Žvilgsnis į praeitį. Pirmoji krikščionių rašytoja keliautoja Egerija, Šventąją Žemę lankiusi 381–384 m., dienoraštyje išsamiai aprašė Didžiosios savaitės apeigas, bažnyčias, maldas ir dalyvius Jeruzalėje. Čia gyvenę krikščionys jautriai išgyvendavo Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo minėjimus, kuriuos stengėsi susieti su tikrų įvykių vietomis. Ji pasakoja, kad ketvirtadienį yra laikomos dvejos Mišios: vienos Kankinių bazilikoje vidudienį, užbaigiant gavėnią, o antrosios – Kryžiaus papėdėje, Golgotos Kalno bazilikoje, minint Eucharistijos įsteigimą. Šv.  Jeronimas (347–420) savo raštuose pamini, kad Didysis ketvirtadienis Romoje skirtas nusidėjėliams Susitaikinimo sakramentui priimti.

VII a. atsiranda vidudienį trečiosios šv.  Mišios. Popiežius tądien Laterano bazilikoje švęsdavo „Viešpaties Vakarienės Mišias“, kurių metu šventindavo krizmos, ligonių ir katekumenų aliejus, o vakare kunigai aukodavo šv.  Mišias Paskutinei Vakarienei paminėti, kuriose nėra Dievo Žodžio liturgijos, jos pradedamos iškart nuo aukojimo. Panašią tvarką mini ir Gelazijaus apeigynas V a. pab., kai pirmosios šv. Mišios aukojamos už nusidėjėlių susitaikinimą, antrosios – aliejų šventinimui ir trečiosios – Viešpaties Vakarienei paminėti. Pastaruoju metu popiežius plaudavo savo namų tarnams kojas. Tokia tvarka paplinta visoje Vakarų Bažnyčioje, tačiau aliejų šventinimo Mišios su kojų plovimo apeigomis buvo aukojamos tik vyskupų katedrose. 1556 m. popiežiui Pijui V uždraudus celebruoti šv.  Mišias popietiniu laiku, Didįjį ketvirtadienį jos buvo aukojamos tik rytais ir tik vienos; po jų likusi diena buvo skiriama Švč. Sakramento adoracijai. 1955 m., keičiantis liturginei tvarkai, vėl buvo atkurta senųjų amžių tvarka: rytais katedrose vyskupas, apsuptas savo kunigų, aukoja aliejų šventinimo šv. Mišias, vakare bažnyčiose laikomos Paskutinės Vakarienės Mišios , minint Jėzaus vakarienę žydų Paschos metu.

Ką darysiu Didįjį ketvirtadienį? Ateisiu į mano vyskupijos katedroje aukojamas rytines šv.  Mišias, kurių metu vyskupas šventina aliejus. Visus metus šie aliejai bus naudojami teikiant Krikšto, Sutvirtinimo, Kunigystės šventimų ir Ligonių sakramentus. Visus kunigus, susirinkusius melstis kartu su savo vyskupu, lydėsiu nuoširdžia malda, klausydamas, kaip jie atnaujina kunigystės pažadus. Šios šv.  Mišios yra vyskupijos dvasininkų vienybės ir bendruomeniškumo ženklas. Vakare dalyvausiu Paskutinės Vakarienės Mišiose. Būtent šiandien, klausydamas skaitinių, įsivaizduosiu, kad Jėzus priklaupia prie manęs ir kiekvieno žmogaus, plaudamas kojas. Leisiu Viešpačiu prisiliesti prie skaudžių, dažnai intymių, o gal ir gėdingiausių, neretai „labai nešvarių“ mano gyvenimo akimirkų, mano neramios širdies. Pilnas dėkingumo Dievui už Eucharistiją ir Kunigystės dovanas, priimsiu Komuniją, leisiuosi būti perkeičiamas ir pripildytas dieviškos meilės, tiesos ir ramybės.

Apsilankęs bažnyčioje, švenčiamoje liturgijoje susidursi su nekasdieniais simboliais:

1. Nutilę varpai ir varpeliai  – giedantGarbės himną, skambinama visais varpais, o jį baigus, nutils jų skambesys iki Velyknakčio. Girdėsime patarnautojus leidžiant mažiau malonų garsą – kleketuojant. Bažnyčia nutyla, nes žino, kad Kristus yra išduodamas ir įkalinamas.

2. Kojų plovimas – dar vadinamas lot. „mandatum“ (t. y. „įsakymas“: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte“, Jn 13, 34), primenantis Jėzaus kojų plovimą apaštalams. Parodo Viešpaties nusižeminimą ir norą tarnauti. Įprastai tai daroma dvylikai vyrų. Tačiau popiežiaus Pranciškaus pavyzdys rodo, kad tai nėra vienintelis scenarijus. Šventasis Tėvas pradėjo plauti kojas ir moterims, net musulmonams. Dievo kulto kongregacija leidžia vietos vyskupui pačiam tvarkyti taisykles šiuo klausimu.

3. Švč. Sakramento pernešimas į garbinimo altorių. Procesijoje giedamas šv. Tomos Akviniečio himnas Švč. Eucharistijos garbei. Pagal dabartinę Bažnyčios liturginę mintį, tai nėra nei Kristaus kapas, nei altorius, prieš kurį atliekama įprasta nuolatinė adoracija. Tai laikas „būti ir budėti įsitraukiant į velykinio slėpinio šventimą, persmelktą Paskutinės Vakarienės Mišių dvasia“ (br. L. Skroblas OSB).

4. Nudengtas altorius, išnešti kryžius, žvakės ir mišiolas  – ženklas, simbolizuojantis vakarienės pabaigą, taip pat ir Jėzaus nuplėštus drabužius ir apleistumą.

5. Atidarytas ir tuščias tabernakulis – visa tai sukuria kančios nuotaiką, kreipiant mūsų akis į laukiantį mirties nuosprendžio Jėzų. Tai padeda mums prasmingiau pasiruošti Viešpaties Kančios pamaldoms, kurių metu pagerbiamas kryžius*.

The post Kun. Valdemar Širvinski. Didysis ketvirtadienis appeared first on LAIKMETIS.

„Dievo Dvasia ant manęs, kadangi mane Viešpats yra patepęs“ (Iz 61, 1).

Pateptasis – tai ne tik Jėzus apibūdinimas, tai yra pagrindinis Jo titulas. Kristus graikiškai reiškia pateptasis. Mesijas hebrajiškai reiškia pateptasis. Ir jis pats prisistato kaip tas, kuris pateptas Šventąja Dvasia. Nuo Senojo Testamento laikų aliejais patepami kunigai, pranašai ir karaliai. Jie yra paskirti ir įgalinti vykdyti Dievo jiems suteiktą misiją.

Šiandien šventinsim aliejus, kad turėtume įrankius teikti sakramentus Dievo tautai. Bet tas įgalinimas yra ir perkeltinis. Aliejais bus patepamas Anglijoje karalius Karolis III gegužės mėnesį. Tie aliejai, kurie bus naudojami karūnacijoje, specialiai buvo pašventinti graikų ortodoksų ir anglikonų vyskupų Kristaus kape Jeruzalėje.

Aliejai yra skirti įgalinti mus, kad galėtume savo gyvenime vykdyti Dievo valią. Kaip Jėzus, kuris atėjo vykdyti Tėvo valią, o ne savąją. Dievas nuo seno naudoja įvairius įrankius, kad mes, kaip bendradarbiai, galėtume įvykdyti misiją, kuri mums yra suteikta.

Sakramentams naudojama duona ir vynas, aliejus ir vanduo. Bet svarbiausia – tai yra Šventosios Dvasios veikimas, kuris perkeičia duoną ir vyną. Perkeičia ir įgalina mus pačius. Krikštu žmogus yra perkeistas tapti Dievo vaiku. Kunigystės šventimuose, rankų uždėjime, maldoje, aliejų patepime mes buvome perkeisti būti Dievo kunigais, vykdyti labai ypatingą misiją – vesti Dievo tautą ir kartu su ja keliauti Dievo karalystės link. Esame paženklinti ir įgalinti.

Eucharistinėje maldoje kartojasi frazė „Šventosios Dvasios galia“. Ta galia graikų kalboje yra dynamis (gr. δύναμις), šį žodį mes geriau žinome savo kalba kaip „dinamitas“ – sprogimo galia. Mes pamirštame, kad mes ją nešame viduje. Visi krikščionys, bet ypatingu būdu – kunigai. Tas patepimas, kurį mes gavome – mus perkeitė.

Žinome tris Sakramentus, kurie palieka neišdildomą žymę – krikštas, sutvirtinimas ir kunigystė. Jie yra mums skirti, kad mes eitume šventumo keliu ir vestume Dievo tautą šventumo keliu. Būtina, kad nepamirštume, jog tuo keliu eidami (kaip išgyvensime per ateinančias dienas), mes irgi nešame mums suteiktą kryžių, mes nešame kartu su Jėzumi jo kryžių. Negalime pamiršti, kad mes tai darome ir tą galią nešame moliniuose induose – mūsų žmogiškume ir mūsų silpnume. Mums reikia tų pačių Sakramentų, kuriuos teikiame kitiems, kad liktume ištikimi savo pašaukime.

Šiose Mišiose neužilgo atnaujinsime kunigystės pažadus. Tą darome nešdami ir savo nuodėmes, savo neištikimybes kelyje, kuriuo einame. Ir mes nesame pirmi. Šį vakarą, paskutinės vakarienės Mišiose, prisiminsime didžiulę išdavystę, kurią padarė vienas iš apaštalų – Judas. Atsiminsime, kaip Petras iš baimės išsižadėjo paties Jėzaus. Bet Jis nepalieka mūsų vienų.

Kaip ir Petrui po Prisikėlimo Jėzus užduoda klausimą „ar mane myli“, taip ir šiandien, atsiliepdami į mūsų kunigystės pažadų klausimus, savo noru išreiškiame: taip, Jėzau, tu žinai, kad aš tave myliu – nepaisant savo klaidų, savo silpnumų. Ir tuo pačiu mūsų santykis su Juo keičiasi. Pora santuokoje kasdien atnaujina pasiryžimą vienas kitam nepaisant sunkumų, bet jų tarpusavio meilė keičiasi metai iš metų. Taip ir mes einame kunigystės kelyje. Mūsų santykis su Jėzumi irgi keičiasi, auga, gilėja.

Atnaujinant pažadus šiandien – mums vienas iš svarbių priminimų, kad ne tik mes sakome Jėzui: žinai, kad aš tave myliu, – bet ir Jis primena mums, kad Jis mus myli, kad Jis mus pasirinko šiai misijai pagal savo valią, o mes sutikome eiti tuo keliu. Ir aš kaip jūsų vyskupas noriu šiandien dar kartą jums padėkoti, kad nežiūrint sunkumų, nežiūrint nuovargio, kas dieną atsikeliate ir pasakote Jėzui „Taip“. Toliau tarnausiu, nes, Viešpatie, žinai, kad tave myliu.

Klausimų šiandien mažiau nei šventimų dieną: ar norite atnaujinti, ar norite dar labiau susivienyti su Viešpačiu Jėzumi? Jis traukia mus vis giliau į santykį su Juo. Tai, kas buvo pasakyta apaštalams per paskutinę vakarienę, yra taikoma ir mums: Jus aš draugais vadinu.

Mes esame kviečiami ne tik būti tarnais, mes esame kviečiami būti artimais Jėzaus draugais. Tai reiškia, su juo kasdien nešti kryžiaus naštą, bet kartu nenuleisti akių nuo Prisikėlusiojo šlovės spindesio ir jo mums teikiamos ramybės.

Santykis su Jėzumi yra pirmas dalykas, o tai, ką mes darome Dievo tautai – yra antrasis: aukoti Mišias, kitas pamaldas, skelbti Dievo žodį, nuoširdžiai rūpintis sielomis sekant Kristaus pavyzdžiu.

Iš artimo santykio per maldos gyvenimą esame kviečiami drąsiai žengti į dvasinės kovos lauką ir rūpintis sužeistaisiais, dažnai karo lauko ligoninės sąlygomis, kaip mini Šventasis Tėvas. Būti, kaip giedosime prefacijoje, pasiruošę gyvybę už Kristų ir žmonių išganymą atiduoti. Tą mes pasižadėjom savo kunigystės šventimų dieną, tą mes atnaujiname ir šiandien.

Patepti būti kunigais, aukojančiais auką, ir patys būdami ta auka, užtardami maldoje ir teikdami sakramentus. Mes patepti būti pranašais, mokytojais, Dievo Karalystės šaukliais. Mes esame patepti tarnauti.

Šiomis dienomis išgyvensime naujai Velykų slėpinį ir tai mums primins, kad giliausioje tamsoje negalime pamiršti, kad Šviesa nugali. Kad Šviesa nugalėjo tamsą, kad Kristus nugalėjo mirtį ir duoda jėgų Šventosios Dvasios galia vykdyti mums patikėtą krikščionio ir kunigo misiją. Atverkime savo širdis, kad Viešpaties dvasia ir jo galia atnaujintų mūsų kunigystę šiandien. Ir atnaujintų Šventosios Dvasios veikimu kiekvieno mūsų asmeninį santykį su Viešpačiu, kuris mus pašaukė, patepė ir siunčia į šį pasaulį, kad Jis galėtų visą pasaulį išgelbėti. Amen.

The post Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. Kasdien tarti Jėzui „Taip“ appeared first on LAIKMETIS.

Kartu su savo ganytoju vysk. Algirdu Jurevičiumi šv. Mišias koncelebravo apie šimtas dešimt kunigų, kurie užėmė pirmąjį katedros aukštą. Pasauliečiai buvo išaukštinti, nes meldėsi antrajame katedros aukšte.

Homilijoje vyskupas priminė apie svarbiausias kunigų pareigas remdamasis Vatikano II susirinkimo dekretu Presbyterorum ordinis: „Kunigams dera būti tokiais, kurie ieško ne to, kas jų, o kas Jėzaus Kristaus, dirba išvien su tikinčiaisiais pasauliečiais ir gyvena tarp jų, sekdami Mokytoju“ (PO 9).

Vyskupas ypatingai pabrėžė darbą išvien su tikinčiais pasauliečiais, kurio mus moko sinodinis kelias, ir klebono rezidavimo parapijoje, t. y. gyvenimo tarp savo ganomųjų, pareigą. „Kunigas, kuris paskirtas į konkrečią parapiją ir nereziduoja paskirtoje parapijoje, arba tik imituoja rezidavimą, apiplėšia tikinčiuosius, nes nebėra tarp jų“ – kalbėjo ganytojas.

Kunigams buvo primintas Bažnyčios mokymas, anot kurio kunigų „ypatingai globai yra pavesti nutolusieji nuo sakramentų ar net nuo tikėjimo, todėl kunigai tenepaliauja ėję pas juos kaip geri ganytojai“ (plg. PO 9). Tai aiškindamas vyskupas kalbėjo: „suprantu, kad mums daug maloniau eiti pas tikinčiuosius ir pamaldžiuosius savo parapijiečius, negu pas nutolusius. Tad mums visiems tenka muštis į krūtinę ir sakyti, kad nesugebame tinkamai vykdyti savo pareigų ir dar nesame tie gerieji ganytojai, kokių nori savo Bažnyčioje matyti Viešpats“.

Po homilijos kunigai atnaujino Kunigystės pažadus, nes Didįjį Ketvirtadienį minimas Kunigystės bei Eucharistijos įsteigimas. Pamaldų pabaigoje vyskupas pasveikino gimtadienį švenčiančius kunigus ir paskelbė bei padalino paskyrimo dekretus. Prie altoriaus prasidėjusi bendrystė tęsėsi prie žemiškų gėrybių stalo.

The post Telšių vyskupijos dvasininkai rinkosi Krizmos šv. Mišioms appeared first on LAIKMETIS.

Popiežius Pranciškus jau antrą kartą aukojo Paskutinės vakarienės Mišias šiame kalėjime. Pirmą kartą jis čia lankėsi pirmųjų savo pontifikato metų Didįjį ketvirtadienį – 2013 m. kovo 28 d. Tą kartą jis įvedė naują paprotį, kad Didžiojo ketvirtadienio Paskutinės vakarienės Mišios aukojamos ne Vatikano bazilikoje ar popiežiaus katedroje – Laterano bazilikoje, kaip buvo iki tol, bet kurioje nors nedidelėje visuomenės paribių bendruomenėje.

Po 2013 m. Paskutinės vakarienės Mišių, aukotų nepilnamečių kalėjime, kitais pontifikato metais aukoti Paskutinės vakarienė Mišių Pranciškus vyko į ligonines, kalėjimus, migrantų registravimo centrą. Per pandemiją šis paprotys buvo nutrūkęs. Pernai Didžiojo ketvirtadienio Mišios buvo aukojamos kalėjime netoli Romos, o šiemet Pranciškus sugrįžo į prieš 10 metų lankytus Casal del Marmo nepilnamečių pataisos namus.

Nors šis kalėjimas turi nepilnamečių pataisos namų statusą, tačiau bausmes jame atlieka ne tik nepilnamečiai, bet ir jaunuoliai iki 25 metų amžiaus. Šiuo metu kalinamų jaunuolių – merginų ir vaikinų – yra apie penkiasdešimt.

Tai jauni italai, arabai, afrikiečiai, romai, dažniausiai nuteisti už vagystes ar narkotikų platinimą. Keli į šiuos namus pateko ir dėl sunkių nusikaltimų – žmogžudystės ar pasikėsinimo nužudyti. Kaip Vatikano radijui prieš popiežiaus vizitą pasakojo kalėjimo kapelionas kun. Nicolò Ceccolini, čia kalinami jaunuoliai dažnai nėra turėję artimo ryšio su tikinčiųjų bendruomene arba yra tiesiog netikintys.

Tačiau yra ir tokių, kurie save laiko katalikais ar ortodoksais, o penkiolika jaunuolių išpažįsta islamą. Pastariesiems šiuo metu yra ramadano mėnuo. Kapelionas pridūrė, kad Casal del Marmo pataisos namų bendruomenė – tai ir kalėjimo policijos pareigūnai, ugdytojai, mokytojai, psichologai, gydytojai.

Popiežiaus asmenyje mus lanko Kristus, skatinantis pradėti iš naujo, gydyti nusikalstamumo suluošintus gyvenimus

„Mums visiems didžiulis džiaugsmas, kad popiežius po dešimties metų vėl sugrįžta į Casal del Marmo, – sakė kapelionas. – Popiežiaus asmenyje mus lanko Kristus, skatinantis pradėti iš naujo, gydyti nusikalstamumo suluošintus gyvenimus.“

Casal del Marmo namų bendruomenė – bausmes atliekantys jaunuoliai, policininkai, ugdytojai, taip pat savanoriai, tarnaujantys šiuose pataisos namuose – laukė popiežiaus koplyčioje. Po Mišių Žodžio liturgijos, prieš kojų plovimo apeigas, popiežius keliais sakiniais paaiškino, ką reiškia šis Paskutinės vakarienės liturgijos elementas.

Visų pirma popiežius sakė, kad Jėzaus laikais buvo įprasta nusiplauti kojas įžengus į namus, tačiau kojas savo šeimininkams arba jų svečiams plaudavo vergai. Galime įsivaizduoti mokinių nustebimą, kai Jėzus panoro daryti tai, kas buvo vergo darbas. Šitaip Jėzus norėjo padėti savo mokiniams suprasti tai, kas turėjo įvyki tiktą dieną – Jėzaus bus nukryžiuotas, mirs vergo mirtimi, kad nuplautų mūsų nuodėmes.

Jėzus plauna kojas mums visiems, sakė Pranciškus. Jėzaus negąsdina mūsų nuodėmės, nes jis jau už jas sumokėjo. Jis nori mus palydėti, nori mums padėti. „Ir aš, – sakė popiežius, – nuplausiu jums kojas. Tai nėra folkloras. Šį gestą supraskite, kaip ženklą, kokie mes visi turime būti. Kai jums plausiu kojas, jūs pagalvokite: Jėzus man nuplovė kojas, Jėzus mane išganė. Dabar aš esu patekęs į bėdą, tačiau ji praeis, Viešpats yra su manimi ir jis manęs niekada nepaliks.“

The post Popiežius nuplovė kojas dvylikai bausmes atliekančių jaunuolių appeared first on LAIKMETIS.

Brangūs broliai kunigystėje, brangūs diakonai, mieli broliai ir seserys Kristuje,

„Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ – nuskamba Jėzaus mintis žmonėms, susirinkusiems Nazareto sinagogoje. Evangelistas Lukas pastebi, kad „esančiųjų akys buvo įsmeigtos į jį“, ir primena, jog tą kartą šios Izaijo knygos ištraukos skaitymas ypač sujaudino klausytojus.

Tarp jų augęs ir jiems taip gerai pažįstamas Jėzus ištaria didžio pranašo žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams“ ir paskelbia jų išsipildymą žodžiu „šiandien.“ Jėzaus Asmuo įkūnija šių žodžių prasmę. Tai Jis yra tas Viešpaties pateptasis, kurį Dangaus Tėvas pasiuntė skelbti „belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo“ (Lk 4, 18).

Jėzų vadiname „Christos“, tai reiškia „pateptuoju“. Ką gi reiškia šis patepimas? Jėzaus žmogystė, įtraukta į Sūnaus vienybę su Tėvu, yra persmelkta Šventosios Dvasios. Patepami būdavo Senosios Sandoros karaliai ir kunigai skiriant juos tarnybai. Tai buvo išrinkimo simbolis. Tačiau Jėzaus patepimas tampa nauja tikrove: Jo būtis persmelkiama Šventosios Dvasios, Jos patepimo.

Šiandien, brangieji, susirinkę į Krizmos šv. Mišias, švenčiame Šventosios Dvasios patepimo dovaną Bažnyčiai. Per Krikštą mes visi dalyvaujame Kristaus patepime – Jo misijoje nešti pasauliui išgydymą, viltį ir išgelbėjimą. Šis pašaukimas skirtas visiems pakrikštytiesiems, o ypač mums, kurie vadinamės Viešpaties kunigais.

Per šią liturgiją palaiminsime aliejus, kurie šiais metais bus naudojami teikiant sakramentus. Aliejai yra apčiuopiamas priminimas apie Šventosios Dvasios malonę, mums dovanojamą, kai atveriame savo širdis Dievo veikimui. Patepimas aliejais Bažnyčios švenčiamuose sakramentuose reiškia Šventosios Dvasios veikimą. Tai ne tik simbolis, bet tikras ir apčiuopiamas Jos prisilietimas.

Patepimas aliejais Bažnyčios švenčiamuose sakramentuose reiškia Šventosios Dvasios veikimą. Tai ne tik simbolis, bet tikras ir apčiuopiamas Jos prisilietimas.

Per išganymo istoriją apie tvano pabaigą ir Dievo atneštą ramybę Gerosios naujienos simboliu tapo balandis, nešantis alyvos šakelę. Simboliu tapo ir pats aliejus. Šio ryto liturgijos centre yra šventųjų aliejų – katechumenų, ligonių ir krizmos – pašventinimas.

Katechumenų aliejus reiškia Dievo išėjimą mūsų ieškoti. Šis aliejus mums primena, kad pats Viešpats tapo žmogumi ir nužengė į žmonių tarpą, prisiimdamas ir mirties naktį. Tai giliõs bendrystės su žmogumi ženklas. Katechumenų aliejus simbolizuoja kvietimą į bendrystę ir Dievo vaikų šeimą. 133-iosios psalmės žodžiais tariant: „Tai lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis į barzdą – Araono barzdą, kol nuteka ant apykaklės jo apdaro“ (2 eil.).

Taigi čia įvaizdis, kad aliejaus kvapas apima ne tik patį pirmąjį izraelitų vyriausiąjį kunigą Araoną ir skleidžiasi apie jo asmenį. Šis kvapas pasiekia, jei galima taip sakyti, ir „pakraščius,“ apie kuriuos dažnai užsimena mūsų popiežius Pranciškus.

Ligonių aliejus primena, kad Jėzus skiria Bažnyčiai gydymo užduotį skelbiant Dievo Karalystę, kaip Jis pats tai darė vaikščiodamas po visą kraštą. Pirmajame šios dienos skaitinyje rašoma, jog pats skelbimas yra gydymo veiksmas guodžiant prislėgtuosius (plg. Iz 61, 1).

Aišku, nuo šios pagrindinės užduoties yra neatsiejamas ir konkretus ligos bei kančios gydymas. Ligonių aliejus primena viltį, kai pats Dievas Gerojo samariečio asmenyje pasilenkia prie sumušto leisgyvio vargšo ir pila jam ant žaizdų aliejų. Tai priminimas, kad mes visi esame kviečiami tepti mūsų brolių ir seserų nevilties bei nusiminimo žaizdas vilties aliejumi!

Ir štai tauriausias iš visų Bažnyčios aliejų – šventoji Krizma. Tai alyvų aliejaus ir kvapniųjų augalų mišinys. Krizma skirta sakramentams, kuriais suteikiama Šventoji Dvasia, tai yra Krikštui, Sutvirtinimui, kunigo ir vyskupo šventimams.

Krizma – tai Dievo gailestingumo mums ženklas. Dievas patiki žmogui ypatingą misiją, patepa Šventąja Dvasia nešti Gerąją Naujieną. Jis išsirenka mus būti Jo malonės ir buvimo mūsų brolių ir seserų tarpe įrankiais, dalyvauti visuotinėje tikinčiųjų kunigystėje.

„O Jūs būsite pavadinti Viešpaties kunigais, – sakys jums į akis: ‚Mūsų Dievo tarnai‘“ (Iz 61, 6) – byloja šiandien girdėtas pranašo Izaijo pažadas. Ką gi daugiau šiandien reikštų būti mūsų Dievo tarnais, jei ne būti gailestingumo ir tiesos apaštalais!

Brangūs broliai kunigai! Ši diena mums primena, kad mes, būdami patys vargšai prieš Dievo šventumą, Kunigystės sakramento galia esame patepti Jėzaus galia, veikiame Jo vardu – in persona Christi. Jis nori nešti per mus Gerąją naujieną vargdieniams. Jis nori mūsų gyvenimu ir veikimu vaduoti prislėgtuosius ir skelbti Viešpaties malones.

Ar esame geri šios didžios pasiuntinybės daliniñkai? Kaip mums sekasi būti gerais Gerosios naujienos nešėjais? Kokio patepimo šiandien iš mūsų laukia žmonės? Ar mes duodame žmonėms suprasti, pasak apaštalo Pauliaus, „kas gi yra mūsų viltis, džiaugsmas ir pasididžiavimo vainikas prieš mūsų Viešpatį Jėzų, kai jis ateis, – argi ne jūs?!“ (1 Tes 2, 19).

Didysis ketvirtadienis yra Kunigystės sakramento įsteigimo diena. Paskutinės vakarienės metu mūsų Viešpats įsteigė Naujojo Testamento kunigystę, melsdamas dangiškąjį Tėvą: „pašventink juos tiesa!“ (Jn 17, 17). Jėzus įsteigė Eucharistijos sakramentą, kurio šventimą, Jo velykinio slėpinio sudabartinimą, patikėjo mums, tapusiems Jo patepimo Šventojoje Dvasioje daliniñkais.

Šv. popiežius Jonas Paulius II, prieš 30 metų aplankęs ir mūsų Tėvynę Lietuvą, paskutiniame savo laiške kunigams 2005 metų Didžiojo ketvirtadienio proga sakė: „Mes, kunigai, esame šio švenčiausio slėpinio celebrantai ir sergėtojai. Šis mūsų ryšys su Eucharistija taip pat reikalauja iš mūsų „švento“ gyvenimo. Šiuo šventumu turėtų spindėti visas mūsų būties būdas ir pirmiausia celebracijos būdas. Tad leiskimės į šventųjų mokyklą!..

Daug palaimintaisiais ir šventaisiais paskelbtų kunigų tai pavyzdingai paliudijo tikėjimu uždegdami jų aukojamose Mišiose dalyvaujančius tikinčiuosius. Daugelis iš jų išsiskyrė ilga Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Pabūti eucharistinio Jėzaus akivaizdoje, tam tikra prasme pasinaudoti savo „vienatve“, kad ji būtų pripildyta Kristaus buvimo, reiškia suteikti savo šventimams visą artumo Kristui, iš kurio kyla mūsų gyvenimo džiaugsmas bei prasmė, šiluma.“

Šia proga, brangūs broliai, noriu padėkoti už jūsų tarnystę, atsidavimą, ištikimybę. Jūs išstovėjote iki šios dienos! Visiems mums gerai žinoma, jog tai nelengva, yra kaina, ir šiuo laiku tai rodo buvimą drauge su Kryžiaus kančia. Šiandien matome, kaip vyksta pasaulio transformacija, matome, kaip keičiasi kultūra, visuomenė, įpročiai, o Geroji naujiena nesikeičia! Vadinasi, turime rasti būdų skelbti Dievo žodį, gyventi kaip kunigai šioje kultūroje, išstovėti, jei reikia, ir prie Viešpaties Kryžiaus, kaip tąkart stovėjo Jo Motina Marija ir mylimasis mokinys Jonas.

Mums, broliai, teko šis laikas ir šio laiko išbandymai. Bet Jis, mus pakviesdamas, žinojo, jog būsime tinkami šiam laikui, todėl su dėkingumu artinamės prie altoriaus ir prašome: „Viešpatie, Tu matai mūsų silpnumą, ateik su ta galinga Dvasia, kurią pažadėjai Bažnyčiai ir perkeisk mus. Tik tavo malonės dėka esame, kitaip svyruotume ir griūtume. Todėl šiandien atnaujiname tą pasiryžimą, nes Tu nori mūsų „taip“, kuris leidžia tau galingai veikti trapioje žmogaus širdyje.“

Su dėkingumu širdyje už pašaukimo dovaną ir nuolankiai priimdami savo nepakankamumą tokiai didžiai tarnystei, drauge atnaujinkime šią valandą savo pasiryžimą, iš naujo tarkime Viešpačiui „taip“, atiduokime į gailestingąsias Jo rankas savo gyvenimo ir tarnystės dienas, kad būtume Jo džiaugsmas.

Mes, krikščionys, brangūs broliai ir seserys, esame visi per Krikštą pateptieji. Apaštalas Paulius sako: „Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai,“ turintys apsivilkti „nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu“ (Kol 3, 12).

Krikščionys pašaukti Dievo veikimą daryti regimą „šiandien.“ Esame patepti Šventąja Dvasia, tuo šventuoju Krizmos aliejumi, kad nebijotume Jo liudyti ir nutolusius vesti pas Dievą. Esame pašaukti nešti tą alyvmedžio šakelę į pasaulį.

Mūsų pareiga skelbti Dievo gelbėjantį gerumą. Tai mūsų ramybės ir vidinio džiaugsmo paslaptis.

Mūsų pareiga skelbti Dievo gelbėjantį gerumą. Tai mūsų ramybės ir vidinio džiaugsmo paslaptis. Kristus nugali ne kalaviju, bet kryžiumi. Jis nugali įveikdamas neapykantą. Nugali savo didesnės meilės galia. Kristaus kryžius reiškia „ne“ smurtui. Tai Dievo pergalės ženklas, skelbiantis naują Jėzaus kelią.

Mūsų, pakrikštytųjų, bendra užduotis kelia mums klausimą: ar mes tikrai esame Šventosios Dvasios veikimo liudijimas pasauliui? Ar padedame atverti žmonėms kelius pas Dievą, ar veikiau jį paslepiame? Ar iš tiesų patys nenutolome nuo Dievo ir tikėjimo?

Viešpatie, leisk mums iš naujo Tave pažinti, Tave pamilti ir Tau atsiduoti! Juk „pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68). Patepk mus savo meile, liek Šventosios Dvasios malones, kad vėl galėtume džiugiai liudyti Tave pasauliui, ištroškusiam Tavo artumo ir paguodos!

The post Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Viešpaties pateptieji appeared first on LAIKMETIS.

Pasaulio lyderiai ir tikintieji visame pasaulyje ėmė nerimauti dėl popiežiaus po to, kai praėjusį trečiadienį jis buvo staiga paguldytas į ligoninę dėl kvėpavimo sutrikimų.

Šeštadienį jis buvo išrašytas iš ligoninės po trijų parų viešnagės, prie ligoninės žurnalistams šmaikštaudamas, kad jis „vis dar gyvas!".

Grįžęs į Vatikaną, Pranciškus vadovavo Verbų sekmadienio Mišioms Šventojo Petro aikštėje. Homilijoje jis kalbėjo švelniu balsu, pabrėždamas, kad ir kokioje apleistumo situacijoje atsidurtume, Jėzus yra šalia mūsų.

Popiežius Pranciškus jau vienuoliktą kartą Romoje vadovaus Didžiosios savaitės ir Velykų iškilmėms. Jo išrinkimo diena – 2013 m. kovo 13 d. –  buvo ketvirtosios gavėnios savaitės trečiadienis.

Tais metais Pranciškus pirmą kartą kaip popiežius vadovavo Didžiosios Savaitės ir Velykų iškilmėms. Tuomet jis įvedė ir naują paprotį, kad Didžiojo ketvirtadienio Paskutinės vakarienės Mišios aukojamos ne Vatikano bazilikoje ar popiežiaus katedroje – Laterano bazilikoje, kaip buvo iki tol, bet kurioje nors nedidelėje visuomenės paribių bendruomenėje.

Pirmųjų savo pontifikato metų Didįjį ketvirtadienį – 2013 m. kovo 28 d. – Pranciškus Paskutinės vakarienės Mišias aukojo tame pačiame Casal del Marmo nepilnamečių kalėjime, kuriame jas aukos ir šiemet. Kitais pontifikato metais Didžiojo ketvirtadienio pavakare popiežius lankė ligonines, kalėjimus, migrantų registravimo centrą.

2020 m. dėl pandemijos ši tradicija buvo nutrūkusi. 2021 m. Didįjį ketvirtadienį popiežius aukojo Mišias dėl netinkamo lėšų tvarkymo teisiamo kardinolo namuose.

Kaip informavo Šventojo Sosto spaudos salė, šių metų Didžiojo ketvirtadienio Mišias Romos Casal del Marmo nepilnamečių pataisos namuose popiežius aukos privačiai – tai yra jose galės dalyvauti tik nuteistieji nepilnamečiai ir pataisos namų personalas.

Tačiau Mišios bus transliuojamos įprastiniais Šventojo Sosto komunikacijos dikasterijos kanalais. Šioms Mišioms būdingas elementas yra Kristaus meilę ir nusižeminimą simbolizuojančios kojų plovimo apeigos.

The post Popiežius Didįjį ketvirtadienį plaus kojas nepilnamečiams kaliniams appeared first on LAIKMETIS.

Dievo žodis tą vakarą bylojo apie Jėzaus vakarienę su mokiniais ir tai, kaip Jis parodė savo meilę iki galo numazgodamas jiems kojas. Šią Evangelijos žinią padėjo apmąstyti pasakyta homilija ir vėliau atliktas arkivyskupo gestas – kojų numazgojimas į liturgiją pakviestiems 12-ai vyrų bei moterų.

Homiliją sakęs kunigas Vincentas Lizdenis sutelkė dėmesį į šventąsias Mišias, kuriose, jo žodžiais, jau ragaujame dangaus. Būtent Bažnyčioje vyksta tikroji žmogiškoji realybė, pasaulio vaizdą čia matome kuo tikriausiai. Kojos nuplaunamos išdavikui – ar išdavystė nėra ir mūsų gyvenimo dalis? Ar ir mes nepasitikime panašiai kaip Petras?

„Jėzaus pavyzdys ir veiksmas – plauti mokiniams kojas – yra susijęs su kunigo tarnyste“, – sakė vėliau kunigas Vincentas, kviesdamas pamąstyti, kokio iš tikrųjų mums kunigo reikia. Jis reikalingiausias teikti sakramentams, o aukojamos Mišios pasaulyje, kuris suvokiamas kaip galios reiškimosi vieta, yra didžiausias įsikišimas į pasaulio politiką.

„Ragauti dangaus duonos būtina, ir būtent tai duos pasauliui daugiau tiesos ir taikos“, – sakė kunigas Vincentas, užbaigdamas homiliją.

Jėzaus atsisveikinimą su mokiniais ir konkretų kunigiškojo tarnavimo gestą atspindėjo kojų numazgojimas Carito tarnystės bendradarbiams, Sutvirtinimui besirengiantiems jaunuoliams ir kt.

Už įšventintuosius Bažnyčios tarnautojus ir visus pakrikštytuosius, už suklupusius dvasininkus, už pasaulio galinguosius, kad būtų kuriama meilės civilizacija, ir už visus vargstančius žmones – šie ir kiti maldavimai buvo išsakyti Visuotinėje maldoje. Joje melstasi ir už Velykų paliaubas Ukrainoje, kad kuo greičiau baigtųsi gyvybės ir mirties kultūrų kova.

Dalyvavusieji Mišiose konkrečia auka turėjo progą paremti vargstančiuosius, nes rinkliava buvo skiriama būtent jų reikmėms.

Balandžio 15 d., Didįjį penktadienį 9 val. arkikatedros Švč. Sakramento koplyčioje, kur perneštas Švenčiausiasis, arkivyskupas su kunigais meldėsi Valandų liturgiją.

Šv. Mišios bus aukojamos tik per Velyknaktį. Vakare po Kristaus Kančios pamaldų 20 val. nuo arkikatedros bus einama Kryžiaus kelio procesija (į Santakos parką). 

The post Kauno arkikatedroje Paskutinės vakarienės šv. Mišių metu 12 norinčiųjų nuplautos kojos appeared first on LAIKMETIS.

Per Mišias, be iš anksto parengto teksto sakytoje homilijoje Pranciškus kalbėjo apie keistą, mūsų laikų žmogaus akimis žiūrint, kojų plovimo ženklą: „Jėzus plauna kojas tam, kuris jį išduoda“.

Jėzus mus moko labai paprasto dalyko – vieni kitiems padėti, vieni kitiems patarnauti, nesiekiant sau jokios naudos.

Kaip būtų gražu, jei tai būtų įmanoma kiekvieną dieną. Jei sugebėtume taip patarnauti kiekvienam žmogui. Štai kur tikras tarnavimas, sakė popiežius, – Jėzus savo išdaviką vadina bičiuliu, iki paskutinės akimirkos laukia jo atsivertimo ir viską jam atleidžia.

Šventasis Tėvas sakė: „Dievas atleidžia viską ir visada! Tik mes pavargstame prašyti atleidimo.“

Popiežius pridūrė, kad Viešpats yra teisingas, tačiau jo teisingumą visada lydi atleidimas. Baigdamas popiežius visus paragino sekti Viešpaties pavyzdžiu – tarnauti ir visada būti pasirengusiems atleisti. 

The post Viešpaties teisingumą visada lydi atleidimas - popiežius, plaudamas kaliniams kojas appeared first on LAIKMETIS.

Dievo artumo dovana

Viešpaties Dievo dvasia su manimi, nes Viešpats patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams.

Brangūs broliai ir seserys,

šis pranašo Izaijo šūksnis, aidu atsikartojęs Viešpaties Jėzaus lūpose Nazareto sinagogoje, palydi mus į Didžiojo ketvirtadienio liturgiją. Ji mums primena krikščioniškojo patepimo dovaną, kai šventinami šventieji Krizmos, katechumenų ir ligonių aliejai. Ji mums kalba apie kiekvieno tikinčiojo misiją nešti Gerąją naujieną.

Švenčiame visuotinės ir tarnaujančios kunigystės dovaną – Dievo mums skirtą ypatingą pašaukimą dovanoti pasauliui Kristų. Didįjį ketvirtadienį Dievo tauta – Bažnyčia tarsi iš naujo pažvelgia į savo ganytojus kunigus, į jų misiją ir ypatingą pašaukimą, kuriuo Jėzus pasidalino su savo bičiuliais apaštalais tardamas: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite evangeliją visai kūrinijai.“

Šią dieną kunigai drauge su savo vyskupais visose pasaulio katedrose atnaujina Kunigystės šventimų dieną duotus pažadus. Taip jie vėl iš naujo sudabartina Viešpačiui tartą „taip“ nešti Gerąją naujieną šiandienos pasauliui, išvargintam pandemijos, karo, liūdesio bei netikrumo.

Pasauliui reikia Dievo, Jo išgelbėjimo, reikia žmonių, kurie taria Jo meilės tarnystei tvirtą „taip“.

„Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21) – ištarė Jėzus nustebusiems savo gimtojo Nazareto miestelio gyventojams, kurie savo žvilgsnius įsmeigė į Jį. Jėzus, jiems puikiai pažįstamas, augęs dailidės Juozapo ir Marijos šeimoje, juos suglumino. Ir ne dėl perskaitytų pranašo Izaijo žodžių, bet dėl tos galios, kuri sklido iš Jo asmens aiškinant šiuos pranašiškus žodžius. Jiems prieš akis atsivėrė dieviškojo Asmens didybė ir paprastumas.

Jėzus padovanojo pasauliui Dievo artumą. Jis tapo sudabartinimu to, kuo taip ilgai vylėsi išrinktoji tauta. Jis įkūnijo galią, kurios apčiuopiamo veikimo ilgėjosi Jo tautos žmonės. Jis atnešė į jų tarpą Dievą – dovaną, kuri pranoko visus jų lūkesčius.

Tą kartą Nazareto gyventojus apėmė Dievo artumo nuostaba – kasdieniško, tačiau ir netikėto: ar tai gali būti artimas jų kaimynas? Tai pranoko bet kokį įprastą įsivaizdavimą, kas yra Dievas.

Šių metų gavėnią paženklino karas Ukrainoje. Tai, ką išvydo pasaulis pastarojo mėnesio dienomis, galima drąsiai įvardinti šėtoniškos galios siautėjimu. Ką gali žmogus, gyvenantis be Dievo, pamatėme šiurpiuose Bučos, Mariupolio, Berdiankos, Irpynės miestų vaizduose.

Atrodė, kad žmonija jau yra įveikusi pagundą spręsti problemas bombomis ir žmonių šaudymu. Ši iliuzija prasidėjus karui Ukrainoje subyrėjo. Dar kartą šiandienos žmonija mato savo pačios dramą, kas vyksta, kai atsisakoma Dievo.

Dar kartą šiandienos žmonija mato savo pačios dramą, kas vyksta, kai atsisakoma Dievo.

Ar taip įvyktų, jeigu būtų laikomasi Jėzaus įsakymo, „kad vienas kitą mylėtume, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12)? Šie dramatiški įvykiai mums primena, kaip svarbu žmogui yra gelbėjantis Dievo artumas!

Kaip svarbi yra Geroji naujiena, kurią nešti kviečiamas kiekvienas krikščionis! Kaip svarbūs kunigai, kurie pasauliui savo tarnyste dovanoja Viešpaties artumą – vienintelį, kuris gali šį pasaulį išlaikyti nesunaikintą! Pasauliui reikia Dievo, Jo išgelbėjimo, reikia žmonių, kurie taria Jo meilės tarnystei tvirtą „taip“.

Nešti Dievo artumą yra pašauktas kiekvienas pakrikštytasis, o ypač tas, kurį Viešpats pašaukė būti kunigu. Apie tai buvo aktualiai kalbėta šių metų vasario 17–19 dienomis Vatikane, Vyskupų kongregacijos simpoziume. Jame siekta pagilinti kunigystės teologiją, iš naujo apmąstyti esminius kunigo tapatybės bruožus katalikų Tradicijoje.

Kardinolas Marcas Ouelletas, susitikimo organizatorius, simpoziumo kalboje sakė: „Mums teks nueiti dar ilgą kelią, kol pakrikštytieji supras, kad jų krikštas yra ne tik „pasas į dangų“, bet ir pareiga perduoti likusiai žmonijai lobį, kurį jie nešioja savo širdyse per tikėjimą į Kristų.“

Na, o popiežius Pranciškus savo apmąstymus simpoziumo atidaryme įvardino kaip savo kunigiškojo gyvenimo „gulbės giesmę“, patikindamas, kad šios įžvalgos yra jo gyvenimiškosios patirties vaisius, o ne kokia nors teorija apie kunigystę.

Brangūs broliai kunigai ir visi Kristaus tikintieji, noriu šią mums brangią dieną priminti popiežiaus Pranciškaus minėtame simpoziume įvardintus keturis kunigiškojo gyvenimo ramsčius, jo pavadintus „keturiomis artumo formomis“, nes jie imituoja paties Dievo „stilių“, iš esmės esantį (intymumo) artumo stiliumi (plg. Įst 4, 7).

Popiežius sakė: „Jaučiu, jog šiuo istorijos momentu Jėzus dar kartą kviečia mus irtis į gelmę“ (plg. Lk 5, 4) pasitikint, kad Jis yra istorijos Viešpats ir kad Jo vedami atrasime kryptį, kuria turime eiti.“ Mūsų pačių gyvenime, o ir mūsų bendruomenėse dažnai trūksta užkrečiamo apaštališkojo uolumo, todėl jos stokoja entuziazmo ir patrauklumo.

Todėl turime naujai atrasti šį Dievo stilių, pasireiškiantį ypatingu, užjaučiančiu ir švelniu artumu, kad širdys iš naujo suvirpėtų troškimu panašėti į Jėzų, mylėti kitus taip, kaip Jėzus, ir taip daryti Dievą regimą šiame pasaulyje įgyvendinant mūsų pašaukimą į šventumą.

Pirmoji artumo forma – tai artumas Dievui. Kaip svarbu iš naujo įsijausti į Jėzaus žodžius: „Aš esu vynmedis, o jūs – šakelės.“ Jono evangelijoje jais pabrėžiamas „pasilikimas“. Juk Jėzus sakė, kad tie, kurie yra Jame, duoda gausių vaisių, nes „nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5). Toks artumas gimsta maldoje klausantis Viešpaties žodžio, švenčiant Eucharistiją, adoracijos tyloje, savęs patikėjime Marijai, išmintingame dvasios tėvo palydėjime ir Sutaikinimo sakramente.

Ar tikrai turime dvasios tėvą, ar dažnai atliekame išpažintį? Popiežius Pranciškus pastebi, kad „pernelyg dažnai kunigų gyvenime malda praktikuojama tik kaip pareiga; pamirštame, kad draugystė ir meilė kyla ne iš taisyklių laikymosi, bet yra esminis širdies pasirinkimas… Besimeldžiantis kunigas yra sūnus, nuolat prisimenantis, kas jis yra ir kad jis turi labai mylintį jį Tėvą. Besimeldžiantis kunigas yra sūnus, kuris laikosi arti Viešpaties“.

Svarbi popiežiaus pastaba, kad nereikia bijoti maldos patirties, mus tarsi įtraukiančios į dykumą, iš kurios neretai norima bėgti į tariamą interneto, televizijos ar kitų prasiblaškymo būdų „paguodą“. Tačiau žinome, kad būtent šioje dykumos tyloje prabyla Viešpats, kuris, pasak pranašo Ozėjo, sako savo tautai dykumoje: „Kalbėsiu jai švelniai“ (Oz 2, 14). Taip kunigas tampa artimesnis tautai, o būdamas artimas žmonėms jis patiria artumą savo Viešpačiui.

Antroji artumo forma – tai artumas vyskupui. Čia kyla dilema: ką reiškia paklusnumas vyskupui? Paklusti, pasak popiežiaus Pranciškaus, tai išmokti klausytis, prisiminti, kad niekam „nepriklauso“ Dievo valia, kad ją reikia suprasti tik įžvelgiant.

„Taigi paklusnumas yra dėmesingas įsiklausymas į Dievo valią, kuri atpažįstama būtent ryšyje, santykyje su kitais.“ Čia vyskupo vaidmuo – būti kiekvienam kunigui ir kiekvienai konkrečiai Bažnyčiai ryšiu, padedančiu įžvelgti Dievo valią, o ir pats vyskupas turi būti dėmesingas savo kunigų ir jam patikėtos šventosios Dievo tautos gyvenimui.

Paklusnumas yra esminis sprendimas priimti tai, ko iš mūsų prašoma; tai gali būti diskusija, atidus klausymasis, o kai kuriais atvejais – įtampa, bet ne lūžis. Tam būtinai reikia, kad kunigai melstųsi už savo vyskupus ir jaustųsi laisvi pagarbiai, drąsiai ir nuoširdžiai reikšti savo nuomonę.

O vyskupai turi parodyti nuolankumą, gebėjimą išklausyti, būti savikritiški ir leisti sau padėti. Jei sugebėsime išsaugoti šį ryšį, saugiai žengsime pirmyn – sako popiežius Pranciškus.

Trečioji artumo forma – tai artumas su kitais kunigais. Jėzus yra ten, kur yra vienas kitą mylinčių brolių ir seserų: „Nes kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Brolybė, kaip ir paklusnumas, negali būti išorinė moralinė prievarta. Broliškumas reiškia sąmoningą pasirinkimą siekti šventumo kartu su kitais, o ne vienam pačiam.

Afrikiečių patarlė sako: jei nori eiti greitai, eik vienas; jei nori eiti toli, eik su kitais. Mums labai trukdo, pastebi popiežius, nesugebėjimas džiaugtis kitų geru, būtent pavydas, paplitęs kunigų bendruomenėse. Nėra taip, kad visi pavydi, bet pagunda pavydėti yra ranka pasiekiama. Turime būti atidūs, nes iš pavydo kyla apkalbos.

Jėzus nori, kad prisiliestume prie žmonių vargo, paliestume kenčiantį kitų kūną, kad įžengtume į kitų gyvenimo tikrovę ir pažintume švelnumo galią.

Be to, popiežius priduria, kai klesti kunigų brolybė, artumas ir egzistuoja tikros draugystės ryšiai, tampa įmanoma ramiau išgyventi ir celibato gyvenimą. Celibatui būtini sveiki santykiai, tikrõs pagarbos ir tikro gerumo santykiai, giliai įsišakniję Kristuje. Be draugų ir be maldos celibatas gali tapti nepakeliama našta, o jo nesilaikymas kunigui yra kraštutinė vienišumo forma.

Galiausiai popiežius Pranciškus pristato ketvirtąją – kunigo artumo žmonėms – formą. „Meilė kitiems yra dvasinė jėga, traukianti mus į vienybę su Dievu“ (Evangelii gaudium, 272). Dėl šios priežasties tinkama kiekvieno kunigo vieta yra žmonių tarpe, glaudžiame santykyje su kitais. Kunigo misija yra aistra Jėzui ir aistra Jo žmonėms.

„Esu įsitikinęs, – sakė Šventasis Tėvas, – kad norint iš naujo suprasti kunigystės tapatybę, šiandien svarbu glaudžiai įsitraukti į tikrąjį žmonių gyvenimą, gyventi kartu su jais, neieškant pabėgimo – atsiribojimo kelių.“

Jėzus nori, kad prisiliestume prie žmonių vargo, paliestume kenčiantį kitų kūną, kad įžengtume į kitų gyvenimo tikrovę ir pažintume švelnumo galią. Šiandien žmonės mūsų prašo būti užuojautos ir rūpesčio kupinais ganytojais, drąsos vyrais, galinčiais ištiesti pagalbos ranką, kontempliatyviais vyrais, skelbiančiais gydančią Prisikėlimo galią.

Brangūs broliai kunigai, šios artumo formos, kurios, pasak popiežius Pranciškaus, yra Viešpaties reikalaujamos – tai yra artumas su Dievu, artumas su vyskupu, artumas tarp mūsų, kunigų, ir artumas su šventąja ištikimąja Dievo tauta, – nėra papildoma našta: jos yra dovana, kurią Jis teikia, kad mūsų pašaukimas būtų gyvas ir vaisingas. Šiandien, Didįjį ketvirtadienį, atnaujinsime šį pašaukimą.

Brangūs tikintieji, melskitės už mus, Jūsų ganytojus, kad galėtume atspindėti savo gyvenimu Jėzaus mums dovanotą pašaukimą būti Jums geraisiais ganytojai, skelbiančiais Gerąją naujieną, dovanojančiais Viešpaties artumą ir drauge keliaujančiais su Jumis į mus mylinčio Tėvo glėbį. Amen.

The post Kauno arkivyskupas K. Kėvalas: tegu širdys iš naujo suvirpa troškimu panašėti į Jėzų appeared first on LAIKMETIS.

Ši diena ypač svarbi kunigams, nes ji yra Šventimų sakramento įsteigimo diena per kurią jie atnaujina savo kunigystės įžadus. Šios Mišios vyksta ketvirtadienį ryte arba dienos metu ir tuo metu vyskupijoje būna vienintelės, parapijų bažnyčiose Didžiojo ketvirtadienio rytą neleidžiama aukoti kitų Mišių.

Didžiojo ketvirtadienio vakaras skirtas ypatingai paminėti Paskutinę vakarienę, nors paprastai kiekvienos Mišios yra Paskutinės vakarienės atminimas. Tačiau šį ketvirtadienio vakarą Mišios primena Kristaus su apaštalais valgytą vakarienę ir jų kojų plovimą.

Šį vakarą įprasta, kad bažnyčioje vadovaujantis liturgijai kunigas parinktiems žmonėms plauna kojas. Deja, šiemet dėl pandemijos ši apeiga bus praleista. Tai yra simbolinis, bet daug pasakantis gestas. Jis kartoja tai, ką darė Jėzus. Kaip rašoma Jono evangelijoje, Paskutinės vakarienės metu Jis susijuosė, paėmė rankšluostį ir plovė mokiniams kojas.
Dar vienas svarbus Paskutinės vakarienės akcentas yra duonos laužymas. Kai Kristus ėmė duoną, liepė imti ją mokiniams ir valgyti, nes tai Jo kūnas. Taip pat davė taurę vyno ir liepė gerti, nes ji buvo taurė naujosios sandoros Jo kraujo, kuris už mus praliejamas.

Pagal seną lietuvių tradiciją po vakarinių pamaldų, iškilmingos liturgijos, visose bažnyčiose nutyla varpai ir vargonai, į specialų altorių pernešamas Švenčiausiasis sakramentas, prie kurio visą vakarą budi žmonės ir meldžiasi, taip susikaupdami Didžiojo penktadienio minėjimui.

Skelbiame vieno žymiausių Lietuvos liturgistų kun. Artūro Kazlausko Paskutinės vakarienės liturgijos išaiškinimą.

„Didžiojo ketvirtadienio vakaro Mišių šventimu Bažnyčia pradeda Velykų tridienį ir primena Paskutinę vakarienę, kurios metu Viešpats Jėzus, tą naktį, kai buvo išduotas, parodydamas meilę saviesiems pasaulyje, paaukojo Dievui Tėvui savo kūną ir kraują duonos ir vyno pavidalais ir davė juos apaštalams priimti, taip pat įsakė jiems ir jų kunigystės įpėdiniams juos aukoti”.

Visas dėmesys skiriamas tose šventosiose Mišiose iškiliai minimiems slėpiniams: Eucharistijos ir kunigystės įsteigimui, taip pat Viešpaties duotam broliškos artimo meilės įsakymui.

Prieš šventimą tabernakulis turi būti visiškai tuščias. Duona tikinčiųjų Komunijai konsekruojamos per tą pačią Eucharistiją. Konsekruotina tiek duonos, kad pakaktų ir rytojaus Komunijai.

Švenčiausiojo Sakramento saugojimui parengiama koplyčia, kuri papuošiama taip, kad nuteiktų maldai ir meditacijai. Griežtai siūlomas asketiškumas, atitinkantis tų dienų liturgijos dvasią, vengiant bet kokių nesaikingumų ir šalinant juos. Jeigu tabernakulis paprastai laikomas atskirtoje nuo pagrindinės navos koplyčioje, joje dera įrengti Švenčiausiojo Sakramento laikymo ir adoracijos vietą.

Giedant himną „Garbė Dievui aukštybėse”, jei yra toks vietos paprotys, skambinama varpais; pabaigus himną, varpai nutyla iki Velykų vigilijos. Groti vargonais ar kitais instrumentais šiuo laikotarpiu leidžiama tiktai giedojimui palaikyti.

Šią dieną pagal tradiciją atliekamas kojų plovimas dvylikai tikinčiųjų, žymi Kristaus, kuris atėjo „ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti”, tarnystę ir meilę. Vyskupas ir kunigai, mazgojantys kojas savo tikintieisiems, šitaip paaiškina jų pačių buvimo Bažnyčioje tikslą – tarnavimą Kristaus pavyzdžiu.

Vargšams skirtos aukos, ypač surinktos gavėnios metu kaip atgailos vaisiai ir šios liturgijos metu surinktos aukos, gali būti nešamos atnašų procesijoje. Mūsų pamėgtas ir dažnai giedamas himnas Ubi caritas est vera, yra skirtas būtent šių Mišių atnašavimui.

Pageidautina, kad diakonai, akolitai ar specialieji tarnautojai Komunijos momentu nuo altoriaus imtų Eucharistiją nešti ligoniams ir neįgaliesiems, priimantiems ją namuose. Šitaip ligoniai gali artimiau jungtis su Eucharistiją švenčiančia Bažnyčia.

Po Komunijos maldos procesija, kurioje priekyje nešamas kryžius, už jo nešamos degančios žvakės ir smilkoma, Švenčiausiasis Sakramentas nešamas per Bažnyčią į specialiai tam parengtą jo saugojimo vietą, giedant vieną iškiliausių eucharistinių himnų „Kūno paslaptį šlovingą” (Pange lingua) (ar kuris kitas himnas), kurio geriausiai žinome tik paskutiniuosius du posmus.

Negalima atlikti Švenčiausiojo Sakramento perkėlimo apeigų, jei toje pačioje bažnyčioje Didįjį penktadienį nebus švenčiama Viešpaties kančios liturgija.

Švenčiausiasis Sakramentas laikomas uždarytame tabernakulyje arba skrynutėje. Jokiu būdu nedera jo išstatyti monstrancijoje.

Tabernakulis ar skrynutė neturi priminti kapo; apskritai vengtina pati sąvoka „kapas”. Koplyčia, kur perkeliamas Švenčiausiasis Sakramentas, rengiama ne vaizduoti Viešpaties laidotuves, bet saugoti Eucharistinę duoną, kuri kaip Komunija bus dalijama Didįjį penktadienį.

Po Viešpaties vakarienės Mišių tikintieji kviečiami tam tikrą nakties dalį praleisti bažnyčioje adoruojant iškilmingai laikomą Švenčiausiąjį Sakramentą. Pagal aplinkybes eucharistinės adoracijos metu galima skaityti kokią nors Evangelijos pagal Joną dalį (ypač 13–17 skyrius).

Nuo vidurnakčio adoracija vyksta be išorinio iškilmingumo, nes prasidėjo Viešpaties kančios diena.

Po Mišių nudengiamas altorius. Visi kryžiai bažnyčioje uždengtini raudonu ar violetiniu šydu, nebent tai jau buvo padaryta šeštadienį prieš penktąjį gavėnios sekmadienį.

The post Didysis ketvirtadienis pradeda Velykų tridienį appeared first on LAIKMETIS.