisvę ir įstatymą; tiesą ir melą; tvarką ir sumaištį; nuosavybę ir bendrumą; pabaigą ir pradžią; amžinybę ir laikinumą; aukso vidurį ir kraštutinumus; paprastumą ir sudėtingumą; gėrį ir blogį; sveikatą ir ligą…

Štai pavyzdys: ligų yra apie 10 000, simptomų — apie 100 000, o sveikata — viena. Nesuvokiama. Nors akivaizdu. Kai esame sveiki, gydytojų mums nereikia. Kai susergame, tiriame savo sveikatą — reikia daugelio. Labai dažnai, kai tie tūkstančiai reiškinių paliečia mūsų širdingumą ir dvasingumą, daugybiškumas, neįtikėtinumas išauga dar labiau. Atsiranda naujų derinių, elementai jungiasi pačiais įvairiausiais santykiais, nesuskaitomais laisvės laipsniais. Ir tiesiog neįtikėtinai nepastebime reiškinių, procesų, asmeninių savybių vienovės, vientisumo.

ligų yra apie 10 000, simptomų — apie 100 000, o sveikata — viena.

Supaprastinę galime įsivaizduoti gyvenimą kaip sumą įvairiausių reiškinių — fizinių (mechaninis atomų judėjimas erdvėje), cheminių (atomų ir molekulių jungimasis į medžiagas su naujomis savybėmis), biocheminių (labai sudėtingos reakcijos, palaikančios ląstelių gyvybę), organinių (dar sudėtingesni procesai, užtikrinantys organų veiklą ir organizmo kaip visumos gyvybę), zoologinių, sielos, dvasios, socialinių, ekonominių, politinių, religinių…

Kiekvienos gyvos ląstelės gyvybę palaiko joje kas sekundę vykstantys milijonai medžiagų apykaitos, deguonies pasisavinimo procesų… Milijonai procesų audiniuose, organuose. Smegenyse — daugiau kaip šimtas milijardų nervinių ląstelių, tarp jų — ypač sudėtingi ryšiai. O smegenys tiesioginiais ir grįžtamaisiais ryšiais susijusios su organizmu…

Neįsivaizduojamai daug fizinių, cheminių, biocheminių, biologinių, fiziologinių, nervinių, hormoninių, psichinių procesų. Visi jie vyksta pagal savus dėsnius, ypatingus kiekvienai atomų, molekulių, ląstelių, audinių, organų rūšiai… Savi pojūčių, jausmų, potraukių, atminties, mąstymo, valios, veiksmų, sąmonės dėsniai. Savi šeimos dėsniai. Savi visuomenės dėsniai. Išlikimo ir vystymosi dėsniai. Vaikystės, jaunystės, brandos, senatvės dėsniai…

Atrodytų, tiesiog neįmanoma, kad tokia neaprėpiama gausa dėsnių, veikiančių organizme ir aplink jį, nesutraukytų žmogaus, šeimos, visuomenės vienovės.

Kodėl tie trūkiai atsitinka taip neįsivaizduojamai retai, palyginti su „neįveikiamu dėsniu“? Kodėl žmogus vis dėlto nėra dėsnių „auka“, „objektas“? Atvirkščiai, jis — dėsnių subjektas. „Ne žmogus šeštadieniui, o šeštadienis žmogui“. Ne žmogus — dėsniui, o dėsnis — žmogui. Todėl, kad greta neįsivaizduojamos, neaprėpiamos gausybės egzistuoja vienovė, vientisumas. Daugybiškumą lengva pamatyti, nes jį sudaro atskirybės, mažos dalys. Vienovė, jungianti šias atskirybes, nematoma. Kartais ją pavyksta įžvelgti — ją atspindi vyksmas, procesas, sąveika, bendrumas, bendralaikiškumas, vaizdai, tapatybės, dovanos. Tai, ką gauname dovanai, tiesiog šiaip sau, paprastai, per stebuklą.

Vis dėlto pačius universaliausius, vientisus esmingiausiųjų pagrindų vaizdinius galime rasti Šventajame Rašte. Taip pat ir susijusius su mūsų pagrindine tema — daugybiškumu ir vienove, dalimi ir visuma, irimu ir sveikimu, liga ir sveikata. Rojuje žmogus buvo nemirtingas, sveikas, laisvas, vientisas… Ne Dievo vergas, ne kitų būtybių vergas, greičiau vaikas.

Norint likti tokios būsenos, buvo tik viena sąlyga — nevalgyti vieno vaisiaus nuo vieno medžio, nepažinti gėrio ir blogio. Iš esmės — tik blogio, nepaklusimo, nes gėrį žmogus ne tik gerai pažino — jis gyveno gėryje, vienybėje su Dievo pasauliu. Su pačiu Dievu. Žmogui priklausė daugybė visko. Tačiau ne viskas. Buvo viena, kas nepriklausė… Galbūt jei tas viskas būtų priklausęs — faktiškai vienas obuolys — tai žmogus būtų tapęs lygus Dievui? Nors nebebūtų paklusnus sūnus. Imdamas regimą obuolį, prarado neregimą sūnystę. Gavo visą daugybę. Prarado viena: vienovę su Tėvu. Nuo dvasiškojo prado krito į materialųjį. Į blogį. Į ligas. Į mirtį. Daugumai tai nesuvokiama. Neteisinga. Nors iki šiol daugelis pasirengę aukoti daug ką, taip pat ir sveikatą, už viena — pinigus. Kartais net menkus pinigus…

Dvasinės sveikatos atžvilgiu toks vaizdinys ypač ryškus, paveikus. Siela vienija, teikia pusiausvyrą, apibrėžia atskirų dvasinių procesų ribas. Šie procesai tarnauja žmogui. Peržengdami tas ribas, jie gali priversti tarnauti sau (pataikauti) ir kai kuriuos kitus paties žmogaus procesus. Jau ne pojūčiai, tarkim, regėjimas, klausa, skonis tarnauja žmogui, o jis — jiems. Ne atmintis — žmogui, o jis — atminčiai. Ne baimė įspėja žmogų, o jis tarnauja savo baimei. Ne protas — žmogui, o jis — protui, kenkdamas sau ir savo sielai…

Žmogus tarnauja „obuoliui“, o ne Tėvui, ne sau kaip Tėvo sūnui, ne kitiems Dievo vaikams. Žmogus atitrūksta nuo dvasingumo, palinksta prie materialumo, atskirumo, dališkumo. Kaip tad jam grįžti prie svarbiausios vienovės? Čia mums gali padėti dar vienas universalusis Šventojo Rašto vaizdinys — žodis.

Žiniasklaidos viešpatavimo laikais žodžiai praranda vertę, nutolsta nuo dvasios, sielos, asmenybės, individualumo. Nedaugelis kalba tikrai savais žodžiais. Ar mūsų žodžiais. Kada paskutinį kartą girdėjome: „Duodu jums savo žodį. Atsakau už savo žodžius“? Kada girdėjome žodžius, kuriems galėtume visiškai pritarti? Pripažinti, kad tai mūsų žodžiai?

Žiniasklaidos viešpatavimo laikais žodžiai praranda vertę, nutolsta nuo dvasios, sielos, asmenybės, individualumo.

Nedaugelis suvokia, kuo skiriasi žodžiai mintyse ir žodžiai, ištarti garsiai. Ištarti ir duotieji žodžiai. Kada paskutinį kartą įvertinome savo žodžius? Ar bent jau apytikriai mėginome įvertinti? Kiek jie kainuoja mums patiems? Kiek jau kainavo? Kiek dar kainuos? Kaip juos vertina kiti? Ar visas pokalbis tų žodžių vertas? Ar pašnekovas vertas savo žodžių?

Kiek kainuoja tai, kas slypi už tų žodžių: mūsų suvokimas, jausmai, norai, patirtis, darbas? Kiek žodžiai paremti darbais?

Kiek vieningi mes ir mūsų žodžiai?

Kiek mano mintys „skaudesnės“, labiau iškreiptos, negu mano žodžiai?

Koks mano mintyse ištartas žodis nuskamba garsiai?

Kuo skiriasi žodis, ištartas Tau, Jam, Jai, Mums, Jiems?

Kuo skiriasi mano žodis, ištartas šiaip sau ir iš reikalo? Profesionaliai ir asmeniškai? Savo vardu ir atsakant į klausimą? Žinant, jaučiant? Žodžiai iš širdies? Iš sąžinės?

Koks skirtumas, jeigu tuos žodžius ištarsiu kitam akis į akį ar pasakysiu juos viešai?

Kaip pasikeisiu pats, jeigu tuos žodžius ištarsiu mintyse, pašnibždomis ir visu balsu?

Tai kai kurios pakopos, kaip žodis tampa veiksmingesnis, tikresnis, teisingesnis, savesnis, vieningesnis su mumis, su mūsų esme. Ir patys tuomet tampame vientisesni su žodžiu, su savimi, su artimaisiais, su pasauliu. Ir pasaulis žengia į mus… Žodis iš abstrakčiai dvasiško tampa realiai dvasišku. Atskiri procesai sieloje taip pat tampa realesni, raiškesni, širdingesni, dvasingesni, vieningesni. Jie darosi subjektyvesni, todėl vientisesni, visybiškesni, gydantys subjektai.

Visi šie procesai — nuo daugybiškumo, dalies prie vientisumo, vienovės — vyksta visada, kad ir kokią mano psichoterapijos rūšį paimtume. Ir Intensyviame Terapiniame Gyvenime, ir Intensyviame Terapiniame Tikėjime, ir Biblioterapijoje, ir Supervizijoje, ir Terapinėje Bendruomenėje, mąstant apie svarbiausiųjų, gydomųjų žodžių ir įvykių esmę, apie nuodėmes ir dorybes, aforizmus, anekdotus ir humoristinius piešinius. Kaip ir kiekviena tikra veikla šiame pasaulyje, tai — darbas, bet, ko gero, dar labiau — bendradarbiavimas.

Bendradarbiavimas, duodantis kur kas daugiau negu reikalaujantis. Ligonio bendradarbiavimas su savo sunkumais, silpnybėmis, gabumais, galimybėmis, vertybėmis, dorybėmis, su savo siela, dvasia… Su tuo, kas iki ligos ir be ligos jam gal ir nebūtų išryškėję. Su tuo daugybiškumu, kuris ir reikalauja, ir teikia vientisumą.

Ligonio bendradarbiavimas su panašiais į jį žmonėmis. Bendradarbiavimas su kitais, kurie tuo ir puikūs, kad kitokie, negu jis. Kuo nors stipresni, kuo nors silpnesni… Tuo jie reikalingi vienas kitam.

Bendradarbiavimas su artimais žmonėmis; tarp jų ir su tais, kurie galbūt buvo tų sunkumų priežastis.

Pagaliau tai bendradarbiavimas su psichoterapeutu. Bendradarbiavimas, kai psichoterapeutui taip pat sunku. Nes ligonis gyja realiame, o ne tariamame, specialiai sukurtame pasaulyje. Ir darbas realus. Ir ligonis ne gydomas, bet labiau pats gydosi.

Iš kur kilo, atsirado šie teoriniai mano psichoterapijos pagrindai? Spėju, kad iš praktikos. Iš mano klausimų ir pacientų atsakymų, iš mano pasiūlymų pacientams ne tik nupasakoti, bet ir parodyti savo normalius ir liguistus pojūčius, jausmus, potraukius. Žinoma, ir iš apmąstymų, veiklos, tikrovės prasmės paieškų.

Kaip tik tokia veikla padeda pastebėti, išskirti, numatyti, išvysti… Taip pat ir tai, kas dedasi sieloje ir dvasioje. Tačiau šioms numatomoms, įžvelgiamoms, sunkiai suvokiamoms esybėms didžiulę įtaką daro krikščioniškoji tradicija. Jos viduje — pravoslaviškoji tradicija.

Labai gerbiu katalikų tradicijos turtingumą, organizuotumą, hierarchiškumą, kanoniškumą, atsidavimą.

Labai gerbiu katalikų tradicijos turtingumą, organizuotumą, hierarchiškumą, kanoniškumą, atsidavimą. Labai gerbiu protestantiškosios tradicijos etiškumą, individualizmą, santykio su Dievu asmeniškumą… Neatsitiktinai kaip tik protestantiškose šalyse tiek daug psichoterapijos mokyklų. Profesionalios ir populiarios psichoterapijos literatūros ten tiek daug, ji tokia konkreti ir suprantamai parašyta. Tačiau ITG plėtodamasis daugiausia pasisėmė iš pravoslaviškosios šakos ir jos religinės mistinės pasaulėjautos.

Gyvenimas — tai, savaime suprantama, ir fizika, ir chemija, ir biologija, atitinkami dėsniai, tačiau visų pirma tai stebuklas. „Akivaizdus ir neįtikėtinas“… Psichoterapija — taip pat akivaizdus vyksmas, susijęs su paciento ir psichoterapeuto veikla, neįtikėtinas, tačiau tikras ir įtaigus stebuklas.

Išgijimas — ne tik individualus profesionalaus psichoterapeuto rūpestis, bet ir bendras reikalas. Kai visi kalti… Kai visi už visus atsakingi. Jei išsigelbėjimas (išgijimas) tikras, tai ir aplink tave neįtikėtinu būdu išsigelbsti tūkstančiai… Negali išsigelbėti pats vienas, jeigu aplinkui kiti žūsta…

Jeigu išsigelbėjo mano tėvas, tai kaip jis galėtų neišgelbėti manęs, būdamas tenai, greta Dievo Tėvo?.. Juk abu jie Tėvai…

O jeigu išsigelbėjau aš, tai kaip neišgelbėčiau savo Tėvo ir jo Tėvo, ir jo Motinos? Ir jeigu kenčia mano vaikas, tai gal tam, kad išsigelbėčiau aš ir Jie, kad turėčiau kuo „susimokėti“? Ir jeigu jo tikėjimas gyvesnis, negu mano, jeigu jis bijo Dievo labiau už mane, tai turbūt ir dėl manęs, dėl mano sielą vaduojančio darbo… Kad ir mano tikėjimas taptų gyvesnis ir kad būtų daugiau tos gelbstinčios baimės…

Psichoterapijoje neretai būtina patirti psichikos negalavimą — liguistą sutrikimą, pasimetimą, nerimą, nemigą — su visomis pasekmėmis, kad atsirastų dvasinis imunitetas… Negalima sveikti per daug lengvai, siaurai, vien tik todėl, kad išnyko nemiga, nerimas, baimė, sumaištis, be „gelbėjimosi“, nesirūpinant kitais sielos procesais, apskritai siela, dvasia… Visko nesupratus, nepriėmus, neapėmus…

Negalima sveikti per daug lengvai, siaurai, vien tik todėl, kad išnyko nemiga, nerimas, baimė, sumaištis, be „gelbėjimosi“, nesirūpinant kitais sielos procesais, apskritai siela, dvasia… Visko nesupratus, nepriėmus, neapėmus…

Galiu paminėti labai nedaug pravoslavų mąstytojų ir labai nedaug jų minčių, tačiau turiu vilties, kad skaitytojams ir patiems pavyks daug ką įžvelgti ir suvokti.

Pradėsiu nuo Semiono Franko. Nuo jo asmeninių prisiminimų, kurie puikiai išvaduoja mane nuo būtinybės daug kalbėti apie save, nes taip gerai sutampa su mano paties teorine evoliucija… Frankas gimė 60 metų anksčiau. Žvelgė į pasaulį iš visai kitos, nors ir dvasinės profesijos taško. Tačiau tiesa ir po 60 metų lieka tiesa. Žinoma, po kelerių metų ji gali atrodyti kitokia.

„Vakarų filosofijai […] pirminė, betarpiška, akivaizdi buvo ne būtis, o sąmonė arba žinojimas. Tačiau mąstymas teikia tik idealų ryšį tarp „Aš“ ir būties, o realus ryšys kyla iš gyvenimo.“^[1]

„Dvasinė būtis […] — tai ne daiktiškoji, baigtiniu pavidalu iš anksto esanti faktinė būtis, kurią tereikės išoriškai atpažinti ir konstatuoti (tokios yra tik dvasinio gyvenimo nuosėdos, jo produktai, bet ne jis pats), nėra ji ir subjektyvi arba subjekto būtis.

Tai išgyvenama, patiriama būtis, savimonėje atsiverianti kaip transsubjektyvi. Kuriančios, kovojančios, siekiančios, vertinančios asmenybės gyvenime ji reiškiasi kaip ją viršijančios tikrovės įžvalga. Tai dalis pirminės būties tenai, kur nebelieka skirtumų tarp subjekto ir objekto…

Besąlygiška absoliuti būtis yra ne esinys, o tiesiog pati būtis. Būtų beprasmiška apie ją kalbėti: „ji yra“, nes sudaro pagrindą, į kurį atsiremia bet kuris „yra“ ir bet kuris „Aš esu“. Tačiau kaip tik todėl tuo pat metu ji yra kai kas daugiau negu pati būtis, nes būčiai mes priešiname mąstymą apie būtį, jos išgyvenimą, supratimą. Tai pirminė tikrovė, ir tik iš jos gimsta mąstymas ir apmąstoma, numatoma būtis […] Kartu ji reiškia tobulą, absoliučią vienovę (­išskirta mano — A. A.) kaip vientisumo ir daugybiškumo plėtotės principą — tai vienovė ne kaip būties savybė, tai vienovė, pati lemianti būtį […].

Visi sąvokų apibrėžimai ir atitinkamos jas išreiškiančios gramatinės formos — kaip ir apskritai visi žodžiai — čia gali būti taikomos tik ypatinga, perkeltine prasme, prie kurios artėjame, iš dalies neigdami jų įprastas reikšmes.“^[2]

„Žmonija pamiršo nuodėmės realumą. Galima teigti — ir tai tiesiogiai juntama, akivaizdu — kad žmonija tapo savo apsimestinio optimizmo, tikėjimo savuoju gerumu ir protu auka […] Išminties esmė — išmintingas neišmanymas, kitaip tariant, abstraktaus mąstymo įveikimas mąstymu.“

„Kitaip nei vakarietiškojoje pasaulėžiūroje, rusiškojoje labai ryški „MES-filosofija“. Jos supratimu, galutinį dvasinio gyvenimo ir jo esmės pagrindą sudaro MES, o ne AŠ. MES suvokiamas ne kaip daugumos AŠ išorinė visuma, tik vėliau pasiekianti sintezę, bet kaip pirminė nedaloma vienovė, iš kurios ir tegali kilti AŠ ir kurios dėka šis AŠ tampa galimas. Trumpai tariant, MES yra organiška visuma, t. y. tokia, kurioje dalys glaudžiai su ja susijusios, jos persmelktos. Kiekvienoje dalyje yra MES kaip jos vidinis gyvenimas ir esmė. Tačiau tuo nėra paneigiamas AŠ su visa savo laisve ir savitumu… AŠ gyvybingumą lemia virš individualumo iškylanti žmonijos vienovė.

Žvelgiant tokiu aspektu, mėginimai sukurti individualią etiką ir individualią psichologiją — paprasčiausios chimeros. Beprasmiška ieškoti atskiros asmenybės gyvenimo, likimo ir gerovės jos pačios uždarume, ignoruojant jos ryšius su žmonija. Religiniame gyvenime kiekvienas privalo melstis už visus ir ne tik už gyvuosius, bet ir už mirusiuosius; kiekvienas privalo prašyti pagalbos visiems (išskirta mano — A. A.), ir tik šitaip įmanoma išsigelbėti — ši idėja sudaro Rytų bažnyčios ir žmonių pasaulietinio gyvenimo esmę.“

Sunku susilaikyti nepriminus, kad tai parašyta 1925 metais, taigi iki neopsichoanalizės, šeimos psichoterapijos dar laukė ne vienas dešimtmetis…

„Psichologija vadinama gamtos mokslu… Sielos gyvenimas suvokiamas kaip mažas pasaulėlis kažkur žmogaus kūno viduje… Gali egzistuoti visiškai kitokia psichologija, kuri nagrinėtų sielą ne iš išorės, per juslinio, daiktiškojo pasaulio reiškinius, o kita kryptimi — iš vidaus į išorę: kaip tik taip dvasinį išgyvenimą suvokia ne pašalinis stebėtojas, o pats žmogus, tas asmeniškai išgyvenantis AŠ. Ir tai principinė rusiškosios psichologijos pozicija… Faktiškai tas, apie kurį sakome „žmogus“, savyje ir sau yra kažkas neišmatuojamai daugiau ir kokybiškai kita negu maža pasaulio skeveldra; tai paslaptingas didžiulių, potencialiai beribių jėgų pasaulis, išoriškai įspraustas į mažą tūrį, ir jo neįžvelgiamos gilumos taip pat menkai nuspėjamos išorėje, kaip ir begaliniai neišmatuojami žemės gelmių turtai […] vos pastebimi paviršiuje […] Dostojevskiui žmogaus siela — ne atskira antrinė sritis; savo neaprėpiamomis gelmėmis ji leidžiasi iki paskutiniųjų būties bedugnių ir betarpiškai siekiasi su pačiu Dievu, o tikros aistros akimirkomis ją užlieja bendros metafizinės būties kaip pirminio prado jėgos.“

O dabar kitas puikus pravoslavų mąstytojas, padaręs ir iki šiol darantis didžiulę įtaką teoriniams mano darbo pagrindams, nuolat juos gaivinantis, teoriją paverčiantis gyva konkrečia veikla, įkvėpdamas ją, sudvasindamas ir man, ir mano pacientams. Tai metropolitas Antonijus iš Surožo.

„Ukrainiečių filosofas Grigorijus Skovoroda rašė, kad gyvenimas puikiai sutvarkytas: reikalingi dalykai yra paprasti, o sudėtingi — nereikalingi. […] Labai dažnai nesugebame gyventi, nes padarome savo gyvenimą perdėm sudėtingą. Stengiamės daryti tai, kas neįmanoma, bet praeiname nepastebėję pasiekiamų dalykų. Manome, kad mūsų verti yra tik tie tikslai, kurie tokie didingi ir tolimi, kad iki jų niekuomet neprisikasime. Pritaikę šį principą evangelijų priesakams, Šventajame Rašte galime rasti nurodymą, pažiūrėjus labai paprastą, tačiau nuo jo galėtume ir pradėti. Tai priesakas mylėti savo artimą kaip patį save (Mk 12, 31). Tai reiškia, kad reikia mylėti pačius save.

[…] Duoti galime tik tai, ką turime patys […] Negerbdami savęs, negerbiame ir kitų; be meilės sau — teisingai suprastos — negalime mylėti kitų.

Kai ką nors myli, linki jam gera; kuo labiau myli, tuo didesnio gėrio linki.

Žinoma, reikia suprasti, kas yra meilė sau. Tai nėra meilė plėšraus žvėries, kuriam atrodo, kad viskas aplinkui skirta jam, kuris kiekvieną žmogų regi kaip galimą grobį, visas aplinkybes vertina tik savo paties — savo naudos, pasitenkinimo ir t. t. — atžvilgiu. Meilė sau — tai kur kas daugiau. Kai ką nors myli, linki jam gera; kuo labiau myli, tuo didesnio gėrio linki. Kalbu apie didesnį gėrį, o ne apie didelį jo kiekį. Mylimiems žmonėms linkime pačių aukščiausių, pačių šviesiausių, džiaugsmingiausių dalykų. Nelinkime labai daug menko, priblėsusio džiaugsmo; linkime taip augti, kad jiems tektų didis džiaugsmas, kad lydėtų gyvenimo pilnatvė (išskirta mano — A. A.). Štai tokiu atžvilgiu reikia mokėti mylėti ir save.

Vienas dalykas mums labai kliudo mylėti save: kai kas mums kelia pasibjaurėjimą, nepatinka, dėl kai ko būna gėda. Jeigu norime save mylėti kūrybiškai, taip, kad iš tiesų taptume žmogumi tikrąjo prasme, įgyvendintume visas savo galimybes, turime priimti, tegu ir laikinai, visa, kas mumyse yra, nemėgindami rinkti, kas gera ar patrauklu, — visa, nieko nepalikdami nuošalyje. Kristus viename iš savo palyginimų kalba savo mokytiniams, manantiems, kad reikia išplėšti blogį ir liks tik gėris: ne, kviečius ir piktžoles žmonės palieka lauke augti kartu, kol bus galima juos aiškiai atskirti, kitaip, panorėję išrauti piktžoles, būtinai išrausite ir kviečius (Mt 13, 24–30).

Taip esti ir su mumis. Kartais turime savybių, kurios savaime nėra labai geros, tačiau jos — vienintelė mūsų gyvenimo atrama.“^[6]

Koks puikus paprastos, suprantamos ir visybiškos psichologijos įvaizdis; nuo jos galima „atsispirti“ ir ateiti iki gyvenimo pilnatvės, nedraskant asmenybės į geras ir blogas dalis, gerus ir blogus jausmus, gerus ir blogus norus, tačiau priimant save, žmones, pasaulį visą, „be jokių liekanų“… Ir šis paprastumas netrukdo gelmei ir mistiškumui.

„Galime […] išmatuoti prieštaros dalį mumyse pačiuose. Ėmęsi save tyrinėti, linkstame prie iš tiesų velniško samprotavimų būdo. Iš esmės jis yra toks: visa, kas manyje patrauklu, kas man patinka manyje, ir yra mano „Aš“. O tai, kas man atrodo bjauru, kas atstumia, ar tai, ką kiti laiko bjauriais ir atstumiančiais dalykais, kas kelia įtampą su aplinkiniais žmonėmis — tai suvokiu kaip dėmes, kaip kažką, kas atėjo iš išorės, tarsi prilipo iš šalies. Pavyzdžiui, žmonės dažnai sako: „Juk iš visos širdies siekiu gyventi geriau, tačiau aplinkybės daro mane kitokį“.

aplinkybės tik atskleidė, kad toks esate.

Netiesa, aplinkybės tik atskleidė, kad toks esate. Tarp Makarijaus, vieno iš Optinos vienuolių, laiškų yra keli rašyti pirkliui iš Peterburgo, kuris anksčiau klausė: „Mane paliko tarnaitė, ir vietoj jos man siūlo pasamdyti merginą iš kaimo. Ką man patartumėte — priimti ją ar ne?“ Vienuolis atsako: „Žinoma, reikia priimti“. Po tam tikro laiko pirklys vėl rašo: „Tėve, leiskite man ją išvyti, tai tikras šėtonas; nuo tada, kai ji čionai atsikraustė, nuolatos nirštu, nebeturiu jokios savitvardos“. O vienuolis atsako: „Nė nemėgink išvyti, tai Dievas tau iš dangaus pasiuntė angelą, kad pamatytum, kiek tavyje pykčio, kurio ankstesnė tarnaitė niekad nepajėgė iškelti paviršiun“.

Kiek daug kartų girdėjau per išpažintį: „Štai ir visos mano nuodėmės, — čia atgailaujantysis valandėlę stabteli, kad atsikvėptų (nuodėmes dažniausiai vardija greitai), ir gana sklandžiai puola įrodinėti, kad jeigu Dievo jam skirto gyvenimo aplinkybės būtų kitokios, tai apskritai neturėtų jokių nuodėmių. Tad kartais, kai žmogus, baigęs kalbėti, jau laukdavo išrišimo maldos, tardavau jam: „Apgailestauju, tačiau išpažintis — tai kelias susitaikyti su Dievu, bet susitaikymas turi būti abipusis. Todėl, prieš gaudamas išrišimą Dievo vardu, ar galite pasakyti, kad atleidžiate Jam už visą žalą, visą blogį, kurį jis jums padarė, už visas aplinkybes, kuriose Jis privertė jus būti ne šventuoju?“. Paprastai žmonėms tai nepatinka, tačiau tai tiesa ir tokia svarbi, tokia esminė: privalau priimti save visą tokį, koks esu. Tačiau elgiamės visai kitaip, jeigu manome, kad mes esame tai, kas gražu, o dėl viso kito kaltas Dievas (dažniausiai Dievas, o ne šėtonas, nes iš esmės Dievas turėtų sukliudyti velniui daryti pikta — bent jau mano atžvilgiu!).

Tad ką gi mums daryti?

[…] Su įkvėpimu yra pasakęs Joanas iš Kronštato savo dienoraštyje, kalbėdamas apie vidinę patirtį. Jis teigia, kad Dievas niekada neleidžia mums įžvelgti savyje blogio, jeigu nėra tikras, kad mūsų tikėjimas, mūsų viltis tokie stiprūs, kad ištvertų tokį matymą. Kol Jis mato, kad mums nepakanka tikėjimo, nepakanka vilties, palieka mus sąlygiškai nereginčius… Tačiau išvydęs, kad mūsų tikėjimas tapo stiprus ir gyvas, o viltis tokia tvirta, kad išsilaikys nesusvyravusi, pamačius savąją bjaurastį, Jis leidžia regėti tai, ką mato pats — bet tik sulig mūsų tikėjimu ir viltimi… Jis žino, kad dabar esu pajėgus įveikti problemą…

[…] Vidiniame gyvenime privalome išmokti žiūrėti protinga, įžvalgia akimi, kuo realistiškiau, su kuo gyviausiu dėmesiu tai medžiagai, kurią laikome rankose, nes tik iš jos galime statyti. Jeigu jūs — Petras, tai esate ne Antanas, ir kad ir kaip stengtumėtės, Antanu netapsite. Kartais sakoma: „Paskutiniajame teisme niekas tavęs neklaus, ar buvai šventasis Petras, bet klaus — ar buvai Petriukas“. Niekas nereikalauja, kad būtumėte tas, kas nesate, tačiau galima prašyti, galima net reikalauti, kad būtumėte savimi. Tai be galo svarbu: jeigu visapusiškai nepriimsite savosios medžiagos, nieko nesukursite. Nemanykite, kad lavindami protą, suvokimą, kitaip tariant, tik vieną savo individualybės pusę sugebėsite sukurti vientisą harmoningą žmogų. Kažkurią akimirką pastebėsite, kad nepajėgėte šito pasiekti, tačiau tuomet prieš save jau regėsite baidyklę, kažkokią nebaigtą statulą ir daugybę nepanaudotos medžiagos — ir viskas!

Štai čia prireiks tvirtybės ir tikėjimo. Tikėjimo pirmiausia ta prasme, kad, kaip jau minėjau, Dievas leidžia mums matyti tik tai, ką galime ištverti. Tvirtybės, nes tikrai nepatirsime malonumo, išvydę visą savo negražumą.“

Dievas leidžia mums matyti tik tai, ką galime ištverti.

„Tad turime du skirtingus, tačiau susijusius savęs pažinimo kelius: pažinti „Aš“ — individą, teigiantį save, priešinantį save kitiems, atmetantį ir neigiantį juos; tą „Aš“, kuris nenori matyti savęs tokio, koks yra iš tikrųjų, nes gėdijasi savo bjaurumo ir jo bijo; tą „Aš“, kuris niekada nepageidauja būti realistiškas, nes tai reikštų stoti prieš Dievo ir žmonių teismą; tą „Aš“, kuris nenori girdėti, ką apie jį kalba žmonės, juo labiau — ką teigia Dievas, Dievo žodis.

Kitoje pusėje — asmenybė, randanti pasitenkinimą, pilnatvę ir džiaugsmą tik atskleisdama savąjį pirmapradį, tobulą pavidalą, kuris atspindi ją tokią, kokia ji yra iš tiesų, kuris išsilaisvina, pražysta, atsiveria — kitaip tariant, tampa vis išoriškesnis ir kartu vis labiau naikina individą, kol pagaliau išnyksta bet kokia jo prieštara kitiems, bet koks savęs įtvirtinimas, lieka tik asmenybė — savastis, kurios esmė yra santykis. Asmenybė, kuri visada buvo tik meilės būsena to, kuris myli, ir to, kuris mylimas, dabar išsilaisvina iš individualumo varžtų ir pasiekia Dieviškosios Meilės harmoniją, aprėpiančią visus ir atsiveriančią kiekviename iš mūsų, kaip kituose, antruosiuose, pasauliuose, spinduliuojančiuose Dieviškąją šviesą.“

Nesunku pamatyti, koks didelis skirtumas tarp atskirumu, individualumu paremto žmogaus suvokimo, nukreipto į „Aš“, ir pravoslaviškojo, kur kas bendresnio, bendruomeniškesnio, drauge ir absoliutesnio, visybiškesnio vaizdinio, kurio centre — „Mes“, Dievas, dieviškasis matmuo.

Praktiniam sielos ir dvasios gydymui — terapijai psichoterapeutas, mano nuomone, pravoslavybėje, palyginti su „teorine psichologija“, gali rasti dar daugiau. Čia ypač daug konkrečios, betarpiškos, žmogiškos šilumos.

Pateiksiu kelis pavyzdžius.

„Prasideda nuo mažų dalykų: tiesiog išmokti matyti ir girdėti tą sąlygišką kančią, kuri gyvuoja aplink mus ir griauna svetimus gyvenimus. Ir staiga suvokti, kad jeigu tą kančią neša dviese, tai ji pasidalija perpus. Ir dar: nėra svetimos kančios, nes vienas kitam negalime būti svetimi. Pamenu, Šv. Trejybės vienuolyne ieškojau savo vietos prie stalo, o kažkuris iš vienuolių man tarė: „Sėskitės, kur norit!“. Atsakiau, kad nenoriu sėstis į svetimą vietą. Jis pažvelgė į mane nustebęs, nesuprasdamas, kaip čia galėtų būti, ir pasakė: „Juk čia svetimų nėra — visi mes savi!“

Yra toks pasakojimas apie vieną šventuolį, kuris meldė Dievą, kad jam atsiskleistų kiekvieno sutikto žmogaus blogis ir tada jis galėtų tam žmogui padėti. Kai Viešpats įvykdė prašymą, paaiškėjo, kad tai viršija jo jėgas, nes buvo dar menkai dvasiškai subrendęs, tad, išvydus blogį, žmogelį apimdavo siaubas, ir jis bėgdavo šalin nuo žmonių… Jaunasis šventuolis […] puolė prašyti seną vienuolį, kad išmelstų Dievą atimti šią regėjimo dovaną… Tačiau vienuolis atsakė: „Ne, ką Dievas davė, to neatims; tačiau prašysiu Jo, kad kiekvieną kartą, kai kitame žmoguje matai blogį, išgyventum jį kaip savą…“

Kaip viskas paprasta… Kaip paprasta — ir kaip sunku. Sunku atverti širdį ir ryžtis tapti beginkliam, pažeidžiamam. Sunku atsiduoti Dievui ir žmonėms; atsiduoti kartais ir su baime, su siaubu… Prisimenant apaštalo Pauliaus žodžius: Dievo galybė geriausiai pasireiškia silpnume (2 Коr 12, 9). Kad ir koks būtum nepajėgus — tik atsiverk, tik įsileisk į save gyvenimo alsavimą, kad tave pripildytų kaip burę, ir šis gyvenimo alsavimas nuneš tave ten, kur reikia — į Dievo Karalystę.

Kartais būna taip skaudu ir gaila: sėdite, tarkim, su ligoniu, su mirštančiu žmogum, kurį mylite visa savo meile, ir staiga pastebite, kad užmigote. Kaip galėjo šitaip atsitikti? Žmogus miršta, o aš užmigau — kūnas priveikė (išskirta mano — A. A.). Siela budėtų, o kūnas nepajėgė. Ne todėl, kad kūnas blogas, bet todėl, kad kūnas nėra persmelktas amžinojo gyvenimo ir negali išlaikyti manęs amžino gyvenimo lygiu.“

nejaugi norėtum, kad kiekvieną džiaugsmą man nuodytų mintis apie tai, kad kiekvieną akimirką jis gali būti sunaikintas?

„Bažnyčios tėvai senovėje sakydavo: Atmink esąs mirtingas. Kai šitai išgirsta šiuolaikinis žmogus, atsiliepia taip: nejaugi norėtum, kad kiekvieną džiaugsmą man nuodytų mintis apie tai, kad kiekvieną akimirką jis gali būti sunaikintas? Nejaugi visą gyvenimą turi lydėti siaubas dėl mirties, kuri staiga, nelauktai gali išsirinkti mane?.. Man atrodo (ir kalbu apie tai ne teoriškai), kad čia reikalas kitas. Jeigu negalime gyventi atsigręžę veidu į mirtį, tartum nuolat jausdami jos iššūkį, tai gyvensime kaip kokie šliužai, gal tik pusiau gyvi.

Žinote, vienas prancūzų rašytojas kažkuriame laiške sako: „Esu pasiruošęs laikytis savo įsitikinimų, tačiau tik iki kartuvių…“ Vadi­nasi, jis nėra pasirengęs laikytis savo įsitikinimų. Kai tik pasidarys per daug karšta, jis atsitrauks taręs: „Taip, žinoma, bet…“ Taip ir su kiekvieno mūsų gyvenimu. Jeigu nesame pasirengę mokėti už savo įsitikinimus ar nepasirengę tam, kad mūsų elgesys gali vesti iki mirties, tuomet gyvensime atsargiai, užgniaužę kvapą, kamuojami vidinės baimės — bet taip gyventi negalima, jeigu norime gyventi kūrybiškai… Tai kūryba, galinti kiekvieną iš mūsų paversti žmogumi, prilygstančiu Kristui, išauginti iki tikrojo Kristaus amžiaus, kaip sako apaštalas Paulius.“

Metropolitas Antonijus pasakoja apie vieną tikintįjį iš savo parapijos. „Pamenu, pačioje savo gyvenimo pabaigoje, kai jau buvo taip nusilpęs, sulysęs, kad negalėjo šaukšto pakelti iki burnos, o iškankintame veide buvo matyti tik didelės švytinčios akys, jis man tarė: „Tėve Antonijau, kūnu jau esu beveik miręs, bet niekada nesijaučiau toks tikrai gyvas, kaip dabar, nes visa, kas kamavo sielą — nuoskaudos, kartėlis, neapykanta… — pasitraukė“. Jame neliko nieko daugiau, tik gyvenimas, tačiau ne tas gyvenimas, kurį palaiko kūnas — tas jau buvo beveik pasibaigęs. Užtat liko gyvenimas, kurio niekas negali atimti: gyva siela, bendraujanti su Gyvu Dievu.“

Jame neliko nieko daugiau, tik gyvenimas, tačiau ne tas gyvenimas, kurį palaiko kūnas — tas jau buvo beveik pasibaigęs.

„Ir dar. Augdami, žengdami iš vieno amžiaus į kitą, ne tik paprastai išaugame… Kai kurios vaikiškos savybės mumyse turi sunykti, kad taptume paaugliais; kai kurios paaugliškos savybės turi sunykti, kad būtume jaunuoliai ar merginos. Mes ne vien tampame didesni — kai kurie dalykai tiesiog turi pasitraukti, antraip niekaip nesubręstume… Berniukui būti suaugusiam yra garbingiau, negu būti berniūkščiui, todėl jam negaila prarasti vaikiškųjų savybių; kodėl tuomet mes kitaip žvelgiame į tai, kad galime išaugti iš laikino būvio į amžinąjį?“

„Motina žinojo apie savo mirtį… Taip pragyvenome trejus metus, ir prieš pat mirtį motina man tarė: „Štai aš labai kenčiu, tačiau galėčiau kentėti šimtą metų, kad tik ilgiau gyvenčiau…“ Turiu be galo dėkoti Dievui, kad pasakiau jai apie mirtį, kad mirtis netūnojo tarp mūsų kaip vagis, kaip žudikas, galintis sugriauti viską, taip pat ir žmonių santykius; mirtis iškilo prieš mus — ir viskas išaugo sulig amžinybe. Kiekvienas žodis, judesys ar veiksmas siekė tokį mąstą“.

„Dažnai mums iškyla klausimas: mirė žmogus, kaip žemė gyvens be jo? Man atrodo, teisingas atsakymas toks, kad kiekvienas žmogus tarp kitų paliko pavyzdį ne žodžiais, o visa savo asmenybe ir gyvenimu; jis mums sako: jei grūdas nenukris į žemę ir nenumirs, jis nepaliks vaisiaus… Grūdas — tai aš, aš kritau į žemę ir miriau, o dabar jūsų eilė brandinti derlių. Kiekvienas jūsų ką nors rado manyje. Vienas pamatė tvirtumą, kitas — protą, trečias — atsidavimą… Gyvenkite tuo, ko iš manęs išmokote, ir tada mano gyvenimas — anksčiau tik vienas grūdelis — pražys dešimčia gyvenimų, ir kiekvienas brandins didesnį ar mažesnį, bet gausų mano gyvenimo derlių. Būkite mano tęsiniu…“.

Tikiuosi, kad ir dabar, ir po manęs tęsiama tūkstantmetė krikščioniškoji tradicija duos derlių ir Intensyviame Terapiniame Gyvenime.

Ir visose kitose psichoterapijos srityse.

Ir mūsų pacientai bus mūsų tęsinys.

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Sielos sveikimas appeared first on LAIKMETIS.

Mokytojai

Antanas Smalstys. Ne tiek pirmas, bet greičiau pats pirmiausias nepriklausomos, ikisovietinės Lietuvos psichiatras, tiesiogine prasme gyvenęs „tarp“ ir „su“ psichiniais ligoniais, dirbęs trijų psichiatrinių ligoninių direktorium, skyriaus vedėju… Ir aš trejus metus gyvenau su juo psichiatrinėje ligoninėje, kur mane bet kada galėjo pakviesti prie ligonio. Smalstys baigė Novorosijsko medicinos institutą. Stažavosi Vokietijoje, Šveicarijoje pas Eugeną Bleulerį… „Stažavosi“ sovietiniame lageryje… Apvažiavo tuometį pasaulį, norėdamas išvysti jį savo akimis.

Jeigu tėvo dėka suvokiau pašaukimą būti žmogumi ir gydytoju, tai Antano Smalsčio — būti žmogumi ir psichiatru…

Jis nerūkė, bet kišenėje visuomet turėjo cigarečių, kad galėtų pavaišinti ligonį, jei šis paprašytų. Kartą ligoninėje (ir mieste) baigėsi skutimosi peiliukai, ir jis atidavė savo atsargą… Mylėjo ligonius… Likdamas pats savimi, būdamas „ponas daktaras“, mokėjo būti lygus su psichiniais ligoniais ir — tai dar sunkiau — su jaunuoju kolega…

Negaliu tverti neaprašęs vieno epizodo. Juo labiau kad tas epizodas artimai siejasi su tais amžinai gyvais mano psichiatrijos ir psichoterapijos šaltiniais.

Kartą, Antanui Smalsčiui stovint šalia, ligonis manęs paklausė: „O tu kas toksai?“ Kaip įprasta, prisistačiau:

— Gydytojas.

— Tu — gydytojas? Š… tu, o ne gydytojas, — atrėžė ligonis.

Pamatęs, kad šiek tiek sutrikau, gal net įsižeidžiau, Antanas Smalstys šyptelėjo ir tarė: „Jeigu norite, tebus tai skirta man… Pažvelgus plačiau, ligonis būna teisus dažniau, negu mums, psichiatrams, atrodo… Jis serga 20 metų… Mes negalime jo išgydyti… Bet stengiamės. Ir kas gi mes tokiu atveju?.. Mus nuo ligonių, kaip, beje, ir nuo daugelio sveikųjų, skiria supratimo apimtis.“

Ir dar vienas epizodas. Kartą jis man patarė, kad per daug nesistengčiau suprasti žmogaus, vadovaudamasis vien jo liga.

— Koks yra žmogus „iš tikrųjų“, visų geriausiai parodo ne liga, o lageris… Tačiau tuo žmonėms užsiimti nedera…

Napoleonas Indrašius. Pirmasis hipnoterapeutas, iš kurio mokiausi ir kuris, lyg koks senovės Romos senatorius, nuolat man kartodavo, kad laikas kurti lietuvišką, originalią „mužikišką“ psichoterapiją… Ačiū jam už kantrybę!

Markas Burno. Rusų psichoterapijos Čechovas. Ir ne vien rusų. Susidraugavus su juo, neįmanoma netapti visos XX amžiaus rusų psichiatrijos ir psichoterapijos draugu. Per jį gyvai suvoki Piotrą Ganuškiną, Semion1 Konstorumą, vokiečių klasikinę psichiatriją ir psichoterapiją…

Vladimiras Murzenka. Savitas psichoterapeutas. Originalas. Iš jo mokiausi psichoterapinės drąsos ir ryžto. Mūsų profesijoje, XX amžiuje tai labai daug…

Kurtas Hoeckas. Iš jo mokiausi vokiško tikslumo, sistemingumo, organizuotumo, objektyvumo, mokiausi būti mokytoju… Man jis tapo tuo mokytoju, kurį turėjo galvoje Otto von Bismarckas, kai sakė, kad prancūzų ir prūsų karą laimėjo vokiečių mokytojas. Žinoma, pirmiausia jis buvo psichoterapijos ir organizavimo mokytojas. Šalia jo pasitaikydavo patirti netikėtų būsenų. Pavyzdžiui, buvau pasirengęs tapti vokiečiu… Laimė, tos būsenos greitai baigdavosi. Deja, neilgai buvau Kurto mokiniu… Tačiau štai jau 30-asis kasmetinis mūsų ligoninėje rengiamas seminaras daug kuo jam skolingas.

Žemai lenkiuosi Kurtui už tai ir už daugybę kitų dalykų… Visada prisimenu jo žodžius:

— Nesvarbu, kad viršininkai nežino, jog mes — didūs žmonės. Svarbu, kad mes tai žinome!

Arba:

— Mūsų laikais žmonėms iškyla ne tiek Edipo komplekso, kiek autoriteto problema.

Stefanas Lederis. Lenkų psichoterapeutas. Psichoterapinio bendravimo virtuozas.

Stanislavas Kratochvilas. Čekų psichoterapeutas. Psichoterapinių scenarijų meistras. Įkvepiantis psichoterapinės, darbo hipomanijos pavyzdys… Jei kartais mane darbas „įsuka“, tai nemaža kaltės dalis tenka jam… Amžinai būsiu jam už tai dėkingas.

Wolfgangas Kretchmeris. „Volfas“, prašęs manęs nuvežti jį į mišką Pamaskvėje, ten, kur prasidėjo jo pažintis su Rusija tolimais 1942-aisiais…

Žmonės, kolegos, profesiniame kelyje sutikti tarsi probėgšmais, atsitiktinai, tačiau pakeitę mano profesinį pasaulį, nieko iš jo neatimdami, bet suteikdami jam naują vaizdinį… Kartais, manau, jie patys to nė nepastebėdavo, nesuvokdavau ir aš, bet pasekmės būdavo milžiniškos, nors gal ir sunkiai įrodomos. Paminėsiu du ryškiausius atvejus, kurie tikriausiai bus aiškūs ir be vietos ar laiko konteksto.

1976 metai, Rytų Vokietija. Svečiuojuosi pas vokietį psichologijos profesorių Volkerį Heisę, jis už mane jaunesnis gal kokiais septyneriais metais. Rytą išeinu iš savo kambario ir matau: jis valo mano batus… Savųjų dar nepalietė…

— Kaip vyresniajam broliui, — šypsosi jis.

Pasijuntu esąs vokiečių akademikas…

2006 metai. Mano seminare Ivanovo mieste igumenas Eumenijus staiga sutrikęs nutyla ir paaiškina: „Vos nesikreipiau į jus „tėve Aleksandrai“… Jaučiuosi tarsi įšventintas į dvasininkus.

Tikriausiai reikia atkreipti dėmesį į išgyvenimo daugiaplaniškumą, taigi ir realumą. Nieko neprašiau… Matyt, nusipelniau… Gavau… Atsisakyti neįmanoma. Nepriimti neįmanoma… Heise jau jaučiasi esąs jaunesnis, mane suvokia kaip vyresnįjį brolį… Tikrai ne sovietinį… Eumenijus — dvasininkas. Turi aukštas pareigas ir valdžią. Abu jie gero būdo, malonės kupini. Iš jų gauni ne pasaulio gabalėlius, o visumą. Ne iš „antrų“ ir net ne „pirmų“ rankų, bet iš pirmojo asmens.

Pasaulis įgauna savo aukščiausią pavidalą, aukščiausią formą, savo tapatybę, savo veidą. Ir tai ne vien Volkerio ar Eumenijaus, akademiko ar dvasininko, vokiečio ar ruso veidas… Tai mūsų pasaulio veidas, kai materializuojasi mūsų dvasingumas, visiems regint ir liudijant… Per tokius žmones ir pasaulį, ir save imi suvokti betarpiškiau, visybiškiau, gyviau negu per atskirus pojūčius, jausmus, vaizdinius, žodžius, idėjas…

Žmonės. Bendra-darbiai. Ne draugai… Ponai… Greta jų ir tu — šio pasaulio darbų ponas, triūso ponas.

Žmonės. Bendra-darbiai. Ne draugai… Ponai… Greta jų ir tu — šio pasaulio darbų ponas, triūso ponas. Henas ir Galina Mikkinai, Grigorijus Ziceris, Galichanas Idrisovas, Viktoras Kaganas, Rimas Kočiūnas, Konstantinas Kovalionokas, Semionas Jeselsonas, Anatolijus Finskis…

Ir skyriaus darbuotojai: gydytojai, psichologas, medicinos seserys… Taip pat tikrieji kasdieniai ponai, drauge su manimi darantys tai, ko pats vienas nepadaryčiau… Arba padaryčiau ne taip laiku, ne taip vietoje, ne taip visybiškai, gydančiai, gyvai… Ačiū Dievui, jie ne angelai… Tai šildo ir teikia gyvybės.

Ir pagaliau pagrindinis mano — mūsų — psichoterapijos gyvybės ir vienovės šaltinis: pacientai, pacientai, pacientai — sergantys žmonės, žmonės su sergančia siela…

„Manajame“ XX amžiuje, suvokiant jį siaurai, buvo neįprasta kalbėti apie sielą net psichiatrijoje ir psichologijoje. Geriausiu atveju kalbėta apie psichinį gyvenimą, ir tai skambėdavo kaip psichiatrinis gyvenimas… „Psichas“, „psichinė liga“ skambėjo „normaliau“, negu „sielos liga“… Ir tik su tikrais sielos ligoniais buvo galima natūraliai kalbėti apie dvasinį skausmą, prislėgtą, sukaustytą dvasią, užtemusią sielą, sielos aklumą, kurtumą, silpnumą, tuštumą, sielos šilumą ir prošvaistę… Ir sielos atsiverdavo… Sielos, o ne pasąmonė… Ir be jokios hipnozės. Todėl, kad skaudėjo sielą, kad joje prisikaupė skausmo, todėl, kad normali sielos būsena — atvirumas… Normali dvasios būsena — „superlaidumas“. Ir „eiliniam“, ir „generolui“… Ir „ganomajam“, ir „ganytojui“… Dar normali sielos būsena yra kentėti dėl kito žmogaus, žmonių, artimų žmonių… Kentėti, kad iš-kęstum, kad pasveiktum, kad vertintum sveikatą, o tai įmanoma tik po kančios…

Niekada nepamiršiu, kai vienas iš pirmųjų Lietuvos asmenų, atsakydamas į mano klausimą „Ar seniai sielą paskauda?“, be jokios mano ar savo įžangos pasakė: „Nuo 1940-ųjų. Argi mes tikėjomės, kad šitaip pasisuks?.. Manėme, rusai kaip vyresnieji broliai padės mums, patars, palaikys, parems… Bus pagalbininkai… O jie… Tapo jau vyresniaisiais, o baisiaisiais… Su mūsų darbštumu tikrai būtume komunizmą pastatę!..“

O koks jis pasirodė esąs dėkingas visais atžvilgiais pacientas!.. Nes turėjo ir sielą, ir dvasią… Nepaisant 4 klasių išsilavinimo ir dar aukštosios partinės mokyklos… Jam prilygti galėtų gal tik kalėjimo viršininkas. Šis įsipareigojo, kad jei kada patekčiau į kalėjimą, tai bet kuriame SSRS kalėjime „gyvenčiau kaip karalius“… Manau, kai kas tuo suabejos. Esu tikras: tuo žmogum patikėtų…

Pacientas dvasininkas. Lyg ir nieko man nežadėjo. Tačiau tarsi tarp kitko tvirtai tarė matąs, kad Dievas man maloningas… Tai buvo, ne, tai yra įvykis, „šventė, kuri visada su manimi“… Jis tai kažkaip pasakė — tarsi paliudijo… Ir ne tik man, labiau mano pacientams… Pasakė kaip liudininkas, apie kurį sakoma: „Vienas geras liudininkas vertesnis dešimties gerų advokatų“. Ir tarsi niekada man jau nebereikia advokatų… Turiu tokį liudininką.

Dvasininkas seniai nužengė į geresnį pasaulį, tačiau ir liudijimą, ir liudytoją tebeturiu… Jis liko liudytojas čia, man, ir tapo liudytoju ten, daugumos akivaizdoje… Gerasis liudytojas. Palydovas. „Superlaidusis“ palydovas… Ištakos, kaip šaltinis, variklis, procesas…

Rengdamas straipsnį, neabejojau, kad privalau paminėti šį dvasininką, šį amžinai gyvą, gaivinantį, padedantį, pripildantį, dvasingą liudijimą. Lyg ir turėjo pakakti. Toli gražu: iš šio šaltinio trykšte trykšta ne prisiminimai, o vaizdai ir apsireiškimai… Negaliu nepasidalyti dar vienu.

Kiekvienas susitikimas su juo vos tik paskirtas tapdavo man sunkia našta, išmėginimu… Ir ne dėl dvasininko ligos: kaip tik šitai buvo lengva — juk tai mano profesija. Išmėginimu tapdavo susitikimas su asmenybe, su gyva, neribota, iki galo nesuvokiama, ir savo amžium, ir širdies platumu, ir dvasingumu aiškiai viršijusia mano galimybes… Jei susitikimą dėl kokių nors priežasčių atidėdavome, su palengvėjimu atsidusdavau. Tačiau vos prasidėdavo mūsų pokalbis, pasidarydavo lengva. Greta savęs jaučiau gerumo versmę… Susitikimo pradžioje tas lengvumas buvo ne mano, truputį vėliau — mūsų, po to — jau ir mano… Bet sutardavome dėl naujo susitikimo…

Nuo tada jau nebevengdavau sunkumų, susitikdamas su kitais pacientais. Tie sunkumai virsdavo gerumo ir kaitos šaltiniu. Nesidrovėdamas kraudavau tokią naštą kitiems pacientams, nesiekiau lengvos, malonios psichoterapijos.

Viliuosi, kad nemažai daliai mano pacientų susitikimai su manimi tapdavo panašūs į susitikimus su B. S. Tokių pacientų — dešimtys…

Sunkiau įsivaizduoti tuos tūkstančius pacientų iš „aukso vidurio“, juk be jų nesusidarytų ir ta „kritinė masė“, dėl kurios ir kasdieniame psichoterapijos darbe gali prasidėti „grandininė gyvenimo reakcija“.

Sunkiau įsivaizduoti tuos tūkstančius pacientų iš „aukso vidurio“, juk be jų nesusidarytų ir ta „kritinė masė“, dėl kurios ir kasdieniame psichoterapijos darbe gali prasidėti „grandininė gyvenimo reakcija“. Tie pacientai — tarsi žolė, be kurios šaknų nebūtų dirvos, sodo, miško, upelio… Būtų tik įkaitęs teorijos, ideologijos, psichoterapijos metodikų smėlis, kuriame ne tik šaltiniai, bet ir ištisos gyvenimo upės susigeria be pėdsako.

Žinoma, tai ne fizinė masė. Tai daugybė „kitų“, kurie būtini: palyginus su ta daugybe, buvo galima įsitikinti savuoju unikalumu, vientisumu, savuoju ir jų daugiamatiškumu.

Keletas tokių palaimą teikiančių ir tipiškų vaizdų.

Suskamba telefonas…

— Laba diena, daktare! Tai …, kuriam leidote ateiti pas jus kartą per pusę metų, kad daugiau pasitikėčiau savimi. Atrodo, galiu apsieiti paskambinęs kartą per pusę metų. Išgirstu jūsų balsą ir nurimstu…

Kitas pavyzdys. Po dvi valandas trukusio tyrimo sakau pacientui:

— Nerandu jums nieko reikšmingesnio, kas leistų nustatyti ligą… Šiaip visokios „smulkmenos“, kurių šiais laikais turi daugelis sveikųjų ir kurios paprasčiausiai „stimuliuoja dvasinį imunitetą“.

— Taip, — atsiliepia pacientas, — o kodėl kiti jau penkerius metus kažką randa?

— Ką gi jie randa?

— Na, nesako, bet vaistų visada paskiria…

— Vadinasi, ir jie nieko neranda, išskyrus jūsų padidėjusį nerimą dėl „smulkmenų“… Tačiau jei norite, pavaikščiokite pas mane kas 2-3 savaites. Stebėsiu jus…

Po penkių apsilankymų.

— Kaip, dar neradote?.. O aš radau! Ir nusiraminau. Ir žinote — gerai, kad pats radau, o ne jūs…

Dar vienas pavyzdys. Skambutis: „Daktare, tikriausiai manęs neprisimenate. Noriu jums padėkoti. Maždaug prieš metus norėjau patekti pas jus gydytis, o jūs pakalbėjote su manim penkias minutes ir nepriėmėte… Bet taip, kad supratau: jeigu jis manyje nemato pamišėlės, vadinasi, aš tik sau atrodau pamišusi. Ėmiau lyginti save su kitais… Jau pusė metų, kai esu sveika“.

Dar vienas skambutis.

— Atsiprašau, daktare! Man reikėjo išgirsti jūsų balsą… Sakė, kad jūs mirėte… Žinoma, nepatikėjau, bet man taip svarbu pačiai įsitikinti. Kadaise sakėte, kad gyvensiu ilgiau už jus, bet neatsimenu, kiek…

Atskira kategorija — tai pacientai kitapus „aukso vidurio“. Tie, kuriems negalėjome padėti, „nedėkingi“ pacientai, kuriems vis dėlto esame daug kuo skolingi ir pirmiausia už supratimą apie savo galimybių ribas. Tokių pacientų, laimė, turėjau pakankamai, nors ir ne tiek daug.

Jaučiuosi ypač skolingas tiems keliems pacientams, kurie kreipėsi į mane, į mūsų skyrių, norėdami pasirengti mirčiai, „mirti oriai“, „mirti be baimės“, „susitaikyti su pasauliu“, su artimaisiais… Drauge su jais išgyvenau „mirties laiką“ ir gyvenimo amžinybę…

Kita pacientų kategorija — tai tie, kuriems liga — gyvenimo būdas; tie, kurie be ligos negali jausti gyvenimo, negali bendrauti, sielos gilumoje nenori sveikti, nors nuo savo ligos gerokai kenčia, ir nori, net mėgsta gydytis… Jeigu juos gydysi „visą gyvenimą“, jie šlovins gydytoją, tačiau ims koneveikti ir keikti, jei šis pamėgins juos išgydyti „per prievartą“.

Kaip gydytojas nenoriai, bet kaip profesorius su džiaugsmu prisimenu simpatišką pacientę, kuri mane užjautė: kaipgi aš su „tokia milžiniška hipnoze“ nesusitvarkau su jos liga. Jai taip pat esu dėkingas už galimybę patirti ligos ir sveikatos tarpusavio ryšį, suvokti „gerą“ ligos įtaką ligonei, tos ligos liguistą įtaką man, „mano“ ir „jos“ hipnozės galios ir nepajėgumo išgyvenimą…

Psichoterapijos neįmanoma suprasti, nepatyrus iš kai kurių pacientų gausybės pretenzijų ir nedėkingumo.

Psichoterapijos neįmanoma suprasti, nepatyrus iš kai kurių pacientų gausybės pretenzijų ir nedėkingumo. Juo labiau kad dauguma ateina pas psichiatrus ir psichoterapeutus, laukdami ar net reikalaudami stebuklo, ir labai nusivilia. Lygiai taip ir mes, psichoterapeutai, iš jų ir iš savęs laukiame stebuklo ir esame nepatenkinti pacientais, savimi, kolegomis. Ir tuomet, kai stebuklas neįvyksta, ir net dar labiau, kai įvyksta, tačiau ne toks didelis, ne taip jau dažnai… Ačiū jiems už jų prablaivantį nedėkingumą, teikiantį ir mums tam tikrą teisę ir galimybę ištverti savo jau minėtą nedėkingumą, nepasitenkinimą.

ITG ištakoms negaliu nepriskirti ir kai kurių knygų, tiksliau, jų autorių, su kuriais kadaise ir tam tikra dalimi ir dabar jaučiu gyvą bendrumą. Išvardysiu juos ta eile, kaip jie mane veikė, daugiausia per pirmuosius 20 mano profesinės kūrybos metų.

Konstantinas  Platonovas. Žodis kaip fiziologinis ir gydomasis faktorius.

Vladimiras Bechterevas. Kolektyvinė refleksologija.

Aleksandras Jarockis. Idealizmas kaip fiziologinis faktorius.

Carlas Gustavas Jungas. Vėlyvos mintys. Atsiminimai, sapnai, apmąstymai. Apie šizofreniją.

Alfredas Adleris. Gyvenimo prasmė.

Sigmundas Freudas. Kasdienio gyvenimo psichopatologija.

Semionas Konstorumas. Psichoterapijos apybraižos.

Ernstas Kretschmeris. Apie isteriją.

Vasilijus Rozanovas. Neaiškumo ir neapibrėžtumo pasaulyje. Švietimo sutemos.

Levas Šestovas. Raktų valdžia. Ant Jobo svarstyklių.

Semionas Frankas. Gyvasis žinojimas. Žmogaus siela. Rusų pasaulėžiūra.

Nikolajus Berdiajevas. Naujieji viduramžiai. Apie savižudybę. Dvasios ir ciesoriaus karalystė.

Dmitrijus Merežkovskis. Ne taika, bet kalavijas. Ir kita publicistika.

Michailas Menšikovas. Laiškai artimiesiems.

Ivanas Iljinas

Williamas Jamesas. Pragmatizmas. Religinės patirties įvairovė.

Karlas Jaspersas. Bendroji psichopatologija.

Fiodoras Plevako. Kalbos teisme.

Sergejus Levickis. Laisvės tragedija.

Metropolitas Antonijus iš Surožo.

Eugenas Rosenstock-Huessy. Kalba ir tikrovė. Dievas verčia mus kalbėti.

Arkivyskupas Jonas iš San Francisko.

Bijau vardyti toliau… Juo labiau kad nepaminiu bent dešimties šiuolaikinių psichoterapeutų, kurių darbus anksčiau buvo sunku gauti ir kurie dabar labai populiarūs: Erichas Frommas, Miltonas Ericksonas, Lewisas Wolbergas, Carlas Rogersas, Carlas Whitakeris, Jamesas Bugentalis… Pats stebiuosi, kodėl jie nepaveikė manęs taip, kaip tikėjausi ir norėjau. Galbūt todėl, kad skaičiau juos ne savo gimtąja kalba, gal todėl, kad jie iš kitos kultūrinės terpės negu mano pacientai, gal tuo metu jau per daug turėjau to, kas sava, ir atsirado „imunitetas“ tam, kas „svetima“.

Visiškai nekalbu apie daugelį puikių psichoterapijos populiarintojų, kurie daro man įtaką per mano pacientų skaitomas knygas ir klausimus… Tikiuosi rasti jiems vietos, kalbėdamas apie biblioterapiją.

Dėkingumo šių knygų autoriams rodiklis: vidutiniškai už tas knygas mokėjau dešimteriopai daugiau, palyginti su kitomis knygomis; kai kurios buvo antikvarinės retenybės, kitas atgabendavo iš Lenkijos, Vokietijos, bet aš niekada nepasigailėjau mokėjęs didelę kainą…

Beje, sunku susilaikyti nepadėkojus mano bukinistams. Prisiminsiu vieną iš jų. Septintajame dešimtmetyje pasirodė pirmoji Sovietų Sąjungoje Carlo Jasperso knyga „Kuria kryptimi juda VFR?“ Kainavo ji tada gal pusantro rublio. Tačiau deficitas. Paprašiau savo bukinisto ją gauti.

— Ar greitai?

— Kuo greičiau, tuo geriau.

— Daktare, jūs taip praturtėjote?

— Kodėl?

— Jeigu sutinkate laukti tris mėnesius, jums ji kainuos 3 rublius. Per tą laiką knyga pro mane „praplauks“. Norėdamas gauti per mėnesį, turėsiu ją atskirai užsakyti, tada ji kainuos 5 rublius. Jeigu norite gauti per tris dienas, tada kaina — 50 rublių: pasiųsiu žmogų į Maskvą — žinau, kur ta knyga „padėta“…

Pasirinkau mėnesį…

Baigiant — du įvykiai, atspindintys mano psichoterapijos ištakas.

1965-ieji. Trisdešimties metų pacientas su kardiofobija. Kartą žmonių prisigrūdusiame troleibuse jam pritrūko oro, ėmė smarkiai plakti širdis. Jis turėjo išlipti. Nuo tada bijojo važinėti troleibusais. Bet jo maršrutas į darbą ir atgal — daug kilometrų… Aš — jau gana patyręs psichoterapeutas. Imuosi aiškinamosios, įtikinamosios psichoterapijos, taikau sugestiją, hipnosugestiją, hipnotreniruotę, treniruotę… Pacientui vis geriau, važinėja troleibusu vis daugiau stotelių… Bet negali pravažiuoti tos atkarpos, kur pirmą kartą ištiko baimės priepuolis.

Susimąstau. Kas slypi vienoje minutėje važiavimo troleibusu, vienoje realaus gyvenimo minutėje, jei tai „stipriau“ už 20 mano meistriško darbo valandų?

Susimąstau. Kas slypi vienoje minutėje važiavimo troleibusu, vienoje realaus gyvenimo minutėje, jei tai „stipriau“ už 20 mano meistriško darbo valandų? Kas yra išorinis gyvenimas ir kas — vidinis? Mano gyvenimas ir jo, paciento, gyvenimas? Kodėl save galiu įtikinti, o jo ne? Kodėl sau galiu įteigti, o jam ne? Kas yra liga? Kas yra sveikata? Kas yra vienovė, visuma, gydymas? Kas mūsų srityje atitinka imunitetą? Klausimai sau ir ligoniams…

„Metai, žmonės, gyvenimas…“

1980-ieji. Su trejų metų sūnumi vaikštinėjame kieme. Staiga lodamas prie jo puola mažas šunytis. Vaikas persigandęs bėga nuo jo… Stveriu sūnų ant rankų. Akimirksniu siaubą ir baimę pakeičia pasitikėjimas savimi, pranašumas. Sūnus triumfuodamas „iš aukšto“ žiūri į šunį… Silpnas „Aš“ virto galingu „Mes“… Ir man taip pat… „Akivaizdu — neįtikėtina“.

Silpnumo įsikūnijimas. Jėgos įsikūnijimas. Atskirumo, skirtybės ir vienovės įsikūnijimas. Ne ištirpimas, ne susimaišymas, ne sąmyšis, o skirtybė ir jos dėka tikra vienovė — maža ir didelė, vidinė ir išorinė.

Penkiolika metų, pasikartoję akimirkoje.

Akimirka, prilygstanti penkiolikai metų, galbūt amžinybei…

Ne karas, bet vientisas pasaulis.

Pasaulio priėmimas. Jo, savęs, mūsų išmėginimas…

Be skambių žodžių. Tačiau kiek tylių…

Plokštuma ir vertikalė.

Begalybė, tačiau ir apibrėžtumas.

Sveikata — vidinio pasaulio vientisumas, jo vienovė su išoriniu pasauliu.

Liga — šitos vienovės, jos pusiausvyros silpnėjimas.

Terapija, gydymas — vientisumo grąžinimas.

Psichoterapeutas — tarpininkas, mediatorius, padedantis siekti vienovės su savais procesais, savo siela, savo dvasia.

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Sielos ligos appeared first on LAIKMETIS.

Psichoterapeuto Roberto Petronio įžangos žodis

Jau praėjo 14 metų nuo pirmojo šios knygos leidimo, tačiau „Gydyti gyvenimu“ iki šiol yra pagrindinis ir didžiausias daktaro Aleksandro Alekseičiko tekstas, konceptualizuojantis keletą dešimtmečių kruopščiai tobulintą, nuolat praktiškai tikrinamą psichoterapijos būdą — Intensyvų terapinį gyvenimą (ITG). Galima rasti pokalbių su A. Alekseičiku, interviu įvairiomis temomis, tačiau jo paties tekstų apie ITG — vos keli. Pirmasis straipsnis pasi­rodė prof. ­Rimanto Kočiūno sudarytoje, dar 1999 m. išleistoje knygoje „Grupinė psichoterapija Lietuvoje“, tačiau stambiausias ir išsamiausias tekstas — šioje knygoje.

ITG — nepaprastai įdomi psichoterapijos koncepcija. Itin asmeniška, besiremianti savita pasaulėžiūra, giliu filosofiniu pagrindu. Šis psichoterapijos būdas taip glaudžiai susijęs su jo autoriaus asmenybe, kad sunku įsivaizduoti, kaip reikėtų jį perimti, išmokti, atkartoti.

Daug metų dirbau Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro psichoterapijos skyriuje, vadovaujamas A. Alekseičiko, dalyvavau organizuojant daugiau kaip dvidešimt kasmet vykstančių tarptautinių seminarų, stebėjau daugybę jo vedamų grupių. Taip pat teko matyti nemažai kolegų bandymų dirbti ITG principais, tačiau kaskart kamuodavo jausmas, kad visi mėginimai atkartoti A. Alekseičiko kuriamą terapinį gyvenimą baigiasi nesėkme. Esu daug mąstęs, ko išmokau iš ITG. Ilgainiui suvokiau, kad tai ne procedūra ar metodika, net ne psichoterapeuto laikysena ar buvimo su kitais būdas. Tai greičiau tam tikra pasaulėžiūra, siekis leisti žmogaus gyvenimui skleistis, pagalba jį išreiškiant, įveiksminant.

Daktaras Alekseičikas kartais mėgsta sakyti — „geriau būti pirmam nei geriausiam“. Ir tikrai jo biografijoje daug dalykų, kuriais jis buvo ir išlieka pirmas. Pirmas psichoterapeuto kabinetas Lietuvoje, atsivėręs dar 1967 metais. Pirmas stambus renginys, skirtas psichoterapijai, — seminaras, ilgainiui tiesiog imtas vadinti Balandžio seminaru, kurio istorija prasidėjo 1977 metais. Šis seminaras kasmet vyksta ligi šiol. Psichoterapijos skyrius (šiuo metu vadinamas Ribinių būsenų skyriumi) Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre, pirmas Lietuvoje, kur teikiama pagalba pagal psichoterapinės bendruomenės principus. A. Alekseičikas — pirmasis psichoterapeutas Lietuvoje, kuriam suteiktas Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardas. Tokį sąrašą galėčiau tęsti ilgai.

Intensyvus terapinis gyvenimas taip pat yra pirma Lietuvoje gimusi psichoterapijos koncepcija, gal net mokykla. Ištakomis ji siekia XX a. 8-ąjį dešimtmetį, kai radosi jau minėti kasmetiniai psichoterapijos seminarai. Ryškiausiai ITG atsiskleidė psichoterapijos skyriuje, kuris buvo įkurtas 1989 m. Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre. Ten, psichoterapijos bendruomenėje, atsirado erdvė iš esmės įgyvendinti tai, kas buvo iki tol plėtojama atskirose profesinėse grupėse ir seminaruose. Žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos, gaila, kad tokiu gyvu terapinės bendruomenės pavyzdžiu buvęs psichoterapijos skyrius šiandien yra išardytas. Iš pradžių netekęs savo psichoterapijos skyriaus pavadinimo (pervadintas Ribinių būsenų skyriumi), vėliau po truputį mažintas ir galų gale, panaikinus stacionarinės pagalbos galimybes, praktiškai liovėsi egzistuoti kaip terapinė bendruomenė.

ITG požiūris toks savitas ir itin asmeniškai nuspalvintas, kad nėra paprasta rasti jam vietą šiuo metu gyvuojančių psichoterapijos mokyklų ir metodų gausoje. Turbūt labiausiai šis psichoterapinės pagalbos būdas priartėja prie egzistencinės terapijos paradigmos. Greta medicinos ir psichologijos terminų kertinė vieta čia tenka ir tokioms filosofinėms kategorijoms kaip gyvenimas, tiesa, vienovė, laisvė ir pan. Išgirstume ir daug sąvokų, kurios dažnesnės ne psichoterapijos, o teologijos aplinkoje — tai siela, amžinybė, malda, stebuklas.

Apie daktarą Alekseičiką (taip jį vadina bemaž visi kolegos ir pacientai) tiek psichoterapijos bendruomenėje, tiek plačiau visuomenėje sklando nemažai mitų. Prisimenu, studentiškais metais girdėdavau kalbant apie gydytoją ir jo „kruvinąją“ psichoterapiją, apie jo vedamų psichoterapijos grupių metu ant kelių klupdomus žmones, griežtą ir net žiaurų elgesį su dalyviais. Vėliau, iš karto po psichologijos studijų universitete, pradėjau dirbti jo vadovaujamame psichoterapijos skyriuje ir per penkiolika metų patyriau, kas tuose mituose ir ganduose yra tiesa, o kas — pramanai. Darbas su daktaru Alekseičiku man nuostabiai liudijo, kaip gali derėti reik­lumas, griežtumas ir erdvė didžiulei kūrybinei laisvei.

Daktaras Alekseičikas savo nepakartojama charizma, kartais provokuojančiu, vos ne „chuliganišku“ elgesiu nevengia trikdyti aplinkinių, jei atmosfera formali, sausa ar perdėm racionali — nesvarbu, ar tai psichoterapijos skyriaus kasdiena, ar kokia konferencija, ar jo paties vedamas seminaras. Bet kurį vykstantį procesą, diskusiją, aptarimą jis drąsiai kreipia kokia nors netikėta linkme, siekdamas suteikti filosofinio ar gyvenimiško gilumo. Dėl to dažnai yra nemėgstamas, neretas jo vengia, kadangi šalia jo neįmanoma likti formaliam, oficialiam, tenka reaguoti taip pat spontaniškai ir gyvai, be išankstinio pasiruošimo. Tas pats ir psichoterapijoje. Sunku nuspėti, kur pasisuks seminaro ar grupės gyvenimas, kokie aspektai iškils kalbant apie vieną ar kitą dalyką.

Daktaras Alekseičikas moka meistriškai kurti ribines, įtampos kupinas, dažnai labai intensyviai išgyvenamas situacijas, kuriose iškyla esminiai egzistencinio pasirinkimo klausimai. Vargu ar tiktų vadinti jį nedirektyviu terapeutu. Gydyti gyvenimu A. Alekseičiko koncepcijoje reiškia tą gyvenimą kurti čia ir dabar. Ir jis visada savo pavyzdžiu aktyviai rodo, kaip būti su kitais. Gyvenimas daktaro Alekseičiko pasaulyje gyvas ir labai intensyvus, pilnas jausmų ir veiksmo. Čia mažai vietos nuoboduliui, lėtai bręstantiems procesams, ilgiems apmąstymams.

Aleksandro Alekseičiko psichoterapija neatsiejama nuo krikščioniškos pasaulėžiūros. Tikėjimui, dvasinei gyvenimo dimensijai joje tenka ypatinga vieta. Dirbdamas kartu matydavau, kad žmonėms, neturintiems asmeniško sąlyčio su tikėjimu ir religija, nėra paprasta priimti daugelį šio požiūrio aspektų. A. Alekseičikas nevengia religinių sąvokų, dažnai apeliuoja į dvasinius išgyvenimus, įveikiamas ligas ir sunkumus supranta per dvasinės dimensijos prizmę. Kartais susilaukdamas kai kurių kolegų kritikos, toks požiūris, kita vertus, randa kelius ten, kur psichoterapija žengia labai nedrąsiai, gal tik išskyrus kai kurias egzistencinės psichoterapijos koncepcijas.

Dar vienas labai svarbus ITG koncepcijos elementas yra psichoterapinė bendruomenė. Ši sąvoka tradiciškai susilaukia nedaug dėmesio. Psichoterapinė bendruomenė dažniausiai siejama su pagalba žmonėms su specifinėmis problemomis (tarkime, turintiems priklausomybių žmonėms). ITG koncepcijoje bendruomenė, tiesą sakant, apskritai užima centrinę vietą. Žmogus visada gyvena kartu su kitais, jo gyvenimas atsiskleidžia tik su žmonėmis ir jų akivaizdoje. Patirti ir suprasti save, o tada ir keistis žmogus gali tik santykyje su kitais. Tai „būtis pasaulyje“, kuria remiasi ir kurią tyrinėja visa egzistencinės psichoterapijos paradigma. Terapinės bendruomenės svarba ITG koncepcijoje atskleidžia gilią šio požiūrio sąsają su krikščioniška pasaulėžiūra per bendruomenės reikšmę krikščioniškame pasaulyje.

Tai tik keli aspektai, kuriuos man pasirodė svarbu paminėti, kalbant apie A. Alekseičiko nuveiktą darbą ir jo suformuluotos psichoterapijos esmę. Per trisdešimt metų nuo pirmos mano pažinties su daktaru Alekseičiku nuolat kalbuosi apie jį, jo metodą ir asmenybę su draugais, kolegomis, pacientais. Matau, kaip įvairūs žmonės pastebi skirtingas šios psichoterapijos ypatybes, kartais man netikėtas, apie kurias nerašo ir pats Aleksandras Alekseičikas. Todėl tikiu, kad naujas šios knygos leidimas padės dar giliau suvokti Intensyvų terapinį gyvenimą, atskleisti jo unikalumą ir vertę.

Įvadas

Norėčiau pasakyti, kad ne rašau, o liudiju apie savo ir mūsų psichoterapiją, tiksliau, psichoterapinį gyvenimą, praėjus 40 metų nuo pakankamai sąmoningos jo pradžios ir 20 metų nuo tada, kai savo psichoterapiją aiškiai apibrėžiau sau, kolegoms, pacientams… Nors iki šiol nejaučiu noro brėžti šios gyvenimo veiklos ribų. Kita vertus, suvokiu, kad tai būtina. Ar norėčiau keisti, perdirbti, perrašyti ką nors iš to, ką tuomet dariau, sakiau, liudijau? Ne. Galbūt tik papildyčiau, pripildyčiau ta patirtimi, veikla, turiniu, kurio mane pripildė tie metai, žmonės, darbai, gyvenimas… Man pačiam tai liudija apie mano darbo teisingumą, veiksmingumą, tikrumą. Liudija apie jo subjektyvumą, gyvumą… Tai subjektas, o ne objektas.

Noriu atkreipti skaitytojo dėmesį į mano rašymo ypatybes. Kartais atskiriu vieną ar kitą žodžio dalį, nes noriu pabrėžti jos prasmę, žodžių gyvumą, jų tarpusavio dinamiką. Pavyzdžiui, žodis „liudijimas“ (rus. с-видетельство). Tai ne tik žinojimas. Tai matymas (видение). Be to, tai matymas drauge su kažkuo (видение „c“ кем-то или чем-то). Juk vienas liudininkas — ne liudininkas. Tad liudiju, kad nenoriu nieko keisti ar iškeisti. Visa tai gyva. Visa tai gali keistis. Kadangi gyva, gali keistis savaime. Gali augti, tęstis, plėtotis, kurtis, keisti pavidalą, panašėti. Gyventi. Tai ypač įdomu, nes dirbau „negyvuoju laiku“, epochoje, kai visur dominavo kraštutiniai — idėjiniai, intelektiniai, kultūriniai, visuomeniniai, dvasiniai, sielos suvaržymai. Ir štai dabar pasirodo, kad, nepaisant visų ribų ir varžtų, kokių nors ypatingų, neperžengiamų savo darbo sienų nejaučiau. Greičiau jau ribos ne tiek ribojo mano darbą, kiek darė jį labiau apibrėžtą. Veiksmas, veikla, darbas teikia mums laisvę. Taip ir sunkumai daro mus laisvesnius, gyvesnius, aiškesnius, tikresnius, teisingesnius, išmintingesnius, labiau tikinčius Dievą, labiau juo pasitikinčius.

Veiksmas, veikla, darbas teikia mums laisvę.

Ką šiandien norėčiau papildyti, išpildyti, pagyvinti, atgaivinti, sudvasinti? Viską… Norėti nekenksminga, kenksminga nenorėti. Ypač jeigu norais gali nutiesti ribas. Kai pasitiki (tai teikia daugiau palaimos), kai ne pats įgyvendini savo siekius, laukimus, darbus, bet kai jie tarsi patys randasi, kai juos įgyvendina tavo bendra-darbiai, tavo bendro darbo dalininkai. Todėl šiandien, kaip ir visada gyvenime ir terapijoje, gydydamas tiesiu sau ribas, pasitikėdamas, tikėdamas, kad kiti šio darbo dalininkai draugaus su juo labiau nei aš pats. Nes jie kitokie. Jie papildys mano darbą kitokiu gėriu, dorybingumu, kitokiu laiku, kitokiu gyvenimu, kitokiais liudijimais.

Apsiribosiu tik nedaugeliu dalykų, tuo, kas svarbiausia, kas dar nenuveikta, dar neapibrėžta, bet ribos jau brėžiamos, vadinasi, jau aiškėja ir vaizdinys, ir poveikis, tiesa, kelias, gyvenimas… Tuo, kas, pasak apaštalo, įtikina esant nematomus dalykus ir padeda gauti norima. Dažnai kur kas daugiau nei tikėtasi.

Džiaugiuosi, kad apie gydymą gyvenimu, apie MANO, MŪSŲ būdą ir sugebėjimą gydyti gimsta tokia knyga, kurioje gydymo būdo autorius apimties ir, tikiuosi, turinio atžvilgiu užima kuklesnę vietą.

Tikiuosi, kad man pavyks užimti daugiau nematerialios, dvasinės, sielos erdvės. Ne vietos — erdvės.

Nematerialumas.

Neapibrėžtumas.

Nelauktumas.

Neįprastumas.

Tai žodžiai ir sąvokos, gana retos šiais laikais mūsų gyvenime, psichoterapijoje. Tačiau be erdvės nebūtų ir vietos, be nematerialumo nebūtų dvasingumo, be neapibrėžtumo — ribų, atramos, laisvės.

Manau, kad mano svarbiausias įnašas į psichoterapiją — padaryta pradžia, padaryta tiek, kiek leidžia jėgos, kad tai, kas neregima, neakivaizdu, įgytų pavidalą, vaizdą, kad persimainytų į tai, kas įžvelgiama, vaizdu, paveiku, kas tikra. Į tai, kas perspektyvu.

Kad atskirybės persimainytų ir susilietų į bendra. Dalys — į visumą. Statika — į judesį. Į judesį visumos, idealo link.

Kelias. Tikslas. Visuma. Gyvenimas.

Kaip realioje psichoterapijoje, taip ir knygoje pradedu su visumos viltimi ir galimybe. „Gera pradžia — pusė darbo.“ „Darbo siela.“ „Darbo dvasia.“ O vėliau — sielos, dvasios darbas.

Pacientų, „liudininkų“, „bendra-darbių“ darbas. Mūsų visų pakankama vienybė, vienovė — ir gydymas, išgijimas. Erdvės gali užtekti atskirybei ir atskirumui, tačiau taip pat ir laisvam bendrumui, vienovei. Kai akivaizdu, kad dalis — tik todėl dalis, kad egzistuoja visuma. Kad egzistuoja judėjimas visumos link. Kai tampa akivaizdus subjektyvus ir objektyvus gyvenimo paveikslas. Akivaizdus, nes jis veiklus. Jis veikia. Šio darbo dalyviai yra jo „liudininkai“ (с-видетели), bendra-darbiai, bendra-autoriai.

Savajame knygos skyriuje pirmą kartą mėginu aptarti pagrindines Intensyvaus Terapinio Gyvenimo kryptis. Aišku, tai įmanoma padaryti tik labai glaustai. Tačiau galima aprėpti terapinio gyvenimo visumą ir vienovę, įžvelgti jo širdingumą bei dvasingumą. Tuomet pavyksta šiek tiek labiau, nei įprasta teoriniuose samprotavimuose, suvokti tai, kas nesuvokiama…

IŠTAKOS

Yra toks išmintingas posakis, kad menas gyventi nėra sugebėjimas prie gyvenimo pridėti daugiau metų — tai sugebėjimas prie metų pridėti daugiau gyvenimo. Aš mėgstu pridėti ir amžinybę, ir dvasią. Ką galėtume padaryti, kad gyvenimu papildytume, pripildytume, sudvasintume mano, mūsų psichoterapijos ištakas?

Priminsiu, kad viskas prasidėjo nuo pastebėjimo, jog gyvenimo, realių sąlygų akimirkos susirgimo pradžioje gerokai paveikesnės, negu ilgos mano gydymo meno — dirbtinio meno — valandos. Susirgę žmonės atgydavo, pasidarydavo širdingesni, dvasingesni, drauge ir natūralesni, gamtiškesni. Teko gydyti kai kuriuos didelius viršininkus — jie tapdavo paprastesni, savesni.

Tokia psichinė, sielos, visuomenės — bendra ir individuali — patologija mane kaip gydytoją, psichiatrą, psichoterapeutą, vyrą, žmogų, sūnų ne tiek vertė, kiek skatino būti savimi, bet kitokiu, savarankišku, tačiau ir drauge (draugu…). Nebūti dalimi „Mes“, o saugoti šitą „Mes“ kaip savojo „Aš“ dalį. „Mes“ tarsi vienijo mano „Aš“, tačiau ne išoriškai, o iš vidaus. Jau po to, žinoma, ir iš išorės. Pacientas — dalis manęs. Aš dalyvauju jo gyvenime. Darbas — dalis manęs, o ne aš — darbo dalis. Ligoninė — dalis manęs, o ne aš — ligo­ninės dalis. Visuomenė, kultūra, istorija — tai mano dalys, o ne aš — jų dalis. Kiek didžiulių ir brangių dalių buvo ir tebėra manyje… Kiek bendrumo su pacientais. Kiek gyvenimų. Kiek gyvenimo. Tikro, paveikaus gyvenimo. Visa tai ne tik kaupėsi, bet ir gausėjo. Pacientai, mokytojai, kolegos, kuriems įprasta realybė — „prie lenkų“, „iki karo“, „prie caro“, „Stalino laikais“, „prie vokiečių“, „iki revoliucijos“, „po Kristaus“… Gyvenimo mokslai ir pamokos, ir kančios.

Darbas — dalis manęs, o ne aš — darbo dalis. Ligoninė — dalis manęs, o ne aš — ligo­ninės dalis. Visuomenė, kultūra, istorija — tai mano dalys, o ne aš — jų dalis.

Čia man prieš akis iškyla dar vienas mano pacientas ir mokytojas, kurio anksčiau neminėjau, — kunigas Bronius Strazdas (iš Salako Biržų rajone). Tokia mano „Aš“ dalis!.. Toks vienovės ir šventumo vaizdas ir įsikūnijimas! Toks artumas Žodžiui! Toks gyvenimas — ne nuo gimimo iki mirties, o nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo!

Taip jau susiklostydavo, kad kartu su savo pacientais siekiau ne tik atsilaikyti prieš šitą gyvenimą (nors pasitaikydavo ir taip), bet labiau atsistoti prieš jį, greta jo, dalyvauti jame, jo skausmuose ir negalavimuose, kaupti imunitetą, atsparumą, orumą.

Vientisas, gydantis, intensyvus, įtemptas gyvenimas. Toks pat ir gydymas. Nuo pat pradžių gana savarankiškas, turintis tvirtas šaknis, ne žodingas, juo labiau ne vien regimas, ne virtualus, kaip kad dabar sakoma.

Gana anksti įžvelgiau, praregėjau, per vargus įsitikinau, kad abstrakti terapija per „sąmonę, kuri yra pirminė“ — tik regimybė; tikrovė — tai sąmonė, kuri bendra, bendruomeniška, žmogiška, bet ne klasinė. Įsitikinau, kad tokia pat regimybė yra neapibrėžta, beribė pasąmonė, pretenduojanti į sielos vaidmenį, ir instinktai, mėginantys užimti Dvasios vietą.

Nors, aišku, daugeliui tai gali būti puiki treniruotė, medžiaga protui ir fantazijai miklinti, poilsis nuo realybės, atotrūkis nuo sąmonės ir visos esybės idėjiškumo. Tokiomis psichoterapijomis susigundo daugelis psichoterapeutų ir jų pacientų, puldami iš vieno kraštutinumo į kitą — iš sovietinės „racionalios“ psichoterapijos į iracionalumą. Ir ten jie netapo savi, ir čia nepavyks. Prisimenu Vladimirą Nabokovą: „Už psichoanalizę blogiau — tik bolševizmas!“ Laimė, persirgau ir viena, ir kita liga kaip skiepais nuo raupų, o ne pačiais raupais. Nors su kai kuriais pacientais rimtai negalavau, drauge su jais ir sveikau, išgyvendamas krizes, lyg su kokiu plaučių uždegimu.

Pasirodo, verčiau gyventi gyvai ir visapusiškai: ne idėjiškai, ne „sąmoningai“, ne „emocingai“, ne „aistringai“, ne „laisvai“, ne „pasąmoningai“… Ir sirgti, ir sveikti savaip, visapusiškai. Sirgti „su siela“, sutelkus dvasią. Sveikti taip pat.

Sirgti ir sveikti reikia ne tik su savuoju „Aš“, bet ir su „Tu“,„Mes“, „Jis“, „Ji“, „Jie“…

Panašios ir Intensyvaus Terapinio Tikėjimo ištakos ir istorija. Mano pacientų ir mano paties „komunistinis tikėjimas“ buvo laikraštinis, knygiškas, fariziejiškas. Be gyvo liudijimo. Be gyvo ryšio. Tikint, kad stebuklai — tik atsitiktinumas. Nedalyvaujant stebukluose. „Dieve mano!“ — kaip šūktelėjimas ar priežodis. O ne „Tėve!“, „Motina švenčiausioji!“, „Mano Tėve! Mano sūnau!“ Dievo man siųsti.

Tikėjimą reikėjo suvokti, paliudyti, dalytis juo kaip Tiesa, Keliu ir Gyvenimu. Tai — sunkus, varginantis darbas, tai — ir kančia.

Intensyvus Gydomasis Skaitymas — Biblioterapija. Kelias: nuo gyventojo šalies, kurioje skaitoma daugiausia pasaulyje, bet skaitoma tai, kas svetima — „velniaižin kas“, iki skaitančiojo tai, kas sava, esminga ir svarbiausia: liga, jos priežastis, kelias į ligą ir iš jos, į mirtį ir atgal, prie savų šaknų ir savų viršūnių.

Tikėjimą reikėjo suvokti, paliudyti, dalytis juo kaip Tiesa, Keliu ir Gyvenimu. Tai — sunkus, varginantis darbas, tai — ir kančia.

Intensyvi Terapinė Supervizija. Ne apžvalga, o bendras žvilgsnis. Bendras matymas — drauge su esančiuoju šalia, su siela, su dvasia…

Intensyvi Terapinė Bendruomenė. Nuo mažos grupės, šeimos iki psichoterapijos skyriaus. Nuo bendravimo su tolimais — prie bendravimo su artimais, atrandant save tarp artimų, atrandant artimuosius, atrandant save. Nuo žeidžiančiųjų prie pažeidžiamų. Nuo savęs žeidžiančio — prie savęs pažeidžiamo, sužeisto. Prie bendruomenės — sužeistųjų, bet sveikstančių. Nuo bendravimo — prie bendrabūvio. Nuo bendrabūvio — prie bendruomenės.

Toks yra abstraktus, moksliškas mano profesijos, mano kūrybos vaizdas. Negalėčiau tvirtinti, kad esu juo patenkintas. Turbūt tai geriausia, ką galiu pateikti. Bet čia tikrai daug ko trūksta…

Žinoma, psichoterapija — ne tik mano reikalas. Tai ir mūsų reikalas. Ir Dievo. Dievui brangus reikalas… Tačiau tas reikalas be galo asmeniškas. Toks, kuris negali būti be asmens. Tai viską persmelkiantis reikalas. Reikalas, kuris mane perveria nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo. Nuo man žinomų protėvių iki dar nepažįstamų įpėdinių. Nuo mokytojų — iki mokinių. Nuo tų, kas mokė mano mokytojus — iki tų, kuriuos mokys mano mokiniai. Persmelkia nuo mano pacientų tėvų, kurie netinkamai reiškė savo meilę, iki vaikų, kurie netinkamai priima jų meilę… Visko ir neišvardysi… Bet reikia paminėti kai ką itin asmeniška.

Kilmė. Apie protėvius, kuriuos pažįstu „iš pirmų lūpų“, kuriuos atsimenu, kuriais gyvenau ir iki šiol gyvas. Kilmė tiesiog pavydėtina. Proseneliai ir seneliai duoną užsidirbdavo sunkiu prakaitu ir ne tik sau, bet ir kitiems. Pavyzdžiui, senelis iš tėvo pusės turėjo 200 dešimtinių geros žemės. Turėjo ir valdžios. Ta gerąja prasme: valdžios, kuri nuo Dievo, nuo darbo. Valsčiaus, kaimo, fabriko mastu. Toks nuostabus materialaus turto ir valdžios derinys, nepražudęs jų net sovietų valdžios metais; tiesa, abu seneliai nesulaukė 1937-ųjų.

Jaučiu, kaip daug iš to, ką turiu valios, valdžios ir materialumo atžvilgiu, atėjo iš tenai. Instinktai, lankstumas, stangrus stuburas, rankų jėga ir lengvumas…

Dvasia, siela, protas, atmintis, jausmai, nuojauta, meilė, jautrumas, atsargumas, budrumas — tai jau labiau iš mūsų šeimos: tėvas, mama, sesuo, teta, dėdė. Mūsų šeima, nors ir mano. Pavydėtina šeima… Visi gydytojai, išskyrus tetą. Visada gyvenimo centre, problemų centre, ir svetimų daugiau negu savų.

Senelis iš tėvo pusės… Šeimininkas… Didžiulio kaimo seniūnas… Po revoliucijos dar iki visų kolektyvizacijų tarė savo keturiems sūnums: „Laikykit, kad ūkio jau neturime. Kad pardaviau žemę ir jūs galėsite įgyti išsilavinimą, aukštąjį išsilavinimą, kuris teikia asmeninį bajoro titulą… Tą, už kurį jūsų neužmuš ir kurio niekas neatims… Proto bajoro…“ Du sūnūs tapo inžinieriais. Du — gydytojais. Abu inžinieriai žuvo per karą. Abu gydytojai liko gyvi…

Tėvas. Stiprus valstiečių berniukas. Mokytojų seminarija… Pirmoji Minsko medicinos instituto laida su profesoriais iš Maskvos… Bendrosios praktikos gydytojas provincijoje. Chirurgas. Bendrosios chirurgijos ir topografinės anatomijos katedros asistentas. Profesorius. Lenkų, vokiečių ir sovietų koncentracijos stovyklų kalinys. Skyriaus vedėjas. Psichikos invalidų namų gydytojas… Glaudžiausias ryšys su labiausiai traumuota epocha stipriausios neuralgijos taškuose…

Tai tėvas man pasakė, kad jis kaip gydytojas dirbo su fizinių (taip pat ir sielos) traumų „maru“, o man tikriausiai teks sielos žaizdų maras… Tai jis man pasakojo, ko buvo laukta iš XX amžiaus ir ką jis atnešė. Kokie atrodė žmonės ir kokie jie buvo iš tikrųjų. Kokie pasirodė besą mūsų „sugebėjimai“.

Koks yra skirtumas tarp žodžių ir darbų.

Ir šioje blogio jūroje, demonų (anot Dostojevskio) karalystėje tėvas sugebėjo nekęsti tik vieno žmogaus. Galėjo širsti ant daugelio, dar daugiau žmonių mylėjo, buvo su visais kantrus ir švelnus… Ir gyveno gėrio vandenyne, kurį pats kūrė… Kūrė iš to, kas buvo „po ranka“ — iš blogio, kurio aplinkui buvo gausu… Darė stebuklus, kurių pats nelaikė stebuklais… Iš dalies todėl, kad jie atsitikdavo greta jo, prie jo, dėl jo… Atskleisdavo tai, ko šiaip niekas nebūtų pamatęs…

Pamenu, dar vaikystėje, ištikus kažkokiai vaikiškai silpnybei ar liūdesiui, tėvas man pasakė, kad galiu nesijaudinti: aš jau turįs nuopelnų „žmonijai“, jau išgelbėjęs ne vieną šimtą žmonių…

— Žinai, 1941 metais vokiečių pusėje, karo belaisvių stovykloje… Man blogai… Kitiems dar blogiau… Būčiau galėjęs kai kuriuos išgelbėti, jei būčiau susipratęs išsaugoti vieną kitą chirurginį instrumentą… Rodos, neįmanoma viso to išgyventi… Bet prisimenu tave, turintį gal pusantrų… Kaip tu ten be manęs… Ir išgyvenau… Tu mane išgelbėjai… Ar žinai, kiek paskui dar padariau operacijų? Kiek žmonių išgelbėjau?..

Savaime suprantama, gyvenant prie tokio šaltinio, man neliko nieko kita, tik susidomėti medicina ir pačiam imtis stebuklų…

Tai, ką dar prisimenu apie tėvą, nėra atsiminimai. Tai tikrai ištakos, nuolat mane veikiančios, net jeigu jų ir neatsimenu. Tai ne pradžia… Tai visų pradžių pradžia… Tai galimybių įgyvendinimas… Įgyvendinimas Dievo sumanymo, kurį tėvas pradėjo manyje ir su manimi, Dievui leidus, pradėjo tada, ir tai tebesitęsia amžinybėje.

Tebesitęsia taip, kad negaliu nepapasakoti dar apie keletą įvykių, nors galbūt norėčiau ir sustoti…

Gal po penkerių metų paklausiau tėvo, kodėl jis ne generolas? Juk karą jis pradėjo medicinos tarnybos papulkininkiu, karo ligoninės viršininku? Tėvas paklausė manęs, ar įsivaizduoju, kiek savų ir svetimų kareivių papulkininkis turi pasiųsti į aną pasaulį, kol taps generolu?

— Bet juk tu ne pėstininkų generolas?

— O ar žinai, kas yra priėmimo ir rūšiavimo punktas, kuriame privalai atrinkti, kurį gelbėti ir kurį pasiųsti mirti? Man bet kokios žvaigždės ant antpečių buvo per sunkios…

Praėjo dar kokie dešimt metų, ir paklausiau tėvo, kodėl jis — tik skyriaus vedėjas, o ne ligoninės direktorius.

— Man nereikia valdžios daugiau, negu turiu… Mano direktorius dirba pas mane chirurgu už pusę etato. Ir ne jis laiko valdžią savo rankose, o valdžia jį laiko. Kai tik valdžios bent šiek tiek daugiau, negu tau reikia, ji ima tave laikyti. Žinai, caras Nikolajus II nenorėjo būti sosto įpėdiniu…

Po kokių 30 metų, kai jau buvau patyręs psichiatras, o tėvas — pensininkas, „netinkamas“ stoti prie operacinio stalo, jis, norėdamas kuo nors užsiimti, nuėjo dirbti į psichikos invalidų namus. Kelis kartus lankiau šį „jauną“, „nepatyrusį“ psichiatrą… Ir kiekvieną kartą greta tėvo jausdavausi jaunas ir nepatyręs, ir gaudavau tėviškos — amžinos patirties dovanų.

Kartą jis pasakė: „Tikriausiai tu niekada nematei sielos. Einam, parodysiu. Tik apsivilk baltą chalatą… Mums prieš pusmetį atvežė 27 metų vaikiną. Proto išsivystymas — kaip 3–4 metų vaiko. ­Tėvai laikė jį namuose, kol patys nenumirė… Sesuo nepanoro su juo vargti. Kelerius metus pragyveno ten alkanas, sušalęs, troboje su gyvuliais… Tada nukreipė čionai. Čia jam šilta. Švaru. Priaugo 10 kilo­gramų. Žiūri televizorių… Iš namų jį išvežė du vyrai baltais chalatais. ­Pamatysi, ką darys, išvydęs mus.“ Vargšas vaikinas iš karto puolė prie mūsų, šaukdamas: „Namo… Namo… Namo…“

— Štai klausyk, žiūrėk: ne vien duona žmogus gyvas…

Stovėdamas šalia tėvo, ir išgirdau, ir pamačiau to vaikino sielą, ir savąją, ir tėvo, ir visą mūsų gyvenimą, ir pačią mūsų — gydytojų — profesijos esmę… „Ten Freudui veikti nėra ką“ — pamėgdžiojant Vladimirą Vysockį…

Ar buvo tėvas angelas? Ačiū Dievui, ne!

Turiu jam pretenzijų… Kaip ir jis — Dievui. Lyg ir neturėjau — nors jau 32 metai, kai jo nebėra, — bet vis dėlto turiu.

Tačiau angelas nebūtų sugebėjęs taip pažinti blogio. Asmeniškai. Ir taip versti jį gėriu… Ir mane šito išmokyti… Ir mokyti iki šiol… Kai man sunku, aš girdžiu, matau, jaučiu, kaip jis tokiu atveju pasielgtų…

Nebijau ligų… Nebijau senatvės… Matau, kaip su amžium tampu panašus į savo tėvą. Panašesnis, negu buvau vaikystėje. Ir tai mane džiugina…

Su mama sudėtingiau… Juk aš vis dėlto vyras… Iš dalies jos dėka toks, kaip tėvas, ir net savarankiškesnis…

Sunkiau kalbėti apie šalutines šaknis…

Dar sunkiau — apie šaknis, kylančias viršun.

Apie dukterį… Gal buvo ketverių, kai paklausiau, kodėl ji neklauso mamos, bet klauso manęs. Ji atsakė: „Juk tu — vyras…“ Pasijutau esąs toks vyras, koks nesijaučiau būdamas su tokiomis moterimis…

Iš sūnaus gavau visa tai, ką gavau iš savo tėvo, tik kitais atžvilgiais… Ne tik gilyn, bet ir aukštyn… Ne griaunant įstatymus, bet juos papildant, pataisant, pagyvinant.

Mano sūnus, būdamas 3–5 metų, tikėjo Dievą gyviau, tikriau negu aš… Geriau išmanė, koks jis — Dievas… Sužinodavau ir aš… Tai, ką gavau iš tėvo, tik jau kartu su juo. Bet vėliau pradėjau pamiršti… Koks jis — Dievas Tėvas? Ir Dievas Sūnus. Ir kas iš tiesų yra dvasiniai santykiai… Protu neaprėpiama, bet realu, paveiku… Ne „taškas ant linijos“, o susikirtimo taškas, koordinačių taškas…

Mano sūnus, būdamas 3–5 metų, tikėjo Dievą gyviau, tikriau negu aš… Geriau išmanė, koks jis — Dievas… Sužinodavau ir aš…

Kuo skiriasi „Aš“ vienatvėje ir „Aš“ su „Tu“, „Aš“ — „Savyje“ ir „Aš“ — su „Mes“…

Na štai, dabar galiu stabtelti. Pereinu prie materialesnių dalykų, prie materialiųjų ištakų.

Laikas. Gimiau 1940-aisiais. Atsimenu karą. Sirenas ir patį bombardavimą. Šaudymą. Vokiečius ir rusus… Belaisvius rusus ir belaisvius vokiečius… Karo psichologiją… Tikrus karo invalidus, luošius… Laimėtojus ir nugalėtuosius… Nugalėtus laimėtojus.

Eilės per naktis prie duonos. Laikai, kada automobiliai buvo tik kariniai… Laikai be knygų. Be radijo. Be televizijos. Be varpų skambesio. Laikai be 5/6 Žemės rutulio. Laikai be normalios praeities. Laikai be sekso. Be antibiotikų ir psichotropinių…

Ir laikai, kada visa tai įgyjama… Iš pradžių subjektyviai, individualiai, vėliau ir objektyviai, ir drauge, ir pasirengus įsisavinti, „su­siurbti“ viską „nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo“. Suvokiant kainą ir sutinkant ją mokėti. Juo labiau kad protėvių ir mūsų pačių jau tiek daug mokėta.

Baimė, kad kaina netaptų dar pragaištingesnė. „Kad tik nebūtų karo.“ „Materialusis idealizmas“… Suvokiau, kad priklausau XX amžiui, bet dar labiau — XIX ir XXI amžiams.

Vieta. Tėviškė — Minskas. Tėvynė — Vilnius. Žmonija — Vilniaus kraštas. Pašaukimas — šeimos profesija, amatas — gydymas.

Vidurinė mokykla. Rusų ir lenkų, gražiai provinciali, patriarchališka… Dviejų gydytojų vaikas — tarsi paveldimos bajorystės titulas ir pareigos.

Maža miesto biblioteka, kurioje per penkerius metus (nuo 8 iki 13) perskaičiau visas knygas. Žinoma, ne viską supratau…

Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas. Provincialus. Vos keli puikūs dėstytojai. Keletas originalių. Keletas psichopatų. Daug šiltų žmonių, iš kurių geriausia mokytis medicinos.

Nuostabios bibliotekos: universiteto, Mokslų akademijos, Medicinos… Buvo galima skaityti prieš keliasdešimt metų išleistą S. Freudą.

Darbo vieta. Provinciali Utenos psichiatrijos ligoninė. Utenos rajono ligoninė. Ideali vieta pradėti savarankišką medicinos praktiką. Puikūs vyresnieji kolegos: psichiatrai, terapeutas, chirurgas. Ir tiesiog stebėtina — abiejose ligoninėse puiki administracija… Vyresnybė… Iš tiesų su jais dariausi vyresnis…

Dmitrijus Križanovskis… Amžiną jam atilsį. Po jo buvo sunku blogai galvoti apie viršininkus ir pačiam būti blogu viršininku. Kadangi tai — provincija, iš karto tapau skyriaus vedėju… Jis mane įspėjo: nesitikėkit būti geru viršininku — dar nė vienas viršininkas negavo Nobelio medicinos premijos… Geras vidurinis ir jaunesnysis medicinos personalas. Požiūris į ligonius tarsi į namiškius… Pagaliau „tikri“, „konkretūs“ ligoniai, iš visų visuomenės sluoksnių: valstiečiai, darbininkai, mokytojai, milicininkas, kunigas…

Psichiatrijos klinikinė ordinatūra. Nuo 1967 metų darbas psichiatru, psichoterapeutu Vilniaus psichiatrijos ligoninėje. Pirmasis psichoterapijos kabinetas 1968 metais. Psichoterapijos skyrius 1989 metais.

Pirmasis SSRS autorinis seminaras psichiatrams, psichologams ir ligoniams — psichoterapijos išgyvenimas per savo patirtį…

Sostinės psichiatrija. Sostinės pacientai. Nuo „mužiko, kuris išmaitino du generolus“, iki ministro… „Geriau būti pirmuoju, negu geriausiu“…

Iš viso dveji metai keliant kvalifikaciją Maskvos, Sankt Peterburgo klinikose… Pusmetis psichoterapijos stažuočių Rytų Vokietijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje…

Daugiau kaip šimtas psichoterapijos seminarų Rusijoje, Baltijos kraštuose, Ukrainoje, Kazachstane… Ten iki šiol ir mokau, ir mokausi…

Iš pradžių specializacija — racionali, įtikinėjimo psichoterapija, vėliau — hipnosugestija, trenažas, seksualinė, šeimos, grupinė psichoterapija, biblioterapija, psichoterapija terapinėje bendruomenėje… Savos kryptys — intensyvus terapinis gyvenimas, intensyvus terapinis tikėjimas, intensyvi supervizija, intensyvi terapinė kalba.

Dabar paplito posakis: „sėkmės paslaptis“ — atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku… Pasitaiko ir taip… Laimė, man taip neatsitiko. Laikai net ir mano protėviams nepavydėtini… Vietos — istorija čia ne kartą riedėjo tarsi volas. Materialinės sąlygos — aulinius batus nešiodavo dešimtmečiais ne iš įsitikinimo, o todėl, kad kitų nebuvo. Ideologija — vienintelė teisinga, todėl „aulinė“.

Mano laimingą asmeninį ir profesinį likimą lėmė žmonės, tokie, apie kuriuos sakoma „geras žmogus“.

Mano laimingą asmeninį ir profesinį likimą lėmė žmonės, tokie, apie kuriuos sakoma „geras žmogus“ — kaip geras vaikinas, geroji moteris, geruolis, geraširdis, patikimas, Dievo siųstas, Dievo duotas… Kartais galvoju, kad tiek daug ir tokių gerų žmonių aplinkui buvo todėl, kad kaip tik laikai buvo pikti, atrodė — beviltiški. Mums neliko nieko kita, kaip veržtis aukštyn, dalytis gerumu ar bent gailėtis, atgailauti. Dažnai man skambėdavo Bulato Okudžavos „Malda“:

Viešpatie, mano Dieve!..

Dosniajam duok poilsio

Bent iki galo dienos.

Duok mums visiems po truputį

Ir nepamirški manęs.^[1]

Žmonės turėjo ne kažin kiek. Visais atžvilgiais. Ne tik materialiai. Materialiai apskritai buvo vargas, dažnai — skurdas. Tačiau tai, ką žmonės turėjo, buvo tikra, sava, užgyventa, ne „iš antrų rankų“, nepirkta, „savo daržo“, gyvenime išpuoselėta, išauginta…

Tuo, kas sava, „nepirkta“, žmonės dosnūs. Jiems norisi dalytis „užgyventu geru“… Juo labiau kad visur tvyrant „skurdui“, ne tiek daug ir buvo to „gero“ pirkėjų. Jį suprantančių ir vertinančių — dar mažiau. Ypač tarp mūsų profesijos atstovų.

Žmonės davė man tiek daug, kad visą gyvenimą jaučiuosi nedėkingas, neatsidėkojęs… Mūsų sudėtingoje, sielos profesijoje tik ilgainiui suprantame, kiek esame gavę ir kaip dar kadaise turėjome būti dėkingi už dovanas, dovanotas iš širdies, iš sielos; o kiek dar vėliau… Tik štai kokia problema: kaip galiu išreikšti jiems savo dėkingumą, jeigu nesugebu jų, mano praktiškųjų mokytojų, net išvardyti? Galbūt tik simboliškai, vos pora žodžių kai kuriuos paminėdamas ir save tramdydamas, kad neprirašyčiau tiek daug, kiek apie tėvus…

Turiu labai daug psichiatrijos ir psichoterapijos krikštatėvių… Jiems teko gerokai vargti, nešiojant mane kaip savo kryžių… Ir pats daugelį „nešu“ iki šiol… Ir, ačiū Dievui, ne visuomet mano nešulys lengvas… Ir niekuomet nenorėjau jo nusimesti…

^[1]        Pažodinis vertimas.

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Suvokti tai, kas nesuvokiama appeared first on LAIKMETIS.

Jeigu tavo nuotykis jau atvedė tave iki čionai ir jeigu tau dabar pasitaikytų proga kam nors kalbėti apie prisikėlimą, iš savo pašnekovo akių suprasi, kad tai, ką sakai, nėra tušti tauškalai.

Iš prancūzų kalbos vertė Inga Barbora Kazakevičiūtė

The post Sutark su Dievu appeared first on LAIKMETIS.

Savo paties ar artimųjų akyse pasirodysi lyg laukinis. Galbūt liksi nesuprastas. Bet kas tavęs prašo apyskaitų? Neprašo jų nė Tasai, kuris tavęs ieško ir laukia.

Iš prancūzų kalbos vertė Inga Barbora Kazakevičiūtė

The post Lik laisvas appeared first on LAIKMETIS.

Susipažinai su bendrakeleive, kuri lydės tave visą kelią su Dievu – tai pagunda. Palauk! Nevadink pagunda ar išmėginimu visko, kas tau nuo šiol nepatiks. Dievo ieškojimo kely tikroji pagunda mums yra reali kliūtis, o ją galima paversti tramplinu.

Iš prancūzų kalbos vertė Inga Barbora Kazakevičiūtė

[1]    Plg. Ps 41, 9.

The post Atpažink pagundą appeared first on LAIKMETIS.

Leisk Jam pačiam paruošti tave susitikimui. Gatvėje atsipalaiduok, mąstyk apie Jį, sakyk Jam „taip“, tapk „taip“. Nekvaršink galvos, tiesiog sutik. Tai, ką tau patariu, nėra lengva, ir pradžioje turėsi kovoti. Grumkis, kad tavo „taip“ tikrai būtų „taip“.

Iš prancūzų kalbos vertė Inga Barbora Kazakevičiūtė

The post Tapk „taip“ appeared first on LAIKMETIS.