20-ies metų įvykęs vertybinis lūžis – atsivertimas į krikščionybę – tapo jo vidinio pasaulio ašimi, atveriančia platesnius horizontus – nuo filosofijos iki politikos, nuo Biblijos iki viešosios erdvės analizės. Viluckas – vienas ryškiausių katalikiškos minties atstovų Lietuvos žiniasklaidoje: daugiau nei tūkstantis straipsnių, šešios išverstos knygos, aktyvi publicistinė veikla.

Tomas gyvena Palangoje, kartu su žmona Jolita – socialinių mokslų daktare, mokslininke, kurią visada pristato su švelniu pasididžiavimu. Graži ta jų pagarba vienas kitam, bendrystė, sutampančios vertybės. Nepaisant judėjimo negalios, Tomas yra žmogus, kuris gyvena laisvai – nes jo laisvė ateina iš vidaus, iš gebėjimo matyti pasaulį giliau.

– Tomai, esate vienas ryškiausių katalikiškos minties balsų Lietuvoje. Ar jūsų tikėjimas formavo ne tik pasaulėžiūrą, bet ir jūsų gyvenimo kelią, svarbius tekusius pasirinkimus, šeimą?

– Niekada neslėpiau savo krikščioniškų įsitikinimų. Jie mane suformavo kaip asmenybę, paskatino užsiimti savišvieta, gilintis į Dievo slėpinį, žmogų ir supantį pasaulį.

Nenuostabu, kad tikėjimas mano gyvenime apima viską. Jis nėra kažkoks abstraktus, o labai konkretus, nukreiptas į Jėzaus Kristaus asmenį. Būtent tikėjimas nušviečia visus gyvenimo aspektus. Negali būti taip, kad tikėjimas būtų tik kokia nors gyvenimo dalis. Jis turėtų apimti visą būtį, gyvenimą ir vertybes.

Kadangi tikėti reiškia gyventi visapusiškai, tai savaime tampa gyvenimo pamatu.

– Užaugote ankstesnėje sistemoje, kur neįgalieji buvo nematomi. Kaip šis kontekstas jus suformavo? Ar šiandien negalios žmonės gyvena kitaip?

– Gyvenimas sovietinėje sistemoje turėjo savų iššūkių. Tarybinėje visuomenėje oficialiai nebuvo pripažįstama, kad egzistuoja neįgalūs žmonės. Iš aukštų tribūnų buvo deklaruojama, kad tokių tiesiog nėra. Dėl to, pavyzdžiui, netekau galimybės įgyti visapusiško išsilavinimo, teko pasikliauti savišvieta, gyventi visuomenės “paraštėse”.

Lūžis įvyko tada, kai visuomenė pradėjo keistis, tapo atviresnė įvairiems žmonėms. Jeigu palyginčiau pradžią savo gyvenimo kelio ir dabartį, skirtumai – milžiniški. Pasikeitė ne tik požiūris į žmogų su negalia, bet ir galimybės jam visavertiškai funkcionuoti visuomenėje.

Tačiau būtų neteisinga sakyti, kad viskas dabar yra vien gerai – išlieka daugybė visuomenės gyvenimo sričių, kurias reikia taisyti. Vis dar yra nematomų, nepastebimų žmonių, kurie paliekami dorotis vieni su jiems iškilančiais iššūkiais. Didelių problemų kyla kalbant apie viešųjų pastatų, erdvių prieinamumą. Ir, žinoma, didelis iššūkis – sudaryti sąlygas žmogui su negalia gyventi ne iš pašalpų, bet oriai, savarankiškai, užsidirbant pragyvenimui, aktyviai dalyvaujant bendruomenės gyvenime.

– Ar palanki žmonėms su negalia Palanga?

– Palanga šiuo požiūriu – labai patogus miestas, vienas palankiausių miestų žmonėms su negalia Lietuvoje. Per pastaruosius metus jis gerokai pasikeitė. Anksčiau patekti prie jūros buvo beveik neįmanoma, dabar – ne vienas kelias ten veda. Žinoma, dar yra kur augti, ypač kalbant apie galimybes viešojo maitinimo įstaigas, tualetus, senesnės statybos pastatus. Daugelyje vietų įvažos į pastatus padarytos tarsi „dėl akių“, nes jų nuožulnumas ir siaurumas neatitinka jokių reikalavimų. Pavyzdžiui, liftas į mūsų miesto pasididžiavimą - Gintaro muziejų - toks mažas, kad didesni nei standartiniais rateliais ežimėlis į jį paprasčiausiai netelpa.

– Nemažai rašote, verčiate, skaitote paskaitas. Kuo jums svarbus žodis – ar tai būdas keisti kitus, ar labiau savęs pažinimo forma?

– Žodis man reiškia galimybę būti savimi. Visada kovojau ir kovosiu – tiek, kiek leis jėgos – už laisvą žodį, už tai, kad žmogus mūsų valstybėje galėtų be baimės reikšti savo įsitikinimus ir nuomonę. Per gyvenimą dėl to, kad nepataikaudavau vyraujančiai konjunktūrai tekdavo nukentėti, tačiau tai mane tik užgrūdino ir manau, padarė išmintingesniu.

Nesvarbu, ar visuomenės dauguma su tuo sutinka – svarbiausia, kad išliktų galimybė keistis argumentais, idėjomis, pasaulėžiūromis. Ir tai turėtų vykti pagarbos atmosferoje. Šito šiandien Lietuvoje labai trūksta.

Esu įsitikinęs, kad turime saugoti pagarbų žvilgsnį į kito nuomonę, išmokti jos klausytis, ją girdėti, o ne marginalizuoti kitaip manančius. Labai plona riba skiria šviesuomenę nuo orveliškos ideologinės „minčių policijos“, reiškinio, kuris gali turėti baisių pasekmių mūsų visuomenės raidai.

Laisvas žodis – tai ne bandymas kitą paveikti ar pavergti, bet oraus žmogaus raiška. Galimybė išreikšti tai, kuo tiki, ką galvoji. Todėl ir įkūriau savo informacinę platformą, krikščionišką naujienų portalą laikmetis.lt.

Mano vizijoje jis turi tapti laisvo žodžio erdve – vieta, kur galima atrasti informaciją, kurios nematome pagrindinėje žiniasklaidoje, kur tikrovė matoma iš kitokios perspektyvos. Tai nėra lengvas kelias, bet faktas, kad ši platforma gyvuoja jau penkerius metus, rodo – ji reikalinga. Ji turi savo vietą ir nišą mūsų viešojoje erdvėje.

– Kokios temos šiuo metu populiariausios portale laikmetis.lt? O kokių trūktų?

– „Laikmečio“ skaitytojai daugiausia yra žmonės, besidomintys krikščioniška žinia, tautine valstybe ir politika, grindžiama krikščioniškomis vertybėmis. Populiariausios temos – aktualijos, susijusios su šiandienos visuomenės gyvenimu bei Bažnyčia. Nevengiame jokių temų susijusių su bažnytiniu gyvenimu, nors jos ir būtų nemalonios.

– Ar palangiškiai aktyviai skaito laikmetis.lt, o gal pildo savo rašiniais?

– Pagal mūsų portalo lankomumo duomenis, Palangos skaitytojai patenka į dešimtuką aktyviausių „Laikmečio“ skaitytojų.

Kalbant apie iššūkius, Lietuvoje stokojama gerai rašančiųjų – tų, kurie turi ką pasakyti. Nors daug žmonių kasdien rašo soc. tinkluose, išmaniuosiuose įrenginiuose, atrodytų niekada istorijoje nebuvo tiek raštingų žmonių, bet tikrąja prasme kuriančių yra nedaug. Beje, skaitytojai gali bandyti jėgas ir siųsti savo tekstus.

– Gyvenate Palangoje – mieste, kuris daug kam siejasi su vasara ir poilsiu. Ką jums reiškia ši vieta kaip gimta erdvė, kasdienybės fonas?

– Galiu ramiai pasakyti: myliu Palangą. Jaučiuosi tikras palangiškis. Čia gera būti, gyventi, judėti. Man ji brangi ne tik kaip kurortas, bet ir dėl čia gyvenančių žmonių.

Gal nuskambės kiek paradoksaliai, bet man Palanga ypač patinka vasaros metu, kai ji tampa tarsi visos Lietuvos veidrodžiu. Čia susitinka įvairūs žmonės, atgyja kultūrinis gyvenimas, atsiranda daug galimybių leisti laiką prasmingai.

Palanga labai išgražėjusi – tai didelis nuopelnas tiems, kurie šiandien atsakingi už miesto veidą. Labai svarbu, kad kiekvienas bendruomenės žmogus jaustų bent dalį atsakomybės už tai, kad čia būtų gera visiems.

– Jūsų žmona – socialinių mokslų daktarė Jolita – taip pat gyvena mokslo pasaulyje. Koks jūsų santykis, kaip kartu augate kaip pora ir asmenybės?

– Kalbant apie santykius – jų esmė nėra tik išoriniai dalykai. Svarbiausia ne jausmai, o abipusiškumas, dėkingumas ir pasitikėjimas vienas kitu. Juk santykiai – tai pasirinkimas vienas kito, nepaisant ribų, su kuriomis tenka susidurti.

Mano negalia – svarbi mūsų santykių dalis. Reikia daug kūrybiškumo, išmonės, ištvermės, kad ji netaptų kliūtimi būti drauge. Iš esmės be meilės ji būtų nepakeliama. Tai iš tiesų padeda augti – tiek mums kaip porai, tiek kiekvienam skyrium dvasiškai.

– Gal meilė tai ne tik gražus jausmas, bet ir pagalba vienas kitam?

– Todėl esu įsitikinęs, kad bet kokio santykio pagrindas – dvasinis ryšys. Jei žmonės nebeturi apie ką kalbėti,dalintis, girdėti vienas kitą, toks santykis jau išsisėmęs. Todėl mums labai svarbu dalintis viskuo: kas esame, kaip jaučiamės, kaip matome pasaulį. Tai tarsi bendras kelias, kuriame tarpusavio dermė – viso gyvenimo užduotis.

– Negalia daugeliui siejasi su ribomis, o jūs – esate labai laisvas. Kaip apibrėžtumėte savo santykį su kūnu ir kas jums yra tikroji laisvė?

– Ne, problema nėra manyje – problema yra buvimo sąlygose. Mano kūnas labai apribotas – be kito žmogaus pagalbos beveik nieko negaliu padaryti. Tačiau visada maniau, kad kūnas – labai svarbus. Mes esame neatsiejami nuo savo kūno. Visgi tik dvasia suteikia jam pilnatvę. Taip net silpnas, pažeistas kūnas gali tapti erdve, kurioje reiškiasi asmenybė.

Laisvė – tai Dievo atvaizdas žmoguje. Tikroji laisvė – Dievo dovana, įspausta į mūsų prigimtį. Laisvė rinktis mylėti ir būti tiesoje. Būti tuo, kuo esi. Tai yra tikroji laisvė, kurios trokštame, kurią esame pašaukti gyventi.

– Dažnas turi priekaištų likimui ar Dievui…

– Esu Dievui dėkingas už viską, ką Jis padarė mano gyvenime. Gal skambės paradoksaliai, bet dėkoju jam net už savo negalią, nes tikiu, kad per ją esu tuo, kuo esu šiandien. Nors patiriu išbandymų ir kartais nelengva suprasti Jo valią, svarbiausia nuostata Jo atžvilgiu išlieka dėkingumas – už buvimą, gyvybę, žmones, kurie mane supa, ir už nuostabų pasaulį, kuriame esu ir trokštu visavertiškai gyventi.

– Esate intelektualas, kuriuo norisi sekti, tad labai įdomu išgirsti kas jums yra gyvenimo prasmė…

– Prasmės paieškos visada jaudino žmones. Daugybė filosofų, mąstytojų, išminčių ir šventųjų apie tai kalbėjo. Po daugelio metų paieškų ir sukauptos patirties galiu pasakyti, kad pagrindinė gyvenimo prasmė yra ta, kuri mus iš tiesų užpildo kaip asmenis. Tokia prasmė pranoksta mūsų žmogišką egzistenciją, verčia peržengti jos ribas.

Apibendrinant – tai yra kitas asmuo. Tas, kurį mylime, kurio bendrystės trokštame, kuriam linkime gero, laimės ir norime padėti pasiekti tikslus.

Kitas svarbus aspektas – mūsų kūrybinės galios. Jos kviečia mus pranokti save, kurti, būti grožio bei nuostabos šaltiniu. Gebėjimas kurti grožį leidžia eiti toliau, negu siekia mūsų vaizduotė, idėjos ar įkvėpimas.

Viską vainikuoja aukščiausioji Būtis – tai, ką religinės tradicijos vadina Dievu. Jis yra mūsų šaltinis ir kvietimas pranokti save. Dievas suteikia galimybę atrasti gyvenimo esmę ir prasmę.

The post Tomas Viluckas: esu Dievui dėkingas už viską – net už savo negalią, nes tikiu, kad per ją esu tuo, kuo esu šiandien appeared first on LAIKMETIS.

Biblija liudija apie trumpalaikę žmonių atmintį ir iš to atsirandantį Dievo užmiršimą. Todėl psalmininkas nuolat drąsina: „nepamiršk, koks jis geras!“ (Ps 103,2). Gavęs dovaną nepamiršk dovanotojo. Jėzus pasakoja įspūdingą istoriją apie dešimt ligonių, kurie sutikę Jėzų pasveiko, bet tik vienas iš jų nepamiršo jam padėkoti. Santykiu devyni/vienas žmogiškas užmaršumas nusveria gebėjimą atsiminti. Širdies dėkingumas savaime neplūsta, bet turi būti sąmoningai prisimintas tam, kad spontaniškas pojūtis laikui bėgant išaugtų į dorybę, taptų gyvenimo stiliumi. Turime išugdyti savyje svarbiausią nuostatą – būti dėmesingi Dievui ir kitiems žmonėms.

Dėkoti – reiškia atminti meilę

Kiekvienas žmogus, aiškiai apmąstydamas didelius ir mažus gerus įvykius, nutinkančius kasdien, labai nustebs. Tiek daug dalykų priimame kaip savaime suprantamus ir tikrąją jų vertę pajaučiame tik tada, kai turime be jų apsieiti, ir kai mūsų gyvenimas darosi nebe toks, kokį įsivaizduojame: kai viduržiemį sugenda šildymas, kai anksti ryte neužsiveda automobilis arba streikuoja kompiuteris, kai prarandame darbą arba sveikatą.

Žmogus, kuris visus dalykus priima kaip savaime suprantamus, nebesijaučia niekuo apdovanotas ir nebežino, kaip džiugu gauti dovanų? Josephas Saueris tokią situaciją taip apibūdino: „Dievui, kurį vadiname viso gero davėju, mes negalime atsidėkoti jokiomis dovanomis. Tačiau mes galime padaryti kai ką tokio, ko negali pats Dievas: galime jam padėkoti. Padėka ir pašlovinimas yra vieninteliai dalykai, kuriuos iš tikrųjų galime dovanoti Dievui. Taip savaiminiai mūsų pasaulio dalykai pavirs ypatingais mūsų gyvenime, tikrai dieviškomis dovanomis“.

Kai tai pasakome jauniems žmonėms, kartais jie atsako labai skeptiškai: „Kodėl turiu dėkoti, jeigu man nėra gera? Ar tai ne veidmainystė?“

Šiandien mums atrodo, kad tikra ir sąžininga yra tai, kas gali būti paremta jausmais: jeigu nejaučiu jokio dėkingumo, tai kam jį rodyti?

Tačiau dėkojimas yra daugiau nei tik jausmas – dėkojimas yra atsakymas į Dievo veikimą, už kurį esu dėkingas. Tai ryšio su Juo, mano pasitikėjimo Juo išraiška. Jėzus, stovėdamas priešais penkių tūkstančių išalkusiųjų minią, dėkojo Tėvui už penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis – jis dėkojo už menkas dovanas, laikomas rankose, ir vertino jas kaip garantą, kaip ženklą kitų, daug didesnių dovanų.

Dėkoti reikia išmokti

Dėkojimas yra svarbiausias tikėjimo pratimas. Tokia nuostata turi formuotis ir atsirasti treniruojantis, geriausia tai pradėti kuo anksčiau. Nesvarbu, kad kai buvome vaikai ne per labiausiai džiaugiamės, kai ir vėl tekdavo rašyti padėkos laišką močiutei ar krikšto tėvams už kalėdines ar gimtadienio dovanas… Tačiau auklėjimo priemonė turėjo įtakos, juk šiandien tai tapo savaime suprantamu dalyku mūsų gyvenime.

Izraelio tauta irgi turėjo tai praktikuoti. Tokios šventės, kaip paschos avinėlio valgymas, yra dėkingo atminimo ritualai, per kuriuos kiekviena nauja karta įtraukiama į Dievo veikimą tautos istorijoje.

dėkojimas yra daugiau nei tik jausmas – dėkojimas yra atsakymas į Dievo veikimą, už kurį esu dėkingas.

Mes iš to mokomės ir bendruomenėje susikūrėme savų atsiminimo ritualų. Pavyzdžiui, iš ryto melsdamiesi „renkame“ padėkas, net ir tada, kai mums nėra gera. Visuomet atsiras dalykų, už kuriuos galime būti dėkingi: geras miegas, sveikata, ištikimi draugai, pavykęs darbas, netikėtas svečias vakar, taika ir nuomonių laisvė mūsų šalyje… Meldėjų maldos ir šlovinimo giesmės lyg sparnai, pakeliantys suglebusią širdį ir atveriantys ją padėkai savais žodžiais. Padėkai duoti didžiuliai pažadai, nes „kas aukoja padėkos auką, mane pagerbia, ir tam, kuris taiso savo kelią, aš parodysiu Dievo išganymą“ (Ps 50,23).

Mūsų bendruomenė kartais susirenka į šlovinimo ir padėkos šventę. Kartu prisimename praėjusius įvykius ir pasakojame vienas kitam apie dovanas, kurias esame gavę, – apie didelius ir mažus stebuklus. Taip nukreipiame savo žvilgsnius nuo savęs, nuo savo ribotų galimybių Dievo ir jo begalinių galių link. Anksčiau neturėjau didelio noro būti didelėje kompanijoje ir klausytis ilgų pasakojimų. Vėliau supratau, kad nedalyvaudama ten, kai ką prarasdavau. Juk dėkojimas yra sielos higiena. Jis apvalo mano gyvenimą nuo nepasitenkinimo, nedėkingumo ir baimės, kad kas nors nepavyks. Jis atveria akis Dievo gerumo pilnatvei, kurioje gyvename.

Padėka neleidžia susvyruoti

Aš pati galiu nuspręsti,į ką man žiūrėti, kam ir kiek leisti save kontroliuoti.

Jeigu nukreipsiu akis „žemyn“, pamatysiu, kaip man nesiseka, kur mano lūkesčiai neišsipildo, kas man dabar sunkiai sekasi, ir kas man dar turėtų priklausyti. Jeigu žiūrėsiu „aukštyn“,į Dievo gerumo pėdsakus mano gyvenime, tuomet suprasiu, kur mano žaizdos buvo išgydytos, kur buvau apsaugota, kas man pasisekė, ir kur buvau netikėtai apdovanota.

Pateiksiu vieną pavyzdį. Mano gyvenime įvyko stebuklingas lūžis, kai rimtai pažiūrėjau į 139 psalmę ir pritaikiau ją praktikoje. Joje parašyta: „Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas… aš tai gerai žinau. Tu sukūrei mano inkstus, numezgei mane motinos įsčiose“.Šiuo aspektu peržvelgusi visą savo gyvenimą supratau, kad manyje slypintis NE sau pačiai yra neteisingas, kad turiu atsikratyti nihilistinės laikysenos ir pritarti Dievo TAIP mano gyvenimui.

Dėkingumo praktikavimas nepakeičia sunkių gyvenimo aplinkybių, tačiau jis pakeičia požiūrį į jas. Tai leidžia suvokti, kad gyvename faktų sąsajose, kurios pranoksta tai, ką mes tuo momentu pajėgūs priimti. Tai neleidžia būti suklaidintam ir apsaugo nuo susikoncentravimo į save.

Bonhoefferis knygoje „Gyvenimas kartu“ primena: „Tik tas, kuris dėkoja už mažus dalykus, gauna didelius“. Nedėkingumas, skundai dėl skurdo, silpnumo, mažo tikėjimo,įspūdingos patirties ir dovanų troškimas kaip tik trukdo Dievui patikėti mums daugiau ir didesnių dalykų.

Šlovinimas pakylėja

Prancūzų filosofas Gabrielius Marcelis dėkingumą vadina mūsų sielos vartų sargu, saugančiu mus nuo griaunančių jėgų. Kaip tai atrodo praktiškai, parodysiu pateikdama kelis pavyzdžius.

Viena jauna moteris įtikinamai pasakojo, kaip dėkingumo kupini prisiminimai labai konkrečiai sunkiomis dienomis jai tapo dvasiniais ginklais: „Kai išgyvenu ką nors labai gražaus – pavyzdžiui, nuostabūs susitikimai arba pasisekęs darbas – visuomet per ramybės laiką vėl viską detaliai permąstau ir pasidžiaugiu kiekviena smulkmena, kaip kokiu vertingu lobiu, ir pakalbu apie tai su Dievu. Savo fantazijoje sukūriau vidinę lobių skrynią, kurioje saugoju šiuos prisiminimus. Aš nuolat sugrįžtu prie jos ir ištraukiu lobius, kad galėčiau jais pasidžiaugti ir pasakyti Dievui, kaip man patinka. Kelias mano prisiminimų ir padėkos link ilgainiui praktikuojantis vis trumpėja ir tampa įprastu dalyku. Net kai sunkiais laikais man sekasi blogai, ir čia ir dabar negaliu rasti nieko, verto padėkos, aš turiu šį lobį. Jeigu sąmoningai jį išsitraukiu, pasidžiaugiu, siedama tai su šviesiais ir padėkos vertais prisiminimais, tuomet man tampa lengva pasitikėti Dievu, nes man kartu su juo jau pavyko“.

Viena bendradarbė pirmaisiais įtikėjimo metais nusprendė padaryti tokį eksperimentą ir patyrė, kaip pasikeitė jos širdis ir pagerėjo santykiai su kitu žmogumi. Apmąstydama Dievo akivaizdoje šiuos santykius ji staiga suprato, kad jai reikia nuolat ieškoti aname žmoguje meilės vertos savybės ir už ją dėkoti. Ir tai ji turi daryti keturias savaites! Po to ji patyrė tris stebinančius dalykus: 1. Apie save: kokia kerštinga ir nepatenkinta yra jos širdis, nenorinti pamatyti kitame gera; 2. Apie kitą asmenį: pamažu ji galėjo visai kitaip jį matyti; 3. Apie Dievą: kitam žmogui jis rodo tokią pat meilę ir kantrybę.

Įvesti naujovių

Vienas senas mano draugas sunkiausios gyvenimo krizės metu suprato, kokia gyvybiškai svarbi gali būti padėka.

„Po keturiasdešimt devynerių be galo laimingų metų mano žmona netikėtai mirė po, rodos, sėkmingai praėjusios operacijos. Tada jaučiausi kaip kokia būtybė, kuriai ką tik amputavo tris ketvirtadalius jos esybės. Likęs ketvirtadalis bandė kažin kaip išgyventi. Vieną dieną aš nebenorėjau gyventi. Tuomet į rankas papuolė 109 psalmės 30 eilutė: ‘Visu balsu dėkosiu VIEŠPAČIUI, giesme šlovinsiu jį žmonių spūstyje…‘ Iki tol negalėjau nei melstis, nei dalyvauti pamaldose, ir Dievas man buvo pasidaręs visai blogu. Ir štai pajutau, kad kuo daugiau dėkoju, tuo daugiau jėgų gaunu nenusakomą kančią iškęsti. Aišku, mano padėka buvo pilna dejonės lyg katės, kuriai užmynė ant uodegos, kniaukimas. Padėka ir šiandien diena po dienos teikia man naujų jėgų nugyventi likusį gyvenimą su džiaugsmu“.

Psalmėse meldėjai atveria Dievui širdį ir pasako tai, ką jie jaučia – su visu bejėgiškumu, baimėmis, pykčiu ir skundu, kad turi kentėti. Bet čia jie nesustoja. Jie prisimena, kas yra Dievas, ir ką jie iš jo jau yra patyrę, ir tada įvyksta pasikeitimas: „Dėkoju tau, nes tu išgelbėjai mane nuo priešų“ (Ps 18,49); „…nes jis išgirdo mano pagalbos šauksmą. VIEŠPATS mano stiprybė ir mano skydas“ (28,6-7). Pasitikėjimas ištikimuoju Dievu išsklaido netikėjimo rūką ir horizontas vėl laisvas ir tolimas.

Vertė Vilija Ulienė

The post Angela Ludwig. Dėkojimas – gyvenimo stilius appeared first on LAIKMETIS.

Dievas apšviečia gyvenimą. Viskas atrodo kitaip, nes ši šviesa apšviečia visa. Kol jo nepažinau, pasaulis man buvo mįslė: iš kur atsiradau aš? Kur link einu? Kodėl apskritai gimiau? Kodėl egzistuoja tai, kas mane supa – medžiai, gėlės, akmenys, gyvūnai, žmonės, žvaigždės? Kokia viso to prasmė? Jei esu atsitiktinumo produktas, galiu už savo būtį dėkoti tik atsitiktinumui. Bet jis neturi veido; neturi akių, kad mane matytų; neturi ausų, kad mane išgirstų; neturi burnos, kad su manim kalbėtų; neturiširdies, kad mane mylėtų.

Dievas apšviečia gyvenimą. Viskas atrodo kitaip, nes ši šviesa apšviečia visa.

Kadangi Dievas yra tikrasis pasaulio sukūrimo autorius, aš jau žinau, kam galiu dėkoti. Kai pakeliu akis į dangų, nežvelgiu į tuštumą. Ne, į mano žvilgsnį yra atsakoma. Geriau pasakysiu: aš pagaliau pakeliu žvilgsnį į savo Kūrėją, kuris į mane, savo kūrinį, visuomet žvelgė kupinas meilės ir užuojautos. Ir aš suprantu, kad jis nėra joks tolimas, apatiškas, žiaurus Dievas. Ne, jis mylintis Tėvas, kuris prieš mūsų akis iškėlė Jėzų Kristų, apie kurį jau pasakojo Senojo Testamento, pirmosios Biblijos dalies, autoriai. Jį taip apibūdina psalmės: „VIEŠPATS yra gailestingas ir mylintis, kantrus ir kupinas ištikimosios meilės… Kaip tėvas gailisi vaikų, taip VIEŠPATS gailisi pagarbiai jo bijančių“ (Ps 103). Todėl mūsų dėkingumas yra vienintelis tinkamas atsakas.

„Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras, jo gerumas tęsis per amžius!“

Jeigu atsiliepsime į šį raginimą, mūsų kasdienybę nušvies šviesa, kuri niekuomet neužges. Kiekvienos dienos džiaugsmo ir Dievo patyrimo išraiška – dėkingumas.

The post Išmokime dėkoti appeared first on LAIKMETIS.

The post Kun. Stasys Kazėnas SJ ir kun. Virgilijus Poškus. Apie dėkingumą appeared first on LAIKMETIS.

Skaitome, jog šeimininkas viską daro gerai, su meile: pats dirba, sodina vynuogyną, aptveria jį, įrengia spaustuvą, pastato sargybos bokštą (žr. 33 eil.). Po to savo vertingą nuosavybę jis sąžiningomis sąlygomis atiduoda nuomininkams žemdirbiams, kad vynuogynas būtų gerai prižiūrimas ir duotų vaisių. Visa tai matant atrodo, kad derliaus nuėmimas turėjo baigtis pakiliai ir gerai, pasidaliję derlių visi galėjo likti patenkinti.  

Tačiau į vynininkų mintis įsisuko nedėkingumas ir godumas: „nesame šeimininkui nieko skolingi. Mūsų darbo dėka gautas derlius yra tik mūsų. Niekam neturime atsiskaityti“. O tai yra netiesa: jie turėtų jausti dėkingumą už tai, ką gavo ir kaip su jais buvo elgiamasi. Tačiau nedėkingumas maitina godumą ir juose atsirado bei palengva pradėjo stiprėti sukilimo jausmas, kuris iškraipė pasaulio suvokimą. Jie pradėjo manyti, kad ne jie, bet darbo jiems davęs šeimininkas yra jiems skolingas. O kai pamato šeimininko sūnų, net pareiškia: „Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir pasiimsime jo palikimą!“

Šiuo palyginimu, pasak popiežiaus Pranciškaus, Jėzus mums primena, kas atsitinka, kai žmogus apgauna save, kad jis pats viską pasidarė, ir pamiršta dėkingumą, pamiršta pamatinę gyvenimo tikrovę: kad gėris ateina iš Dievo malonės, jo veltui duodamos dovanos. Kai žmogus tai pamiršta, jis savo situaciją ir savo ribas išgyvena nebe su džiaugsmu, kad yra mylimas ir išgelbėtas, bet su liūdna saviapgaule, kad jam nebereikia nei meilės, nei išgelbėjimo.

Žmogus nustoja leisti sau būti mylimas ir tampa savo godumo, poreikio turėti kažką daugiau už kitus, noro būti aukščiau už kitus kaliniu. Iš čia kyla tiek daug nepasitenkinimo ir kaltinimų, tiek daug nesusipratimų ir pavydo. O tada, vedamas apmaudo, žmogus gali patekti į smurto sūkurį. 

Žmogus nustoja leisti sau būti mylimas ir tampa savo godumo, poreikio turėti kažką daugiau už kitus, noro būti aukščiau už kitus kaliniu.

„Taip, brangūs broliai ir seserys, nedėkingumas gimdo smurtą, o paprastas „Ačiū“ gali sugrąžinti taiką!“, – pažymėjo Pranciškus.

Tad paklauskime savęs, kvietė jis: ar suprantu, kad gavau gyvenimą ir tikėjimą kaip dovaną ir kad aš pats, aš pati esu dovana? Ar tikiu, kad viskas prasideda nuo Viešpaties malonės? Ar suprantu, kad esu jos gavėjas be nuopelnų, neatlygintinai mylimas ir išgelbėtas? O svarbiausia, ar, atsakydamas į malonę, moku pasakyti „Ačiū“? Žmogiško sugyvenimo paslaptį, pridūrė popiežius, galima apibūdinti trimis mažais žodžiais – „ačiū, atleisk, ar galiu?“ Ar mokame juos ištarti gyvenime? „Ačiū“ yra nedidelis žodis, kurio kasdien laukia Dievas ir mūsų broliai bei seserys. Paklauskime savęs, ar šis mažas žodis „Ačiū“ skamba mūsų gyvenime.

Tegul Marija, kurios siela šlovina Viešpatį, padeda mums dėkingumą padaryti šviesuliu, kasdien pakylančiu iš mūsų širdžių.

The post Popiežius Pranciškus: nedėkingumas maitina godumą appeared first on LAIKMETIS.

Šioje istorijoje dar yra pasakojimas apie godų pranašo Elišos tarną, kuris pasivijęs Naamaną pranašo vardu melagingai prašė duoti sidabrinį talentą. Naamanas davė dvigubai – du talentus, bet Dievas šį gobšuolį nubaudė raupsais.

Evangelija pasakoja apie dešimt raupsuotų vyrų, maldaujančių pagalbos: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ (Lk 17, 13); jie visi buvo pagydyti.

už raupsus yra baisesni dvasiniai raupsai: godumas, neskaistumas, puikybė, neapykanta ir kitos ydos.

Kadaise nepagydomą raupsų ligą medicina įveikė, tačiau už raupsus yra baisesni dvasiniai raupsai: godumas, neskaistumas, puikybė, neapykanta ir kitos ydos. Vieni žmonės su šiomis ydomis net nekovoja, nes nemato jose nieko blogo, o kovojantieji dažnai pralaimi, nes nepanaudoja reikiamų priemonių, iš kurių pati svarbiausia yra maldavimas Dievo pagalbos. Dvasinę kovą laimi tie, kurie, kaip anie raupsuotieji, maldauja: „Viešpatie, pasigailėk mūsų.“

Kovoje su ydomis ir nuodėmėmis be maldos labai svarbios yra ir kitos dvasinės priemonės, ypač sakramentai: išpažintis bei Komunija. Jei pakankamai dažnai pasinaudojame jų pagalba, visuomet tampame laimėtojai.

Istorija su dešimtimi pagydytų raupsuotųjų primena kitą svarbų dalyką – dėkingumą Dievui už patirtas malones. Tik vienas pagydytasis, svetimtautis samarietis, sugrįžo ir Jėzui padėkojo. Jėzus jam pasakė: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“

Pasitikrinkime, ar ne per dažnai mūsų maldose vyrauja tik laikinųjų gėrybių prašymai.

Dėkingumas yra labai svarbi žmogiškoji dorybė, kurią praktikuoti neretai užmirštame. Pasitikrinkime, ar ne per dažnai mūsų maldose vyrauja tik laikinųjų gėrybių prašymai: „Viešpatie, duok sveikatos; padėk išlaikyti egzaminą“ ir t. t. Tiesa, galime prašyti Viešpatį pagalbos laikinuose dalykuose, pavyzdžiui, atitolinti kančią, tik neužmirškime pridurti: „Dieve, tebūna ne mano, bet tavo valia“ (plg. Lk 22, 42); o svarbiausia – neužmirškime už viską Dievui dėkoti ir jį šlovinti.

Daugelis žmonių praktikuoja ne dėkingumą, bet savo teisių gynimą. Jie mąsto, kad kiti privalo jiems viską duoti, ir kai kažko negauna, bando išsireikalauti. Į Dievą tikintis žmogus, gavęs malonę ar pasiekęs užsibrėžtą tikslą, džiaugiasi ir dėkoja, ir tokiu būdu tampa dar imlesnis gauti daugiau, nei tikėjosi. Nuo raupsų pagydytas ir sugrįžęs padėkoti vyras apdovanojamas didžiausia dovana – tikėjimu.

Dievo žodis kviečia pasitikrinti, kaip praktikuojame dėkingumą Dievui ir žmonėms. Darant kasdienę sąžinės peržvalgą, reikia pasitikrinti, ne tik kur nusidėjome, bet ir tai, ar buvome dėkingi Dievui už viską, ką iš jo rankų gauname. Pasitikrinkime, kokia yra mūsų malda.

The post Kardinolas S. Tamkevičius SJ. Dvasiniai raupsai - XXVIII eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.