Jau ketvirtus metus veikianti Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga (toliau – Krikščionių profsąjunga) džiaugiasi augančiu organizacijos narių skaičiumi ir gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalį jai skiriančių rėmėjų bendruomene.   

Profsąjungos pirmininkas Audrius Globys sako, kad tai rodo, jog Lietuvoje įvairių denominacijų krikščionys jaučia poreikį būti atstovaujamais ir ginamais nuo žodžio, sąžinės ir religijos laisvės suvaržymų.

Nuolatinė įtampa ir sėjama baimė, kad tavo įsitikinimai, žodis ar veiksmas gali susilaukti įtarimų ar net kaltinimų neapykantos kalba, diskriminacija skatina žmones burtis ir ginti savo pilietines teises bei laisves.

Laikmečio iššūkius krikščioniams supranta ir pirmasis „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktorius, už savo veiklą Sibiro lageriuose kalėjęs J. Em. kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ.

Steigiant Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinę sąjungą, jis tapo jos dvasiniu vadovu.

„Klausimai, kuriuos keliame, ir problemos, apie kurias informuojame visuomenę, yra svarbūs. Matome konkrečius atvejus, kai krikščionišką poziciją ar tiesiog kritiką valdžiai išsakantys asmenys jau susiduria su cancel kultūros realybe – bandymais marginalizuoti, eliminuoti iš viešos erdvės ar net darbo vietų,“ – nerimą keliančias tendencijas įvardija profsąjungos pirmininkas A. Globys.

Visuomenėje didžiulio atgarsio sulaukę tokie atvejai, kaip Krikščionių profsąjungos narių žurnalisto Virginijaus Savukyno ir LRT bylinėjimasis, tyrėjo bei žurnalisto Vidmanto Valiušaičio atleidimas iš Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos, VDU profesorės Birutės Obelenienės istorijos, kurios buvo plačiai išviešintos ir užkardytos, nes Krikščionių profsąjunga ėmėsi itin aktyvių veiksmų: nuo pilietinių palaikymo akcijų ir komunikacinių kampanijų organizavimo iki kvalifikuotos teisinės pagalbos suteikimo.

Institucijos jaučiasi visagalės ir nebaudžiamos

„Visi atvejai, su kuriais jau susidūrėme praktikoje, buvo itin grėsmingi darbuotojui. Nes didžiulės, dosniai iš biudžeto finansuojamos įstaigos turi ne tik ten dirbančius teisininkus, bet ir valdo didžiulius biudžetus, gali papildomai samdytis advokatų kontoras. Jos turi finansinį ir institucinį pranašumą prieš darbuotoją“, – konstatuoja A. Globys.

Pasak jo, natūralu, kad nelygios darbdavio ir darbuotojo galimybės teisinės kovos perspektyvoje kelia žmonėms baimę.

„Todėl mūsų solidarumas ir parama tampa labai reikšmingi visomis prasmėmis – finansine, moraline, dvasine“, – teigia Krikščionių profsąjungos vadovas.

Jis sako, kad įsigalint cancel kultūrai tampa svarbu prisiminti tuos tikslus, dėl kurių profsąjungos apskritai kūrėsi: kad susitelkę darbuotojai galėtų apsiginti nuo darbdavio ar institucijų savivalės, kad abi pusės butų lygiaverčiai derybų partneriai.

„Tik dabar vis dažniau tenka ginti žmones ne tik reikalaujant tinkamų darbo sąlygų ar priklausančių išmokų, bet ir ginant jų sąžinės, religijos ir žodžio laisvę“, – pastebi A. Globys.

Diegiant cancel kultūrą ne tik atskiri žmonės patiria spaudimą, bet neretai ir net patys darbdaviai. Jie verčiami aiškintis ir teisintis, kaip pas juos gali dirbti vienokių ar kitokių pažiūrų žmonės, kodėl jie vis dar nėra atleisti ar pažeminti pareigose.

Būtent taip nutiko Krikščionių profsąjungos tarybos narei, VDU prof. B. Obelenienei, kai dėl išsakytos krikščioniškos pozicijos mokymuose apie lytiškumą ji susilaukė nepagrįstos kritikos viešojoje erdvėje ir netgi kaltinimų diskriminacija. Reagavo ir savo nuomonę viešai dėstė įvairios žiniasklaidos priemonės, politikai, visuomenės veikėjai. Klausimynus profesorei bei jos darbdaviui siuntė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Galima tik įsivaizduoti, kokią įtampą patyrė tiek darbdavys, tiek darbuotojas, jei pati profesorė viešajame kreipimesi įvairių institucijų bei visuomenės prašė „stabdyti <...> valstybinės galios piktnaudžiavimo atvejus, užtikrinant žodžio ir akademinę laisvę.“

„Tik nedelsiant Krikščionių profsąjungai pradėjus viešinti situaciją nacionaliniu mastu, organizuojant profesorės palaikymo akciją socialiniuose tinkluose, kreipiantis į įvairias institucijas, situacija nurimo, profesorė toliau tęsia savo įprastą akademinę veiklą bei darbus, o  bylinėjimosi teismuose šiuo atveju buvo išvengta.“ - apie daug skaudžių išgyvenimų mokslininkei, tiek jos darbdaviui pasakoja A. Globys.

Jis sako, kad ši situacija tik dar kartą parodė, kad jei darbuotojas yra vienas, neturi stipraus palaikymo visuomenėje ir finansinio resurso gintis bylinėjantis teismuose, darbdavys, tikėtina jį pažemintų pareigose ar net atleistų, net jei ir neturėjo tokio ketinimo anksčiau. Jis tiesiog gali trokšti ramybės nei tolimesnio situacijos eskalavimo viešojoje erdvėje.

„Krikščionių profsąjunga buvo (ir yra) pasirengusi aktyviai išnaudoti visas įmanomas informacines, komunikacines ir teisines gynybos priemones, kad apgintume savo organizacijos narius, susiduriančius su sąžinės, religijos ir žodžio laisvės suvaržymais, tam skiriamos ir reikiamos lėšos“, – teigia A. Globys.

Kaip Krikščionių profsąjunga gali padėti?

Krikščionių profsąjungos pirmininkas pasakoja, jog esant reikalui, organizuojama ir apmokama teisinė jos narių gynybą. Samdomi  kvalifikuoti teisininkai ar advokatų kontoros. Priklausomai nuo konkretaus atvejo ginamiesiems suteikiamos teisinės konsultacijos arba jie atstovaujami teismuose.

Šiam tikslui tenka skirti nemažą lėšų dalį.

„Tačiau mums svarbu, kad visuomenė žinotų, kas vyksta ir neliktų abejinga matydama neteisingumą. Norime, kad žmonės palaikytų vieni kitus. Todėl visuomet aktyviai vykdome įvairias informacines akcijas“, –  pasakoja A. Globys.  

Profsąjunga apie kiekvieną atvejį informuoja ne tik savo bendruomenę, bet ir visą visuomenę per įvairias žiniasklaidos priemones, socialinius tinklus, bendruomenes. Gali būti rašomi kreipimaisi į įvairias institucijas, Seimo nariams, straipsniai.

„Ne tik viešiname tokius atvejus, bet ir organizuojam įvairias palaikymo akcijas. Viena tokių akcijų buvo surengta solidarizuojantis su Krikščionių profsąjungos nariu žurnalistu V. Savukynu.“ – prisimena Krikščionių profsąjungos pirmininkas.

Su cenzūra ar kitokiu persekiojimu susidūrę profsąjungos nariai visuomet lydimi ir malda. Krikščionių profsąjungos dvasinis palydėtojas kun. A. Toliatas paskelbia maldos devyndienį už tą asmenį ir kviečia aktyviai įsijungti ne tik visą Krikščionių profsąjungos bendruomenę, bet ir solidarizuotis neabejingą visuomenės dalį.

„Tai būna ne tik teisinė ir komunikacinė, bet ir dvasinė kova, todėl rūpinamės ir dvasine pagalba“,  –  sako A. Globys.

Nebijok, tiesa padaro mus laisvus

A. Globys atkreipia dėmesį, kad krikščioniui profesija nėra tik savirealizacija, karjera ar būdas užsidirbti pragyvenimui. Profesija, nesvarbu kokia ji bebūtų – mediko, mokytojo, dėstytojo, teisininko, politiko, verslininko – pirmiausia yra pašaukimas.

Taip pat krikščioniui visuomet svarbus yra sąžinės balsas ir jis privalo juo vadovautis savo profesiniame gyvenime. Jei žmogus priverčiamas eiti į kompromisus su savo sąžine, ji ilgainiui tampa akla tiesai ir taip žmogus nutolsta nuo savojo tikėjimo.

„Tačiau krikščioniškas požiūris turi teisę egzistuoti ir medicinoje, ir žurnalistikoje, ir pedagogikoje, ir teisėje – visose mūsų gyvenimo sferose. Tai yra laisvos ir demokratinės valstybės bruožas“, – pastebi A. Globys.

Todėl šiemet Krikščionių profsąjunga kviečia nebijoti ir skelbia komunikacinę žinutę: „Nebijok, tiesa padaro mus laisvus“.

Nutildyta ir supriešinta visuomenė – grėsmė nacionaliniam saugumui

Tinkamas atkirtis cancel kultūrai, kurią bando įdiegti įvairios institucijos, Lietuvoje dar yra galimas. Teisinė sistema leidžia žmogui apsiginti. Tiesa, tai kainuoja daug laiko, sveikatos ir pinigų (to pavyzdys Suomijos parlemento narės Päivi Räsänen jau daugiau kaip 5 metus vykstanti byla).

Todėl jei žmogus neturi jį palaikančios stiprios organizacijos ir galimybės lygiaverčiai gintis, jis gali būti tiesiog nutildomas, palaužiamas, priverčiamas palikti darbą ir tai tampa bloguoju pavyzdžiu bei precedentu kitiems darbdaviams bei organizacijoms.

„Todėl savo veikloje mes matome daug didesnį iššūkį, nei tik apginti atskirų žmonių teises ir laisves“, – teigia A. Globys.

Pasak jo, tokia nutildymo kultūra ir institucijų diktatas silpnina pačią demokratiją, pasitikėjimą valstybe. Kai žmonės nutildomi, tampa bailūs, įsigali vadinamosios institucinės diktatūros.

„Lietuvai, turint omeny visą geopolitinę situaciją, tai būtų didžiulė tragedija“, – įsitikinęs krikščioniškos profsąjungos pirmininkas.

Trys pagrindinės veiklos kryptys

A. Globys sako, kad reaguojant į aktualijas, Krikščionių profsąjunga šiuo metu yra iškėlusi tris pagrindinius tikslus.

1. Bendruomenės telkimas ir solidarumas. Tikslas nėra telkti tik Krikščionių profsąjungai priklausančius narius. Bendruomenė suvokiama daug plačiau – tai visi tie žmonės, kuriems yra svarbi sąžinės, religijos ir žodžio laisvė.

„Į mūsų bendruomenę galima įsijungti skirtingais būdais. Tikrieji Krikščionių profsąjungos nariai moka nario mokestį, turi tam tikras teises ir pareigas. Juos gindami mes naudojame savo finansinius resursus“, – pasakoja A. Globys.

Jis pastebi, kad visais laikais buvo ir bus žmonių, kurie jokiomis aplinkybėmis neis į kompromisus su savo sąžine.

„Ne visi tokiais galime būti, tačiau mūsų, kaip krikščionių pareiga, su jais solidarizuotis ir jiems pagelbėti. Todėl labai svarbūs yra ir tie, kurie remia profsąjungą skirdami jai GPM dalį, stebi jos veiklas, domisi ir dalijasi informacija. Džiaugiamės, kad tokių sąmoningų žmonių vis daugėja. Nuoširdžiai dėkojame jiems ir už juos meldžiamės“, – sako A. Krikščionių profsąjungos pirmininkas.

Jo teigimu, labai svarbu, kad krikščionys neliktų pasyvūs matydami vykstančius procesus. Todėl Krikščionių profsąjunga nėra uždara, bendrauja ir bendradarbiauja su kitomis profesinėmis sąjungomis, įvairiomis NVO, bendruomenėmis. Praėjusiais metais buvo pasirašytas bendradarbiavimo susitarimas su didžiausia Lietuvos profesine sąjunga „Solidarumas“. 

2. Visuomenės informavimas, ugdymas ir švietimas. Profsąjunga organizuoja įvairius mokymus, konferencijas. Visa medžiaga yra viešai prieinama profsąjungos svetainėje https://krikscioniuprofsajunga.lt/ .

Kaip itin svarbų ir reikšmingą renginį A. Globys įvardija pernai Šiluvoje vykusią konferenciją „Visuomenė be dorybių – grėsmė nacionaliniams saugumui“, kuri buvo peržiūrėta daugiau kaip 100 tūkst. kartų. Visi ten sakyti pranešimai patalpinti čia.

„Tuo renginiu norėjome akcentuoti, kad rūpindamiesi šalies saugumu, turime ne tik įsigyti ginkluotę, bet ir ugdyti dorybes savo visuomenėje. Be jų ji nebus nei atspari, nei tvirta“, –  įsitikinęs profsąjungos pirmininkas.

3. Gynyba. Krikščionių profsąjunga siekia padėti teisiškai apsiginti savo nariams, įvairių profesijų krikščionims, vis dažniau patiriantiems išstūmimą, patyčias, mobingą, psichologinį spaudimą darbo vietose ar atleidimą iš darbo. Todėl susidūrę su persekiojimu dėl tikėjimo ar pažiūrų, profsąjungos nariai gauna visokeriopą pagalbą.

A. Globys sako, kad šiuo metu profsąjungos atstovai stebi ir teisėkūros procesus, įstatymų leidėjams teikia savo siūlymus.

„Telkiame drąsių žmonių bendruomenę, nes norime, kad mūsų visuomenė būtų drąsi. Tai svarbu išorinių grėsmių akivaizdoje, o drąsa be tiesos yra neįmanoma“, –  neabejoja Krikščionių profsąjungos pirmininkas.

Prisidėti gali kiekvienas

Krikščionių profsąjunga veikia tik ketvirtus metus, tačiau jau turi vieną didžiausių skyrusių GPM paramą rėmėjų bendruomenę.

Tačiau dar nemažai žmonių nežino, kad kasmet jie gali paskirti iš viso net 2,4 proc. nuo GPM. Tai reiškia, kad žmogus gali skirti ir 1,2 procento norimai nevyriausybinei organizacijai, 0,6 proc. politinei partijai, ir 0,6 proc. išskirtinai profesinėms sąjungoms ar jų susivienijimams. Jei bent vienai iš galimybių nepaskiriama GPM dalis,– tos lėšos keliauja į valstybės biudžetą.

A. Globys pabrėžia, kad gyventojų skiriama GPM dalis Krikščionių profsąjungai yra labai svarbi, nes tai pagrindinis jos finansavimo šaltinis:

„Jau du metai, kai dalį gautos paramos atidėjome į Krikščionių profsąjungos solidarumo fondą, kuriame kaupiamos lėšos organizacijos narių gynybai.“

Pirmais organizacijos veiklos metais, kai prasidėjo karas Ukrainoje, visa tais metais surinkta GPM parama buvo skirta paremti nuo karo nukentėjusius ukrainiečius.

Šiuo metu Krikščionių profsąjunga yra užsibrėžusi strateginį tikslą pritraukti bent 10 tūkstančių rėmėjų bendruomenę, kuri profsąjungoms numatytą GPM dalį paskirtų Krikščionių profsąjungai.

Tokiu atveju per kelerius metus pavyktų sukaupti solidų organizacijos finansinį fondą, kuris taptų ir tam tikra atgrasymo priemone nuo persekiojimo dėl krikščioniškos pozicijos išsakymo.

„Organizacijos nariai būtų drąsesni, nes žinotų, kad nereikės gintis teismuose savo lėšomis, rinkti paramos socialiniuose tinkluose – tuo galės pasirūpinti Krikščionių profsąjunga“, – sako A. Globys.

Jis kviečia deklaruojančius paramą skirti 0,6 proc. GPM dalį Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinei sąjungai ir taip solidarizuotis su tais, kam svarbi sąžinės, religijos ir žodžio laisvė.

Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos veiklos ir finansines ataskaitas galima rasti čia.

The post Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga siunčia žinutę visuomenei - Nebijok appeared first on LAIKMETIS.

Popiežius Pranciškus per dešimt savo pontifikato metų ne kartą kalbėjo apie „ideologinę kolonizaciją“, ja pavadindamas žmonėms brukamas iliuzijas, kurios nesiremia nei Dievo, nei jo sukurto pasaulio tiesa. Tiek popiežius Pranciškus, tiek Benediktas XVI ne kartą minėjo ir iš to kylančias grėsmes, tokias kaip gender ideologija, bei atvejus, kai skurdesnėms šalims skiriamos paramos lėšos yra susiejamos su kontracepcijos priemonių sklaida, abortais, sterilizacija ir lyčių ideologija. Šios „ideologinės kolonizacijos“ apraiškų jau gausu ir Lietuvoje, tik ar sugebame jas atpažinti ir ką su tuo darome?

Apie „ideologinę kolonizaciją“ ne kartą kalbėjo ir J. E. Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, akcentuodamas popiežiaus Pranciškaus posinodiniame apaštališkajame paraginime „Amoris Laetitia“ išsakytas mintis, kad gender ideologijos grėsmės visuomenei „neigia vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei abipusiškumą. Priešais akis [pagal tokią ideologiją] regi visuomenę be lytinių skirtumų ir griauna šeimos antropologinį pagrindą“. Arkivyskupas K. Kėvalas ne kartą priminė ir popiežiaus šv. Jono Paulius II mintis, kad totalitarizmas gimsta iš objektyvios tiesos neigimo: „jeigu neegzistuoja transcendentinė tiesa, kuriai paklusdamas žmogus įgauna visišką savo tapatybę, tai negalioja ir jokie teisiniai principai, garantuojantys teisingus žmonių santykius. O tai reiškia pavojų pamatinėms žmogaus teisėms“.

Šie pastebėjimai šiandien tampa dar svarbesni, kai visai neseniai nuvilnijo audra dėl Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto profesorės Birutės Obelenienės Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos metu skaitytos 2 valandų paskaitos, kurioje kalbėta apie prigimtinį vyro ir moters lyčių skirtingumą, papildomumą bei šeimą. Mat toks dalykas kai kam atrodo laikytinas atgyvena, pasenęs ir, apskritai, apie tai neturėtų būti kalbama. Todėl profesorę stengtasi nutildyti ir įbauginti siunčiant žurnalistų bei įvairių institucijų užklausas darbdaviui bei jai pačiai. Kita vertus, ši  puolimo istorija parodė, kokie yra tikrieji šios programos užmojai – pasislėpus po gerais dalykais, pasirodo, imamasi diegti  vaikus bei jaunimą seksualizuojantį požiūrį. Drovumas, pagarbus požiūris į mergaitę ir berniuką bei mokymasis puoselėti tvarius ir ilgalaikius santykius nebereikalingi? Ar tikrai norime, kad mūsų vaikus auklėtų ir indoktrinuotų apeinant tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus? Kaip kad sovietmečiu, būti vaizduojamais „atsilikusiais“, kurie neva nesupranta ar nepriima modernių naujovių ir „naujai“ sukonstruotos „tikrovės“?  

Noras ugdymo įstaigose diegti ideologizuotas pažiūras, su šaknimis raunant visa, kas susiję su žmogaus prigimtimi, ir nuo pat ankstyvų dienų vietoj aiškių mokslo žinių brukti progresyvistines klišes, kurios žadėtų naują, šviesų ir laisvą nuo atsakomybių ir įsipareigojimų rytojų, šitaip apeinant tėvų teises ugdyti vaikus pagal savo dorovinius įsitikinimus, nėra atsitiktinis. Išties užmojis daug rimtesnis – pakeisti žmogaus mąstymą. O tam reikia keisti kalbą, sąvokoms priskirti naujas reikšmes, paskui formuoti naujas tradicijas, papročius, supratimą apie gėrį. Visiškai atriboti juos nuo pasaulį viena visuma darančių jo gyvavimo dėsnių ir taisyklių pažinimo, kuris galėtų išblaškyti beprotiškas viliones tikrame gyvenime statyti oro pilis.

Jei gali kontroliuoti kalbą – gali kontroliuoti ir žmones. Būtent šia utopija tiki ir vadovaujasi daugelis pavergėjų ir visi totalitariniai režimai. Kalbos slinktis yra svarbi tiems, kurie nori daryti įtaką žmonių tapatybei ir mąstymo būdui.

Jei gali kontroliuoti kalbą – gali kontroliuoti ir žmones. Būtent šia utopija tiki ir vadovaujasi daugelis pavergėjų ir visi totalitariniai režimai. Kalbos slinktis yra svarbi tiems, kurie nori daryti įtaką žmonių tapatybei ir mąstymo būdui.

Verta prisiminti tą daryti bandžiusį Vilniaus universitetą, kuomet, teikiant rekomendacines gaires, buvo siūlomas naujadaras žmoga, turėsiantis pakeisti žodį „žmogus“. Čia pat ir kitas, naujausias auklėjamasis žingsnis sveikatos srityje, rekomenduojant atsisakyti garbingų sąvokų bei terminų „vyras ar žmona“, mat jie gali būti traktuojami kaip mikroagresija ir turėtų būti pakeičiami žodžiu „partneriai“. Tik neaišku, ar visiems esantiems santuokoje vyrams ir žmonoms šios sąvokos pakeitimas neatrodys mikroagresija prieš juos. Bent jau man tai būtų įžeidimas, nes žodis partneris pagal lietuvių k. žodyną reiškia „dviejų ar daugiau asmenų bendro darbo, žaidimo, lošimo, dialogo, šokio, komercinės veiklos ir pan. dalyvį; bendrą, kompanioną“. Akivaizdu, kad sąvokos nėra tapačios, reikšmės skirtingos.

Tarp pavyzdžių, kaip vykdoma „ideologinė kolonizacija“, galime minėti ir daug diskusijų sukėlusius politinės darbotvarkės klausimus. Pavyzdžiui, civilinė sąjunga, kuri iš esmės pakeistų šeimos sąvoką, sudarant iliuziją ir formuojant mąstymą, kad lyčių papildomumas nebėra svarbi šeimos sampratos sudedamoji grandis, turinti neįkainojamą, nepakeičiamą vertę visuomenės ir valstybės tęstinumui ir pagrindų užtikrinimui. Tačiau tokiam šeimos teisės liberalizavimui, kuomet vienos lyties asmenų poros siekia savo santykius prilyginti vyro ir moters šeimai, remdamosi prielaida (arba net tikinimu, jog tai įrodyta), kad tokie pokyčiai vaiko gerovės netrikdo, turi kaip paprieštarauti vaikų teises ir interesus JAV ginančios organizacijos „Them Before Us“ (liet. Jie prieš mus) įkūrėja ir knygų autorė Katy Faust, pati patyrusi, ką reiškia augti vienos lyties asmenų poroje: „Homoseksualių asmenų santuokose vaikų teisė būti mylimiems, pripažintiems ir artimai susijusiems su savo mama ir tėčiu yra pažeidžiama. Todėl kalbant apie santuoką ir šeimą, prioritetas gali būti teikiamas arba tikrosioms vaikų teisėms, arba menamoms seksualinių mažumų teisėms, bet ne abiem vienu metu.“

Čia skubu užbėgti už akių kritikams, kurie vieną po kito mestų klausimus: o kaip su vaikais vaikų namuose, ar pradėtais surogacijos, pagalbinio apvaisinimo būdu? Šiuo klausimu taip pat argumentuotai pasisako minėta organizacijos „Them Before Us“ įkūrėja: „Įvaikinti ir surogatiniu būdu pradėti vaikai turi šį tą bendro: jie yra netekę savo tėvų – genetiniu arba (ir) gimties požiūriu. Abiejose situacijose vaikas lieka sužeistas. Tačiau šioje vietoje panašumai ir baigiasi. Įvaikintus vaikus auginantys asmenys siekia atitaisyti vaiko patirtą žalą“, kurią sukėlė biologinių tėvų sprendimas ar kitos nuo jų nepriklausomos aplinkybės. „Tuo tarpu vaikai, gimę pasitelkus reprodukcines technologijas (surogatinę tėvystę, spermos ar kiaušialąsčių donorystę), yra auginami suaugusiųjų, kurie patys ir sukėlė žalą vaikui.“ Kaip pamenate, Lietuvoje taip pat turime bandymą įteisinti pagalbinį apvaisinimą sveikoms, vaisingo amžiaus moterims. Kai suaugusiųjų norai ima viršų ir vaikų fundamentali teisė turėti tėtį ir mamą pasilieka antrame plane, nebesvarbu ir tai, kad tokio įstatymo siūlymas automatiškai skatintų betėvystę ir turėtų neigiamos įtakos taip pradėtų vaikų gyvenimuose. Prigimties nepaisyti neįmanoma. Prigimtinė teisė ir socialiniai mokslai tvirtina, kad turėti mamą ir tėtį yra prigimtinė vaikų teisė, nes vaikams reikia jų abiejų.

Tarp politinės darbotvarkės klausimų, kurie liudija „ideologinę kolonizaciją“, verta paminėti ir Stambulo konvenciją. Šio tarptautinio dokumento šalininkai nurodo, jog pagrindinis konvencijos tikslas yra smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencija. Vien tik ją ratifikavus visos su smurtu susijusios problemos kaip mat išgaruos, mat Konvencija yra tokia „tobula“, kad, lyg burtų lazdele pamojus, viskas virs taikos ir ramybės oaze. Įsivaizduojate? Iki šiol Lietuvos įstatymai kovoje su smurtu yra per „menki“ pažaboti smurtą, todėl mus bando įtikinti, kad būtinai reikia intervencijos, svetimos konvencijos, kuri išgelbėtų Lietuvą nuo smurto, net ne bet kokio, o smurto prieš moteris. Tiesa, Konvencijoje mažytė smulkmenėlė, kuri visuomenei visai, anot jos šalininkų, „neturėtų būti svarbi“: priėmę šią konvenciją turėtume Lietuvos teisėje įtvirtinti „socialinės lyties“ sampratą bei apriboti asmenų teisę vadovautis prigimtinės, biologinės lyties samprata, reikalauti privalomai mokyti vaikus apie „nestereotipinius lyčių vaidmenis“ ir kita. Jei atmetama pažini žmogaus prigimtis, tada jokiems eksperimentams nebėra ribų. Žmonės palengva verčiami silpnavaliais ir malonumų vergais, kurie galiausiai negeba savęs valdyti. Priėmus šią Konvenciją aukščiau minėtos Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos paskaitos apie prigimtinius vyro ir moters skirtingumus, papildomumą, lytiškumą apskritai negalėtų vykti, jokiomis formomis. Tačiau ugdymo įstaigose mielai būtų dėstoma apie nestereotipinių lyčių vaidmenis, kūniškų geidulių tenkinimą, pasitelkiant programas, kurios paaiškintų visas taktikas, kas su kuo ir kaip, demonstruojant iškalbingus paveikslėlius ar net trumpametražius filmukus.

Čia verta prisiminti ir prieš porą metų politinėje darbotvarkėje svarstyto klausimo apie vaistinio preparato levonrgestrelio (kontraceptinės spiralės, kuri ginekologo galėtų būtų skiriama lytiškai aktyvioms merginoms nuo 15 iki 20 metų), istoriją. Levonrgestrelio istoriją primenu ne šiaip sau, tarp šalutinių jos vartojimo pasekmių yra pažymėtas ir galimas nevaisingumas, kurį kaip mat suskubtų spręsti įvairios nevaisingumo klinikos, siūlydamos savo komercines paslaugas – juk biznis yra biznis. O kaip šiuo klausimu su tėvų teisėmis ir pareigomis? Juk rūpintis nepilnamečio vaiko sveikata ir gerove, sutikti ar ne su skiriamais medikamentais yra jų pareiga ir teisė. Tėvų teisės nebe pirmą kartą lieka pastumtos kažkur į šoną. Jei tėvai nesinaudos savo teisėmis ir jų negins, kiek jų apskritai beturėsime? Gal iš tiesų patogu, kad tam tikrus klausimus už tėvus nuspręstų kiti: ugdymo įstaigos, medikai, politikai ir t.t. – bet tuomet ir neturėtume vėliau skųstis, kad rezultatas ne visuomet mus tenkina.

Apmaudu, kad siekiant „geresnio“ gyvenimo, garbės, šlovės pamirštama, kad visa tai prasideda nuo šeimos, joje puoselėjamo židinio, pagarbos sau, savo artimui, tėčiui, mamai, protėviams, kurie kūrė ir perdavė tai, ką šiandien turime.

Kai bandoma išplauti sąvokų reikšmes, kas yra šeima, santuoka, vyras, moteris, žmona, lytis, tvarūs santykiai, kai bandoma konstruoti žmonių gyvenimus, einant prieš jų prigimtį, o ilgus amžius puoselėtos dorybės, sutuoktinių, tėvų ir vaikų pagarba vienas kitam, dora, kuklumas nebėra kultivuojamos ir skatinamos kasdienybėje, įsivyrauja tuštybės kultūra ir svaičiojimai apie siurrealistinę visuomenę. Apmaudu, kad siekiant „geresnio“ gyvenimo, garbės, šlovės pamirštama, kad visa tai prasideda nuo šeimos, joje puoselėjamo židinio, pagarbos sau, savo artimui, tėčiui, mamai, protėviams, kurie kūrė ir perdavė tai, ką šiandien turime.

Ideologinei kolonizacijai reikalingi ne tik žmogiškieji resursai, bet ir finansai. Tiesa, pastarieji kur kas svarbesni, nes žmogiškuosius resursus nesunkiai atrasi pasiūlydamas nemenką atlygį. Pasitelkiant pernelyg giliai nesikapstančias organizacijas, kurioms išgyventi žūtbūt reikalingos lėšos, galima bus manipuliacijomis konstruoti neva didelį pritariančiųjų mastą. Tik tas tariamas pritarimas ideologiniams brukalams kaip muilo burbulas subliūkšta, kai inicijuojamos visuomenės nuomonės apklausos (pvz. apie pritarimą ar nepritarimą Civilinės sąjungos įstatymui, vaikų lytiškumo ugdymui per GĮUP ir kt.), organizuojamos tikros, o ne imitacinės diskusijos, kuriose vyrauja nuomonių pliuralizmas ir argumentų kalba.

Ir taip, tai vyksta ne tik Rusijoje, Baltarusijoje ar Šiaurės Korėjoje, tai vyksta ir Lietuvoje. Daugelį vykdomos ideologinės kolonizacijos apraiškų daugiau ar mažiau gebame atpažinti. Tačiau ar būsime tik pasyvūs stebėtojai, kurie geba tik burbėti socialiniuose tinkluose, tačiau menkai prisideda prie Lietuvos geresnės ateities kūrimo? Viskas priklauso nuo mūsų. Nebijokime mąstyti, gera laikyti geru, o bloga – blogu, drąsiai nesutikti, kultūringai ir etiškai išsakyti savo nuomonę ir ją argumentuoti, tiesiog nebūti abejingais. Kol dar kolonizatoriai nelaimėjo, kol dar nėra priimta iš esmės situaciją keičiančių įstatymų, mes galime kalbėti apie esminius žmogaus prigimties klausimus, kaip šeima, kas yra žmogus, moteris, vyras, kokios yra tėvų teisės ir t. t., – viskas yra mūsų rankose. Teisių ir laisvių turėsime tiek, kiek jų gebėsime apginti ir jomis naudotis. 

The post Diana Karvelienė. Ideologinė kolonizacija Lietuvoje, arba siurrealistinių iliuzijų gundymai appeared first on LAIKMETIS.

Reikalavime, kuris taip pat adresuotas šalies Prezidentui Seimo nariams, politinėms partijoms, Lietuvos Mokslų akademijai (LMA) bei Vytauto Didžiojo universitetui (VDU) nurodoma, jog LGKT pradėjo tyrimą dėl VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytojos, profesorės, daktarės Birutės Obelenienės pedagoginės  mokomosios metodinės medžiagos (Mokomoji medžiaga) moksleiviams ir mokytojams apie lytiškumo ugdymą.

Tyrimas pradėtas pagal anoniminį skundą, kuriame Anonimas skundžiasi, esą Profesorės Mokomoji medžiaga „prieštarauja“ moksliniams tyrimams ir galimai diskriminuoja lyties ir lytinės orientacijos pagrindu.

 LGKT raštu pateikė VDU vadovybei klausimus, kurių turinys rodo, jog LGKT, pažeisdama Konstitucijos 29 str., kuriame nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs, dėl pasaulėžiūrinio ginčo šališkai ėmė ginti tik Anonimo teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.

Reikalavime pabrėžiama, kad pagal Konstituciją bažnyčios laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus.  Lietuva yra pasirašiusi tarptautines sutartis su Šventuoju Sostu, vienoje kurių (2000-05-05 sutartyje) nustatyta, jog Katalikų Bažnyčia gali užsiimti dvasiniu-religiniu lavinimu universitetuose ir kitose aukštojo mokslo institucijose.

Taigi Profesorės Mokomoji medžiaga „Katalikiškos lytiškumo ugdymo gairės“ yra parengta vadovaujantis Bažnyčios doktrina. Šią medžiagą  2009 m. gruodžio 30 d. patvirtino Lietuvos Vyskupų Konferencija. Atitinkamai LGKT negali kvestionuoti nei Bažnyčios doktrinos, nei Lietuvos Vyskupų Konferencijos aprobuotos Mokymo medžiagos. Daroma išvada, kad LGKT prieštaraudama tarptautiniams susitarimams,  ir laikydamasi konfrontacinės  nuostatos Katalikų Bažnyčios ir Vatikano atžvilgiu bei viršydama savo kompetenciją siekia įtvirtinti visuomenėje asmens pažiūrų ir įsitikinimų sklaidos laisvės cenzūrą,

Tokios konfrontacijos laikosi ir Laisvės partijos atstovė Seime Morgana Danielė, socialiniuose tinkluose dalindamasi mintimis apie vyro ir  moters lytinį aktą, viešai darydama  spaudimą VDU administracijai atleisti Profesorę iš darbo, pradėti jos persekiojimą už pažiūras ir įsitikinimus (retoriškai klausdama, ar tokie dėstytojai gali dirbti universitete?).

Žmogaus teisių organizacijos pažymi, kad LGKT pradėjusi minėtą tyrimą pagal Anonimo skundą, siekia išplėsti Anoniminių skundų taikymą. Anoniminio skundo pagrindu susidorojimo metodai yra lengvai atpažįstami SSRS okupaciją išgyvenusiems ir komunistinio totalitarinio režimo realijas prisimenantiems Lietuvos gyventojams.

Pabrėždamos, kad Konstitucijos 42 straipsnis laiduoja, jog <Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi>, jog  reikalauja LGKT nedelsiant nutraukti Profesorės persekiojimą, kaip prieštaraujanti pagrindinėms Lietuvos Respublikos Konstitucijoje garantuojamoms žmogaus teisėms ir laisvėms.

Prašo Seimo laikinąją grupę „Už šeimą“ viešai apsvarstyti Seimo narės M. Danielės neetišką ir piktnaudžiaujantį elgesį Profesorės atžvilgiu ir dėl to kreiptis į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją.

Prašo Lietuvos Mokslų akademiją surengti mokslinį kongresą, konferenciją ar simpoziumą ir šiuo klausimu pateikti išsamias rekomendacijas Lietuvos aukštosioms mokykloms ir švietimo įstaigoms.

Kviečia VDU Senatą ir Tarybą principingai ginti VDU autonomiją, neleisti, kad VDU įsivyrautų kitaminčių persekiojimo „kultūra“, sėjanti visuomenės supriešinimą ir tarpusavio neapykantą.

Dokumento autoriai ragina Lietuvos politines partijas principingai reikalauti, kad asmenims, ideologiniais tikslais persekiojantiems kitaminčius, būtų ribojamos karjeros galimybės valdžios ir valstybės valdymo įstaigose. Pažymima, kad kitaminčių persekiojimą toleruojančių  politinių partijų veikla, priešinga jų deklaruojamiems tikslams, prilygintina žmonių apgaudinėjimui ir turi būti  viešinama visuomenei, - teigiama dokumente.

Reikalavimo kopijos siunčiamos Lietuvos Vyskupų konferencijai, Seimo nariams, Vyriausybei, Švietimo ministerijai, Vatikano seminarijų ir universitetų studijų Kongregacijai, Krikščionių darbuotojų ir aukštųjų  mokyklų profesinėms sąjungoms, Mokslininkų sąjungai ir aukštosioms mokykloms.

Reikalavimą pasirašė Piliečių gynybos paramos fondas, Lietuvos Helsinkio grupė, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija, Lietuvos žmogaus teisių asociacija  ir Lietuvos kultūros kongreso garbės pirmininkas.

The post Išplatintas reikalavimas nutraukti akademinės bendruomenės narių persekiojimą už pažiūras ir įsitikinimus appeared first on LAIKMETIS.

LR Seimo švietimo ir mokslo komitetui

Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimui

Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinei sąjungai

Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centrui

Lietuvos vyskupų konferencijai

VDU Katalikų Teologijos Fakulteto Didžiajam Kancleriui J.E. arkiv. Kęstučiui Kėvalui

VDU Katalikų teologijos fakulteto profesorės, socialinių mokslų (edukologija) daktarės Birutės Obelenienės

Atviras kreipimasis dėl siekimo apriboti akademinę laisvę, sąžinės, religijos ir žodžio laisvę

2024 gegužės 15 d.

Šiuo kreipimusi noriu atkreipti dėmesį, jog siekis išstumti prigimtinę žmogaus ir lytiškumo sampratą iš bendrojo lavinimo mokyklų ugdymo turinio, apribojant mokslininkų akademinę laisvę, sąžinės, religijos ir žodžio laisvę jau tampa sisteminiu. Tuo tikslu žiniasklaidos priemonėse juodinami šiam siekiui nepritariantys mokslininkai, vartojama neapykantos kalba[1], žeminimas, iškraipomi arba kuriami melagingi faktai ir formuojama neigiama visuomenės nuomonė. Tai įrodančios publikacijos:

Pauliaus Gritėno straipsnis Lytiškumo ugdymo specialistus griebėsi ugdyti VDU Katalikų teologijos fakultetas;

To paties autoriaus straipsnis Tikyba ir oralinis seksas;

Danielės Morganos straipsnis, publikuotas portaluose delfi.lt ir LRT.lt: Lietuvos lytinio ugdymo programa šiukšlių dėžėje; (Mano atsakymas į straipsnį portale delf.lt);

Domantės Platukytės straipsnis LRT.lt portale „Vyrai linkę į prievartą, o moters kūnas – vartojimo objektas“? Po VDU dėstytojos teiginių – aštri kritika;

Delfi.lt straipsnis Seimo narė pasibaisėjo ką apie lytiškumą dėsto pedagogams.

Į šį siekį apriboti akademinę laisvę jau įtraukiamos ir valstybinės institucijos. Į du paskutinius straipsnius atsakiau viešai, straipsnyje „Kas ir kodėl nori nutildyti prof. Birutę Obelenienę“ (straipsnis išspausdintas delfi.lt ir kituose portaluose[2]), kuriame paneigiau neteisingus kaltinimus ir paaiškinau, kodėl vyksta puolimas. Netrukus po šio mano viešo atsakymo (2024 04 24) LR Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai (LGKT) buvo pateiktas anoniminis skundas, kuriame esu nepagrįstai kaltinama dėl su mano moksline ir pedagogine veikla nieko bendro neturinčių dalykų, pvz., jog „paskaitų metu dėstau medžiagą, kurioje prieštaraujama moksliniams tyrimams, propaguojamas seksistinis ir mizoginiškas požiūris į moteris“, jog tvirtinu, esą „lytiškumas, meilė, pagarba egzistuoja tik kalbant apie heteroseksualius santykius, diskriminuojami LGBTQIA+ asmenys“ ir pan. LGKT anoniminio skundo pagrindu pradėjo tyrimą ir 2024 05 07 kreipėsi raštu, pasirašytu ponios E. Žiobienės, į Vytauto Didžiojo universitetą dėl informacijos pateikimo. LGKT rašte pateiktos anoniminio skundo ištraukos ir pateikiami klausimai VDU, kuriais siekiama išsiaiškinti: kokie nepriklausomi ekspertai patvirtino mano metodinę medžiagą ir paskaitos skaidres, kiek žmonių girdėjo mano paskaitą, kas ir kada vykdė mokymus remdamasis mano pateikta medžiaga, ar ketinama ateityje tęsti šiuos mokymus ir t.t. Panašūs klausimai, kuriais siekiama nustatyti, ar man bus leista toliau dėstyti universitete, pateikti ir LRT.lt žurnalistės Deimantės Platukytės laiške VDU.

Seimo narės Danielės Morganos ir LGKT dėmesio susilaukiau, nes perskaičiau vieną 2 val. trukmės paskaitą VDU „Gyvenimo įgūdžių mokomojo dalyko įgyvendinimas pagrindiniame ugdyme“ programos „Lytiškumas, lytinė ir reprodukcinė sveikata“ segmente. Jame liečiami lytiškumo klausimai, dėl kurių vyksta itin aštri mokslinė kova. Mano paskaitos svarbiausias tikslas (kurį pristačiau „Gyvenimo įgūdžių mokomojo dalyko įgyvendinimas pagrindiniame ugdyme“ programos pristatyme LR Seimo lankytojų centre 2023 spalio 4 d.) - pateikti mokslu pagrįstus faktus apie moters ir vyro skirtingumą bei jų vienodą žmogiškąjį orumą ir vertę. Žmogus yra nedalomas kūniškas asmuo, kurio orumas reikalauja, jog santykyje su kitu asmeniu jis niekuomet nebūtų naudojamas kaip priemonė. Paskaitoje moksliniais įrodymais pateikta medžiaga nuosekliai pagrindė moters teises į mokslu grįstą informaciją, į jos laisvą ir informuotą pasirinkimą ir priminė, kad informacijos ribojimas daro moters pasirinkimą priverstinį bei gali padaryti žalą moters sveikatai.

Lytiškumo ugdymas neprilygsta jokiai kitai disciplinai, nes lytiškumas nėra kokia nors atskira žmogaus veikla, bet esminis asmens būties, raiškos ir bendravimo su kitais būdas. Lytiškumo ugdymas neapsiriboja vien socialiniais ir biomedicininiais mokslais. Kartu tai ir pasaulėžiūros dalykas. Pedagogikos teorija vienareikšmiškai teigia, kad su pasaulėžiūra susiję dalykai negali būti primetami kokiu nors mokomuoju dalyku, be tėvų žinios ir sutikimo. Šiuo požiūriu aš išdėsčiau savo nuomonę LRT surengtame radijo ringe (Koks lytinis ugdymas bus gyvenimo įgūdžių pamokose?) bei LRT TV laidoje „7 Kauno dienos“ (Diskusijos dėl gyvenimo įgūdžių programos netyla: lytiškumo sąvoka yra dezintegruota). Kadangi visuomenėje kilo didžiulis nepasitenkinimas dėl vienos pasaulėžiūros dominavimo „Gyvenimo įgūdžių bendrojoje programoje“ (apie tai rašyta LRT 2023 12 27 Aidos Murauskaitės straipsnyje „Susipriešinimas neblėsta: aistras dėl lytiškumo ugdymo kaitino ir politikai, o visuomenės požiūris – skilęs per pusę“), programos vadovė, grįsdama tuo, kad VDU yra artes liberales universitetas, puoselėjantis akademinę laisvę, pakvietė mane supažindinti su kitokia pasaulėžiūra pagristu požiūriu, išvengiant vienpusiškumo, kurį lėmė ŠMSM pasiūlymu pakviestų programoje dėstyti Įvairovės ir edukacijos namų atstovų pristatoma pozicija.

Nesibaigiančius išpuolius traktuoju kaip siekį suvaržyti mano konstitucines teises, akademinę laisvę[3], sąžinės, religijos ir žodžio laisvę[4] ir labai atsakingai pareiškiu, jog aukščiau minėtuose straipsniuose ir LGKT rašte nurodyti anoniminiai kaltinimai neturi nieko bendro nei su mano skaityta paskaita, nei su mano moksline ir pedagogine veikla. Mano paskaita „Vertybės lytiškumo ugdyme“ buvo grįsta prigimtine žmogaus ir lytiškumo samprata, socialinių, biomedicinos, filosofijos (etikos) mokslų tyrimais, bei atliepė į LR Švietimo ir mokslo įstatymo tikslus, kuriuose pabrėžtas siekis „išugdyti kiekvienam asmeniui vertybines orientacijas, leidžiančias tapti doru, savarankišku, atsakingu, žmogumi, <…> laiduoti sąlygas asmens brandžiai tautinei savimonei, dorovinei, estetinei, mokslinei kultūrai, pasaulėžiūrai formuotis“[5]. Istorinė patirtis ne kartą įrodė, jog bandymai į mokyklos ugdymo turinį įvesti privalomą dalyką, kuriame apribojama pasaulėžiūros laisvė, žeidžia demokratinės visuomenės principus. Vienos pasaulėžiūros iškėlimas virš kitų yra ideologizavimas, dedantis pagrindus diktatūros plėtrai visuomenėje. Visiškai natūralu, jog visuomenės nariai yra skirtingi, turintys skirtingus įsitikinimus, todėl būtina ieškoti būdų sugyventi skirtingų požiūrių visuomenėje. Niekas neturi teisės užgrobti pasaulėžiūrinės tiesos monopolio. Susitarti dėl žmogaus ir lytiškumo sampratos turėtų padėti mūsų Konstitucija, kurioje aiškiai pasakyta, jog žmogus turi nekintamą prigimtį[6]. Nei vienas mokyklos ugdymo programos privalomas dalykas neturėtų supriešinti ir skaldyti visuomenės. Vaikai, mokyklose lankantys privalomas mokomojo dalyko pamokas, neturėtų girdėti jose apie prieštaringas žmogaus ir lytiškumo sampratas. Tai ne tik pažeidžia dalykų suderinamumo principą, bet ir tėvų teises. Būtina priminti, kad Gyvenimo įgūdžių programa privaloma ir katalikų tikybos pamokas pasirinkusiems moksleiviams.   

Kreipiuosi į Seimo švietimo ir mokslo komitetą, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimą bei Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centrą prašydama nustatyti, ar minėti išpuoliai prieš mane nepažeidžia Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio[7] ir 60 straipsnio[8]. Sisteminis anonimiškų ir nepagrįstų skundų organizavimas reiškia piktnaudžiavimą valstybės institucijų ir pareigūnų įgaliojimais, kuris ne kartą, kaip teigiama Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos preambulėje, jau buvo „privertęs žmones, neradusius jokios kitos išeities, sukilti prieš tironiją ir priespaudą“. Todėl būtina principingai ir laiku stabdyti tokius valstybinės galios piktnaudžiavimo atvejus, užtikrinant žodžio ir akademinę laisvę.

Kreipiuosi į KTF Didįjį kanclerį J.E. arkivyskupą dr. Kęstutį Kėvalą, prašydama ginti tikinčių tėvų teises ir stiprinti visuomenės santarvę, kuriai grėsmę kelia akademinės ir religinės laisvės suvaržymai.  Lietuvių tauta puoselėja savo žemėje tautinę santarvę (Konstitucijos preambulė), tačiau santarvė, kurios siekiame, nėra apribota vien tik tautiniu aspektu, bet ir pasaulėžiūriniais bei religiniais įsitikinimais. Suprasdama ir remdama pasaulietinės valstybės modelį, kartu išreiškiu susirūpinimą, kad vienos kraštutinės pasaulėžiūros dogminis įtvirtinimas, tarytum valstybinės religijos, sukeltų visuomenėje sumaištį ir grėstų taikiam visuomenės sugyvenimui.

Kreipiuosi į Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinę sąjungą ir į Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimą prašydama įvertinti, ar LGKT neviršijo savo įgaliojimų pradėdama tyrimą anoniminio skundo pagrindu. LR Lygių galimybių įstatymo 3 straipsnyje yra aptartos šio įstatymo netaikymo sąlygos, kurios negalioja „<...> juridinių asmenų, kurių steigimo ar juos atitinkančiuose dokumentuose nurodyta, kad jų etosas remiasi religija ar tikėjimu, darbuotojams ar personalui”. VDU „Gyvenimo įgūdžių mokomojo dalyko įgyvendinimas pagrindiniame ugdyme“ programoje buvau pakviesta dėstyti kaip Katalikų teologijos fakultete dirbanti edukologijos mokslų daktarė, kad pristatyčiau mokslu grįstą požiūrį, kuris priimtinas ir tikinčiųjų bendruomenei. Svarbu pabrėžti, kad Teologijos mokslo krypties mokslininkų mokslinė veikla vertinama ne už dalijimąsi žiniomis vien uždarame tikinčiųjų rate. Visuose fakulteto veiklos išoriniuose ir tarptautiniuose palyginamuosiuose vertinimuose atkreipiamas ypatingas dėmesys į fakulteto mokslininkų indėlį į šalies mokslo tyrimų ir eksperimentinę plėtrą, mokslininkų dalyvavimą valstybės valdymo institucijų, valstybės ir savivaldybių įstaigų, įmonių ir organizacijų, verslo subjektų sudarytose darbo grupėse, komisijose ar komitetuose bei visuomenei ar ūkio subjektams suteiktas konsultacijas. Siekis apriboti mūsų akademinę laisvę ir įtvirtinti vienos grupės pasaulėžiūrą neprisideda prie visuomenės santarvės ir demokratijos.

[1] Lietuvos teismai yra apibrėžę, jog neapykantos kalba apima tokius veiksmus kaip garbės ir orumo žeminimą, žmogaus ar žmonių grupės vaizdavimą kaip pajuokos objekto, neigiamą nepagarbų atsiliepimą apie žmogų ar žmonių grupę, džiūgavimą dėl juos ištikusios nelaimės arba prieš juos padarytų nusikaltimų, primetimą žmogui ar jų grupei nebūtų dalykų, kurie juos neigiamai apibūdina visuomenės akyse, sukelia priešiškumą ar provokuoja nepakantumą žmogui ar jų grupei, taip pat tiesioginį kvietimą arba netiesioginį skatinimą riboti žmogaus ar jų grupės teises ir laisves lyginant su kitais žmonėmis ar jų grupėmis (Neapykantos kalba Lietuvoje, 2023, Vilnius, 7 psl.).

[2] Portalas LRT.lt, priešingai nei delfi.lt, atsisakė spausdinti mano atsakymą, motyvuodami tuo, jog mano garbė ir orumas nebuvo pažeisti.  

[3] Apibrėžtos LR Konstitucijos 42 straipsnyje: „Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi“.  

[4] Apibrėžtos LR Konstitucijos 26 straipsnyje.

[5] LR Švietimo įstatymas. Suvestinė redakcija nuo 2024-02-01 iki 2024-05-3, 3 straipsnis.

[6] Kaip teigia konstitucinės teisės specialistas doc. dr. Vaidotas Vaičaitis, LR Konstitucijos „18 straipsnyje aiškiai pasakoma, kad žmogus turi nekintamą prigimtį. Kas pagal Konstituciją šią prigimtį sudaro? Visų pirma, vyriška ir moteriška lytis (38 str.), taip pat tai, kad žmogus turi ne tik fizinį kūną (53 str. 2 d.) bet ir dvasią (42 str. 3 d.), dorovę ir moralę (26 ir 30 str.), taip pat <...>  kad žmogus yra <...> laisvas asmuo, galintis pasirinkti savo elgesio modelį ir yra atsakingas už savo veiksmus (2 str.)“. (Religijos, sąžinės, žodžio laisvė ir jos ribos, Vilnius, 2023, 44 p.).

[7] 8 straipsnis. Aukštųjų mokyklų autonomija, atskaitomybė.

[8] 60 straipsnis. Akademinė bendruomenė.

The post Atviras kreipimasis dėl siekimo apriboti akademinę laisvę, sąžinės, religijos ir žodžio laisvę appeared first on LAIKMETIS.

Kaip pavadinti žanrą, kai, remiantis politikės socialiniuose tinkluose paskleista žinute, kurioje iš konteksto ištrauktų kelių iliustracijų pagrindu daromos absurdiškos išvados ir net nepasiteiravus asmens, kurį tai liečia, publikuojamas straipsnis? Pasaulyje tai vadinama cancel kultūra arba „užčiaupimo“ žanru. Tad kam ir kodėl parūpo nutildyti B. Obelenienę?    

LRT portale 2024 balandžio 12 d. publikuotas Domantės Platukytės straipsnis „Vyrai linkę į prievartą, o moters kūnas – vartojimo objektas“? Po VDU dėstytojos teiginių – aštri kritika“ šokiravo. Straipsnyje man metamas absurdiškas kaltinimas tuo, kam priešinuosi visa savo esybe ir darbais. Tiek paskaitose, tiek mokslinėse konferencijose, tiek moksliniuose ir publicistiniuose straipsniuose kalbu prieš bet kokios formos smurtą prieš moteris, ypač seksualinį, nes jis jas labiausiai žeidžia.

Prieš gerą dešimtmetį buvau pakviesta skaityti pranešimą pasaulinėje konferencijoje „Moterys: pažeistos teisės, teisės kurių reikia siekti“ ("Women: Violated Rights, Rights to Achieve") Italijoje. 2018 m. Laikinosios Seimo grupės „Už šeimą“ buvau pakviesta kaip ekspertė išsakyti savo nuomonę Seimo plenarinėje sesijoje, skirtoje aptarti „Europos Tarybos Konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje įveikimo“.

Universitetinėse magistro studijose kartu su studentais nagrinėjame jaunų merginų ir moterų seksualizacijos reiškinį, parodydami kaip jis žeidžia moterį, kokios sunkios seksualizacijos pasekmės ne tik mergaitėms, bet ir berniukams bei visai visuomenei. Seksualizacijos reiškinys pripažįstamas mokslininkų bendruomenėje, jis itin pastebimas televizijoje, internete bei socialiniuose tinkluose.

Seksualizacijos terminą pagrindė Amerikos psichologų asociacija (APA) Ataskaitoje dėl mergaičių seksualizavimo. Pagal APA, seksualizacija atpažįstama per keturis požymius. Iš jų dažniausias – moters sudaiktinimas, vertinant moterį vien per seksualinę prizmę, paverčiant ją sekso objektu. Seksualizacijos tema ir apie jos sąsajas su smurtu prieš moterį esu rašiusi spaudoje, kalbėjusi radijo (taip pat ir LRT) laidose.

Minėtame LRT straipsnyje pateikti neteisingi faktai, skaitytojai klaidinami. Teiginyje „tokias paskaitas mokytojams veda teologijos dėstytoja, kurios parengtą lytiškumo programą ministerija atmetė“, klaidingi net du teiginiai.

Pirma, nesu ir niekad nebuvau teologijos dėstytoja, bet socialinių mokslų srities edukologijos profesorė. Antra, kuriant lytiškumo ugdymo programas, dalyvavau pačios Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) kvietimu, o sukurtos programos niekada nebuvo „atmestos“. 2004 m. buvau ŠMM pakviesta dalyvauti programos „Rengimas šeimai ir lytiškumo ugdymas“ rengimo darbo grupėje. Programą ministerija patvirtino 2007 m.

LRT straipsnyje pateikti neteisingi faktai, skaitytojai klaidinami.

2014 m. tos pačios ministerijos kvietimu dalyvavau „Sveikatos, lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai (SLURŠ)“ programos rengimo darbo grupėje. Programą ministerija patvirtino 2016 m. 2023 m. atnaujinus visas bendrojo ugdymo programas, pastarosios programos mokyklose nebeliko. Ją esą turėjo pakeisti nauja „Gyvenimo įgūdžių bendroji programa“.

Būtina pažymėti itin svarbų faktą, kuris padės atskleisti, kodėl jau ne pirmą kartą susilaukiu Seimo narės Morganos Danielės dėmesio ir esu priversta įrodinėti, jog „nesu dramblys“. Šį kartą netgi turiu įrodinėti, jog nepropaguoju smurto prieš moterį, bet atvirkščiai – visais man prieinamais būdais jam priešinuosi.

Į dviejų minėtų programų rengimo darbo grupes ŠMM sukvietė skirtingų visuomenės grupių atstovus, kurie labai skyrėsi savo pasaulėžiūra. Paskutinė SLURŠ programa buvo parengta bendro sutarimo pagrindu. Tačiau, rengiant Gyvenimo įgūdžių programą, rengėjų grupėje dalyvavo vieną pasaulėžiūrą atstovaujantys Įvairovės ir edukacijos namų atstovai. Jie taip pat pakviesti dėstyti universitetinėje mokytojų kvalifikacijos tobulinimo programoje „Gyvenimo įgūdžių (GĮ) mokomojo dalyko įgyvendinimas pagrindiniame ugdyme“.

Tikrai verta „pasveikinti“ Įvairovės ir edukacijos namus su tokiu didžiuliu laimėjimu ir galimybe skleisti žinią apie lytiškumo įvairovę mūsų vaikams mokyklose be pasaulėžiūrinės konkurencijos.

LRT straipsnyje visos išvados ir kaltinimai pagrįsti remiantis mano trimis skaidrėmis, išviešintomis Morganos Danielės socialiniame tinkle. Būtina pažymėti du labai svarbius dalykus, į kuriuos neatkreipė dėmesio LRT žurnalistė ir nežino Seimo narė.

Pirma, paskaitų skaidrės nėra paskaita (išskirta autorės - red. past.). Skaidrės ­– tik iliustracijos išsakytai minčiai. Jos gali net nesutapti su paskaitos autoriaus nuomone ar netgi gali būti pateiktos kaip priešingos nuomonės iliustracija. Antra, paskaitos skaidrės skirtos ne plačiai visuomenei, bet tik mokymų dalyviams, kad vizualiai primintų paskaitos turinį.

Skaidrėse, kurios cituojamos straipsnyje, pateikiamos mokslininko dr. Joe Malone, neuropsichologijos ir lyčių sveikatos specialisto, daug metų dėsčiusio Vidurio Tenesio valstijos universitete, taip pat Vanderbilto, Prinstono ir kituose aukštai vertinamuose JAV universitetuose, mintys iš knygos "Battle of the Sexes" (2019).

Šias skaidres gali pasiekti tik mokymų dalyviai su savo prisijungimo slaptažodžiu vidinėje universiteto internetinėje mokymo erdvėje. Universitete tai įprasta praktika: pateikti studentams skaidres, kurios padėtų jiems atgaminti girdėtos paskaitos turinį. Kai trys skaidrės išplėšiamos iš konteksto, demonstruojamos viešai, aiškinamos priešingai paskaitos turiniui, o dėstytojai primetamas požiūris, visiškai neatitinkantis jos pažiūrų, kyla klausimas apie tokios pastangos moralumą.

Gana plačioje „Gyvenimo įgūdžių (GĮ) mokomojo dalyko įgyvendinimas pagrindiniame ugdyme“ programoje mokytojams dėstau labai nedaug - 2 val., segmente „Lytiškumas, lytinė ir reprodukcinė sveikata”. Neadekvatų išpuolį prieš mane padės suprasti keli faktai.

Pirmiausia - kalbame apie lytiškumo klausimus, dėl kurių vyksta itin aštri pasaulėžiūrinė kova, peržengianti vien biologijos ir psichologijos mokslų ribas. Pats lytiškumas kaip toks labai svarbus. Lytiškumo ugdymas neprilygsta jokiai kitai disciplinai, nes lytiškumas nėra kokia nors atskira žmogaus veikla, bet esminis asmens būties, raiškos ir bendravimo su kitais būdas.

Kartu tai - pasaulėžiūros dalykas. Pedagogikos teorija vienareikšmiškai teigia, kad su pasaulėžiūra susiję dalykai negali būti primetami kokiu nors mokomuoju dalyku, be tėvų žinios ir sutikimo. Šiuo požiūriu aš išsakiau savo nuomone LRT surengtame "Radijo ringe" (Koks lytinis ugdymas bus gyvenimo įgūdžių pamokose?) bei LRT TV laidoje „7 Kauno dienos“ (Diskusijos dėl gyvenimo įgūdžių programos netyla: lytiškumo sąvoka yra dezintegruota).

Kadangi visuomenėje kilo didžiulis nepasitenkinimas dėl vienos pasaulėžiūros dominavimo „Gyvenimo įgūdžių“ programoje (apie tai rašyta LRT 2023 12 27 Aidos Murauskaitės straipsnyje „Susipriešinimas neblėsta: aistras dėl lytiškumo ugdymo kaitino ir politikai, o visuomenės požiūris – skilęs per pusę“ buvau pakviesta programoje dėstyti vieną 2 valandų trukmės paskaitą „Vertybės lytiškumo ugdyme“.

lytiškumas nėra kokia nors atskira žmogaus veikla, bet esminis asmens būties, raiškos ir bendravimo su kitais būdas.

Antra – „Gyvenimo įgūdžių“ programa parašyta lyčiai neutralia kalba. Programos turinyje nėra žodžių „moteris“, „vyras“, „mergaitė“, „berniukas“. Autoriai pasistengė ignoruoti egzistuojančią binarinę lyčių sistemą. Paaiškinimą galima rasti vienoje iš mokytojams rekomenduojamų metodinių priemonių – Nikos Norvilos „Lytiškumo ugdymo praktiniame gide“. Čia (7 psl.) teigiama – „taikoma strategija lytiškumo ugdymą dėstyti lyčiai neutralia kalba, kad būtų įtraukiami įvairios lytinės tapatybės žmonės bei išvengiama dvinario skirstymo”.

Visiškai natūralu, jog visuomenės nariai yra skirtingi, turintys skirtingas pasaulėžiūras ir įsitikinimus, kuriuos pripažįsta ir konstitucinė teisė. Tačiau mums reikia susitarti kaip tokiems skirtingiems taikiai sugyventi savo šalyje. Niekas neturi teisės užgrobti pasaulėžiūrinės tiesos monopolio. Susitarti dėl žmogaus sampratos turėtų padėti mūsų Konstitucija.

Kaip teigia konstitucinės teisės specialistas doc. dr. Vaidotas Vaičaitis, LR Konstitucijos „18 straipsnyje aiškiai pasakoma, kad žmogus turi nekintamą prigimtį. Kas pagal Konstituciją šią prigimtį sudaro? Visų pirma, vyriška ir moteriška lytis (38 str.), taip pat tai, kad žmogus turi ne tik fizinį kūną (53 str. 2 d.) bet ir dvasią (42 str. 3 d.), dorovę ir moralę (26 ir 30 str.), taip pat <...>  kad žmogus yra <...> laisvas asmuo, galintis pasirinkti savo elgesio modelį ir yra atsakingas už savo veiksmus (2 str.)“. Kadangi aiškiai pasisakiau prieš „Gyvenimo įgūdžių“ programos rengėjų siekį naudoti išskirtinai lyčiai neutralią kalbą, buvau ir esu kritikuojama. Šį kartą - klijuojant man smurto propaguotojos etiketę.

Trečia. Mano paskaitos svarbiausias tikslas, kurį pristačiau „Gyvenimo įgūdžių mokomojo dalyko įgyvendinimas pagrindiniame ugdyme“ programos pristatyme LR Seimo lankytojų centre 2023 spalio 4 d., yra pateikti mokslu pagrįstus faktus apie moters ir vyro skirtingumą bei jų vienodą žmogiškąjį orumą ir vertę. Žmogus yra nedalomas kūniškas asmuo, kurio orumas reikalauja, jog santykyje su kitu asmeniu, jis niekuomet nebūtų naudojamas kaip priemonė.

Mano giliu įsitikinimu, kalbėti mokiniams, vadovaujantis Nacionalinės švietimo agentūros iškeltais „Nacionalinės programos BU gyvenimo įgūdžių programos turinio atrankos kriterijais“ apie „kūno ir organų funkcijų pažinimą, brendimą, fiziologinius, emocinius pokyčius, lytinės ir reprodukcinės sveikatos saugojimą ir stiprinimą;  nėštumo ir jo planavimą“ bei temas: „meilė ir lytinis potraukis, abipusiškumo principas lytinių santykių metu“, nepateikiant moters ir vyro neurofiziologinių skirtumų bei hormonų poveikio skirtumų nėra sąžininga.

Lytinio švietimo programose, kurių priemonės rekomenduojamos mokytojams, kalbant apie moters ir vyro lytinius skirtumus apsiribojama lytinių organų anatomija, nepateikiant žmogaus vaisingumo ir dauginimosi sistemos fiziologijos, nutylint lytinių ir gonadotropinių hormonų sąveikos bei lytinių hormonų svarbą paauglio/paauglės vystymuisi ir sveikatai. Taip pat pastebėta (tuo galima įsitikinti atsivertus čia minimą metodinę priemonę), jog kalbant apie moters menstruacinį ciklą, apsiribojama tik viena ciklo faze ir sutelkiamas dėmesys į higieną.

Tuo tarpu Jungtinių Tautų 2023 m. 67-ojoje asamblėjoje moterų padėties komisijos sesijos (CSW67) konferencijoje „Moterų ir mergaičių sveikatos priežiūros standartų kėlimas pasitelkiant technologijas ir švietimą“ buvo pateiktos rekomendacijos, jog moterys ir mergaitės turėtų būti pasirengusios priimti informacija pagrįstus sprendimus, o tai reiškia, kad „jos turėtų suprasti, kaip veikia jų kūnas, įskaitant ryšį tarp hormonų ir bendros sveikatos“.

Lytinio švietimo programose nutylimas hormoninės kontracepcijos veikimo mechanizmas ir jos poveikis moters fizinei, psichinei ir socialinei sveikatai. Atkreiptinas dėmesys, kad tokiose lytinio švietimo programose vyrauja neigiama nuostata nėštumo atžvilgiu. Nėštumas pristatomas ne vaiko laukimo ar motinystės – tėvystės kontekste, bet kaip nenorima, neplanuota, netgi mirtinai pavojinga moters būsena (tuo tarpu naujausi moksliniai tyrimai patvirtina sąsają tarp neigiamo požiūrio į nėštumą ir pogimdyvinės moters depresijos). O kalbėti apie susitarimą ar „abipusiškumo principą lytinių santykių metu“, nepateikiant moters ir vyro lytinio potraukio raiškos skirtumų – nusikalstamai aplaidu.

Moteris yra laisvas ir protingas asmuo, turintis pasirinkimo laisvę, tačiau pasirinkimas, tikslingai ribojant ar iškreipiant informaciją, nėra laisvas, greičiau jį galima vertinti kaip priverstinį. Moters ir vyro lytinio potraukio skirtumus paskaitoje pristačiau remdamasi mokslininkų Jennifer Oriel ("Sexual pleasure as a human right: Harmful or helpful to women in the context of HIV/AIDS?"), Roy F. Baumeister, Kathleen R. Catanese ir kt. darbais. Baumeister, Catanese ir Vohs straipsnis „Ar lytinio potraukio stiprumas skiriasi pagal lytį? Teoriniai požiūriai, sąvokų skirtumai ir įrodymų apžvalga“ ("Is There a Gender Difference in Strength of Sex Drive? Theoretical Views, Conceptual Distinctions, and a Review of Relevant Evidence") medicinos mokslo lygių (evidence based) įrodymų piramidėje užima aukščiausia vietą kaip sisteminė apžvalga.

Jeigu mergina ar moteris nepažįsta savo vaisingumo sistemos fiziologijos, jei nežino kokie yra vyro ir moters vaisingumo sistemos neurofiziologiniai bei lytinių poreikių skirtumai, ar galima susitarimą ar sutikimą lytiniams santykiams vadinti tikrai laisvu? Informacijos ribojimas prieštarauja vienai iš svarbiausių žmogaus teisių – pasirinkimo laisvei, kuri neatsiejama nuo informuotumo.

Biologinių ir neurofiziologinių moters ir vyro skirtumų, vaisingumo pažinimų principų nežinojimas, darant pasirinkimus, susijusius su lytinę sveikata, dažniausiai labiau pavojingas moters nei vyro sveikatai. Tokio nežinojimo puoselėjimas akivaizdžiai pažeidžia lyčių lygybę. Kartu svarbios moters sveikatai informacijos nuslėpimas, siekiant paveikti jos pasirinkimus, traktuotinas kaip tam tikra prievarta, siekiant daryti įtaką moters pasirinkimams. Ar ne todėl siekiama nutildyti B. Obelenienę?

Atrodo, grįžtame į tuos laikus, kai buvo viena partija, viena nuomonė, o kitaip manančius, prikabinus „liaudies priešo“ etiketę, pasistengiama eliminuoti iš viešosios veiklos, viešai pasmerkti ir nutildyti. Ar ne to buvo siekiama žurnalistės rašte universiteto vadovybei, klausiant: „Ar universitetas kalbėsis su dėstytoja apie vedamų mokymų tikslus ir kokybę? Ar turite priekaištų? Ar dėstytoja toliau ves paskaitas mokytojams?“

The post Prof. dr. Birutė Obelenienė. Kas ir kodėl nori nutildyti mane?  appeared first on LAIKMETIS.

Neskubėkite dėl šios programos pyktis su mokyklos, kurią lanko jūsų vaikas, administracija. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko Andriaus Navicko teigimu, mokytojai skeptiškai žiūri į tokio dalyko įvedimą į programą. Pedagogų nuomone gyvenimo įgūdžių pamokos tėra dar vienas papildomas nereikalingas krūvis mokiniams. Jie taip pat supranta šios programos ribotumus ir rizikas („Gyvenimo įgūdžiai formuojami ne klasės aplinkoje, bet šeimoje, bendraujant su pažįstamais, tam tikruose santykiuose. Kai tai persikelia į klasę, virsta dažniau patyčių ar pašaipų, ar dar papildomų problemų susikūrimu, kurių nereikėtų.”) [1]

Pasiūlykite mokyklos administracijai GĮP programos įgyvendinimą (kas dėstys, koks bus pamokų planas ir pan.) aptarti mokyklos taryboje,mokyklos bendruomenės sutarimą fiksuojant mokyklos tarybos tvirtiname ugdymo plane.

Programos įgyvendinimą lemia labiau lems ne jos turinys, o mokytojas. Geras mokytojas sugebės išdėstyti ir blogą programą, blogas mokytojas sugadins net ir gerą. Ideologiškai angažuotas mokytojas sugebės net į iš pažiūros vertybiškai neutralaus dalyko turinį įdėti ideologinių žinučių. Todėl sužinokite, koks mokytojas jūsų vaikui dėstys GĮP. Mokyklos administracija privalo jums šią informaciją suteikti.

Išsiaiškinkite, kokia yra jo specializacija. Gyvenimo įgūdžių mokytojų kaip tokių nėra. Programą dėstys kitų dalykų mokytojai, įgiję papildomą kompetenciją. Ją, priklausomai nuo mokyklos personalo sudėties, mokytojams tenkančio krūvio, etatų paskirstymo, dėstys tikybos ar etikos, biologijos ar kito dalyko mokytojas, jau dėstantis mokykloje. Tikėtina (nors tai ne konstanta) kad biologijos mokytojas į lytiškumo ugdymą bus linkęs žiūrėti siauriau, o etikos ar tikybos - turės platesnį akiratį, matys ir dvasinį žmogaus lytiškumo pradmenį.

Jei nerimaujate, susitikite ir pasikalbėkite su mokytoju. Išsiaiškinkite jo pasaulėžiūrines nuostatas, (ypatingai lytiškumo ugdymo srityje). Išreikškite savo požiūrį į programos turinį, išsakykite ko tikitės iš mokytojo.

Jei mokykla dar neturi GĮP mokytojo, ar pasiūlykite jai specialistą, kurio pasaulėžiūra lytiškumo ugdymo klausimais atitinka jūsų šeimos, bendruomenės nuostatas.

Dalyko mokytojas turi parengti ilgalaikį planą kiekvienai klasei, kurį tvirtina mokyklos direktorius. Prieš prasidedant mokslo metams, ar jiems jau prasidėjus, paprašykite dalyko mokytojo, kad jus supažindintų su ilgalaikiu planu, jame numatytomis pamokų temomis ir jų turiniu.

Švietimo portale www.emokykla.lt yra pateikiami GĮP ilgalaikių ugdymo planų pavyzdžiai, iš kurių jau dabar galite susidaryti vaizdą apie GĮP turinį konkrečioje klasėje. Bendrieji ugdymo planai suteikia mokytojui pakankamai pakankamai manevro laisvės planuojant ugdymo turinio įgyvendinimą (pvz., „pamokų skaičių mokytojas gali keisti atsižvelgdamas į mokinių poreikius, pasirinktas mokymosi veiklas ir ugdymo metodus” ar „Planuodamas mokymosi veiklas mokytojas tikslingai pasirenka, kurias kompetencijas ir pasiekimus ugdys atsižvelgdamas į konkrečios klasės mokinių pasiekimus ir poreikius”).

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal naująsias BUP, 70 proc. Dalyko sudaro privalomas turinys, o 30 proc. dalyko mokytojas renkasi pats. Taip yra ir su GĮP. Todėl drįskite pasiūlyti dalyko mokytojui jums svarbias ir jūsų vaikui aktualias temas, kurių nėra GĮP privalomoje dalyje  (pvz. apie psichologinius lyčių skirtumus ir jų įtaką komunikacijai, pornografinė priklausomybė ir pan.). Išreikškite abejonę ir argumentuotą kritiką dėl mokytojo siūlomo pasirenkamo turinio.

Išreikškite abejonę ir argumentuotą kritiką dėl mokytojo siūlomo pasirenkamo turinio.

Išsiaiškinkite, kokia metodinę medžiagą mokytojas naudos. Pasiūlykite savo šaltinius (pvz., prigimtinei šeimai yra draugiška https://atvirigyvenimui.lt/ pateikta metodinė medžiaga, skirta, vaikų ir jaunimo lytinės sveikatos stiprinimas ir rizikingos lytinės elgsenos prevencijai, portale https://www.vaikasinternete.lt/ galite rasti medžiagos skaitmeninės kompetencijos ugdymui, priklausomybės nuo interneto ir kitų elgesio priklausomybių prevencijai (ypač jos dalis, skirta pornografinės priklausomybės prevencijai), programa „Reali svajonė: pokalbiai apie draugystę ir meilę”)

Tik kraštutiniu atveju, kai tampa akivaizdu, jog mokyklos administracija nebendradarbiauja su tėvais (t. y. atsisako suteikti informaciją apie tai, kas dėstys GĮP, nesudaro galimybės pasikalbėti su dalyko mokytoju, supažindinti su ilgalaikio ugdymo planais, atsižvelgti į jūsų pasiūlymus dėl GĮP turinio ir jos įgyvendinimo) ar paaiškėja, kad GĮP ugdantis mokytojas propaguoja ir/ar ketina skleisti jums nepriimtiną lytiškumo sampratą, kuri prieštarauja jūsų įsitikinimais, pasinaudokite savo konstitucine teise nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių auklėjimu pagal savo įsitikinimus (LR Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnio 5 d.) bei parinkti savo vaikams švietimą ir mokymą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 1 papildomo protokolo (pakeisto 11 protokolu) 2 str.).^[2]

Pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, religiniai ir filosofiniai įsitikinimai apima: a) Žinomos religijos mokymą (Campbell ir Cosans prieš JK ) b) tam tikrą pažiūrų sistemą (Valsamis prieš Graikiją (nr. 21787/93, 1996): „Terminas „įsitikinimai“  nėra tapatus „nuomonėms“ ar „idėjoms“. Jis pabrėžia tam tikrą nenuginčijamumą, rimtumą, koherentiškumą ir svarbą“. Todėl būkite pasirengę mokyklos administracijai paaiškinti, kaip jūsų pageidavimas ne kaprizas, o siekis nuosekliai ugdyti jūsų vaiką pagal tam tikrą pažiūrų sistemą (pvz. krikščionybė laikosi nuostatos, kad šeima yra kuriama tarp vyro ir moters, katalikybė laikosi nuostatos, kad dirbtinės šeimos planavimo priemonės (barjerinė ar hormoninė kontracepcija yra negalimos).

Jei jums reikalinga švietimo ekspertų pagalba, kreipkitės į Rengimo šeimai asociaciją (rengimas.seimai@gmail.com), kuri atlieka GĮP įgyvendinimo stebėseną. Siekdama užtikrinti tėvų interesus, Rengimo šeimai asociacija parengė algoritmą,  skirtą informuoti tėvus apie tai, kaip mokykloje turi būti įgyvendinama SLURŠ programa, ir padėti jiems kontroliuoti šį procesą. Greitu laiku bus parengtas algoritmas skirtas GĮP įgyvendinimui.

Praneškite Rengimo šeimai asociacijai apie jūsų nuomone padarytus tėvų teisių pažeidimus. Jūsų suteiktos informacijos pagrindu ketiname parengti švietimo įstaigų žemėlapį palankumo tėvų teisių užtikrinimo požiūriu.

[1]Toks dalykas lyg ir buvo anksčiau. Praktika rodo, jog neįmanoma  formuoti  gyvenimo įgūdžių kaip dalyko. Mokykla ir taip ruošia gyvenimui. Apskritai, paruošimas gyvenimui yra labai plati sąvoka. Tuos dalykus išskirti ir mokyti vienoje pamokoje sudėtinga, nes tam tikrų įgūdžių ugdymas vyksta tiek šeimoje, tiek su draugais, tiek kiekvienoje pamokoje atskirai. Tokie dalykai formuojami  būtinai šeimoje, bendraujant su pažįstamais, tam tikruose santykiuose. Kai tai persikelia į klasę, virsta dažniau patyčių ar pašaipų, ar dar papildomų problemų susikūrimu, kurių nereikėtų.

^[2]Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 1 iš dalies pakeisto Protokolu Nr. 11 (1952), 2 str. Teisė į mokslą: „Niekam neturi būti atimta teisė į mokslą. Valstybė, rūpindamasi švietimu ir mokymu, įsipareigoja gerbti tėvų teisę parinkti savo vaikams švietimą ir mokymą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus.”

The post Ramūnas Aušrotas, Birutė Obelenienė. Ką tėvams reikia žinoti apie Gyvenimo įgūdžių programą? (III) appeared first on LAIKMETIS.

* 2023–2024 ir 2024–2025 mokslo metais

Programos įgyvendinimas

Kiekvienos bendrojo ugdymo programos įgyvendinimo būdą apibrėžia pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų bendrieji ugdymo planai (toliau - BUP), kuriuos tvirtina ŠMSM kas du metus. Priėmus SLURŠ, juose buvo numatyta, kad mokykla gali programos turinį integruoti į konkrečios klasės dalykų turinį, skirti papildomą ugdymo laiką (papildomą pamoką ar modulį), ją įgyvendinti per per neformaliojo vaikų švietimo veiklas, kitais mokyklos pasirinktais būdais. Kitaip tariant, planai leido mokyklai pačiai pasirengti programos įgyvendinimo būdą, jį apsirašant mokyklos ugdymo plane.

SLURŠ programai įgyvendinti nebuvo skirta jokių papildomų lėšų iš biudžeto. Rekomenduota jos įgyvendinimą organizuoti panaudojant mokinio ugdymo poreikiams tenkinti, mokymosi pagalbai skirtas lėšas. Tai lėmė, kad dauguma mokyklų, taupydami įstaigos lėšas šią programą integruodavo (t. y. iš esmės nieko su ja nedarydavo), o kita dalis - įgyvendindavo per neformaliojo vaikų švietimo veiklas, kviesdamiesi į mokyklą lektorius iš išorės. Pastarųjų darbas būdavo apmokamas projektinėmis, kultūros paso ar tėvų lėšomis. Poreikis suformavo paklausą, per trumpą laiką pridygo įvairių programų ir organizacijų, siūlančių lytiškumo pamokas, kurių turinys neretai keldavo abejonių. Susiformavo ydinga praktika, kad mokykla kviečiasi lektorius išsamiai nepatikrinusi, ar siūlomi užsiėmimai vaikams atitinka SLURŠ programos tikslus ir vertybines nuostatas (Baisogalos atvejis).

ŠSMM programos įgyvendinimo mokyklose realiai nekontroliavo, o į tėvų organizacijų skundus nebuvo reaguojama. Visa tai sudarė palankią terpę atsirasti ir ugdymo srityje įsitvirtinti tokioms lytinio švietimo paslaugas teikiančioms organizacijoms kaip VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai”. Organizacijos, pradžioje aršiai kritikavę SLURŠ programą dėl jos vertybinių nuostatų, staigiai persiorientavo, supratę, kad pasinaudojant ja galima įeiti į mokyklas per „galines“ duris.

SU GĮP yra kitaip. Skirtingai negu SLURŠ, jos įgyvendinimui yra numatytas laikas pamokų tinklelyje bei tam reikalingas finansavimas. ŠMSM teigimu, vienos papildomos pamokos mokykloje visoms klasėms įvedimas, valstybės biudžetui kainuos apie šešis milijonus eurų. Tai viena iš priežasčių, kodėl programa bus įgyvendinama ne iš karto (siekis - viena savaitinė pamoka 1 - 10 klasėse), bet etapais.

Visa tai sudarė palankią terpę atsirasti ir ugdymo srityje įsitvirtinti tokioms lytinio švietimo paslaugas teikiančioms organizacijoms kaip VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai”.

2023 m. balandžio 24 d. patvirtintuose 2023–2024 ir 2024–2025 mokslo metų pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų bendrųjų ugdymo planuose numatyta, jog pradiniame ugdyme GĮP bus „įgyvendinama integruojant temas į kitus dalykus ar atskira pamoka, ją skiriant iš pamokų, skirtų mokinių ugdymosi poreikiams tenkinti.“ (BUP 79.9. p.). [1] Žinant ligšiolinę įstaigų SLURŠ įgyvendinimo praktiką, galima pagrįstai teigti, kad įstaigų vadovais eis lengvesniu keliu ir GĮP pradiniame ugdyme bus integruojama.

Viduriniame ugdyme (5-10 klasės) bus kitaip: GĮP yra numatytos 148 pamokos:2023 - 2025 m. 5 ir 7 klasėse atsiranda viena pamoka per savaitę, o 6, 8 - 10 klasėse - po vieną pamoką per dvi savaites (BUP 87 p.). Į šitą skaičių neįeina pamokos, skirtos Žmogaus saugos dalykui (pagal BUP, jam 5-10 klasėse numatytos 92,5 val. (5 ir 8 klasėse po vieną pamoką per savaitę, o 10 klasėje - po vieną pamoką į dvi savaites). Šios pamokos bus finansuojamos iš mokinio krepšelio.

Pastebėtina, kad pagal GĮP įgyvenimo rekomendacijas, tiesiogiai su lytiškumo ugdymu susijusios temos programos privalomoje dalyje (70 proc. visos programos) sudaro iki 8 proc. viso turinio (arba 1-2 pamokos iš 26). Praktikoje jų bus dar mažiau, tiek dėl to, kad kol kol kas BUP 7-10 klasėse numato tik 0,5 GĮP per savaitę, tiek dėl reikalingos išdėstyti medžiagos platumo. [2] Lytiškumo ugdymo pamokų dalis GĮP gali didėti tik dėstančio mokytojo iniciatyva, 30 procentų laisvai pasirenkamo pamokų turinio sąskaita. Būtent todėl svarbu atkreipti dėmesį į tai, kas šį dalyką dėstys.

Kas dėstys?

Pagal Gyvenimo įgūdžių programos turinį, šio dalyko mokytojai turi turėti psichologinių žinių, išmanyti psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, patyčių ir smurto, savižudybių prevenciją, lytiškumo ugdymą, sveikatos ugdymą, žmogaus saugą.  Tokių „plataus profilio specialistų” šiuo metu nėra (ir vargu ar greitu laiku atsiras). Kai kurias iš minėtų kompetencijas turi visuomenės sveikatos specialistai, kai kurias socialiniai pedagogai, kai kurias tikybos ir etikos ar kiti mokytojai. Bet ne visas. Ne atsitiktinai mokyklų vadovai suka galvą, kas šį dalyką dėstys, o savivaldybės nerimauja dėl to, kad Gyvenimo įgūdžių mokytojai nėra paruošti prevenciniam darbui.

Savo turiniu GĮP yra ilgalaikė prevencinė programa. Prevencinei programai mokykloje įgyvendinti pagal poreikį galima pasitelkti Mokyklos vaiko gerovės komisijos specialistus (psichologą, socialinį pedagogą, visuomenės sveikatos specialistą). Pavertus prevencinę programą dalyku, t. y. formalia bendrojo ugdymo programa (kaip yra GĮP atveju), atsiranda klausimas dėl šių specialistų įtraukimo į ugdymo procesą, nes dauguma jų neturi pedagoginio išsilavinimo.

Formalią bendrojo ugdymo programą gali dėstyti tik mokytojai, turintys atitinkamą pedagoginį išsilavinimą, suprantantys pedagoginio proceso esmę ir siekiantys įgyvendinti Švietimo įstatyme numatytus tikslus. Kalbant paprastai, medikas gali papasakoti vaikams apie kontracepciją, policininkas - apie narkotikų žalą, tačiau nei vienas, nei kitas nemoka ir negali vaikų ugdyti.

Kadangi programa dalykinė, krūvis mažas (nuo 0,5 iki 1 pamokos per savaitę), mažai tikėtina, kad etato dalis bus dar labiau smulkinama, t. y. kad ją dėstys daugiau negu vienas mokytojas. Tai leidžia teigti, jog praktikoje dominuos tas turinys, kurį būsimasis GĮP mokytojas labiausiai išmano. O tai, koks mokytojas dėstys programą, priklausys nuo to, kokiam dalykininkui mokykloje „trūksta etato”.

ŠMSM planavo spręsti šį klausimą pasitelkdama programos įgyvendinimui socialinius partnerius. Siūlymas įsileisti į klasę paslaugų teikėjus iš išorės, neturinčius pedagoginės kvalifikacijos ir atrinktus pagal subjektyvius kriterijus, skambėjo itin kontraversiškai, kėlė daug klausimų dėl švietimo kokybės užtikrinimo. Šiuo metu ministerija apie tokią galimybę nekalba, kaip ir apie tai, kad ją galėtų dėstyti visuomenės sveikatos specialistai (jie taip pat neturi edukologinio išsilavinimo).

Neoficialiomis žiniomis, siekiant kompensuoti kadrų trūkumą, ministerijos nurodymu GĮP mokymas įtrauktas į pedagogų rengimo programas ir dėstomas visų specialybių pedagogams, tikintis kad ateityje susiformuos pedagogų turinčių šią papildomą kompetenciją ratas.

Geroji žinia tėvams yra ta, kad programa bus dėstoma ne pasitelkiant ekspertus iš išorės, bet vidinius mokyklos resursus. Taigi, tėvams bus galimybė iš anksto žinoti, kas ją mokykloje dėstys, ir atitinkamai planuoti savo teisės parinkti vaikams ugdymą pagal savo įsitikinimus įgyvendinimą, parenkat ugdymo įstaigą ir mokymo formą.

Tėvų įtraukimas

Pagal LR įstatymus, pagrindiniai vaikų ugdytojai yra jų tėvai, LR Konstitucija numato, kad tėvai turi teisę ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus (26 str. 5 d.), tuo tikslu parinkti jiems priimtiniausias ugdymo formas (LR šeimos stiprinimo įstatymas, 8 str), jie turi pirmumo teisę parenkant vaikams ugdymo turinį (JTO Žmogaus teisių deklaracijos 26 str. 3 d.Ypatingai tai svarbu lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai srityje. Remiantis šia nuostata SLURŠ programoje buvo suformuluotas mokyklos ir šeimos (tėvų, globėjų, rūpintojų) bendradarbiavimo principas, išreikštas nuostata, kad sveikatai ir šeimai svarbios vertybinės nuostatos kuriamos bendromis tėvų ir mokyklos pastangomis (SLURŠ 5 p.). Kaip parodė praktika, bendradarbiavimo principas buvo naudingas tėvams tais atvejais, kai mokyklos atsisakydavo įsileisti į mokyklą tėvų pageidaujamą, paprastai gerą lytiškumo ugdymo programą.

GĮP programos projekte analogiško principo nėra. Priešingai, programa remiasi nuostata, jog sėkmingam programos įgyvendinimui pasitelkti pakanka tam tikrų sričių specialistus^[3]. Tačiau pagal LR Švietimo įstatymą mokykla yra ne tik švietimo įstaiga, bet ir bendruomenė, kurios nariai vienijami mokymo santykių ir bendrų švietimo tikslų (2 d. 13 p.), be to, gera mokykla supranta, jog norint sėkmingai įgyvendinti ugdymo procesą yra reikalingas tėvų prisidėjimas ir bendradarbiavimas su jais (Geros mokyklos koncepcija). Realybė duoda tėvams galimybę daryti aktyvų poveikį GĮP įgyvendinimui, net jei programoje tai nėra tiesiogiai numatyta.

[1] „Gyvenimo įgūdžių bendroji programa 2023–2024 mokslo metais 1 ir 3 klasėse, o 2024–2025 mokslo metais 1–4 klasėse įgyvendinama integruojant temas į kitus dalykus ar atskira pamoka, ją skiriant iš pamokų, skirtų mokinių ugdymosi poreikiams tenkinti.“

[2] Pvz. 6 kl. Per 4 pamokas mokiniai turi aptarti tokius dalykus: Fiziologiniai pokyčiai paauglystėje, Sveikos gyvensenos pasirinkimas; argumentai, planas, Lytinė reprodukcinė sveikata. Savirūpos įgūdžiai paauglystėje. Atpažinti situacijas, kada galima padėti sau, o kada kreiptis pagalbos. Gaivinimo įgūdžiai. Skęstančiojo gelbėjimas. Psichoaktyviųjų vartojimo medžiagų prevencija; atsisakymo įgūdžiai. Neigiamas bendraamžių spaudimas ir pagalbos prašymas. Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo poveikis asmeniui, šeimai ir bendruomenei. Kitų priklausomybių ligų atsiradimas ir pasekmės.

^[3] Programos 1.5. p. „Programos mokytojas – pamokas pagal šią programą gali vesti pedagogas, pasiruošęs dirbti su nuoseklia socialinio ir emocinio ugdymo programa, baigęs nuoseklaus socialinio ir emocinio ugdymo integravimo į pamoką kursą. Žmogaus saugai (4.1 programos dalis) skirtą turinio dalį rekomenduojama vesti bendradarbiaujant su priešgaisrinės, eismo saugos specialistais, pirmosios pagalbos ir savirūpos įgūdžių (4.2 programos dalis) ugdymui skirtą turinio dalį rekomenduojama vesti bendradarbiaujant su visuomenės sveikatos specialistais. 4.3 programos dalis skirta mokinių įgalinimui veikti ir panaudoti, įgūdžius, gebėjimus, žinias mokyklos, bendruomenės, šalies, pasaulio gerovei, todėl ši programos dalis gali tapti integruota tarpdalykine jungtimi.”

The post Ramūnas Aušrotas, Birutė Obelenienė. Ką tėvams reikia žinoti apie Gyvenimo įgūdžių programą? (II) appeared first on LAIKMETIS.

Iš kur atsirado ši programa, koks jos turinys, kaip ji bus įgyvendinama ir kaip į šios programos atsiradimą ir įgyvendimą turėtų reaguoti tėvai, bus bandoma atsakyti šiame straipsnyje.

Programos atsiradimo kontekstas

Iniciatyva keisti bendrojo ugdymo programas kilo praeitos kadencijos Vyriausybėje. Tuometinė S. Skvernelio Vyriausybė savo programoje išsikėlė tikslą atnaujinti bendrųjų programų ugdymo turinį, jas perrašant kompetencijų pagrindu. Tuo pačiu išsikeltas uždavinys kurti saugią mokyklos aplinką, tuo tikslu numatant bendrojo ugdymo programose aktualizuoti „gyvenimo įgūdžių ugdymo ir asmenybę žalojančių veiksnių (patyčių, savižudybių, žalingų įpročių) prevencijos elementus.“ (Programos 126.2. p.).

Tuo tikslu sugalvota esamą SLURŠ programą perrašyti kompetencijų pagrindu, sujungti ją su žmogaus saugos programa ir papildyti socialinio ir emocinio ugdymo dalimi. Taip atsirado Socialinio emocinio, sveikatos ugdymo ir žmogaus saugos programa (SESUŽS), kuri vėliau buvo pervadinta į Gyvenimo įgūdžių programa.

Programos rengimo eigoje joje nebeliko rengimo šeimai dalies, pasikeitė ir lytiškumo ugdymo samprata. 2016 m. SLURŠ programoje lytiškumo ugdymo siekis buvo ugdyti asmenybę, gebančią užmegzti brandžius, darnius, atsakomybe grįstus tarpasmeninius santykius, kurie garantuotų šeimos, kaip valstybės ir visuomenės pagrindo, stabilumą. GĮP lytiškumo ugdymas buvo atsietas nuo rengimo šeimai ir įgijo lytinio švietimo bruožų, kurio tikslas informuoti apie žmogaus seksualumą ir jo raišką. Iš ugdomosios programos, ji tapo prevencine, lytiškumo srityje kalbanti apie saugius lytinius santykius ir nepageidaujamo nėštumo prevenciją (plačiau „Programos turinys”).

Programos koncepcijos ir turinio pokyčiai įvyko ne be tam tikrų ideologiškai angažuotų organizacijų įtakos, ir su Švietimo, sporto ir mokslo ministerijos (ŠSMM) politinės vadovybės žinia ir palaikymu. Rengiant šią programą, tėvų organizacijos nedalyvavo, o į Rengimo šeimai asociacijos ne kartą pateiktas pastabas (čia ir čia) ŠSMM nereagavo. Ignoruotas net ir LR Seimo Švietimo reikalų komiteto protokolinis nutarimas, įpareigojęs ŠSMM išsaugoti SLURŠ programą.

Programos turinys

Rengimo šeimai asociacijos ekspertai GĮP programos rengimo metu ne kartą ir ne du įvairiais pjūviais yra įvertinę GĮP projekto turinį. Pvz. 2021 m. buvo atliktas programos vertinimas SLURŠ programos dviejų – rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo – komponentų aspektu, ir nustatyta, jog į GĮP programos projektą nei rengimo šeimai, nei lytiškumo ugdymo principų ir vertybinių nuostatų, taip pat jų pagrindu suformuluotų gebėjimų ir žinių nėra integruota.

Programos projektas taip pat vertintinas joje esamos lytiškumo ugdymo sampratos požiūriu, ir konstatuota, kad ji, skirtingai negu SLURŠ, grindžiama ne lytiškumo ugdymo, o lytinio švietimo koncepcija, programoje akcentuojamas ne rizikos (pvz. atsitiktinių lytinių santykių) vengimas, bet rizikingo elgesio pasekmių mažinimas (kontracepcija).

Konstatuota, jog programa yra neutrali lyčiai ir šeimai (programoje nebelieka lytiškumo sąvokos, paremtos binarine lyčių samprata), ir kaip to pasekmė - socialinio emocinio ugdymo kontekste nėra kalbama apie lyčių skirtingumą ir lyčių papildomumą bei su tuo susijusius aspektus, apie vyriškumą ir moteriškumą, tėvystę ir motinystę (2021-01-28 NVO raštas Nacionalinei švietimo agentūrai).

Verta pasigilinti į šių metų birželio menesį paskelbtas GĮP įgyvendinimo rekomendacijas (jose išsamiau atskleistas programos autorių sumanymas). Jas skaitant, neapleidžia mintis, jog programoje pateikta kažkokia keisto gyvenimo samprata. Manytina, kad siekiant formuoti vaikui gyvenimo įgūdžius, pažinti save ir tobulėti, tikriausiai vertėtų atskleisti žmogų kaip asmenį, kaip daugiaplanę būtybę, kurioje suvienyti tiek dvasinis, tiek psichinis, tiek socialinis, tiek materialusis (kūniškasis) gyvenimo klodai. Deja, nepaisant turinio platumo, programa pasižymi siauru požiūriu į asmenį, jo sveikatą ir lytiškumą.

Programoje pirmoji pasiekimų sritis („Savęs pažinimas ir asmeniniai tobulėjimo tikslai”), deja, sukasi daugiausia apie žmogaus emocijas, didesnė dalis skirta neigiamų emocijų atpažinimui ir valdymui. Todėl tikslesnis šios dalies pavadinimas turėtų būti „Savo emocijų atpažinimas”.

Antrojoje srityje „Santykiai ir bendradarbiavimas“, santykinai daugiau susitelkta į neigiamo santykio atpažinimą, jo poveikį emocijoms bei šio santykio vengimą, nei į gebėjimų ugdyti konstruktyvų (draugystės, meilės, šeimos) santykio kūrimą. Pvz. žodžiai įvardijantis neigiamą santykį rekomendacijose sutinkami (įskaitant ir sutinkamus literatūros šaltinių pavadinimuose) dešimtimis ir šimtus kartų: smurtas -139 kartus, patyčios (74 kartus), tačiau meilė tik 2 kartus ir ne antroje santykių ir bendradarbiavimo srityje (kaip to reikalauja logika), bet ketvirtojoje („Saugus ir sveikas asmuo ir bendruomenė”).

Vienas iš žodžių „meilė“ sutinkamas 7-tai klasei rekomenduojamų pamokų pavyzdžiuose. Čia meilė aptariama lytinių santykių ir kontracepcijos kontekste: „Diskutuoja apie meilę ir lytinį potraukį, sveikatą tausojančius santykius. Susipažįsta su kontracepcijos sąvoka, Lietuvos Respublikoje prieinamomis kontraceptinėmis priemonėmis, jų tikslingumu. Aiškinasi, kokias kontraceptines priemones galima pasirinkti savarankiškai, o kokias – tik su gydytojo priežiūra”. Tai leidžia daryti išvadą, jog meilė mokiniams siūloma pristatyti tik kaip psichofizinį malonumą, nieko bendro neturintį nei su jų dvasiniu tobulėjimu, nei su sveiku asmeniu ir bendruomenės (šeimos) kūrimu.

Ketvirtojoje dalyje („Saugus ir sveikas asmuo ir bendruomenė”), santykinai daugiau dėmesio skiriama negatyvių patirčių vengimui (eismo įvykiai, oro, vandens tarša, terorizmas, branduolinė avarija, prekyba žmonėmis, psichoaktyvių medžiagų naudojimas, žalingi maisto produktai ir t. t. bei… lytinis potraukis ir lytiškumas). Skaitant programą, tai labiausiai stebina, jog lytiškumo temos priskirtos ne prie savęs pažinimo, kaip to reikalauja elementari logika, bet šioje kompanijoje.

Atidžiau panagrinėjus kokie literatūros šaltiniai siūlomi nagrinėjant lytiškumo temas, aptinkamos daugiausiai VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namų” parengtos rekomendacijos, tokios kaip „Paauglystė ir lytiniai santykiai: vedlys atviriems pokalbiams, 8-12 klasėms”, „Lytiškumo ugdymas -saugios ir sveikos asmenybės ugdymas”, „Gidas suaugusiems, kaip atsakyti į (ne)patogius paauglių klausimus (tarp „nepatogių klausimų” patenka tokie klausimai „kaip išmokti bučiuotis”, „koks varpos dydis” ir pan.), „Kaip kalbėti(s) ir diskutuoti lyčių temomis su mokiniais”.

Deja, nei viena šių rekomendacijų neturi elementų, kurie leistų jas priskirti prie „mokslu grįstų“ šaltinių. Tačiau labiausiai apverktinas šaltinis iš siūlomų lytiškumo ugdymo tema yra Jaunimo reikalų agentūros tinklapyje patalpintas Nikos Norvilos „Lytiškumo ugdymo praktinis gidas”, kuris be skambaus pavadinimo nei su lytiškumu, nei su ugdymu praktiškai nesusijęs, nes išimtinai apsiriboja lytinių santykių pasekmių mažinimo nurodymais. Ypač intriguojanti instrukcija yra pateikta 38 psl.“ Kaip pasigaminti barjerinę plėvelę oraliniam seksui“.

Konstatuotina, jog GĮP sandara yra nelogiška ir nesuosekli, joje vartojamos sąvokos neatitinka jų turinio (tikslūs terminai ir sąvokos yra mokslo pagrindas, todėl verta abejoti šios programos mokslingumu). Programa santykinai labiau susitelkusi ties gyvenimo negatyvių patirčių vengimo, nei ties jo kūryba. Programa palieka įspūdį, jog žmogus iš esmės emocinė būtybė, o gyvenimas yra negatyvių įvykių virtine, kurių reikia išmokti išvengti.

The post Ramūnas Aušrotas, Birutė Obelenienė. Ką tėvams reikia žinoti apie Gyvenimo įgūdžių programą? (I) appeared first on LAIKMETIS.

„Pasaulinė pacientų saugos diena grindžiama pagrindiniu medicinos principu, kuris yra Hipokrato priesaikoje – pirmiausia nepakenkti. Saugus medikamento vartojimas apima įvairius aspektus: informaciją apie vaistą, pastangas užkirsti kelią klaidoms, susijusioms su vaistų paskyrimu, jų vartojimu, suderinamumu ir panašiai. Neteko girdėti, kad ką nors šia tema darytų Sveikatos apsaugos ministerija ar Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas, ir tai nuvilia“, – teigė A. Kubilienė.

VDU Santuokos ir šeimos studijų centro vyr. mokslo darbuotoja prof. Birutė Obelenienė apžvelgė, kaip viešojoje erdvėje ir mokykliniuose vadovėliuose apie nėštumą kryptingai kalbama negatyvia nuostata, o apie jo nutraukimą – pozityvia: saugus abortas, bei pateikė to pavyzdžius. „Atrodo, kad žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose vyksta medikamentinio aborto rinkodaros kampanija“, – kalbėjo profesorė ir pridūrė, kad „PSO išskyrė 5 saugaus vaisto kriterijus, skirtus pacientams. Pirmas jų – „sužinok viską apie vaistą“: kaip jis veikia, kokie pašaliniai reiškiniai, kokios alternatyvos. Tad pagrįstai kyla klausimas, ar tikrai ši informacija pasiekia moteris?“

Pasak konferencijoje dalyvavusio farmakologo doc. dr. R. Jankūno, šiuo metu Mifepristonas nėra registruotas medikamentas. Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba turėtų įvertinti vaistinio aborto naudą ir riziką, taip pat palyginti vaistinio ir chirurginio aborto keliamas rizikas. Jis pažymėjo, kad sveikatos apsaugos ministras, prieš nagrinėdamas medikamentinio aborto galimybę, turėtų gauti ir atsižvelgti į Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos išvadas.

Jis pažymėjo, kad sveikatos apsaugos ministras, prieš nagrinėdamas medikamentinio aborto galimybę, turėtų gauti ir atsižvelgti į Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos išvadas

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotoja Agnė Širinskienė dalijosi savo įžvalgomis apie teisės aktų reikalavimus informuotam paciento sutikimui. Pasak jos, „pacientas turi būti informuojamas ne tik apie gydymo naudą ir privalumus, bet ir apie galinčias kilti komplikacijas bei „kitas aplinkybes“, galinčias turėti įtakos paciento apsisprendimui sutikti ar atsisakyti siūlomo gydymo. Politikų, ypač sveikatos apsaugos ministro, nuolatinis kartojimas, kad medikamentinis abortas „saugus“, turi komercinės reklamos požymių, yra klaidinantis ir sukeliantis apgaulingus lūkesčius, kad pavartojus jokių komplikacijų nekils“.

Mediko sąžinės laisvės bei medikamento poveikio tema pasisakė ir medikai. LSMU Kauno ligoninės gydytojas akušeris-ginekologas, Kauno kolegijos Medicinos fakulteto lektorius gydytojas akušeris-ginekologas Gerimantas Čerkauskas pabrėžė: „Paciento sauga nėra reikiamai užtikrinta vien vaistininko patarimais ar įspėjimais dėl vartojimo būdo. Didžiausią riziką sukelia ne pati cheminė Mifepriston medžiaga, o nėštumo nutrūkimo komplikacijos ir vėlyvas jų gydymas.“

Pasaulinės gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ valdybos narys akušeris-ginekologas Virgilijus Rudzinskas: „Žmogaus gemalą sunaikinančių preparatų atėjimas į rinką padidins abortų skaičių. Medikams paprasčiau išrašyti receptą, nei dalyvauti kruvinoje chirurginėje operacijoje. Krizėje atsidūrusi nėščioji rinksis šį metodą, nes visa tai galima atlikti slaptoje vietoje. Rezultatas – dar daugiau negimusių vaikų.“ Tuo pačiu akušeris-ginekologas stebėjosi, kad „naujame Sveikatos apsaugos ministro įsakyme palikta viršutinė aborto riba – 12 savaičių, nors Lietuvoje įteisinta praktika, kad tokiame nėštume atliekami ultragarsiniai vaisiaus tyrimai, vertinami jo vidaus organai, nustatomos galimos ligos. Dedamos pastangos tinkamai paruošti medikus, įsigyti gerą ultragarsinę įrangą ir lygiagrečiai tokiame pačiame vaisiaus amžiuje ketinama toliau leisti atlikti abortus“.

Diskusijos metu pasisakė Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narys, Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko pavaduotojas Linas Kukuraitis: „Sprendimą gimdyti ar ne moteris turėtų priimti gavusi visą reikiamą informaciją – kokios valstybės paramos sau ir kūdikiui gali tikėtis, kokia yra būsimo kūdikio tėvo atsakomybė ir prievolės prisidėti prie jo išlaikymo, kokią socialinę paramą siūlo valstybinės ir nevyriausybinės organizacijos. Kiekviena besilaukianti moteris nusipelno saugios aplinkos, kur bus išklausyta be pasmerkimo ir spaudimo, kur gaus reikalingus atsakymus į savo klausimus ir būtiną pagalbą, nepaisant to, kokį sprendimą priims.“

Lietuvos regionų frakcijai priklausanti Švietimo ir mokslo komiteto narė Beata Petkevič pabrėžė paciento ir gydytojo komunikacijos svarbą saugaus vaistų vartojimo procese, taip pat poreikį užtikrinti, kad galimos nepageidautinos reakcijos į vaistus būtų registruojamos ir tiriamos atitinkamų instancijų: „Visais atvejais reikia saugaus vaistų vartojimo monitoringo.“

Pasaulinė pacientų saugos diena  yra viena iš PSO inicijuotų visuomenės sveikatos dienų, minima nuo 2019 metų. Šių metų rugsėjo 17 d. PSO kviečia minėti pacientų saugos dieną su šūkiu „Vaistai be žalos“.

The post Specialistai: žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose vyksta medikamentinio aborto rinkodaros kampanija appeared first on LAIKMETIS.

Šiandien, žiauraus karo, kasdien nusinešančio šimtus karių ir civilių gyvybių, metu, ypač svarbu kalbėti apie neįkainojamą žmogaus gyvybės vertę. Balandžio paskutinį sekmadienį minima Pasaulinė gyvybės diena. Ta proga balandžio 29 d. 10-15 val. VDU Didžiojoje auloje (Gimnazijos g. 7, Kaunas) organizuojama Respublikinė mokslinė konferencija „Nekintanti žmogaus gyvybės vertė: nuo natūralaus prasidėjimo iki natūralios mirties“.

Konferencijoje medicinos, teologijos ir teisės sričių mokslininkai nagrinės aktualiausius žmogaus gyvybės klausimus. Joje pranešimus skaitys žinomi savo sričių profesionalai kaip doc. dr. Regina Mačiulevičienė, prof. dr. Andrius Macas, prof. dr. Andrius Narbekovas, Vytis Turonis, prof. dr. Birutė Obelenienė, Ramūnas Aušrotas.

Konferencijos dalyvius sveikins Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, Pasaulio gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę" Lietuvos asociacijos pirmininkė Eglė Markūnienė ir kt. garbingi svečiai. Renginį vainikuos diskusijų forumas, kuriame pasisakyti (iki 5 min.) bus kviečiami visi dalyviai. Visą renginio programą galima rasti čia.

„Jeigu norime sukurti geresnę visuomenę, privalome su pagarba žvelgti į žmogų nuo pat jo prasidėjimo akimirkos iki natūralios mirties. Valstybės tvarumas ir klestėjimas priklauso nuo stiprių žmonių, kurie geba atlaikyti sunkius laikus, kurie suvokia (ne tik karo akivaizdoje) neįkainojamą žmogaus gyvybės vertę.

Šioje konferencijoje apie žmogaus gyvybės apsaugą ir su tuo susijusius iššūkius kalbės praktikai ir akademikai, įvairių sričių specialistai“, - teigia vienos iš renginį organizuojančių organizacijų Laisvos visuomenės instituto direktorė Diana Karvelienė.

„Šiandien per kalbą, vartojamą žiniasklaidos priemonėse, įtvirtinama vadinamoji „mirties kultūra“, juk norint pakeisti žmonių sąmonę, vertybes ir pasaulėžiūrą, tereikia pakeisti kalbą. Savo pranešime aptarsiu, kaip jau kelis dešimtmečius beveik visuotinai vartojama naujakalbė konstruoja ir naują realybę“, - sako viena iš renginio bendra organizatorių VDU Katalikų fakulteto Santuokos ir šeimos centro vyriausioji mokslo darbuotoja prof. dr. Birutė Obelenienė.

Konferencijos dalyviams bus išduodamas LSMU pažymėjimas (6 val.), skirtas visų specialybių gydytojams, akušeriams, slaugytojams, visuomenės sveikatos specialistams, socialiniams darbuotojams, dvasiniams asistentams, kapelionams ir  pedagogams.

Renginį organizuoja VDU Katalikų teologijos fakultetas, kartu su LSMU Anesteziologijos klinika bei Pasaulinės gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacija, Laisvos visuomenės institutu ir Medicinos studentų Ateitininkų korporacija „Gaja“.

Registracija į konferenciją vyksta internetu (spauskite nuorodą) iki balandžio 22 d. Norinčius pasisakyti diskusijų forume prašoma tai pažymėti registracijos anketoje.

The post Kaune vyks respublikinė mokslinė konferencija gyvybės dienos proga appeared first on LAIKMETIS.