Jam suteiktas nacionalinio reikšmingumo lygmuo.

Dokumente nurodyta, kad šis kultūros paveldo objektas saugomas viešajam pažinimui ir naudojimui.

Dviaukštė mokykla Ukmergės rajone, Užugirio kaime, A. Smetonos gimtinėje, pastatyta 1935 metais. Dviejų hektarų ploto sklypą jos statybai Užugirio kaime skyrė A. Smetona, finansavo Švietimo ministerija.

Mokykloje veikė keturios klasės, susirinkimų salė, bendra virtuvė ir valgykla, buvo įrengti keli butai mokytojams ir sargui, įvestas centrinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija, duše ir voniose tekėjo karštas vanduo. Klasėse veikė elektriniai skambučiai, butuose – radijo antenos.

Įrengus A. Smetonos vasaros rezidenciją gretimame Užulėnio kaime, į mokyklą įvesta elektra.

Mokyklą tuo metu lankė 110 mokinių.

Per Antrąjį pasaulinį karą mokykloje buvo įkurta fronto ligoninė, vėliau keistas  mokyklos išplanavimas. Mažėjant vaikų kaimuose 2003 metais mokykla uždaryta, jos patalpose įsikūrė Ukmergės kraštotyros muziejaus filialas.

Anot Kultūros ministerijos pranešimo, artimiausiu metu kultūros paminklų ir valstybės saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą papildys dar keli nauji objektai.

Jau rengiami kultūros ministro įsakymai dėl Didžiosios Daunoravos, Libertavos, Staškūniškio ir Panevėžiuko dvarų sodybų paskelbimo valstybės saugomais.

Šiemet Vyriausybė kultūros paminklu yra paskelbusi Liubavo dvaro sodybą.

Pernai kultūros ministro įsakymais valstybės saugomais paskelbti keturi dvarai: Utenos dvaro sodyba ir Drobiškių, Lipliūnų bei Žemosios Panemunės dvarų sodybų fragmentai.

„Kultūros paveldo objektus paskelbus valstybės saugomais arba kultūros paminklais atsiveria platesnės galimybės gauti valstybės biudžeto finansavimo dalį jiems saugoti, tvarkyti ir pritaikyti visuomenės reikmėms. Tiek valstybė, tiek privatūs valdytojai, tiek plačioji visuomenė – visi mes drauge siekiame, kad kuo daugiau kultūros paveldo objektų taptų gyvybingais traukos taškais, liudijančiais mūsų istoriją“, – pranešime sakė kultūros ministras S. Kairys.

Atskirą kultūros paveldo objektų, kuriuos planuojama skelbti valstybės saugomais arba kultūros paminklais, grupę sudaro modernios Lietuvos istorijai svarbūs, partizaninio pasipriešinimo kovas menantys objektai: Labanoro mūšio partizanų kapai, Lietuvos partizanų Kalniškės mūšio vietos kompleksas, Lietuvos partizanų kautynių ir žūties vieta Virtukų miške, Pietų Lietuvos partizanų srities vadavietė ir šios srities vado Sergijaus Staniškio-Lito, Vilties, žūties vieta, Rainių kankinių kapas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko, generolo Jono Žemaičio-Vytauto vadavietė, 1830–1831 m. sukilimo būrio vado Vincento Matuševičiaus kapas, kiti įvairių sukilimų dalyvių kapai, knygnešių Jurgio Bielinio ir Stanislovo Didžiulio kapai.

Šiemet valstybės saugomu jau paskelbtas Lietuvos partizanų ir jų rėmėjų memorialinis kompleksas Merkinėje.

Kaip tarpukario Lietuvos istoriją liudijantis objektas valstybės saugomai šiemet paskelbta Kauno gaisrinė, pernai – „Pažangos“ bendrovės rūmai Kaune.

Valstybės saugomu šiais metais paskelbtas dar vieną paveldo objektų grupę – sakralinius objektus – reprezentuojantis Vilniaus Didžiosios sinagogos ir mikvių pastato liekanų kompleksas.

Tokį statusą netrukus numatoma suteikti ir medinės architektūros sakraliniams objektams: Girelės Švč. Dievo Motinos Užtarėjos sentikių cerkvei ir Sidarių Šv. Jono sentikių cerkvei.

Šiemet Lietuvoje pažymint Šventojo Juozapato metus, Kultūros ministerija rengia Vyriausybės nutarimo projektą, kuriuo Vilniaus bazilijonų vienuolyno statinių ansamblis turėtų būti paskelbtas kultūros paminklu.

Taip pat rengiami dokumentai archeologijos paveldą reprezentuojančių objektų – piliakalnių bei kapinynų – paskelbimui valstybės saugomais arba kultūros paminklais.

Kultūros paveldo objektai atrenkami skelbti saugomais atsižvelgiant į nustatytas šių objektų vertingąsias savybes, reikšmingumo kriterijus, jų kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę.

The post A. Smetonos mokyklos pastatas tapo valstybės saugomu objektu appeared first on LAIKMETIS.

Neseniai ant staliuko Palangos bibliotekoje, kur padeda skaitytojai nereikalingas knygas, radau prisiminimų brošiūrą „Lietuvos aneksija" (Vilnius: Periodika, 1990). Tai A. Smetonos pro memoria, kaip elgėsi Lietuvos valdžia sovietams okupuojant Lietuvą.

Rašoma, kad po to, kai A. Merkys grįžo iš Maskvos priblokštas (prisiklausęs V. Molotovo grasinimų), kai sulaukta užsienio reikalų ministro J. Urbšio telefoninio pranešimo apie ultimatumą, vargais negalais susirinko Prezidentas, Ministrų Taryba ir kariuomenės vadai. Buvęs jos vadas S. Raštikis dalyvavo kaip galimas kandidatas į naujus ministrus pirmininkus.

Sovietrusiai reikalavo keisti Vyriausybę, areštuoti Lietuvos saugumo vadovus ir įsileisti savo neribotą kontingentą kariuomenės. Posėdis prasidėjo vidurnaktį (1940 m. naktį, iš 14 d. į 15 d.). Raštiškas sovietų ultimatumas buvo gautas apie 4 val. nakties, o atsakyti reikėjo iki 9 val. ryto.

A. Smetona rašo (cituoju iš eilės, praleisdamas didelius tarpus): „Visi nusiminę… niekam nebuvo noro kalbėti. Rodos, visiems turėjo būti aišku, jog sutikti su tokiais reikalavimais yra lygu atsižadėti Lietuvos suverenumo ir pavirsti bolševikine Sovietų provincija… teko prašnekti ir kitus prašnekinti. Priminiau ar prieš savaitę Ministrų Tarybos pareikštą nuomonę: jei rimtas pavojus grėstų Lietuvos suverenumui, tai nieko daugiau neliktų, kaip tam grasinimui pasipriešinti dargi ginklu ir priešinantis trauktis vyriausybei drauge su kariuomene iš savo krašto…". (Šioje knygoje K. Musteikis – krašto apsaugos ministras – rašo, kad buvo parengtas ir planas „R” – priešintis net ir be vadų įsakymo, jei priešas užpultų netikėtai).

Ministras pirmininkas A. Merkys, karo vadai, daugelis ministrų priešintis nesutiko, ir siūlė priimti visus sovietų reikalavimus. Manyta pavesti S. Raštikiui suformuoti naują vyriausybę, areštuoti saugumo vadovus, įsileisti sovietų kariuomenę be pasipriešinimo ir t. t.

Respublikos Prezidentas A. Smetona manė priešingai: „Būtų galima padaryti: atsistatydinti esamai vyriausybei ir pavesti naują sudaryti gen. Raštikiui kaip patikimam (Molotovo žodžiais) Sovietams žmogui. Tačiau… niekas negelbėtų, nes, atmetus kitu du… reikalavimus, vis tiek jie pavartotų prieš Lietuvą smurtą. Vadinasi, noromis nenoromis turėtume visomis galimomis priemonėmis jam pasipriešinti. Mūsų pasipriešinimo žygis nors ir neišgelbėtų dabar Lietuvos laisvės, tačiau parodytų kaipo neseniai buvo savybėje manoma, lietuviams ir prašaliečiams, jog tauta nori laisva gyventi”. Su S. Raštikio paskyrimu vėliau sovietai nesutiko, gal jau buvo numatę „savą" lietuvį.

Kai kurie kiti tuometiniai valdžiažmogiai – bailiai ar išdavikai (?) - tame posėdyje tarė, esą pasipriešinimas labai supykdytų Maskvą, ir ji įtūžusi labai nuniokotų mūsų kraštą.

Patrauklu buvo tai, kad Prezidentas siūlė neaukoti saugumo vadų, nes tai „būtų lygu pripažinti teisybe prasimanytiems Molotovo kaltinimams".

Prezidentas A. Smetona prisiminimuose analizuoja savo elgesį: „Kaip pasielgti Resp. Prezidentui, kai min. pirmininkas Merkys, gen. Raštikis, kandidatas naujuoju min. pirmininku ir esamasis kar. vadas gen. Vitkauskas visais reikalavimais nusileidžia Maskvos smurtui? Skirti jų vieton naujus? Nebėra laiko… Ir ką skirti? Iš ko pasirinkti?... Jis pavedė… sudaryti naują vyriausybę ir pareiškė kitų dviejų Maskvos reikalavimų svarstyme nebedalyvausiąs, nors posėdyje paliksiąs, … arba atsistatydinsiąs, arba pavesiąs savo pareigas eiti min. pirmininkui.”

„Visi posėdžio dalyviai pasisakė už tai, kad Prezidentas neatsistatydintų, o kad tik kurį laiką  atostogų paimtų". Tai rodė, kad, nepatenkinus jo pasiūlymo priešintis, ir patenkinant jo „atostogų" prašymą, faktiškai įvyko savotiškas tylus valstybės perversmas. Nors kažin ar suokalbininkai taip mąstė, bet buvo pasirinktas geresnis variantas.

Tai anuos tenkino, nes faktiškai Prezidentas prarado valdžią, kita vertus, liko galimybė priversti jį (kaip rodė tolimesni bandymai tai padaryti) prisiimti atsakomybę už kapituliaciją. Viską įrodo bandymas prievarta neleisti Prezidentui kirsti Lietuvos-Vokietijos sienos, nors jis  turėjo patvirtintą vizą išvažiuoti. Kas tą darė ir kodėl?

Prezidentas rašo: „Krikščionių demokratų tarpe būta žmonių…, kurie laiko tautininkus sau pavojingesnius už bolševikus… išėjus jam (Prezidentui, - mano pastaba) atostogų, galbūt švitėjo Ašiai viltis, kad jos politinė linija ims viršų vyriausybėje.”

Prezidentas žinojo, kas ši „ašis”, tai buvo krikdemų ir jų oponentų valstiečių - liaudininkų suokalbis. Kadangi juos parėmė ir kariuomenės vadai, pasidavė ir A. Merkys tą suvokęs, tai A. Smetonos gyvybę tada išgelbėjo tik sąmokslininkų noras sulaikyti Prezidentą Lietuvoje, kad ne jie, o jis („atostogaujantis Prezidentas" !) „pasirašytų" visišką pasidavimą sovietams, kai jų kariuomenė jau bus Kaune.

Kitas svarbus momentas, kad atsirado dori žmonės, kurie Prezidentą pervedė per sieną, o vokiečiai jį priėmė. Jis dar buvo gerbiamas, tą įrodo tolimesni įvykiai (F. Ruzvelto A. Smetonos priėmimas pokalbiui, jo garbingos laidotuvės Amerikoje, kai jis žuvo ne iki galo aiškiomis aplinkybėmis).

Keistoką Prezidento A. Smetonos elgesį, kai jis be kovos pasidavė savo paties paskirtai valdžiai, galima iš dalies pateisinti tuo, kad jis skrupulingai laikėsi savo paties sukurtos konstitucijos. Ir politinės aplinkybės daug reiškė.

A. Smetona aiškino taip: „Prezidentas… Palikęs savo pareigose, savųjų neginamas, jis būtų galėjęs daugiau nei kas kitas pakenkti ar nusidėti Lietuvai. Turėdami jį savo valioje, Maskvos valdovai būtų nukamuotą galėję panaudoti… Visam pasauliui yra žinoma, kaip Maskvos valdovai geba priversti...

Vienas kitas gali manyti, kad Prezidentas vis dėlto norėdamas galėjo įsakyti… bet… Prezidento įsakymas turi būti gynimo metu pasirašytas min. pirmininko. Pasisakę nesipriešinti… nebūtų davę savo parašo.”

Lietuva tada pasidavė. Tautos gėdą vėliau nuplovė Birželio sukilėliai ir partizanai. Daug žmonių žuvo.

Mūsų „diktatorius" elgėsi nelabai diktatoriškai ir nereagavo, priešingai, stengėsi įtraukti į valdymą ir oponentus.

Prezidentas A. Smetona prisiminimuose taip reziumuoja visas priežastis: „… rizikinga būtų buvę prezidentui duoti kariuomenei įsakymą priešintis. Jeigu jis nebūtų buvęs įvykdytas, tai būtų nemažas smūgis visam kraštui. Ruošti kariuomenę pasipriešinimui reikia ne paskutinę valandą, o daug anksčiau, visą laiką ruošti, lygiuojantis į vyriausią krašto vadovybę, o ne vien į kariuomenės vadą". Kokie aktualūs šiandien yra Jo žodžiai !

Dabar, kai NATO žada ginti kiekvieną mūsų žemės „colį", ar tikrai esame saugūs?

Lenkijos generolas Valdemaras Skšipčakas (Waldemar Skrzypczak) savo interviu BBC teigia, kad Vakarai vėluoja, ir Ukrainos pergalė neaiški. Jei Ukraina nelaimės, Baltijos šalių geopolitinė padėtis labai pablogės, ir istorija gali pasikartoti.

Ir vėl esame nevieningi. Ar Lietuvoje bręsta valdymo krizė („pranešėjo ir prezidento" galimas tyrimas)? Lietuva kalba. Naglio alėjoje girdėjau moterį sakant: ir gerai, kad tarnybos tyrė valdžios norinčių aplinką. Neįsivaizduoju, kad kur nors Anglijoje į valdžią galėtų ateiti koks nors prorusiškas tipas. Svarbu tik, kad eilinius žmones mažiau sektų, - atsakė jos draugė.

Smetoninė Lietuva paliko neprasigėrusią, darbščią visuomenę, nepraskolintą valstybę. Prezidentas labai pergyveno, kad okupantas ištvirkins jaunimą... Ar taip atsitiko? Ar mūsų karta todėl nesugebėjo daug ko gerai padaryti ir leidome sugriauti, išgrobstyti didžiulius turtus? Ar mūsų vaikai ir anūkai sugebės kurti valstybę geriau, jei nežinos savo šalies istorijos? Nes Vilnius nenori A. Smetonos paminklo, pasirenka meno kūrinį – kanalizacijos vamzdį, o ne Vytį.

Bet Palanga – Vasaros sostinė – rodo gerą pavyzdį ir gerbia prieškarinės Lietuvos savanorių-kūrėjų atminimą. Tai paminklas ne tik A. Smetonai, bet ir visai „smetoninei" Lietuvai.

The post Jonas Gediminas Siaurukas. Ar Lietuvoje bręsta valdymo krizė? appeared first on LAIKMETIS.

„Jeigu jūs klausiate mano asmeninės nuomonės, ar reikia Vilniuje tokio paminklo, manau, kad ne“, – Žinių radijui trečiadienį sakė Seimo pirmininkė.

„Manau, kad kai kalbama apie paminklus, apie įamžinimą vienų ar kitų svarbių istorijai mūsų žmonių, visgi vertinami ir nuopelnai tam konkrečiam miestui, vertinama visa visuma“, – pridūrė ji.

Viešojoje erdvėje paskutiniu metu kilo diskusijų dėl paminklo šiam tarpukario prezidentui šalia Vilniaus senojo teatro.

Diskusijos objektu tapo prieštaringų vertinimų sulaukiantis A. Smetonos atėjimas į valdžią perversmo būdu ir pasitraukimas iš Lietuvos sovietų okupacijos akivaizdoje.

Pasak Seimo pirmininkės, demokratinėje visuomenėje yra normalu diskutuoti ir turėti skirtingus požiūrius į tokias istorines asmenybes, tačiau teigė, jog tokius sprendimus būtų geriausia priimti po kovo 5 dieną vyksiančių savivaldos rinkimų.

Tai mano siūlymas yra paprastas: rinkimų kampanijos metu nekalbėkime apie paminklus

„Aš norėčiau įvesti moratoriumą rinkimų metu paminklų klausimams, nes man akivaizdu, kad kai tiktai rinkiminė kampanija, taip prasideda paminklų tema: ji įsisiūbuoja, socialiniuose tinkluose apie tai diskusijos, iečių laužymas. Tai mano siūlymas yra paprastas: rinkimų kampanijos metu nekalbėkime apie paminklus“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba siūlymui statyti paminklą J. Basanavičiaus gatvėje pritarė gruodį.

Paminklo projekto sukūrimo konkursą ketinama organizuoti šiemet. Tai bus jau antrasis konkursas dėl A. Smetonos įamžinimo sostinėje. 

Paminklą tarpukario prezidentui Vilniuje anksčiau ketinta statyti Gedimino prospekte prie 13-uoju numeriu pažymėto pastato, kitapus Vinco Kudirkos aikštės.

A. Smetona Lietuvos prezidento pareigas ėjo 1919–1920 ir 1926–1940 metais. Jis žuvo 1944 metais, kilus gaisrui namuose Jungtinėse Valstijose.

The post V. Čmilytė-Nielsen mano, kad Vilniuje nereikia A. Smetonos paminklo appeared first on LAIKMETIS.

Jis prognozuoja, kad dalies gyventojų nepasitenkinimą įgyvendinant įstatymą gali sukelti daugiausiai gatvių pavadinimų keitimas, nes išklausyti jų nuomonę pagal įstatymą nenumatoma.

Tuo metu nustatytas draudimas propaguoti ne tik totalitarinius, bet ir autoritarinius režimus, A. Bubnio teigimu, kelia rimtų klausimų dėl paminklo prezidentui Antanui Smetonui statymo.

Vilniaus miesto savivaldybė neseniai priėmė sprendimą paminklą A. Smetonai statyti skvere šalia Senojo Vilniaus teatro.

Pagal Seimo priimtą įstatymą, Lietuvoje bus draudžiama viešuosiuose objektuose propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.

Viešuosius objektus pripažinti propaguojančiais totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas galės Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras arba savivaldybių institucijos. Prieš tai savo vertinimą turės pateikti speciali tarpinstitucinė komisija.

Genocido centro generalinis direktorius, gavęs šios komisijos išvadą, ne vėliau kaip per penkias darbo dienas privalės priimti sprendimą arba pašalinti viešąjį objektą, arba palikti. Sprendimas pašalinti tokį objektą turės būti įvykdytas ne vėliau kaip per tris mėnesius.

– Šių metų gegužę įsigalios Seimo priimtas Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymas. Vienas svarbiausių vaidmenų desovietizuojant viešąsias erdves numatytas Genocido centrui ir konkrečiai jums. Nuo ko ketinate pradėti?

– Pagal įstatymą mums pavedama daug funkcijų. Yra problema, kad, pavyzdžiui, mums pavesta organizuoti tarpžinybinės ekspertų komisijos, kuri teiks siūlymus generaliniam direktoriui dėl vieno ar kito konkretaus viešojo objekto – paminklo, atminimo ženklo, atminimo lentos, – ar jį pašalinti, ar pakeisti, ar palikti, darbą. Žiūrint grynai vadybine, logistine prasme, organizuoti šitos komisijos darbą centrui reikia papildomų etatų. Negalime šitos funkcijos perkelti ant darbuotojų pečių, kurie turi savo konkrečius darbus, planus, vykdo programas. Tam reikia naujų žmonių ir finansavimo.

Mūsų požiūriu, reikėtų penkių–šešių naujų etatų aptarnauti šios komisijos veiklą. Finansiškai metams tai kainuotų 124 tūkst. eurų

Mūsų požiūriu, reikėtų penkių–šešių naujų etatų aptarnauti šios komisijos veiklą. Finansiškai metams tai kainuotų 124 tūkst. eurų.

– Tačiau nei etatų, nei lėšų šių metų biudžete nėra. Ką darysite?

– Įstatymas pradės galioti gegužės 1 dieną, liepos mėnesį būna biudžeto peržiūra, be abejo, bandysime „pramušti“ papildomą finansavimą, kad galėtume normaliai vykdyti šį įstatymą.

Yra įvairių nuomonių ir dėl pačio įstatymo. Egzistuoja desovietizacijos supratimas plačiąja prasme ir siaurąja prasme. 

Kalbant apie šį įstatymą, man atrodo, jis desovietizaciją numato daugiau siaurąja prasme, nes apima tik viešuosius objektus, viešąsias erdves: paminklus, atminimo ženklus, atminimo lentas, taip pat totalitarinių režimų propagandą. Realiai Lietuvoje yra tik sovietinio režimo objektai, kuriuos vertėtų pašalinti.

Tačiau dėl autoritarinių režimų gali kilti klausimų. Kad ir dabar kylantis ginčas dėl paminklo prezidentui Antanui Smetonai – ar Vilniuje jam reikia statyti paminklą, ar nereikia. Sakyčiau, rimtas klausimas.

Vieni – už tai, kad būtų statomas, kiti – kad nebūtų ir argumentuoja tuo, jog jis buvo autoritarinis prezidentas, režimas buvo autoritarinis, buvo uždraustos partijos, Seimas praktiškai nedirbo.

– Išeina, kad paminklo A. Smetonai statyba gali prieštarauti desovietizacijos įstatymui?

– Klausimas, ar gali prieštarauti, ar ne, nes įstatyme kalbama ir apie autoritarinius režimus. Kyla klausimas, ar paminklas A. Smetonai suderinamas su draudimu propaguoti autoritarinius režimus, ar nesuderinamas. Įstatyme juk kalbama ne tik apie draudimą propaguoti totalitarinius, bet ir autoritarinius režimus.

– Kas turi atsakyti į šį klausimą?

– Manau, kad galbūt geriausia atsakytų ta tarptinstitucinė komisija, kuri teiks siūlymus centro generaliniam direktoriui. Joje dirbs kompetentingi žmonės iš universitetų, Lietuvos istorijos instituto, Kultūros paveldo departamento, manau, jie turėtų pakankamai kompetencijos atsakyti į tokį klausimą. 

Kyla klausimas, ar paminklas A. Smetonai suderinamas su draudimu propaguoti autoritarinius režimus, ar nesuderinamas

Pats centras tiria tik totalitarinius režimus nuo 1940 metų iki 1991 metų. 

Kita vertus, jei kalbėsime apie desovietizaciją plačiąja prasme, kalba yra ne tik apie viešuosius objektus, jų pašalinimą. Visuomeninės organizacijos, partijos kritikuoja šį įstatymą dėl to, kad, pavyzdžiui, neįvertintas pats komunistinis režimas, buvęs Lietuvoje. Komunistų partija nėra pasmerkta, kaip nusikalstama organizacija.

– Bet Komunistų partija uždrausta Lietuvoje.

– Ji uždrausta, bet jos veikla neįvertinta valstybiniu lygiu. Komunizmas apskritai Lietuvos valstybės nebuvo kaip toks pasmerktas teisiniu aktu. Nebuvo tribunolo nei Lietuvos, nei Europos mastu, kuris būtų panašus į Niurnbergo procesą nacių nusikaltėliams teisti.

– Trisdešimt metų tai nepadaryta, kiek laiko, Jūsų nuomone, dar bus aktualus komunizmo pasmerkimas?

– Su laiku tas aktualumas blėsta, nes tų veikėjų, kurie pasižymėjo sovietmečiu, kurie dirbo saugumo struktūrose ar vadovavo Komunistų partijai, ar dirbo KGB, mažėja. Tačiau tiems žmonėms nebuvo jokių teisinių pasekmių.

Pavyzdžiui, Marijonas Misiukonis dalyvavo vieno paskutinių Lietuvos partizanų Antano Kraujelio sulaikymo operacijoje, kuri baigėsi Kraujelio mirtimi. Atkūrus nepriklausomybę M. Misiukonis ėjo aukštas pareigas, gavo aukštų apdovanojimų iš Lietuvos prezidento, o į tai, ką jis padarė sovietmečiu, nebuvo atsižvelgta. (M. Misiukonis buvo išteisintas genocido byloje dėl A. Kraujelio-Siaubūno žūties – BNS).

Tikroji liustracija ir desovietizacija Lietuvoje nebuvo padaryta. Politinių kalinių ir tremtinių organizacijos sako, kad neužtenka pašalinti paminklus, pervadinti gatves, apskritai reikia įvertinti komunistinį režimą kaip tokį. Ir vertinti ne tik istoriškai, morališkai, bet ir teisiškai. Man atrodo, kad tie žmonės turi teisę taip kalbėti.

Kalbant apie pasekmes konkretiems žmonėms, jis greitai taps neaktualus, bet istoriškai žiūrint, tas klausimas aktualus.

Man atrodo, tas dalykas svarbus visai Rytų Europai. Taip pat žinome, kiek aukų komunistinis režimas nusinešė ir Azijoje – Kinijoje, Kambodžoje. Be to, matome, kad ir dabar Kinijoje Komunistų partija valdo ir elgiasi pakankamai šiurkščiai, kalbant apie žmogaus teises.

– Grįžtant prie desovietizacijos įstatymo. Per kiek laiko tikitės „užkurti“ mechanizmą?

– Manau, kad realiai galėtume įsibėgėti šių metų antroje pusėje. Reikia, kad būtų sudaryta komisija, reikia rasti žmogiškus, finansinius išteklius, galų gale reikia atlikti inventorizaciją, kiek apskritai gali būti tokių objektų, kuriuos būtina pašalinti ar pakeisti, užmegzti ryšius su savivaldybėmis.

Vien Raudonosios armijos kapinių yra, berods, 160. O dar gatvių pavadinimai... Prisiminkime, kiek buvo ginčų dėl Petro Cvirkos paminklo. Panašių atvejų tikrai bus. Kad ir Salomėjos Nėries mokykla, jos biustas šalia mokyklos.

Aišku, kils nemažai klausimų bendradarbiaujant su savivaldybėmis, vietos bendruomenėmis. Jos tikrai daug kur bus prieš, pavyzdžiui, gatvių keitimą. 

– Savivaldybės jau iki įstatymo priėmimo bandė pakeisti tokius gatvių pavadinimus kaip P. Cvirkos, L. Giros, J. Janonio, bet kai kur tai nepavyko, nes nepritarė gyventojai. Įstatyme nėra tiesioginio reikalavimo atsiklausti bendruomenių nuomonės. Ar gatvių pavadinimai bus keičiami, neklausiant gyventojų pozicijos?

– Jeigu tarpžinybinė komisija nuspręs, kad reikia pakeisti vieną ar kitą pavadinimą ir pateiks tokį siūlymą centro generaliniam direktoriui, realiai direktorius turės priimti sprendimą. 

Įstatyme numatyta, kad savivaldybė, jei nesutinka su sprendimu, turi teisę skųsti jį  administraciniam teismui. Gali būti, kad kai kuriais atvejais teisinis procesas ilgai užtruks.

– Nesibaiminate konfliktinių situacijų, susipriešinimo?

– Manau, kad jų kils, ypač jei tai bus susiję su finansiniais dalykais, su kitokiais pokyčiais gyventojams.

– Kaip įsivaizduojate, kiek laiko truks viešųjų erdvių valymo procesas?

– Jeigu bus nemažai teisinių procesų, gali ir penkerius, ir aštuonerius metus užtrukti. 

– Lietuvoje vis pasvarstoma, kad reikėtų įkurti Komunizmo aukų muziejų. Apie jį kalbėjo ir šios valdžios atstovai. Jūsų nuomone, ar reikia naujo muziejaus, ar reikėtų perdaryti Okupacijų ir laisvės kovų muziejų?

– Galvoju, kad nereikia visiškai naujo muziejaus, nes labai ilgai truktų naujų patalpų ar sklypo paieška, reikėtų daug derinimų, didelių investicijų. Man atrodo, būtų gerai Komunizmo muziejų steigti mūsų Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus pagrindu.

Mūsų ekspozicija atitinka Komunizmo muziejaus tematiką, o jeigu dar gautume papildomų patalpų buvusiame Lukiškių kalėjimo komplekse, kas irgi būtų labai į temą, nes tai istorinė vieta, susijusi ir su komunizmo, ir su nacizmo represijomis, ir jeigu dar pavyktų išplėsti muziejaus patalpas Aukų gatvėje 2A/Gedimino prospekte 40 (buvusiuose KGB rūmuose, kur veikia Okupacijų ir laisvės kovų muziejus – BNS), – tikrai to pakaktų. Tai būtų geriausia išeitis.

Mes eksponuojame tik 10 proc. to, ką turime, visa kita saugoma fonduose. Jeigu būtų papildomos erdvės, nebūtų sunku įrengti ekspozicijas

Iš pradžių ir buvo sumanyta, kad šiame pastate įsikurs Genocido tyrimo centras, Ypatingasis archyvas, tai yra buvęs KGB archyvas, ir politinių kalinių bei tremtinių organizacijos. Buvo numatyta visą šį pastatą atiduoti būtent šitoms įstaigoms, bet ši idėja liko neįgyvendinta. Dabar mūsų muziejus ir Ypatingasis archyvas užima mažesnę dalį pastato, o didžiąją – teismai.

Mes eksponuojame tik 10 proc. to, ką turime, visa kita saugoma fonduose. Jeigu būtų papildomos erdvės, nebūtų sunku įrengti ekspozicijas.

– Centras rengia visos Lukiškių teritorijos – kalėjimo, aikštės, KGB rūmų – įveiklinimo gaires. Kas ryškėja? 

– Taip, rengiame galimybių studiją ar koncepciją. Dvi dalys padarytos, dar rengiame trečią. Jos turėtų būti palengvinimas Vyriausybei, Seimui ir Vilniaus miesto savivaldybei, kaip reikia tvarkyti Lukiškių aikštę bei buvusio kalėjimo kompleksą. 

Trečią dalį, manau, iki šių metų pavasario padarysime, pateiksime valdžios institucijoms, o jau politinis sprendimas bus jų rankose.

Kalbame ne tik apie paminklą Lukiškių aikštėje, apie visos teritorijos sutvarkymą.

Mes esame už tai, kad aikštė turi būti ne savivaldybės, o valstybės. Tai turi būti reprezentacinė aikštė, joje turi būti koks nors akcentas. Nesakome, kad būtinai Vytis. Gali būti ir obeliskas su atitinkamais simboliais.

Dėl Lukiškių kalėjimo mūsų principinė pozicija yra, kad jis neturi būti skaidomas, bet išsaugomas kaip vientisas multifunkcinis kompleksas, kur galėtų veikti ir muziejai, ir bibliotekos, ir informacinis centras, ir kavinės. Iš dalies paliekant ir dabartinę veiklą, ir įmuziejinant erdves. Manome, kad nereikia skaidyti ir privatizuoti atskirų komplekso dalių.

– Seime parengta nauja Genocido centro įstatymo redakcija. Ar pritariate pavadinimo keitimui į Totalitarinių okupacijų ir rezistencijos tyrimo centrą?

– Man atrodo, nėra gerai, kad ir naujasis pavadinimas toks pats ilgas, kaip dabartinis. Bet kalbant apie turinį, „totalitarinių okupacijų“ yra labiau konkretus nei genocido. Jis labiau sukonkretina mūsų įstaigos tyrimų turinį – kad nacistinė ir sovietinė okupacijos yra mūsų tyrimų objektas.

Dar galvojame siūlyti savo variantus dėl pavadinimo, pavyzdžiui, galėtų būti Nacionalinės atminties institutas. Lenkijoje, Estijoje veikia tokios įstaigos.

Dar naujas dalykas – iš įstatymo ketinama išimti konkrečius departamentų pavadinimus.

Projekte rašoma, kad centrą sudaro departamentai, Okupacijos ir laisvės kovų muziejus kaip atskiras autonominis vienetas ir kiti struktūriniai padaliniai. 

Manau, kad centro vadovybei tam tikra prasme atrišamos rankos daryti struktūrines permainas, nes nebenurodoma konkrečiai, kokie departamentai turi būti. Centras 30 metų dirba su įstatyme įkalta struktūra. Nėra gerai, kad nėra galimybės daryti struktūrinių permainų, jeigu jos pribrendusios. Jeigu įstaiga nesikeičia, ji iš lėto miršta.

– Projekte numatyta sukurti išorinę ekspertų tarybą. Ko tikėtumėtės iš šios tarybos?

– Ši taryba – visiškai naujas dalykas. Iš jos tikiuosi vertingų patarimų, nes bus atstovai iš universitetų, Lietuvos istorijos instituto, kitų svarbių akademinių įstaigų, kurios mums gali būti vertingos dalykine prasme, aptariant centro veiklos kryptis, mokslines programas. Toks intelektualinis akademinis pagalbininkas yra reikalingas, jis gali būti naudingas.

Galų gale ir su valdžios įstaigomis, jei bus jų atstovai, – Seimu, Prezidentūra, Vyriausybe – bus lengvesni kontaktai.

– Kai pradėjote dirbti ketinote užsakyti nepriklausomą auditą, gal yra išvados ir rengiami kokie nors pokyčiai?

– Taip, išvados yra, pradėjome jas diskutuoti su centro padalinių vadovais, bet tas procesas dar užtruks. Dėl vienų išvadų sutinkame, dėl kitų turime abejonių. Patys dar nesame nusprendę, kiek vadovautis pateiktomis ekspertizėmis.

Manau, kad struktūrinių pokyčių bus bent jau skyrių lygmenyje.

– Pastaraisiais metais Genocido centras nuskambėjo ir dėl vidinių nesutarimų, būta kaltinimų mobingu. Kaip šiuo metu apibūdintumėte atmosferą įstaigoje? 

– Buvo mokymai dėl mobingo, tie dalykai gal daug naudos ir neatnešė. Svarbiausia yra žmonės, su kuriais galima bendrauti ir kalbėti. 

Pagrindinis oponentas – buvusi Memorialinio departamento direktorė Gintarė Jakubonienė – centre nebedirba. Buvo byla teisme, skundai Darbo inspekcijai, Darbo ginčų komisijai, Seimui, bet mes galų gale išsprendėme klausimą sudarydami su ja taikos sutartį, ji atsiėmė ieškinį iš teismo ir šalių susitarimu išėjo iš darbo su didele išmoka. Man atrodo, tas dalykas pagerins psichologinę atmosferą kolektyve ir bus mažiau vidinių konfliktų.

Tai nereiškia, kad viskas gerai, bet tai yra didelis žingsnis darbinės atmosferos normalizavimo linkme.

– Viena naujausių Genocido centro funkcijų – laisvės gynėjo statuso suteikimas. Kiek žmonių dėl šio statuso kreipėsi? Ar užtenka duomenų nagrinėjant prašymus?

– Tikrai nėra daug kol kas, keli šimtai žmonių kreipėsi. Patys kandidatai dažnai pateikia įvairių dokumentų, kai kurios organizacijos pateikia savo sąrašus ar dokumentus. Kol kas didelės problemos dėl dokumentų nėra. Jeigu pradės kreiptis tūkstančiai, tuomet gali kilti rimtesnių problemų.

Dabartinis įstatymas nesuteikia šio statuso turėtojams jokių materialių lengvatų. Jeigu jis būtų papildytas šiomis lengvatomis, norinčiųjų gauti statusą galbūt rastųsi daugiau. Kol kas išduosime pažymėjimus ir laisvės gynėjų ženkliukus. Dabar tai garbės reikalas.

– 2020 metų rugsėjį tuometinio Genocido centro direktoriaus sprendimu iš interneto svetainės www.kgbveikla.lt išimtas KGB agentūros archyvinių asmens bylų registracijos žurnalas, kuriame skelbti slaptų KGB bendradarbių vardai ir pavardės, kiti duomenys. Ar neplanuojate jį kokia nors forma grąžinti į viešumą? Įstatymas įpareigoja centrą skelbti buvusios SSRS specialiųjų tarnybų dokumentus.

– Tame žurnale yra per 1600 pavardžių, o per visą sovietinį laikotarpį KGB informatorių, agentų, konspiracinių butų savininkų buvo daugiau kaip 100 tūkstančių.

Neaišku, kokiu principu ir kokiu tikslu tas žurnalas buvos sudarytas. Ten buvo ir žinomų asmenų, dėl kurių ir buvo kilęs skandalas, buvo ne tik naujesnio laikotarpio, bet ir Stalino laikų veikėjų. Tokia mišrainė padaryta, visiškai nesuprantama, kokiais principais vadovautasi sudarant tą agentų žurnalą. Žiūrint procentiškai tai tik pusantro procento agentų ir informatorių, kurie veikė per visą sovietmetį.

Tas žurnalas, aišku, vertingas dokumentas, jo originalas saugomas Lietuvos ypatingajame archyve, su juo galima susipažinti, jei yra noras.

Ar jį verta grąžinti į mūsų svetainę, yra abejonių.

– Dar viena svarbi centro veiklos sritis – partizanų palaikų paieška. Prieš kurį laiką įsteigtas partizanų artimųjų DNR bankas ir specialus paieškų skyrius. Kaip sekasi rinkti DNR?

– Man atrodo, neblogai sekasi. Biologinių duomenų rinkimas vyksta. Atsiranda nemažai žmonių, kurie siunčia informaciją apie žuvusius partizanus, prašo paieškoti konkrečiose vietose, kur galėjo būti užkasti jų palaikai.

Archeologinės paieškos yra sudėtingesnis procesas, nes reikia labai daug resursų. Patys neturime archeologų, juos samdome, tam reikia nemažai lėšų, o užklausimų yra labai daug, negalime į visus atsižvelgti, patikrinti.

– Ieškant palaikų, į ką šiemet bus labiausiai koncentruojamasi?

– Mūsų prioritetas buvo Juozo Vitkaus-Kazimieraičio suradimas. Pavyko rasti Leipalingyje. 

Aišku, prioritetas lieka Juozo Lukšos-Daumanto palaikų paieška. Yra keturios versijos, kurias tikriname. Nenorėčiau konkrečiai jų įvardyti. 

Taip pat svarbios Liongino Baliukevičiaus-Dzūko paieškos.

– Genocido centras atsakingas ir už užsienyje esančių tremtinių, politinių kalinių palaikų įamžinimą. Dauguma jų – Rusijoje. Ar turite žinių, kokia ten situacija?

– Ten lietuvių kapai tiesiog nyksta. Gavome informaciją, kad Lenos žiotyse tremtinių kapinėse vanduo tiesiog išplauna palaikus, situacija yra labai bloga.

Kai Lietuvoje nuimami sovietiniai paminklai, Rusija į tai reaguos. Nereikia galvoti, kad mes nuiminėsime, o jie nieko nedarys. 

Dabar mes dirbame su Kazachstanu, šios valstybės valdžia yra palanki, netrukdo mums ten dirbti. Pernai gegužės 31 dieną Spaske, prie Karagandos, atidengėme memorialą žuvusiems lietuviams.

Šiemet tai norime padaryti Balchaše. Buvo trys pagrindiniai lagerių kompleksai Kazachstane, Džeskasgane pastatytas paminklas 1954 metų Kengyro sukilėliams, pernai pastatėme Spaske ir, jeigu pastatysime Balchaše, visas ciklas bus baigtas.

– Dėkoju už pokalbį.

The post A. Bubnys. Kyla klausimas, ar paminklas A. Smetonai suderinamas su draudimu propaguoti autoritarinius režimus, ar ne appeared first on LAIKMETIS.

„Ne, – BNS sakė jis paklaustas ar nesikiš į statymo procesą. – Aš tikrai linkęs nesikišti“.

Diskusijos objektu tapo prieštaringų vertinimų sulaukiantis A. Smetonos atėjimas į valdžią perversmo būdu ir pasitraukimas iš Lietuvos sovietų okupacijos akivaizdoje.

„Naujas paminklas A. Smetonai 2023 metais būtų geriausias mūsų šalies intelektualinio ir dvasinio atsilikimo simbolis“, – feisbuke rašė buvęs Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas.

Anot kultūros ministro, keliant idėjas ir diskutuojant svarbiausia gerbti kūrėjus. Pasak jo, ministerijos dalyvavimas diskusijoje – neperspektyvus.

„Man buvo svarbiausia išlaikyti valstybės orumą ir garbę, kad kiekvienu klausimu bekeldami kokią nors idėją gerbtume pirmiausia kūrėjus, skulptorius ir panašiai. Koks buvo santykis su valstybe, tai rezultatą išvysime Palangoje, o visi kiti dalykai, matyt, turi tam tikrą rinkiminį kontekstą“, – sakė jis.

2021 metais Vilniaus miesto savivaldybei atsisakius įgyvendinti tuomet konkursą laimėjusį paminklo A. Smetonai projektą, jį statyti pasisiūlė Palanga.

2021-ųjų liepą Vyriausybė kurortui perdavė autorines paminklo teises, jis turėjo būti atidengtas pernai, tačiau dar nėra baigtas statyti.

„Realūs sprendimai ir variantai dar išaiškės (...). Nenorėčiau, kad menininkai liktų it musę kandę, jeigu bus daug diskusijų, bus rezultatas ir jis vėl visiems netiks (...). Šitoj diskusijoj, manau, kad mūsų dalyvavimas neperspektyvus“, – BNS sakė S. Kairys.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba siūlymui statyti paminklą J. Basanavičiaus gatvėje pritarė gruodį.

Paminklo projekto sukūrimo konkursą ketinama organizuoti šiemet. Tai bus jau antrasis konkursas dėl A. Smetonos įamžinimo sostinėje. 

Paminklą tarpukario prezidentui Vilniuje anksčiau ketinta statyti Gedimino prospekte prie 13-uoju numeriu pažymėto pastato, kitapus Vinco Kudirkos aikštės.

A. Smetona Lietuvos prezidento pareigas ėjo 1919–1920 ir 1926–1940 metais. Jis žuvo 1944 metais, kilus gaisrui namuose Jungtinėse Valstijose.

The post Kultūros ministras: nesikišiu į paminklo A. Smetonai statymą appeared first on LAIKMETIS.

Taip pat ketinama kitąmet organizuoti paminklo projekto sukūrimo konkursą. 

Paminklą A. Smetonai Vilniuje anksčiau ketinta statyti Gedimino prospekte prie 13-uoju numeriu pažymėto pastato, kitapus Vinco Kudirkos aikštės.

Šioje vietoje 1918-aisiais stovėjusiame, iki šių dienų neišlikusiame pastate dirbo Lietuvos Valstybės Taryba, jos pirmininko pareigas ėjo A. Smetona, taip pat veikė Lietuvos valstybės pirmieji Ministrų kabinetai, vadovaujami Augustino Voldemaro ir Mykolo Šleževičiaus. Čia pradėtas leisti ir nepriklausomos Lietuvos pagrindinių valstybės įstatymų ir valdžios įsakymų periodinis informacinis leidinys „Laikinosios Vyriausybės žinios“.

Šioje vietoje 1918-aisiais stovėjusiame, iki šių dienų neišlikusiame pastate dirbo Lietuvos Valstybės Taryba, jos pirmininko pareigas ėjo A. Smetona, taip pat veikė Lietuvos valstybės pirmieji Ministrų kabinetai

Vyriausybė 2020 metais surengė paminklo architektūrinės idėjos konkursą ir atrinko nugalėtoją. Juo pripažintas projektas „622522“. 

Gedimino prospekte turėjo būti pastatytas knygos atvarto arba atvirlaiškio formos skulptūra su šio tarpukario prezidento portretu. Tačiau sostinės valdžia atsisakė šio projekto, pareiškusi, kad pageidauja didesnio įsitraukimo atrenkant paminklo idėją.

Pernai liepą Vyriausybė perdavė Palangos savivaldybei autorines paminklo teises.

A. Smetona Lietuvos prezidento pareigas ėjo 1919–1920 ir 1926–1940 metais. Jis žuvo 1944 metais, kilus gaisrui namuose Jungtinėse Valstijose.

Lietuviai pripažįsta A. Smetonos nuopelnus dėl atkurto Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo tarpukariu, valstybės pažangos tuo metu, tačiau prieštaringų vertinimų sulaukia jo atėjimas į valdžią perversmo būdu ir pasitraukimas iš Lietuvos sovietų okupacijos akivaizdoje.

The post Vilniaus taryba svarstys paminklą A. Smetonai statyti šalia Vilniaus senojo teatro appeared first on LAIKMETIS.

45 parlamentarai kartu su kitais siūlymais dėl sukakčių pateikė projektą kitąmet minint 150-ąsias A. Smetonos gimimo metines 2024 metus paskelbti jo vardo metais.

Šis teikimas ketvirtadienį plenariniame posėdyje susilaukė prieštaringų vertinimų: dalis parlamentarų sakė negalintis paremti siūlymo skelbti „diktatorių metus“, tuo tarpu už A. Smetoną kalbėję parlamentarai pabrėžė jo indėlį valstybingumo atkūrimui.

„Mes kar­tais ma­ty­da­mi tam tik­ras re­ga­li­jas žmo­nių, aš tu­riu ome­ny­je A. Sme­to­ną, už­mirš­ta­me, kad jis pa­da­rė ka­ri­nį per­ver­smą, iš­vai­kė Sei­mą, ki­ta­min­čius po­li­ti­kus pasodino į kalėjimą, ir mes, de­mo­kra­tinė vals­ty­bė, no­ri­me pa­skelb­ti ši­to žmo­gaus me­tus“, – per projekto pateikimą sakė socialdemokratas Algirdas Sysas.

A. Sysas taip pat stebėjosi, ar Lietuvai esant demokratine valstybe dera skelbti diktatorių metus, o jo frakcijos kolegas Seimo vicepirmininkas Julius Sabatauskas retoriškai klausė, ar čia tas pats žmo­gus, ku­ris „už­drau­dė vi­sas po­li­ti­nes par­ti­jas, iš­sky­rus sa­vo par­ti­ją“.

Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė konservatorė Paulė Kuzmickienė oponentams atsakė, nepaisant kritikuotinų momentų, vis dėl­to kalbama apie pir­mą­jį Lie­tu­vos pre­zi­den­tą.

„Tai tik­rai yra bū­tent tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos, Va­sa­rio 16-osios ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos, vie­nas iš vals­ty­bin­gu­mo sim­bo­lių ir to tu­ri­me ne­pa­mirš­ti. Tu­ri­me kal­bė­ti ir apie ki­tą is­to­ri­jos da­lį, apie ku­rią jūs už­si­mi­nė­te, bet vis dėl­to tu­ri­me ne­pa­mirš­ti ir to, ko­kią Lie­tu­vą jis kū­rė, bū­da­mas iš­rink­tas 1919 me­tais pre­zi­den­tu“, – kalbėjo konservatorė.

Kitas konservatorių atstovas Kęstutis Masiulis tuo tarpu dėl A. Smetonos asmenybės vertinimo teigė pritariantis socialdemokratams.

„Ar čia tas pats žmo­gus, ku­ris per­se­kio­jo krik­de­mus? Ar čia tas pats žmo­gus, ku­riam mes su­tei­kė­me Lie­tu­vos Ta­ry­bos nuo­pel­nus? Tai bu­vo Lie­tu­vos Ta­ry­ba. Ar ga­li­me mes taip vie­nas­me­niš­kai su­teik­ti ši­tam au­to­kra­tui nuo­pel­nus? Aš ne­ži­nau. Aš jam la­bai di­de­lės pa­gar­bos ne­jau­čiu“, – sakė konservatorius.

„Valstietis“ Eugenijus Jovaiša sakė, kad „is­to­ri­ja yra vi­so­kia“, o įvairios A. Smetonos biografijos detalės išsamiai išnagrinėtos istorikų.

„Is­to­ri­ja yra ir skaus­min­ga, ir pa­mo­kan­ti, ir ver­tin­ti­na. A. Sme­to­nos as­me­ny­bė ne kar­tą yra ana­li­zuo­ta istorikų, yra pa­ra­šy­ta ne­ma­žai kny­gų, yra vi­so­kie as­me­ny­bės aspektai ap­ra­šy­ti. Bet pra­šau at­kreip­ti dė­me­sį, tai pir­ma­sis Lie­tu­vos, ne­pri­klau­so­mos, at­kur­tos, pre­zi­den­tas ir kal­ba­me bū­tent apie pre­zi­den­to ins­ti­tu­ci­ją ir pa­gar­bą mū­sų vals­ty­bės šak­nims“, – pažymėjo E. Jovaiša.

Lietuviai pripažįsta A. Smetonos nuopelnus dėl atkurto Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo tarpukariu, valstybės pažangos tuo metu, tačiau prieštaringų vertinimų sulaukia jo atėjimas į valdžią perversmo būdu ir pasitraukimas iš Lietuvos sovietų okupacijos akivaizdoje.

Taip pat Seimui buvo pristatyti siūlymai 2024 metus skelbti Lietuvos įstojimo į NATO ir Europos Sąjungą bei Lietuvos Dainų šventės metais. Lietuva kitąmet minės euroatlantinės narystės 20-metį ir Dainų šventės šimtmetį.

2025 metus taip pat siūloma skelbti Baroko literatūros, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio bei Lėktuvo ANBO ir Lietuvos aviacijos kūrėjų metais.

Baroko literatūros reikšmė Lietuvoje būtų paminėta sutinkant Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poezijos rinktinės „Trys lyrikos knygos“ 400-metį, taip pat 2025-aisiais minimos tapytojo, kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-osios gimimo metinės ir lėktuvo ANBO sukonstravimo 100-metis.

Seimas šiems projektams dėl atmintinų metų pritarė po pateikimo, jį toliau svarstys Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija. Svarstymas Seimo posėdyje suplanuotas kitą savaitę.

The post Seimo nariai nesutaria dėl prezidento Antano Smetonos asmenybės appeared first on LAIKMETIS.

Seimo komisija registravo nutarimo projektą, pagal kurį 2023-ieji būtų paskelbti Lietuvos sostinės Vilniaus metais, paminint, kad 1323 metų sausio 25 dieną Vilniaus miestas pirmą kartą buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose.

Taip pat paminint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metį siūloma 2023-iuosius skelbti Klaipėdos krašto metais. Pasak projekto, po 1923 metų sukilimo įvykęs Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos tapo vienu svarbiausių 20 amžiaus geopolitinių laimėjimų, turėjo ypatingos reikšmės Lietuvos raidai, jos kaip jūrinės valstybės statusui.

2023-ieji dar būtų skelbiami šventojo Šventojo Juozapato metais, paminint jo kankinystės 400 metų sukaktį. 1623 metais lapkričio 12 dieną kankinio mirtimi Vilniuje miręs Graikų apeigų katalikas unitas šventasis Juozapatas – Ivanas Kuncevičius – buvo Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios dvasininkas, 1643 metais paskelbtas palaimintuoju, o 1867 metais – šventuoju.

2023-ieji dar būtų skelbiami šventojo Šventojo Juozapato metais, paminint jo kankinystės 400 metų sukaktį

Kitu nutarimu Seimas 2024 metus paskelbtų NATO ir ES, Dainų šventės bei pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos metais.

Būtų paminėta, kad 2004 metais Lietuva įstojo į ES ir NATO, taip pat Dainų šventės šimtmetis, prisimenant, kad 1924 metų rugpjūčio 23–25 dienomis Kaune pirmą kartą buvo surengta Lietuvos Dainų šventė, tuomet vadinta Dainų diena.

A. Smetonos metais 2024-ieji skelbiami minint 150-ąsias jo gimimo metines. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, pirmasis Lietuvos prezidentas A. Smetona gimė 1874 metų rugpjūčio 10 dieną.

Taip pat siūloma 2023-uosius paminėti kaip Miko Petrausko, Mykolo Vaitkaus, Vlado Putvinskio–Pūtvio, Felicijos Bortkevičienės, Marcelės Kubiliūtės, Simono Daukanto, Jurgio Baltrušaičio, Tremtinių ir politinių kalinių, Edukacinės komisijos (Apšvietos), Vilniaus geto likvidavimo, Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto, Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos, Jungtinių Valstijų kongreso Ch. J. Kersteno komiteto, Aukštaitijos, Dzūkijos (Dainavos) ir Žirgo metus.

2024-ieji dar būtų paminėti kaip Teodoro Balno, Jono Žemaičio Vytauto, diplomatų Lozoraičių dinastijos, Vietinės rinktinės, Kauno ir Šiaulių geto likvidavimo ir Lietuvos tautinio komiteto metai.

Seimas pernai nustatė atmintinų metų skelbimo tvarką, kad būtų išvengta chaoso paminint valstybei reikšmingas datas. Buvo nustatyta, kad per vienerius metus gali būti skelbiami ne daugiau kaip treji atmintini metai.

Taip pat nustatyta, kad Lietuvos valstybingumui svarbios datos minimos pradedant 20-osiomis metinėmis iki 100-ųjų metinių – kas dešimt metų, nuo 100-ųjų metinių – kas 25 metai, nuo 200-ųjų metinių – kas 50 metų, nuo 300-ųjų metinių – kas 100 metų.

Lietuvos piliečiams, pilietinei savimonei, nacionalinei kultūrai svarbios datos minimos pradedant 100-osiomis metinėmis kas 50 metų, iškilių asmenybių, nusipelniusių Lietuvos valstybingumui, mokslui, menui ir kultūrai, svarbios datos pradedamos minėti nuo 100-ųjų metinių – kas 25 metus, nuo 200-ųjų metinių – kas 50 metų.

The post Seime teikiamas minėjimų datos: raginama prisiminti Klaipėdos sukilimą, šventąjį Juozapatą ir A. Smetoną appeared first on LAIKMETIS.

Kaip nurodoma nutarime, tai yra teisė atgaminti kūrinį, perduoti originalą ar jo kopijas, viešai rodyti, skelbti kūrinį, įskaitant jo padarymą viešai prieinamu kompiuterių tinklais ir t. t.

Autorinės A. Smetonos paminklo teisės įvertintos 5 tūkst. eurų.

Ministrų kabinetas gegužę yra perdavęs Palangos savivaldybei patį paminklą. Palanga pasiūlė statyti monumentą šiame mieste, kai jo atsisakė Vilniaus miesto savivaldybė.

Palanga pasiūlė statyti monumentą šiame mieste, kai jo atsisakė Vilniaus miesto savivaldybė.

Dar buvusios Vyriausybės skelbtą paminklo A. Smetonai konkursą pernai spalį laimėjo projektas „622522“. Jo autoriai Gediminas Antanas Sakalis, Kazys Venclovas, Indrė Rakauskaitė siūlė erdvėje Gedimino prospekte, šalia Vyriausybės, pastatyti knygos atvartą arba atvirlaiškį su prezidento portretu vaizduojančią skulptūrą.

Darbus tikėtasi pradėti šiemet, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė, iš pradžių dalyvavusi procese, balandžio pradžioje priėmė rezoliuciją prašydama Vyriausybę stabdyti konkursą ir pateikti galimas naujas vietas paminklui. Sprendimas motyvuojamas, kad savivaldybės atstovai nebuvo įtraukti į Kultūros ministerijos organizuoto projekto konkurso komisijos sudėtį, o projektams pateikti skirta per mažai laiko.

Paminklo projektui įgyvendinti Vyriausybė šiemet buvo numačiusi skirti 250 tūkst. eurų. 

Balandžio viduryje Kultūros ministerija pranešė, kad neorganizuos naujo konkurso A. Smetonos paminklui.

A. Smetona Lietuvos prezidento pareigas ėjo 1919–1920 ir 1926–1940 metais. Jis žuvo 1944 metais, kilus gaisrui namuose Jungtinėse Valstijose.

Lietuviai pripažįsta A. Smetonos nuopelnus dėl atkurto Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo tarpukariu, valstybės pažangos tuo metu, tačiau kartais prieštaringų vertinimų sulaukia jo atėjimas į valdžią perversmo būdu ir pasitraukimas iš Lietuvos sovietų okupacijos akivaizdoje.

The post Vyriausybė perdavė Palangai autorines A. Smetonos paminklo teises appeared first on LAIKMETIS.

Išeivijos susiskaldymas

VDU Lietuvių išeivijos instituto mokslininkas J. Skirius pasakoja, kad JAV lietuvius tautininkus labai skaudino išeivijos socialistų ignoravimas Lietuvos prezidento ir katalikų srovės laviravimas. „JAV lietuvių katalikų vadovai, siekdami išsaugoti srovių politinį bendradarbiavimą Lietuvos gelbėjimo taryboje (vėliau – Amerikos lietuvių taryba), leido katalikų veikėjams asmeniškai, bet ne organizacijos vardu, dalyvauti A. Smetonos sutikimuose ir rengiamuose banketuose. Tačiau tai neišsaugojo išeivijos vienybės – tautinė srovė atskilo nuo bendro veikimo, pasitraukė iš Lietuvai gelbėti tarybos ir 1941 m. birželio 7-8 dienomis įkūrė savo atskirą politinę organizaciją – Lietuvai vaduoti sąjungą“, – teigia J. Skirius. 

A. Smetonos neoficialūs susitikimai su JAV valstybės sekretoriumi ir JAV prezidentu Franklinu D. Ruzveltu Vašingtone pakėlė A. Smetonos prestižą lietuvių išeivijos tarpe, dar kartą plačiai šį įvykį išgarsino amerikiečių spauda. „Tačiau JAV valdžia nuosekliai laikėsi pozicijos, kad Lietuvos prezidentas į JAV atvyko neoficialiai, kaip svečias be teisės dalyvauti tarpvalstybinėje politikoje. Jo veiklą apibrėžė kaip propagandisto, aiškinant lietuvių išeivijai ir JAV visuomenei apie sunkius karo padarinius mažoms Europos tautoms“, – aiškina mokslininkas.

Pasak prof. J. Skiriaus, Lietuvos diplomatinė tarnyba JAV (ypač pasiuntinys P. Žadeikis) stengėsi, kad A. Smetona nušviestų Lietuvos valstybingumo praradimo padarinius ir siekius atgauti nepriklausomybę. Atidžiai sekė, kad prezidentas neįsiveltų į JAV lietuvių politinių srovių sudėtingus santykius. Bet vėliau pasiuntinys P. Žadeikis labiau linko nepalaikyti jo rodomų pastangų: JAV lietuvių tautininkų vardu, su kalbomis važinėti po lietuvių kolonijas, renkant aukas Lietuvos laisvinimo reikalams. „Rekomenduodavo sėdėti namuose, niekur nevažiuoti, nes kitaip tai gali „pakenkti reikalui“, t.y. pirmiausia ardyti JAV lietuvių sunkiai sukurtą vienybę. Tuo labiau, kad ir pats A. Smetona žadėjo nesikišti į išeivijos vidaus gyvenimą. Tokią pasiuntinio poziciją A. Smetonos atžvilgiu apsprendė sustiprėję JAV lietuvių tautininkų prieštaravimai su JAV lietuvių katalikų ir socialistų vadais“, – tikina VDU mokslininkas.

Save išreikšdavo rašydamas

„Atvykus A. Smetonai aiškėjo, kad jis čia Amerikoje negali veikti, kaip Lietuvos prezidentas, o visoks kitas jo veikimas priklausė: a) nuo aplinkybių, kurių iš anksto nebuvo galima numatyti ir b) nuo A. Smetonos statuso, kurį buvo galima įvairiai interpretuoti ir pagal tą interpretaciją nustatinėti jo veikimo ribas“, – teigia prof. J. Skirius ir priduria, kad atvykęs į JAV A. Smetona atnaujino senąsias pažintis, užmezgė naujų, daug kur buvo kviečiamas kalbėti (tai liudija spaudos iškarpos, saugomos Lietuvos atstovybių JAV archyvuose).

Išeivijos veikėjai, ypač tautinės pakraipos, stengėsi nors šiek tiek A. Smetonai pradžioje padėti – samdė viešbučius, kvietė pas save trumpam apsistoti, kviesdavo pietums ar vakarienei, siūlydavo savo transporto paslaugas. Pasiuntiniui P. Žadeikiui pavyko iš „atšaldytų“ Lietuvos pinigų JAV bankuose (maždaug du milijonai dolerių) gauti ir A. Smetonai kasmėnesinę 800 dolerių pašalpą, kuri garantavo stabilesnį pragyvenimą ne tik jam, bet ir jo artimiesiems.

Prof. J. Skirius pasakoja, kad nemažai laiko A. Smetona praleido skaitydamas JAV lietuvių spaudą, rašydamas laiškus Lietuvos diplomatams, organizacijų vadovams, JAV valdžios atstovams ir šiaip įvairiems veikėjams Lietuvos laisvinimo klausimais, asmeniniais reikalais. „Žinomi keli šimtai jo laiškų, o dar kiek nesurasta ir nepaskelbta. Pats rašė savo kalbas, pasisakymus per radiją, straipsnius spaudai. Šioje srityje išliko iki pat mirties darbingas ir paliko įspūdingą savo kiekiu rašytinį palikimą“, – tikina mokslininkas ir priduria, kad prezidentas bandė gauti nuolatinį mokamą darbą, nes manė galįs dirbti redaktoriumi, publicistu ar lektoriumi. Buvo kviečiamas dalyvauti ir įvairiose renginiuose, bet mažai kur dalyvavo. „Tam įtakos turėjo ir Smetonų šeimos sunki ekonominė situacija, nes draugams skundėsi, jog kelionės traukiniais brangiai kainuoja. Be to, A. Smetona stengėsi mažiau rodytis viešumoje, bijodamas galimo pasikėsinimo iš nepritarėjų pusės“, – istorinius faktus atskleidžia profesorius.

Kodėl A. Smetona atidūrė FTB akiratyje?

„Tautininkų vadovai stengėsi, kad A. Smetona taptų visos išeivijos vadovu ir simbolizuotų tam tikrą vadovybę, kurios klausytų visos ideologinės grupės. Bet tai liko tik svajonėmis. Nors jo politinė įtaka, kaip nurodo A. Merkelis, ir nebuvo jau tokia didelė, kaip jo populiarumas ir veiklumas, tačiau savo priešams, kurių jis turėjo, kėlė nerimo ir baimės. Mat ne paslaptis, kad JAV lietuvių ideologinės srovės konkuravo ir dėl įtakos lietuvių išeivių visuomenei. Todėl katalikų ir socialistų vadovai bijojo prarasti dalį savo rėmėjų, kuriuos gali nuo jų atitraukti A. Smetona, palaikomas JAV lietuvių tautininkų“, –atskleidžia mokslininkas ir papildo, kad daugumoje lietuvių ir kai kurioje amerikiečių (ypač komunistinėje) spaudoje įvairiais sumetimais buvo nuolat skleidžiama įvairi nepalanki informacija prieš jį.

Išskirtinis jo statusas Amerikoje bei prasidėjęs karas tarp Vokietijos ir TSRS, sudarė sąlygas jį, kaip tariamai provokiškų pažiūrų, skųsti JAV valdžios institucijoms (FTB). „Pats A. Smetona 1943 m. aiškiai įvardijo, kad JAV valdžiai jį skundžia „trejybė”, t.y. katalikai, socialistai ir komunistai. JAV Federalinis tyrimų biuras net bandė A. Smetoną įtraukti į taip vadinamų an agent of a foreign (užsienio šalių agentas) sąrašą. Tai lietė ne tik jo asmenį, bet ir Lietuvos laisvinimą ir tuos JAV lietuvius, kurie buvo atvirai antisovietiškai nusiteikę. Neužmirškime, kad JAV ir TSRS kare buvo sąjungininkės. FTB darbuotojai reikalavo iš A. Smetonos pateikti visas savo kalbas pasakytas Amerikoje, išverstas į anglų kalbą. Tokia padėtis  ribojo jo visuomeniškumą, atėmė nemažai laiko“, – konstatuoja VDU Išeivijos instituto mokslininkas.

A. Smetonos mirtis kelia pagrįstų abejonių

Paskutinius savo gyvenimo metus Smetonos praleido Klivlende, dviaukščio namo palėpėje. „Įsitraukęs į intensyvią korespondenciją ir kitokio pobūdžio rašymą A. Smetona visai neatkreipė dėmesio, kad namo, kuriame gyvena, šildymo sistema dirba blogai ir darosi pavojinga. Sausio 9 d. ryte įvyko name gaisras, kurio metu ir žuvo paskutinis Lietuvos Respublikos prezidentas. Jo mirtis stipriai sujudino išeiviją. Buvo kalbų, kad tai paslaptinga mirtis, bet niekas negalėjo patvirtinti, kad gaisras neatsitiktinis. Spaudoje praktiškai tuo klausimu polemika neišsivystė“, – pasakoja J. Skirius.

Jo mirtis stipriai sujudino išeiviją. Buvo kalbų, kad tai paslaptinga mirtis, bet niekas negalėjo patvirtinti, kad gaisras neatsitiktinis. Spaudoje praktiškai tuo klausimu polemika neišsivystė

Visgi, įdomus sutapimas – JAV lietuviai tautininkai 1944 m. vasario 5-6 dienomis Niujorke rengė Amerikos lietuvių seimą, į kurį, kaip seimo garbės pirmininką, pakvietė prezidentą A. Smetoną. „Jis turėjo pasakyti pagrindinę kalbą, iškelti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimą. Tokiu būdu buvo bandoma sustiprinti būsimo seimo prestižą išeivijos akyse ir sukviesti kuo daugiau delegatų. Seimo tikslas – parengti JAV lietuvių veiklos programą kovai už Lietuvos laisvę, nes 1943 m. antroje pusėje ir 1944 m. labai sparčiai keitėsi padėtis Rytų fronte, vyko Raudonosios armijos puolimas ir artėjo Lietuvos antroji bolševikinė okupacija.  JAV lietuviai tautininkai, kritikuodami Amerikos lietuvių tarybos vadovybę už neveiklumą (kaip atrodė tautininkams), pasisakė, kad reikia pasirengti Lietuvos laisvinimui naujomis sąlygomis, glaudžiau bendraujant su JAV valdžia ir nieko nelaukiant pradėti veikti. Tokia tautininkų iniciatyva labai nepatiko ALT‘os vadovybei, kuri nepritarė seimo sušaukimui, aiškindami, kad tautininkų nepalaiko didžiosios JAV lietuvių organizacijos (katalikų ir socialistų) ir jie negali kalbėti visų JAV lietuvių vardu.“, – pasakoja VDU profesorius.

Pasak J. Skiriaus, didelis sutapimas, kad likus nepilnam mėnesiui įvyko tragedija – žūva prezidentas A. Smetona. „Kyla pačios įvairiausios mintys. O gal gaisras name, kur gyveno A. Smetona, kilo neatsitiktinai?!“, –  kvestionuoja mokslininkas. Pasak jo, yra informacijos, kad prie namo padegimo yra prisidėjęs Povilas Rotomskis, komunistas, 1942-1944 metais dirbęs TSRS konsulate Niujorke. „Po gaisro 1944 m. jis grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Lietuvos TSR užsienio reikalų liaudies komisaru. Kyla klausimas: Už kokius nuopelnus taip P. Rotomskis buvo paaukštintas?“, – kelia klausimus J. Skirius ir čia pat atskleidžia, kad didelė tikimybė, kad prie A. Smetonos mirtis – sovietų darbas.

„Jeigu Stalino parankiniai 1940 m. sugebėjo prieiti ir nužudyti gerai saugomą stalinizmo kritiką Levą Trockį-Bronšteiną Meksikoje, tai nepalyginamai mažiau vargo (pasiruošiant ir įvykdant) teko atlikti  likviduojant Lietuvos prezidentą. Gal kada nors slaptieji bolševikų archyvai atskleis tą tiesą? Reikia manyti, kad sovietų vykdytojai (jeigu tai jie) gerai įvertino tuo metu susiklosčiusią padėtį tarp JAV lietuvių – susipriešinimą, kurio viena priežastis ir buvo prezidentas A. Smetona. Jie galėjo savo planuose numatyti, kad kaltę už padegimą A. Smetonos gerbėjai  suvers prezidento kritikams iš tų pačių JAV lietuvių tarpo. Tačiau tokių nuotaikų nepastebime ne tik to meto spaudoje, JAV lietuvių pasisakymuose, bet ir mokslininkų darbuose“, – konstatuoja VDU profesorius.

A. Smetona buvo pašarvotas sausio 13 d. Šv. Jono katedroje Klivlende. Vietos vyskupas asmeniškai aukojo Šv. Mišias. Prezidentas buvo palaidotas Kalvarijos kapinėse, kiek vėliau jo palaikai perkelti į Nolvudo (Knollwood) mauzoliejų, į paskirtą kriptą 437-D, tikintis juos perkelti į Lietuvą, kai ji taps laisva. Deja, iki šiol prezidento palaikai ilsisi ne gimtojoje žemėje. Kiek yra žinoma, bandoma tartis su A. Smetonos palikuonimis ir artimaisiais, bet kol kas rezultatų nėra.

The post Prezidento A. Smetonos tragiškas gyvenimas JAV 1941-1944 metais appeared first on LAIKMETIS.