„Dabartinė situacija rodo, kiek yra beviltiška dabartinė valdančioji dauguma, nes iš politinės pensijos pakviečia žmogų, kad jis gelbėtų situaciją, – Žinių radijui penktadienį sakė politikas. – Lietuva turėtų rasti jaunesnį ir potencialesnį kandidatą. Mes žinome, kas yra Kubilius, kaip jis valdė Lietuvą krizės metais.“

„Žmonės gal užmiršta, bet politikai turi neužmiršti, turi prisiminti, ką darė vienas ar kitas Vyriausybės vadovas“, – pridūrė jis.

Prezidentas Gitanas Nausėda ketvirtadienį pasirašė dekretą, kuriuo pritarė buvusio Lietuvos premjero kandidatūros siūlymui į Komisijos narius. 

Tam dar turės pritarti Seimas. Vis tik valdančioji dauguma žada vieningai palaikyti A. Kubilių.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas teigė, kad toks sprendimas jį nuvilia.

Opoziciniai socialdemokratai, „valstiečiai“, Lietuvos regionų partijos frakcija Seime teigė A. Kubiliaus kandidatūros nepalaikysiantys.

„Šnekant apie EK darbą, mes galėjome rasti jaunesnį politiką. Ir jei Seimas nesugebėtų patvirtinti šito politiko, tokiu atveju mes turėsime už poros mėnesių rinkimus ir nauja dauguma tikrai ras jaunesnį“, – kalbėjo R. Karbauskis.

A. Kubiliaus kandidatūra į EK teikiama prieš tai G. Nausėdai atmetus konservatorių lyderio, užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio kandidatūrą.

Nuo 2019-ųjų Europos Parlamente (EP) dirbantis A. Kubilius šiemet į jį buvo perrinktas antrai kadencijai. Politikas aktyviai pasisako už glaudesnius Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės šalių ryšius, gausesnę paramą Rusijos užpultai Ukrainai ir griežtesnę laikyseną Kremliaus atžvilgiu.

Lietuvos kandidatą į Komisiją oficialiai siūlo Vyriausybė, jai turi pritarti šalies vadovas ir Seimas. Kandidatui taip pat reikia sulaukti EK pirmininkės ir EP pritarimo.

The post R. Karbauskis apie kandidato į EK pasirinkimą: dabartinė valdančioji dauguma - beviltiška appeared first on LAIKMETIS.

„Laisvės frakcijos parlamente atstovai palaikys A. Kubiliaus kandidatūrą į Europos komisarus, jei ši būtų teikiama Seimui balsuoti“, – teigiama partijos išplatintame pranešime.

„Pastaruoju metu diskusijose dėl Lietuvos atstovo Europos Komisijoje (EK) buvo pernelyg daug dėmesio konkrečioms asmenybėms. Turime susigrąžinti prarastą laiką ir patvirtinę kandidatą susikoncentruoti į valstybės interesų gynimą siekiant užsitikrinti kuo reikšmingesnes būsimojo komisaro atsakomybes“, – frakcijos sprendimą komentavo jos seniūnas Vytautas Mitalas.  

Parlamento Laisvės frakcija su europarlamentaru susitiko antradienį. Jo metu „laisviečiai“ sako akcentavę būtinybę produktyviai išnaudoti likusį derybų su EK vadove laiką tam, kad Lietuvai pavyktų užsitikrinti kuo reikšmingesnį portfelį tose srityse, kurios aktualios stiprinant Lietuvos konkurencingumą arba išnaudojant unikalią patirtį saugumo, Rytų politikos klausimais.  

„A. Kubiliaus sukaupta ilgametė politinė patirtis ir autoritetas, iniciatyvos dėl Ukrainos atstatymo, tarptautinių ryšių tinklas gali būti išnaudoti tiek stiprinant Europos gynybinę sąjungą, kurį įgalintų, pavyzdžiui, bendrus oro gynybos projektų pirkimus, tiek paspartinant Ukrainos ir Moldovos narystę Europos Sąjungoje. Visa tai prisidėtų prie bendrijos, o taip pat Lietuvos saugumo siekiant su tuo susijusio portfelio“, – sako V. Mitalas.

Anot jo, Lietuva taip pat turėtų aktyviai pretenduoti į portfelius, susijus su konkurencingumo, skaitmenizacijos, energetinės nepriklausomybės užtikrinimo darbotvarke.  

Kandidatūrai pritarė ir antradienio vakarą posėdžiavusios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų bei Liberalų sąjūdžio Seimo frakcijos.

Savo ruožtu opoziciniai socialdemokratai, „valstiečiai“, Lietuvos regionų partijos frakcija Seime teigė A. Kubiliaus kandidatūros nepalaikysiantys.

Ekspremjero pavardė pradėta svarstyti, kai prezidentas Gitanas Nausėda nepalaikė konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio kandidatūros.

Šalies vadovas A. Kubilių vadino aktyviu ir nuosekliu politiku, o iš kovos dėl šio posto pasitraukusį užsienio reikalų ministrą – siauro profilio varžovu.

Lietuvos kandidatą į EK oficialiai siūlo Vyriausybė, jai turi pritarti šalies vadovas ir Seimas, tačiau dar nėra aišku kada parlamentas galėtų balsuoti dėl šios kandidatūros.

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen yra teigusi, jog galimas variantas, kad parlamentarai rinksis į neeilinė sesiją, tačiau, jo teigimu, balsavimas galėtų vykti ir prasidėjus Seimo rudens sesijai, rugsėjo 10 dieną.

Pats A. Kubilius savo kandidatūrą vertina atsargiai ir teigia, jog prioritetu laikytų portfelį, kuriame Lietuva turi išskirtinės patirties. Vienas iš tokių – plėtros.

Nuo 2019-ųjų Europos Parlamente (EP) dirbantis A. Kubilius šiemet į jį buvo perrinktas antrai kadencijai. Politikas aktyviai pasisako už glaudesnius Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės šalių ryšius, gausesnę paramą Rusijos užpultai Ukrainai ir griežtesnę laikyseną Kremliaus atžvilgiu.

Po vasaros pertraukos Briuselyje numatyti kandidatų klausymai atitinkamos srities EP komitetuose.

Tuomet EP plenarinėje sesijoje bus balsuojama dėl visos Komisijos sudėties patvirtinimo.

The post „Laisviečiai“ taip pat reiškia palaikymą A. Kubiliui appeared first on LAIKMETIS.

A. Kubiliaus kandidatūrą valdančiosios koalicijos partneriams pirmadienį pasiūlė premjerė Ingrida Šimonytė.

Pasak jos, ši kandidatūra suderinta su prezidentu Gitanu Nausėda. Šalies vadovo patarėjas Frederikas Jansonas pirmadienį BNS sakė, kad prezidentas A. Kubiliaus kandidatūrai pritaria. 

Po šio pristatymo BNS kalbintas politikas pažymėjo, jog „neperšokęs griovio, nenorėtų sakyti „op“ bei atkreipė dėmesį, kad dar laukia daug procedūrų tiek Lietuvoje, tiek Europos institucijose.

„Nenoriu užbėgti už akių, bet, galiu pasakyti, kad (...) mano prioritetas būtų, jog Lietuva pretenduotų į tokias pozicijas, kuriose Lietuva turi, tam tikra prasme, išskirtinės ir unikalios patirties, ir, be abejo, ta unikali patirtis yra susijusi su (...) Europos Rytų regionu“, – kalbėjo europarlamentaras.

Jis taip pat nurodė tris svarbiausius, jo nuomone, naujos EK prioritetus.

„Tai – Ukrainos pergalė, Europos Sąjungos plėtra ir to sąlygota atsiverianti galimybė transformacijoje tiek Rusijoje, tiek Baltarusijoje“, – sakė A. Kubilius.

A. Kubiliaus kandidatūra į EK pradėta svarstyti, kai prezidentas G. Nausėda atmetė konservatorių lyderio, užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio kandidatūrą į šias pareigas, jis sietas su plėtros eurokomisaro portfeliu.

Europarlamentaras neatmetė, kad Lietuva galėtų siekti plėtros komisaro portfelio.

„Žinot, aš tikrai negaliu sakyti. Tai – vienas iš faktorių. Vienas iš motyvų, kurį tikrai, aš manau, ne tik aš pats, bet ir Lietuvos lyderiai, tiek prezidentas, tiek premjerė, tiek užsienio reikalų ministras turbūt naudos kalbantis su Europos Komisijos prezidente, bendrai su Europos Sąjungos vadovybe“, –  BNS sakė A. Kubilius, paklaustas, ar jo šalies minėta patirtis gali būti motyvas konservatorių skirti į plėtros komisaro poziciją.

Dalis politikų yra teigę, kad minėtą poziciją Lietuvai gauti gali būti sunku, nes buvusi Estijos ministrė pirmininkė Kaja Kallas (Kaja Kalas) pretenduoja tapti Europos Sąjungos užsienio politikos vadove, o dviejų su užsienio politika susijusių portfelių suteikimas Baltijos šalims – sunkiai tikėtinas.

Pasak A. Kubiliaus, šiuo klausimu gali būti išsakoma įvairių argumentų, tačiau, jo teigimu, Europos Parlamente daugiausiai narių turinti Europos liaudies partija „norėtų turbūt turėti balsą saugumo, užsienio politikos reikalais, paramos Ukrainai klausimais“.

Kol kas konservatorių partneriai valdančiojoje koalicijoje nėra patvirtinę, jog palaikys A. Kubiliaus kandidatūrą. Savo ruožtu opoziciniai socialdemokratai, Lietuvos regionų partijos frakcija Seime yra pabrėžę, jog balsuos prieš.

Lietuvos kandidatą į EK siūlo Vyriausybė, jai turi pritarti prezidentas ir Seimas.

A. Kubiliaus teigimu, konkrečių susitikimų dar nėra suplanuota.

„Premjerė mane praėjusią savaitę pagavo ant dviračio gražiose Estijos pakrantėse. Tai aš jau nulipau nuo jo ir esu Vilniuje, bet tik pirmą dieną. Matysime, tarsimės su premjere, nežinau kaip prezidentas, Seimo frakcijos norės susitikti“, – kalbėjo jis.

Nuo 2019-ųjų Europos Parlamente dirbantis A. Kubilius šiemet į jį buvo perrinktas antrai kadencijai. Politikas aktyviai pasisako už glaudesnius Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės šalių ryšius, gausesnę paramą Rusijos užpultai Ukrainai ir griežtesnę laikyseną Kremliaus atžvilgiu.

The post A. Kubilius: neperšokęs griovio, nenorėčiau sakyti „op“ appeared first on LAIKMETIS.

„Ponas Kubilius, aš turiu pripažinti, yra tikrai labai aktyvus, nuoseklus, tvirtindamas, kad turime suteikti daugiau galimybių Rytų partnerystės šalims ir kad turime išsikelti ambicingus tikslus, kad Rytų partnerystės šalys, pirmiausia, šiuo atveju kalbu apie Ukrainą ir Moldovą, kaip galima greičiau taptų Europos Sąjungos narėmis“, – antradienį Žinių radijui sakė šalies vadovas.

„Tai visiškai sutampa su mano tikslais“, – teigė prezidentas.

Konservatoriai kurį laiką į Europos Komisiją siekė deleguoti G. Landsbergį, tačiau tam pasipriešino šalies vadovas. Dėl to nuspręsta siūlyti A. Kubiliaus kandidatūrą.

Pats A. Kubilius savo kandidatūrą vertina atsargiai ir teigia, jog prioritetu laikytų portfelį, kuriame Lietuva turi išskirtinės patirties. Vienas iš tokių – plėtros.

Anot prezidento, Lietuva turėtų orientuotis į patrauklius, įdomius ir daug galimybių suteikiančius portfelius EK.

„Tokių mes matome ypatingai ekonominėje srityje“, – sakė G. Nausėda.

Kol kas konservatorių partneriai valdančiojoje koalicijoje nėra patvirtinę, jog palaikys A. Kubiliaus kandidatūrą. Savo ruožtu opoziciniai socialdemokratai, Lietuvos regionų partijos frakcija Seime teigė balsuosiantys prieš.

Nuo 2019-ųjų Europos Parlamente dirbantis A. Kubilius šiemet į jį buvo perrinktas antrai kadencijai. Politikas aktyviai pasisako už glaudesnius Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės šalių ryšius, gausesnę paramą Rusijos užpultai Ukrainai ir griežtesnę laikyseną Kremliaus atžvilgiu.

G. Landsbergį vadina siauro profilio kandidatu

Tuo metu iš kovos dėl eurokomisaro posto pasitraukusį G. Landsbergį šalies vadovas vadino siauro profilio kandidatu.

„Manau, kad Gabrieliaus Landsbergio kandidatūra pirmiausia buvo mažiau pranaši ta prasme, kad žmogus domisi išimtinai užsienio politika ir nors kaip partijos vadovas turėjo skirti gerokai daugiau dėmesio ir ekonominiams, socialiniams klausimams, deja, nebuvo pastebėtas pernelyg besidomintis šiais klausimais ir šitomis veiklos sritimis, todėl tapo toks siauro profilio, sakyčiau, kandidatas“, – sakė prezidentas.

„Antras dalykas – man tikrai būtų nesmagu, jeigu ištikus kokiai nors vidinei krizei Europos Komisijoje skambintų į Lietuvą ir klaustų, kur pradingo Gabrielius Landsbergis?“ – pridūrė G. Nausėda.

Anot šalies vadovo, pokalbiuose su premjere Ingrida Šimonyte dėl kandidatų į eurokomisarus buvo aptartos šešios,septynios pavardės, tačiau vėliau šie asmenys kandidatuoti atsisakė.

„Manau, kad dėl tos priežasties, jog netaptų kliūtimi partijos pirmininkui (G. Landsbergiui – BNS) siekti šito posto“, – teigė G. Nausėda.

„Nėra čia jokio kerštingumo“

Prezidentas atmetė oponentų kritiką, jog G. Landsbergio kandidatūros jis nepalaikė dėl prastų tarpusavio santykių.

„Nėra čia jokio kerštingumo, puikiai suprantu, kad esu politiniame lauke, kuriame turiu vadovautis tam tikromis realijomis“, – sakė šalies vadovas.

Viešojoje erdvėje kilus diskusijoms dėl G. Landsbergio sutuoktinės įsigytos vilos Graikijoje, G. Nausėda kalbėjo manantis, jog ministras iš karto viską turėjo deklaruoti.

„Aš esu įsitikinęs, kad šitaip politikas neturėtų elgtis. Ir jeigu jis įsigijo vienokį ar kitokį nekilnojamąjį turtą, tai nereikėtų puse lūpų apie jį kalbėti“, – kalbėjo jis.

„Bet tai nebuvo padaryta ir kadangi tai kartojosi jau ne vieną kartą, tai tikrai tampa savotiška tendencija arba būdo bruožu, kuris yra būdingas šitam politikui, ir aš tokiam būdo bruožui pritarti negaliu ir manau, kad tai buvo viena iš tų charakterio savybių, kurios nulėmė ir šitą sprendimą“, – sakė prezidentas.

Prieš kelias savaites laikraštis „Lietuvos rytas“ pranešė, kad užsienio reikalų ministro sutuoktinė Austėja Landsbergienė 2022 metų vasarį Eginos saloje, esančioje 27 kilometrus nuo Atėnų, įsigijo nekilnojamojo turto.

Seimo opozicijai klausimų sukėlė vilos pirkimas būtent 2022 metų pradžioje, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą ir būta nuogąstavimų dėl grėsmės Lietuvai.

Pats G. Landsbergis sako, kad jo šeima nekilnojamojo turto žvalgytis ėmėsi dar gerokai prieš Kremliaus invaziją – 2020 metais, o įvairios politikų insinuacijos šiuo klausimu peržengia privatumo ribas.

The post Prezidentas G. Landsbergį įvardino kaip siauro profilio kandidatą į eurokomisarus, gyrė A. Kubilių appeared first on LAIKMETIS.

Pirminiai Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenys rodo, kad šiuos mandatus pasidalijo aštuonios politinės jėgos.

Andrius Kubilius. Ilgametis fiziko išsilavinimą turintis politikas 2008–2012 metais buvo ministru pirmininku ir vedė Lietuvą iš ekonominės ir finansų krizės. 67-erių konservatorius Seimo nariu buvo renkamas nuo 1992 metų, o 2019 metais pirmą kartą tapo Europos Parlamento nariu.

Rasa Juknevičienė. Ši politikė dirbo krašto apsaugos ministre Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje ir taip pat dirba europarlamentare nuo 2019 metų. 66-erių politikos veteranė konservatorė yra ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signatarė.

Paulius Saudargas. Šis 45-erių politikas yra vienas vadinamojo krikdemiškojo konservatorių sparno lyderių, tad buvo vidinė opozicija liberalesnei partijos vadovybei. Jis į dabartinės kadencijos Seimą išrinktas kaip vienmandatininkas – tai reiškia, kad išvykus dirbti į Europos Parlamentą konservatoriai Lietuvos parlamente neteks vieno frakcijos nario. Tai dar labiau apsunkins balsų skaičiavimą valdančiojoje koalicijoje, ir taip balansuojančioje ties daugumos Seime riba.

Vilija Blinkevičiūtė. Lietuvių pamėgta dar nuo darbo socialinės apsaugos ir darbo ministre šio amžiaus pradžioje, politikė sugrąžino socdemus į partijų reitingų viršūnę. Dabar Lietuvos socialdemokratų partija yra favoritė laimėti Seimo rinkimus šiemet spalį, tačiau intriga, ar 64-erių V. Blinkevičiūtė nutars kandidatuoti į Seimą ir galbūt dirbti premjere, ar likti Briuselyje, tebeišlieka. Europos Parlamento nare ji renkama nuo 2009 metų.

Vytenis Povilas Andriukaitis. Socialdemokratų rinkimų sąraše jis buvo ketvirtas, tačiau rinkėjai jį pakėlė į antrą vietą. Pastaraisiais metais jis politinių pareigų nėjo, 2014 – 2019 metais dirbo už sveikatą ir maisto saugą atsakingu Europos Komisijos nariu, dar anksčiau buvo sveikatos apsaugos ministru. 72 metų politikas yra Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signataras.

Aurelijus Veryga. Šis politikas Lietuvoje išgarsėjo, kai dirbdamas sveikatos apsaugos ministru 2016–2020 metais lyderiavo „valstiečių“ užmojams griežtinti alkoholio kontrolės politiką. Jis taip pat buvo vienas labiausiai matomų politikų koronaviruso pandemijos pradžioje. 47-erių A. Veryga tapo „valstiečių“ sąrašo Europos Parlamento rinkimuose lyderiu, kai sutiko atsiimti savo kandidatūrą prezidento rinkimuose, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai parėmus advokatą Igną Vėgėlę.

Dainius Žalimas. Jis liko penktas iš aštuonių kandidatų gegužę vykusiuose prezidento rinkimuose, tačiau jau tada prognozuota, kad Europos Parlamento rinkimuose Laisvės partija pasirodys geriau. 51-erių D. Žalimas šiuo metu yra Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dekanas, o 2014–2021 buvo Konstitucinio Teismo pirmininku.

Virginijus Sinkevičius. Su Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ išrinktas V. Sinkevičius pastaruosius penkerius metus dirbo Europos Komisijos nariu, atsakingu už aplinką, vandenynus ir žuvininkystę. Būsimasis jauniausias europarlamentaras iš Lietuvos – 33 metų – politikas taip pat yra dirbęs Lietuvos ekonomikos ir inovacijų ministru.

Waldemaras Tomaszewskis. Jis į Europos Parlamentą renkamas nuo 2009 metų ir buvo perrinktas vėl, nepaisant abejonių Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos galimybėmis pasiekti didesnių pergalių. Ši partija neperlipo patekimo į Seimą kartelės 2020 metais, o 2023 metais pralaimėjo Vilniaus rajono mero rinkimus. Rinkimų dieną Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos pirmininkas 59-erių W. Tomaszewskis dėvėjo marškinėlius su užrašu „Atsakykime į Dievo meilę“.

Petras Gražulis. Jam tai buvo vienintelė galimybė gauti politines pareigas, nes 65-erių P. Gražulis pernai per apkaltą pašalintas iš Seimo. Apkalta jam suorganizuota dėl balsavimo už kitą Seimo narį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) taip pat pernai patvirtino galutinį apkaltinamąjį nuosprendį politiko atžvilgiu vadinamojoje šaldytos produkcijos gamintojos „Judex“ byloje. Jis taip pat yra teisiamas dėl neapykantos kurstymo, nes 2022 metais Seime koneveikė LGBTIQ bendruomenę.

Petras Auštrevičius. Jis Lietuvos nepriklausomybės pradžioje dirbo diplomatu, vėliau buvo Vyriausybės kancleriu, o 2001–2004 metais – vyriausiuoju derybininku derantis dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. Į Europos Parlamentą 61-erių Liberalų sąjūdžio atstovas renkamas nuo 2014 metų.

The post Rinkimų rezultatai: ką lietuviai siųs į Europos Parlamentą appeared first on LAIKMETIS.

Taip buvo praėjusią savaitę, taip buvo 2022-ųjų rudenį ir dar kelis kartus metų bėgyje. Būtent 2022-ųjų rudenį šnektelėjom ilgėliau, kalbėjomės ir apie socialinę politiką, ministrės Monikos Navickienės vykdomas reformas, taip pat ir apie ruošiamas Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo pataisas. Pasidalinau savo nuogąstavimais ir kritika dėl šios rengiamos reformos. Tuomet išsiskiriant, Andrius tarstelėjo: ”Gerai, pakalbėsiu su Monika”. Nežinau ar kalbėjosi, o jei taip, tai ką sukalbėjo, nes susitikus praėjusią savaitę, kalbėti apie vadinamas Monikos reformas jau nebebuvo prasmės. 2022-12-20 Seime prastumtas “Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymas” sudarkė viską, net ir tai, kas pagal senąjį “Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą” daug metų funkcionavo pakankamai sėkmingai. Noriu priminti, kad prieš metus ši reforma buvo prastumta tik po trečio bandymo, užsiregistravus 72 Seimo nariams, 69 balsavus “Už”, 1 susilaikius. Pirmi du balsavimai buvo nesėkmingi, priimti pataisas pritrūkdavo balsų, nes reikia, kad balsavime dalyvautų bent 71 Seimo narys. Nežiūrint to, kad Seime net ir balsuojant trečią kartą neįgaliųjų socialinė reforma nesurinko daugumos balsų (69 iš 141) LR Prezidentas palaikė šias valdančiųjų pataisas ir jas pasirašė.

Tačiau A. Kubilių prisiminiau ne todėl, kad neseniai susitikome, o dėl jo komentaro 2018-10-10 apie “Tep lep” valdžią. Išties, negalima nesižavėti Andriaus politinėmis įžvalgomis ir politiniu toliaregiškumu, nes viskas, kas jo komentare rašyta prieš daugiau kaip penkerius metus, labai tinka ir dabartinei konservatorių valdžiai. Tuo galima įsitikinti, cituojant jo 2018 m. spalio mėn. 10 d. komentarą: “Kai maži anūkai kažką bando gero nuveikti virtuvėje ar su močiute darže, kartais jų darbus tenka pavadinti “tep lep”. Lietuviai žino, ką tai reiškia: pradėjo – nepabaigė; skubėdami kažkaip užbaigė, bet iš to tik chaosas išėjo; jeigu pabari dėl pridarytos netvarkos – tai supyksta … ir t. t., ir t. t. … Žymiai didesnė problema, kai apie šiandieninę valdžią gali pasakyti tik tiek, kad tai taip pat yra tik “tep lep” valdžia. Tiek vienu metu užgriuvusio valdžios sukurto chaoso, nepagalvotų tariamų reformų, prastumtų buldozeriu su visiškai neapskaičiuotomis pasekmėmis, pykčio ant visų, kurie tokį “tep lep” valdžios darbą teisingai kritikuoja – seniai nesu bematęs”.

Tekstas tikrai originalus, net ir anūkai į temą. Keisk ministerijų pavadinimus, ministrų pavardes ir, kaip byloja liaudies išmintis, vis vien “iš dainos žodžių neišmesi”. Andrius savo komentare nemini socialinės politikos, socialinių reformų, tačiau jame prie “Geriausių pavyzdžių…” įrašius Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją bei jos ministrę Moniką Navickienę, viskas labai tinka: “Tep lep” reforma – ministrė, kaip mažas vaikas puolė kažką daryti, pati nelabai suprasdama ką nori padaryti, dabar visur chaosas. Ir aišku – visi aplinkui kalti”. Kad viskas būtent taip, galima pasitikrinti ir įsitikinti, pasiklausius M. Navickienės atsakymų į Seimo narių klausimus “Vyriausybės valandos” metu Seimo plenarinuose posėdžiuose, diskusijų socialinių reformų tema Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto ar Seimo Neįgaliųjų teisių komisijos posėdžiuose.

Dabar dar kartą detaliai nagrinėti neįgaliųjų socialinės reformos keliamus pavojus jau nebėra prasmės, nes tuo – nuo 2024 m. sausio 1 d. įsigaliojančiu įstatymu, netrukus įsitikins patys neįgalieji ir jų aplinkos asmenys. O rimta problema taps ne tik ydingas “Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymas”, bet ir negebėjimas pasiruošti tai pačiai neįgaliesiems žalingai pertvarkai. Čia vėl belieka dar kartą pacituoti A. Kubilių: “skubėdami kažkaip užbaigė, bet iš to tik chaosas išėjo”. Chaosas garantuotas, kaip minimum, o su “kažkaip užbaigė” dar problematiškiau ir pabaigos nesimato, nors viskas prasideda nuo 2024-01-01. Nenoriu būti blogu pranašu, tačiau šios “tep lep” pertvarkos pavojai akivaizdūs jau dabar: didėsianti korupcijos rizika, savižudybių ir neapskaitytų mirčių skaičiaus augimas, o dėl prarastų (visų ar dalies) išmokų ir socialinių garantijų nukentės virš 70 000 žmonių su negalia, taip pat ir jų artimieji.

O kad poreforminė statistika atrodytų mažiau siaubinga, veiksmų neįgaliųjų skaičiaus mažinimui imtasi jau šiemet. Tą pastebi ne tik dirbantieji šioje srityje (nekalbu apie pačius jau nukentėjusius nuo ruošiamos pertvarkos neįgaliuosius), bet apie mažėjantį žmonių su negalia ir didėjantį bedarbių , turinčių negalią, skaičių konstatavo ir SADM atstovės prieš mėnesį vykusiame Seimo Neįgaliųjų teisių komisijos posėdyje. Tai, kad “tep lep” reformos nukreiptos prieš neįgaliuosius, patvirtina verslo užsakymu vykdytas socialinių įmonių naikinimas. Tame pačiame Seimo Neįgaliųjų teisių komisijos posėdyje konstatuota, jog per dešimt 2023 m. mėnesių (lyginant su 2022 m. pabaiga) dėl to atleista 29 procentai (1156 asmenys) dirbusių žmonių su negalia.

Apgailėtina, kad su tokia neįgaliuosius žlugdančia politika taikstėsi ir taikstosi (tylėjimas taip pat yra taikstymasis) arba net ją palaikė Prezidentas ir nemaža dalis Seimo narių. Politikams neužkliuvo ir pastaruoju metu žiniasklaidoje gausi reklama apie prasidėsiantį puikų neįgaliųjų gyvenimo etapą nuo kitų metų pradžios. Ir net ne dėl to, kad ji klaidina visuomenę, o dėl švaistomų lėšų, kurias būtų galima prasmingai panaudoti žmonių su negalia poreikiams. Juk tokia reklama brangiai kainuoja ir ji apmokama ne iš ministrės kišenės, o biudžeto lėšomis, t. y. mokesčių mokėtojų pinigais.

Žurnalo “Reitingai” vyr. redaktorius Gintaras Sarafinas prieš porą mėnesių išreiškė abejones dėl švietimo lėšų  naudojimo skaidrumo. Jo vertinimu tuos pinigus galima įsisavinti kaip ir kur nori – jokios atsakomybės. Gaila, kad niekas neatlieka analizės dėl socialinės srities biudžeto lėšų naudojimo skaidrumo. Jei G. Sarafino vertinimu, švietimo srityje “į šoną” nuklysta beveik pusė milijardo eurų, įvertinus tai, kad SADM disponuoja keliskart didesnėmis biudžeto lėšomis, galimybė “į šoną” nuklysti ženkliai didesnėms sumoms yra labai tikėtina. Juolab, kad girdime ir matome ne tik gausią reklamą reformoms, bet ir SADM vadovybės savireklamą, be to, kad būtų palaikoma ministerijos vadovybės politika daugkartinėmis šimtatūkstantinėmis sumomis remiamos eilė nevyriausybinių organizacijų, aišku, prisidengiant projektų vykdymu.

Politikams neužkliuvo ir pastaruoju metu žiniasklaidoje gausi reklama apie prasidėsiantį puikų neįgaliųjų gyvenimo etapą nuo kitų metų pradžios.

Prezidentūrai ar Seimo nariams susirinkti išsamią informaciją šia tema problemų neturėtų būti. Tereikia tik noro ir politinės valios. Ką Prezidentas ir politikai operatyviai pademonstravo dėl vaiko paėmimo. Tik labai keista, jog šįkart audringai reaguota į vaiko poėmį, o štai į vaikų žūtis sureaguota vangiai ar net išvis nereaguota. Lyg SADM vadovybė būtų “ne prie ko”. Ir net kuomet 2023-11-22 SADM išplatino “Pranešimą spaudai” po dar vienos dėl smurto užgesusios vaiko gyvybės su ministrės M. Navickienės “ašara prie akies” - “veriantis skausmas liudyti tokią blogio pergalę prieš žmogiškumą”, tinkamai politiniame lygmenyje nebuvo reaguota ir vertinta ministerijos veikla. Šio pranešimo pabaigoje rasime pastraipą, primenančią tarybinių laikų penkmečio planus: “2018 m. inicijuota vaiko teisių apsaugos sistemos petrvarka duoda rezultatą – kasmet pranešimų apie vaiko teisių pažeidimus daugėja, jei pirmaisiais po reformos metais jų buvo daugiau kaip 30 tūkst., 2022 šis skaičius pasiekė 45 tūkst., o šiemet, laukiama, perkopos 50 tūkst. atvejų”. Na ir kas? Smurtinių veiksmų prieš vaikus ir vaikų žūčių nemažėja. Keistai dabartinė ministrė giria buvusio ministro vykdytą nuo 2018-07-01 įsigaliojusio “Vaiko teisių apsaugos įstatymo” (visuomenėje vadinto Matuko vardu) vaiko teisių apsaugos pertvarką. Galbūt neatsitiktinai 2018 m. spalio 10 d. komentare socialinės politikos nekritikavo ir A. Kubilius. Tačiau, jei net po 5-6 metų skaičiai tik didėja, reiškia pertvarkos rezultatas yra prastas. Blogą rezultatą liudija ir konkretūs įvykiai.

Apskritai socialinei sričiai Lietuvos politikoje skiriama mažai dėmesio. Nebent tragiškų ir skandalingų įvykių metu. Ar dabartinis vaiko poėmis, kiti tragiški įvykiai plačiau atvers politikų akis į SADM vadovybės veiklą, ar po jų bus imtasi konkrečių politinių veiksmų, kontrolės? Abejoju, nes empatijos likimo nuskriaustiesiems labai pasigendu.

Tad belieka laukti, kaip ir ką į tai atsakys pati visuomenė.

The post Arvydas Akstinavičius. Andriau, Tu teisus! Arba „tep-lep” valdžia - 2 appeared first on LAIKMETIS.

Lietuvoje rekordinė infliacija, energetikos krizė. O valdžia, vietoje strategijų kūrimo ir skubių veiksmų, kurie padėtų žmonėms ir šalies pramonei išgyventi, tesugeba paleisti į darbą seną patefoną su užstrigusia propagandine plokštele.

Ši valdžia, atrodo, nenori, kad Lietuva pasigamintų reikiamą kiekį energijos pati ir kiek įmanoma greičiau. Kodėl? Valdžiai neapsimoka? Niekas nenubyrės? Ar kažkas neleidžia, nes reikia silpnos Lietuvos? 

Nors į Lietuvos energetikos sektorių investuoti milijardai, kažkodėl energetikos krizė skaudžiausiai smogė ne kam kitam, o Lietuvai. Kodėl? Kur nesueina galai? Konservatoriai nesileidžia į jokias diskusijas, jas baigia, joms net neprasidėjus, o keliančius klausimus tesugeba išvadinti „vatnikais“ ir Lietuvos priešais. Kodėl?

„Vatnikais“ išvadinti ir visi, kurie nenorėjo, kad Lietuvoje būtų statoma nauja atominė elektrinė. A. Kubilius nuolat dėl to kaltina mane. Šiandien labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje nėra objekto, kurį Putinas dabar grasintų susprogdinti ir visi Lietuvos žmonės taptų jo įkaitais. Akivaizdu, kad konservatorių kaltinimams tiktų abu variantai. Nėra- blogai, būtų- tie patys konservatoriai apsiputodami pasakotų, kokią grėsmę Visagino atominė elektrinė kelią nacionaliniam saugumui.

„Vatnikais“ išvadinti ir visi, kurie nenorėjo, kad Lietuvoje būtų statoma nauja atominė elektrinė. A. Kubilius nuolat dėl to kaltina mane.

Be to, vertinant, kaip viskas vyko prie konservatorių Lietuvoje su strateginiais objektais, nauja elektrinė nebūtų pastatyta iki šiol, nes ji būtų buvusi tik pretekstas plauti valstybės pinigus, būtų jau keliasdešimt kartų dirbtinai išbranginta ir tapusi amžina pinigų plovykla.

Valdžia bando sukurti „pakentėkime“ atmosferą, kaskart traukdami iš skrybėlės tą patį triušį. Tačiau prasiplovusiems akis nuo jų propagandos, tapo akivaizdu, kad gyvename kažkokioje kitokioje valstybėje, nei kitos ES valstybės. Karas Ukrainoje liečia visą Europą, tačiau kitos šalys ieško sprendimų ir juos randa. O ką veikia Lietuvos valdžia? Gėda...

Svarbu, kad žinotumėte, jog teismai nebaudžia ir nebaus politikų, kurie skleidžia šmeižtą, o teismui nurodo, jog tai tiesiog jų nuomonė.  Konservatoriai drabstosi purvais, kurie neturi nieko bendro su tikrove, o tu turi viešai teisintis, nes kreiptis į teismą prasmės nėra. Žinant, kokią įtaką valdžia turi žiniaskaidai, bandyti apsiginti nuo konservatorių šmeižto yra beveik neįmanoma. Taip naikinama valdžios kritikų reputacija. Šią situaciją labai gerai iliustruoja dabartinis puolimas prieš I.Vėgėlę.

Šiandieninė valstybės situacija ir tai, ką daro konservatoriai, man suteikia daugiau argumentų manyti, kad konservatoriai elgiasi taip, kaip patiktų Putinui, priešingai nei teigia A.Kubilius. Nes niekas kitas nėra suinteresuotas Lietuvos skurdinimu, silpnumu, reputacijos ES ir Lietuvos ekonominių partnerių akyse žlugdymu, kaip šiandieninė agresorė Rusija.

The post Ramūnas Karbauskis. Kremlius turi „Gulbių ežerą“, o konservatoriai – A. Kubilių appeared first on LAIKMETIS.

Pokalbyje jis patikina, kad pritaria Seimui siūlytam Partnerystės įstatymui ir neigiamai vertina kai kurių savo partijos kolegų idėją skelbti šiuo klausimu referendumą. Jis prieš tokį referendumą, nes piliečių dauguma greičiausiai nutartų mažumai nesuteikti tam tikrų teisių. Kubiliaus akimis, „tai yra visiškas anachronizmas, žmogaus teisių nesupratimas“.

Jis teisus ta prasme, kad žmogaus teisės negali priklausyti nuo daugumos valios ar malonės. Jų esmė ir yra priklausyti kiekvienam žmogui be jokios išimties. Tačiau Kubilius nepamini ir net nesvarsto, ar Partnerystės įstatymo projekte numatomos teisės yra žmogaus teisės. Jeigu yra žmogaus teisės, tai jokios diskusijos net nereikia, nes savaime aišku, jog tokios teisės turi priklausyti visiems. Bet jeigu ne, tai, paskelbus žmogaus teisėmis viską, būtų paralyžiuotas visas politinis procesas, o bet kokia dauguma (parlamente ir tautoje) visada būtų nesunkiai nuginkluojama.

Tad jau nuo pat pradžių Kubiliaus politinė argumentacija kelia daug abejonių. Kas atsitiko su šiuo didžiuoju politiku? Pokalbyje su žurnaliste jis, kuo toliau, tuo blogiau pasirodo: tenka net smarkiai suabejoti jo istorijos supratimu. Politikas sako: „Aš vis paminiu Vokietijos prieškario ar tarpukario istoriją, tai Hitleris absoliučią daugumą įgaliojimų ir persekioti mažumas, ir persekioti tuos pačius žydus, jis susikūrė per referendumus. Jis turėjo keistą sampratą apie savo teisėtumo įtvirtinimą ir bet kokiems savo veiksmams paprašydavo tautos, kad ji tą teisę suteiktų. Vokiečių tauta, jos dauguma didele balsų dauguma iškankinta po Pirmojo pasaulinio karo, balsavo su didele balsų dauguma suteikdama jam absoliučią daugumą. Kur tai atvedė? Nereikia priminti istorijos.“

Kaip Vokietijos pilietis nesutinku su tokia savo istorijos interpretacija ir jaučiu pareigą pataisyti politiko istorijos žinias. Iš pirmo žvilgsnio net sunku patikėti, kad daug ką gerai išmanantis buvęs premjeras sugeba keliuose sakinuose padaryti šitiek esminių klaidų.

Pirmiausia būtina trumpai ir aiškiai pasakyti, kad referendumai Hitlerio atėjimui į valdžią bei įsitvirtinimui joje jokios didelės reikšmės neturėjo. Pirmasis iš referendumų įvyko 1933 m. lapkričio mėnesį dėl išstojimo iš Tautų sąjungos. 95 proc. balsavusiųjų pasisakė už išstojimą. Taip įvyko dėl to, kad tas referendumas jau nebuvo nei sąžiningas, nei atviras, nei demokratiškas.

referendumai Hitlerio atėjimui į valdžią bei įsitvirtinimui joje jokios didelės reikšmės neturėjo.

Antrasis įvyko 1934 m. rugpjūčio mėnesį, kai tauta po prezidento Hindenburgo mirties atseit palaimino Vokietijos kanclerio ir prezidento pareigų sujungimą (Hitleris nuo tol oficialiai pradėtas vadinti „Fiureriu ir reicho kancleriu“). Vėliau dar vyko referendumai dėl Reino krašto užėmimo bei Austrijos prijungimo. Šie balsavimai jau buvo gryni farsai (be jokios laisvos agitacijos pasisakyti „prieš“), visiškai paveikti propagandos bei, greičiausiai, suklastoti; jie tik pagražino jau įvykusius faktus bei priimtus sprendimus, kai tautos valia iš tikrųjų niekam neberūpėjo. Istorijos apžvalgose tie (pseudo)referendumai kartais net visai neminimi, vengiant jiems teikti garbės ir reikšmingumo.

Tačiau Kubilius taip nemano; jis tvirtina labai konkrečiai: „absoliučią daugumą įgaliojimų“ Hitleris „susikūrė per referendumus“; „bet kokiems savo veiksmams paprašydavo tautos, kad ji tą teisę suteiktų“. Į tokius teiginius tenka atsakyti tiesiai: jie visiškai neatitinka istorinės tiesos! Dar iki pirmojo referendumo (kuris tebuvo labiau simbolinis ir su vidaus politika ne daug ką bendro turėjęs) įvykęs nacių valdžios užgrobimo procesas jau visiškai nereikalavo jokio „tautos daugumos“ balso. Tad net būtų galima pasakyti, kad Hitleris per referendumus išvis nieko nesusikūrė. Nes jam jau nieko kurtis nebereikėjo; jam jau nerūpėjo tautos teikiamos teisės – kadangi pats su savo šutve jas jau buvo susikūręs.

Lemtingus įgaliojimus 1933 m. kovo mėnesį jam suteikė Reichstagas (žinoma, jau įbaugintas; komunistų partija jau pradėta persekioti), parlamento daugumos balsais (prieš balsavo tik socialdemokratai) buvo priimtas „Ermächtigungsgesetz“, suteikęs teisę Hitleriui valdyti dekretais ir įstatymais bei apeiti konstituciją. 1933 m. Hitleriui dar buvo aišku, kad tautos dauguma jo nepalaiko (!), todėl yra priverstas elgtis gudriai ir šaltakraujiškai. Prisidėjo ir dešinųjų (ultrakonservatorių) naivumas; jie įsivaizdavo gebėsią Hitlerį suvaldyti bei savo tikslams išnaudoti, bet žiauriai suklydo.

Tad jokiais demokratiškais būdais, nei per parlamento rinkimus, nei per referendumus, tauta Hitleriui nesuteikė absoliučios daugumos. Net rinkimuose 1933 kovo mėnesį (jau po nacių atėjimo į valdžią sausio mėnesį!) NSDAP surinko „tik" 44 proc. (rinkimams buvus jau tik dalinai demokratiškiems). 1933 metais savo įgaliojimus Hitleris susikūrė pseudoteisėtu būdu, priimdamas savo teisės aktus.

Didysis tautos vadas puikiai suprato, kad tikri referendumai ir „tautos valia“ nėra kelias į valdžią. Tuo laiku tik tiesiog dar per daug trukdė užsispyrę kairiųjų bei katalikų (Centro partijos) rinkėjai. Be to, naciai gudriai išnaudojo Veimaro konstitucijos spragas. O galų gale tik laimėti karai prieš Lenkiją ir Prancūziją (1939-40 m.) pelnė Hitleriui tvirtą Vokietijos gyventojų daugumos palankumą.   

Taigi, neatsakingai skleisdamas neteisingą tokio reikšmingo laikotarpio istorijos faktų supratimą, Kubilius smarkiai klaidina žmones. Sumanius ką nors paauklėti kitos šalies istorijos pavyzdžiais, pirmiau reiktų tą istoriją pačiam gerai išmanyti. Tad minėtąjį straipsnį aš tegaliu pasiūlyti tik „Delfi melo detektoriui“.

neatsakingai skleisdamas neteisingą tokio reikšmingo laikotarpio istorijos faktų supratimą, Kubilius smarkiai klaidina žmones.

Be to, manau, kad to meto Vokietijos patirtis su referendumais dabartinėse Lietuvos diskusijose yra visiškai netinkama. Po karo Vokietijoje buvo pasistengta sustiprinti parlamento ir kanclerio pozicijas, prezidento galias sąmoningai susilpninant. Referendumų galimybės respublikos lygmeniu šiandien iš tikrųjų yra labai menkos. Užtat atskirose Vokietijos žemėse jos žymai platesnės. Be to, kaip žinia, referendumai yra labai populiarūs Šveicarijoje – argi ją pavadinsi populistų tauta?

Ir pabaigoje dar viena svarbi mintis. Kas tikrai prisidėjo prie nacių atėjimo į valdžią, tai galimybė visų pirma prezidentui, bet taip pat ir kancleriui pagal to meto Vokietijos konstituciją leisti „Notverordnungen“ – specialius potvarkius, naudojamus kilus neeilinei arba ekstremaliai situacijai. Bet net ir juos leisti pradėjo ne Hitleris. Šia teise autokratiniam valdymui įtvirtinti plačiai naudojosi dar demokratiškai rinkti politikai kaip kancleris H. Briuningas (1930-32). Parlamentas pradėtas apeidinėti žymiai anksčiau, o ultradešinieji ir naciai jau tik pratęsė šią politiką, parlamentą beveik visai nugalindami bei iš jo atvirai šaipydamiesi.

Valdymas dekretais arba nutarimais krizės situacijoje (tada Vokietijoje esant ekonomikos krizei, o šiandien – koronakrizei) yra žymiai pavojingesnis kelias, savo pavojingumą demonstruojantis ir šiandien, ne tik Vokietijoje, bet ir Lietuvoje. Demokratiški referendumai ir stiprus parlamentas šitokiais atvejais galėtų būtų gera atsvara.    

The post Holger Lahayne. Kubiliaus „istorijos pamokos“ appeared first on LAIKMETIS.