Tai rimti klausimai, kurie turėtų paliesti kiekvieno iš mūsų širdį, o protą priversti susimąstyti. Šie klausimai tampa ypač svarbūs dabartiniame laikotarpyje, kuriame individualizmas ir liberalizmas yra vis labiau vertinami ir dažnai iškyla aukščiau už bendrąjį gėrį ir moralines vertybes.

Pradėkime pirmiausia nuo tautos. Kiekvienos valstybės stipriausias pamatas yra tauta. Joje susijungia atskiri individai, kuriuos vienija bendra žemė, kalba, kultūra ir istorija. Tokiame bendrame žmonių susijungime, pagal idealiausias senovės Antikos filosofijos idėjas, piliečiai pasiskirsto pagal jiems skirtas Dievo priedermes (pareigas) ir atlieka jas vardan bendrojo gėrio valstybėje. Juk ne veltui ir sakome – atiduok Tėvynei tai, ką privalai atiduoti. Nepamirškime, kad tauta nėra atskirų individų suma, bet bendras kūnas, kuriame mes esame lyg atskiros, tačiau neatskiriamos dalys. Todėl mes turime klausti savęs – ar dirbu tik dėl savęs, ar mano darbai ir mintys atneša naudą mano Tėvynei, tautai ir artimiesiems? Vis dėlto: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“ (Jn 15, 13). Juk Lietuva stipri tiek, kiek mūsų piliečių darbuose ir širdyse meilė Tėvynei viršija asmeninius interesus.

Šiandien kaip niekada ankščiau liberalizmo ideologija yra aukštinama. Šios ideologijos padariniu tampa – individualizmas kaip norma. Bet ar individualizmas, iš esmės, yra blogas? Nėra. Tuo atveju, kai žmogus ugdo savo asmenines savybes, sugebėjimus ir talentus tam, kad vėliau reikšmingiau prisidėtų prie bendrojo gėrio. Tačiau šiuolaikinis pasaulis retu atveju individualizmo sąvoką supranta būtent taip. Dažniau individualizmas paverčiamas į savanaudiškumą, tai reiškia į darbą tik dėl savęs. Tokiu atveju, šis požiūris tampa pavojingu, tiek individui, tiek mūsų tautai, nes skatina atsisakymą rūpintis valstybės bendrąja gerove.

Pateiksiu vieną iš daugybę praktinių pavyzdžių, kai individualizmas gali tarnauti tautai: įgijęs vidurinį išsilavinimą su gerais egzaminų rezultatais, nusprendi tęsti mokslus aukštojoje mokykloje. Išsirenki tavo širdžiai ir gebėjimams artimiausią studijų sritį, o dėl puikių rezultatų valstybė suteikia finansavimą ketveriems studijų metams. Šitaip investuodama į žmogaus išsilavinimą ir galimybę augti studijuojant tai, kas tau, kaip asmeniui patinka. Baigus studijas tavo pareiga tampa įgautus įgūdžius įdarbinti bendrajam gėriui – Tėvynės labui. Jei tęsi pasirinkta kelią – tapsi savo srities specialistu ir atneši naujų dalykų bei pasiekimų, kurie ne tik bus svarbūs tau, kaip atskiram žmogui, bet taip pat ir mūsų tautai ir be abejo – Lietuvai.

Ar mūsų visuomenė dar tebegyvena tais idealais, kurie jungia mus į vieną bendrą kūną – tautą?   

Tiesa, neseniai man teko išgyventi situaciją, kuri paliko gilų įspūdį. Važiuojant autobusu, pastebėjau, kaip girtas vyras ėmė įžeidinėti dvi jaunas merginas, netgi grasino nužudyti. Negalėjau likti abejinga – man buvo aišku, kad šis elgesys negali likti nepastebėtas. Reikia pabrėžti, kad tuo metu autobusas buvo pilnas suaugusių žmonių, bet nei vienas iš jų, net ir tvirti atrodę vyrai, nedrįso prieiti ir nuraminti šio neadekvataus žmogaus. Galiausiai apgyniau merginas ir priverčiau vyrą susimąstyti dėl savo veiksmų.

Vėliau supratau, kad ši situacija papildė mano bendrojo gėrio suvokimą. Juk nedvejojau savo poelgiu, kad reikia įsitraukti ir apginti tai, kas teisinga, nors ir žinojau, kad yra nemenka tikimybė, jog galiu „gauti“ nuo šio veikėjo. Bet net ir žinodama tai, nujausdama visas rizikas, aš nedvejojau pasiaukoti dėl nepažįstamų žmonių saugumo. Supratau, kad bendrasis gėris yra neįmanomas be pasiaukojimo. Nors autobuse ir buvo daug žmonių, galinčių tarti žodį, bet niekas nieko nepasakė… Manau, kad jų individualistinė sąmonė padarė įtaką tokiam apsisprendimui – neveikti. Pirmiausia mąstydami tik apie save – nesikišdami, „nenorėdami kišti savo nosies – rizikuoti savo gerove ir saugumu“.

„Neklausk, ką tavo tėvynė gali duoti tau, verčiau paklausk, ką tu gali duoti savo tėvynei.“ (Dž. F. Kenedis) – tokios mintys turėtų lydėti mūsų darbus ir veiksmus. Individualizmas neturi naikinti bendrojo gėrio ir moralės idealų suvokimo. Individualizmas kaip tik turėtų skatinti siekti šių tikslų. Supraskime, kad nuo kiekvieno mūsų priklauso, kokia tauta mes esame ir būsime. Pažvelkime dažniau į mūsų garbingą istoriją, juk matome, kaip mūsų protėviai, seneliai ir tėvai kovojo dėl laisvės ir nepriklausomybės. Jei jie būtų galvoję tik apie save, ar turėtume šiandien laisvą Lietuvą? Žinoma, kad ne. Jie galvojo apie tautos laisvę, todėl ir mes privalome daryti tą patį. Vieno žmogaus laisvė – nėra visos tautos laisvė.  Todėl išnaudokime turima laisvę Tėvynės labui, kad ateities kartos, taip pat galėtų pasitikti laisvę.

Nebūkime tie, kurie nusigręžia nuo savo tautos istorijos garbingų ir sektinų pavyzdžių, kad įgalintų globalizacijos taikomus „sektinus pavyzdžius“. Nenorėkime supanašėti su didžiosiomis valstybėmis, nes prarasime tai, ką mūsų tautos dvasia suteikia. Garbinga mūsų praeitis numato šviesią ateitį, tad kelkime savo dvasią, kuri mus kviečia dirbti dėl bendrojo gėrio – mūsų ateities. Sąmoningai ugdykime mūsų protą ir širdis, kad Lietuva klestėtų ne tik dėl mūsų pačių, bet ir dėl ateities kartų, dėl tautos, kurios kiekvienas medis ir daina byloja praeities kovas, kaip ir tyras mūsų oras, lyg baltas paukštis viltingai šnabžda ateities pažadus. Tad būkite viena tauta dėl Tėvynės Lietuvos.

The post Greta Plaskovičiūtė. Ar dar turime ką duoti Tėvynei? appeared first on LAIKMETIS.

Vasario 26 d. vyko antrasis šios maldos akcijos nuotolinis susitikimas, kurio metu savo mintimis „Bendrasis gėris - kodėl jis svarbus mūsų laisvei" dalinosi dr. Vygantas Malinauskas.

The post Dr. Vygantas Malinauskas. Bendrasis gėris - kodėl jis svarbus mūsų laisvei appeared first on LAIKMETIS.

Esame linkę ieškoti atpirkimo ožių, kuriuos nėra sudėtinga rasti. Mūsų akys krypsta į turtingųjų ir galingųjų pasaulį, tuos dėsnius, kurie viešpatauja jame. Vis tik ne pats kapitalas, pinigai ar verslininkai yra kalti dėl pasaulį ištikusios globalios krizės – ydingas suvokimas apie turtą ir pelną skaudžiai palietė milijonų žmonių likimus. Ir ši yda visiems gerai žinoma – godumas.

„Godumas yra gėris ir teisingumas, būti godžiu – apsimoka. Juk godumas nuskaidrina žmogų ir suteikia jam laisvę. Jis – tobulėjančios dvasios esmė. Kur bepasirodydavo godumas – siekiant šlovės, turtų, meilės, visur jis būdavo žmonijos pažangos varikliu,” – šie žodžiai, nuskambėję meninio filmo „Volstritas“ (angl. „Wall Street") pagrindinio herojaus, biržos spekulianto Gordono Gekko lūpose yra tapę savotišku godumo credo.

1987 m. režisieriaus Oliverio Stone'o (Oliverio Stouno) pastatytas filmas, rūsčiai pasmerkęs godumą ir pinigų kultą, išpranašavo XXI a. pasaulį vis ištinkančias finansines krizes, kurių priežastimi žmonijos dvasiniai lyderiai ir intelektiniai autoritetai įvardija gobšumą.

Tačiau senovės išminčiams Gekko filosofija nebūtų nė į galvą atėjusi. Aristotelis savo etikoje svarstė: „Godus žmogus negali būti patikimai ir visiškai sąžiningas, kadangi jo godumas tam tikromis aplinkybėmis priverstas konfliktuoti su jo sąžiningumu.”

Kitaip tariant, godumas veda į neišvengiamą konfliktą su sąžine, godus žmogus yra pažeidžiamas, juo sunku kliautis, nes troškimas turėti daugiau priverčia jį leistis į visus įmanomus kompromisus.

Godumas veda į neišvengiamą konfliktą su sąžine.

Pavyzdžiui, šiuo metu Europa išgyvena karinį konfliktą, kokio neregėjo nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Tai tapo viena priežasčių, sukėlusių energetinę krizę. Mūsų šalies valdžios reakcija - iš visų gyventojų reikalauti būti solidariais, tai yra, per mokesčius pasidalinti kompensacijomis, o vėliau uždėti visiems mums, ir, ko gero, mūsų vaikams milžinišką valstybės skolą.

Atrodytų, būtų paprastesnė išeitis, jei keletas energetikos sektoriaus didžiūnų apribotų savo apetitą (iš esmės – godumą) ir bent metus negautų viršpelnio. Tačiau mūsų valdantieji apie priemones, kurios bent kiek pažabotų šio godumo siautėjimą nenori net girdėti.

Deja, bet eilinį kartą krizė, užuot buvusi galimybe atsigręžti labiau vieniems į kitus, demonstruoti solidarumą ir socialinį jautrumą, kai ką tik paskatino begėdiškai pasipelnyti.

Šabloniškas valdžios atsakymas į raginimus imtis veiksmų – valstybė negali kištis į laisvos rinkos procesus. Vertėtų prisiminti, kad pati laisvosios rinkos idėja atsirado kaip priemonė žmogui lengviau pasiekti materialines gėrybes. Tačiau dabar laisvoji rinka paversta stabu, kuriam turi nusilenkti valstybė ir piliečiai, nors už jos slepiasi tik plėšrus godumas.

dabar laisvoji rinka paversta stabu, kuriam turi nusilenkti valstybė ir piliečiai, nors už jos slepiasi tik plėšrus godumas.

Kažką turėti žmogui yra natūralu. Nuosavybės jausmas yra elementarus ir glūdintis mūsų prigimtyje, suteikiantis mums orumą, saugumą, nes kol žmogus nieko neturi, tol jis visuomenėje funkcionuoja labai ribotai. Tačiau kiekviena nuosavybė reiškia ir atsakingą naudojimąsi ja. Būtent šito ir pasigendame šių dienų pasaulyje, konkrečiai - ir Lietuvoje.

Nekalbama apie naujas revoliucijas, kapitalo demontavimą ar laisvos rinkos paneigimą, bet apie valstybės pareigą ginti bendrąjį gėrį. Sukrėtimo, kuris apėmęs beveik visą pasaulį akivaizdoje, energetikos sektorius, pasak ne kokių sąmokslų teoretikų, o pačios EK galvos Ursulos von der Leyen, uždirbo tiek viršpelnių, kad su ES piliečiais galėtų pasidalinti „kukliais“ 140 mlrd. eurų.

Šiuo metu katalikų bažnyčiose Lietuvoje kiekvieną sekmadienį meldžiamasi, kad diktatoriai atsiverstų. Vis tik tokio atsivertimo reikia ne tik kruvinų režimų galvoms, bet ir tiems, kurie šiuo tamsiu metu lobsta visų kitų sąskaita.

Mes vėl grįžtame prie senos kaip žmonija tiesos – be sąžinės nėra žmogaus. Kaip čia neprisiminus pasakojimo apie kiniką Diogeną, kuris vidurdieny vaikščiojo su žibintu sakydamas: „Ieškau žmogaus“. Grįžęs iš olimpinių žaidynių ir paklaustas, ar daug žmonių jose buvo, jis atsakė „Liaudies daug, o žmonių mažai“.

Ar ne laikas būtų užsidegti žibintus?

The post Tomas Viluckas. Kai viešpatauja godumas appeared first on LAIKMETIS.

Panašios nuotaikos ruseno jau kurį laiką, bet spalio pabaigoje sprogo nauja viešųjų ryšių akcija – LRT žurnalistė Rita Miliūtė pirmoji paleido „skandalingą žinią“, kad mirusi gimdyvė feisbuke pasidalino vienu Sveikatos teisės instituto (STI) narių interviu. Būtent po šio atradimo sparčiai kaip omicron atmaina medijose išplito influencerių ir žurnalistų kartojami analogiško turinio kaltinimai – gimdyvę pražudė „antivakseriai“.

Kaltinimai subliuško, kai prabilo mirusios artimieji. Jie piktinosi, kad medijos tendencingai pateikia faktus ir iškraipo situaciją. Mirties aplinkybių tyrimas dar nesibaigė ir spekuliuoti, kas ir kiek kaltas, būtų neetiška, tačiau artimųjų pasakojimai apnuogina pandemijos metu gilėjančias sveikatos sistemos bėdas. O dėl šių bėdų yra atsakingi tie, kas valdo sistemą.

Atsirado tokių, kurie viešai stebėjosi, kad STI neprisiima atsakomybės už savo žodžius. Prisiimti svetimą atsakomybę būtų įžūlus susireikšminimas. Kas gi yra STI  – ministrai ar Seimo nariai, priiminėjantys sveikatos priežiūrai žalingus sprendimus, vengiantys specialistų kritikos ir pasiūlymų, ignoruojantys visuomenės valią bei prievartinių priemonių buldozeriu traiškantys žmonių pasitikėjimą?

Stebėtis derėtų kitkuo. O būtent – kodėl už didžiulį sergamumą, mirtingumą nuo COVID-19 ir susijusias asmenines tragedijas žurnalistai ir influenceriai atsakomybę siūlo prisiimti ne politikams ir pareigūnams, kurie įgalioti valdyti pandemiją, bet jų klaidas įvardijantiems specialistams, kurie įgaliojimų valdyti pandemiją neturi? Akivaizdu, kad tai paranku su pandemijos iššūkiais nesusitvarkančiai vyriausybei, kurios ministrai pasitikėjimo reitinguose nusileido iki rekordinių žemumų.

Tačiau panašių manipuliacijų dėka pasitikėjimas tradicine žiniasklaida šiais metais taip pat rekordiškai krito. Kodėl žiniasklaidai apsimoka malti savo autoritetą į šipulius? Tikrų tikriausiai „antivakserių-žudikų“ akcija niekaip nesusijusi, pavyzdžiui, su spalio mėnesį Sveikatos apsaugos ministerijos ir reklamos agentūros pasirašyta 230 000 eurų vertės sutartimi, skirta užtikrinti „sklandžią COVID-19 pandemijos komunikaciją“, ar panašiai.

Stebint, kaip „sklandžiai“ vystoma ši komunikacija, gaila viešiesiems ryšiams švaistomų biudžeto pinigų. Argi jie nepraverstų COVID-19 gydymui ar darbuotojų testavimo apmokėjimui?

Mokesčių mokėtojams turbūt įdomu ir tai, kiek kainavo net penkių LRT žurnalistų tris mėnesius brandintas ir rėksmingai pristatytas tyrimas „Riaušių anatomija“, kuris išaiškino seniai žinomus kontroversiškus veikėjus ir prie jų nevykusiai bandė priklijuoti nieko bendro neturinčius pandemijos valdymo kritikus?

Kiek kainavo autorinės teisės už pavadinimą ir režisūrinius sprendimus Rusijos valstybiniam Gazprom televizijos kanalui NTV, kuris 2012 m. rodė tyrimų programos laidą „Protesto anatomija“? Ar čia tik sutapimas, kad skirtingų valstybių transliuotojai susuko itin panašius filmus vienodais pavadinimais apie tai, kokie blogi žmonės kritikuoja valdžią – ten V. Putino, o čia I. Šimonytės?

Klausimų pandemijos metu kyla daug. Kas atsitiko visuomenei, kurioje skiepyti laukia, kad kasdien skelbiamuose mirusiųjų skaičiuose pasirodytų daugiau neskiepytų, ir atvirkščiai? Kas yra valdžiai, kuri ruošia buldozerį jokiuose teisės aktuose nenumatytoms „žmogaus teisėms“, bet ignoruoja prigimtines teises, įtvirtintas Konstitucijoje, tarptautinėse konvencijose ir įstatymuose?

Kas yra žiniasklaidai, kuri blokuoja „visuomenei pavojingą“ pandemijos valdymo kritiką, bet nekaltus žmones be skrupulų vadina žudikais ir skelbia tokius tekstus: „Todėl labai norėčiau, kad visų vaikų skiepijimas vakcina nuo koronaviruso būtų privalomas. Ne tik dėl greitesnio pandemijos suvaldymo, bet ir dėl malonumo stebėti prievartinį bent vieno iš aršiausių antivakserių vaikų skiepijimo vaizdo įrašą“?..

Atsakymai sunkūs ir vien pinigai jų neišsemia. Galbūt esmę atskleis analogija.

Šalia mums įprastų virusų ir bakterijų egzistuoja patogenai, kurie patekę į organizmą paveikia smegenis ir gali manipuliuoti nešiotojo elgesiu. Psichologas-evoliucionistas, Konkordijos universiteto (Kanada) profesorius Gadas Saadas (Gadas Sadas) knygoje „The Parasitic Mind“ (lietuvių k. „Parazitinė mintis“) pateikia keletą įspūdingų gamtoje pasitaikančių pavyzdžių.

Vorų vapsvos (pompilidae klasės) įgėlimas zombifikuoja vorą taip, kad šis nebegali pajudėti, o tuomet ant jo sudeda kiaušinėlius. Išsiritę vapsvos palikuonys suėda nejudantį, bet gyvą vorą. Parazitas parelaphostrongylus tenuis infekuoja kanopinių smegenis ir tai priverčia gyvūną eiti aplink mažais ratais. Gyvūnas negali nustoti suktis net tada, kai prisiartina pavojingas plėšrūnas.

Šie ir kai kurie kiti smegenų parazitai sukelia sau naudingą, tačiau nešiotojams žalingą, kartais net mirtinai pavojingą elgesį.

Remdamasis šia analogija profesorius G. Saad rašo apie žmogaus proto parazitus – pražūtingai blogas idėjas, kurios funkcionuoja panašiai kaip smegenų parazitai. Jos suparalyžiuoja kritinį mąstymą, priverčia ignoruoti tikrovę, neparankius mokslo duomenis ir tuomet laisvai plinta vienoje ar kitoje populiacijoje. Parazitinės idėjos keičia nešiotojų elgesį jiems (ir atitinkamai populiacijai) žalinga linkme.

Pandemijos metu katalizuojant COVID-19 baimei išplito daugybė parazitinių idėjų. Pavojingiausias iš dabar vyraujančių proto patogenų – žmonių segregacijos kaip leistino visuomenės gyvenimo reguliavimo idėja.

Galimybių pasas neveikia kaip pandemijos valdymo priemonė. Tai tėra botagas, galimybių pavidalu sugrąžinantis žmonėms ir taip priklausančias konstitucines teises, kai jie pasiskiepija, ir teisių ribojimu baudžiantis tuos, kurie nepasiskiepijo. Pastarieji jokio nusikaltimo nepadarė, bet valdžios požiūriu, neprisidėjo prie „bendrojo gėrio“.

Jeigu sutinkame, kad siekiant „bendrojo gėrio“ toks asmenų segregavimas yra priimtinas, lieka tik pasaulėžiūrinis, susiklosčiusių aplinkybių ar politinių interesų klausimas – kas valdžios pripažįstama „bendruoju gėriu“ ir kokias teises galima atimti iš tų, kurie atsisako prie jo prisidėti nurodytu būdu. Kitaip tariant, mes atsisakome lygių, neatimamų teisių sampratos ir leidžiame valdžiai nuspręsti, kokiu elgesiu ir kokių teisių nusipelnome.

Deja, daugelis negali matyti to, kas vyksta. Parazitinės idėjos paralyžiavo dalies žmonių kritinį mąstymą ir privertė ignoruoti faktus (kad galimybių pasas nemažina viruso plitimo; kad virusą platina ir paskiepyti; kad susirgti ir patekti į ligoninę gali visi; kad vaikams virusas sąlyginai nepavojingas ir t. t.). Parazitinės idėjos trukdo suvokti, jog segregacijos precedentas pakerta esminius demokratijos principus bei gali lengvai atsisukti prieš bet kurį žmogų.

Parazitinės idėjos trukdo suvokti, jog segregacijos precedentas pakerta esminius demokratijos principus bei gali lengvai atsisukti prieš bet kurį žmogų.

Situacijų, kai asmens pasirinkimai neigiamai veikia visuomenės sveikatą, brangiai kainuoja biudžetui ar kitaip kenkia „bendrajam gėriui“, begalybė. Net ir uoliausiems galimybių paso šalininkams norėsis šokti ne visada ir ne pagal kiekvienos valdžios dūdelę.

Žalingiausia segregacijos pasekmė – tai didžiulis supriešinimas ir tariamai pagrįsta neapykanta „visuomenės priešams“, jų niekinimas, patyčios, absurdiški kaltinimai iš viešų asmenų, žurnalistų ir politikų lūpų. Liūdną šypseną kelia premjerės raginimas susitelkti naujos grėsmės akivaizdoje. Šie politikai jau niekada nesutelks žmonių, kurie liko už universitetų, darboviečių, parduotuvių, socialaus gyvenimo durų, kai kiti (taip pat galintys užsikrėsti, sirgti bei užkrėsti) ošia koncertuose ir stumdosi mados šou.

Retoriniai klausimai politikams – ar atstumtieji noriai ims vakcinas iš juos engiančių? Ar dėl tokios skiepijimo politikos nekris pasitikėjimas ir kitomis vakcinomis? Ar tai nesukuria terpės sąmokslo teorijoms klestėti?

Lyderiai įkvepia, despotai priverčia. Tačiau bendrojo gėrio per prievartą kurti nepavyks. Prievarta visuomenėje gimdo nepasitikėjimą, baimę ir pasipriešinimą. Bendrasis gėris gali būti puoselėjamas tik laisvai, sąmoningai bendradarbiaujant, jaučiant atsakomybę už bendrapiliečius, už visuomenę ir valstybę. Tik tuomet, kai yra geranoriškas nusiteikimas vieni kitų atžvilgiu. Kai piliečių išrinkta valdžia girdi ir gerbia savo šalies piliečius, o šie supranta, kuo pagrįsti valdžios sprendimai ir kodėl svarbu jų laikytis.

Tada, kai bendrasis gėris iš tiesų yra bendras – visų, t. y. kiekvieno, o ne kažkurių.

Galimybių paso politika yra priešinga bendrajam gėriui. Ji skaldo visuomenę ir verčia žmones rinktis ne savo valia, ne dėl vidinės atsakomybės už kitus ar bendrąjį gėrį, bet iš būtinybės daryti tai, ko reikalaujama.

Taip elgiamasi su dresiruojamais gyvūnais, o ne su orumą, laisvą valią ir protą turinčiomis moralinėmis būtybėmis. Sveikai visuomenei dresūra sukeltų audringą atmetimo reakciją. Parazitinių idėjų užkrėsta visuomenė susitaiko, pritaria ir skatina jai pačiai žalingą valdžios elgesį.

The post Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Parazitinių idėjų pandemija appeared first on LAIKMETIS.