Šiuose namuose gyvenantys asmenys kasdien skirs laiką studijoms ir maldai, melsis Bažnyčios, Lietuvos ir visų tikinčiųjų intencijomis, adoruos Švč. Sakramentą privačiose koplyčiose. Be to, 8 valandos bus skirtos tarnystei: darbams namuose, pagalbai senjorams, stokojantiems, parapijoms ir bendruomenėms. Lygiai tiek pat laiko bus skirta ir poilsiui.

Gyventi šiuose namuose kviečiami žmonės, jaučiantys pašaukimą tarnauti malda ir artimo meile Dievui, sekdami tėvo Stanislovo Dobrovolskio OFMCap pavyzdžiu. Taip pat planuojama priimti tuos, kuriems reikalinga įvairiapusė pagalba, ir kurie norėtų prisidėti prie bendruomenių kūrimo ir veiklos.

Pasak organizatorių, tėvo Stanislovo palikimas – maldos ir tarnystės dvasia – šiandien kaip niekad reikalingas Lietuvai. Planuojama, kad šios mažos bendruomenės taps gyvu Dievo meilės ir tėvo Stanislovo gyvenimo liudijimu.

Finansinę, ekonominę, teisinę ir turtinę atsakomybę už šią iniciatyvą prisiima „Tėvo Stanislovo bendrystės konfederacija“ (Juridinio asmens kodas: 307003710, Swedbank a.s. LT757300010189502853, Ibutonių g. 30, Ibutoniai, Krekenavos sen., Panevėžio r., LT-38324, Lietuva; tel. +37066344504, el. p. stefanija.burbiene@gmail.com). Bendruomenių vidaus gyvenimą reguliuos specialūs įstatai.

„Tegu Dievas palaimina šį mažą meilės atodūsį, kad pasaulis taptų geresnis ir šviesesnis, o mūsų geradariai – apdovanoti Jo malonėmis“, – viliasi projekto sumanytojai.

The post Lietuvoje pradeda kurtis „Tėvo Stanislovo maldos ir gyvenimo namai“ appeared first on LAIKMETIS.

„Džiaugiamės gerbiamo dvasininko atvykimu. Po pamaldų gražius sveikinimus mylimam arkivyskupui Kęstučiui Kėvalui pasakė Domeikavos ir Lapių seniūnijų, mokyklų atstovai bei pastoracinių tarybų nariai. Nuoširdžiai dėkojame arkivyskupui už skirtą laiką mums", - rašo Domeikavos Lietuvos kankinių parapija.

The post Kauno arkivyskupas K. Kėvalas lankė parapijas, bendravo su jų bendruomenėmis appeared first on LAIKMETIS.

Posėdyje kartu su arkivyskupu Kęstučiu Kėvalu, generalvikaru vyskupu Sauliumi Bužausku, Sielovados skyriaus vadove Vaida Spangelevičiūte-Kneižiene arkivyskupijos CARITO, Jaunimo, Šeimos, Katechetikos centrų, taip pat Šiluvos piligrimų bei Jono Pauliaus II piligrimų centrų vadovai, pašaukimų ugdymo bei akademinės sielovados bendradarbės dalijosi apie ateinančio sezono veiklos kryptis ir prioritetus, kurie per vasarą dar bus toliau apmąstomi ir pristatomi artėjant rudens darbų sezonui.

Arkivyskupas K. Kėvalas pasidalijo tuo pačiu troškimu – kad pastoracijos centrai, visa sielovadinė veikla kuo geriau pasitarnautų parapijų veiklose, jų bendruomenėms.

The post Įvyko paskutinis Kauno arkivyskupijos sielovados sezono posėdis appeared first on LAIKMETIS.

Velykų tradicijos

„Kitokių Velykų mes neįvaizduojame. Kiekvieną šventę stengiamės sutikti unikaliai, juk ir patiems gražu, gera gyventi pavasariškomis nuotaikomis. Smagu puoštis, kai prie iniciatyvos prisideda tiek daug žmonių, prisijungia jaunos šeimos, mūsų senoliai, nauji kaimo gyventojai“, – džiaugėsi Miežiškių gyventojų bendruomenės pirmininkė Jūratė Kuzminienė ir nuoširdžiai dėkoja už darbštumą, entuziazmą ir rezultatą – puikią pavasarinę dovaną visiems miežiškėnams.

Į Angelų slėnį vedantį tiltą bendruomeniečiai puošia nebe pirmą kartą.

„Viskas prasidėjo pernai. Nusipirkome vazonus, vienas bendruomenietis pagamino specialius laikiklius, pasodinome gėles. Tada per Kalėdas pasipuošėme eglišakėmis ir bumbulais. Kovo 11-osios tiltą puošėme dekoratyviniais paukščiukais, o dabar – Velykoms rankų darbo inkiliukais, nertais kiaušinukais. Manau, ir ateityje liksime prie šios tradicijos – tiltą puošti kiekvieną šventę“, – kalbėjo J. Kuzminienė.

Padabinta ir obelaitė

Miežiškių miestelyje įvairių spalvų bei raštų margučiais taip pat pražydo daugiabučio namo kieme auganti obelaitė. Velykų medį nertais margučiais papuošė kaimynės Saulutė Kubilienė ir Milda Titenienė. Artėjant Velykoms, papuošti margučiais kieme augančią obelaitę kaimynės lieka ištikimos tradicijai jau penkerius metus iš eilės, tik šiemet margučių kone daugiausia.

„Pradėjom nuo keleto kiaušinių. Nusipirkau balto putplasčio kiaušinių, skirtų dekoravimui. Iš pradžių juos išpiešėme ir sukabinome ant medžio, bet margučius vėjas išdraskė, raštus lietus nuplovė. Tada kilo mintis margučius apnerti. Tai kibom su kaimyne Milda į darbus ir padėjome nerti margučius. Pirmais metais pakabinome apie 20–30, bet kasmet kolekciją vis pildėm ir šiandien turim virš dviejų šimtų“, – pasakojo idėjos sumanytoja Saulutė Kubilienė.
Miežiškiuose Velykų medis pražydo margučiais.

Margučiai originalūs

Draugės sako, margučius neria taip, kaip išmano, ir raštus kuria pačios, ir spalvas derinai taip, kaip joms atrodo gražiausiai.

„Viską darom iš galvos. Turim visokių siūlų galų. Nusiperkam naujų, jei norim ryškesnių spalvų, ir neriam“, – sako Saulutė.

Priklausomai nuo kiaušinio dydžio, margutį nunerti trunka nuo pusvalandžio iki dviejų valandų. Pavyzdžiui, vištos dydžio kiaušinį miežiškietės apneria per 30 minučių, stručio kiaušinį – keliskart ilgiau.

Dabar dailiais įvairaus dydžio margučiais papuoštas medis džiugina tiek vietinių, tiek prašalaičių akis.

„Medį papuošėme praėjusią savaitę, bet socialiniuose tinkluose matau, kaip žmonės kelia nuotraukas, nusifotografavę prie Velykų obelaitės“, – šypsojosi S. Kubilienė.
Miežiškiuose Velykų medis pražydo margučiais.

Papuošė ir Miežiškius

Velykų nuotaika alsuoja ne tik šis kaimynių papuoštas medis, bet ir Miežiškiai. Vos tik prabudus pavasariui S. Kubilienė nerti margučius ėmė mokyti ir kitas miežiškietes.

„Atėjo visos moterys, kurios valdo vąšelį, tai neturėjom jokių problemų. Parodžiau pradžią, papasakojau, kaip nunerti kepurytę, paaiškinau, kad tik baigiant įkišti kiaušinį ir tik tada užtraukti viršų. Moterys dirbo su dideliu noru ir užsivedimu, todėl ir margučiai mūsų kaime patys gražiausi“, – džiaugėsi S. Kubilienė.

Nertais margučiais ir kitomis velykinėmis dekoracijomis bendruomeniečiai papuošė viešąsias Miežiškių miestelio erdves, Raguvos gimnazijos Miežiškių skyrių. Rankų darbo margučius S. Kubilienė dovanojo ir Paliūniškio kaimo bendruomenei.

„Man smagu dalintis, kad kuo daugiau žmonių pamatytų, išmoktų ir puoštųsi. Juk pavasaris, pasitikime jį visi džiugia nuotaika ir spalvomis“, – kalbėjo S. Kubilienė.

The post Velykų Miežiškiai laukia išradingai pasipuošę appeared first on LAIKMETIS.

Apybraižai parašyti visas jėgas buvo suviejinęs dar gyvas senųjų Šveicarijos lietuvių karo pabėgėlių būrelis. Senukai man rodė savo asmeninius ir 1952 m. vasario 17 d teisiškai įkurtos Šveicarijos lietuvių bendruomenės archyvus. Padedant VU archyvarėms ir VU mokslinės bibliotekos direktorės Birutės Butkevičienės  pagalbos rūpesčiu 2004 m. apybraižos manuskriptas jau buvo pabaigtas - trūko tik aprašyti Lietuvos vienuolių atminimą, archyvuose atžymėtą prie pasakiško Keturių kantonų ežero istorinių Alpių kalnų: Rigi Kulm ir dvynių Myten papėdėje, kur stovi senas XIX a. viduryje įkurtas Ingenbholio katalikių moterų vienuolynas.

Kunigo prof. kunigo Jono Juraičio teigimu, XX a. vienuolyno archyvuose tebesaugoma apie 500 lietuvaičių, iš Lietuvos atvykusių varsčiusių šios Dievo palaimintos šventovės duris, vardai.

Tą Vėlinių rytą, pasiėmę prof. kunigo J. Juraičio rekomendaciją (pašaliniai į vienuolyną neįleidžiami), sėdome į mano ištikimo draugo, šveicaro Žano, kurio pavardė irgi buvo įrašyta rekomendacijoje, automobilį ir riedėjome Svico kantono keliais. Lijo. Pažliugęs asfaltas iš po ratų purškė šaltą lietaus srovę, buvo pavojinga slystelėti besilenkiant su autostrada nutrūktgalviškai skubančiais automobiliais, tačiau mano draugas automobilį valdė meistriškai, ne blogiau už jo/pianisto klavyru atliekamas sudėtingas Bacho, Brahmso ar Mozarto melodijas. Lyg pritardamos melodijomis, sodrią pakelių žolę, godžiai rupšnojančioms skambalais pasipuošusiomis šveicariškos siementaler karvėms... Vėlinių rytas man priminė lietuvišką Vėlinių gedulą, lyg skolą pasimelsi už Tėvynės Seseris, kurios Alpių šalyje surado amžinąją Dievo prieglaudą.

Iš pasąmonės kapsčiau išeivijos dienoraščių puslapius.

Teisininko Stanislovo Vaitkevičiaus dienoraštyje 1986 m. liepos 10 d. yra aprašytas pasakojimas apie 1986 m. birželio 29-osios šventę vienuolyne. Šventėje dalyvavo dvi dešimtys lietuvaičių vienuolių. Vienuolyno koplyčioje vyskupas Paulius Antanas Baltakis aukojo šventąsias Mišias ir savo pamoksle išsakė padėką arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui, kuris visada teikė didžiulę pagalbą jų kilniems pašaukimams įgyvendinti.

„Tada prie Liucernos Keturių kantonų ežero pirmą kartą suskambėjo lietuviškos giesmės. Stebėjau, kokius gilius jausmus išgyveno mūsų Seserys vėl išgirdusios giesmes ir maldas ta kalba, kurią jau buvo primiršusios. Vyskupas A. Baltakis po mišių aplankė negaluojančias ligones lietuvaites ir suteikė joms palaiminimą. Tai buvo nepaprastai dvasiškai saulėta birželio pabaigos diena, giliai daugeliui vienuolių gal jau ir paskutinį kartą įspaudusi į širdis bebaigiančius išblukti Tėvynės Lietuvos prisiminimus, meilę ir paguodą visų bendrai, bet kol kas nepasiekiamai, geležine uždanga apsitvėrusiai, raudonųjų ateistų niekinamai Tėvynei…“ – rašė savo dienoraštyje S. Vaitkevičius.

Atvykę pasukome prie gražių klasikinių rūmų atkeltais vartais. Theresianum rūmų tarpduryje draugiškai mus sutiko vyresnioji sesuo Stephanie, su kuria iš anksto telefonu buvo numatytas mūsų susitikimas.

Jos rūpesčiu gavau lietuvių vienuolių sąrašą (1900–2000 m.), kuriame įrašytos 64-ios lietuviškos pavardės: 62 seserys, įvairiais laikotarpiais davusios amžinuosius įžadus Ingenbholio vienuolyne; dvi – Ieva Vitkutė, gim. 1903 m. vasario 10 d., ir Magdalena Kontrimaitė, gim. 1899 m. kovo 5 d. – likusios kandidačių sąrašuose.

Pirmoji lietuvaitė vienuolė Kazimiera Malewsky iš Kretingos amžinuosius įžadus davė 1907 m. rugsėjo 3 d., paskutinė – Aurica Bačiulytė iš Utenos – 1943 m. balandžio 6 d. Daugiausia lietuvių amžinuosius įžadus davė Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu: 1931 ir 1933 m. – po septynias, 1934-aisiais – šešios, 1935, 1936 ir 1938 m. – po keturias.

Sesuo Stephanie - lyg sena pažįstama, nes turi ne tik ilgamečio bendravimo su mūsų bendruomenės kapelionu prof. kunigu J. Juraičiu patirtį, bet ir pati prieš metus du kartus lankėsi Lietuvoje, parsivežė gražius gintaro krašto atsiminimus ir tarsi įrodymą iš kišenės ištraukė gintarinį rožinį. „Tai lietuviškas“, – sakė su pasididžiavimu.

Papasakoti savo įspūdžių iš Lietuvos, kurioje irgi ne vieną kartą yra buvęs, pasišovė ir šveicaras Žanas. Jis - lietuvių bendruomenės dalyvis, ne kartą klausėsi išeivių pasakojimų ir baisėjosi sovietinės okupacijos režimo padariniais. Todėl apie lietuvius susidarė išskirtinę filosofiją, kuri idealiai sutampa ir su sesers Stephanie atsiliepimais.

„Lietuvos likimo žmonės man primena išskirtinę pasaulio bendruomenę. Tai reto nuoširdumo, dvasios taurumo, žmogiškos užuojautos ir krikščioniško gailestingumo tauta, šimtmečiais priešų smaugta, 50 metų kankinta ir ateizmo slibino niekinta, mirčiai parklupdyta ant Sibiro ledo. Tokių tautų civilizacija – ypatinga. Jie neturėjo laimės važinėti moderniais elektriniais traukiniais stebuklingais Alpių tuneliais, greitaeigiais liftais iš vieno dangoraižio į kitą, skraidyti po pasaulį reaktyviniais boingais, tačiau niekada nesinaudodami technine pažanga savo sielos tvirtumu liko aukščiau civilizuoti nei tie, kurie visu tuo naudojosi. Vienas mano pažįstamas šveicarų filosofas sako, kad jam daug brangesnis doras mažaraštis negu pasipūtęs Sorbonos absolventas“, – įsijautęs pasakojo Žanas.

Tokie šveicarų atsiliepimai apie mano Tėvynę visada sugraudina. Nustebina svetimos šalies piliečių sugebėjimas nupiešti humanišką mano gimtojo krašto atmosferą, mokėjimą mylėti savo Tėvynę.

Išgėrę vienuolių atneštą kavą, ir pro dvynius Myten kalnus pasirodžius Vėlinių ryto saulei, sesuo Stephanie pakvietė mus aplankyti vienuolyno kapines.

– Vienos lietuvės vienuolės kapas tikrai dar nesunaikintas, ir jūs jį  pamatysite, – pasakė sesuo Stephanie.

Šveicarijoje kas 20–25 metus (pagal tai, kaip nusprendžia kiekvieno kantono savivalda) visi kapai naikinami, ir jų vietoje laidojami naujai mirusieji. Tarp kalnų ir ežerų suspaustai, plotu mažesnei už Lietuvą Šveicarijai, artėjančiai prie 10 milijonų gyventojų, įsispraudusiai tarp didžiulių kalnų visada truksta laisvų žemės plotų mirusiems.

Sustojame prie mirusios sesers M. Agnietės Steponaitytės kapelio, kuris čia visų palaidotų vienuolių kapelių dvynys. Taigi pagal Šv. Raštą į Dangaus karalystę visiems kelias pažymėtas vienodais žemiškais ženklais… Sukalbu sesutei Agnietei „Amžinąjį atilsį“ ir uždegu iš Tėvynės atsivežtą tikro lietuviškų bičių vaško žvakę.

Apie seserį vienuolę Agnietę ir kitas lietuves vienuoles Stephanie pasako padovanosianti pluoštelį iš anksto mums paruoštos archyvinės medžiagos.

– Ar jums nesudarys sunkumų, kad dalis vienuolyno archyvų užrašyta prancūzų kalba? – paklausė ji, o Žanas prisipažino, kad prancūzų kalba - jo gimtoji kalba. Jis visus prancūzų kalba rašytus Ženevoje gyvenančio išeivio N. Prielaidos sukauptus archyvus išverčia į vokiečių kalbą, o aš paskui į lietuvių – tai įprastas mudviejų kūrybinio darbo konvejeris - pagerbti mano Tautos istoriją…

Sugrįžusi į Ciurichą iš vienuolyno archyvų apie vienuolę M. A. Steponaitytę perskaičiau: tai buvo ryškiausia vienuolyno asmenybė, 50 metų praleidusi tarp vienuolyno sienų. Gimė 1906 m. Radviliškyje, mirė 1995 m. sausio 10 d. Ingenbholio Šv. Juozapo seserų vienuolių prieglaudoje. 1928 m. baigė Kauno mokytojų seminariją, kartu lankydama paskaitas Kauno meno mokykloje, kurioje irgi išsilaikė valstybinius egzaminus.1929–1934 m. studijavo Kauno universitete filosofiją, pedagogiką, psichologiją ir meno istoriją. Paskutiniais studijų metais universitete pradėjo dirbti dėstytoja Kauno mokytojų seminarijoje ir progimnazijoje. Toliau tobulinosi Italijoje ir Berlyne, o 1938 m. Ingenbholio vienuolyne davė amžinuosius įžadus ir čia pasiliko visam laikui.

Kaip gabiausia studentė perlaikė visų specialybių egzaminus Bazelio universitete ir pasitvirtino visus diplomus pagal Šveicarijos konfederacijos aukštųjų mokyklų reikalavimus. 40 metų dėstė įvairių Šveicarijos vienuolynų mokyklose piešimą, kaligrafiją ir meno istoriją. M. A. Steponaitytė buvo tokio aukšto intelekto menininkė, kad tik užmetusi akį į nežinomo dailininko paveikslą meno eksperto tikslumu iš karto galėjo jį įvertinti.

Sesuo Stephanie mus nuvedė į kapinių koplyčią, kurioje saugomi visų vienuolyne mirusių vienuolių sąrašai. Akimis prabėgau per dešimtis didelės kietais viršeliais knygos puslapių, kuriuose mačiau ne vieną lietuvišką pavardę.

Mums besilankant vienuolyne dvi lietuvaitės dar buvo gyvos: sesuo Gualberta Užaitė iš Viešintų, gimusi 1910 m. spalio 19 d., ir sesuo M. Dievelta Strimaitytė iš Žaliosios, gimusi 1915 m. liepos 5 d. Abi sunkių senatvės ligų prislėgtos, kitų vienuolių rūpestingai slaugomos. Su jomis pasimatyti sutikimo negavau, tiktai perdaviau joms atvežtas lietuviškas lauktuves: šakotį ir lietuviško medaus indelį, rūtų šakele papuoštą.

Staiga vienuolyno kapinėse atsivėrusi skaudi lietuviška atmintis ilgai dar spaudė iš akių ašaras. Mano Tautos seserys, kurios tautinės meilės idėjomis ilgus metus svetimame krašte užpildė Tėvynės ilgesio ištroškusias sielas… Čia buvo įvertinti jų kilnūs siekiai, šviesūs darbai – pats stipriausias Gerumo ir Meilės ryšys Dievui ir žmogui.

Dangų staiga vėl užklojo tamsūs, sunkūs iš kalnų atslinkę debesys.

Dar kartą visi trys atsisukome į vienuolyno kapines, kur Vėlinių žvakelės spinduliavo Dievui ir Žmogui atidavusią lietuvių vienuolių širdžių šilumą.

The post Atmintis gyvųjų širdyse appeared first on LAIKMETIS.

Nors dalis šios informacijos pirmą kartą buvo paskelbta 1961 m., visi dokumentai, ypač katalikiškose institucijose pasislėpusių žmonių sąrašai, buvo laikomi prarastais, aiškinama rugsėjo 7 d. pranešime spaudai.

Naciai okupavo Romą nuo 1943 m. rugsėjo 10 d. iki 1944 m. birželio 4 d., kai miestą išvadavo sąjungininkų pajėgos. Per šį devynis mėnesius trukusį laikotarpį buvo persekiojama apie 10-15 tūkst. žydų, o beveik 2 000 žydų, įskaitant vaikus ir paauglius, buvo deportuoti ir nužudyti.

Neseniai atrastuose dokumentuose minima daugiau kaip 4 300 žmonių, kuriuos persekiojimo metu slėpė 100 moterų ir 55 vyrų vienuolinės bendruomenės.

Iš minėtų 4 300 žmonių 3 600 yra išvardyti vardais ir pavardėmis. Palyginus su Romos žydų bendruomenės archyvo dokumentais matyti, kad 3 200 iš jų buvo žydai.

Istorikas 1961 m. paskelbė katalikiškų institucijų ir jose prieglobstį gavusių žmonių sąrašą, tačiau pavardžių sąrašas neseniai buvo atkurtas.

Taip pat yra informacijos apie tai, kur slėpėsi 3200 žydų, o kai kuriais atvejais - kur jie gyveno prieš nacių persekiojimą.

"Taigi dokumentai gerokai praplečia informaciją apie žydų gelbėjimo istoriją Romos katalikiškų institucijų kontekste", - sakoma bendrame Popiežiškojo Biblijos instituto, Romos žydų bendruomenės ir Tarptautinio holokausto tyrimų instituto Yad Vashem pranešime spaudai.

Dokumentus nuo 1944 m. birželio iki 1945 m. pavasario rinko italų jėzuitų kunigas Gozzolino Birolo.

The post Per Antrą pasaulinį karą vienuolynai Romoje slėpė tūkstančius žydų appeared first on LAIKMETIS.

Renginyje su įvairias tarnystes Bažnyčioje atliekančiais žmonėmis susitiko bei dalijosi katalikų evangelizacinės bendruomenės „Sion“ įkūrėja, popiežiškosios Atsinaujinimo ir misijos Bažnyčioje tarnybos lyderė Michele Moran. Ji kartu su vyru Peteriu jau ne pirmą kartą su džiaugsmu atvyksta į Lietuvą, kur, jos pačios žodžiais, mato vis augančią Bažnyčią.

Sveikinimo žodį taręs Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas šį susitikimą pavadino dovana ir palaiminimu, kai mažutėlių padrąsinti atvyko didieji – tikrai brangūs Bažnyčiai žmonės, žinomi ir kalbantys daugelyje pasaulio kraštų. Ganytojas suformulavo ir šio susitikimo aktualumą: kaip šiandien, šiuo nelengvu laiku, būti Bažnyčia, kaip naujai atverti širdis Šventajai Dvasiai, Jos vedimui?

Šia proga ganytojas padėkojo ir seminaro rengėjams – Kauno arkivyskupijos Sielovados skyriaus vadovei Vaidai Spangelevičiūtei-Kneižienei, kunigams redemptoristams Rastislavui Dluhý ir Peteriui Herteliui, Misijų mokyklos komandai – jos nariai svetingai pasitiko kiekvieną ateinantį į šį susitikimą seminarijos bažnyčioje.

Versle sakytų, jog tai jau krizė

Pirmojoje konferencijoje susitikimo viešnia Michele Moran atkreipė dėmesį, jog Bažnyčia kartais gali tapti išsiblaškiusi, susipriešinusi, nukreipusi dėmesį nuo pagrindinių dalykų. Ir tai yra viena iš velnio taktikų, kai energija pradedama eikvoti ne dėl to, kas Bažnyčioje svarbiausia. Čia buvo pasitelkti apaštalo Pauliaus padrąsinimai ir perspėjimai Efezo Bažnyčiai – „palikai savo pirmąją meilę“ (Apr 2, 4).

Pasak prelegentės, jei savęs neišjudinam, galime atsidurti pavojuje. Juk per pirmąsias Sekmines su Šventosios Dvasios vėju, Jos galia ir vedimu Bažnyčia iš Aukštutinio kambario išėjo į pasaulį.

Bažnyčia visada yra misionieriška. Jos evangelizacijos misijos svarbą suprato visi popiežiai. Tačiau kokia realybė? Pasak Micheles Moran, po 2 tūkstančių metų pasaulyje tik 2,4 milijardai žmonių yra girdėję Gerąją naujieną – tai tik 30 proc. pasaulio gyventojų. Ir tik 50 proc. krikščionių praktikuoja tikėjimą. Tame pačiame minėtame Efeze (dab. Turkijoje) dabar tėra 1 proc. krikščionių.

„Versle sakytų, jog tai jau krizė“, – kalbėjo Michele Moran, sakydama, kad šioje situacijoje negalima neigti, apsimesti ar manyti, jog viskas kažkaip savaime išsispręs. Tačiau negalima ir pamesti vilties, nes Viešpats pažadėjo būti su savo Bažnyčia iki pasaulio pabaigos. Todėl Jis kviečia: prabuskite, sustiprėkite mano Dvasioje, eikite į priekį.

Šį nelengvą Bažnyčiai laiką viešnia apibūdino kaip „strateginį“. Ji atkreipė dėmesį, koks svarbu bus Šventosios Dvasios sustiprinimas per ateinantį dešimtmetį iki 2033 metų, kai švęsime 2000 metų jubiliejų nuo Jėzaus mirties ir Prisikėlimo.

Ką turime šiandien perduoti pasauliui?

Antrojoje konferencijoje Michele Moran pasidalijo keliais praktiniais patarimais, į ką šiandien esame kviečiami Bažnyčioje, kai pasaulis dabar labai greitai ir negrįžtamai keičiasi, yra nebe toks stabilus visose srityse, kaip įsivaizdavome.

Tai kvietimas prašyti tikėjimo dovanos – meldžiant Šventosios Dvasios aplink daugėja palaiminimo, jėgos, stiprybės. Tai kvietimas teisingai suprasti pašaukimą į šventumą, kaip dvasinę pusiausvyrą, gyvenimą Evangelijos džiaugsmu, o ne vien pamaldžias praktikas. Tai kvietimas į vienybę ir būti pasiruošusiems sumokėti šios vienybės kainą kažko atsisakymu, pasiaukojimu.

Daug dėmesio konferencijoje skirta suprasti šiandienos žmonių poreikiams. Visi žmonės turi giluminį norą būti mylimi, turėti tikslą, rasti vietą, kam galėtų priklausyti. O juk mes, pasak charizminio atsinaujinimo lyderės, turime atsakymus, turime Tą, kuris nuramina visas audras.

„Bažnyčioje yra vietos visiems – ir tai turime perduoti pasauliui“, – kalbėjo Michele Moran. Daugeliui žmonių atrodo, kad Bažnyčia yra kažkam kitam, bet ne jiems. Bažnyčioje būdami kaip šeima, o ne šalta institucija, būsime žmonėms patrauklūs. Tarp mūsų jie tada jausis saugūs. Bažnyčia auga tik tada, kai jos bendruomenės kuriasi kaip šeimos.

„Ateinantys 10 metų – tai laikas, kai Dievo žmonės, Bažnyčia, turi pakilti, rimtai pažiūrėti į apaštalų išsiuntimą“, – drąsino prelegentė, kalbėdama apie Bažnyčios plėtimą, įsikuriant apleistuose namuose, apleistuose miestuose (plg. pranašą Izaiją, praplečiant savo palapines), apie „naujų vynmaišių laiką“ (plg. evangelistą Matą). Štai kur Viešpats šaukia!

Konferencijos metu ne kartą, o jai pasibaigus – ir šlovinimo vakare už miestą bei arkivyskupiją melsta Šventosios Dvasios pagalbos ir bendruomenės vedimo šiandien.

The post Kaune - seminaras su charizminio atsinaujinimo lyderiais iš D. Britanijos appeared first on LAIKMETIS.

Ši suma truputį didesnė nei šios bendruomenės gavo pernai, tuomet paskirstyta 1,597 mln. eurų.

Didžioji dalis šios sumos – 1,55 mln. eurų – skirta Lietuvos vyskupų konferencijai. Krikščionių katalikų bendruomenei priklauso didžioji dalis šalies gyventojų.

Lietuvos stačiatikių arkivyskupijai teko 81,3 tūkst. eurų.

Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiajai tarybai paskirti 15,1 tūkst. eurų, dar 1,4 tūkst. eurų – Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Vilniaus sentikių religinei bendruomenei.

Evangelikams liuteronams numatyta 14,7 tūkst. eurų, evangelikams reformatams – 7 tūkst. eurų, graikų apeigų katalikams – 3,6 tūkst. eurų.

Penkioms žydų religinėms bendrijoms ir bendruomenės paskirstyta 3,7 tūkst. eurų, keturioms musulmonų sunitų – 4,6 tūkst. eurų, Lietuvos karaimų religinei bendruomenei – 3, 2 tūkst. eurų.

Lėšos, skirtos tradicinių Lietuvos bažnyčių ir religinių organizacijų vadovybėms, skirstomos į devynias dalis, pagal devynių tradicinių Lietuvos tikybų tikinčiųjų skaičių. Taip pat atsižvelgiama į tradicinių Lietuvos bažnyčių ir religinių organizacijų kanonus ir statutus.

Tradicinės religinės bendruomenės Lietuvoje finansinės paramos sulaukia kasmet.

The post Lietuvos religinėms bendruomenėms ir bendrijoms - 1,687 mln. eurų appeared first on LAIKMETIS.

Į ekumeninį maldos susitikimą atvyko Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, Kauno liuteronų bažnyčios klebonas kunigas Saulius Juozaitis, Jungtinės metodistų bažnyčios kunigas Remigijus Matulaitis, Stačiatikių Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios klebonas kunigas tėvas Nikolajus Murašovas ir diakonas Konstantinas Pankrašovas.

„Prašykime atleidimo už krikščionių susiskaldymą, ypač kai matome šiandienos pasaulio ypatingas dramas. Karas Ukrainoje žeidžia širdį... Sunku net pakelti mintį, jog taikus žmonių gyvenimas bombarduojamas. Melskime taikos, o tos maldos vaisiai bus ramybė pasaulyje“, – sakė arkivyskupas Kęstutis, vadovavęs pamaldoms. Simboliniai šių pamaldų ženklai buvo vanduo, pilamas į dubenį kaip atgailos gestas, kurį atliko stačiatikių kunigas t. N. Murašovas, ir akmenėliai, kuriuos žmonės nešė ir dėliojo klaupdami prie Viešpaties kryžiaus.

„Tie akmenėliai – tai ženklas suvokti, kad jūs taip pat esate Kristaus Bažnyčios nariai savo gyvenimu ir darbais kiekvienas savo srityje – kas melsdamasis, kas padėdamas palaikyti gyvybę, žmoniškumą, tikėjimą, sveikatą, įkvėpimą. Mes kiekvienas savo srityje galim kurti ir nešti taiką“, – kalbėjo kunigas K. Rugevičius.

„Meilė, taika, išgydymas visų žaizdų yra per Kristų“, – priminė metodistų kunigas R. Matulaitis, atkreipdamas dėmesį, jog šiandienos klausimas yra – ką galiu padaryti, kad rytojus būtų kitoks? Stačiatikių kunigas t. N. Murašovas sakė branginantis draugiškus santykius su kitomis krikščionių bendruomenėmis, minėjo, jog karo pabėgėliai apsilanko taip pat ir jų parapijoje, stengiamasi ieškoti jiems pagalbos.

„Esu dėkinga visiems, kurie kas vakarą nuo vasario šioje bažnyčioje meldžiasi Rožinį ukrainiečių ir lietuvių kalbomis“, – su ašaromis akyse liudijo Tatjana Narkevičienė, Lietuvoje jau ilgus metus gyvenanti ukrainietė, dabar savanoriaujanti liejant apkasų žvakes savo tėvynainiams – jų jau pagaminta beveik 17 tūkst. Tą vakarą kalbėta Užtarimo malda net kelis kartus priminė: juk visi esame susiję ir vienu balsu šaukiamės: „Tėve mūsų!“

The post Kauno - ekumeninis maldos susitikimas su krikščionių bendruomenėmis appeared first on LAIKMETIS.

„Beveik ketvirtadalyje šalių jų vyriausybės naudojo fizinę jėgą, pavyzdžiui, areštus ir reidus, kad priverstų religines grupes laikytis COVID-19 visuomenės sveikatos priemonių", - rašoma lapkričio 29 d. paskelbtame tyrime.

Bent 46 šalyse ar teritorijose valdžios institucijos prieš religines grupes naudojo bent vienos rūšies jėgą, įskaitant „sulaikymus" bent 40 šalių ar teritorijų, „fizinį smurtą" 11 šalių ar teritorijų, „žalą turtui, turto konfiskavimą ar reidus" 10 šalių ar teritorijų, „perkėlimus" 4 šalyse ar teritorijose ir „mirtis" 3 šalyse ar teritorijose.

Ataskaitoje taip pat nustatyta, kad viena ar kelios religinės grupės 69 šalyse, įskaitant Jungtines Amerikos Valstijas ir Kanadą, pažeidė COVID-19 apribojimus ir sveikatos apsaugos priemones, praneša „The Christian Post".

Tuo tarpu privatūs asmenys ir organizacijos devyniose šalyse kaltino krikščionis platinant COVID-19.

„Egipte sąmokslo teorijos dėl pandemijos kaltino koptų ortodoksų krikščionių mažumą, o tai, pasak tarptautinių krikščionių stebėtojų, dar labiau sustiprino diskriminaciją, su kuria ši mažuma ir taip susiduria", - praneša organizacija.

Tyrime taip pat nustatyta, kad religinės grupės Indijoje, Argentinoje, Italijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose susidūrė su socialiniu priešiškumu dėl pandemijos.

„Turkijoje buvo padegtos armėnų ortodoksų bažnyčios durys, o naujienų pranešimuose teigiama, kad vyras policijai sakė, jog taip pasielgė, nes ,jie [armėnų krikščionys] į Turkiją atvežė koronavirusą'", - toliau pažymima ataskaitoje.

„Tuo tarpu šalių, kuriose taikomi „aukšti" arba „labai aukšti" vyriausybės apribojimai, skaičius išliko toks pat - 57 šalys (29 proc.) 2019-2020 m., t. y. didžiausias tyrime nurodytas skaičius.

Tuo pat metu šalių, kuriose socialinio priešiškumo lygis yra „aukštas" arba „labai aukštas", skaičius sumažėjo nuo 43 šalių (22 proc.) 2019 m. iki 40 šalių (20 proc.) 2020 m., t. y. buvo mažesnis už 2012 m. užfiksuotą aukščiausią lygį - 65 šalis (33 proc.)".

The post Atskleistas pasaulinis religinių grupių suvaržymo dėl COVID-19 mastas appeared first on LAIKMETIS.