Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.

Antrą dalį galite rasti čia.

Trečia dalis čia.

Ketvirta dalis čia.

Penkta dalis čia.

Šešta dalis čia.

Septinta dalis.

Aštunta dalis.

Devinta dalis.

Dešimta dalis.

Vienuolikta dalis.

Dvylikta dalis.

Trylikta dalis.

GYDOMOSIOS ISTORIJOS, PASAKOJIMAI, ANEKDOTAI PSICHOTERAPIJOJE

Tai istorijos, apimančios „žodžius“, „sakinius“, tai „paveikslai“, kurie „tvarko“, formuoja pasakojimą, padeda rastis mikro- ir makro­istorijoms, kurie įkvepia gyvybės, sudvasina ir pojūčius, ir jausmus, ir instinktus, ir atmintį, ir protą, ir asmenybę, ir tolimesnę, ir artimesnę visuomenę, ir vidinį, ir išorinį pasaulį, mažas istorijas paverčia didelėmis, dideles — mažomis, pusiau gyvas — gyvastingomis. Keičia ir vidinį, ir išorinį pasaulį. Bendrybė persmelkia atskirybę. Amžinybė reiškiasi per šią akimirką. Didinga — per tai, kas maža. Maža — per tai, kas didinga. Istorija priimama, užuot tik patekus į ją. Įvadas į istoriją. Dalyvavimas istorijoje. Istorijos kūrimas. Šiuolaikinės, kartu kuriamos ir išgyvenamos istorijos. Mano mėgstamos istorijos. Išpažintys. Anekdotai. Beprotiškos istorijos. Istorijos su beprotybės grūdu.

Apie tokias „psichoterapinės kalbos dalis“, kaip žodžiai, sakiniai, jau pasakojau pakankamai daug. Norėčiau taip pat apibūdinti pačią kalbą, pasakojimą, pranešimą — istorijas, trumpesnes ar ilgesnes, nes pasižyminčias gilesniu turiniu, papasakotas ir išgirstas, priimtas ir suvoktas istorijas, keičiančias tiek mūsų pacientų, tiek ir mūsų su jais bendrą gyvenimą, ligą ir jos istoriją, gyvenimą ir jo istoriją.

Tai istorijos, pasakojamos vos kelias minutes, tačiau paverčiančios pokalbį, samprotavimą, svarstymą, patarimą, nurodymą istoriniu įvykiu; tai atsispindi ir paciento ligos istorijoje, ir jo gyvenimo istorijoje, jo šeimos, bendradarbių, o gal ir visuomeninio gyvenimo istorijoje.

Žodžiai ir sakiniai — neįkainojama dovana. Tačiau žodžiai patys savaime, nesujungti į sakinius, duoda gerokai mažiau. Sakiniai, ribojami žodžių, konkretumo, bendrumo, patirties, neperžengiantys vienos ar dviejų asmenybių erdvės, neturi reikiamos laisvės. Tai kalbos dalys.

Kalba — tai, kas jungia ir kalbos dalis, ir žodžiais, sakiniais išreikštus sielos procesus į asmenybę. Atskirus žmogaus gyvenimo periodus, laikotarpius — į istoriją… Tad, pavyzdžiui, suaugęs žmogus — tai ir kūdikis, ir vaikas, ir jaunuolis, ir vyresnis, pa-gyvenęs žmogus… Jeigu žmogus pakankamai dinamiškas, per valandą jis gali pasielgti kaip jaunuolis pagal savo turimą patirtį ir kaip senolis — pagal būsimą, ateities patirtį, savo tėvo patirtį.

Kalba teikia galimybę žmogui bendrauti ir su pačiu savimi, ir su kitais, nors jie kitokie. Leidžia kalbėti apie tai, kas neapsakoma, neregėta, per palyginimą… Tačiau tam kalba privalo turėti tam tikrą formą, tam tikrą atvirą išbaigtumą. Istorijos pavidalą.

Svarbiausia šio pavidalo esmė — plėtotė, dinamika: nuo pradžios iki galo, nuo pagrindo — iki viršūnės, nuo konkretumo — prie bendrybės, nuo regimybės — prie to, kas neregima, nuo žemės — iki dangaus… Iš ten matyti esmė — žemiška, regima, konkreti, nepajudinama, pradinė, pagrindinė… Ir esmė, ir judėjimo kryptis…

Vienas iš mano mėgstamų ir darbe naudojamų pasakojimų, kur lyginame tai, kas nepalyginama. „Jeigu būtumėt knyga, tai kokia? Pavadinimas? Kas autorius? Kiek puslapių? Kiek dalių? Kiek skyrių? Skyrių pavadinimai? Kas knygoje cituojamas? Kokios iliustracijos? Koks tiražas? Koks įrišimas? Kas tą knygą skaito? Ar bus kitas leidimas? Kokie bus pataisymai? Papildymai? Kokie bus kritiniai atsiliepimai? Kokie giriamieji?..“

Ir toliau, jei reikia… „O jei iš knygos padarytume ne romaną, o apysaką? Kas pasikeistų? O jei apsakymą?.. O jei pasaką?.. O jeigu — pasakėčia?.. Anekdotas?.. O kas toje knygoje sakoma apie?.. O kas būtų pasakyta, jei tai būtų apsakymas?.. O jei pasaka?..“

Tikiuosi, jau galima įsivaizduoti, kas yra istorija. Kuo ji skiriasi nuo sakinio, frazės, nurodymo, šūkio…

Jei tai ne biblioterapija, dažniausiai naudoju pačias trumpiausias istorijų formas — anekdotus ir paraboles. Jas lengviau parinkti jau pakankamai tinkamas naudoti, lengviau taikyti, jos dinamiškos, atviros ir išbaigtos, suprantamos, lakoniškos, išraiškingos, metaforiškos, turinčios perkeltinę prasmę, amžinos ir šiuolaikiškos… Ir turbūt svarbiausia — gyvybingos. Kai kurie anekdotai ir parabolės gyvuoja tūkstantmečiais… Ir beveik nekinta, nes tokia pastovi ir žmogaus prigimtis. Arba atvirkščiai — labai lengvai prisitaiko: „svyruoja kartu su partijos generaline linija“. Esu tikras, kad dauguma skaitytojų šyptels, nors linija seniai nulūžusi…

Psichoterapines istorijas, kad būtų patogiau, skirstau į tris rūšis:

1. Dvasinės istorijos

Jungia, vienija, gydo žmogų, kaip ir Dvasią su išoriniu pasauliu, su Dievu, su kitais žmonėmis, su vidiniu pasauliu, su siela, su kūnu. Jos suvienija žmoguje amžinybės ir laikinumo pradą. Jungia kartų istoriją su šeimos, asmenine istorija. Sutaiko. Ramina. Teikia nuolankumo. Jos egzistuoja tūkstantmečius. Gyvena per amžius. Išmėgintos. Įvertintos. Saugomos kaip dvasinės vertybės. Kaip paveikslai. Šventieji paveikslai. Jos neprimestos kaip kulto pareigos, kaip mokyklų programos. Jos galbūt nepastebimos ir vis dėlto tokios pat būtinos kaip oras, vanduo, saulė, šiluma, šaltis, gerumas, džiaugsmas…

Savo universalumu, bendrumu jos atgaivina diagnostiką, konsultaciją, korekciją, gydymą, terapeuto ir paciento santykius…

Vos kelios net pradedančio psichoterapeuto ar „pradedančio paciento“ praktiškai naudojamos istorijos daug ką gali suaktyvinti, pakeisti gijimo linkme.

Dirbdamas ne tiek aš pats renkuosi šias istorijas, labiau jos „renkasi“ mane ir mano pacientus. Savaime suprantama, dažniausios — Evangelijų istorijos. Jas ne tiek pasakoju, labiau jos „pasakojasi“. Pačios. Atitikdamos esmę. Laiką ir vietą.

Pateiksiu kelias tokias istorijas:

Kristus ir nusidėjėlė. Žinoma, kad pagal Senąjį testamentą įstatymas buvo vykdomas dažniausiai griežtai ir žiauriai. Įstatymo nebuvo galima pažeisti, jį reikėjo vykdyti. Ir štai kartą įstatymo žinovai, fariziejai atvedė Kristui įstatymo pažeidėją, nepajėgusią atsispirti nuodėmei, tad ją turėjo užmėtyti akmenimis… Tikinčiųjų, norinčių įvykdyti įstatymą, buvo daug, galimybės išsigelbėti vargšelė neturėjo. Ir Kristus, regis, neturėjo jokių galimybių parodyti savo gailestingumo ir meilės. Jis atėjo į šį pasaulį ne pažeisti įstatymą, o jį vykdyti… Ir įvykdė, pripildęs, papildęs jį nauju turiniu. Jis pasakė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas meta akmenį!“ Ir minia po vieną išsivaikščiojo. Toje minioje negalėjo būti pirmojo… Nenuodėmingo… Bent jau dėl to, kad čionai juos atvedė ne įstatymo meilė, juo labiau ne Dievo meilė…

Kaip kadaise Kristaus laiku ištarti žodžiai, taip ir dabar ši istorija gali labai daug kuo pakeisti mus, mūsų pacientus. Tai, ką girdime, regime, mūsų jausmus, norus, atmintį, patirtį, mąstymą, supratimą, elgesį, sielą, dvasią… Požiūrį į svetimas ir savas nuodėmes, kaltes, santykį su įstatymu, jo aiškintojais ir vykdytojais…

Ši istorija įtraukia mus į bendrą būtį, paverčia liudininkais, kartu reginčiais, kartu kenčiančiais, kartu veikiančiais, dalyvaujančiais, „istoriškais“ žmonėmis, priimančiais naują istoriją, naują erą po Kristaus gimimo… Tampame šventosios istorijos dalyviais… Kaip ir po šios istorijos iš Evangelijos.

Žmogus ir įstatymas: Kristų apkaltino, kad jis pažeidžia įstatymą, gydydamas ligonius šeštadienį, tą dieną, kai pats Dievas ilsisi, dieną, kuri pašvęsta Dievui, apmąstymams apie Dievą, maldai… Kristus paklausė: „Šeštadienis žmogui ar žmogus šeštadieniui?“

Mūsų laikais šis klausimas tebeskamba taip pat aktualiai ir esmingai: įstatymas žmogui ar žmogus įstatymui? Įstatymas — pagalba žmogui, kad jis lengviau orientuotųsi, kad tobulėtų santykiai, kad gyvenimas būtų organizuotas… Ar žmogus kaip sraigtelis įstatymo mašinoje, sraigtelis valstybėje, ir ne tik nacionalsocialistinėje ar komunistinėje.

Pojūčiai, jausmai, poreikiai, idėjos, idealai… žmogui ar žmogus — pojūčiams, jausmams, aistroms?.. Ir klausimas, ir atsakymas keičia pojūčius, jausmus, potraukius…

Ir dar pora istorijų iš šventųjų tėvų gyvenimo.

Apie santykį su pasauliu: Vienas jaunas vienuolis paklausė seno: „Tėve, ar dabar turiu visiškai atsižadėti pasaulio?“ „Nesijaudink, — atsakė senas vienuolis, — jei gyvensi iš tiesų krikščioniškai, pasaulis nedelsdamas pats tavęs atsižadės“.

Apie gyvenimą: Tėvas Joanas sakė: „Ne tuo mes mintame, ką valgome, bet tuo, ką suvirškiname. Ne tai mus turtina, ką uždirbame, bet tai, ką išdalijame. Šventais mus daro ne tas tikėjimas, kurio laikomės, bet tas, kurį įkūnijame gyvenime.“

Apie tobulybę: Tėvas Serapijonas pasakojo broliams istoriją apie tai, kaip vienas atsiskyrėlis iš Nitrijos dykumos atvyko į rojų ir labai nustebo, išvydęs visus besirengiant iškilmingoms sutiktuvėms.

— Nesu vertas tokio sutikimo, — tarė jis šventajam Petrui.

— Tiesą sakant, — atsakė šventasis Petras, — šis sutikimas skirtas ne tau. Mes rengiamės pasitikti vieną vyskupą.

— Suprantu, — atsakė senas vienuolis, — tai dėl hierarchijos…

— Tai dėl retumo! — paprieštaravo šventasis Petras. — Vienuolių čia tūkstančiai, o štai vyskupai patenka ypač retai…

Šią istoriją neretai pasakoju įvairiai modernizuodamas, adaptuodamas, pavyzdžiui: „Atvyksta į rojų po ilgos psichinės ligos…“, „Atvyksta į rojų po ilgo kankinančio psichofarmakologinio gydymo…“, „Atvyksta į rojų po ilgo psichoanalitinio…, psichoterapinio… gydymo ligonis…“ Šventasis Petras atsako: „Pasitikti vieną … psichoterapeutą…“

Ir atitinkamai pagal būseną ar apžiūros, konsultavimo, korekcijos, terapijos tikslus užduodu klausimų:

— Už ką jūs pateksite į rojų?

— Kokie jūsų nuopelnai gyvenime?

— Kokie nuopelnai sergant?

— Ar liga — būtinybė, kad gautumėte reikiamos patirties, „taškų“ patekti į rojų?

— Ar liga — būtinybė, kad gautumėte reikiamos patirties, „taškų“ patekti į rojų?

— Kaip jus ten pasitiks?

— Kiek ten vienam ligoniui tenka „reto puikumo“ psichoterapeutų?

— Keliems psichiatrams, psichoterapeutams, su kuriais susipažinote susirgęs, jūs parašytumėte rekomendaciją į rojų?

— Už kokius asmeniškus nuopelnus jums ar jums žinomiems ligoniams?

— Kokia jų nuodėmė kaip šaukštas deguto medaus statinėje neleistų jums parašyti rekomendacijos?

— Kodėl su jumis psichoterapeutas buvo toks nevykęs, „nuodė­mingas“?

— Kuo jam „padėjote“ „daryti nuodėmę“?

— Ar norėtumėt pats būti „vyskupu“, psichoterapeutu?..

— Kodėl geriau būti paprastu vienuoliu negu vyskupu?

Tikiuosi, nesunku įsivaizduoti, kaip nevienodai, esant įvairiom būsenoms, esant skirtingai savijautai, santykiui su savo liga, savo sunkumais, su pasauliu, suvokiamos šios istorijos. Drauge su jomis kylantys klausimai ir atsakymai atskirumą keičia susijungimu, vieningumu, vienove, vientisumu, dvasingumu… Kaip pacientas iš gydymo objekto tampa subjektu, visateisiu vientisu gydymo dalyviu, bendra-darbiu. Dalyvauja ir kūnu, ir siela, ir dvasia, ir savo laiku, ir savo amžinybe, asmeniška istorija, šeimos istorija, savo nepasitikėjimo ir tikėjimo istorija. Kaip jis susitaiko. Kaip nurimsta. Kaip pagyvėja.

2. Sielos istorijos

Daugiausia aprėpia, vienija žmogaus vidinį pasaulį, jo sielą ir jos ryšius su kūnu, su šiuolaikiniu pasauliu. Todėl jos apibrėžtesnės, konkretesnės, nors gali tas ribas ir peržengti: žmogus yra platus.

Savo konkretumu jos daugeliui žmonių, jų sielos procesams tampa realesnės, paveikesnės, asmeniškesnės, giliau jaučiamos.

Ir pacientui, ir terapeutui jas lengviau tikslingai pritaikyti konkrečiai būsenai, asmenybei, procesui. Žinome, kad individualių kelių į viršūnę gali būti labai daug, tad reikia turėti didesnę gydomųjų sielos istorijų atsargą. Savaime suprantama, čia galiu pateikti tik keletą iš dažniausiai naudojamų istorijų.

Pirmoji tebūnie viena iš amžinųjų ir pačių universaliausių.

Apie asmenybės vertę ir unikalumą: Kai didysis Antonijus stovėjo prie mirties slenksčio, jis nugirdo, kaip vienas iš brolių pasakė apie jį:

— Jis buvo toks pat didis kaip Mozė!

Tada Antonijus pramerkė vieną akį ir tarė:

— Broli, kaip toli esi nuo tiesos! Juk Dievas aname pasaulyje neklaus manęs: „Kodėl tu nebuvai kaip Mozė?“, bet paklaus „Kodėl tu nebuvai Antonijus?“

Antroji istorija taip pat išbandyta per daugelį amžių.

Gydanti siela: Tėvas Gerazijus sutiko kartą per metus ateiti į Antiochiją sakyti pamokslą. Jo paklausyti susirinkdavo didžiausia minia žmonių. Vienas iš brolių kartą jo paklausė:

— Tėve, ar negundo tavęs tuščia pasaulietiška šlovė matant aplink save tokią minią?

— Ne, broli, — atsakė Gerazijus, — manau, kad jei man vykdytų mirties bausmę, žmonių susirinktų dar daugiau…

Kita istorija labiau šiuolaikiška, nors ir amžina.

Apie sielos šviesą: Kartą pas ispanų dailininką El Grecą į namus atvyko draugas. Diena buvo labai graži, pavasariška, tačiau dailininkas sėdėjo kambaryje, o langus dengė aklinai užtrauktos užuolaidos.

— Eime saulėkaiton, — pasiūlė draugas.

— Ne dabar, — atsakė El Grecas. — Saulė trukdys švytėjimui, kurio esu pilnas iš vidaus.

Ir beveik šiuolaikiška istorija.

Siela ir įsitikinimas: Kartą pas Gandį atėjo moteris ir paprašė, kad jis įtikintų jos per daug apkūnų sūnų liautis valgius cukrų.

— Ponia, — tarė jis, — ateikite po trijų savaičių.

Po trijų savaičių Gandis pažiūrėjo į berniuką ir pasakė:

— Liaukis valgęs cukrų.

Išeidama motina paklausė Gandžio, kodėl jis šito nepasakė prieš tris savaites. Jis atsakė:

— Prieš tris savaites aš dar pats valgiau cukrų.

3. Psichologinės istorijos

Skatina susikaupti, jungia, vienija, aktyvina daugiausia atskirus psichinius procesus: suvokimą, jausmus, potraukius, prisiminimus, mąstymą, dėmesį, valią, pasitikėjimą savimi… Tačiau ir jų tarpusavio atitikimas, atitikimas asmenybės, būsenų, įvykių keičia procesus, būsenas, įvykius, asmenybes, santykius tarp procesų, asmenybių, jų subjektyvumo ir tikrovės, tarp nuomonės, tariamybės ir tikrumos, realybės…

Psichologinės teorijos turi daug privalumų. Jas galima naudoti tiksliau, tarsi „į patį tašką“, pagal sąlygas, laiką, vietą, pritaikant konkrečiam dvasiniam procesui, būklei, įvykiui, kaip tik tą konkretybę keičiant ir transformuojant. Tačiau jos turi ir daug trūkumų. Pats svarbiausias pradedančiam psichoterapeutui yra tai, kad „psichoterapinėje vaistinėlėje“ tokių istorijų reikia turėti labai daug — atsižvelgiant į sielos procesų, būsenų, sutrikimų, poveikio krypčių, paciento asmenybės ypatybių gausą… Be to, pageidautina, kad šias istorijas pats psichoterapeutas būtų suvokęs, išgyvenęs. „Duoti, dovanoti galima tik tai, kas sava“. Norint „valdyti“ psichologines istorijas, reikia pragyventi ne tik savą, bet ir daug kitų gyvenimų. „Reikia daug savaičių pačiam nevalgyti cukraus.“

Pats svarbiausias pradedančiam psichoterapeutui yra tai, kad „psichoterapinėje vaistinėlėje“ tokių istorijų reikia turėti labai daug.

Savo praktikoje naudoju šimtus tokių istorijų. Jau ne tiek atrenku ir taikau, greičiau šios istorijos, anekdotai „išsirenka“ procesus, įvykius, būsenas, kur jos iškyla, reiškiasi, pripildydamos savimi, sudarkytą pavidalą harmonizuodamos, teikdamos darnos ir savitumo…

Jeigu dabar rašyčiau ne skyrių, o „Gydomųjų istorijų“ knygą, turėčiau pateikti jų kelis šimtus, jas sisteminti, aprašyti naudojimo algoritmus, lyginti juos… Džiaugiuosi, kad nereikia to daryti. Tikiuosi, džiaugiasi ir mano kolegos. Tikiuosi, kad ir jie, kaip kadaise aš, ims prisiminti, rinkti savo pacientų istorijas, savas, asmeniškai ir drauge išgyventas istorijas ir anekdotus, gaivindami jomis savo darbą, o vėliau ir gyvenimą. Nesigręžiodami į „tikrą“, „patikrintą“, „autoritetingą“ sistemą, vieniems pojūčiams, jausmams parinkdami vienas istorijas, kitiems — kitas… Ar štai šiems įvykiams… Šioms ligoms… Šiems santykiams… Ar tokioms nesėkmėms… Esant tokiems poreikiams… Mėgstamos dvasios ligonių istorijos… Mėgstamos psichiatrų istorijos… Mėgstamos psichoterapeutų istorijos… Pamišusios istorijos… Istorijos su beprotybės grūdu…

Nors pagunda, žinoma, didelė. Tegu sulaikys mane aforizmas: „Juo daugiau gyveni svetimu protu, juo greičiau prarandi savąjį“… Juo daugiau gyveni svetima patirtimi, juo sunkiau įgyji savo…

Apsiribosiu keliomis mėgstamiausiomis istorijomis iš įvairių sričių. Mėgstu jas ne tik todėl, kad paveikios, patikrintos… Tiesiog su jomis gyvenu ilgai ir laimingai…

Iš pojūčius keičiančių istorijų

Klausa. Yra žinoma, kad Sokratas Atėnuose turėjo iškalbos ir filosofijos mokyklą… Regis, visai nebrangią. Tačiau kartą, priimdamas mokinį, pareikalavo mokėti trigubai.

— Kodėl? — nustebo mokinys.

— Todėl, — atsakė filosofas, — kad man teks mokyti tave ne tik kalbėti, bet ir tylėti, o svarbiausia — klausyti.

Regėjimas. Vienas iš Rytų valdovų nutarė išmėginti savo dvaro išminčių. Ant žemės nubrėžė liniją ir liepė ją sutrumpinti neprisiliečiant… Išminčius greta valdovo linijos nubrėžė savą, ilgesnę liniją… Pirmoji linija pasirodė trumpesnė…

Skausmas. Pas gydytoją atėjo mama su vienuolikos metų berniuku. Abu labai sunerimę. Berniukui dažnai skaudėjo visą kūną… Gydytojas rūpestingai apžiūrėjo vaiką. Kaip dažnai pasitaiko medicinoje, „nieko ypatingo“ jis nerado. Tačiau gydytojas buvo senas ir patyręs, tad nepasakė, esą „nieko jam nėra“, „nieko nerandu“, „jam tik taip atrodo“… Juo labiau nepasiuntė pas psichiatrą… Jis pasakė, kad jaučiami skausmai — intensyvesnio nei įprasta augimo pasekmė… Mama nurimo, berniukas apsidžiaugė, jis tikėjosi iki 14–15 metų dar paaugti. Ir liovėsi kreipti dėmesį į tuos skausmus.

Skonis. Uoslė. Vienas mizantropas buvo pakviestas į svečius… Kai grįžo namo, jo paklausė — kokios buvo vaišės? Šis atsakė: „Visų pirma, šlamštas. Antra, mažai!“

Iš jausmus gydančių istorijų

Jausmų, aišku, daugiau negu pojūčių. Tad ir istorijų daugiau. Patirtis padeda man dėstyti trumpai: dažniausiai tenka turėti reikalų su „negatyviais jausmais“: nerimu, baime, pykčiu, depresija, nevisavertiškumo jausmu, kvailumo jausmu („Nežinau, ką pasakyti“), hipomanija (emociniu pakilumu, perdėtu vertinimu)…

Nerimas. Pas kunigą išpažinties atėjo dvi moterys. Viena prisipažino padariusi, jos akimis, vieną labai sunkią nuodėmę, kurios Dievas tikriausiai negalėsiąs atleisti. Kita nenorėjo gaišinti kunigo laiko, nes nuodėmių turėjo daug, bet visos smulkios, daugelį jai net buvo sunku prisiminti… Kunigas paprašė ir vienos, ir kitos „parodyti“ jam savo nuodėmes… Pirmoji moteris atvilko labai sunkų akmenį, kurį vos galėjo pakelti… Antra sterblėje atsinešė daug mažų akmenėlių. Pažvelgęs į jas, kunigas liepė padėti akmenis atgal į tas pačias vietas. Pirmajai moteriai tai pasirodė labai lengva… Antroji ilgai vaikštinėjo, ieškodama vietų, iš kur paėmė akmenis, ir daugelio taip ir nesugebėjo surasti… Taip kunigas raiškiai parodė, kad sunkią nuodėmę būna lengviau ištaisyti negu daug lengvų…

Vienas didelis nusidėjėlis atėjo į vienuolyną numirti… Ten nenorėjo jo priimti. Tačiau jis sakė esąs įsitikinęs, kad Dievas jam atleis…

— Kodėl esi toks tikras? — paklausė jo.

— Todėl, kad tai — Jo profesija!.. O jūsų — man padėti… Jaučiu, kad jis mane čionai pasiuntė…

Pasakojant tokias istorijas, tinka pagalbiniai klausimai:

— Kokia pati didžiausia jūsų nerimo priežastis?.. Mėginkite spėti…

— Kur jus siunčia jausmas, intuicija, siela, Dievas, kai apima nerimas?..

Baimė. Didį XVII amžiaus rusų karvedį, grąžinusį Austrijai Italiją, tačiau paliktą be paramos Šveicarijoje, kur rusų kariuomenė vos nežuvo be ginklų ir maisto atsargų, austrai apdovanojo medaliu, kurio vienoje pusėje buvo užrašas „Dievas su mumis!“ rusų kalba, o kitoje — vokiečių. Suvorovas apžiūrėjo medalį ir tarė:

— Rusiškai viskas parašyta teisingai… O štai vokiškai reikėtų užrašyti: „Ir Dievas su jais!“

Po šios istorijos klausimai–užuominos galėtų būti tokie:

— Kodėl Dievas su mumis?

— Kodėl mes galime sakyti: „Dievas su jais“ tiems, dėl kurių nerimaujame, kurie nepadeda mums įveikti mūsų vargų ir nerimo?..

— Dievas su manim? Dievas su mumis? Su mumis — tai su kuo? Kas dar su manimi, ir tada — su mumis Dievas?

Vienas vienuolis nuolat skųsdavosi, kad geri laikai jau praeityje. Tėvas Sirachilas jam tarė: „Laikai visada geri, kai nueina į praeitį.“

Pyktis. Viena iš labiausiai „nusipelniusių“ istorijų, kurias 30 metų, dar nuo komunistų valdžios laikų, naudoju pykčiui išreikšti, apibrėžti, apriboti, suvaldyti.

1949 metai. Demonstracija Maskvoje, Raudonojoje aikštėje Spalio revoliucijos metinių proga. Kolona eina pro mauzoliejų, ant kurio stovi vadai. Kolonoje žingsniuojantis pagyvenęs žmogus entuziastingai šaukia: „Ugningi sveikinimai! Ugningi sveikinimai!“ Žmona kumšteli jam į šoną: „Ar išprotėjai… Jie atėmė iš mūsų namą, parduotuvėlę, dirbtuvę, pasodino tave penkiolikai metų… O dabar tu jiems šauki „Ugningi sveikinimai!“. Vyras atsako: „O tu ką? ­Norėtum, kad šaukčiau jiems: „Kad jūs sudegtumėt!?“

Aš ir pats iki šiol su kai kuo sveikinuosi: „Ugningi sveikinimai!“

Po šios istorijos galėtų būti tokios užuominos:

— Kiek yra žmonių, kuriems norėtumėte pasakyti: „Kad jūs kur sudegtumėt!“?

— Keliems žmonėms galite taip pasakyti?

— Keliems galite tarti „Ugningi sveikinimai!“, nepapasakojęs šios istorijos?

— Papasakojęs šią istoriją?..

— Kas paskui atsitiks su jūsų pykčiu?..

— Kaip pasikeis jūsų požiūris į juos?..

— Jų požiūris į jus?

Dar viena istorija pykčiui suvaldyti.

Vienas pacientas kamavosi, neturėdamas galimybės ir drąsos pasiųsti „po velnių“ keletą jam svarbių artimų žmonių. Jis turėjo nuolat laikyti „suėmęs save į rankas“ ir jautė didelę įtampą… Jam gerokai palengvėjo, kai psichoterapeutas patarė: „Atleiskite! O gal ir mums su jumis paėjėti iki velnių… Ką jie mums patartų?..“

Liūdesys. Tėvas Ilarionas kartą tarė: „Būti liūdnam — vadinasi, visą laiką galvoti apie save“.

Dar kažkuris iš šventųjų tėvų pasakė: „Depresija — tai liūdesys be naudos.“ Didysis Antonijus kalbėjo taip: „Sumažindamas save dešimčia centimetrų, išaugi visu šimtu.“

Užuominos, nukreipiantys klausimai:

— Ar ne per daug mąstote apie save?

— Apie ką reikia galvoti, kad nebūtum liūdnas?

— Koks liūdesys gali būti naudingas?

— Kur, kaip galima save sumažinti, kad taptum aukštesnis?

Nevisavertiškumo jausmas. Pacientė kreipėsi į psichoterapeutą skųsdamasi, kad su daugeliu žmonių, daugelyje situacijų ji jaučiasi esanti kvailė. Po apžiūros psichoterapeutas pasakė, kad pacientei tikrai stinga žinių, mokėjimo jomis naudotis… Tapti protingesnei reikia laiko. Pacientė paprieštaravo: „Aš nenoriu būti protinga! Nenoriu jaustis kvaile!“

Aš nenoriu būti protinga! Nenoriu jaustis kvaile!

Kita istorija — tarsi šios istorijos tąsa ir atsakas jai.

Michailo Prišvino kartą paklausė, kas toks yra tikrasis Ponas?.. Prišvinas atsakė:

— Tai tas, šalia kurio žmonės jaučiasi esą ponai… O jei nors vienas greta esantis žmogus taip nesijaučia — tai ne ponas…

Nepagrįstai gera nuotaika, savęs vertinimas. Vienas žmogus tarė didžiajam Antonijui:

— Tu didis vienuolis, didžiausias visuose Rytuose!

— Nelabasis man tai jau sakė, — atsiliepė Antonijus.

Čia padėti gali tokie klausimai:

— Šalia ko jaučiatės esąs ponas?..

— Kas ir kokius žodžius jums sako taip, kad nelabajam su jumis kalbėti jau ir nebereikia?..

Iš istorijų apie potraukius ir poreikius

Žinoma, ir čia neįmanoma net išvardyti tų šimtų žmogaus patiriamų potraukių, poreikių. Juo labiau — šimtų istorijų. Priminsiu tik pagrindines potraukių, poreikių grupes.

Saugumo, savisaugos poreikis. Vienas senas vienuolis, rinkdavęsis sau sunkius įžadus, rūsčias gyvenimo sąlygas ir su džiaugsmu jas kęsdavęs, kalbėjo, kad jį labai džiugina sunkumai ir net Dievo bausmės.

— Jei Dievas mane baudžia, vadinasi, jis dar manęs nepamiršo… Ačiū Dievui!

Winstonas Churchillis vėlyvame amžiuje, po apopleksijos priepuolio, sakydavo: „Esu pasirengęs susitikti su Tvėrėju… Bet štai klausimas — ar jis pasirengęs susitikti su manimi?“

Į vienuolyną priėmė naujoką. Jis klausia pagyvenusio vienuolio, ar bus sunku. Šis atsako, kad tik per pirmuosius penkerius metus.

— O paskui?

— Paskui priprasi…

Pažinimo poreikis. Žymus XIX amžiaus rusų publicistas Konstantinas Skalkovskis sakė: „Kad ir kiek keliautume, niekada nesužinosime daugiau, negu vaikystėje mums papasakojo auklė… Ir kodėl mes keliaujame?.. — Kad prisimintume…“

Vienas senas vienuolis kartą ištarė tokią tiesą: „Kiek daug žmonių žino viską, bet nieko nesupranta! Ir atvirkščiai, kiek nedaug tokių, kurie nieko nežino, bet supranta viską!“

Tėvas Pambo kalbėjo: „Už menką trupinį to, ką žinau, esu dėkingas savo neišmanymui.“

Tėvas Isaja gyveno be galo skurdžiai. Po jo mirties vienas iš brolių paklausė išminčiaus:

— Nuo ko jis mirė?

Tas atsakė:

— Nežinau, nuo ko jis mirė, net nežinau, nuo ko gyveno.

Šias istorijas pasakoju pacientams, kurie išgyvena „begalinį“ pažinimo poreikį, nepasitikintiems savimi žmonėms, negalintiems ar nenorintiems nuo samprotavimų pereiti prie veiksmo… Su komentaru: dauguma žmonių jau turi pakankamai patirties, svarbu ne tikslios žinios, o protas, supratimas. Daugelio reiškinių atžvilgiu žmonėms gana dėmesio, supratingumo. Nežinojimas kartais yra svarbiau negu perteklinės, protą užgriozdinančios žinios…

Savęs įtvirtinimo poreikis. Kartais lengvai pasiekiamas per susitapatinimą. Čia labai tinka mano viena mėgstamiausių istorijų.

1947 metais Norvegijoje vyko pasaulinio garso norvegų rašytojo, Nobelio premijos laureato Knuto Hamsuno teismas. Jį teisė už provokiškas pažiūras ir publicistiką. 1945 metų gegužės 3 d., sužinojęs apie Hitlerio mirtį, jis parašė straipsnį, kurį pradėjo žodžiais: „Europa prarado didį žmogų!..“ Jam buvo apie 90 metų. Girdėjo prastai. Buvo patyręs insultą… Negalėjo pakankamai gerai orientuotis, kas iš tiesų vyksta pasaulyje. Jį nuteisė. Konfiskavo didžiąją turto dalį… Tardamas paskutinį žodį, Hamsunas pasakė:

— Ponai teisėjai! Gerbiu jūsų nuomonę. Tačiau savąją — labiau!

Papasakojęs šią istoriją, mėgstu paklausti:

— Jums ne 90 metų… Jūs ne kurčias… Prieš jus — ne valstybės Aukščiausiasis teismas… Kas jums kliudo gerbti savo nuomonę?..

— Už jūsų pečių — jūsų šeimos tradicijos, nemaža gyvenimiška patirtis… Kas jums trukdo gerbti visa tai?

Poreikis būti priimtam kitų žmonių. Mūsų pacientai labai dažnai kenčia, kad jų nepriima, nes nesijaučia esą lygūs sveikiems, gražesniems, sulaukiantiems daugiau sėkmės… Čia gerai veikia Šv. Nikolajaus Serbskio pasakojimas.

Lygybė. Dievas yra meilė, tačiau Dievas nėra lygybė. Lygybė išguitų ir teisingumą, ir meilę, išguitų ir lygybę.

Ar vyras myli žmoną už lygybę?

O motina ar myli savo vaiką už lygybę?

Argi draugai myli vienas kitą už lygybę?

Nelygybė — teisingumo pagrindas ir meilės skatintojas.

Kol gyvuoja meilė, niekas neprisimena lygybės.

Ant meilės kapo išauga teisingumas, ant teisingumo kapo auga lygybė.

Kol viešpatauja teisingumas, niekas neprisimena lygybės.

Kai meilė pasitraukia, žmonės kalba apie teisingumą ir galvoja apie lygybę.

Kai paskui meilę išeina ir teisingumas, imama kalbėti apie lygybę…

Ant meilės kapo išauga teisingumas, ant teisingumo kapo auga lygybė.

Dažnai klausiu:

— Kam jums lygybė, jei pakankamai mylite?.. Ir jus myli?..

Lyties poreikiai. Puikus Ivano Iljino vaizdinys: vaikšto vienišas jaunuolis ir metų metais aplinkui regi vyrus ir moteris… Vyrus ir moteris… Pagaliau jis randa sau porą… Po kurio laiko jis apsidairo ir mato, kad aplinkui tiesiog žmonės… Tik žmonės.

Gydomosios istorijos apie kitus psichinius procesus

Atmintis. Žinios. Patirtis. Faktai. Mūsų laikais jie nepaprastai pervertinami ir nepagrįstai smarkiai veikia žmones. Jie atrodo esą patikimumo garantai, pamatas, pati tikrovė. Jais remiasi žinios, patirtis… „Faktai — atspari medžiaga“. „Aš gerai atsimenu“. „Patirtis — ir Afrikoje patirtis“. Tačiau, pasirodo, šiuolaikinis žmogus turi per daug atsiminimų, žinių, faktų… Daugelis jų ir mūsų atmintyje, ir išorėje — netikri, dirbtiniai, parinkti pagal mūsų norus, įsivaizdavimus…

Jaunas vienuolis, žvelgdamas į daugybę knygų seno vienuolio celėje, klausia:

— Ar sunku jas skaityti?

— Skaityti lengva, — atsako senasis. — Pamiršti sunku.

Prisiminkime: „Kiek daug žmonių žino viską, bet nesupranta nieko…“

Winstonas Churchillis sakė: „Faktas — tarsi drugelis: blyksi, virpa, nutupia, tarkim, išskėtęs sparnus į saulę… Ir staiga gali suglausti sparnus ir išnykti šešėlyje…“

Tik faktai gali perteikti paskalas. Atmintis, faktai, žinios gali ne tik sutrikdyti, varyti iš proto…

Sveikas žmogus žino, kad 2+2=4, kad 2×2=4. Žmogus, apimtas psichozės, mano, kad labai pasistengus 2×2 gali būti 8… Neurotikas puikiai prisimena, kad 2×2=4, tačiau yra tuo labai nepatenkintas…

Šitaip mes sklandžiai ateiname prie istorijų apie mąstymą.

Mąstymas mūsų laikais daug kam atrodo kaip viso dvasinio gyvenimo pagrindas, vadovas, kontrolierius…

Mūsų pacientai labai dažnai prasitaria: „Manau, kad girdėjau…, mačiau…, prisiminiau… Manau, kad jaučiu… Manau, kad noriu… Kad ji norėjo… Manau, kad myliu… Manau, kad tikiu…“

O juk mąstymas — vienas pačių judriausių, todėl lengviausiai iškreipiamų sielos procesų. Nuo mąstymo prie supratimo, juo labiau prie proto, juo labiau prie išminties — šis kelias tolimas.

Viena iš mano mėgstamų istorijų mąstymo tema.

Kartą parlamente socialistas koneveikė Winstoną Churchillį įžeidžiais žodžiais… Jam baigus, Churchillis atsistojo ir pasakė: „Jeigu gerbiamojo džentelmeno nuomonę vertinčiau bent per nago juodymą, tikriausiai įsižeisčiau.“

Pasakodamas šią istoriją pacientams, neretai pabrėžiu — beveik neabejoju, kad Churchillis gerbia parlamento narį, kuris juk neatsitiktinai buvo išrinktas… Kad tikriausiai laiko jį džentelmenu, nors jis ir socialistas… Tačiau tai nereiškia, kad jis lygiai taip pat žiūri į jo „nuomonę“, „tariamybes“, „mintis“… Žmogus ir jo mintys kartais visiškai nedera tarpusavyje… Taip pat ir mano gerbiamojo paciento mintys…

Didesnę pagarbą jaučiu bet kurio žmogaus tikėjimui. Tačiau kaip dažnai pasitaiko lengvatikystė, prietarai… Tikėjimui reikia išmėginimo, net ne vieno.

Viena iš istorijų apie tikėjimą.

Per tikėjimo pamoką kunigas klausia mokinio, ar šis tikįs, kad Jėzus pamaitino penkis tūkstančius žmonių dviem kepalais duonos ir penkiomis žuvimis.

— Kad pamaitino, tikiu, — sako mokinys. — Kad prisivalgė, ne.

Čia mes sklandžiai priartėjame prie gydomųjų istorijų apie valią ir veiksmą, be kurių visos kitos žmogaus savybės gali likti „tariamos“, praradusios savo vertę, tikrumą.

Vienas jaunuolis norėjo įstoti į Enatono vienuolyną. Vyresnysis ėmė jį klausinėti, norėdamas suprasti, ar rimtai šis apsisprendęs pasitraukti iš pasaulio.

— Jeigu turėtum tris aukso monetas, ar atiduotum jas elgetai?

— Iš visos širdies, tėve!

— O tris sidabro monetas?

— Su džiaugsmu!

— O jei turėtum tris variokus?

— Ne, tėve.

— Kodėl? — nustebo senis.

— Todėl, kad tikrai turiu tris variokus.

Dar viena istorija apie veiksmą, tikrumą kaip jungiamąjį, vienijamąjį, gydomąjį reiškinį.

Eidamas pro statybą, išminčius paklausė dirbančiųjų, ką jie veikia.

— Nematai, ar ką? — pasipiktino vienas. — Tašau akmenis.

— Tampau akmenis, — burbtelėjo kitas.

— Užsidirbu pragyvenimui, — pasakė trečias.

Ir tik vienas tarė:

— Statau bažnyčią…

Taip artėjame prie asmenybės, kuri savo visuma neaprėpiamai didesnė už atskirų procesų, „dalių“ sumą.

Čia remiuosi istorija, tikriausiai tokia pat sena kaip pinigai, tačiau ji man artimiausia nuo tų laikų, kai naudojome „sovietinius pinigus“, ir geltonos penkios kapeikos atrodė kur kas solidžiau, negu baltos dešimt kapeikų.

Penkerių šešerių metų vaikų draugijoje vienas berniukas mėgo tyčiotis iš kito. Jis darydavo taip. Siūlydavo anam paimti atliekamą pinigėlį — pasirinkti penkių ar dešimties kapeikų monetą. „Kvailas“ berniukas visada imdavo penkias kapeikas.

— Matote, ką reiškia būti kvailam! — džiūgavo „gudruolis“.

Kartą vienas suaugęs žmogus paklausė „kvailojo“ berniuko, kodėl jis neima didesnio pinigo. Tas atsakė:

— Tuomet Sioma liautųsi ir daugiau nebeduotų man pinigų. Šiaip aš jau surinkau daugiau negu rublį… Ir kitiems smagu…

Kuris iš šių vaikų protingesnis? Ir labiau asmenybė?..

Dar vienas asmenybės paveikslas ir pavyzdys.

Gandis kadaise yra pasakęs, jog padarys viską, kad anglai išeitų iš Indijos… Ir kad išeitų kaip draugai, kurių netekus indams būtų gaila… Regis, ši istorija liudija, kad Gandis buvo ne tik didi asmenybė, bet ir pranašas.

Žinoma, negali būti net kalbos apie tai, kad pateikčiau susistemintą gausybę istorijų apie daugybę psichologinių procesų tokiame mažame skyriuje. Baigdamas išvardysiu keletą knygų, iš kurių tokių istorijų gali pasirinkti ir patys psichoterapeutai, ir pacientai.

Vis dėlto pateiksiu dar kelias istorijas apie tokį sudėtingą psichikos reiškinį kaip žmogaus santykis — transformuojantis, gydantis — su pačiais įvairiausiais procesais.

Kartą Gandis po susitikimo su savo šalininkais sėdo į traukinį ir, stovėdamas ant vagono laiptelio, pametė batą. Traukinys jau judėjo. Batas pamestas. Neilgai mąstęs, Gandis nuspyrė batą ir nuo kitos kojos… Kai nustebęs bendrakeleivis paklausė, kam taip padaręs, Gandis atsakė: „Vieno bato man jau tikrai nebereikės. O tas, kas ras abu batus, apsidžiaugs“.

Tai pavyzdys, kaip santykis, požiūris netektį paverčia radiniu.

Ir antra istorija, mano akimis, taip pat kupina viską keičiančios gelmės… Ją renkuosi tikriausiai todėl, kad savo knygoje mažai dėmesio skyriau moteriškumo, vyriškumo, šeimos, grožio esmei.

Kartą Winstono Churchillio paklausė, kuo jis norėtų būti, jeigu nebūtų Churchillis?

— Antruoju ponios Churchill vyru, — atsakė jis…

Didingas ne tik transformacijos, bet ir stabilumo, asmenybės pastovumo paveikslas… Žmogus gali atsitraukti nuo savęs ir likti savimi. Rasti savitumo pagrindą ne tik savyje, bet labiau išorėje, kitoje asmenybėje, kitoje „lytyje“, „kitame vyre“… Bet tos pačios moters.

Žmogus gali atsitraukti nuo savęs ir likti savimi.

Ir iš pagarbos tokiam vyrui, nors jo šiek tiek ir nemėgstu, trečia istorija apie santykį.

Winstonas Churchillis sakydavo, kad mėgsta mokytis, bet nemėgsta, kai jį moko…

Knygos, kurias naudoju praktikoje

Vardiju jas ne abėcėlės tvarka, o pagal tai, kokį poveikį jos turėjo mano kaip psichoterapeuto darbui:

1. Отцы-пустынники смеются.

2. Св. Николай Сербский. Мысли о добре и зле.

3. Энтони де Мелло. Молитва Лягушки (ir kitas knygas).

4. Джеймс Юмс. Остроумие и мудрость Уинстона Черчилля.

5. Игорь Скрыпюк. 111 баек для тренеров.

6. Исцеление души. Кн. 1–4.

7. Ник Оуэн. Магические метафоры.

MANO — PSICHIATRO IR PSICHO­TERAPEUTO — CREDO

•  Dvasingi žmonės sielos ligomis neserga.

•  Sielos žmonės serga tik už kitus.

•  Imunitetas psichiatrijoje — bendra kančia ir bendri išgyvenimai.

•  Gyvenant drąsiai ir iš visų jėgų, galima išgyventi bet kokią
    psichinę ligą (gyvenant intensyviai, gyvenant su amžinybe).

•  Psichinė liga — tai ne silpnaprotystė, ne beprotybė, o silpna­dvasiš­kumas, besieliškumas, bedvasiškumas. Ne iš-­protėjimas, o nu-
    dvasėjimas. Tai dvasios, sielos, sąmonės, atminties užtemimas.

•  Psichoterapija — sudvasinimas, atgaivinimas, apvalymas nuo nereikalingų apnašų, ligonio ir gydytojo bendradarbiavimas, ­bendrystė, bendrija, bendrabūvis, psichoterapeuto pastangos atkurti ryšius tarp į atskirybes suskilusios ir vieningos, vientisos
    asmenybės, paveikslo ir tapatybės liudijimas.

•  Tikrasis psichoterapeutas — tai tas gydytojas, su kuriuo ligoniui
    sirgti sunku, tačiau gera, naudinga.

•  Dievas ne itin mėgsta daugelį psichiatrijos vaistų ir metodų;
    bent ne tiek, kad pats juos gamintų.

•  Dievas gali viską, tačiau nori, kad jo Vaikai viską darytų patys, savarankiškai, drauge, bendrai, laiku. Tuomet jis visuomet greta,
    visuomet dalyvauja…

Psichoterapijos esmė

Tai ne tik sielos psichoterapija. Kad galėtume tai daryti, mes per daug menkai pažįstame žmogaus sielą apskritai ir niekada neturime pakankamai „darbo“ laiko, kad pažintume konkretaus žmogaus sielą.

Tai ne tik gydymas siela. Kad galėtų tai daryti, daugumai psichiatrų, psichoterapeutų stinga savos sielos, juk jos reikia daugybei pacientų, juk ją reikia ne vien „dalyti“, bet ir „dalytis“, tad taip dažnai atsisakome sielos įvairių „psicho-“ — psichofarmakologijos, psichoterapinių technikų ir t. t. — naudai…

Psichoterapija greičiau jau yra siekis atgaivinti kuo daugiau sielos psichosomatiškai ir somatopsichiškai sergančiame kūne ir kuo labiau sudvasinti sergančią sielą.

Aiškinant teologiškai, psichoterapija — tai kuo didesnė pagalba, parama, kad žmogus grįžtų prie savojo maksimaliai įmanomo žmogiškumo, prie kuo pilnesnio paveikslo ir tapatybės, pagal kurią buvo sumanytas ir sutvertas; kad ligonis grįžtų prie tikrųjų, pradinių santykių su savimi, pasauliu, Dievu, kurie buvo būdingi pirmiesiems žmonėms — vaiko, sūnaus, pasitikėjimo kupinų santykių.

Psichoterapijos kelias

Suvokiu, kad psichoterapijoje, kaip ir visur kitur, kelių yra labai daug. Tačiau patys svarbiausieji psichoterapijos keliai visų pirma prasideda:

•  Grąžinant paciento ir terapeuto žodžiams jų pirmykštę ­dieviškąją esmę. Tai nereiškia, kad dauguma gali tapti tokie,
    bet svarbu nors keli, pagrindiniai;

•  Grąžinant ligonio ir gydytojo mintims, sakiniams jų pirmykštį
    vaizdumą ir tapatumą.

Sunku ištverti nepriminus, kad pradinius žodžius žmonės gavo iš Dievo Tėvo, o klusnesnes, laisvas mintis, sakinius — iš Dievo Sūnaus. Kristus kalbėjo nedaug, tačiau visi Jo žodžiai lėmė amžinas pa­sek­mes, istoriją. Įvykiams psichoterapija grąžina jų „istorinę“ dievišką dinamiką.

Pavyzdys — tai paveikslas, kai mūsų su ligoniu psichoterapijoje — sielos gydyme iškyla, įgauna pavidalą svarbiausioji esmė, mūsų kelias ir bendri žingsniai tuo keliu.

„Mokau“ ligonį, kartu su juo suvokdamas, jausdamas, užjausdamas, išgyvendamas poreikius, prisimindamas, suprasdamas, priimdamas, kartu veikdamas…

„Gyventi dėka…“ Dėkojant, jaučiant dėkingumą, palaimingą pareigą žodžiui, kalbai, kuri gauta iš protėvių, iš giminės; dėkojant, jaučiant dėkingumą ir reiškiant savąją padėką tėvams, kurie padėjo suvokti šio žodžio esmingąją gelmę… Vaikų dėka dar giliau prasiskverbiame į to žodžio esmę, kai juos mokome jo, mokome dėkingumo ir mokomės vaikų betarpiško dėkingumo… Jų dėka… Dėka savo sunkumų… Dėkojant gyvenimui, Dievui už sunkumus… Jaučiant palaimą… Ir patiriant gailestingumą… Gaunant gyvenimą ne nuo gimimo iki mirties, o gyvenimą nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo, ir be daugybės smulkių žeminančių baimių, baugulių, būgštavimų, nes „dėka…“

PRIEDAS

Dorybės

Toliau pateiksiu pačių perspektyviausių, dažniausiai psichoterapijoje „vartojamų“ dorybių sąrašą.

Žinoma, pradedant su kolegomis (ir pacientais) kalbą apie dorybes, kyla didelė pagunda pradėti nuo teologijos ir ten pasilikti apmąstant šventųjų tėvų tikėjimo, sakmių lobius. Ar bent jau pasinerti į švento filosofo empiriko, didžiojo šventuolio šv. Izaoko iš Sirijos filosofiją. Be abejo, tai nukreiptų mus į šalį nuo gydymo praktikos prie žmogaus ir Dievo pažinimo, neturinčio pabaigos. Pavyzdžiui, šventasis Izaokas sako, kad kiekviena dorybė — kitos dorybės motina… Viena gimsta iš kitos… Dorybės įsisavinamos viena po kitos, natūraliai: viena įsisavina kitą, viena priklauso nuo kitos…

Dorybės dėstosi ne tik ontogenetine, bet ir chronologine eile. Pirmoji — Tikėjimas. Toliau Malda. Meilė. Nuolanki išmintis. (Sveikas protas.) Laisvė ir Malonė (žmogus reiškia valią, o Dievas — malonę). Švarios mintys. Pažinimas. Kontempliacija.

Tvarka, nuoseklumas — puikus, esminis bruožas, bet iš esmės duok, Dieve, mums turėti galimybę konkrečiai sustiprinti pacientui ir sau bent vieną dorybę, atitinkančią sutrikimą, ligą. Pasirinkti bus lengviau, jei pagal abėcėlę išvardysiu pačias „darbingiausias“, labiausiai gydančias, „svarbiausias“, daugumai mūsų pacientų priimtiniausias dorybes. „Kaip vaistinėje“. Nors, aišku, jų paveikumas ir suvokiamumas nepriklauso nuo tarpusavio išsidėstymo. Paveikumą, suvokiamumą labiau lemia ligonio būsena, lygis, kuriuo materialusis pradas viršija dvasinį, tos viršenybės pobūdis, vienų ar kitų procesų pakenkimo pobūdis, vienų ar kitų dorybių patirtis — iš jų gali gimti tos dorybės, kurios bus ypač reikalingos esamiems sutrikimams, būsenoms…

Taigi kas yra dorybė? Galima rasti daug puikių apibrėžimų. Daug todėl, kad dorybės labai įvairios, tačiau ir todėl, kad jos dvasiškos, vadinasi, „fiziškai“ jų nejuntame, negalime pažinti… Nors sieloje jos palieka ramybės, aiškumo, laisvės, džiaugsmo, šilumos pojūtį. Vienas iš labiausiai paplitusių dorybės apibrėžimų yra nuodėmės, aistros priešingybė. Pirmosios mirtinos nuodėmės — puikybės — priešingybė yra nuolankumas.

Kitas dorybės apibūdinimas — tai vaistas, ilgainiui pašalinantis skausmą, ligą, iškraipymus iš sielos „organų“ (pojūčių, jausmų, potraukių, atminties, mąstymo, valios…), iš sielos kaip visumos.

Tačiau tokie apibūdinimai teikia nepakankamą pagrindą darbui, nepakankamai skatina konkretų pacientą imtis konkretaus veiksmo, peržengti „ribas“, išeiti už „apibrėžtumo“.

Pamėginsime rasti tokį įvaizdį, pasiremdami gaivinančiu ir sudvasinančiu žodžiu. Dorybė. Geri darbai. Geradarys. Gėrio darymas. Gėrio kūrimas. Palaimą, gėrį teikianti kūryba. Kurdami gėrį, darydami gera, padedame ne tiek tam, kuriam „darome“ gera, kiek pirmiausia sau patiems.

Darbas. Net pats menkiausias darbas jungia į visumą mūsų pojūčius, jausmus, norus, atmintį, mąstymą, valią. Ypač geras darbas… Jie tarnauja darbui, užuot pajungę žmogų sau. Geras darbas gaivina, įkvepia sielą, žadina dvasią, jos kūrybą. Atliekant gerą darbą dalyvauja ir kūnas, ir siela, ir Dievo paveikslas žmoguje, o mūsų viduje atsiveria Dievo karalystė. Pavyzdžiui, fizinė rega pakyla iki sielos praregėjimo ir dvasinės kontempliacijos. Žmogus tada pajėgia suvokti save kaip savo geriausiųjų galimybių įsikūnijimą, aprėpti savo sielos dieviškąją prigimtį. Pasak Izaoko Siriečio, „kas nusipelno regėti patį save, yra geresnis nei nusipelniusieji regėti angelus“. Ir įžvelgia Dievo mintį savyje ir kituose. Ir patiria žmogui skirtą Dievo rūpestį.

Net pats menkiausias darbas jungia į visumą mūsų pojūčius, jausmus, norus, atmintį, mąstymą, valią. Ypač geras darbas…

Arkivyskupas Joanas iš San Francisko kalba taip: mirtingas kūnas ir nemirtinga siela; mirtingos, praeinančios pagalbos priemonės: duona, drabužiai, stogas virš galvos, pinigai… Ir nemirtingas gėris to žmogaus, kuris šitai aukoja… Palyginti nemirtingas atmintyje ir neišmatuojamai nemirtingas sieloje… Iš esmės nemirtingas…

Ir vėl norėčiau pasidalyti asmeniniu patyrimu. Žinoma, labai paprastu. Pamenu, lietingą rudenišką dieną pašėriau gatvėje šlubą valkataujantį katiną… Specialiai užėjau į parduotuvę ir nupirkau jam dešrelę… Amžiams išliko ir katinas, ir ruduo, ir parduotuvė, ir aš — nesuabejojęs, kad katinas manęs lauks, kol išeisiu iš parduotuvės. Valkataujantis šuo Vitebske… Atidaviau jam turėtą atsargai kietai virtą kiaušinį. Ir tikriausiai niekada nepamiršiu to šuns, geležinkelio stoties aikštės Vitebske, paties Vitebsko… Kaip šuo gūžėsi tarpuvartėje… O paskui vis žiūrėjo į akis… Regis, paprasta. Anaiptol… Skauda sielą, kad nepadariau daugiau… Tai geras darbas, bet toli gražu ne dorybė…

Tapti dorybingam — kaip mokytis rašto, tapti raštingam, tapti raštininku, rašto žinovu, rašytoju… Tapti turtingam gėriu. Tapti dėkingam už gėrį. Pajusti, kad duodi ne tik nuo savęs, bet ir nuo Dievo. Kad duodi tai, ką anksčiau tau davė Dievas… „Ką jiems darai, Dievui darai“. Kad darydamas gerus darbus žmogus valdo darbą. Darant piktus darbus dažnai darbas valdo žmogų. Tačiau ir šitai nėra taip sudėtinga. Neatsitiktinai aplink mus plyti sunkumų jūra. Greta mūsų visada yra žmonių, kuriems sunku. Aplink juos — tie, kam neretai dar sunkiau… Sunkumų audeklas.

Nors pasaulis moko mus šypsotis ir sakyti — viskas gerai. Savo pacientus mokau ne tik prisipažinti, kad jiems sunku, bet ir prašyti pagalbos… Padėdami jums, žmonės padeda sau. Daryti gera kitiems lengviau, negu sau. „Geriausias būdas pataisyti nuotaiką sau — pataisyti nuotaiką kitam“. Tačiau kaip tik prašyti pagalbos, o ne pageidauti, kad padarytų už jus. „Prašyti ne šimto litų, o vieno, kurio trūksta iki šimto“. Paskutinės pastangos, kaip toje pasakoje, kur senelis ropę rovė… Trūksta tik pelytės… Ir tai — jau gero darbo pradžia, gerų darbų, jų audeklo pradžia…

Nėra taip sunku, jeigu prašome ne sau. Ne tik sau. Jei prašome nedaug. Jei pradedame nuo „mažo gėrio“, nuo mažų gerų darbų. Nuo būtiniausių. Konkrečių. Ir dorybės būna tokios konkrečios.

Toliau pateikiu dorybių sąrašą abėcėlės tvarka su minimaliais komentarais. Norėčiau, kad skaitytojai atkreiptų dėmesį, kaip skiriasi ta pati esmė, aukščiau pateikta žodžio pavidalu, ir dabar, pateikta kaip dorybė. Pavyzdžiui, žinojimas, meilė, malda, vyriškumas…

Apibrėžtumas. Poreikis turėti jausmų, galimybių, planų ribas.

Atgaila. Gebėjimas, poreikis pripažinti savo silpnumą, netobulumą, savas nuodėmes, atsisakyti jų ir joms priešintis.

Atjauta. Poreikis dalytis su žmogumi triūsą, sunkumus, vargus.

Beaistriškumas — ramybė, taikūs, be aistros pojūčiai, jausmai, norai, atmintis, mąstymas…, gyvenimas. Gebėdamas iš pat pradžių riboti aistras, žmogus galės pasiekti tokią būseną, kai sieloje ir pasaulyje viskas jam tarnauja ir niekas nelaiko pavergęs.

Dėkingumas. Gebėjimas suvokti ir pripažinti, kad nesi pagrindinis gėrio šaltinis net ir savyje, ir deramai gerbti savo geradarius… Teo­logijoje tai laikoma viena iš universaliausių priemonių atsikratyti didžiumos nuodėmių: puikybės, tinginystės, godumo, nusivylimo… Gydymo praktikoje taip pat naudojama plačiai įvairiu mastu ir įvairioms būsenoms, santykiams… Dėkingas žvilgsnis, balsas, prisilietimas, specifinis dėkingumo žodis, išsaugantis vertę tam tikrą laiką ar amžinai, pažadas, mokestis pinigais, užmokestis, atlygis, skolos pripažinimas (lieku skolingas), pagalba, pasidalijimas sunkiais jausmais… Ir šitaip daug kartų per visą užsiėmimą, visą dieną. Ir dalimis, o ne susumuojant, „iš viso“.

Dorybingumas. Poreikis remtis vientisa išmintimi, be proto ir sielos prieštaravimų, be prieštaravimų tarp sielos ir pasaulio, tarp proto ir tikėjimo.

Dosnumas. Poreikis atiduoti daugiau, padaryti daugiau, negu tavęs prašo.

Drąsa. Gali būti pavyzdys dorybių visumos — apima pasiaukojimą, nesavanaudiškumą, meilę žmogui, sąžiningumą, nuolankumą, laisvės meilę (meilę, pagarbą savai ir svetimai laisvei)… Kokia priešingybė drąsos regimybei — įžūlumui, puikavimuisi…

Dvasios skurdas. Poreikis ir gebėjimas laikyti visa, kas sava (gebėjimus, pasiekimus, sveikatą, turtą…), dovanomis, kurias Dievas suteikė laikinai naudotis ir už kurias reikės atsiskaityti.

Gailestis. Gebėjimas ir poreikis dalytis kančia, sielvartu.

Garbingumas. Poreikis saugoti savo garbę, šeimos garbę, būti garbingam žmogui, išlaikyti savąjį pavidalą ir tapatybę.

Išmintis. Gebėjimas mąstyti be aistrų, kantriai, vaizdžiai, su tikėjimu, meile, siela, įkvėpimu. Tai mąstymas, nepasiduodantis, nevergaujantis ryškiems pojūčiams, įspūdžiams, emocijoms, potraukiams… Sunku įsivaizduoti išminčių, apimtą be galo vertingų idėjų, remiantį kokią nors ideologiją, „partietį“. Teologą lengva įsivaizduoti išminčium.

Įkvėpimas. Gebėjimas, poreikis daugelį dalykų daryti iš širdies, su siela. Ir tada tai, kas sunku, tampa arba lengva, arba malonu.

Malda kaip dorybė — tikėjimo kalba. Daugumai nesuvokiama, „svetima“ kalba.

Malda. Įprasta į maldą žvelgti kaip į Dievui skirtą prašymą. Geriau, jeigu žiūrime kaip į pokalbį su Dievu. Malda kaip dorybė — tikėjimo kalba. Daugumai nesuvokiama, „svetima“ kalba. Tačiau jeigu supranti šią kalbą, įgyji visas kitas dorybes. Malda atrenka svarbiausius, gilius, iš sielos, dvasios kylančius žodžius. Atsisako atsitiktinių, tuščių žodžių, netikro „tariamo“, egoistiško žinojimo.

Malda veda į „švento nežinojimo“ sritį, kuri aukštesnė už įprastą žinojimą. Kasdienės žinios žmogų neretai dirgina, slegia, „varo iš proto“. Su šventuoju nežinojimu žmogus nežino ir yra ramus. Jis per maldą regi, jaučia, per maldą mąsto, gyvena…

Mąslumas, kontempliacija. Poreikis ir gebėjimas žvelgti į gyvenimą, save, pasaulį „iš amžinybės“, o ne tik iš laiko taško; iš savos dieviškosios tapatybės. Tai vienoks ar kitoks atitrūkimas nuo konkretybės, nuo „tikslios“, „taško“ būties — konkrečių pojūčių, jausmų, instinktų, atminties, mąstymo; tuomet „rega“ virsta apmąstymu. Apmąstoma mumyse slypinti Dievo karalystė. Apmąstoma tai, kas glūdi po paviršiumi. Kaip vandens paviršius fiziškai atspindi šviesą, laužia jos spindulius, kuria atšvaitus ir šešėlius… Apmąstant net protas tampa visybiškesnis ir vietos, ir laiko prasme, aprėpdamas ir laiko dinamiką: kaip esama kilo iš to, kas buvo, ir kaip pereina į tai, kas bus… Atsiranda vienoks ar kitoks įžvalgumo ir pranašiškumo lygis… Pasaulis regimas su jo pirmapradžiu švarumu ir grožiu, ir esme… Besidžiaugiant su visais ir už visus… Tačiau taikiai ir nuolankiai kenčiant drauge… Tai tokia kančia, kurios mąstantysis nekeis į džiaugsmus…

Meilė. Kaip dorybė tai toli gražu ne jausmas, ne potraukis. Tai galimas vienybės lygis su dieviškuoju pradu, su Dievu savyje, kitame žmoguje. „Dievas yra meilė“. Dievas neturi ribų, todėl meilė beribė. Todėl ji vienija, gydo žmogų ir iš vidaus, ir iš išorės, jungia su pasauliu, sutaiko su juo. Turbūt konkrečiausiai daugumai žmonių tai matoma mylint vaikus: juo labiau myli vieną vaiką, juo labiau myli ir kitus vaikus, ir jų motiną, tėvą… O per Dievą myli visus. Numato, nujaučia ir savo, ir kitų, ir pasaulio harmoniją. Todėl galima mylėti ir priešus… Mylėdamas žmogus neretai tarsi atrodo menkesnis, bet iš tiesų yra išaukštinamas, iš tiesų melsdamas išaukština ir save, ir kitus… Ir tai vienas iš meilės veikimo, meilės kupino veiksmo, meilės įsikūnijimo kelių…

Nuolankumas. Poreikis žvelgti į gyvenimą taikiai, gyventi su taika sieloje, be priešiškumo sau, kitiems… Tačiau ne jų nuodėmių, ne blogio juose atžvilgiu. Jaučiant gailestį priešams, bet nesigailint blogio.

Nuosaikumas. Saiko, saikingumo poreikis, nors siela ir dvasia neturi ribų.

Orumas. Gebėjimas vertinti save ne pagal dalis, ne pagal atskiras savybes (daugelio jų atžvilgiu žmogus negali nebūti silpnas, nepajėgus — „mano jėga iš negalios kyla“), bet pagal visumą, pagal paveikslą ir tapatybę („Dievas nebūna papūga“).

Pagarbumas. Poreikis pripažinti kiekvienos asmenybės reikšmingumą, vertę, jos nepakartojamumą, jos nepakartojamą dievišką pavidalą ir tapatybę.

Paprastumas. Poreikis, gebėjimas gyventi dėl svarbiausių, esminių dalykų, be pertekliaus, be įmantrybių.

Rimtumas. Poreikis giliai žvelgti į gyvenimą.

Romumas. Savo poreikių sutramdymas, savų laimėjimų palyginimas su galimybėmis, jeigu to būtume pasiekę su Dievo pagalba.

Rūpestingumas. Triūsas dėl kitų.

Savikritiškumas. Poreikis nesėkmių priežasčių ieškoti savyje, o ne išorėje.

Susilaikymas. Gebėjimas, poreikis apriboti savo norus, ypač atsitiktinius, paviršutiniškus, tuščius, siaurai asmeniškus, materialius.

Teisingumas.

Tikėjimas. Kaip dorybė, kaip darbas tikėjimas nėra gyvenimo dalis, kažkas laikina; tai kaip tik vienovė, vientisumas, pastovumas, amžinybė… Tai konkretus vientisumas, vienovė, pastovumas… Konkretus tikėjimas: nuo pasitikėjimo savimi (ne tik savo atmintimi, protu, valia, tegu ir nepakankama) iki tikėjimo Dievu (jo planais mano paties, mano artimųjų, mano tautos atžvilgiu…). Šis tikėjimas ne tik konkretus, jis veiklus: padeda man kaip visumai, manajam „Aš“ atsispirti savo sielos „ne-Aš“ dalims: pojūčiams, jausmams, norams, kurie arčiau mano vidinio ir išorinio pasaulio materialiosios pusės. Atsispirti dėl mano sielos (neretai ir dėl kūno) kaip visumos, atsispirti laikinumui dėl pastovumo, amžinumo, dvasingumo.

tikėdamas žmogus surenka save į visumą, suvienija save, susijungia su kitais, o paskui ir su Dievu.

Tikėdamas žmogus surenka save į visumą, suvienija save, susijungia su kitais, o paskui ir su Dievu. Galima teigti, kad tikėjimas — tai nuolatinis veržimasis į Dievą. Judėjimas. Tikėjimo žygdarbis. Ir vėl konkretumas visur. Veržimasis prie to, kas svarbiausia, ne tik „bendrai“, bet ir atskirais sielos procesais.

Pasak Izaoko Siriečio, tikėjimas yra proto šviesa, išsklaidanti aistrų tamsą, ir jėga, iš sielos išvaranti negalią. Kaip teigia tėvas Justinas, tikėjimas apima ne tik savo pradžią ir esmę, bet ir visų dieviškųjų, viena iš kitos kylančių žmogaus dorybių pradžias ir esmes…

Tvirtumas. Atsparumas, ištikus išmėginimams. Patikimumas.

Uolumas. Poreikis tarnauti iš visos širdies.

Užuojauta.

Viltis. Poreikis, gebėjimas, pasirengimas jausti dvasinę paramą, Dievo gailestingumą.

Vyriškumas. Poreikis ginti silpnus siela ir kūnu. Atsakingumas. Sunkiausių darbų atlikimas.

Žinojimas. Žinojimas kaip dorybė — tai išmintingas, nuolankus žinojimas, o ne pasipūtęs, kategoriškas. Žinojimas, suvokiantis ne tik gyvenimo dėsnius, bet ir jo laisvę, paslaptis. Tai ne atmintimi grįstas, „kompiuterinis“ žinojimas, kurio dabar tiek daug aplinkui, ne „anketinis“ žinojimas, bet sielos žinojimas, sielos vaisius. Kartais jį vadina nuolankiu protu, nuolankia išmintimi ar sveiku protu. Arba mąstymu per tikėjimą. Toks žinojimas gali būti tikėjimo laiptelis, nuo kurio žmogus kyla į tikėjimo aukštumas; ją pasiekus, nebereikia įprasto žinojimo… Jis „sužino“ teisybę, tiesą, nepritrūkdamas papildomų duomenų, įrodymų. Tai tobulesnis, dorybingas žinojimas. Palyginkime su vadinamuoju „nuogu žinojimu“, „kūnišku žinojimu“, kuris gaunamas tik per pojūčius, gatavas žinias iš knyginės ar savos atminties, o ne per patirtį, išgyvenimą, įsitikinimą, pasitikėjimą.

Nors dorybės labai įvairios, „taikyti“ jas gali būti labai paprasta. Tai tarsi „pratimai“ tos dorybės, kurios žmogus turi daugiausiai, ir ši dorybė duos pradžią ištisai grandinei kitų dorybių, tarp jų ir tai, kuri būtiniausia šiam žmogui išgyti. Pradėti galima nuo pačių universaliausių: romumo, dėkingumo, maldos…

Dorybių pratimų sistemą galima perimti ir iš teologų. Pavyzdžiui, iš arkivyskupo Joano iš San Francisko:

•  Nedelsiant išpažinti nors kiek pastebimą blogį.

•  Atleisti žmogui (bet ne jo blogį).

•  Atmesti blogį, išpirkti jį.

•  Atsiliepti į prašymą.

•  Pratintis matyti, ko ir kam aplinkui reikia.

•  Padėti tam, kuriam reikia pagalbos, bet nedaryti už prašantįjį.

•  Blogiui priešinti gėrį. Pavyzdžiui: „Esu kaltas. Jau penkias minutes ant jūsų pykstu. Kuo galėčiau išpirkti šias penkias minutes?
Kuo galėčiau pasitarnauti penkias, o galbūt dešimt minučių?
    Penkiomis minutėmis teisybės?“

•  Jausti dėkingumą Dievui už viską.

•  Ieškoti gėrio vienas kitam, vienas kitame.

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Dvasingi žmonės sielos ligomis neserga appeared first on LAIKMETIS.

Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.

Antrą dalį galite rasti čia.

Trečia dalis čia.

Ketvirta dalis čia.

Penkta dalis čia.

Šešta dalis čia.

Septinta dalis.

Aštunta dalis.

Devinta dalis.

Dešimta dalis.

Vienuolikta dalis.

Dvylikta dalis.

GAIVINANČIŲ, GYDANČIŲ VAIZDINIŲ, SAKINIŲ, TEIGINIŲ GRAMATIKA

Psichoterapijos aforizmai

Liga priverčia mus kalbėti. Svarbiausiais žodžiais. Esminiais sakiniais. Trumpais. Vaizdingais. Unikaliais, bet ne atskiriančiais. Įkvepiančiais. Dvasingais. Nušviečiančiais. Skatinančiais. Gaivinančiais. Šalinančiais pasimetimą, sumaištį. Padedančiais pirmą kartą sutikti ligą. Gyvenime — su liga, greta jos, po jos. Susitikus su psichiatru, su vaistu. Po susitikimo… Sugrįžus į gyvenimą be ligos. Visiems ligos atvejams. Ir gyvenimo.

Ankstesniame skyriuje kalbėjau apie esmingiausius žodžius. Tai žodžiai, kuriais žmogus gyvas. Žodžiai, duoti žmogui Dievo. Žodžiai, kuriuose paslėptos arba aiškiai išreikštos esmės, prasmės, nuorodos, pavyzdžiai, vaizdiniai, keliai… Žodžiai, saugoti ir turtinti mūsų protėvių. Galime į juos įsijausti, įsismelkti. Jais stiprintis. Remtis, gydytis. Statyti ant jų. Tai mūsų sielos gyvenimo pamato „akmenys“, „atomai“. Gamta, žmonės gali „akmenis“ paversti skalda ar net smėliu. Žmogus gali iš šitų akmenų sumūryti pamatą, sienas, skliautus…

Nesunku įsivaizduoti, kaip nuskurstų žmogaus gyvenimas, jeigu jis vartotų tik atskirus žodžius, nesiedamas jų į sakinius, nekurdamas iš jų naujų paveikslų.

Žinoma, galima iš pačių vertingiausių žodžių suversti krūvą, sutrinti juos į skaldą, mišinį, padaryti netvarką, sukelti griūtį, laviną… Gyvenime, susirgus nutinka ir taip. Galima kalbėti, kalbėti, kalbėti… Galima pa-kalbėti. Galima kalbėtis.

Galima sudarinėti sakinius, juos atiduoti ir priimti. Dalytis sakiniais. Sakiniai daro žodžius dinamiškesnius, paveikesnius, tikresnius, realesnius. Suvienija juos… Ir visą mūsų sielos gyvenimą…

Deja, sergant mūsų šių laikų visuomenės gyvenime būna ir atvirkščiai: sakiniai, „šnekos“, SMS, „vakarėliai“, „masinė kultūra“ atomizuoja mūsų bendrą ir individualų sielos gyvenimą, tarsi purkštuvas išsklaido jį daugybe lašelių, išstumia tikrą kalbą…

Psichiatrui, psichoterapeutui, psichologui tenka ne tik gydyti, bet ir mokyti, ir mokytis kalbėti su ligoniu, duoti, siūlyti jam sakinius ir priimti jo duodamus…

Liga priverčia mus kalbėti. Iš tikrųjų. Rimtai. Trumpai. Romiai. Skaidriai. Atsakingai. Tučtuojau.

Liga priverčia mus kalbėti. Iš tikrųjų. Rimtai. Trumpai. Romiai. Skaidriai. Atsakingai. Tučtuojau. Atsakant taip, kad net „pasimetęs“ pacientas galėtų „surasti“ save ir suprasti, priimti, kas duodama; kad galėtų užduoti klausimą, ištarti „savą, o ne mano sakinį“ ir gauti atsakymą, patvirtinimą, tvirtą ar bent jau tvirtesnę žemę po kojomis… Jei ta žemė dar netinkama stabilesniam mąstymui, tai gal tiks stabilesniam jausmui (pavyzdžiui, baimei), atminčiai (santykiams su vyresniaisiais, su gydytoju, vilkinčiu baltą chalatą), tikėjimui, garbei…

Tokie sakiniai reikalingi žmonėms, mūsų klientams, pacientams, įveikiant sunkumus, sutrikimus, ligas. Ypač mūsų laikais, kai žmonėms atrodo, esą jie žino. Žino, kad yra padorumas, garbingumas, patikimumas, sąžinė, siela, sielos liga, kas tikra, kas tariama… Dauguma tų žinių nėra paremtos sielos gyvenimu ir dvasingumu, todėl tėra menamos žinios. (Labai dažnai karčiai juokauju, kad ligonis praeina visą psichoterapijos kursą, neatgaudamas sąmonės. Arba: „Juo daugiau gyveni svetimu protu, juo greičiau netenki savojo“.) Arba neįsisavintos, svetimos žinios, gautos gatavos, ne savojo proto, nepasiekusios proto žinios.

Tokių sakinių, pradedančių (gera pradžia — pusė darbo) realų, dvasišką pokalbį vietoj monologo — šimtai. Per visą daugelio valandų (gal minučių ar mėnesių) kelią, kuriuo eidamas pacientas gyvai, protingai kalbasi pats su savimi, su tarpininku psichiatru, psichologu ar psichoterapeutu, su savo siela, dvasia, su Dievu. (Beje, neištveriu nepaminėjęs sakinio aforizmo: Dievas kalba su mumis meilės šnabždesiu, sąžinės balsu, o jei negirdime, — skausmo, neretai dvasinio, riksmu.)

Pateiksiu dažniausiai savo pacientams siūlomus ir iš jų gaunamus sakinius. Tvarka — nuo pirmųjų iki paskutinių susitikimų daugiau ar mažiau intensyvios terapijos metu.

1. Pacientas (P.): Nežinau, ką čia pasakyti… Viskas taip neaišku… Nežinau, kodėl mane pas jus atsiuntė?.. Gydytojai patys nieko neranda, tai ir pasiuntė pas jus… Nežinau, nuo ko pradėti… Tai prasidėjo taip seniai… Tiek minčių ir vis ne apie tai…

Terapeutas (T.): Kas kliudo? Nuo ko neramu? Kur skauda sielą? Dėl ko skauda sielą? Ar smarkiai skauda? Penkias minutes per dieną? Penkias valandas? Nuolat? Daugiau vienatvėje ar prie žmonių?.. Sergate dėl kūno ar dėl sielos?… Sergate dėl išorinių ar dėl vidinių sunkumų? Nuo ko palengvėja, nuo ko sunkėja?

2. P.: Ar aš sergu?

T.: Suskaudo sielą. Galima taip sakyti. Ar sergate? Šiandien sunku pasakyti… Reikia šiek tiek ilgiau pažiūrėti… Patikrinti…

3. P.: Esu sveikas… Ko iš manęs visi nori?.. Ko manyje ieškote?..

T.: Štai ir man įdomu, ko visi iš jūsų nori?.. Visi — kas jie? Ir ko gi ji nori? Ko jis nori? Taip, šiuo atveju sunku suprasti, bet galima spėti… Jausti… Prisiminti… Pamąstyti… Paklausti to, kas galėtų žinoti ir kuo galima patikėti… O ieškoti galiu tik to paties, ko ir jūs. Dabar, pavyzdžiui, kuo jūs galėtumėt patikėti… Kodėl turite nesusipratimų su artimaisiais…

Kitas P.: Šį kartą esu sveikas. Dabar man nereikia gydytis…

T.: Absoliučiai sveikas ar praktiškai sveikas? Iš kur toks įsitikinimas?.. Iki senatvės su absoliučiai sveikais dantimis pragyvena vienas žmogus iš 100 tūkstančių. O siela sudėtingesnė už dantį!.. Ar žinote, kas yra 100 proc. sielos sveikata? Tai stabilus darbingumas, svyruojantis nuo 150 proc. rytais iki 50 proc. vakare arba atvirkščiai („vieversiai“, „pelėdos“). Vidutiniškai — 100 proc. Kiek šiandien jums?.. Kokie svyravimai? Psichinės sveikatos neįmanoma garantuoti. ­Tačiau galima nusipelnyti… Papasakokite, kaip jos nusipelnėte?

4. P.: Kokia man liga?

T.: Dabar, šiandien jums reikia ligos pavadinimo ar išaiškinimo, paaiškinimo?.. Kokia diagnozė geriau, lengva ar sunki?.. Dabar dėl to vargstu… Jei nustatyčiau sunkesnę diagnozę, visada lengviau išduoti nedarbingumo lapelį, brangius vaistus pigiau išrašyti… Gal pagalvokime apie tai kartu porą savaičių… Žinote, psichiatrija tą patį dalyką apibūdina labai įvairiai: galima pasakyti „silpnumas“ arba „išsekimas“; „liūdesys“ ar „nusiminimas“; „prislėgtas“ arba „apimtas depresijos“; „susipainiojęs“, „pasimetęs“ arba „sutrikęs“, „netekęs orientacijos“…

5. P.: Kokia mano ligos esmė?

T.: Neurastenija — tai nervų sistemos silpnumas… Psichastenija — sielos silpnumas… Isterija — sielos nebrandumas, vaikiškumas, sielos procesų kūniškumas, jų išraiška per kūno reakcijas: širdies plakimą, kvėpavimą, pykinimą, galvos skausmus… Hipochondriškumas — per daug didelis jautrumas kūno procesams, ypač virškinimui… Depresija — liūdesys be sielos, be naudos… Manija — gyvenimo džiaugsmas be turinio, be sielos… Šizofrenija — įsivaizduojamas gyvenimas, nesugebant atskirti svarbesnių ir ne tokių svarbių dalykų… Psichopatija, liguistas charakteris — pasidavimas atskiriems charakterio bruožams, užuot juos panaudojus… Rinkitės. Jei teisingai pasirinksite, patvirtinsiu… Taip bus daugiau naudos, negu pasakyčiau jums „gatavą“ diagnozę…

6. P.: Aš jau išėjau iš proto?

T.: Atsakyti su humoru ar rimtai? Jei su humoru, tai dar neišėjote, o tik einate iš proto, po truputį vaikštinėjate. Tik retkarčiais žingsniuojate, nukrypstate nuo įprasto „kelio“… Leidžiate savo mintims nuklysti… Bet kliedesio dar nėra… Jei rimtai, tai pamėginkite pasakyti ką nors beprotiška. Matote: ne taip paprasta išeiti iš proto, iš įprasto proto kelio…, dar sunkiau padaryti ką nors beprotiška. Pamėginkite… Su jūsų protu — beveik tvarka… Tačiau mintys gerokai netvarkingos. Sieloje — sumaištis, maišalynė, drumzlės…

7. P.: Kas manyje labiausiai sutrikę?..

T.: Džiaugiuosi, kad kaip tik šito klausiate. Kas labiausiai?.. Apskritai turite daugybę sutrikimų. Tačiau dauguma nereikšmingi ir patys išnyks, jeigu sumažinsime tai, kas sutrikę labiausiai…

Miegas. Atrodo, jis ne toks ir sutrikęs… Miegate 4–5 valandas… Bet 2–3 valandų nuolat trūksta… Miego trūkumas kaupiasi… Dieną esate tokios būsenos — nei budrumo, nei miego… šiek tiek sutrikęs… Reikės pradėti nuo miego reguliavimo…

Orientacija… Ko gero, dabar svarbiausias jūsų sutrikimas — orientacija. Šiek tiek vėluojanti… Tai gąsdina, kelia įtampą, nerimą…

Baimė… Ko gero, visų svarbiausia — jūsų liguista baimė. 15 minučių baimės žmogų gali labiau iškankinti, atimti daugiau jėgų negu pusė dienos darbo…

Jautrumas… Jaučiate tai, ko sveikas žmogus neturėtų jausti… Pavyzdžiui, raumenų, žarnyno, kraujagyslių įtampą…

Santykiai… Labiausiai sutrikę jūsų santykiai… Su savais pojūčiais… Su jausmais… Su vaizduote… Su mintimis… Su savo klaidomis… Bernardas Shaw kadaise sakė: „Norint parašyti vieną gerą pjesę, prieš tai reikia parašyti dešimt blogų“… Nepakantus savo klaidoms…

8. P.: Ar labai sunki mano liga? Kokie mano šansai pasveikti? Ar galiu tapti invalidu?

T.: Jeigu prisiminsime liaudies išmintį, tai Viešpats Dievas, būdamas maloningas, žada mums amžinąjį gyvenimą. Tačiau, būdamas išmintingas, negarantuoja, kad išgyvensime rytojų. Medicinos išmintis sako, kad nėra nepagydomų ligų, tačiau pasitaiko nepagydomų ligonių. Jeigu žiūrėtume diagnozės, neurozės, dvasinių traumų pasekmės, ūmūs asmenybės sutrikimai… praeina savaime arba skiriant minimaliai vaistų ir (ar) dvasinės paramos. Tos pačios ligos, jei gydymas dėl nepalankių sąlygų užsitęsia, bet pagalba ir savipagalba pakankamos, išnyksta 70–90 proc. atvejų. Sunkūs, sudėtingi sutrikimai — 20–30 proc. atvejų.

Jeigu kalbėsime su humoru, absoliučiai pasveiksta 10 proc., praktiškai 60 proc., geresni tampa 90 procentų.

Jeigu kalbėsime su humoru, absoliučiai pasveiksta 10 proc., praktiškai 60 proc., geresni tampa 90 procentų. Čia galima prisiminti būdingą psichiatrų humorą: ne visi šizofrenikai genijai, bet visi genijai — šizofrenikai…

9. P.: Daktare, kiek galiu jumis tikėti? Ar jūs manęs neapgaudinėjate? Neguodžiate?

T.: Jeigu įsivaizduosime, kad anksčiau 100 proc. tikėjote savo pojūčiais, „nuojauta“, jausmais, norais, atmintim, logika, tai kiek jais tikite dabar?..Nenorėčiau, kad manimi tikėtumėt daugiau, negu savimi… Jeigu savim tikite 50 proc., tai manimi tikėkite per pusę, t. y. 25 procentais… Pageidautina, kad ilgainiui, vis palygindamas, pakiltumėt iki jums įprastos normos, visų pirma didindamas tikėjimą savo sielos savybėmis, kartu ir maniškėmis…

Nenorėčiau duoti jums gatavų patarimų… Kaip sako mano mėgstamas aforizmas: juo daugiau gyveni svetimu protu, juo greičiau netenki savojo… Šiuo atveju pasitikėjimo, tikėjimo link geriau artėti mėginant, pasitikrinant, klausiant, lyginant — kaip vieni kitus atitinka savi ir mano sielos procesai. Žinoma, kai kuriais atvejais, kai mano patirtis akivaizdžiai didesnė, kai jūs itin pasimetęs, o tiesa visiškai akivaizdi, galiu jums atsakyti ir tiesiai… Tačiau dabar norėčiau, kad jūs padirbėtume prie klausimo, kurį man užduodate…

10. P.: Daktare, kaip jums atrodo, ar man geriau? Aš jau sveikstu? Kada aš pasveiksiu?.. Kaip aš atrodau? (Gydytojui sunku, nes ligoniui reikia konkrečių, vaizdžių, konkrečių, aiškių ir teigiamai jį veikiančių atsakymų, neprieštaraujančių bendrai savijautai ir įsitikinimams. Kitokių jis priimti negali, „nesupranta“, nenori.)

T.: Norisi jus nudžiuginti… Bet ar jūs pats galėsite džiaugtis? Ar ne per daug norite iš manęs išgirsti?.. Bijau, kad jeigu jus nudžiuginsiu, tai liausitės stengęsis sveikti. O jūsų aktyvumas sveikti reikalingas…Jūsų elgesio pagerėjimas ypač akivaizdus dėl to, kad… Tai objektyviai, o subjektyviai, sprendžiant iš savijautos, kuo pats džiaugiatės?..

Pagerėjimas būna dvejopas: pradinis ir galutinis… Jūsų — akivaizdus pradinis… Galutinis pagerėjimas prasideda tada, kai žmogus gali pasakyti: „Ligos jau nebejaučiu, bet žinau, kad ji dar yra“. Arba: „Norėtųsi atminčiai, „imunitetui“ štai tokią „beprotybėlę“ turėti“… Arba: „Mano sapnai jau sveiki…“

11. P.: Kaip jūs mane gydysite, daktare?

T.: Neketinu jūsų gydyti… Jums teks gydytis… Kitaip tariant, pačiam save gydyti… Ketinu tik padėti… Gijimas paprastai prasideda iš vidaus. Tad iš pradžių jūs jį galite pajusti, o tik paskui iš jūsų elgesio, išorės galėsiu pamatyti aš… Žinoma, jūsų jausmai ryškūs, galiu ir aš pirmas pastebėti iš šalies, bet geriau, jeigu pirmuosius pasikeitimus pamatysite jūs… O aš patvirtinsiu. Tai tinka ir vaistų poveikiui. Ir mano paaiškinimų poveikiui. Ir jūsų suvokimo. Ir pojūčių, jausmų, instinktų, atminties, mąstymo, veiksmų pratimams… Labai svarbu, kad ir pats suvoktumėt, ir man praneštumėt, kokia vaistų dozė, psichologinio krūvio dozė jums geriausiai tinka…

12. P.: Ką galiu, ką reikėtų papasakoti artimiesiems apie mano ligą?..

T.: Tik esmę… Kad jie suprastų, kas jums yra, ir nejaustų nereikalingo nerimo… Ir, žinoma, kad galėtų prireikus jums padėti… Pavyzdžiui, kad jūs reaguojate 5 kartus jautriau, negu anksčiau… Kad 5–10 kartų labiau nerimaujate negu anksčiau, kad jiems gali kas nors nutikti… Kad jumyse kur kas daugiau baimingumo. Bijote kuo nors įžeisti…

Jeigu kamuoja abejonės, klauskite… Bet klausimai turi būti labai konkretūs, aiškūs. Kad galima būtų atsakyti „Taip“ arba „Ne“, „Neatsimenu“…

13. P.: Ką man sakyti darbe, kai ten sužinos, kad gydžiausi pas psichiatrą?

Dauguma mano pacientų sako, kad jie nesigydė, o konsultavosi…

T.: Čia geriau nedaugžodžiauti… Dauguma mano pacientų sako, kad jie nesigydė, o konsultavosi… Kad juos terapeutas pasiuntė konsultuotis dėl per daug didelio jautrumo sąnarių skausmams, apetito sutrikimų, neramaus miego…

14. P.: Ką daryti, kad liga vėl nepasikartotų?..

T.: Psichologiniu lygiu pageidautina „dėl imuniteto“ kartais prisiminti apie ligą… Pamatuoti atstumą, per kurį nuo jos nutolote… Priminti sau, kad įveikti sunkumai — tai įgytos galimybės. Būti dvasingesniam. Mano mėgstamas aforizmas: dvasingi žmonės neserga dvasinėmis ligomis… Jeigu bijai Dievo, tai daugiau jau nieko galima nebijoti…

15. Gydomieji sakiniai, psichoterapiniai aforizmai visiems ligos ir gyvenimo po ligos atvejams.

Čia norėčiau pateikti sakinius, kuriuos galima naudoti pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis ir gauti puikų gydomąjį efektą. Jie kartais iš esmės pertvarko mozaiką, detales, atskirybes, sujauktą paveikslą, laikiną dvasinę sumaištį keičia į darnų, aiškų vaizdą, harmoningą laiko jausmą, savitumą…

Tai nedidelė dalis iš tos gausos, susikaupusios per daugelį praktikos metų. Šių sakinių kilmė, autorystė yra ne mano, ne psichoterapijos, net ne XX amžiaus. Kaip ir gilūs, amžini žodžiai. Tikiuosi, kad aš, kolegos, pacientai bus bendradarbiais ir bendrai kurs šiuos sakinius sau, kitiems, „miestui ir pasauliui“…

Išvardysiu juos pagal tai, kaip dažnai vartodavau šiuos sakinius savo praktikoje:

•  Viešpats Dievas mane baudžia. Ačiū Dievui, jis manęs
    nepamiršo!

•  Dvasios ligonis gali būti silpnas iš išorės ir labai stiprus
    iš vidaus (ir atvirkščiai).

•  Kas niekada nebuvo pametęs galvos, tas pametė labai daug.

•  Pats baisiausias kalėjimas būna maža sielelė. Pats bai­siausias
    prižiūrėtojas — savas mažutis „Aš“.

•  Neskubėkite atsikratyti kvailybės, nesužinoję, nuo ko ji
    jus saugo.

•  Neskubėkite atsikratyti beprotybės, nesužinoję, kas jūsų laukia,
    kai būsite sveiki.

Neskubėkite atsikratyti beprotybės, nesužinoję, kas jūsų laukia, kai būsite sveiki.

•  Mes pakankamai bijome beprotybės, bet per mažai —
    ­besieliškumo ir bedvasiškumo.

•  Kvailius traukia protas. Protingus traukia kvailybė.
    Žmonija prieštaringa.

•  Protingi žmonės garbina protą. Išmintingi žmonės juo
    naudojasi.

•  Sveikas protas nereikalauja, kad jam duotų apibrėžimą.

•  Esu beprotis. Ir tai vienas iš įrodymų, kad esu gyvas.

•  Pamišėlis visur įžvelgia priežastį.

•  Pamėginkite įsivaizduoti kaip kliedesį…

•  Persekiojimo kliedesys padeda bėgant ilgas distancijas.

•  Reikalas ne tas, kad XX amžiuje tapome didesni bepročiai.
    Mes tik sužinojome, ką sugebame.

•  Norint išeiti iš proto, reikia jį turėti.

•  Tai ne beprotybė. Tai tiesiog atgrasūs samprotavimai.

•  Jeigu išėjote iš proto, nepasirašinėkite besąlygiškos kapitu-
    liacijos su psichiatru… Tik su Viešpačiu Dievu.

•  Atminties sutrikimas didesnis tada, kai negalime pamiršti,
    negu tada, kai negalime atsiminti.

•  Iš klaidų mokomasi. Ar ne laikas daryti kitas klaidas?

•  Kai žmogus kalba su Dievu, tai malda. Kai Dievas kalba
    su žmogum, tai dažniausiai šizofrenija.

•  Neverta taip plėtoti savo minties, jausmo, vaizduotės,
    kad paskui nepajėgtume jų išlaikyti…

•  Kalbantis su savimi neretai advokatas reikalingas net labiau,
    negu kalbantis su psichiatru ar policininku.

•  Galvoti už jus neketinu… Mąstymo klaidas taisyti galiu…
    Tačiau tam pradėkite galvoti patys…

•  Viskas gali mums tarnauti — pojūčiai, jausmas, potraukis, atmintis, mąstymas, vaizduotė, valia. Tačiau mes kažkodėl
    verčiau tarnaujame viskam — pojūčiams, jausmams…

•  Gardnerio dėsnis: kiekvienoje specialybėje 85 procentų žmonių
    yra nekompetentingi.

•  Psichiatro sveikatą saugo tai, kad jis mažai galvoja, jis žino…

•  Žudikas nužudo žmogų. Savižudis — žmoniją.

•  Ruoškis mirčiai, bet rugius pasėk.

Ir dar kai kas iš mano didžiųjų neakivaizdinių mokytojų, didžiųjų rusų teisininkų, kurių minčių niekada nedrįstu pateikti, nenurodydamas vardų, ir nedrįstu jų taisyti, keisti… Ne aš jas, tas mintis, pasirenku savo bendradarbiais, bet jos pasirenka, kada ateiti pas mane, pas mus su pacientu.

Fiodoras Plevako:

•  Jis nusikaltimo nepadarė, jis „krito“ į nusikaltimą.

•  Protas ir sąžinė nespėja paskui… ryžtą…

•  Sąmonė ir nesąmoningumas, valia ir bevališkumas taip
    susipina žmogaus sieloje…

•  Mano bejėgiškumas tegu nebus panaudotas kaip įrodymas
    prieš teisiamąjį.

•  Patys švenčiausi ir tuo pat metu labiausiai beginkliai interesai.

•  Kokia tad yra mūsų pareiga? Siekti tiesos, o ne vienos dalies
    pergalės ir hegemonijos prieš kitą.

•  Išspręskite jums pavestą bylą su didžiausia tikimybe. Iš žmonių
    teismo niekas neturi teisės reikalauti ko nors daugiau.

•  Būtų išmintinga apsiriboti šiais keliais žodžiais.

•  Būtinoji gintis — ne įstatymo dovana, tai įstatymo pripažinta
    prigimtinė būsena.

•  Įstatymas, nepaisant jo leidėjų meistriškumo, didžiai patyrusių karūnos teisėjų, vis dėlto labiau vertina žmonių, gyvenimo, patirties teismą… jo matas — ta nuojauta, be kurios niekas niekada ir jokiomis priemonėmis nepajėgs nustatyti sielos šilumos ar šalčio, nuojauta, galima tik tiriančiajam tiesiogiai
    prisiliečiant prie tiriamojo.

Piotras Sergeičius (Piotras Porochovščikovas):

•  Manau, kad žmonės visada ar bent jau dažniausiai klysta, veikiami pernelyg didelės jausmų įtampos. Iš tiesų lygiai taip
pat dažnai pasitaiko priešingas reiškinys — savanau­diškumas, viltis, baimė mumyse dažniau būna per daug silpni negu per
    daug stiprūs.

•  Teisėjas negali iš šalių reikalauti tiesos. Negali reikalauti net atvirumo ar nuoširdumo. Jis privalo tik būti teisingas. Nei kaltintojas, nei gynėjas negali prisiekusiesiems atskleisti tiesos; jie gali kalbėti tik apie tikimybę.

•  Svarbiausioji gynybos taisyklė — protingai nustatyti savo
    užduoties ribas.

•  Kur kas geriau nutylėti, negu pasakyti per daug, pasakyti taip, kad prisiekusieji patys sau pridurtų tai, kas nutylėta; palikti erdvės jų vaizduotei ir nuojautai, kad nesukeltume
    jų nepasitikėjimo.

•  Klausimą dera užduoti, tik iš anksto žinant atsakymą.

•  Oratorius privalo ne tik pats būti protingas, bet ir skatinti
    kitų protingumą.

•  Ir reikia būti dosniam kaip gyvenimas. Oratorius menininkas privalo ne tik paimti iš bylos viską, bet ir sudėti į ją visa, kas tą akimirką glūdi jo prote ir širdyje. Ir tai turi vykti ne taip, kaip kasdieniuose sandėriuose: …už viską paimta oratorius privalo
    mokėti dešimteriopai.

•  Buteliai skamba maloniau, negu bažnyčios varpai.

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Liga mus prakalbina appeared first on LAIKMETIS.

Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.

Antrą dalį galite rasti čia.

Trečia dalis čia.

Ketvirta dalis čia.

Penkta dalis čia.

Šešta dalis čia.

Septinta dalis.

Aštunta dalis.

Devinta dalis.

Dešimta dalis.

Vienuolikta dalis.

ABĖCĖLĖ — GYVI, GAIVINANTYS, SUDVASINANTYS GARSAI, ŽODŽIAI, KALBA

Spaudoje iki šiol niekada nekalbėjau apie ypač svarbią savo psichoterapijos sritį — gaivinančius gydomuosius garsus ir žodžius. Apie garsų ir žodžių pilnatvę, apie gyvus žodžius. Apie gimtąją kalbą. Apie geruosius psichoterapijos žodžius…

Nedėsčiau ant lygių baltų lapų… Nors, tikiuosi, mano darbe tai skamba darniai. Man, pacientams.

Jeigu šią psichoterapijos sritį, jos esmę mėginčiau išreikšti aforizmu, tai galėtų, kaip įprasta, skambėti taip: „Geriau vieną kartą išgirsti, negu šimtą kartų išklausyti. Geriau vieną kartą pasakyti, negu šimtą kartų išgirsti. Geriau vieną kartą pasakyti trumpai, negu šimtą kartų daugžodžiauti. Geriau vieną kartą pasakyti nuo savęs ir atvirai, negu šimtą kartų abejingai…“ Tačiau kaip tai padaryti? Kaip pakeisti mąstomą žodį skambančiu jau mintyse ir išvengti haliucinacijų? Literatūroje yra tokios patirties — tai poezija… Bet medicinoje, ypač psichoterapijoje būti poetu pavojinga.

Mes iš praėjusio amžiaus.
Mus atpažįsta visur.
Už tokius niūriuosius
Duoda du linksmuolius.

Genadijus Krasnikovas

Poezijoje genijų — vienetai. Iš tūkstančio, kurie mokėsi groti muzikos instrumentu — tik vienas talentas. Sugebėjimas kalbėti — ypač sudėtingas instinktas, susijęs su šimtais pojūčių, jausmų, prisiminimų, įgūdžių… Beveik visi turi genialų kalbos sugebėjimą. Šis genialumas sudėtingesnis už muzikinį. Žmogaus balso aparatas sudėtingesnis už bet kurį muzikos instrumentą. Balsas būtinas žmogui, žmonijai nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo. Kitaip jau nuo pirmųjų sutvėrimo dienų jis nebūtų galėjęs tapti artimas Dievui. Nebūtų pajėgęs suprasti Dievo (ir būti jo nubaustas). Suprasti ir priimti teismą bei nuosprendį. Rasti kelią atgal į Dievą. Į jo paveikslą savyje.

Įsivaizduokime šį kelią atgal… Iki babiloniškosios kalbų sumaišties žmonės apskritai mokėjo kur kas mažiau žodžių… Rojuje — dar mažiau. Pokalbiams su Dievu žodžių reikėjo labai nedaug. Pačių esmingiausių. Net ir ne tokie esminiai buvo patys artimiausi, savi žodžiai. Dievas leido žmogui viskam duoti vardus. Pavadinti ir gyvūnus, ir daiktus. Tai buvo šeimininko žodžiai. Žodžiai, teikę galimybę kviesti, prisišaukti…

Žodžiai teikė vaizdinius. Net garsai teikė vaizdinius. Teikė reikšmes. Tai galima suvokti iš daugelio reikšmingų, vaizdingų, dvasinius procesus kuriančių ir nukreipiančių žodžių…

Reikšmingi žodžiai skamba. Į juos norisi įsiklausyti ir kalbančiajam, ir klausantiems. Ne tiek suprasti, kiek „siurbti“ į save… Fiksuoti pojūčius, jausti, prisiminti žodį. Įžvelgti jų senovę, pirmapradę, biblinę, net „prieš-tvaninę“ prasmę… Jie, žodžiai, gyvena nuo Adomo iki gimtosios tėvų kalbos, „Gimtosios kalbos“ pradžios mokykloje. Iki gimtosios kalbos grožinėje literatūroje. Suvokti kalbą ne kaip bendravimo, gėrio ir blogio pažinimo instrumentą, o kaip kelionės vadovą kūno, sielos ir dvasios gyvenime. Kaip vadovą kelionės ne tik laikinajame, bet ir amžinajame gyvenime. Tuomet žodžiuose, kalboje mums atsiveria ne tiek žinojimas, kiek supratimas, regėjimas, kelias.

Mūsų laikais gyvenime vyrauja žodžiai apie begalinę faktų jūrą. Šitoje begalybėje pasimeta žodžiai, kurie keičia, lemia, vienija, teikia vaizdinį, supratimą, rodantį kelius į vientisumą, prasmę, giminystę, sūnystę, tėvystę… Į būtį pačiu savimi, bet ne tik…

Psichoterapiniame darbe su tuo susiduriame nuolat: ir diagnozuodami, ir dirbdami individualiai, ir grupėje, ir ambulatorinėje, ir stacionarioje psichoterapijoje. Tūkstančiai žodžių, tarp kurių pasimeta ir pats pacientas, ir psichoterapeutas… Pakaktų, tiesiog būtina apsieiti su keliomis dešimtimis… Kitaip pacientas (terapeutas) pereina visą psichoterapijos kursą, taip ir „neįgaudamas sąmonės“…

Kaip atrasti tuos gyvus, gaivinančius, gydančius, „senuosius“ žodžius? Žinoma, lengviau pasakyti, kur tokių žodžių rasti nesitikiu. Neteko „iškasti“ tokių žodžių nei psichoanalizėje, kalbos riktuose, laisvose asociacijose, nei „įžvalgose“, nei „performuluotuose“ teiginiuose, „transformacijose“, transakcinėje analizėje, specialiose pratybose… Ten gausu dirbtinumo elementų…

Man ir mano pacientams daugumą šių žodžių teikia gyvas praktinis darbas, gyvenimo sunkumai. Žinoma, tam pageidautinos sąlygos. Ir teoriniu lygmeniu, ir realiai čia geriausia remtis vaizdiniu. Žmogus „susideda“ iš neaprėpiamos daugybės esmių, kurias žymi labai daug žodžių. Tačiau jis „gyvas“ tais keliais, ant kurių laikosi jo vidinis pasaulis, ir tais, kurie remia jo išorinį pasaulį, ir dar tais, kurie vienija, „su-taiko“ šiuos abu pasaulius. Vietoj vieno „atramos taško“ sielos procesas gauna kelis ir dar skirtinguose „pasauliuose“ — ir fiziniame, ir dvasiniame, ir sename, ir naujame, ir tėvo, ir sūnaus…

Ir ne tik „atramos taškus“… Tarp šių pasaulių, kur išsidėstę tie taškai, atsiranda erdvė gyvai minčiai, gyvam jausmui, gyvam pojūčiui, sveikam santykiui…

Dar vienas labai gyvas, „amžinas“ paveikslas iš mano vaikystės. Man 10 metų. Susikivirčijome su draugu… Tėvas sako: „Tu turi nusileisti… Jis juk betėvis… (Draugo tėvas žuvo fronte.) Todėl jis nuo tavęs atsilieka. Berniukui be galo svarbu turėti tėvą. Tiestis į jį… Vis labiau elgtis kaip suaugusiam… Kaip augalas tiesiasi į saulę… Fiziškai jūs lygūs: jums abiem po 10 metų. Tačiau pagal dvasinį išsivystymą jam 6–7 metai. Jis dar į mokyklą neina, o tu jau penktoje klasėje.“

Nuo tol šitas Žodis, sąvoka, būtis — „Betėvystė“, „Tėviškė“, „Tėvynė“ — man amžinai gyvos, nuolat mane veikiančios esmės… Ir esu visai kitoks, kai į mane kreipiamasi „daktare“, „daktare Alekseičikai“, „Aleksandrai Jefimovičiau“, „Aleksandrai“… Iš dalies ir dėl to, kad dar ilgai vis įsivaizduodavau „Betėvystės šalį“, kur nėra tėvų… Ir „Tėvynę“ — šalį, kur kiekvienas turi tėvą…

Paciento kalboje stengiuosi rasti 5–10 tokių „Gyvųjų Žodžių“, kurių jam stinga, kad turėtų „Gyvąjį gyvenimą“, erdvę (o ne plokštumą), kur „žmogus laisvai alsuoja“. Žodžiai, kurie kaip žolės šaknys kalsis jo sieloje ir dvasioje… Pasaulio, streso, ligos „suartą lauką“ paversdami „pieva“, „gėlynu“, „veja“… gyva ir vientisa terpe tarp „dangaus“ ir „žemės“, kur šviečia saulė, pučia vėjai, lyja lietūs, čiurlena upeliai…, ir viskas gėriui, viskas kūrimui, o ne griovimui…

Net… „Pragaras namuose.“ „Pinigai svetimoje kišenėje.“ „Karti tiesa.“ „Beprotybė.“ „Laimė iš dalies.“ „Mano Aš ne mano Draugijoje.“ Tie žodžiai iškyla ir klausant paciento nusiskundimų, ir nagrinėjant, klausinėjant apie ligos istoriją, gyvenimą, o ypač per gydymo procesą. Šiems žodžiams rastis padeda mano prašymai.

Klausantis nusiskundimų: nurodyti greta jau minėtų skundų dar 5 „ne-aiškumus“, kurie ypač trukdo, trikdo („drumsčia vandenį“), kelia nerimą.

Aiškinantis sutrikimų, ligos istoriją: paminėti 5 pacientui svarbias sąvokas, 5 didžiausias pastaraisiais metais padarytas klaidas.

Per gydymo procesą: išsiaiškinti, atsirinkti iš jau pakankamai išryškėjusių, bet nepakankamai naudingų, panaudojamų ir gydančių esmingųjų Žodžių. Tokių kaip:

Liga. Kokia jūsų liga? Be-protybė? Silpna-protystė? Proto per­tek­lius, kliudantis kitiems sielos procesams? Su-trikimas? Su-maištis? Pojūčių silpnumas? Jautrumo perteklius? Silpnadvasiškumas? Dvasingumo perteklius, kliudantis sielai?

Sveikata. Kas yra sveikata, kai jums 23-eji? Kaip ja iki šiol piktnaudžiavote?

Meilė. Kas jums negerai su meile? Ypač su meile sau? Kaip kiti gali jus mylėti, jeigu pats save nepakankamai mylite? Ypač savo kūną?

Bausmė. Kas yra bausmė? Už ką baudžiate save ir kitus? Ir kodėl taip neteisingai? Kodėl baudžiate, nors pakaktų tik pasakyti ar parodyti?

Gydymui baigiantis: kokie žodžiai, sąvokos, nors mes su jumis nekreipėme į jas ypatingo dėmesio, patys savaime iškilo, išryškėjo, tapo savi, jums ypač naudingi? Paveikūs? Kokie pasikeitė? Ėmė jus skatinti keistis?

Dažniausiai pacientų minimi: Tikėjimas, Pasitikėjimas, Tikrumas (vietoj žinojimo). Gerumas (vietoj stiprumo). Draugas, kitas (vietoj „Aš“, toks pat). Meilė, Dėkingumas (vietoj užmokesčio). Atleidimas (vietoj pareigos, atlygio).

Toliau pateiksiu Žodžius-esmes, į kuriuos dažniausiai tenka skatinti pacientus gilintis ir gilintis pačiam; jie išdėstyti abėcėlės tvarka, kad būtų lengviau rinktis, bet ne pagal gydomąją svarbą pacientams (čia svarbiau subjektyvumas, negu objektyvumas).

Savaime suprantama, daugelį žodžių galima tik paminėti, nurodyti ir tik apie kai kuriuos truputėlį pakalbėti. Kaip jau minėjau skirsnyje apie biblioterapiją, „gyvenimą, ryškumą, jėgą, prasmę, dvasią atrasti, atkurti savyje, suieškoti žodžiuose slypintį dvasinį lobį“ privalo pats pacientas drauge su psichoterapeutu.

A. Tikriausiai pirmas žmogaus žodis. A-a-a-a-a… A. Tik vėliau — ma-ma, tė-tė. Pirmoji abėcėlės raidė. Reiškianti „Aš“… „Kaip dažnai jums norėtųsi panaudoti šį žodį vietoj „Aš“?.. „Kodėl jūs, mes taip toli atsitraukėme nuo šito pirmojo žodžio? Kaip ir nuo žodžių „mama“, „tėtė“?“

AČIŪ.

ADOMAS. Kas jis jums? Mums su jumis?.. Žmogus iš mito?.. Pirmasis žmogus? Ką reiškia „pirmasis žmogus“? Tas, kuriuo paprastai norime būti? „Pirmieji“ šeimoje. „Pirmieji“ profesijoje. „Žmogus rojuje“. „Gamtos valdovas“. „Žmogus, kuriam priklausė visas pasaulis“. „Žmogus, kalbėjęs su Dievu“. „Žmogus, kuris suvalgė obuolį ir panoro tapti lygiu Dievui. Akimirksniu. Dantimis“. „Žmogus, pirmasis apkaltinęs Dievą: Ta, kurią man davei, davė man obuolį. Ir mes jam iš paskos toliau dėl visų vargų kaltiname Dievą, žmoną, visus artimuosius…“

„Kodėl Adomas jums ne žmogus, neturėjęs motinos, brolių ir seserų, draugų? Kodėl ne žmogus, artimesnis jūsų tėvui, seneliui?.. Kodėl jūsų tėvas nenusipelno, jūsų akimis, didesnės užuojautos ir pagarbos kaip artimesnis nei jūs Adomo giminaitis?“ „Neretai žmonės savo senelius myli labiau, negu tėvus. Tolimesnius gimines labiau, negu artimus. Šia prasme koks jūsų santykis su Adomu ir Ieva?..“

AISTRA. Kančia. Patosas. Patologija.

APGAULĖ. Pojūčių, ypač klausos, apgaulės, apgaulingi jausmai, potraukiai, atminties, valios, proto apgaulės (perdėtai vertingos, netikros idėjos), sielos apgaulės. Saviapgaulė.

APLAIDUMAS.

ASMENYBĖ. Veidas. Fizinis, sielos ir dvasinis pavidalas. Natūralumas. Asmenybės tapatybė ir skirtumai sulaukus 5, 10, 15, 25, 50, 75 metų. Tai, kas laikina ir amžina. Pastovu ir kintama.

AŠ. Galima dirbti, vien remiantis, gaivinantis šiuo žodžiu, šia esme. Iš tiesų „Aš“ nėra prieštara „Tu“, „Mes“, „Jis“, „Ji“…, o jungia juos. Tai „Aš“ dalys. Lygiai taip ir didžiajame, išoriniame pasaulyje „Aš“ savo subjektyvumu neprieštarauja objektyvumui, o jungiasi su juo. Iš savo esmės.

Pasaulyje „Aš“ neretai išsiskaido dalimis — mano ir tavo, mūsų ir svetima, gera ir bloga…

ATGAILA. Kaltės pripažinimas. Elgesys pagal kaltę.

ATITIKIMAS. Bendrumas. Bendra ir atsakinga būtis. Būtis su…

ATLEIDIMAS. Prašyti atleidimo. Gauti atleidimą. Atleisti. Gauti atleidimo liudijimą… Atsisveikinti su kalte.

ATMINTIS. Pageidautinas atminties vaidmuo sielos procesuose. Normali. Nepakankama. Perteklinė. Amžina atmintis. Mirtina atmintis. Kenksminga atmintis…

BAIMĖ. Ar to bijome? Ar taip smarkiai? Jei bijome Dievo, kas atsitinka su kitomis baimėmis?

BAUSMĖ. Kryptis. Kelias.

BIBLIJA. „Tai tokia knyga“. „Kiek, kokia prasme ji apie mus? Apie mane?“

BLOGIS. Pyktis. Atskiria, griauna vidinį ir išorinį žmogaus pasaulį… Dalija į jėgą ir silpnumą. Balta ir juoda. Gera ir bloga. Sava ir svetima. Turtą ir skurdą. Dangų ir žemę. Talentą ir bejėgiškumą… Taip išmeta iš gyvenimo „aukso vidurį“, centrą, širdį… Labai protingų, kaip ir labai kvailų, yra maždaug 3 proc. Likusieji — „vidutiniokai“, „vidurinioji klasė“… Labai gero ir labai blogo žmoguje taip pat nėra tiek daug… Labai gražių ir bjaurių — taip pat mažai… Kaip ir sveikų… Versdamas siekti kraštutinumų, blogis griauna sugebėjimą patirti visumą, aukščiausią darną, kur silpnumas tarnauja jėgai, o jėga — silpnumui… Galų gale blogis bejėgis, nors laikinai gali būti stiprus, ryškus, aistringas…

Blogis negydomas blogiu. Jis gydomas gėriu.

DARBAS. Bendradarbiavimas. Bendradarbiauti — dalytis darbu, dalytis sunkumais… Bendradarbiauti galima net su Dievu. Dirbti — vargu. Visa, kas svarbiausia gyvenime, žmogui ateina per darbą, per vargą, bendradarbiaujant. Iš mano mėgstamų psichoterapinių priežodžių: „juo lengviau gyvenasi, juo neteisingiau gyveni!“. Darbas dažnai reikalauja ir daugelio žmogaus procesų vidinio bendradarbiavimo, juos treniruoja, sutelkia, daro žmogų vientisesnį. „Įveikti sunkumai — tai įgytos galimybės“, — sakė W. Churchillis.

DIEVAS. Apie Dievą jau nemažai kalbėjome ankstesniuose skirsniuose… Tačiau sunku praeiti pro šalį, net jei kalbame apie Žodžius. Ne apie Esmingiausia. Kaip šitas Žodis pats atgyja! Gaivina! DIEVAS. Mano Dievas! Dieve mano! Mūsų su tėvais Dievas! Mūsų su sūnum Dievas! Mūsų su dukra Dievas! Mūsų su žmona! Mūsų rusiškasis Dievas! Mūsų su ligoniu Dievas! Kiek gyvų Dievo paveikslų!.. Mūsų Dievas su kunigu… Mūsų, mano Dievas su kunigu Bronium!..

DIEVO BAIMĖ. Viena iš pagrindinių ne tik religijos, bet ir psichoterapijos esmingųjų sąvokų. Metropolitas Antonijus iš Surožo labai vaizdžiai kalba apie Dievo baimę kaip apie sumaištį, iš kurio gali rastis žvaigždė…

Dažniausiai dirbu su baime, rodydamas pacientui: jeigu jis įgaus Dievo baimę, vieną didelę baimę, tai galės atsikratyti daugybės mažų baimių…

DOVANA. Dovanos. Apdovanojimas. Dovanos iš sielos. Dvasios dovanos. Bet ne pusvelčiui. Ne veltui. Sunkumai priimti dovanas. Turėti dovanas. Dalytis dovanomis. (Palyginkime: „ati-duoti“, „par-duoti“. Ypač — atiduoti Sielą ir parduoti Sielą.) Mano dovanos priėmimas kaip dovanos man. Net teikiant materialines dovanas, galima gauti dvasines.

ENERGIJA. Gana populiari psichoterapijos ir ypač parapsichoterapijos sąvoka, tačiau abstrakti. Norėdamas pasiekti jos esmę, stengiuosi sukonkretinti, tikslinti, apie kokią energiją kalbame. Iš kur pacientas galės gauti energijos? Pojūčių, jausmų, potraukių, patirties (atminties), mąstymo, valios, sąmonės, veiklos, „Aš“, „Mes“, sielos, dvasios, asmenybės, tikėjimo energija… Kur dingsta energija iš „energingesnių“ sričių? Dirbu labai konkrečiai. Kiek energijos šios dienos pradžioje? Viduryje? Pabaigoje? O jeigu ne taip uoliai dirbtumėt? O jeigu su šiuo jausmu? Su šiuo noru? Su siela? Su šiuo bendradarbiu?.. O jei pripažintume savo negalią? O kas yra gėrio energija? Jūsų gėrio? Gerumo?

ESMĖ. ESYBĖ. ESATIS. Būtis, suvokiama krizinėse, „ribinėse“ situacijose, pavyzdžiui, mirties, išnykimo, sunaikinimo akivaizdoje, neapibrėžtumo, atvirumo akivaizdoje… Žmogui būtina save įgyvendinti.

FAKTAS. Toli gražu nėra teisybė, nėra tiesa. Ne visada net nuoroda į tiesą. Tačiau tai geriau už įsivaizduotus dalykus, svajonę. Psichoterapijai svarbūs ne tiek patys faktai, kiek tai, kad jie yra „atspindžiai“. Paprastai faktai — tik „atstovai“, tiesos dalys. Ir jos nepakeičia.

FONAS. Bet kurio psichologinio proceso atveju aplinkybės gali iš esmės keisti ir patį procesą, ir santykį su juo… ir su visu žmogum. Ypač dažnas pavyzdys — baimės „vienumoje“ ir su žmonėmis.

GEBĖJIMAS. Proto veikla. Bet ne tarnavimas jam. Proto praktika, o ne žaismė, gudravimas.

GĖRIS. Gerumas. Gėris vienija. Geradarystė, veikimas gėriu vienija dar labiau. Blogis skiria. Gėris vienija žmogų ir viduje, ir išorėje. Geradarystė, dorybė — nuodėmės priešingybė. Liaudies išmintis tvirtina: „Žmogaus dvasios stiprybė — iš gėrio.“ Daugeliu atveju praktinis darbas su paciento gerumu — tiesus kelias į gijimą. Tiesus, bet nelengvas. Panašus į darbą su pinigais (žr. žemiau) ar primena darbą su konkrečiomis dorybėms (žr. žemiau).

GYVENIMAS. Kūniškas. Sielos. Dvasinis. Jo pilnatvė. Gyvenimas su perteklium. Gyvenimo laikas ir amžinybė. Jų santykis konkrečiomis sąlygomis. Su konkrečiais žmonėmis. Vystymosi kryptis…

GODUMAS. Gyvenime sakyti daugeliui dalykų „Ne“ dėl vienintelio „Taip“ (pinigams).

IDĖJOS. Pačios bendriausios mintys, vienijančios atskiresnes mintis. Todėl neretai jas užvaldo ir įgauna nepagrįstai didelę reikšmę. Ypač liguistos, perdėtai vertingos idėjos. Svarbu jas teisingai įvertinti, nuvertinti, pervertinti (žr. Pinigai).

INDUIZMAS. Žmogaus ir jo 3000 pavidalų sudievinimas. Ne Dvasia, bet dvasios.

ISTORIJA. Žmogus istorijoje. Istorija žmoguje. Bendra. Šeimos. Asmeninė.

IŠMINTIS. Tai daugiau negu protas ir mąstymas. Tai gebėjimas taikyti gyvenime ne žinias, o tiesas. Jausti, regėti, girdėti, atminti, galvoti… ne tik jutimo organais, smegenų centrais, bet ir siela… Išminties, ko gero, neįmanoma išmokti, tačiau ją galima už-gyventi.

IŠPIRKIMAS. Ką išperkame? Iš ko? Kuo? Ar atitinkama kaina?

IŠSIGELBĖJIMAS.

ĮKŪNIJIMAS. Suteikimas savasties, veido, ypatingumo, atskirumo, buvimo pačiu savimi. Savęs suradimas.

ĮSITIKINIMAI. Jie žmonėms nelengvai ateina, todėl tikrus įsitikinimus žmonės vertina. Nelengva ir perteikti. Darbas su įsitikinimas — kelias per vargus. Ne tik svetimus, labiausiai — per savus.

ĮSTATYMAS. Išorinis ir vidinis. Visiems ir man. Aš įstatymui ar įstatymas man? Paklusti įstatymui ar jį vykdyti, galbūt papildyti įstatymą? Įstatymas su manimi, greta manęs ar prieš mane?

JĖGA. Labai dažnai ligoniai supaprastina savo ligą, apibūdindami ją kaip jėgų nebuvimą. Ir nesuvokia, kas yra jėga. Paprastai sukonkretinu jėgą — pojūčių, jausmų, potraukių, atminties, patirties, proto… Svarbiausia, kad jėga — visų šitų procesų vienybė, dvasingumas… Tuomet nustatome, kokia tvarka dirbsime su jėgomis…

Labai dažnai ligoniai supaprastina savo ligą, apibūdindami ją kaip jėgų nebuvimą. Ir nesuvokia, kas yra jėga.

JĖZUS. Dievas žmogus. Dievo žmogus (priešingybė žmogui dievui). Sūnus. Naujas žmogus. Visas žmogus. Ne atšaukiantis įstatymą, o vykdantis įstatymą, pripildantis įstatymą savo nauju turiniu. „Šeštadienis žmogui ar žmogus šeštadieniui?“ „Kas ciesoriaus — ciesoriui, kas Dievo — Dievui“. „Kas be nuodėmės, tegu pirmas meta akmenį“. „Dieviškasis psichologas“. Realus sekimas Jėzumi — būti sūnumi.

KAINA. Įvertinimas. (Žr. pinigai.) Viena iš pagrindinių esmingųjų psichoterapinio proceso sąvokų. Ypač siekiant, kad ligonis pasinertų į tikrovę, suvoktų vidinių ir išorinių procesų palyginamumą, jų tarpusavio ryšius… Labai mėgstu vertindamas asmenybę minėti garsų atvejį, kai save ir teisėjus įvertino Knutas Hamsunas…

KALBA. Tai psichoterapeuto, psichoterapijos „Aš“, savo trumpumu, romumu, esmingumu, aiškumu gali daryti stebuklus paprastame ir tokiame nuostabiame gyvenime.

KALTĖ. Tyčinė ir netyčinė. Kaltės matas. Sava ir bendra kaltė. Kaltės pažinimas. Kaltės pripažinimas. Kaltės priėmimas. Kaltės pasidalijimas…

KANTRYBĖ. Kantrumas. Romumas. Viena iš pagrindinių esmingųjų psichoterapijos sąvokų.

KLAUSIMAS. Būtini klausimai. Atviri ir uždari klausimai. Veiksmingi klausimai. Skambūs klausimai su įvairaus lygio atsakomybe. Klausimai, į kuriuos iš pradžių turi atsakyti pats pacientas. Klausimai, į kuriuos atsakyti neverta. Klausimo kaina paprastai turi būti didesnė už atsakymo kainą. Tikėtini ir neįtikėtini klausimai…

KNYGIAI. Žmogus ir knyga.

KŪNAS. Kūniškumas. Žmogaus fizinių savybių vienovė. Dažniausiai psichoterapijoje dirbame su sielos ir kūno santykiu, su rūpinimusi kūnu, meile kūnui, kūno rūpesčiu dėl sielos, su žmogaus kūniškumu.

KŪRYBA.

KVAILYSTĖ. Kaip proto lygmuo. Daryti kvailystes. Kalbėti kvailystes. Būti kvailam. Kvailystė kaip „Aš“ ir „Mes“ savybė. „Galvoti savo galva“. „Turėti proto“.

LAIMĖ.

LAISVĖ.

LIGA. Ne atskyrimas nuo įprasto gyvenimo, o iškilimas virš jo.

LIKIMAS. Gana dažnai mūsų pacientai skundžiasi likimu, jaučiasi prieš savo likimą bejėgiai, priima jį kaip lemtį, prakeikimą, kažką svetima… Depresiški ligoniai suvokia likimą kaip jau įvykusį ir jį jau pasmerkusį Paskutinįjį teismą.

Dažniausiai stengiuosi bendradarbiauti su likimu metropolito Antonijaus iš Surožo dvasia — kontempliacija. „Paskutinysis teismas reiškia, kad stosi tobulos meilės akivaizdoje ir pamatysi, kiek jos tavyje mažai, ir apims tave siaubas. Tačiau tai nereiškia, kad tučtuojau prasideda kančios… man atrodo, Dievas pasitiks mus su gailesčiu dėl to, kad ištisą gyvenimą nugyvenome — ir taip nevaisingai… posakis „sudegė iš gėdos“ labai raiškiai tai perteikia… Man regis, Paskutiniajame teisme baimė — tai tas pirmasis momentas, kai akis į akį susiduriame su Dievu ir su siaubu pamatome, kuo galėjome tapti ir netapome.“

Tačiau mes, gyvieji, dar galime tapti. Galime iš-kentėti sau kitą likimą. Kenčiant mums lengviau sulaukti atleidimo, priimti atleidimą, patiems atleisti. Mums atsiveria kelias į savo sielos gelmes. Ir į savo dvasios aukštybes. Jeigu atleidžiame, jeigu jau išmokome atleisti, nejaugi Dievas m u m s neatleis?.. Jeigu išmokome spręsti atlaidžiai, nejaugi Dievas nespręs apie mus atlaidžiai? Jeigu realiai išmoksime galvoti taikiai, mums neteks smerkti… Ir mūsų pačių neteis.

LIUDIJIMAS.

LYGYBĖ. Ne lygybė visur kur, su visais. Tokios lygybės negali būti. Lygybė prieš ką?

LYTIS. Gyvenimui, ligai, sveikimui gali turėti neproporcingai didelės reikšmės. Gerokai daugiau, negu turi „lyties psichologija“, „lytinė psichopatologija“, tyrinėjant ir gydant žmogų. Lytis — ne pusė žmogaus^[1]. Ne puselė šeimoje. Ne fizinė lytis: anatominė, kūniška. Ne pojūčių, jausmų, potraukių, atminties lytis. Lytis dvasinga. Jeigu tai tik pusė, tuomet ta pusė, kuri būna didesnė už visumą. Ta, kuri kitai pusei suteikia vientisumo. Kuri iš dviejų asmenybių, neatimdama individualybės, sukuria naują vienovę. Pusė, teikianti pilnatvę.

„Ar Dievas turi lytį?“ — tokiu klausimu neretai pradedu pacientų su lyties problemomis diagnostiką, terapiją… Ir, žinoma, niekada neapsiriboju atsakymu, kad Dievas turi viską.

MALDA. Ne vien pokalbis su Dievu, bet ir nusižeminimas. Savęs sumažinimas. Savo sunkumų sumažinimas. Išmeldimas.

MAMA. Motina. Motinystė. Kur kas sudėtingesnė sąvoka, negu paprastai atrodo jaunoms ir nelabai jaunoms moterims, vyrams, jų vaikams. Tai ir materialumas, kūniškumas, ir dvasingumas unikaliomis kiekvienam žmogui proporcijomis. Motina „gimsta“ kartu su vaiku. Ir auga kartu su juo. Ir drauge su ja auga jos atsakomybė. Ir pirmo, antro ir t. t. vaiko pretenzijos jai. Vyro pretenzijos. Močiučių ir senelių…

Tai, kad mama pati geriausia, pati mieliausia, kantriausia, pati… visų suvokiama kaip savaime suprantamas, pastangų nereikalaujantis dalykas… Visų. Net ir pačios motinos… Iš tiesų taip nėra… Labiau pavargstama nuo atsakomybės, o ne nuo darbo. Tuo tarpu ir vieno, ir kito vis daugiau… Ir pretenzijų tai pačių pačiausiai vis daugiau.

Neatsitiktinai krikščionybėje tiek pagarbos Dievo Motinai… Motinystė — Dovana, tačiau tokia, kuri labai daug reikalauja iš viso žmogaus ir aplinkinių. Neatsitiktinai Šventajame Rašte pasakyta: „Ir žmogaus priešai yra jo artimieji.“

Neįmanoma būti gera fizine motina, nebūnant sielos, dvasine motina. Tai priklauso ne tik nuo pačios motinos, bet ir nuo jos motinos, jos tėvo, vyro, vaikų. Vienas iš XX amžiaus atradimų — vaikai nėra angelai. Sukurti tinkamą materialumo, sielos ir dvasios santykį šeimoje — didelis darbas. Jis sudėtingesnis negu darbas su pinigais: pinigai man ar Aš pinigams? Motina vaikams ar vaikai motinai? Motinystės esmė — gilus tarpusavio ryšys ir supratimas. Berniukai nežaidžia „Tėvų ir sūnų“. Mergaitės žaidžia „Mamą ir dukrą“.

Neįmanoma būti gera fizine motina, nebūnant sielos, dvasine motina.

MEILĖ. Instinkto meilė. Sielos meilė. Dvasios meilė. Mylinčiojo skurdas ir turtas. „Be meilės subjekto esu vargšas, nesu brangenybės šeimininkas. Su juo — pilnatvė, laimė“.

MELAS.

MES. Dalis „Aš“. Paprastai mažesnė, negu pats „Aš“. Tačiau jei kai kuriomis sąlygomis ir didesnė, negu „Aš“, vis dėlto tai dalis, tarnaujanti „Aš“, sustiprinanti jį, apibrėžianti. Viena iš psichoterapijos sąvokų, su kuria ypač daug dirbama.

MILIJONAS.

MIRTIS. Viena iš terapiškiausių esminių sąvokų. Mirties akivaizdoje pasidaro aišku, kiek daug aplink mus ir mumyse buvo nereikšmingų, smulkių, laikinų, tuščių dalykų… Kiek mes orūs mirties akivaizdoje — savos, artimųjų ir tolimesniųjų; tiek mes orūs ir gyvenimo akivaizdoje…

Mirtis —ne tai, kas kada nors atsitiks su mūsų artimaisiais, su mumis. Tai jau buvo. Kiek jau esame praradę artimųjų. Kiek mirė mumyse… Išgyventi mirtį aplink save, savyje, be to, daugybę kartų tikrai nėra lengviau, negu išgyventi savąją… Žinoma, aplink mus, mumyse miršta daug kas bloga… Tačiau kur kas daugiau juk miršta gero… Tam, regis, galėtume ir pasipriešinti… Ir neleisti…

Kaip sunku priimti teologinį teiginį, kad mirtis — tai Dievo Dovana… Nuolatinio sielos atsimainymo paslaptis… Miršta mūsų savybės, o siela išsilaisvina… Tačiau savybės savos, nuosavos, užtarnautos, konkrečios kaip medaliai… O siela… Kol kas beveik nepastebima… Kaip ji išsilaisvina?.. Kaip rengiasi amžinajam gyvenimui?.. Kažkaip sunku pajusti… Su grūdu akivaizdu: miršta ir atgimsta… Sunku įsivaizduoti, kaip mūsų ori mirtis taps mūsų vaikams Dievo malone… O dar šitos orios mirties reikia nusipelnyti… Gyvename vieną kartą, bet kasdien…

Kam savyje galime leisti šiandien mirti? Ir padėti numirti oriai? Ir ką gausime mainais? Pavyzdžiui, aš vakar leidau numirti savo pykčiui… O toks geras buvo pyktis! Taip įaudrino… Pripildė piktdžiugiško humoro! Leido pasijusti ne didingu patriarchu, o jaunu karingu archangelu… Mano „senatorystė“, „senjorystė“, „patriarchatas“ gavo patvirtinimą, jie dar kupini jėgų… Ne aš tarnauju pykčiui, o jis man tarnauja… Patvirtinau savo geraširdiškumą…

Žinoma, sunkiau pasidalyti tuo, ką man davė artimųjų mirtis… Čia daug sunkumų. Tarkim, ir tokie: ar sugebėsiu pasidalyti?.. Ar supras mano kolegos, skaitantys šias eilutes?.. Ar patikės?.. Ar sugebu pasitikėti tokia gausa žmonių?..

Žinias perteikti nesunku… Kaip perduoti tai, ką gavau kaip Dovaną — bet ne dovanai — dėl savo artimųjų mirties. Juo labiau kad Dovanų daug… Viena iš jų vis dėlto pasidalysiu… Jau praėjo labai daug metų… O aš jiems esu už tai amžinai dėkingas… Ir vėl dvejoju: jei toliau pasakosiu (dabar jau esu tikras, kad daugelis galėtų suprasti tai, kuo čia mėginu pasidalyti), ar ne per daug skausmingos bus kai kam — regiu juos priešais save — mano dovanos?..

Pasirodo, ir čia mirtis ne tiek skiria mane nuo artimųjų ir tolimesniųjų, kiek jungia… Kai kurių jau seniai neregėjau… O dabar pabuvau su jais… Su kuo iš jų laikyčiau garbe mirti kartu?.. Ar išdrįsiu parašyti jų vardus?.. Už ką galėčiau mirti, kad ne mano mirtis, o gyvenimas taptų Dovana?

Pamenu vieno kariškio užrašus. Jis rašė apie vadą, su kuriuo eiti į mūšį ir kareiviai, ir jaunesnieji karininkai laikė garbe… Ne todėl, kad jis dažniau laimėdavo mūšius, ne todėl, kad jo dalinys patirdavo mažiausius nuostolius ar kad dažniau gaudavo medalių… Iš tiesų, jie suvokdavo mirties grėsmę ir pačią mirtį greta jo ne kaip mirtį, o kaip Garbę… Turėjau ir aš tokių vadų gyvenime… Ar tebeturiu?..

NE. Atsisakymas. Neretai kita „Taip“ pusė. Dauguma mūsų pacientų nemoka pasakyti „Ne“. Arba sako tai tarsi „Taip“. Didžioji psichoterapijos dalis — tai mokymas sakyti „Ne“, taip pat ir sau.

NERIMAS.

NORAI. Poreikiai. Priskaičiuojama apie 300 pagrindinių norų. Kita vertus, mūsų laikais vidutiniame prekybos centre gali pasireikšti tūkstančiai norų, pageidavimų. Ir ne tik maisto skyriuje. Darbas su norais gali būti labai efektyvus.

NUODĖMĖ. Smukimas nuo dvasinio lygmens į materialųjį. Nuo visumos prie smulkmenos. Septynios mirtinos nuodėmės. Jų tvarka.

NUOSAVYBĖ. Ypač svarbi gydomoji sąvoka, juo labiau, jei ji sudvasinta. Deja, dauguma žmonių ją suvokia vien tik materialiai. Ir ji žmones materializuoja bei pavergia. Kad ir kaip būtų keista, ir socialistinis, ir kapitalistinis materializmas yra priešingi pačiai nuosavybės ir bendrumo esmei. Kai mano yra mano tik juridiškai. Kai vien tik aš valdau ar leidžiu valdyti, naudoti tą nuosavybę. Ypač jeigu nuosavybės daug: dirbtuvės, gamykla, ligoninė, bankas… Tada nuosavybė tampa svarbesnė už darbuotojus, svarbesnė už savininką… Ne nuosavybė dirba žmogui, o žmogus nuosavybei, ne pinigai jam tarnauja, o jis — pinigams.

Nuosavybė svarbi, vertinga ne pati savaime, o tik kaip žmogaus išraiška, atspindys… Ta pati nuosavybė, tas pats jos kiekis įvairių žmonių rankose — tai skirtinga esmė: peilį rankose laiko virėjas, chirurgas, batsiuvys, chuliganas… Kaip ir pojūčių, jausmų, potraukių, žinių, patirties, gebėjimų nuosavybė…

Tikros nuosavybės negalima atiminėti. Tačiau ja galima dalytis. Negalima atimti nuosavybės, laisvės, gyvybės, laiko… Tačiau galima atiduoti laiką, gyvybę… Jais dalytis…

Ir turto, ir sielos gausa gali būti palaima, jeigu ją lydi teisingumas ir gailestingumas…

Nuosavybė šventa ir neliečiama todėl, kad duoti galima tik tai, kas sava. Ne svetima. Palaiminta duodančiojo ranka… Palaiminti gailestingieji… Žmogus sutvertas ne kaip vagis, vergas, darbininkas, samdinys. Sutvertas kaip Dievo sūnus.

Šeimoje viskas priklauso tėvui. Jam leidus — ir sūnui. Šeimoje nereikia vogti. Taip pat ir jausmų, norų, žinių, gebėjimų… Galima būti pačiu savimi. Savo pojūčių, jausmų, norų, minčių, patirties tėvu… O ne jų darbininku, samdiniu… Ne laiką, patyrimą, gerumą, dvasingumą reikia versti nuosavybe, pinigais, o nuosavybę, pinigus versti laiku, patirtimi, gerumu, gėriu…

PADARAS.

PAKENKIMAS. Ne beprotybė. Tik proto pakenkimas… Sielos pakenkimas.

PALAIMA.

PAPRASTUMAS. Faktiškai gali vesti į tiesumą, teisingumą.

PASAULIS. Dievo pasaulis. Esminis žodis. Susijęs labiau su materialiuoju pradu.

PASIEKIMAS.

PASITENKINIMAS. Viskas vyksta savaime. Jaučiuosi esąs pats savimi. Nepasiekiu tokios būsenos, kai reikėtų įtempti valią.

PATIRTIS. Patyrimas. Objektyvių ir subjektyvių išmėginimų, savotiškų kankinimų, tikrinimų pasekmė… Neretai klausimas pacientui „Kiek šitai išbandyta? Kokia bandymų kaina?“ keičia ne tik įsitikinimus, bet ir suvokimą.

PATS. Savastis. Savitumas. Savarankiškumas.

PAVEIKSLAS. Vaizdas. Pavidalas. Pavidalas ir schema. Paveikslai ir fragmentai. Vaizduotė. Atskirų sielos procesų pavidalas, sielos pavidalas. Paveikslas ir tapatybė. Pojūčių, jausmų, poreikių sujungimas į pavidalą…

PILNATVĖ. Kas yra pojūčių, jausmų, troškimų, gyvenimo pilnatvė?

PINIGAI. Vienas iš didžiausių žmogaus išradimų. Pirmasis — ugnis. Antrasis — ratas. Trečiasis — pinigai. Viena iš efektyviausių psichoterapijos priemonių. Kaip matas. Kaip palyginimo priemonė. Įvertinimo priemonė. Išraiškos priemonė. Veiksmo, materializacijos, ir atvirkščiai — gaivinimo ir sudvasinimo priemonė.

Kartais visa diagnostika ir visas grupės užsiėmimas gali „remtis“ pinigais. Dažniausiai: „Kiek uždirbate per valandą? Per minutę? O kiek verta jūsų darbo valanda, minutė? O triūso? O bendradarbiavimo? Kiek kainuoja jūsų laisvalaikio valanda, minutė? Jūsų pojūčių minutė? Jausmų? Troškimų? Atminties? Mąstymo? Veiksmo? Atsakingo veiksmo? Teigiamų pojūčių, jausmų, troškimų, apmąstymų, valingos įtampos minutė?.. Minutė neigiamų?.. Baimės minutė? Baimės valanda? Nerimo? Minimaliai ir maksimaliai? Minutė iš „aukso vidurio“?

„Kiek kainuoja jūsų žodis? Per paskutines 5 minutes ištarėte apie 200 žodžių. Kiek jie visi kainuoja? Vadinasi, vidutiniškai?.. Kuris iš jų pats brangiausias ir pats pigiausias? Išmeskite visus pigius žodžius, palikite tik vidutinius ir brangius. Palikite tik brangius… Tik vidutinius… Tik vidutinio brangumo, tačiau iš „aukso vidurio“… Tik „aukso“ žodžius ir laiku ištartus…“

„Kiek paprastai kainuoja jūsų klausimas? O kiek atsakymas?.. Kiek kainuoja jūsų užuojauta? Jūsų dosnumas?.. Kieno laikas jūsų šeimoje brangiausias? Pigiausias? Šitoje grupėje?.. Kiek kainuoja patys brangiausi ir patys pigiausi patarimai šioje grupėje?.. O kiek norėtumėte už juos mokėti?.. O kiek galite?.. Užmokėkite. Kodėl M. priima, o N. — ne?“

„Kiek kainuoja viena gydytojo laiko minutė? Valstybė jam moka 15 litų už valandą, vadinasi, 25 centus už minutę… Primenu: kainuoja — tai viena, o kiek galima sumokėti — kita… Už ką jums priklauso nuolaidos? Už ką gydytojui priedai? Jūs mokate ar dėkojate?“

„Kiek kainavo jūsų gyvenimo diena vaikystėje? Jaunystėje? Dabar? Kokią numatote kainą senatvėje? Kiek kainuos paskutinis jūsų gyvenimo mėnuo? Diena? Kiek šiandien sutinkate sumokėti už gyvenimo pailginimą viena diena? Kaip manote, kiek sutiksite už tai mokėti paskutinę dieną?.. Kaip manote, kiek sumokės jūsų artimieji už jūsų gyvenimo pailginimą viena diena? Už jūsų paskutinės dienos palengvinimą?“

Patys brangiausi jūsų Žodžiai? Patys brangiausi jums Žodžiai? Iš ko čia ir dabar norite paprašyti pinigų? Iš ko galite? Kiek šitame prašyme maldavimo, o kiek agresijos, kėsinimosi į patį intymiausią dalyką: išsiaiškinimą, kiek žmogus dosnus, geras, dorybingas?.. Kaip šita proporcija keičiasi pagal prašomą sumą? Jums? O kaip, jūsų nuomone, jūsų geradėjui?..“

„Kai mąstote apie pinigus, apie kurį žmogų galvojate? Apie ką galvojate, kai galvojate apie pinigus?“

„Ką Dievas mąsto apie pinigus? Kodėl Jis paskirsto žmonėms pinigus taip netolygiai?.. Kiek paprašytumėte pinigų, jeigu Dievas jums jų pasiūlytų? Kodėl tiek? Kas paskui pasikeistų jūsų fiziniame gyvenime? Sielos gyvenime? Dvasiniame? Kam jus tie pinigai įpareigotų?“

„Kaip suprantate patarlę: „Auksą išmėgina ugnimi, o žmogų — auksu“? Kaip jūs praėjote tokius išmėginimus? Kaip išlaikėte?.. Koks patyrimas jums neturi kainos?.. Gyvenime? Ligoje? Psicho­terapijoje?..“

PRADŽIA. Kodėl „gera pradžia — pusė darbo“?

PRAGARAS. Patys pacientai mini jį retai. Kaip ir rojų, Dievo Karalystę, kuri mūsų viduje… Jeigu jis nuskamba, tai abstrakčia, neapčiuopiama, besvore, neraiškia prasme. „Gyvenu kaip pragare“. Kai paklausi: „O koks jis, tas jūsų pragaras? Jeigu įsivaizduotume, kad galbūt jau buvo ar bus šimtaprocentis pragaras, tai jūsų kiek procentų?“, pacientas beveik niekada neatsako…

Paprastai paminiu savo mėgstamą aforizmą: „Kas žino kelią, tas ir pragare kaip namuose.“ „Ką jums tai reiškia?“ Kitas variantas: „Ar žinote, kas priešinga pragarui?“ Dažniausiai pacientai atsako: „Rojus“. Aš pratęsiu: „Atsakymas teisingas, bet nenaudingas, nepraktiškas. Priešingybė — „Taip“^[2]. Kodėl jūsų gyvenime tiek mažai „Taip“? Ir taip daug „Ne“?.. Ką galite padaryti jūs, jūsų artimieji, kad jums, su jumis, su jais būtų daugiau „Taip“ ir mažiau „pragaro“?..

PRASMĖ. Apie ją tiek daug pasakyta logoterapijoje…

PRAŠYMAS. „Jūs prašote ar kalbate apie savo norus? Ar apie savo teises?.. Kaip prašyti, kad „jums būtų duota“?.. Prašote kam? Dėl ko? Vardan ko?.. Ar galite paprašyti „vardan Kristaus“?.. Vardan to, kas duoda?.. Kad duodančiojo ranka nepavargtų?.. Galite paprašyti iš širdies, iš sielos? Sukaupus dvasią? Galite būti Prašytoju?“

PRIEŽIŪRA. Globa.

PROTAS. Mūsų laikais, atrodo, sumanių žmonių vis daugiau. Kvailų taip pat. (Pasak Vasilijaus Kliučevskio, kvailas ne tas, kuris nežino, bet tas, kuris nenori žinoti.) Protingų akivaizdžiai trūksta. Dar blogiau, kad sumanieji laiko save protingais. Daugeliui pacientų svarbu tai pamatyti.

Kuo skiriasi protas nuo sumanumo? Sumanumas remiasi informacija, knyginėmis žiniomis, intelektine medžiaga, vaizdiniais, samprotavimais, mąstymu, antrine, lengvesne medžiaga, atskirta nuo sielos ir dvasios. Nušlifuotas, mechaniškas, „kompiuterinis“ mąstymas. Ne matymas, o regimybė, tariamybė.

Galvoti — vesti iki proto. Sumanumas — taktika, protas — strategija. Jis remiasi patirtimi. Kurioje dalyvavo siela ir dvasia. Jo mąstymas gyvas. Vientisas. Priesakas „Būkite kaip vaikai“ — priesakas mąstyti gyvai, pasiremiant patirtimi. Toks mąstymas nuolat plėtojasi, todėl nėra nušlifuotas, koduotas.

REGĖJIMAS. Fizinis. Sielos. Dvasinis. Regėjimas ir supratimas. Regėjimas ir matymas. Įžvalga. Praregėjimas.

ROMUMAS. Trumpumas. Konkretumas. Kuklumas. Nuoširdi gelmė be blizgesio.

SANTYKIS.

SANTUOKA.

SAVYBĖ. Savitumas. Būti savyje. Būti savimi. Gerai jausti save.

SĄŽINĖ. Garbingumas. Garbė. Pagarba. Mūsų laikais mįslingas atrodo toks posakis: „Garbė — tai visas žmogus“. „Viskas prarasta, išskyrus garbę, — nieko neprarasta! Garbė prarasta — viskas prarasta!“ „Turiu garbės jums pasiūlyti…“ „Laikyčiau garbe!..“ Kas jumyse pasikeistų, jeigu paciento kreipimąsi į jus laikytumėte garbe? Jeigu jūsų sutikimą priimti jis laikytų sau garbe? Daugeliu atžvilgių taptumėte kitu žmogumi. Vadinasi, „garbė — tai visas žmogus“.

Kartais sąžinė gali būti svarbiausioji esmė, pagrindinė darbo su pacientu tema. Kita vertus, dauguma pacientų, net tie, kuriuos sąžinė skausmingai kamuoja ir jau „nukamavo“, ją įsivaizduoja kaip kažką mįslinga, nekonkretu, nerealu, „mistiška“, „metafiziška“. Kaip ir moralę, dorą, „būdą“, įprotį, įgūdį… Nors dauguma pacientų tiek iš artimųjų, tiek ir iš gydytojo, grupės nemėgsta moralizavimo, pamokslų…

Yra puikių sąžinės apibūdinimų — vidinis kompasas, moralinės intuicijos organas, savęs vertinimas per aukščiausių dorovės vertybių prizmę, žmogaus prisitaikymo prie savęs paties organas, vidinis teisėjas, žinia, balsas, šauksmas, kvietimas (Martinas Heideggeris), vidinis savo laisvės liudytojas, bet ne teisėjas…

Negaliu ištverti nepaminėjęs, kad Senajame Testamente nėra žodžio sąžinei pavadinti. Ten viešpatauja išorinis įstatymas.

Man asmeniškai ir darbe artimesnė krikščioniškoji, dar labiau — pravoslaviškoji sąžinės samprata: tai „Aš“ branduolys, krikščioniškojo gyvenimo pagal Dievo paveikslą kelio vadovas, jis duotas kiekvienam iš mūsų, kad siektume Dieviškojo pavidalo. Tai vadovas žengiant nuo išorinės ir vidinės sumaišties į vidinį ir išorinį kosmosą. Tai Dievo baimės nešėjas — ne baimės būti nubaustam, bet baimės nepakankamai „visa siela ir visa širdimi mylėti Dievą“, baimės nepakankamai „mylėti artimą kaip patį save“, baimės „prarasti save“…

Dirbdami su pacientu, stengiamės nesuvokti sąžinės kaip absoliuto, nepasiekiamo idealo. Kaip ir kitų esmingųjų sąvokų atveju, pradedame nuo sąžinės pilnatvės, jos pakenkimo nustatymo, lyginame jos būklę prieš ligą ir susirgus… Neretai ligoniams ypač palengvėja, kai jiems parodau, kad jų sąžinė pakenkta, kad ji serga ir nepelnytai juos kankina. Kad ji gali sveikti. Kad drauge su sveikstančia sąžine, su jos apsivalymu per atgailą pasikeičia ir įsitikinimai, ir jausmai… Siela išsivaduoja… Sąžinė liaujasi buvusi smerkiančiu teisėju, ji teisina, gina nuo neteisingų „antpuolių“ iš vidaus ir iš išorės… Pacientas nebėra teisiamasis… Jis nebėra sąžinės objektas, dabar jis — jos subjektas. Jam tampa prieinamos savos giluminės vertybės… Prieinamas ir paveikslas, ir tapatybė…

SĖKMĖ. Tai nėra toks jau didelis atsitiktinumas. Dažniau aplanko duodančius žmones.

SILPNUMAS. Tai toli gražu nėra jėgos priešingybė, ne jos nebuvimas. Dažniau vartoju kitokį silpnumo apibūdinimą — „negalia“. Nes „jėga manoji per negalią rodosi“ Ne-galėjimas… Labai dažnai mokau pacientus pa-būti tame silpnume, negalėjime… Kai silpsta mūsų „galiu“, „noriu“, „siekiu“, atsiranda galimybė pasireikšti mūsų sielai, dvasingumui, ne mūsų valiai, o Dievo… Ne sumanumo, o proto. Mūsų paveikslo išminčiai. Sūnystės, Tėvystės, Motinystės išminčiai…

Pavyzdžiui, esame silpni prieš savo vaikus… Ir ačiū Dievui!

SKAIČIUS. Sąskaita. Skaičiavimas. Skaičiai ir skaičiavimai gyvenime gali turėti lemiamos reikšmės, bet gali ir nieko nereikšti. Negalime rimtai vertinti to, kas prieštarauja aritmetikai. Tačiau gyvenime negalima orientuotis tik pagal aritmetiką. Nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad trečioji meilė bus triskart didesnė ar triskart mažesnė…

SKAITMUO. Įdomu, kad etimologiškai pirminė šio žodžio (rusų k. цифра) reikšmė — „nulis“. Psichoterapijoje, kaip ir fizikoje, visa, ko negalima išmatuoti, neegzistuoja, lygu nuliui. Vienetas ir nulis — patys svarbiausi skaičiai pacientui…

SKAUSMAS. Fizinis. Sielos. Dvasios. Bausmė ar dovana? Apie ką jis kalba? Kaip kalba? Kaip jo klausyti? Kodėl kūnas, siela, dvasia, Dievas prakalbo su mumis skausmo balsu?

STEBUKLAS. Apie stebuklą jau kalbėjau skyriuje apie Intensyvų Terapinį Tikėjimą. Tačiau šis žodis nusipelno didesnio psichoterapeuto dėmesio. Niekur stebuklai nėra taip laukiami kaip medicinoje, ypač psichoterapijoje. Niekur nežiūrima į stebuklus taip skeptiškai, kaip psichiatrijoje: kas dar, jei ne psichikos ligoniai, „regi“, „mato“, „vaizduojasi“, „mano“, „klaidingai prisimena“, „kliedi“, „protėja“, „esti visagaliai“…

Stebuklus itin mėgsta visokiausi šarlatanai, „chemikai“, „gydytojai“, maisto papildų, „mokyklų“, „natūralaus sveikatingumo sistemų“ propaguotojai, paramedicininiai hipnotizuotojai ir t. t.

Negana to, profesionalių psichoterapeutų dažnai laukia pagundos jei ne daryti stebuklus, tai bent juos rodyti — demonstruoti ligoniams jų „slaptus rezervus“, sukeliant, įteigiant viltį, raminant, palaikant, pakeliant nuotaiką…

Stebuklas iš tiesų yra viena iš pagrindinių esmingųjų psichoterapijos, apskritai dvasinio žmogaus gyvenimo sąvokų. Ir vis dėlto pats stebuklo apibrėžimas išbraukia jį ir iš daugumos specialistų profesionalios praktikos, ir iš sveikai mąstančių pacientų ir klientų interesų srities.

Stebuklas — tai įvykis, neįmanomas ir neįtikėtinas pagal mūsų žemiško pasaulio dėsnius ir tikimybių teoriją. Žmonėms, besiremianties vien žiniomis, išmanantiems gamtos, logikos, psichologijos dėsnius, įpratusiems naudotis šiais dėsniais, čia nėra ką veikti. Tačiau tikėjimo žmonės tvirtina, kad jie realiai išgyvena stebuklus. Jie teigia, kad stebuklai neina prieš gamtos dėsnius, jie yra aukščiau jų. Stebuklas neprieštarauja gamtai, jis kyla iš kitos būties plokštumos, todėl gali pažeisti šio pasaulio priežastingumo dėsnius.

XIX amžiaus prancūzų filosofas Cournoi pasiūlė tokią atsitiktinumo schemą. Tegu koks nors kūnas juda linija A–B.

ab

O kitas juda linija C–D.

c

d

Jie gali susitikti.

c

d

Ir pats jų susitikimo faktas, ir taškas, kuriame jie susitinka, neturi priežasties nė vienoje iš priežastinių sekų. Ir Dievas, ir siela, ir dvasia gali kurti tokius susitikimus, nepažeisdami priežastingumo dėsnio, nepanaikindami gamtos, „žemesnės sferos“ dėsnių. Tas poveikis kyla iš kitos būties sferos. Sielos, dvasios poveikis pojūčiams, jausmams, potraukiams, atminčiai, mąstymui, valiai neatšaukia pojūčių, jausmų, potraukių dėsnių, o praturtina juos…

Kaip neaprėpiamas dangus virš mūsų, tokia pat neaprėpiama ir mūsų siela. Dievas sukūrė dangų ir žemę, šį pasaulį ir tą. Rojuje nebuvo mirties. Ten veikė kiti įstatymai. Pagrindinis — meilės, pasitikėjimo įstatymas. Jie įmanomi sieloje, dvasioje, šių pasaulių susikirtimo, sąveikos realybėje… Stebuklas įmanomas. Ar galima ką nors padaryti dėl tokios galimybės? Galima. Labai daug ir bendrų, ir atskirų dalykų, kad tokių stebuklų būtų. Grįžtant į vaikystę, kur „kiekvienas vaikas — genijus“, leidžiant sau ir pacientams prisiminti, įsivaizduoti, pabūti vaikais savo pojūčiais, jausmais, norais, veiksmais, santykiais. Išreiškiant dvasingumą, meilę. Ypač meilę. Meilėje tampa įmanoma visa tai, kas „natūralioje“ būsenoje atrodo neįmanoma.

Tačiau stebuklus dar svarbu ir pastebėti. Pabūti su jais. Jais pasidalyti. Esminis kiekvieno tikro stebuklo požymis — kryptis į gėrį, geroji energija, kuria būtina dalytis. Tikras stebuklas išlaisvina, o ne daro žmogų priklausomą nuo „stebukladario“. Tikras stebuklas — ne atsitiktinumas. Ne iš tolo. Ne iš šalies. Ne svetimas. Netrikdo mano, mūsų įprasto gyvenimo. Netolina mūsų nuo kitų žmonių. Stebuklas nėra sėkmė kieno nors nesėkmės sąskaita…

Stebuklas — ne išorinis dėsningumo pažeidimas, bet super­dės­nin­gumas iš vidaus ir iš išorės. Savas. Mūsų. Įvykis, pa-pildantis, pri-pildantis mano gyvenimą.

Tikinčiajam — jo pasaulyje atsirandanti Dievo karalystė, ­Dievo žinia, valia, atlaidumas, veiksmas, prisijungiantys prie mano žinojimo, valios, veiksmo… Toks stebuklas nepaverčia žmogaus stebukladariu. Atvirkščiai, jis padaro žmogų žmogiškesnį, padeda jam labiau būti pačiu savimi. Toks stebuklas neapriboja žmogaus. Neverčia „užsiimti stebuklais“, bet plečia jo įprastas galimybes.

Dauguma tikrų stebuklų nepastebimi ne tik aplinkiniams, bet ir pačiam žmogui, su kuriuo, kuriame, dėl kurio jie pasireiškia. Jie vyksta patys savaime. Juos pamatyti nelengva. Jiems išryškėti reikia laiko, dažnai jie būna akivaizdesni dėl savo pasekmių, negu tuo metu, kai įvyksta.

Stebuklo prasmė suvokiama dvasiniu regėjimu ir ne iš karto. Stebuklas rodo žmogui kažką neįprasta, iki tol nematyta. Mes geriau matome, jaučiame, suprantame tai, ką jau matėme, atpažįstame. Stebuklai gali įvykti, bet likti nesuprasti, kol žmogus neatranda savyje dvasingumo. Todėl psichoterapijoje specialiai užsiimti stebuklais nesinori. Na ir sunkus šis darbas… Tačiau, iš tikrųjų dirbant, giliai bendradarbiaujant su pacientu, stebuklų atsitinka, jie atveria pacientui bei terapeutui vieno ir kito dvasingumą.

SU. Kiek be galo svarbių žodžių prasideda šiais garsais.

SUDĖTINGUMAS. Neretai mūsų ligoniams tai reiškia netikrumą, painiavą. Reikalauja supaprastinimo, žvilgsnio iš šalies.

SUMAIŠTIS.

SUPRATIMAS. Supratimas ar žinojimas. Kas už supratimo? Kas — už žinojimo?

SUTARIMAS. Sutikimas, suderinamumas.

SUTRIKIMAS.

SVEIKATA. Kodėl sveikata viena, o ligų — 10 000? Ką reiškia: „Aš gerai jaučiuosi“? Sveikas pojūtis, jausmas, sveikas troškimas, sveikas protas, sveikas gyvenimo būdas? Ar galima sirgti siela, bet būti dvasiškai sveikam? (Anot Vladimiro Vysockio, „ne sielos, o dvasios aš ligonis“.) Fizinė, sielos, dvasios sveikata.

Kodėl sveikata viena, o ligų — 10 000?

ŠALTINIS. Mūsų jėgų ir silpnybių šaltiniai.

ŠEIMA. Kaip žinome, kai kurie psichoterapeutai įsitikinę, kad neverta gydyti vieno paciento, galima gydyti tik visą šeimą. Kitaip tie kiti, nepasikeitę „Aš“ grąžins „išgydytąjį“ „Aš“ (jeigu tik jį buvo galima išgydyti) į ankstesnę būseną… „Atskiro žmogaus nėra! Yra tik šeimos nariai!“ — tvirtina Carlas Whitakeris.

Labai dažnai, net neplanuodamas imtis šeimos terapijos, paciento klausiu arba rašau nupiešti tuos „septynis“ Aš, kokio dydžio jo „Aš“, palyginti su kitais jo šeimos „Aš“? Koks jis bus, jei vienas, du, trys „Aš“ iš šeimos „emigruos“, pasitrauks? Ar serga kiti „Aš“, ar smarkiai? Kiek jie serga dėl jo? Už jį? Su juo?..

ŠĖTONAS. ŠĖLSMAS. Be-protybė… „Be ko būname, kai mus užvaldo dvasios, o ne Dvasia?.. Kai ne pojūčiai, jausmai, troškimai, atmintis, mintys, idėjos, valia tarnauja mums, o mes — jiems? Ypač dažnai — idėjoms. Kodėl idėjos iš pradžių tampa itin vertingos, o paskui šėtoniškos? Kiek dvasios mus užvaldo?.. Kiek galime būti bepročiai ir dar nebūti šėtono valdžioje?“

ŠVENTUMAS. Daugeliui žmonių — įprastas žodis, kaip „Dieve mano!“, „Dievas nematė“, „Velnias griebtų“… Tačiau jei žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, tai jame, be abejonės, yra ir Dievo paveikslas, ir šventumo, Šventosios Dvasios užuomazgos… Šventoji Dvasia moko, kuria, dovanoja… Ir mes, paprasti žmonės, su amžiumi vis labiau linkstame mokyti, kurti, dovanoti… Šventumas nėra atskiras nuo tikrovės, nuo realaus kasdienio gyvenimo, jis persmelkia jį, vienija, aukština…

Su šventumu galima dirbti. Dauguma pacientų neigia savyje šventumą. Nesiginčiju su jais… „Jeigu būtumėt šventasis, tai ne jūs pas mane būtumėt atėjęs, o pas jus eitų žmonės… Tačiau vienokią ar kitokią šventumo dovaną kokioje nors srityje turi kiekvienas… Kokią šventumo apraišką galima kartais pastebėti jūsų mamos gyvenime? Močiutės? Tėvo?.. Nieko neperėmėte?.. Kiek procentų?.. Nereikalauju iš jūsų šventumo apskritai… Tačiau, norint pasveikti, reikės artėti prie šventumo valgant. Geriant… Čia ilgainiui jums reikės būti šventuoju… Jums reikės artėti prie šventumo per vyriškumą… Jums — per dosnumą… Viena maža dorybė taps jums „katalizatorium“ ne tik sveikstant, bet ir keičiant santykius su gyvenimu…“

ŠVIESA. Vienas iš pirmųjų Dievo veiksmų — atskirti Šviesą nuo Tamsos. Šviesa viską jungia. Tamsa dalija, atskiria. Šviesa — Dievo pasaulis^[3]. Sielos šviesa.

TAIKA. Taikumas. Romumas. Nuolankumas. Esmingas žodis. Iš tų pirmųjų, buvusių iš pat pradžių.

TAIP. Ypač svarbus ir todėl labai sunkus Žodis. Retas žodis. Žodis, neįmanomas be Ne.

TAMSA. Tai ne tik šviesos nebuvimas, skiriantis žmogų nuo pasaulio ir skaldantis jo vidaus pasaulį. Kita šito žodžio esmė daugybė, priešingybė vienovei. Mūsų laikais, kai žmogui „reikia“ tiek daug ir pojūčių, ir jausmų, dažnai pasirodo, kad jis neturi nieko savo, nieko esminga, svarbiausia, nieko sau, savyje… Dažnai jis „myli visus“ ir iš tiesų nemyli nieko. Visi jam turi pretenzijų…

Žmogus sutvertas pagal Dievo paveikslą ir tapatybę… Kodėl nepakako vien paveikslo? Kuo tapatybė papildo paveikslą? Kuo jums ypač svarbi tapatybė? Tapatybė su kuo?

TAPATYBĖ. Žmogus sutvertas pagal Dievo paveikslą ir tapatybę… Kodėl nepakako vien paveikslo? Kuo tapatybė papildo paveikslą? Kuo jums ypač svarbi tapatybė? Tapatybė su kuo?

TARIAMAS. Dėl tariamų esminių dalykų, procesų kyla visiškai realūs tiek vidinio, tiek ir išorinio pasaulio sunkumai ir sutrikimai. Kiek dabar pasitaiko tariamų pojūčių, jausmų, poreikių, įsitikinimų, veiksmų, santykių!

TEISYBĖ. Su teisybe. Teisingai. Taisyklingai. Neretai pacientams siūlau: „Pamėginkime išsiaiškinti, kiek teisybės jūsų pojūčiuose, jausmuose, noruose, žodžiuose. Palyginkime tiesumą, teisingumą… Kodėl pagal taisykles, bet neteisinga?..“

TĖVAS. Esminga sąvoka, kuria remiasi religijos, psichoterapijos kryptys (karalius Edipas), imperijos (nacijos tėvai)… Deja, daugumos mūsų pacientų problemos — nuo gimimo iki mirties… Ir dažnai — be dinamikos, plėtotės. Kaip „paminklas skersai kelio kiekvienoje sankryžoje“…

Viskas pasikeičia, jeigu gyvename su tėvu nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo… Ne tik todėl, kad tada su mumis gyvena Abraomas, Jokūbas (taip pat ir Erodas)… Ne tik todėl, kad Paskutiniajame teisme man liudininku bus mano tėvas… Todėl, kad mano tėtį man siuntė Dievas… Ir mane jam Dievas siuntė… Ir tai nėra tik „nuomonė“, tai „įsitikinimas“, ne vienąkart patvirtintas „gaunant tai, ko laukta“… Ir galbūt čia pat pakartotas ir patvirtintas ne mažiau akivaizdžiai, kaip ir tai, kad patirtis — ir Afrikoje patirtis. (Mano tėvas chirurgas, o man dar ir psichiatras Nr.1, kai išėjo į pensiją…) Kartą padėjau jam iš tikrųjų tapti psichiatru. Jis man nuolat padeda būti psichiatru, gydytoju…

TĖVYNĖ. Lietuva, Rusija — jums tėviškė ar tėvynė? Kas pirmiau? Kodėl?

TĖVYSTĖ. Giminė. Augimas. Nuo „Aš“ — į „Mes“, „Tu“, „Ji“, „Jis“. Dievas padarė viską. Sūnų — pagimdė.

TĖTIS.

TIESA. Ir tiesos. Gyvos tiesos. Kas teisingesnis?

TIKĖJIMAS. Ką? Kuo? Tikėjimas Dievą. Tikėjimas Dievu. Tvirtas tikėjimas. Ištikimybė. Klaidingas tikėjimas. Tikėjimo veiksmingumas, rezultatyvumas. Patikrintas, išmėgintas tikėjimas…

TURTAS. Turtingas. Koks turtas tikras? Fizinis? Kūniškas? Juslinis? Poreikių gausa? Gabumų? Atminties? Intelektinis turtas? Gebėjimų? Sielos? Dvasios?.. Kodėl palaiminti yra ne turtingieji, o vargšai? Ar vienpusis turtas yra tikras turtas? O gal bausmė? (Palyginkime vargšo skolas ir turtingo žmogaus skolas. Vargšo ir turtuolio įsipareigojimus. Kvailo žmogaus turtas. Šykštuolio turtas.)

Gimtoji kalba mums sako, kad tikras turtas yra tas, kuris skirtas Dievo, esantis pas tą, kuris priklauso Dievui: turtingas tas, kas turtą gauna šalia daugelio kitų dovanų, talentų, kuriems, kaip ir pačiam žmogui, tas turtas tarnauja, o žmogus tarnauja Dievui ir žmonėms, ir jis — Dievo žmogus… Visais kitais atvejais turtas — ne nuosavybė, o pasisavinimas, atsitiktinumas ar vagystė žmogaus, atsidūrusio reikiamoje vietoje reikiamu laiku su reikiamais žmonėmis. Su reikiamu žmogum. Ir gyvens jis skurde, o ne turte…

TVARINYS.

TVĖRĖJAS.

VALDŽIA. Valdininkas. Valdyti. Valdžios pakopos. Nuo eilinio iki generolo. Per gyvenimą ir profesiją. Klientai ir pacientai dažnai stebisi, kaip jų rangai, titulai nesutampa įvairiose gyvenimo srityse ar net tose pačiose srityse, bet esant kitoms aplinkybėms.

VALIA. Kaip sielos savybė. Kaip dvasios savybė. Kaip savi-valė. Kaip laisvės dalis.

VEIKSMAS. Esmė, jungianti daugybę procesų. Paverčianti juos tikrove. „Geriau vieną kartą padaryti, negu šimtą kartų panorėti“. Psichoterapija yra veiksmas, o ne atskirų pojūčių, jausmų, atsiminimų suminkštinimas, išjungimas… Veiksmas, vedantis į didesnį vientisumą, vienovę.

VERTYBĖS sielos ir dvasiniame, asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime. Mano terapijoje nuo gyvenimo vertybių dažnai pereinama prie tų, kurios neturi kainos, nors (panorėjus) jos galėtų būti įvertintos ir parduotos. Yra garsus posakis, kad žmogus, draugas neturi kainos, tačiau parduoti juos galima…

VIENALAIKIŠKUMAS.

VIENOVĖ. Vientisumas. Pakankama kūno ir dvasios vienovė, kai vienas kito neužgožia, nepajungia. Sielos ir dvasios vienovė.

VIRŠININKAS. Viršesnis žmogus. Kaltas tas, kas viršesnis, pirmesnis, kas pradėjo.

VYRAS. Ne tiek vyras, kiek vyriškumo įsikūnijimas. Šiais laikais tokia savybė vis reikalingesnė net moterims. Jų partnerystei su vyrais.

VYSTYMASIS.

ŽENKLAS. Prasmė. Paskirtis.

ŽINOJIMAS. Žinios. Mūsų laikais svarbi asmeninio ir visuomeninio gyvenimo savybė. Tačiau šiuolaikinio gyvenimo faktų jūroje pasimeta esmingiausios žinios… „Šiais laikais žmogus gali turėti viską. Tačiau nežinia, kur kas padėta… Ne visiems pasiekiama…“ Žinojimas užgožia tikėjimą… Įdomu, kad nė vienoje Evangelijoje žodis „žinojimas“ nepavartotas nė karto. Apaštalas Paulius pavartojo jį 8 kartus. Tikėjimas minimas daugybę kartų.

Psichoterapijoje pacientui reikia labai nedaug pačių esmingiausių žinių.

ŽMOGUS. Žmogiškumas. Dievo žmogus. Humanizmas… Būti žmogumi, būti žmogiškam — toli gražu nėra mažai, nėra lengva. Žmogus daugiau negu paprasta kūno, sielos ir dvasios suma… Žmogus egzistuoja, yra esminga būtybė, nes save įgyvendina, tampa daugelio esmių šeimininku. Iškyla aukščiau jų, tampa stipresnis už jas kaip atskirybes. Bet gali tapti ir mažesnis, prarasti savo žmogiškumą, ryšį su Dievu, jeigu tik ima pataikauti atskirybėms: jausmams, pomėgiams, idėjoms, interesams, žmonėms, žmonių grupei; taip jis atsisako savo žmogiškosios prigimties už „gardaus srėbalo šaukštą“…

Gana dažnai aš dirbu daugiau su žmogiškumu, negu su emocijomis, kompleksais, elgesiu… Su visuma, o ne su dalimis…

Gana dažnai aš dirbu daugiau su žmogiškumu, negu su emocijomis, kompleksais, elgesiu… Su visuma, o ne su dalimis… „Kas yra žmogaus klausa, regėjimas, jausmai, norai, supratimas, priėmimas, valia, veiksmas, santykis?.. Priešingai beveidiškumui, nežmogiškumui šioje konkrečioje bendroje būtyje?..“ Kaip padaryti jį žmogiškesnį? Kaip tapti žmogiškesniam? Kas jums teikia žmogiškumo? Jūsų artimiesiems? Į ką būtų galima išmainyti pusę šito jūsų žmogiškumo?

ŽMONA. Moteris. Moteriškumas. Tai tokia esmė, kai pusė gali būti daugiau už visumą, jos pagrindas, pradžia.

ŽODIS. Apie jį jau esu gana daug kalbėjęs. Tačiau sunku susilaikyti nepasakius dar kelių žodelių… Dažniausiai su pacientu ieškau žodžių, kitokių nei tas Pirmasis, todėl „daugiareikšmių“, „daugiaprasmių“, tolimų nuo paprastumo, trumpumo, romumo, gerumo… Todėl keliančių įtampą, žeidžiančių, nerimastingų, slegiančių, skiriančių… Vedančių prie pasimetimo, sutrikimo… Keičiu juos. Pagal galimybes grąžinu pacientus prie pirmapradžių šaltinių, prie tų žodžių geraširdiškumo, dvasingumo, žmogiškumo… (Tai kelias nuo esencialumo prie egzistencialumo.) Štai iliustracija: ne beprotybė, o pasimetęs savyje, per daug nuo savęs nutolęs… Kuo daugiau gyveni, remdamasis svetimu protu, tuo mažiau lieka savojo. O jeigu dar gyveni, remdamasis silpnu svetimu protu… Pametęs save… Pasinėręs savyje… Ne silpnaprotystė, o laikinas silpnadvasiškumas…

^[1]       Žodžių žaismas: rusų k. пол — lytis, половина — pusė.

^[2]       Žodžių žaismas: rusų k. pragaras — ад, taip — да.

^[3]       Žodžių žaismas: rusų k. свет — šviesa; pasaulis.

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Gyvenimo poezija appeared first on LAIKMETIS.

Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.

Antrą dalį galite rasti čia.

Trečia dalis čia.

Ketvirta dalis čia.

Penkta dalis čia.

Šešta dalis čia.

Septinta dalis.

Aštunta dalis.

Devinta dalis.

Dešimta dalis.

Psichoterapinė bendruomenė kaip kūno, sielos ir dvasios dermė

Plačiai žinoma praktiška psichiatrijos išmintis: sienos gydo. (Deja, ne tik gydo, jungia ligonius ir gydytojus, bet ir atskiria nuo „kitų“, nuo artimųjų…)

Psichoterapinėje bendruomenėje, tokioje kaip mano (mūsų) skyrius, stengiuosi pabrėžti kitą išmintį: gydo veidrodžiai. Šis aforizmas atspindi labai svarbų skirtumą tarp psichoterapinio ir psichiatrinio skyriaus. Veidrodžiai, kaip ir sienos, gali mus atskirti nuo pasaulio. Tačiau kur kas dažniau jie rodo mums, kokie esame, iš pačių įvairiausių pusių, tereikia juos šiek tiek pastumti, pasukti kampu… Pasitaiko aklinų sienų. Veidrodis niekada nebūna „aklinas“. O jei prisiminsime dar vieną mano mėgstamą įvaizdį — norint pamatyti save fiziškai, reikia atsispindėti gerame veidrodyje, o norint pamatyti savo sielą, reikia atsispindėti gerame žmoguje — tada stacionarinio, bendruomeninio psichoterapinio gydymo esmė tampa dar aiškesnė.

Dar vienas įvaizdis. Kūnas sudaro fizinę visumą (įsivaizduokim žmogų be ausies, akies, nosies, rankos…); siela — psichinę visumą, net jeigu ji „vos gyva“. Bendruomenė, visuomenė, grupė, šeima, bažnyčia gydo dvasiškai… Negali būti „Aš“ be atspindžio „Tu“, „Mes“, „Jie“ veidrodžiuose. Negali būti tėvo be sūnaus, senelio be anūko. Senatvės — be jaunystės… Viso šito — be abipusės atsakomybės, atitikimo vienam kito… Aš turiu daug teisių… Tiek, kad visada galiu būti teisus… Tačiau kiek tos teisės realios, jeigu mano atžvilgiu niekas neturi pareigų? Jeigu tų pareigų nenusipelniau… Jeigu tos pareigos kam nors yra našta. Jeigu mano teisės man pačiam — našta?

Ar mano jausmai atitinka mano pojūčius? Mano troškimai — mano jausmus? Mano gabumai — mano valią? Laukimai — tai, ką moku? Ar atitinka žmonės vienas kitą? Ar nori atitikti? 95 proc. net subjektyvių, visiškai asmeniškų sunkumų galima pakankamai gerai išsispręsti tik tada, kai šalia yra realus, konkretus, įsikūnijęs dvasingumas — kai yra atitikimas.

Žinoma, daug gydančio atitikimo gali turėti ir individualūs paciento ir terapeuto santykiai. Tačiau jų realumo lygis dažnai kelia klausimų. Bent jau todėl, kad tie santykiai gana „vertikalūs“.

Tikri atitikimai su visu realumu ir įvairove randasi skyriuje, kur yra arba „kritinė masė“, arba daugybė gyvų asmenybių, santykių, „veidrodžių“, kuriuose galima ne tik atsispindėti, bet ir palyginti save ir statiškai, ir dinamiškai, pamatyti savo praeitį, dabartį ir ateitį… Matyti „tikrą praeitį“, „tikrą dabartį“, pakankamai tikrą, o ne tariamą ateitį. Matyti, jausti, išgyventi. Patirti, palyginti su kitais, savo atskirą silpnumą (atminties, valios, mąstymo…) ir bendrą dvasinę negalią. Tai reiškia — paversti juos objektyviu dalyku, iš individualaus — bendru. Iš „mano“ — į „mūsų“. Jeigu pacientas turi sunkumų su tėvais, skyriuje yra vyresnių už jį žmonių, turinčių sunkumų su vaikais. Jei sunkumų su vaikais — yra jaunesnių… Sunkumų su sutuoktiniu — aplink pakanka vyrų ir moterų… Galima ne atmintyje „sukti juostą“ su vis tomis pačiomis scenomis, bet rasti realų atitikmenį. Galima nesikapstytis praeityje, „kai buvau mažas ir silpnas“, o semti iš nesenkančio „mes“ šaltinio… Ne iš „vedybinio silpnumo“, „tėviško bejėgiškumo“, o iš moteriškumo, tėvystės, vyriškumo…

Jeigu pacientas turi sunkumų su tėvais, skyriuje yra vyresnių už jį žmonių, turinčių sunkumų su vaikais. Jei sunkumų su vaikais — yra jaunesnių… Sunkumų su sutuoktiniu — aplink pakanka vyrų ir moterų…

Galbūt visa tai taps dvasiškai konkretu, suprantama, jeigu pasidalysiu vienu labai asmenišku dvasiniu išgyvenimu. Kartą po įprastų nedidelių peštynių su keliais bendraamžiais, kai gavau į kailį, pasidalijau savo jausmais ir nuoskauda su tėvu. Buvau tuomet gal vienuolikos metų. Mano skriaudėjai — gal 9–10 metų. „Na, ko gi, sūneli, įsižeidi: juk jie vaikai!..“ Ir tapau labiau suaugęs… Įgavau daugiau „tėviškumo“: ir tėvo, ir savojo. Na, negi mes, aš ir tėvas, įsižeisim dėl vaikų? Juo labiau negi juos skriausime? Tad ten buvau jau ne tik aš, buvo tie vaikai su mano tėvu, Mes su tėvu… Mūsų šeima — pati smagiausia mūsų kvartale…

Kaip skyrius įkūnija pacientą, o pacientas — skyrių? Jau tada, kai pacientas atvyksta į skyrių ir siūlome jam tam tikrą palatą, planuojame pagal galimybes ir atitinkamą „veidrodinę“ aplinką. Tuo tikslu mūsų skyriuje tik dvi palatos yra dvivietės, t. y. su vienu „veidrodžiu“. Kitos — su penkiais „veidrodžiais“.

Neretai nuo pirmosios dienos rekomenduojame „apsidairyti“ ir pasakyti, kuriuose iš „namiškių“ pacientas atpažįsta savo charakterį, jausmus, mąstymo būdą, elgesį… Kur mato savo tėvų, vaikų, draugų ir priešų atvaizdus?.. Kas dar turi jo ligą? Kas jam yra „nuodas“, o kas — „vaistas“?.. Kas galėtų tapti pavyzdžiu, kaip išgyti? O kas gyvena su savo liga, skęsta joje?

Neatmetame galimybės „emigruoti“ į kitą palatą. Su tuo galima dirbti ir mažose grupėse, bet jau gerokai konkrečiau, su detalėmis, smulkmenomis, ir bendrai.

Psichoterapinio skyriaus (ne „skyriuje“) darbo paveikslą geriausia „tapyti“, pateikiant skyriaus Didžiosios grupės pavyzdį, kai kartą per savaitę viso skyriaus pacientai dalijasi tos savaitės sunkumais ir pasiekimais.

Šis aprašymas, kaip ir visi kiti čia pateikiami paveikslai, smarkiai sutrumpintas, pabrėžiant tai, kas visų svarbiausia — dvasinius darbo aspektus. Grupė dirbo 110 minučių. Buvo daug improvizacijos, spontaniškumo. Atsižvelgiant į tai, kad paskutinėmis savaitėmis daugiausia problemų kildavo dėl santykių tarp tėvų ir vaikų, terapeutai linkę labiau akcentuoti kaip tik šitų sunkumų išgyvenimus ir tokios patirties kaupimą.

T. (terapeutai — 1, 2, 3, 4 — atskirai nenurodomi): Tradiciškai pradedame nuo skyriaus seniūno. Kaip pragyvenote savaitę? Ką už-gyvenote? Kas iš pacientų trukdė gyventi? Kas padėjo? Kokie dalykai kliudė? Nuo ko pagerėjimas?..

V. (skyriaus seniūnas): Apskritai viskas neblogai… Blogi buvo atskiri dalykai… Dauguma daugiau ar mažiau gydosi… Tačiau yra du žmonės, kurie skyriuje veikia nežinia ką… Bet apie tai geriau kalbėti konkrečiai. Kai palatos prisistatinės…

T.: Nurodydamas kryptį, kaip suvokti, ką kai kurie veikia, priminsiu, kad vienas iš populiarių dvasinės ligos apibrėžimų yra toks: drumzlės galvoje, sudrumsta siela… Kai kurie iš mūsų čia turi teisę būti „drumzlini“, „tamsūs veidrodžiai“, kurie neatspindi visos spalvų vaivorykštės, bet juose ir raukšlių nematyti… Kai kas, tokių tikslų turėdamas, ir skyriuje, ir gyvenime „drumsčia vandenį“…

T.: A., kaip ir kodėl jūs sveikstate?

A.: Galvoju… Čia kažkada vedėjas tokį pavyzdį davė. Su liga reikia elgtis kaip su šunimi… Neerzinti jos… Nes ji ne tik sukels triukšmą, bet prikvies ir kitų šunų. O tada jau ir apkandžioti gali… Geriau ją pašerti… Galima net ir vaistais… Štai ir šeriu… Ir tikrai neerzinu…

T.: Abejoju, kad samprotavimai taip jau ir pašeria ligą…

A.: Tačiau pats nusiraminu…

T.: Bet ramybė — tai dar ne išgijimas…

A.: Aš ne tik svarstau, dar ir darau… Vakar buvo sūnaus gimimo diena… Žmona tokia užsiėmusi… Tad aš paruošiau šventinį stalą…

T.: Puiku… Tačiau turiu skyriui klausimą, ką gi darė A.? Kaip tai siejasi su jo vientisumu, gijimu?.. Tylite… Tada turiu kitą klausimą: paruošdamas šventinį stalą, A. padarė daug ar mažai?

(Tyla.)

Teks man pasakyti. Ir daug, ir mažai. Tiek mažai, kad kiekvienas tai galėtų padaryti… Ir daug: jis atstojo ir mamą, ir tėtį… Tapo atsakingas… Tapo tikru tėvu. Šeimininku, o ne viršininku namuose. Ant šeimininko šuo neloja…

R.: Kaip man tapti atsakingai ir drąsiai?.. Man nepatinka mano darbas, mokykla, vaikai… Nemėgstu, bijau atsakomybės…

A.: O reikia daryti ne sau, o kitiems…

T.: Puiku… Tačiau daugumai nesuprantama… Sunku imtis atsakomybės, o imi dar už penkis ir tampa lengviau?.. Kas paaiškins? Iš tiesų daryti būna lengviau, negu aiškinti… Sako, Dievas sukūrė žmogui pasaulį, o jo paaiškinti jam nesugebėjo…

Bet iš dalies paaiškinti galima… Jeigu prisiimu dalį atsakomybės (tik dalį) už kitus, tada jiems atsiranda noras imtis dalies atsakomybės už save… Taip pat ir vienam už kitą. Ir ima dalį mano atsakomybės už mane… Ir suteikia man teises…

Jeigu prisiimu dalį atsakomybės (tik dalį) už kitus, tada jiems atsiranda noras imtis dalies atsakomybės už save…

O jeigu elgiuosi su žmonėmis tėviškai, priartėju prie vienos iš žmogaus esmių — tėvystės, beveik nesenkančio dvasinių jėgų ir dvasingumo šaltinio. Jau esu nebe samdinys, o šeimininkas. Ne dirbu, o šeimininkauju. Kuriu… Ir savo „samdiniams“ nemoku. Jie ne samdiniai — namiškiai, giminaičiai… Vaikai, atžalos. Ir jiems darau gera. O jie — man…

R.: O kaip būti gera dukra, jeigu iš tėvo niekada nemačiau nieko gero?..

T.: Klauskite konkrečiai… Aplinkui tiek tėvų… Bet tėvų prašau ne šiaip atsakinėti, o atsakyti atitinkamai… Ne atsakyti, o dalytis.

L.: Man 79 metai… Vis dar tampu geresniu sūnum… Per gailestį: kiek praleidau galimybių daryti gera savo tėvams… Kitiems tėvams…

T.: Gerai dalijatės… Bet ar gali R. tai priimti kaip sava?..

R.: Kaip galima gailėtis, jeigu tėvo visiškai nemyli?

T.: Kiek jūs, R., mylite mamą?

R.: 100 procentų!

T.: Tėvą?

R.: 0 procentų.

T.: Kiek mama mylėjo tėvą?

R.: 0 procentų.

T.: Pageidautina mylėti tėvą ir už save, ir už mamą: taigi 200 procentų. Klausimas visiems: kaip?

R.: Kaip galiu mylėti, jeigu manyje nieko nėra?

T.: Teks papasakoti jums apie gerąjį burtininką. „Vienas žmogus vis skųsdavosi nieko neturįs: nuskurdęs, neišsilavinęs, gero darbo neturi, nėra artimų giminių, draugų… Burtininkas pasakė, kad gali duoti jam visa tai, mainais paimdamas tik vieną dalyką, pavyzdžiui, vieną akį… Žmogus nesutiko. Na, tai gal tada vieną ausį, vieną ranką, vieną koją?.. Žmogus vis atsisakinėjo. „Na, matai, — tarė burtininkas, — Dievas apdovanojo tave tokiomis brangenybėmis, kad nesutinki nė vienos jų keisti į visa tai, ko neturi, o tu skundiesi!..“

Dievas apdovanojo tave tokiomis brangenybėmis, kad nesutinki nė vienos jų keisti į visa tai, ko neturi, o tu skundiesi!

Štai E. verkia, padėkite jai…

(R. mėgina paduoti jai nosinę… Padainuoti… E. toliau verkia, ji taip pat turi problemų su tėvu.)

R.: Aš nieko negaliu…

T.: Galite… Galite pabūti seserimi nelaimėje: paverkti kartu su ja…

(R. verkia… Nosine dalijasi dviese…)

T.: Dar man atrodo, kad jums reikia pabūti L. dukra. Nors galima ir anūke…

R.: Kaip?

T.: Paprašykite to, kas jums dabar visų svarbiausia. Tėvai mėgsta dalytis…

L.: Žinai, kiek pasaulyje gėrio… Laikoma, kad susirgau prieš 11 metų… Man pasirodė, nustebau… Pamačiau skaidrų šešėlį ir išgirdau, kaip jis man pasakė: „Gyvenimo prasmė — tapti truputį geresniam“. Ir tai pasikartojo kelis kartus…

T.: Kuo jis, R., su jumis dalijasi?

R.: Gėriu…

T.: Kodėl ne ėjimu-iš-proto? Kaip jūs, ėjimu-iš-meilės? Ėjimu-iš-tikėjimo?

T.: Kodėl ne ėjimu iš proto, o gėriu?.. Būdamas piktas, baimingas, nedvasingas žmogus, galėjo nutarti, kad girdi ir mato haliucinacijas, kad, sulaukęs 70 metų, išsikraustė iš proto, po kontūzijų, traumų, nuo senatvės…

Bet jis nustebo. Susitiko su stebuklu. Buvo nuostabu. Ne kiekvienam pasitaiko susidurti su stebuklu. Ne viskas griūva… Ir būna šansas patirti tai, kas neįprasta. Jis sąmoningai tai patyrė. Dėl gėrio. Kad taptų geresnis. Kad pasidalytų su jumis, su mumis. Nebijodamas, kad šito nepriimsime. Kad palaikysime pamišėliu… Jeigu ir A. šitaip samprotavo, tai tokiomis mintimis jis gydosi. Bet ne tiek mintimis, kiek gėriu. Gerais poelgiais…

O kas dabar vyksta su jumis?.. O su mumis? Su jumis todėl, kad jūs ne viena… Jūs su mumis… O su mumis daug kas vyksta… Su tokiu „krikštatėviu“ galima nebijoti likti „meilės dykumoje“… Ten, kur rodosi, vaidenasi… Galime būti ten, kur pasirodo stebuklai.

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Atsakomybė už save appeared first on LAIKMETIS.

Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.

Antrą dalį galite rasti čia.

Trečia dalis čia.

Ketvirta dalis čia.

Penkta dalis čia.

Šešta dalis čia.

Septinta dalis.

Aštunta dalis.

Devinta dalis.

Pacientui išgyti kartais biblioterapijoje pakanka „dviejų žodžių“, „dviejų eilučių“, dviejų tekstų, dviejų knygų. Tačiau tai turi jam tapti daugiau negu žinojimu, daugiau negu informacija. Pacientas turi „pabūti, pagyventi tame kare“, su tomis esmėmis, kad jos jame imtų gyventi, vienydamos jį su savimi, su juo pačiu.

Rasti tas „dvi eilutes“, padėti gyventi su jomis, tapti tarpininku — psichoterapeuto rūpestis. Atsižvelgiant į bendrą patirtį, savo dvasingumą, psichoterapeutui taip pat dažnai reikia nedaug. Iš praktikos žinau, kad neretai pakanka dviejų pirmųjų knygų iš kiekvieno mano bibliovaistinės žanro. Žinoma, „dviejų eilučių“ negana: pacientai per daug skirtingi, jų sunkumai per daug įvairūs. Psichoterapeutas turi pasiūlyti jiems išsirinkti ir žodžius, ir eilutes, ir tekstus.

Kaip ir kiekviename skyrelyje, pasidalysiu su kolegomis vieno biblioterapinio darbo paveikslu. Aišku, pagal mūsų pagrindinę temą jis bus susijęs su tikėjimu.

R., 35 metų, pagal išsilavinimą ekonomistas, firmos valdytojas, turi šeimą. Dar neseniai visose gyvenimo srityse viskas sekėsi, net labai. Kreipėsi pirmiausia dėl šeimos sunkumų. Bendraujant su žmona, dukra (8 m.), nėra tikro džiaugsmo… Išryškėja bendras netikėjimas pačiu savimi, savo ateitimi… Visa tai patvirtina jo gyvenimo būdas. Kas dveji treji metai palieka sėkmingą, pelningą verslą… ­Pradeda naują, taip pat sėkmingą, pelningą… Bijo turėti dar vaikų, nors labai norėtų… Žmona, duktė reiškia jam maždaug tokias pretenzijas: tu esi visiems, bet ne mums… „O aš dėl jų viską darau!..“

Speciali apžiūra: tikėjimas Dievą abstraktus. „Žinau, kad jis yra, tačiau man tai neturi įtakos…“ Iš dešimties knygų, paveikusių jo gyvenimą, nėra nė vienos nors šiek tiek religinės. Atrama gyvenime — puikūs asmeniniai sugebėjimai „nuo pat pirmos klasės“: atmintis, protas, neblėstanti energija, nebloga išvaizda…

Diagnozė: cikloidinė akcentuota asmenybė. Hiperkompensacija. Dez­adaptacija.

Pirmosios individualios, pratybų pobūdžio užduotys: pasiskųsti, kad nesiseka, kad nusivylęs, pabūti pačiu savimi… Jas atlieka puikiai, daugelį stebina, tačiau daro tai ne „iš savęs“. Dirbti grupėje atsisako.

Iš knygos „Sielos gydymas“ jam duodamas tekstas „Tikėjimas“. „Mes — stiprios prigimties. Jeigu būtų kitaip, šiandien mūsų nebūtų… Mums teko laimė turėti tokius protą ir dvasią, kokių niekas neturi.

Ir sunkiose situacijose, regis, visiškai be išeities, mus gelbsti tikėjimas, beveik dieviškas tikėjimas.

Fizioterapijos ir reabilitacijos instituto priimamajame prie sienos pritvirtinta bronzos plokštė. Kelis mėnesius du ar tris kartus per savaitę vykdavau į institutą gydytis ir pro ją praeidavau. Man niekada nešovė į galvą atsigręžti ir perskaityti joje iškaltus žodžius, kuriuos pasakė nežinomas konfederacijos kareivis. Tačiau vieną sykį sustojau. Perskaičiau kartą, paskui dar kartą. Baigęs skaityti antrą kartą, vos nesprogau — ne, ne iš nevilties! Taip susijaudinau, kad teko tvirčiau įsikibti mano invalido vežimėlio porankių. Noriu pasidalyti tuo, ką perskaičiau.

Tikėjimo simbolis tiems, kas kentėjo

Prašiau Viešpaties jėgų, kad galėčiau tobulėti.

Jis padarė mane silpną, kad išmokčiau nuolankiai paklusti.

Prašiau sveikatos, kad galėčiau atlikti didžius darbus.

Jis davė man fizinę negalią, kad džiaugčiausi darydamas pačius ­paprasčiausius dalykus.

Prašiau turtų, kad būčiau laimingas.

Jis davė man skurdą, kad tapčiau išmintingas.

Prašiau valdžios, kad galėčiau girdėti žmonių pagyras.

Jis davė man silpnumą, kad pajusčiau Dievo poreikį.

Prašiau visko, kas leistų man mėgautis gyvenimu.

Jis davė man gyvenimą, kad galėčiau mėgautis viskuo.

Negavau nieko iš to, ko prašiau, bet gavau viską, ko tikėjausi.

Beveik priešingai pačiam sau mano neišsakytos maldos buvo išgirstos.

Tarp žmonių esu apdovanotas daugiau, negu bet kas kitas.

Rojus Kampanela

Šį tekstą kaip paprastai pacientas skaitė namuose. Ir šį kartą, kaip dažniausiai ir būna, prieš tai jis negavo jokių užduočių. Tik išreiškiau viltį, kad iš šio gydomojo skaitymo jis neprivalo nieko sužinoti, tačiau gali gauti. Gauti tiek, kad turės „tvirčiau įsikibti“ savo intelektualinio „invalido vežimėlio“ porankių ir norės pasidalyti tuo, ką gavo…

Dėl visa ko pasitikau pacientą žodžiais, apibrėžiančiais mūsų su juo šios dienos bendros būties erdvę: „Ką gavote? Kokia nauda, pabuvojus Fizioterapijos ir reabilitacijos institute?.. Kaip jūsų tikėjimas?..“

Štai kai kurie jo žodžiai, sakiniai, „sukėlę, sukeliantys ir ateityje sukelsiantys pasekmes“: „Kaip anksčiau man sakėte: Tikėjimas — tai įsitikinimas, kad egzistuoja nematomi dalykai, ir gavimas to, ko tikiesi… Vengiau vargų… Ir beveik neturiu įsitikinimų… Pažinau tik tai, kas matoma… Laukiau ir iki šiol laukiu ne to… Niekada neprašiau. Nei Dievo, nei likimo, nei žmonių… Siekiau… Man nereikia „daryti jiems viską“… Man reikia silpnumo… Man verčiau turėti mažą, labai konkretų (apibrėžtą) tikėjimą, negu labai didelę, neapibrėžtą energiją… Man nereikalinga sėkmė… Ji gali būti… Tačiau man jos nereikia… Nereikia man tokio reikėjimo…“

Žinoma, tokie rezultatai po biblioterapijos pasitaiko retai. Labai jau gabus, talentingas ir iškentėjęs tai, kas sava, pacientas.

Tačiau štai ir mano silpnumas — pasidalyti sėkme.

INTENSYVI TERAPINĖ SUPERVIZIJA

Supervizija kaip įžvalga ir dvasingumas

Tradiciškai ir istoriškai mano supervizija (SV) pasireiškė kaip svarbi ir labai aktyvi terapijos dalis. Ištisus dešimtmečius sovietinėje psichoterapijoje mokymą, savitarpio pagalbą, bendradarbiavimą net sunku buvo įsivaizduoti kitaip negu atviro, direktyvaus, autoritetu paremto bendravimo sistemą, kurią geriausiai atitiko ligoninių konferencijos ir bendros vizitacijos.

Ten paskutinis žodis priklausė ne tam, kuris geriau girdi, geriau mato, geriau jaučia, užjaučia, ne subjektyviam dinamiškam kolegai, o geriau išmanančiam, žiūrinčiam pro patirties prizmę, objektyviam, pagyvenusiam autoritetui. Pacientai gydymo procese subjektyviai, aktyviai beveik nedalyvaudavo. Jie buvo ne subjektai, o objektai. Psichoterapeutai, juo labiau psichiatrai, nelaikė savęs subjektyviais psichoterapijos proceso dalyviais.

Ir tuomet, ir dabar mūsų profesijos žmonės patiria ypatingų sunkumų, kai reikia išreikšti savo sielą ir dvasingumą. Todėl supervizijoje dažniau tenka dirbti ne tiek su žiniomis, įgūdžiais, kiek su mūsų žmogiškąja esme, t. y. subjektyvumu, dvasingumu, siela. Visa tai vyksta, aišku, ne per abstraktų mąstymą, įprasminimą, aptarimą, nors pabaigoje šie procesai galimi.

Supervizija remiasi aktyviu, nors ir nenuolatiniu supervizoriaus dalyvavimu terapijoje, pačiais kritiškiausiais jos momentais. Tai toks dalyvavimas, greičiau bendradarbiavimas, bendras veikimas, kai dalis labiau vientisa, negu beformė visuma, kai supervizorius kaip dalyvis pasirodo esąs vientisiausias, tarsi kuriantis, o ne griaunantis paveikslas, net pavyzdys, natūraliai tęsiantis gijimo procesą. Arba antgamtiškai jį gaivinantis, sudvasinantis. Kuriantis psichoterapijoje „Mes“, bet neignoruojantis savo gana vientiso „Aš“.

Aktyvios supervizoriaus veiklos metu nei terapeutas, nei pacientas netampa pasyvūs. Atvirkščiai — iš menkiau aktyvių veikėjų jie virsta aktyviais bendradarbiais arba tokiais aktyviais liudininkais, apie kuriuos sakoma: vienas geras liudininkas vertesnis už dešimt gerų advokatų.

Tikiuosi, žemiau pateikdamas supervizijos paveikslą, galėsiu ne tik apie tai papasakoti, kaip įprasta tradicinėse supervizijose, bet labiau parodyti. Savaime suprantama, 6 valandų trukmės darbo aprašymas čia sutrumpintas ir apibendrintas.

Grupinio darbo supervizija

Atvira grupė, dirbanti septynis mėnesius, pacientai vidutiniškai dalyvauja 10–15 sesijų. Susitikimai vyksta kartą per dvi savaites. Dalyvių amžius — 25–50 metų. Išsilavinimas aukštasis. Didelis bendras aktyvumas. Aktyvus psichoterapeutas. Devyni dalyviai. Penki įvairios patirties psichoterapeutai stebėtojai už rato. Grupė sutinka su tokiu stebėtojų skaičium.

Bendras aktualių problemų apibūdinimas: nepasitenkinimas savimi, savo pasiekimais, prisitaikymu prie artimų ir nepažįstamų žmonių, meilės ir tikėjimo sumaištis…

Vieta — didelis miestas.

Metai — didelių galimybių.

Maždaug trečios darbo valandos viduryje problemos konkretėja, tampa savesnės, „įgauna veidus“… Grupėje — du vyrai, M. ir S. Vienam — apie trisdešimt. Nevedęs. Apdovanotas gebėjimu mylėti, tačiau neturi praktikos. Nelabai sekasi gyvenime (uždirba vidutiniškai), todėl neturi pasisekimo ir su moterimis. Antrasis — beveik penkiasdešimties. Sėkmės gyvenime ir tarp moterų įsikūnijimas… Tačiau stovi ant trečiųjų skyrybų slenksčio. Tokie pat santykiai su moterimis ir grupėje. Tokie pat moterų santykiai su vyrais apskritai ir su šiais dviem atskirai.

Dvi moterys ypač „susikoncentravusios“. Abiem — apie 25 metus. Viena prieš penkerius metus jau darė abortą. Ir negali šito atleisti sau, „tam vyrui“, „visiems vyrams“, taip pat ir „šitiems“ grupėje… Kita — trečią mėnesį nėščia. Nuo mylimo, bet jos nemylinčio vyro. Ketina gimdyti ir viena auginti būsimą kūdikį.

Maždaug valandą vyksta gyvas, emocionalus santykių aptarimas… Visos moterys stengiasi susitapatinti: ką jaustų „jos vietoje“…

Vyrai kaltai tyli.

Emocijų ir žodžių aktyvumas čia, grupėje, kaip ir kasdieniame gyvenime, „išplukdo į paviršių“ neigiamas emocijas, skatina jas kauptis, pritraukia visa, kas aplinkui blogai, „augina“ nuoskaudas, pyktį S. ir M. atžvilgiu, stiprina „galvos skausmą“, slopinimą, uždarumą, „sumaištį galvoje“…

TP. (terapeutas): Kas galėtų padėti keisti santykį su savimi ir su vyrais?.. Bent jau padaryti pradžią?..

SV. (supervizorius): Primenu, kad mūsų vyrai — nuo 30 iki 50 ir, palyginti su kitais, yra terapiškesni, labiau gydantys… Pradžiai daug nereikia. Jau daug visko buvo, tačiau vis dalimis: prisiminimai, nuoskaudos, kaltė, troškimai, mintys, žinios, vertinimai, smerkimai… Daug visko buvo nuo skirtingų „Aš“… Ir tai mus skiria… Net mažytis veiksmas reikalauja vidinio ir išorinio jungimosi, vienovės. Vidinio ir išorinio „Mes“… Troškimas, susijungęs su jausmu veiksme — jau „Mes“…

Moteris su vyru — „Mes“. Todėl 5 proc. reikiamo veiksmo gali daugiau, negu 500 proc. jausmo. Siūlyčiau, kad taptumėt, pabūtumėt moterimis ir vyrais… Čia šitai nėra sunku… S., imkite T. ketvirtąja žmona. Vaikui formaliai reikalingas tėvas… Galite būti krikštatėvis, „krikštavyris“… Pabūti moterimi čia, dabar, taip pat paprasta. Reikia maldauti jį pabūti pirmuoju vyru ketvirtai žmonai…

(Gana ilgai nieko nevyksta.)

SV.: Matote, koks skirtumas: būti protingam, iškalbingam ir tiesiog būti nesvarbu kokiam, kad tik tikram ir veikiančiam vyrui ar moteriai. Primenu, kad net tuomet, kai nieko nedarome, iš tiesų veikiame — sprunkame nuo darbo, nuo atsakomybės… Toks mūsų „darbas“. Fiodoras Dostojevskis sakė, kad visi atsakome už viską, visi kalti prieš visus.

Visi mes kalti, kad prieš 5 metus nebuvome šalia L., kai ji darėsi abortą… Kad dabar greta mūsų ji lygiai taip pat skausmingai jį išgyvena. Kalti ir prieš M. Kiek laiko jis jau tarp mūsų!.. Paimkime vien šią dieną… Ir nedavė moterys jam galimybės pabūti nors ir nemylimam, mylinčiam… Iš tikrųjų… Penkiais procentais…

Pasidalykite kaltę… Ypač L. kaltę. Vis dėlto ji kalta labiau už visus: pati darė abortą. O vyrai jos akyse — tie, kurie ją privertė tai daryti… Net ir M., kuris niekada nebūtų su ja taip pasielgęs. Nepasidalyta, neiš-gyventa kaltė gyvena to žmogaus sąskaita. Pats žmogus sau atleisti negali. Jis gali dalytis kalte, gali gauti ir priimti atleidimą. L., prašyčiau pasidalyti kaltę su M. Atiduoti jam dalį savo kaltės „amžinai saugoti“… Ir, nepaisant to, paprašyti ir gauti, ir priimti atleidimą.

M. (verkia): 90 proc. kaltės mano…

L.: O mano 50 proc.… Ir ne visa ji mano…

SV.: Kas gi vyksta?.. Primenu, tikras darbas, veikla — kai yra kuo dalytis, pilnatvė — kai tiesiog būtina pasidalyti savu perteklium su kitu, su draugu, net su priešu…

M.: Aš praregėjau… Pamačiau, kad L. manim tiki… Kad imu, ne, dar daugiau — esu pajėgus priimti jos kaltę…

SV.: Na, vienas liudininkas — ne liudininkas. Vienas liudijimas — ne liudijimas.

M.: Bet aš pamačiau, kad L. — gera ir graži… Ašaros geros ir gražios… Ir anksčiau mačiau, kiek joje grožio… Tačiau dabar pamačiau, kad ji pati gražiausia, beveik visa…

SV.: Tai jau papildomi liudijimai. O štai šitas „beveik visa“ vertas labai daug… Prisijunkite, liudininkai, prisijunkite…

L.: Aš pamačiau, kad tu, M., tikras…

T.: O man jau nebereikia prašyti meilės, tėviškumo iš S… Pamačiau vyrą M… Ir pajutau savo moterišką jėgą… Ir tokios meilės S., pasirodo, manyje nebuvo… Tikros… Su S. Su kitu vyru kada nors būtinai bus…

SV.: Na, visa tai — jau liudijimai… Ir liudininkai… Ir veikėjai…

S.: O man atrodo, kad čia iš manęs tyčiojamasi…

SV.: Štai dar vienas liudininkas… Tačiau ne gynybos… Ir bijau, kad ne meilės… Nors, sulaukęs savų penkiasdešimties, po trijų santuokų, toks mylimas moterų… galėtų jau būti liudininku ir naivios meilės, ir patyrusios, ir nelaimingos, ir — tegu bent laikinai — laimingos… Bet kokios meilės šalininku… Nes svarbu meilė — kaip daiktavardis, o ne būdvardis prie jo…

Galbūt esame pasirengę, kad kai kam iš mūsų konkrečiai ir visiems kartu surengtume meilės — mūsų bendros meilės — išmėginimą? Deja, ir meilę, ir tikėjimą, ir žmogų reikia išbandyti.

(Grupėje — dvejonės… Rodos, jau pamatyta įvairiais požiūriais… Skirtingų žmonių gana panašūs vaizdiniai… O jeigu staiga vietoj kūrimo prasidės griuvimas?..)

SV.: Tai, kas tikra, esminga, kas yra tiesa — nuo išbandymų negriūva… Norėčiau, kad tie iš jūsų, kurie galbūt neišgirdo, ką jau praregi supervizorius, kartu su juo įžiūrėtų tai, kas esmingiausia… Patys taptų šiek tiek supervizoriais…

(Galų gale pasiekiamas bendras sutarimas.)

SV.: Įspėju, kad mano įžvalga, jei tokia bus, toli gražu nėra tiesa, ne pati tiesa, ne realizuota tiesa, o tik galima tiesa, galbūt, kelio gairės… Kitaip negu psichiatras, psichoterapeutas kolegų prižiūrimas turi ir beprotybės teisę. Pavyzdžiui, neleisti protui kištis į įžvalgą.

Ir dabar atsisakau savo proto, atsisakau remtis faktais, patikimais dalykais… Leidžiuosi prie pirminės regos, prie to, kas dar iki proto, iki išsivysčiusio, protingo regėjimo…

Pabrėžiu, kad to, ką dabar sakysiu, nežinojau ir šiuo metu, savo laikinoje beprotybėje, nežinau… Žinojimą paprastai sudaro daugelis dalių… Regėjimas vientisesnis, ne toks prieštaringas. Ne toks kritiškas… Todėl paveikesnis, perspektyvesnis… Kviečiu prisijungti…

…Taigi. Įtariu — regiu, kad būsimojo vaiko tėvas — čia, tarp mūsų… Matau, jūs praregite… Tai — S…

(Grupėje — 8–10 minučių tyla… Kaip pritarimas…)

S.: Koks čia eksperimentas? Su manim?

SV.: Tai — būtis kartu, buvimas drauge ir regėjimas… Esant pakankamam T. pasitikėjimui (ji neprotestuoja). Supervizorius, nors ir atsižadėjęs proto, bet „ne pirmų metų tarnybos“… Tai — ir nepasitikėjimas jumis: pats sakėt, kad jums viskas „susipainiojo“… Niekam nieko neduodate… Nesutinkate net formaliai duoti savo tėvystės… Ar tapti krikšto tėvu… Ar kas nors užtars S.?..

S.: Noriu šitai nutraukti!

SV.: Galima. Tačiau kieno sąskaita?.. T. sąskaita?.. Mūsų, visų sąskaita?.. Liksime su neišmėginta, „nepatirta“ meile?

M.: Aš galiu įsūnyti tavo kūdikį… Bet po to, kai galėsiu vesti L.

T.: Tu nori mano kūdikio?.. O myli L. ir nori ją vesti?..

M.: Aš ne noriu… Aš tavo kūdikį myliu…

TP.: Gali priimti skirtumą?

M.: L. — mano… Tu — svetima… Bet mūsų kūdikį aš myliu…

L.: O aš galiu priimti M., mano vyrą, kuris įsūnys ne mano vaiką… Jis tūkstantį kartų geresnis už tą mano prieš daug metų mylėtą vyrą, kuris pastūmėjo mane daryti abortą… Ir geresnis už S., kuris mato tik eksperimentą, o ne meilės išmėginimą…

SV.: Žinote, juk M., švelniai tariant, ne koks ypatingas gražuolis. Ypač palyginti su S. Greičiau jau nedailus. Bet senovėje, sakydami „gerasis jaunikaitis“, turėdavo galvoje „gražusis jaunikaitis“…

L.: Aš jau įsimyliu M…

SV.: Baigdamas galiu pasakyti, kas man buvo matyti nuo supervizijos aukštumų. Kaip ir priklauso supervizoriui, buvau viršuje… „Ir įgyvendinau savą svajonę“. Nes buvau su jumis. O jūs su manimi. Tačiau drauge — ir pakankamai — žvelgėte sielos akimis. Ne tik žiūrėjote, bet ir regėjote (aiškiaregys — pranašas, prasismelkiantis į Dievo paslaptis), žvelgėte (smelkėtės gilyn, įvaldėte regėjimus, o ne jie jus)… Žinoma, esu nuodėmingas — buvau pasikėlęs puikybėn… „Pranašavau“. Peržengdavau supervizijos ribas.

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Tikėjimas kenčiantiems appeared first on LAIKMETIS.

Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.

Antrą dalį galite rasti čia.

Trečia dalis čia.

Ketvirta dalis čia.

Penkta dalis čia.

Šešta dalis čia.

Septinta dalis.

Aštunta dalis.

Biblioterapija kaip skaitymas sielai ir dvasiai

Skaitymas. Apibendrinantis, vienijantis, teikiantis vienovę, gydantis, kuriantis vientisus, paveikius vaizdus, kuriuose atsispindi mūsų-mano vidinis ir mano-mūsų bendras ir vientisas išorinis pasaulis. Gaivinantis sielą iš vidaus ir teikiantis dvasios išorėje.

Kaip jau minėjau, kalbėdamas apie savo psichoterapiją, norėčiau parodyti ne tik vientisą, bet ir gydomąjį visos psichoterapijos vaizdą, drauge — paradoksaliai — ir vientisą gydomąjį jos atskirų dalių, sričių vaizdą. Tai įmanoma tik esant jų tiek vidaus, tiek išorės vienybei. „Krikštas“ vandeniu ir dvasia. Dvasia ir siela. Dalyvaujant tikėjimui.

Ir tuomet, net ir dėstant taip trumpai, bet akivaizdžiai veikiant sielai ir dvasiai, ši psichoterapijos sritis įgauna savarankiško vientisumo ir paveikumo, tuo atspindėdama visos psichoterapijos sistemos vienovę, viso santykių komplekso „psichoterapija-psichoterapeutas-psichoterapijos priemonės-pacientas“ vienovę.

Biblioterapija (BT) šiuo atžvilgiu — ypač dėkingas, ryškus pavyzdys. Mūsų įprastame, stresų kupiname, patogeniškame, liguistame pasaulyje ir skaitymas yra patogeniškas. Jis ne tiek skatina mūsų atskirų procesų, mūsų individualybės, mūsų bendruomenių vientisumą, bet ir labiau išryškina ir įtvirtina ribas. Vis daugiau sužinome. Dažniausiai apie įvairias gyvenimo detales, dalis, apie atskirus procesus. Tai atskirybių žinojimas. Žinojimas, atskiriantis mus nuo bendro žinojimo. Nuo žinojimo kartu, nuo su-si-žinojimo. Tai žinios, kurios mus tolina vieną nuo kito. Net ir nuo savęs. Nuo bendro žinojimo apie save. Nuo žinojimo, kuris mūsų vidinį pasaulį jungia į vienovę, į vaizdinį, į tapatybę. Nuo žinios apie išorinį pasaulį kaip vienovę.

Vis daugiau sužinome apie ligas ir beveik nieko — apie sveikatą…

Tačiau eikime arčiau prie mūsų temos. Vis daugiau sužinome apie ligas ir beveik nieko — apie sveikatą… Vis plačiau — apie ligų priežastis ir beveik nieko apie sveikimą… Kalbame apie neapykantos, bet ne apie meilės ir draugystės priežastis… Vis daugiau žinome apie „gėrio ir blogio pažinimo medį“… Bet faktiškai — apie blogio pažinimą…

Biblioterapija — gydomasis ir gydantis skaitymas. Kodėl? Nes tai skaitymas ne dėl žinojimo, nors kai kurios žinios ligoniams nepaprastai svarbios. Greičiau tai skaitymas sielai ir dvasiai, tiesai, kelionei…

Tad pažvelkime į BT kaip į gydomąjį ir gydantį skaitymą per dvasingumą, kurį randame Ivano Iljino, žodžio meistro, mąstytojo, rašytojo, skaitytojo, visuomenės veikėjo, raštuose.

„Kaip atsirado, kaip subrendo tai, kas parašyta?

Kažkas gyveno, mylėjo, kentėjo ir džiaugėsi; stebėjo, galvojo, troško — patyrė viltį ir neviltį. Ir panoro papasakoti apie kažką, kas mums visiems svarbu, ką mums būtina dvasiškai pamatyti, pajusti, apmąstyti ir suvokti. Vadinasi, ką nors reikšminga apie kažką svarbaus ir vertingo. Ir štai jis leidžiasi ieškoti tinkamų vaizdinių, aiškių ir gilių minčių, tikslių žodžių. Tai buvo nelengva, pavykdavo ne iš karto ir ne visada.

Atsakomybę jaučiantis rašytojas brandina savo knygą ilgai, ištisais metais, kartais net visą gyvenimą, nesiskirdamas su ja nei dieną, nei naktį; atiduoda jai geriausias savo jėgas, savo įkvėpimo valandas, „serga“ jos tema ir „gydosi“ rašydamas. Ieško tuo pat metu ir tiesos, ir grožio, ir „tikslumo“ (pasak A. Puškino), ir tinkamo stiliaus, ir tinkamo ritmo; ir visa tai tam, kad neiškraipydamas papasakotų, ką regėjęs širdimi…“

„Ir štai mes, skaitytojai, imamės šios knygos. Prieš mus — jausmų, įžvalgų, idėjų, vaizdų, valios pliūpsnių, raginimų, įrodymų sankaupa, ištisas dvasios statinys (paryškinta mano — A. A.), kuris mums pateikiamas ne atvirai, o tarsi užšifruotas. Jis glūdi už tų juodų negyvų kabliukų, už visiems žinomų, nuzulintų žodžių, už visiems suprantamų vaizdinių, už abstrakčių sąvokų. Gyvenimą, ryškumą, jėgą, prasmę, dvasią — visa tai iš tenai privalo ištraukti pats skaitytojas. Jis turi atkurti sau tai, ką sutvėrė autorius…“

„Tikrasis skaitymas — tai savotiška meninė aiškiaregystė.“^[1]

Tikiuosi, dauguma skaitytojų ne vien suprato, bet ir suvokė, priėmė kaip dovaną akivaizdų, gana tikslų, teisingą, gyvą, dvasingą paveikslą — štai netikras, suskaidytas, į atskirumus pabiręs ir mus į dalis trupinantis skaitymas, o greta — tikrasis skaitymas, vienijantis mūsų pojūčius, jausmus, potraukius, atmintį, mintis, valią į vientisus ir gydančius vaizdinius, tokius, kurie daro mus pačiais savimi ir grąžina mums mus pačius… Tampame mūsų kalbos, kultūros, mūsų visuomenės žmonėmis… I.Iljino žmonėmis. Susijusiais su juo giminystės ryšiais. Jo giminaičiais… Mes ne pasyviai mąstėme jo žodžius, bet sau ir savyje atkūrėme tai, ką sukūrė autorius. Ir išgyvenome ne kokią nors mistinę būseną, o realią, naudingą, mus keičiančią aiškiaregystę ir ją įsisavinome. Ir sieloje pajutome vienovės šilumą, kuri leidžia įžvelgti dvasingumą. Ir jau ne tik mūsų autoriaus, jo vaizdinių dvasingumą, bet ir jį patį kaip dalį mano „Aš“. „Aš“, „Mes“ netapome Ivano Iljino dalimi; mes įgijome dalį, dėl kurios tapome vieningesni, vientisesni. Nes ta „dalis“ sau, savyje, kitiems yra vientisa. Ir skleidžia tą vientisumą, dovanoja, veikia, teikia malonę, daro gera…

Kaip šituo skaitydamas gali užsiimti kiekvienas psichoterapeutas ir net pats pacientas? Vaizdingai tariant, galima pasiremti jau pažįstama aforizmų sistema: raidė marina — žodis gaivina (nes žodis — jau raidžių vienovė, jau vaizdas…). Knyga marina — tikėjimas gaivina (knyga marina, jeigu ji — pirmoje vietoje, pirmiau žmogaus, jeigu žmogus virsta „knygium“, „fariziejum“, tuo, kam Knyga tampa įstatymu). Geriau vieną kartą perskaityti, negu šimtą kartų pagalvoti. Geriau vieną kartą perskaityti kūrėją, negu šimtą kartų — informatorių. Geriau vieną kartą perskaityti dėl svarbaus reikalo, negu šimtą kartų — tam, kad žinotum. Geriau vieną kartą perskaityti kitam, negu šimtą kartų — sau. Geriau vieną kartą perskaityti sielai ir su siela, negu šimtą kartų — bedvasiškai. Geriau vieną kartą parašyti, negu šimtą kartų perskaityti.

Tiesa — tai išraiška to, kas yra, o ne pati tikrovė. Tiesa — ne žodžiai, o veiksmas. Tiesa ir tikrovė visiškai sutapo tik kartą per visą istoriją — Kristuje.

Tačiau kaip vaizdams, skaitomiems literatūros vaizdiniams, dar tiksliau — meninio žodžio vaizdiniams suteikti paveikumo, gydomosios galios? Kadaise „Psichoterapijos vadovui“ rašytame skyriuje apie biblioterapiją šitai išdėsčiau gana knygiškai, sistemiškai. Dabar norėčiau pasidalyti patirtimi, daugiausia sielos ir dvasine. Galima to siekti, kaip jau esu daręs, pasitelkus pagrindines biblioterapijos sąvokas, esmingiausius reiškinius: Žodį, Kalbą, Knygą, Literatūrą, Kūrybą. „Raktiniai“, „šerdies“ žodžiai, nedaugelis žodžių, ant kurių laikosi pasaulis ir žmogus… (Pabaigoje pateikiu gana platų sąrašą tokių žodžių, žodžių vaizdinių, žodžių, kurie egzistavo nuo pradžių greta to, Dievo turėto Žodžio, kuriais Dievas kalbėjo su Adomu ir Ieva, žodžių, šaknimis siekiančių tas amžių glūdumas.)

Skaitant tokių žodžių gali pasitaikyti labai nedaug. Tačiau jie būtini. Dažnai kaip tik nuo jų prasideda gijimas, vienovė, pilnatvė, vientisumas, persmelkiantys pojūčius, jausmus, mintis, troškimus, sielą. Ties tais esmingaisiais žodžiais pacientui būtina stabtelti tarsi prie bažnyčios slenksčio. Neretai be pagalbininko, psichoterapeuto žmogus nepajėgus tai padaryti. Pa-būti prie to žodžio. Pabūti su juo. Pagyventi… „Nuo aušros iki saulėlydžio…“

Taip, pavyzdžiui, kaip Intensyviame Terapiniame Tikėjime gyvenome su žodžiu „ėjimas-iš-proto“. Ne vienatvėje, o su žodžio, minties autorium… Taip dabar galima stabtelti, pabūti, pagyventi su žodžiu „knyga“. Pirmoji knyga, Svarbiausioji knyga, Visų knygų motina — Biblija. Ji per amžius gyvavo žodžiuose. Egzistavo lūpose, ją pasakojusiose vis iš naujo. Gyvai… Ji teikia mums galimybę gyventi ne nuo gimimo iki mirties, o nuo Adomo iki Paskutinio teismo… Tai tokia Knyga…

Pirmoji knyga, Svarbiausioji knyga, Visų knygų motina — Biblija. Ji per amžius gyvavo žodžiuose.

Pamenu kitados girdėtą istoriją. Šv. Joanas iš Kronštato viename pamoksle buvo supeiktas, kad jis tikįs, esą banginis prarijo Joną, nors mokslas nustatė — banginių gerklė tokia siaura, kad jis maitinasi tik planktonu… Pasakojama, kad jis atsakė: „Žinote, Biblija — tokia knyga, kad jei ten būtų parašyta, kad Jona prarijo banginį, aš nesuabejočiau!“ Nemažai knygų ar jų skyrių kai kuriomis aplinkybėmis gali žmogų veikti panašiai.

Negaliu susilaikyti neprisiminęs garsaus posakio: į rusų poeziją galima patekti vos dviem eilutėmis. Ir sunku neprisiminti tokių dviejų eilučių, tarkim, parašytų Boriso Sluckio:

Buvau, gyvenau tame kare.
Dabar karas gyvena manyje.^[2]

Prie kokių knygų pastaruoju metu dažniausiai apsistoju su savo ligoniais, norėdamas „šiuolaikiniam“ pacientui suteikti blaivumo, pagyvinti, sudvasinti jį? Nelengva rinktis iš mano viso keturiasdešimties metų „biblioreceptariumo“, kuriame — dvidešimt skyrių ir daugiau kaip du šimtai gydomųjų knygų… Net jeigu paliksime nuošalyje klasifikacijas — literatūros, asmenybių, gyvenimo laikotarpių, ligų. Trumpajame biblioreceptariume, ko gero, liktų penki skyriai: medicinos, specialus psichoterapijos, populiarus mokslinis psichoterapijos, religijos ir filosofijos.

^[1]       Иван Ильин. Я вглядываюсь в жизнь. Москва, 2000.

^[2]       Pažodinis vertimas.

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Skaitymas - sielai ir dvasiai appeared first on LAIKMETIS.

Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.

Antrą dalį galite rasti čia.

Trečia dalis čia.

Ketvirta dalis čia.

Penkta dalis čia.

Šešta dalis čia.

Septinta dalis.

Laisvė. Kaip ir daugelis kitų sąvokų, taip pat ir laisvė Intensyviame Terapiniame Tikėjime mums reiškiasi kitaip: labiau dvasiškai, nei kūniškai. Tai turi gydomąją galią.

Paprastai sveiki žmonės, o juo labiau susirgę suvokia laisvę kaip savo valią. Viskas turi vykti pagal mūsų valią. Ir apskritai — „pasaulis kaip mūsų valia ir vaizdinys“. Savaime suprantama, šiuolaikiniame pasaulyje, tuo labiau sergančio žmogaus gyvenime, dauguma įvykių klostosi ne pagal jo norus, o pagal jo gyvenimo dėsnius. Gydomoji ir vienovę atkurianti laisvės esmė: „Tebūnie Tavo valia!“ (Dievo, o ne mano.)

Gydomoji ir vienovę atkurianti laisvės esmė: „Tebūnie Tavo valia!“ (Dievo, o ne mano.)

Žinoma, daugumai pacientų ši esmė dažniausiai pasiekiama per metaforą, per vaizdinius. Žmogui geriau, kai kiekviena atskira valia dera su kitų valia, su valia Tėvo, kuris negali linkėti savo vaikams blogo. Su Tėvu galime būti ne samdiniai, o viso šito pasaulio bendrasavininkiai. Mūsų valią riboja ne šeimininko, o Tėvo valia. Ir ne daugiau negu kitų namiškių. Tokie apribojimai, egzistuojančios „ribos“, apibrėžtumas mums daugiau duoda, negu atima — ir aplink mus, ir mumyse, mūsų sieloje. Labai daug suteikia tėvystės su Dievu, sūnystės su Dievu patirtis. Taip žvelgiant, mums nebaisus net amžinas „sūnaus palaidūno“, padrikų minčių, troškimų, minčių patyrimas… Turime kur sugrįžti. Pasak apaštalo, „man viskas leista, tačiau ne viskas naudinga“.

Laisvės neužgrobiame, neužkariaujame, negauname kaip dovanos, veltui. Laisvė gimsta kaip mūsų vidinių sielos procesų tarpusavio dermė ir vienovė, mūsų tarpusavio dermė šiame pasaulyje, mūsų dermė su Dievo pavidalu, mūsų sūnyste, tėvyste.

Ne aš esu laisvas nuo pareigų, bet aš „gaunu“ laisvę nuo savo pareigų tam, kad turėčiau galimybę atlikti pareigas… Tačiau ar tėvystė, sūnystė yra pareiga? Žinoma, ne. Tai Malonė, Geradarystė.

Intensyviame Terapiniame Tikėjime kelias į laisvę dažnai prasideda nuo psichoterapeuto pasiūlymų: kol kas imuosi atsakomybės, ir jums leista išgirsti, pamatyti, pajusti, panorėti, atsiminti, išsakyti, padaryti bet kokią bjaurastį, bet kokį gėdingą dalyką… Imkite šią laisvę… Duokite sau šią laisvę… Ar atskiriems savo sielos procesams… Iš tų, dėl kurių skundžiatės… Aišku, galite apriboti tą laisvę, kaip įprasta, tačiau ne tiek, kiek visada. Pažiūrėsime, kaip sutriks atitikmuo su kitais sielos procesais, su siela kaip visuma… Su kitais grupės vyrais.

Meilė. Tai, ką kalbėjau apie šiuolaikinį tikėjimą (ypač mūsų pacientų), visiškai tinka ir šiuolaikinei meilei. Ji suprantama kūniškai ir vartotojiškai. Žmonės nesiekia nei įsitikinti tuo, kas nematoma, nei tikėtis, nei nuolankiai, romiai gauti tai, ko tikimasi. Vietoj meilės jie regi potraukį, geismą, norą (prisiminkime žodį „įgeidis“), aistrą, ekstazę… Jie „užsiima meile“.

Visos šios sąvokos ir reiškiniai labai toli nuo meilės psichologijos. Prisiminkime garbingą psichologinį meilės apibrėžimą — tai būsena, kai dvi būtybės tampa viena, tačiau nė viena nepraranda individualybės, atvirkščiai, ją dar sustiprina. Arba: meilė — tai iš „Aš“ ir „Tu“ kuriamas realus „Mes“.

Natūralu, kad tokia meilė neteikia palaimos, iš jos kyla nusivylimai, pretenzijos, konfliktai.

Kai siela myli kūną — tai ne meilė, o geismas.

Intensyviame Terapiniame Tikėjime, kai dirbame su patologija, sutrikimais, meilės sunkumais ar gydymu meile, stengiuosi ir teo­riniu, ir praktiniu atžvilgiu būti kuo arčiau šventųjų tėvų meilės iš­gyvenimų.

„Kai siela myli kūną — tai ne meilė, o geismas“. Aistra, sukelianti vergiją. Meilė žmogų išlaisvina. Praktika sako: aistra neretai gąsdina ir atstumia tą, kuris taip mylimas. „Kai siela myli sielą, tai arba susižavėjimas, arba gailestis“. „Kai mūsų sieloje Dievas myli kitą žmogų — štai kas yra tikroji meilė“.

„Kai Kristus mokė: mylėk savo artimą kaip pats save, jis negalvojo, kaip daugelis mano, jog reikia mylėti tik gerus ir teisuolius, sveikus, žymius ir kilmingus; mylėti reikia ir piktus, ir neteisius, ir ligotus, ir kuprotus, ir aklus, ir negražius, ir atgrasius…“ Tikroji meilė leidžia kiekviename žmoguje, taip pat ir ligos suluošintame, įžvelgti Dievo pavidalą, tobulą asmenybę, tobulą gyvenimą. Vienam reikalingos žinios, kitam — turtai, trečiam — grožis, ketvirtam — jėga… Ir tik meilė reikalinga visiems. Visi nori būti mylimi…“

„Iš savo didžios meilės Kristus ieško ne to, kas mūsų, bet mūsų pačių. Žmonės, mylėdami nepakankamai, ieško jo teikiamų malonių, bet ne Jo paties. Nori gauti ir duonos, ir lietaus, ir vaisingumo, ir sveikatos, ir visko, kas žemiška. Ir Kristus su liūdesiu visa tai teikia. Užmiršome, kad, įgydami Dievą, su Juo įgyjame viską“ (Šv. Nik. Serbskis).

Taip ir Intensyviame Terapiniame Tikėjime parodome pacientams, kiek leidžia galimybės, jų praktiniu elgesiu, kad jie ieško meilės malonių, o ne pačios meilės. Ieško atskirai, o reikia kartu. Ieško paviršiuje, o reikia ieškoti gelmėje įžvelgiant pavidalą, vyriškumą, moteriškumą, tėvystę, teikiant galimybę kitam įžvelgti savyje tą pavidalą, regėti jo akimis tai, ko dar negalime pamatyti savosiomis. O meilės vargai, sunkumai? Jie reikalingi, kad įsitikintume nematomais dalykais, kad pasikeistų tai, kas mumyse ir aplink mus pikta, neteisinga, bjauru, atgrasu. Kad išgytume.

Liga. Kodėl, kalbėdami apie psichoterapiją, taip vėlai prieiname, atrodytų, patį svarbiausią dalyką — ligą? Nesu tikras, kad ir dabar sugebėsiu perteikti paveikią, ir pacientui, ir gydytojui „dirbančią“ ligos esmę gydančio tikėjimo požiūriu. Praktikai itin svarbi sielos ligos esmė.

Somatologams, kūno gydytojams — lengviau. Jie ligą apibūdina kaip ryškų organizmo funkcijos sutrikimą, dažniausiai lydimą skausmo. Liga, skausmas siejasi su žala, nelaime, kančia. Liga — tarsi platesnė sąvoka: tai, kas už skausmo…

Tikriausiai neišsiversiu be autoritetų paramos. Karlas Jaspersas, profesionalus psichiatras, filosofas egzistencialistas, tikintis žmogus, taip apibrėžia psichinę ligą: liga — tai ribinė būsena, prablaivanti, budinanti iš dvasinio miego, atskleidžianti tikrąją žmogaus esmę. Liga leidžia pažinti mūsų artumą „niekui“ (ne niekingumą), silpnumą, skatina ieškoti išsigelbėjimo Dieve. Kas mirties akivaizdoje lieka svarbu, tai — egzistencialu, tai, kas praranda vertę — „nuoga būtis“.

Toks apibrėžimas gana naudingas psichiatrams. Galima padaryti išvadą, kad nereikia skubėti ligonio gydyti, vėl grąžinti į neblaivumo būseną, į dvasinį miegą… Tačiau nuo tokio apibūdinimo daugelis pacientų didesnio aiškumo ir ramybės nepatiria. Aiškiau tampa, jeigu supažindiname juos su šventųjų tėvų požiūriu į ligą kaip į Viešpaties apsilankymą, padedantį suvokti silpnybes, nuodėmes, apsivalyti nuo jų, o įprastos būsenos žmogus šito nepajėgia.

Dievas siunčia ligą, kad apsaugotų nuo didesnės bėdos, į kurią žmogus patektų, jeigu liktų sveikas. Viešpats naudoja ligą kaip būdą bausti, taisyti, išmėginti, kad rastųsi dieviškieji darbai.

„Sveikas kūnas atveria žmogui duris į daugelį geidulių ir nuodėmių, bet kūno negalia jas užveria…“ „Ak, liga, kartus, bet sveikas vaistas!“ (Šv.Tichonas iš Uždonės). „Per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo Karalystę“ (apaštalas Paulius, Darbai, 14, 22). Toks samprotavimas, aiškinimas, „įvadas į sąmoningo gydymo procesą“ nepalyginti žmogiškesnis, labiau derantis, tausojantis, tikslingesnis, paveikesnis už mūsų medicinos diagnozes: psichikos liga, psichikos sutrikimas (girdžiu — suirimas), psichozinis sutrikimas, astenija, depresija, šizofrenija, psichopatija, manija…

Tokie pat gąsdinantys, esmės neatitinkantys būna ir dvasinių ligų pavadinimai kasdienėje kalboje: beprotybė, išsikraustė iš proto, maniakas… Vartoju švelnesnius žodžius, artinančius pacientą prie esmės: didesnis jautrumas, nepastovumas, jaudrumas, slopinimas, išsekimas, silpnadvasiškumas, pasimetimas, pusiausvyros stoka (kažkas kliudo dvasinei gerovei, pusiausvyrai).

Nevengiu pasinaudoti ir stereotipais, ypač jeigu ligoniai juos jau vartoja patys. Pavyzdžiui, išėjimas iš proto. Pasitikslinu: kokiu greičiu ir kuria kryptimi pacientas eina iš proto. Kodėl ne bėga, o eina, kur ir kada šis ėjimas baigsis, ar jis negalėtų pradėti eiti atgal į protą? Kaip jo ėjimą galėtų veikti pakeleiviai? Poilsis? Vaistai?

Instinktas gydo kūną. Kitaip tariant, kiekvienas gydymas — paties savęs gydymas.

Trumpą, tačiau vientisą ir gydantį ligos supratimą mums galėtų duoti didis rusų filosofas Ivanas Iljinas. „Liga… Ji — kaip koks lankytojas: ko jam iš manęs reikia? Kaip keliautojas: kur čia patekau? Ji — kaip draugas, kuris nori mane įspėti: saugokis, čia gyvenime padarei klaidą, čia su tavim gali atsitikti kažkas rimta. Dėkoju už įspėjimą, brangus drauge, už tai, kad lankai mane ir skatini imtis šitos kelionės. Kas nori keliauti, turi mokėti tylėti. Tad žiūrėk ir klausyk! Abu — instinktas ir dvasia — privalo apie save žinoti. Abu privalo papasakoti man kažką reikšminga; abiejų nuomonė turi būti vieninga. Instinktas turi išgydyti kūną, dvasia — išgydyti sielą… būti ligoniu reiškia, kad vienu metu reikia išgydyti ir sielą, ir kūną. Tik Kristus, mūsų Išvaduotojas, žinojo, kaip, padedant dvasiai, išgydyti ir sielą, ir kūną.

Instinktas gydo kūną. Kitaip tariant, kiekvienas gydymas — paties savęs gydymas. Šio paslaptingo darbo negali pakeisti nei gydytojas, nei vaistai. Jie gali tik padėti, palaikyti, paskatinti… Dvasia gydo sielą, ir čia išgijimas — tai išgijimas paties pastangomis, tik ne iš apačios, o „iš viršaus“…

Liga turi papasakoti man apie mano gyvenimą: kad nesugebėjau jo sutvarkyti, kad nevertinu sveikatos kaip Dievo dovanos, kad pats privalau mokėti už savo kaltę dėl susirgimo, kad sveikata — jau savaime laimė ir džiaugsmas. Apskritai apie gyvenimą — kad jis kupinas grožio, pro kurį iki šiol prabėgdavau aklas ir abejingas, kad jame nesuskaitoma gausa galimybių mylėti ir teikti gėrį… Ir dar apie kančias: kad jas reikia priimti kaip neatskiriamą dalyką, kad žmonija nuolatos kenčia ir kad kančios paskirtis — leisti žmogui suprasti sutvėrimo dėsnius ir Tvėrėjo valią, kad apskritai žmogus per kančias žengia blaivumo, šviesumo, tobulėjimo link, kad gyvenime svarbiausia — per kiekvieną kančią įgyti kruopelę tikrojo tikėjimo ir tikrosios išminties…“

Gydydamas darbą su liga dažniausiai pradedu nuo paprasčiausių dalykų: ką žinote apie savo ligą? Paprastai ligoniai, nors gydomi ir seniai, n i e k o nežino apie savo ligą. Kartais ką nors žino apskritai apie ligą pagal pavadinimą: depresija, astenija, schizofrenija… Tuomet klausiu: ką manote apie savo ligą? Ką sužinojote apie savo ligą iš mano apžiūros? Ką patyrėte, suvokėte kartu su manimi, juk aš tyriau jūsų ligą drauge su jumis? Ką įsisąmoninote?.. Kokį pavadinimą išrinktumėte: beprotybė, silpnaprotystė, ėjimas iš proto, ėjimas iš pojūčių, ėjimas iš jausmų, ėjimas iš valios?.. Iš sielos?..

Silpnadvasiškumas? Esate nervų ligonis, sielos ligonis ar dvasios ligonis?.. Ar jums ėjimas iš Aš, ėjimas iš Tu, ėjimas iš Mes?.. Su kuo jūs einate iš proto, išeinate iš savęs ir su kuo grįžtate į save? Nuo kokio dalyko ar žmogaus jūs išeinate į save ir negrįžtate?.. Į kokią ligą keistumėte savąją? Iš kurio artimo žmogaus sutiktumėte paimti tokią ligą, jeigu tuomet jis galėtų jos atsikratyti? Kas iš artimųjų sutiktų paimti jūsų ligą, jeigu tada liktų laisvas nuo jos? Kas iš artimųjų sutiktų paimti iš jūsų šitą ligą, kad išvaduotų jus? Kas iš artimųjų persirgtų šita liga 5 kartus lengviau už jus?.. Ką sužinojote, atsakydami į šiuos klausimus? Ką suvokėte? Ką įsisąmoninote kartu su manimi? Ką gavote? Kas pasikeitė?

Malda. Plačiai paplitęs toks posakis: kai žmogus kalbasi su Dievu — tai malda, kai Dievas kalbasi su žmogumi — tai šizofrenija. Puikus įvaizdis, tačiau ne tikintiesiems. Tikroje maldoje Dievas — mūsų pašnekovas. Tikrai maldai žmogui būtina ypatinga sielos būsena. Turėtų labiau išryškėti Dievo skirtas dieviškasis paveikslas. Mes rengiamės ne tik išsakyti klausimus, prašymus, bet ir gauti atsakymus, praregėjimus, tai, ko tikimės.

Tai pokalbis apie ypatingus dalykus. Ypatingi, gyvi, kuriantys žodžiai. Žodžiai, dėl kurių vietoj atsitiktinumų mumyse randasi bendri vidiniai išgyvenimai — pojūčių, jausmų, norų, prisiminimų, apmąstymų, sprendimų, veiksmų. Išorėje — bendri reiškinių, žmonių išgyvenimai. „Pasaulį palaiko tik nedaugelis kalbų, kurios buvo pasakytos reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje“.

Juk mūsų žodžiai, skirti sau patiems, ir vidui, ir išorei, ir artimiems, ir tolimiems, būtų kur kas paveikesni, jeigu ne šiaip tartume žodžius, o melstume save ir kitus „reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje“. Gyvais žodžiais. Savais, artimais ir mus artinančiais žodžiais. Jeigu kreiptumės ne tik į žmogaus žmogiškąjį, per daug žmogiškąjį pradą, bet ir į Dievą žmoguje. Ne dėl savęs, o dėl kitų. Dėl Kristaus. Dėl nuolankumo. Dėl išsigelbėjimo. Dėl Dievo paveikslo žmoguje.

Dievas kalba su mumis meilės šnabždesiu, sąžinės balsu, o jei negirdime — skausmo riksmu. Žinoma, galbūt ir depresijos bei šizofrenijos balsu. Jeigu negirdime savo ir Jo balso maldoje.

Intensyviame Terapiniame Tikėjime su malda dažniausiai dirbu kuo paprasčiau. „Pamėginkite pasakyti turinčiam, galinčiam (padėti), kad jums reikia pagalbos“. Jeigu tai vyksta grupėje, prašančiajam primenu, kad tokių, kuriems reikia, labai daug… „Pamėginkite trumpai papasakoti…“ „Pamėginkite parodyti…“ „Pamėginkite nurodyti…“ „Mėginkite paprašyti…“ „Mėginkite paprašyti malonės…, maloningos pagalbos…“ „Prašykite malonės…“ „Prašykite išmaldos…“ „Maldaukite…“ „Melskite…“ „Maldaukite vardan…“ „Jei nežinote, ko prašyti, prašykite pinigų…“

Stebuklas. Teoriškai apibrėžti stebuklą paradoksaliai paprasta: tai reiškinys, laužantis gamtos dėsnius nuo fizinių iki psichinių ir atrodantis neįmanomas. Tačiau ne krikščioniui. „Nes Kristus atėjo ne laužyti įstatymų, o juos vykdyti, pa-pildyti, pri-pildyti prasmės“.

Prisiminkime: Žmogus Įstatymui ar Įstatymas Žmogui? Kristus ir nusidėjėlė. Kristus neatšaukė įstatymo apie užmėtymą akmenimis. Jis pasakė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmasis meta akmenį…“ Ir pirmojo neatsirado… Ir akmenys nepradėjo kristi… Įstatymas prisipildė naujo turinio… Nuo tol visas gyvenimas stebuklingai pasikeitė. Tebegyvavo Mozės įstatymai, Romos imperijos įstatymai, biologiniai, fizikos dėsniai, tačiau daugelis ėmė gyventi ne nuo gimimo iki mirties, o nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo.

Pats Kristus, kitaip nei senovės ir naujieji stebukladariai, neatliko stebuklų. Juolab tam, kad jais stiprintų tikėjimą. Visi jo stebuklai buvo atsakas į tikėjimą. „Tavo tikėjimas tave išgydė!“

Aišku, gyvenimas remiasi daugybe įstatymų ir dėsnių — nuo paprasčiausių fizinių iki elektronikos, kompiuterijos, finansų… Tačiau iš esmės jis — stebuklingas. Jis nuolat „žengia už savęs“, už tų įstatymų ribų. Jis — aukščiau jų.

gyvenimas remiasi daugybe įstatymų ir dėsnių — nuo paprasčiausių fizinių iki elektronikos, kompiuterijos, finansų… Tačiau iš esmės jis — stebuklingas.

Žmogus žmogui gali būti gyvulys. Gali būti angelas. Ir būna. Žmogus gali susitikti su Dievu. Tačiau tam žmogus turi būti pasirengęs. Tai nėra kokia ypatinga parengtis: įtaigumas, patiklumas, lengvatikystė, egzaltacija… Greičiau tai — gyvenimo pilnatvė, laukimo ir tikėjimosi pilnatvė… Vienas jos požymių — sugebėjimas stebėtis gyvenimu. Laukti ir matyti stebuklą.

Praktikuodamas padedu pacientams atverti akis stebuklams tokiais klausimais: kiek kartų per mėnesį nusistebite? Kiek kartų galėtumėt? Kiek akivaizdžių stebuklų jums suteikia per metus jūsų tikėjimas? Jūsų vaikystė buvo paprasta ar stebuklinga? Kiek ir kokių stebuklų dar tikitės gyvenime? Į ką galėtumėte keisti dar laukiamus stebuklus: į pinigus, karjerą, grožį, protą, svarbiausio darbo sėkmę?

Gana vientisas, vienijantis ir gydantis tikėjimas savo konkretumu, paveikumu kaskart reiškiasi, žinoma, savitai. Dažnai dėl to savitumo, vidinės darnos jis ir tampa giliai, skvarbiai intensyvus ir efektyvus. Tačiau esti ir pakankamai, net per daug bendrų, visada paveikių vaizdinių ir pavidalų. Aišku, tai darbų pavidalai. Tikėjimas be darbo neturi gyvybės. Tai pavyzdiniai, ne itin ryškūs vaizdiniai. Esmė. Beveik be fono ir aplinkybių. Ir šis nekonkretumas, besąlygiškumas leidžia tikėjimui pasireikšti sąjungoje su tiesa, tėvyste, kūryba, meile, stebuklu…

Pradėdamas individualią, šeimos ar grupinę terapiją, diagnostinėje dalyje dažnai miniu savo mėgstamą aforizmą: „Jeigu Dievas mus baudžia, ačiū Dievui, jis mūsų dar nepamiršo“. Ir prašau paciento prisiminti kelis atvejus iš savo asmeninio, šeimos, giminės gyvenimo, grupės gyvenimo, kai teko patirti tokią bausmę, kurią ir tada ar dabar, ar numatomoje ateityje galės priimti kaip tik šitaip… Ačiū Dievui! Jis nepamiršo! Ir man primena… Įspėja… Apie ką? Tai skausmas? Sąžinės balsas? Meilės šnabždesys kaip bausmė? Ar taip Jis baudžia tik Jus? Ar su jumis drauge kentės ir artimieji? Bausmė dėl jūsų ar dėl artimųjų? Už artimuosius? O galbūt kas nors artimas kenčia už jus? Drauge su jumis? Kokia jums iš to nauda?

Dar vienas tipiškas „psichoterapinės bylos“ fragmentas, kur klausimai prilygsta klausimams per tardymą… Su pačiomis rimčiausiomis pasekmėmis, kai norisi patarti pacientui: „Kiekvienas jūsų žodis gali būti panaudotas prieš jus… Turite teisę atsakinėti į šiuos klausimus tik dalyvaujant jūsų dvasiniam globėjui…“

— Kiek jums liko gyventi?

— Žinau, kad nežinote! Tačiau galite spėti? Nujausti? Baimintis, kad nedaug… Viltis?.. Tikėti… Prašyti Dievo… O Jis duos jums pagal jūsų tikėjimą… Kiek!!!

— O jeigu už jus paprašys žmona?

— O jei vaikai?

— O jei kunigas?

— O vyskupas?

— O jeigu už dovanotus papildomus metus teks mokėti, tai kuo, kiek ir kam sutiktumėt?

— O jeigu už gautus senatvės metus teks „mokėti“ dabar brandžiais metais? Kiek tada? Tada kuo?

— O jeigu sunkios fizinės ligos metais? O jeigu fiziniu neįgalumu? O jeigu sunkia dvasine liga?

— O ar turite teisę mokėti dabar, sulaukę brandaus amžiaus, kai vyrui reikalinga sveika žmona, o vaikams — sveika mama?

— Ir galite šiandien tuo, ką čia išsakėte ir išpažinote, pasidalyti su savo artimaisiais? Ar jie pajėgs tai pakelti? Esate tikra?

— Ir bus jums duota pagal jūsų tikėjimą?.. Ir kas jau duota?..

— Džiaugiuosi už jus… Ir už jūsų artimuosius…

Žinoma, pacientas šiek tiek pasikeičia, tai priklauso nuo dvasinių pastangų — jeigu šitie klausimai jam sunkūs, jeigu sunkūs atsakymai, jeigu šitie klausimai ir atsakymai sunkūs ir man, psichoterapeutui, jeigu mums abiem (nebūtinai vienodai) sunku, jeigu čia būna pakankamai ir tiesos, ir kūrybos, tėvystės, meilės — tikėjimo esmės, apie kurią jau samprotavome anksčiau…

Ir dar vienas paveikslas iš gydomojo tikėjimo, gydomosios praktikos, kuris tikriausiai pareikalaus iš skaitytojų, kolegų asmeniško geranoriško, gana intensyvaus tikėjimo, iš pradžių gal net neįmanomo, kol visas įvykio paveikslas neįgaus visumos, kol pradžia ir pabaiga susijungs į viena…

Pradėdamas dar vieną intensyvų gydomąjį susitikimą, nors dažniau grupinės terapijos pradžioje, aš labai savotiškai pasveikinu pacientus: „Sveikinu jus, iš proto išėjusieji ponai ir ponios!.. Neabejoju, kad šiuos žodžius lengviausia priimti kaip įžeidimą… Ir visiškai neprieštarausiu, jeigu taip ir priimsite… Ir priimsite juos taip savo ir savo kaimyno atžvilgiu… Kaip dažniausiai ir atsitinka… Galite nuoskaudą nuryti… Galite „išspjauti“. Pavyzdžiui, ko čia norėti iš seno, iš proto išėjusio psichiatro!.. O dabar prašau jus priimti šiuos mano žodžius su Geruoju Tikėjimu. Įžvelgiant tai, kas nematoma, kas slypi už tų mano žodžių… Tai, ką sakiau jūsų labui… Ir pagal jūsų tikėjimą bus jums duota…

Palyginkite jūsų pirmą, neteisingą, neįtikinantį, nepatikrintą išgyvenimą nuo tada, kai išgirdote, suvokėte, protu priėmėte plokščią, besielę, išskaidytą žinią, iki pat besielio atsako… Ir antrą, patikrintą išgyvenimą ir atsaką…“

Kartais „tikėjimo triūsas“ tęsiasi ištisas dienas.

Kartais „tikėjimo triūsas“ tęsiasi ištisas dienas. Kartais, ypač grupėje, jau per 15–20 minučių išryškėja svarbiausios, keičiančiosios esmės… Išryškėja esmingais žodžiais ir poelgiais…

„Sutinku (-ame), manyje (mumyse) yra dalis minčių, posakių, teiginių „be pakankamo proto“ arba „su protu, bet be išminties“… Mes — ne „be-pročiai“, tačiau be tikrojo proto… Mes einame-iš-proto, einame-nuo-proto-prie-sielos, o reikėtų nuo sielos prie proto…“

„Gydytojas apie mūsų ėjimą-iš-proto pasakė, kad grįžome iš savo klajonių-klejonių prie ėjimo-iš-proto…“

„Kad statytume savo gyvenimą ant tikėjimo akmens, o ne ant mūsų nepastovių minčių smėlio…“

„Apie įžeidimą negali būti nė kalbos, nes tikiu gerais gydytojo ketinimais…“

Neretai čia išreiškiu savo nepasi-tikėjimą: „Tikėti gerais gydytojo ketinimais nereiškia statyti namą ant uolos…“ „Kaip tikėti pačiu gydytoju? Kaip tikėti pačiu savimi? Pačiu savimi tikinčiuoju? Savo gimine, kurioje per amžius išminties, sveiko proto buvo kur kas daugiau, negu nesveiko? Kaip tikėti savo vaiku, paveldėjusiu mano protą, kuris būdamas vos 2-3 metų, turėjo tiek sveiko proto, sveiko pasitikėjimo ir nepasitikėjimo. Ir sveiko Tikėjimo…“

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Jei negirdime, Dievas kalba skausmo riksmu appeared first on LAIKMETIS.

Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.

Antrą dalį galite rasti čia.

Trečia dalis čia.

Ketvirta dalis čia.

Penkta dalis čia.

Šešta dalis čia.

Siela. Jeigu Dvasia vienija, jungia mus pirmiausia su išoriniu pasauliu (nors, aišku, ir su vidiniu, nes juk jis — visur), tai Siela labiausiai vienija mūsų vidinius procesus, kuria tą vidinę vienovę, kuri neišmatuojamai didesnė už dalių sumą. Ir kiekviena „dalis“, procesas, priklausydamas sielai, taip pat tampa neišmatuojamai didesnis, negu yra pats savaime. Tarkime, mūsų protas. Ko jis vertas be atminties? O ko verta atmintis be proto? Protas — be dėmesio? Tai neįtikėtinai sudėtinga vienovė, pusiausvyra. Labai gyva vienovė. Be tokio gyvumo neįmanoma įsivaizduoti nei sielos vienovės, nei jos pusiausvyros. Tad „mirusios sielos“ tėra tik valstybės, ataskaitų išradimas. Vos gyvą sielą dar galima įsivaizduoti, tačiau mirusios — ne.

Pasak Semiono Franko, Sielos iki galo pažinti neįmanoma, tačiau galima eiti pažinimo keliu. Kaip ir daug kas žmogaus gyvenime, ją lengviau suvokti per metaforas, vaizdinius. Siela — tai namas, be kurio šeima negali gyventi. O jame galima gyventi drąsiai, drauge, sugyventi, nes ten natūrali atmosfera, šilta, jauku, yra židinys, kuris ir šildo, ir šviečia, yra šeimininkė, „mama“. Ji kursto ugnį židinyje, rūpinasi visais. Visus nuramina. Vienija. Ji — visų. Nors ir vienintelė. Neretai susirenkama ne dėl šilumos ar maisto, o dėl jos. Kai ji yra, žmonės eina ne į namus, o namo.

Siela — tai namas, be kurio šeima negali gyventi. O jame galima gyventi drąsiai, drauge, sugyventi.

Vaizdinga iliustracija — „einam namo“. Galima sakyti: Siela — iš dalies įsikūnijusi Dvasia. Siela būna arčiau kūno negu dvasios. Kai žmogus sveikas — ji teikia naudą ir dvasiai, ir kūnui. Kai nesveikas — ima tarnauti kūnui.

Tikriausiai čia derėtų priminti dar vieną metaforą, kaip vėjas ir saulė susiginčijo, kuris stipresnis ir kuris nuvilks keleiviui apsiaustą. Vėjas, kaip ir daugelis atskirų sielos procesų, mėgino savo energija nuplėšti apsiaustą, priversti… O saulė sušildė keleivį, ir jis nusivilko pats. Taip ir žmogaus gyvenime daug kas vyksta savaime dėl sielos. Sakome — žmogus jaučiasi, jam norisi; užuot prisiminęs didžiausiomis pastangomis, jis pamena; jam dirbasi, gyvenasi. Ir, žinoma, negydome ligonio — jis gydosi. Ir net jam neblogai sergasi.

Iškelti, išryškinti paciento sielą — ypač svarbi psichoterapeuto ir ligonio užduotis. Deja, neretai ir psichoterapija, ir vaistais siela slopinama. Pabrėžiant atskirus sielos procesus, „gynybinius mechanizmus“, antidepresantų, trankviliantų pagalba siekiamą ramybę, siela užgniaužiama. Vietoje pusiausvyros, harmonijos gauname abejingumą, kai į įvairius dalykus siela reaguoja ne atitinkamai, o vienodai.

Tiesa. Itin svarbi psichoterapijos sąvoka.

Tiesa. Itin svarbi psichoterapijos sąvoka. Žinoma, ir čia sunku apeiti teologiją. Dievas yra tiesa. „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“. „Jei privalau rinktis — su Tiesa prieš Kristų ar su Kristum prieš Tiesą — argi neaišku, ką pasirinkčiau?“

Deja, daugelis mūsų pacientų tiesą suvokia kaip lygybę: 2+2=4, 2×2=4. Kaip dviejų skirtingų žmonių vienodą to paties reiškinio suvokimą, kaip savą matytą vaizdą („mačiau savo akimis“), pojūtį („pati pajutau“), prisiminimą („gerai prisimenu!“), supratimą („pats supratau!“)… Nesunku įsivaizduoti, kaip toli nuo tiesos gali būti neuroze ar psichoze sergančiojo suvokimas, jausmai, troškimai, atmintis, mąstymas… Ir net psichiatro ir psichoterapeuto įprasti, kasdieniai jausmai, mąstymo stereotipai…

Aišku, psichoterapijoje neverta tiesos ieškoti taip giliai, aukštai, ilgai, kantriai, kaip gyvenime ir teologijoje. Nors, žinoma, neretai tenka, jeigu pas mus gydosi teologas, filosofas.

Tačiau nedažnai būna taip lengva, kad mūsų ligonių tiesos būtų „paprastos kaip teisybė“. Geriausia orientuotis pagal tai, kaip mūsų jutimai, jausmai, vaizdiniai, norai, atmintis, žodžiai atitinka savo pirminį, Dievo mums suteiktą pavidalą. Kaip atitinka mūsų sąžinę, Sielą, Dvasią.

Savo išgyvenimų tikrumą patiriame, užduodami pacientams ir sau maždaug tokius klausimus: kuriais pojūčiais, jutimais pasitikiu labiau? Kurie jutimai labiau artina mane prie tikėjimo? Kurie jausmai, atsiminimai, mintys, sprendimai? Su kuo čia jaučiuosi tvirčiau, su N. ar su M.? Kas tvirčiau jaučiasi su manimi? Su kuo esu tikresnis? Kuri tiesa gyvesnė? Kuri tiesa daro mane tikresnį, artimesnį Dievo skirtam pavidalui? Kaip daro? Kada esu arčiau tiesos: kai sergu ar esu sveikas? Kada geraširdiškesnis — kai sergu ar esu sveikas? Kodėl?

Tėvystė. Ypač svarbi gyvenimiška ir gydomoji esmė. Su ja glaudžiai ir artimai siejasi ir motinystė, sūnystė, pirmagimystė. Daugeliui pacientų ir psichoterapeutų mažai žinomos ir menkai įsisąmoninamos (tačiau ne pasąmonės) sąvokos. Aukščiausioji kūryba. Be jų žmoguje nėra vienovės.

Žmogui, asmenybei tapus tėvu, jam tenka visas įmanomas žmogiškumas, artumas Dievui ir panašumas į jį. Taip atsitinka ne tik tą dieną, kai gimsta jo vaikas, tačiau tęsiasi visą gyvenimą. Yra toks taiklus posakis, kad tėvams tiek pat metų, kiek ir jų vaikui. Vadinasi, jie — partneriai.

Tačiau dabar ypač aišku, kad turime kalbėti ne tik apie laiką, bet ir apie amžinybę. Žmogus negali sukurti, sutverti nieko, prilygstančio jam pačiam. Pagimdyti — taip. Dievas sutvėrė pasaulį. Tačiau sūnų pagimdė. Ir, norint tapti tėvu, Dievui reikėjo moters.

Žmogui, asmenybei tapus tėvu, jam tenka visas įmanomas žmogiškumas, artumas Dievui ir panašumas į jį.

Tas pat atsitinka ir žmogui. Visa, kas jame geriausia, gimsta. Bet negali gimti tik iš jo vieno, jo paties. Reikalingas ir kitas… Vyras — moteris — vaikas, Dvasia — siela — kūnas vienas kitam būtini, sudaro vienovę.

Šimtas merginų be vyro liks tik lytis, viena pusė. Tačiau vyras ir moteris gali tapti vienove. Ypač jeigu sutvirtina šią vienovę gimimu.

Kaip nedaug žmonių šiais laikais realiai išgyvena tokią vienovę! Vienovę dėl to, kad tu — kitas, kad tau būtini kiti, kad tu jiems esi būtinas. Būtinas jų labui. Ir visiškai nesi kliūtis. Ir jie tau padeda būti tėvu, ir tu jiems.

Ką darau pats, o kas manyje gimsta?

Ką mes darome, o kas gimsta tarp mūsų?

Ką reikia uždirbti, o kas duodama kaip dovana, dovanojama už tai, kad aš ne tik AŠ, bet ir MES, kad esame dviese, trise? Už tai, kad ne vien tai darome, bet tuo gyvename, veikiame, gyvename iš širdies, su dvasia, su įkvėpimu. Sergame ne tik patys, bet ir už kitus, su kitais. Kiti serga už mus. Serga su mumis. Kas dėl to gimsta mumyse? Realiai. Konkrečiai. Ką man teikia mano giminaičiai? Mano giminė? Ką aš jiems duodu? Į ką iš manyje gimusių, mano, mūsų pagimdytų dalykų žvelgiu nepakankamai tėviškai? Nesirūpinu? Neauklėju?

Amžinybė. Intensyviame Terapiniame Gyvenime aš ir pacientai pabrėžiame laiką, gyvenimo periodus: vaikystę, jaunystę, brandą, senatvę. Ne gyvenimą papildome metais, o metus — gyvenimu…

Intensyviame Terapiniame Tikėjime akcentas — ties amžinybe. Padedame gyvenime atsirasti amžinybei ir su ja gyvename. Šioje srityje darbo šūkis yra aforizmas „Gyvename vieną kartą, bet kasdien“: tai reiškia suvokti gyvenimą kaip visumą, įsigyventi į amžinybę, auklėti save ir artimuosius amžinybės dvasia. Gyvenimą papildome amžinybe.

Žinoma, teisingiau būtų sakyti, kad ji prisideda pati… Tačiau psichoterapijoje tą procesą galime gerokai skatinti visur kur — nuo išklausymo, išsakymo, priėmimo, bendro jausmo, bendradarbiavimo iki bendros būties sergant ir sveikstant.

Dažniausiai pabrėžti amžinybę imu nuo labai paprastų, toli gražu ne „amžinųjų“ klausimų, po truputį pereidamas prie veiksmų, kurie „palieka pėdsaką“ amžinybėje, ne dabartyje.

Gyvenimą papildome amžinybe.

Kada akimirkas vertinate labiau nei valandas ar net dienas? Kokios tos akimirkos? Kaip dažnai jos atsitinka? Su kuo? Kaip jas galima atgaminti? Kaip jūs, vis ta pati būtybė, jaučiatės būdama 5, 10, 15, 30 metų? Kodėl? Kas jumyse nebijo mirties? Kodėl, bėgant laikui, vis mažiau bijome mirties?

Kas mumyse patikimiausia, amžina? Vyriškumas, tėvystė, moteriškumas, motinystė, sūnystė?.. Kieno mirtis mums būtų baisesnė nei savoji? Kieno gyvybė jums vertesnė už savąją? Kas jumyse vertingiau nei visas jūsų gyvenimas? Be ko gyvenimas netektų 90 proc. vertės? Jūsų artimiesiems?

Kurių jūsų savybių nunykimas, „mirtis“ jūsų nenuliūdintų ir net nudžiugintų? Ką gali teikti liga, grėsusi mirtimi? Ar vaikystėje, jaunystėje, brandžiame amžiuje, senatvėje pasitaikė „atliekamų“ metų? Nenorite gyventi ilgiau negu 40 metų. Kam iš artimų žmonių norėtumėte atiduoti tuos metus? (Kam iš palatos, grupės?)

Kuriuos organus galėtumėte palikti persodinimui: rageną, širdį, inkstus, kraujagysles?.. Kam konkrečiai? Kodėl iš trijų pretendentų išsirinkote kaip tik šitą žmogų, o kitus atmetėte? Dabar atmeskite, žiūrėdamas jam į veidą. Dabar atmeskite jo motinos prašymą… Kaip dabar jaučiatės? Šiame pasaulyje? O kaip laikysitės aname? Ką gavote mainais?

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Žmonės eina ne į namus, o namo appeared first on LAIKMETIS.

Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.

Antrą dalį galite rasti čia.

Trečia dalis čia.

Ketvirta dalis čia.

Aktyvumas. Be atomų, molekulių, ląstelių, audinių, organų, jausmų, instinktų, minties judėjimo nėra gyvybės. Net ir tikėjimas — tai kelias. Kuo daugiau aktyvumo, tuo daugiau gyvenimo. Judėjimas, aktyvumas vienija organus į organizmus, atskirus sielos procesus — į „Sielą“, į dvasinę veiklą, žmones — į visuomenę…

Kasdieniame gyvenime žmonės atsisako aktyvumo — fizinio, sielos, dvasinio, visuomeninio. Arba jų aktyvumas per daug vienpusis: vyrauja emocijos, protas, aistros… „Nežinau“. „Jei žinočiau, į specialistą nesikreipčiau!“ „Nemačiau“. „Pirmąsyk matau!“ „Yra labiau patyrusių“. „Negaliu imtis atsakomybės!“ „Noriu, bet nežinau — kaip?“ Kai žmogus pasyvus, suyra ne tik laiko ryšys, bet ir siela. Dvasinis gyvenimas gali egzistuoti tik drauge su nuolatiniu aktyvumu. Net miegant. Važiuoti dviračiu įmanoma visą laiką judant — šis vaizdinys tik iš tolo atspindi šį aktyvumą.

Įsivaizduokime genijų, kurio prisiminimai, mintys vos truputį vėluoja… Ir nebėra genijaus. Nėra Tiesos.

Intensyviame Terapiniame Gyvenime visada randame gana aktyvių dvasinių procesų, kuriais galime remtis ir kurti aritmetinę ar geometrinę sielos arba dvasios progresiją. „Nežinau, bet… tarsi jaučiu, tarsi pamenu, tarsi norėtųsi, tarsi įsivaizduoju, galvoju, tikiu… Pats nepradėčiau, bet mielai prisijungsiu prie to, ką daro X… Nesu tikras, kad pavyks, tačiau dabar pajėgsiu parodyti gerus ketinimus… Nieko negaliu padaryti, tačiau esant tokiai padėčiai visada galiu pabūti šalia… Galiu suprasti Jūsų jausmus ir pasidalyti savaisiais… Galiu palyginti. Galiu įvertinti.“ Ir prasideda grandininė aktyvumo reakcija.

Ypač svarbi ITG egzistavimo sąlyga yra laisvė. Liga — tai gausybė apribojimų. Juos lemia ne vien skausmas, fizinis ar dvasinis silpnumas, ir ne jausmingumo, poreikių, norų perteklius (nuotaikos perteklius iš mūsų atima laisvę). Laisvę riboja ir išorinis, ir vidinis žmogaus pasaulis; pats žmogus riboja laisvę. Todėl ir individualioje, ir grupinėje psichoterapijoje nustatome sąlygą — kiek įmanoma daugiau realios laisvės ir nuolatinio jos plėtojimo.

Liga — tai gausybė apribojimų.

Jums, man čia leista viskas — viską jausti, norėti, prisiminti, galvoti, kalbėti, prašyti, reikalauti, daryti… Jūsų, mūsų čia beveik niekas neriboja. Ypač pats žmogus.

Čia, su terapeutu, su šios bendruomenės žmonėmis galiu sau leisti ne mažiau, negu leisdavo sau apaštalas, kalbėjęs taip: „Man viskas leista, tačiau ne viskas naudinga… Galiu valdyti viską, tačiau ne viskas gali valdyti mane“.

Ligotas žmogus — šventas. Tam tikra prasme sirgdamas yra šventesnis už apaštalą. Galiu sau leisti daugiau, kad per veiksmą išvysčiau, kas vyksta, kas nu-tinka, ką būtina daryti. Man pačiam nereikia savęs riboti. Jeigu žengsiu per daug toli ar ne ten, mane suturės, palaikys…

Intensyviame Terapiniame Gyvenime svarbesni ne Senojo Testamento draudimai, o laiminantieji Naujojo priesakai: palaiminti yra varguoliai, puolusieji, verkiantieji…

Realumas. Galima sakyti, kad vienas iš pagrindinių ligos, ypač dvasinės, požymių (drauge tai ir viena svarbiausių priežasčių) yra nerealumas, tariamumas. Ir asmeninis, ir visuomeninis žmonių gyvenimas, ir jų atskiri psichiniai procesai menkai tikroviški. Žmonės remiasi tuo, ką skaitė, girdėjo, matė per televiziją, ką atsimena, tuo, ką sugalvojo; jiems atrodo, kad sutinka su kieno nors nuomone; jie baiminasi, kad taip gali būti, kad tai tikėtina, juk yra priežasčių, tuo tiki tūkstančiai ir t. t. Ir neretai žmogus lieka vieno ar dviejų dvasinių procesų „plokštumoje“. O jei dar ir viename laike, dažniausiai būtajame ar kartais „šviesiame būsimajame“…

Tikras gyvenimas daugialypis, daugiamatis, bet ir galimas suvokti, pa-lyginti. Jį jaučiame, girdime, matome, „ragaujame“, jo „trokštame“, jį kvėpuojame, veikiame, įveikiame pasipriešinimą, to pasipriešinimo veikiami keičiamės…

Apmąstome. Lyginame. Sulyginame. Suvokiame, koks jis neprilygstamas. Neaprėpiamas.

Intensyviame Terapiniame Gyvenime nardiname žmones į šį daugiamatį pasaulį, parinkdami patį realiausią, pacientui perspektyviausią procesą. Jūs nežinote, bet matote. Nežinote, bet jaučiate. Jūsų jausmai „sutrikę“, tačiau pataria potraukiai, patirtis. O ką pataria baimė? Pasipūtimas? Ką būtumėt jautęs tokiomis aplinkybėmis prieš 5 metus? Ką jaustumėt po 20 metų? Ką jaustų jūsų draugas? Priešas? Jūs greta draugo? Greta priešo? Prisiminkite kokį anekdotą apie tokias aplinkybes. Ir realumas iškyla, iš-ryškėja.

Negaliu ištverti neprisiminęs mūsų visuomenei, mūsų laikui, mūsų gyvenimui labai deramo testo, kuris panardina mus į šiuolaikinę tikrovę: „Apie ką galvojate, kai galvojate apie pinigus?“ Iš ligonių, terapeutų, giminaičių, draugų, vyresnybės, pavaldinių. Politikų… Ir kaip po tokio klausimo daug kas įgyja realumo.

Atsakomybė. Šiais laikais po tokio „testo“ atsakomybę norisi grįsti tik tuo, už ką ir kiek norime, galime, privalome mokėti. Savaime suprantama, pinigais. Neišgirdome, nepamatėme, neįsijautėme, neprisiminėme, nepanorome, nepadėjome, kiek jėgos leido… Esame skolingi… Tačiau vis prisimenant šventųjų tėvų žodžius, dvasiškus, sielos žodžius: atsakome už visus, esame kalti prieš visus… Kitaip tariant, bendrumas, bendruomenė, visuomenė — tai ne visų, ne liaudies ar kiekvieno valdžia, tai kiekvieno atsakomybė.

Mūsų psichoterapijoje kaip tik atsakomybė pri-jungia, su-jungia, vienija, taiko mūsų „Aš“ su „Tu“, „Jis“, „Mes“… Leidžia semti iš tos vienovės naujus pojūčius, jausmus, potraukius, patirtį, išmintį, tikėjimą, dorybes… Tai, ką daugelis mūsų laikų psichologinės pagalbos „sistemų“ abstrakčiai ar mistiškai vadina „energija“, „jėga“.

Intensyvaus Terapinio Gyvenimo praktikoje atsakomybę lemia sąlyga: pagal galimybes už visa pageidautina dovanoti, duoti, mokėti kiek įmanoma pagal tai, ką gavome, kiek tai mums svarbu, pagal tai, iš ko gavome. Už teisybę apie save mokame teisybe apie kitus, už kitų realumą — savuoju realumu; už kitų laisvę, aktyvumą — savo laisve ir aktyvumu… Už saugumą mokame tuo, kad priimame tvarką, „senelių, moterų ir vaikų pirmenybę“, „mažumų“ — paliegusiųjų, silpnųjų ir vargstančiųjų — pirmenybę. Už pagalbą mums mokame pagal savo galimybes padėdami kitiems.

Dovanos, priedermės, mokesčio pavidalai be galo įvairūs. Galime mokėti, dalydamiesi savo pojūčiais, jausmais, veiksmais, patirtimi, naujomis tam žmogui sąvokomis, palyginimais, įpareigojančiais, reikšmingais, pasekmes sukeliančiais žodžiais, pažadais. Dovanojame savo laiką, pavyzdžiui, perleisdami jį grupėje. Dovanojame savo skausmą. Savo išgyvenimus, neretai užstodami jais pacientą nuo jo išorinio ir vidinio pasaulio priešiškumo. „Aš perpus mažiau pažeidžiamas negu N. Todėl verčiau tas pretenzijas reikšti man. Pažiūrėsim, kaip pavyks su jomis susidoroti“. „Sutinku dabar priimti šią užduotį…, tai bausmė…“ „Sutinku pabūti su N rato viduryje, pačiame įvykių centre. Pridengti jį… Vargu ar man pavyks ką nors padaryti, tačiau pa-būti, būti pajėgsiu“. Galima užstoti žmogų ir savo kūnu…

Ir pagaliau, jei jau žmogus nežino, kuo reikia mokėti, praverčia mano dar nuo sovietinių laikų mėgstamas posakis: „Jeigu nežinote, kaip padėkoti, tuomet — pinigais, jei nežinote, kiek — tuomet daug. Jeigu nepatogu — tuomet labai daug.“

Nesusilaikysiu ir papildysiu „teoriją“ labai praktiškais ir asmeniškais bruožais. Per 30 sovietinio darbo metų nė vienas žmogus neapkaltino manęs kyšininkavimu. Materialiniu suinteresuotumu…

Neretai galima pritaikyti aritmetinės ar geometrinės progresijos taisyklę. Jeigu šiandien negalime pacientui skirti 10 minučių, tai rytoj teks skirti 20, poryt — 40 minučių. Jeigu šiandien negaliu jam duoti 5 litų, tai rytoj teks duoti 25…

Ko gero, paskutinė iš svarbiausiųjų ITG sąlygų, kurią būtina sudaryti klientui ar pacientui, yra saugumas. Jo gyvenimas be bendruomenės ir psichoterapeutų, gyvenimas už psichoterapinės grupės ribų todėl ir nėra tikras, kad ten pilna tikrų, o dar dažniau tariamų pavojų. „Argi tai gyvenimas?“ Bijome tiesos, laisvės, savo netobulumo, bijome neatitikti „šito pasaulio“, nepateisinti savo artimų, mylimų žmonių lūkesčių; bijome likti nesuprasti, bijome užgauti… Turime gausybę teisių, bet geriau nė nemėginti jų reikalauti. Jei ir sulaukiame pagalbos, jaučiamės pažeminti, įsiskolinę.

Bijome tiesos, laisvės, savo netobulumo, bijome neatitikti „šito pasaulio“, nepateisinti savo artimų, mylimų žmonių lūkesčių.

Tai ne gyvenimas, o išlikimas. Ne pilnakraujis gyvenimas, o egzistavimas, kai pasiekiame tik pačių būtiniausių dalykų. Palyginkime su garsiąja Michailo Svetlovo fraze: „Galiu apsieiti be to, kas būtiniausia, tačiau niekaip negaliu be to, kas atliekama!“

Kaip užtikriname saugumą? Žinoma, ne idealų, ne viską apimantį. Gyvenimo esmė — pavojai ir jų nugalėjimas be nuolatinės kovos, sugebant efektyviai gintis ir ginti kitus. Pavojus iš anksto nešalinamas. Juo labiau kad dažniausiai jis glūdi pačiame paciente, jo ir mūsų bendradarbių viduje. Tačiau mes garantuojame, kad jis mažėja, tolsta, nyksta, jei pasirodo, kad jį galime valdyti, jo pasekmėms užkirsti kelią, vos tik pacientas kreipiasi pagalbos. Kiek tada atsiranda liudytojų! Ir pagalbininkų.

Geriausias būdas susilpninti į pavojų sukoncentruotą dėmesį — sumažinti baimės, nerimo, įtampos jausmą — pasidalyti savuoju ir perimti dalelę svetimo…

Geriausias būdas pakelti sau nuotaiką — pakelti nuotaiką kitam. Psichoterapinėje grupėje ar skyriuje visada atsiranda labiau patyrusių, veiklesnių, paveikesnių pacientų, kuriems padėti kitiems reiškia stiprinti savo sveikatą, įtvirtinti sėkmingus gydymo rezultatus. Galų gale padeda pats terapeutas. Visuomet galima, padedant liudininkams ir pagalbininkams, pasirinkti patikimiausią procesą.

Vientisumo visoms šioms mintims gali suteikti vieno ITG atvejo aprašymas. Gyvai aprašyti realų darbą, mano nuomone, beveik neįmanoma. Nepasiekiama. Čia nepakanka būti „plunksnos genijum“. Įtariu, kad dauguma rašančiųjų psichoterapeutų — labiau poetai nei darbininkai. Čia būtinas ir individualus, ir bendras, ir pacientą, ir skaitytoją persmelkiantis talentas — ligos, išgijimo ir sveikatos talentas.

Galime įsivaizduoti dirbantį chirurgą poetą, teisininką poetą, tačiau ar norėtume tapti jų klientais?… Geriau vieną kartą pamatyti, tegu ir menamai, negu 100 kartų išgirsti…

Pacientė O., 30 metų, vadybininkė.

Pirmasis apsilankymas. Skundai: nesusitvarko su savo emocijomis, ašaros visada „čia pat“. Verkia bent penkis kartus per dieną, kartais ištisas valandas. Širdį „lyg akmuo spaudžia“. Žiūrint į vyrą, ištinka įniršio priepuoliai — ir tuomet, kai jam gerai, ir kai blogai, ir kai jis abejingas. Įkyrūs vaizdiniai, ką vyras veikė, galbūt ir dabar veikia su „ta moterimi“.

Ligos (sutrikimų) istorija: mokslas visada buvo svarbiau už viską. Todėl domėjimasis priešinga lytimi — nuo 13 metų. Viena platoniška meilė 15–18 metų amžiuje. Nuo 19 metų ir iki šiol vienintelė, pasak pacientės, tikra meilė vieninteliam vyrui — jos sutuoktiniui. Jis — ekonomistas, 9 metais vyresnis. Todėl visada dominuodavo. Patikslinus pacientė susimąsto ir pripažįsta, kad dėl to jos meilė — ne 100, o 75 proc. Intymiame gyvenime pacientė visuomet jautė pasitenkinimą, tačiau „devintame danguje atsidurdavo gal vieną kartą iš 10–20“. Tačiau jai „to pakakdavo“. Ištekėjusi 10 metų. Intymus gyvenimas nuo 10 kartų per savaitę pirmaisiais metais ilgainiui nusistovėjo iki maždaug 2 kartų per savaitę. Sūnui — 5 metai.

Prieš septynis mėnesius vyras išėjo pas kitą moterį. Jai — 19 metų. Tiek pat buvo ir pacientei, kai prasidėjo jos ir vyro romanas…

Pacientė mėgino gerti trankviliantus. Ryškesnio poveikio nebuvo.

Prašo pagalbos: padėti apsispręsti dėl skyrybų. Vyras gana dažnai grįžta į namus. Kalba, kad tą moterį myli, tačiau šeima — šventas dalykas. Jam tokia padėtis tinka. Tai moteriai taip pat. Pacientės padėtis nepakenčiama.

Antrasis apsilankymas (po 2 dienų). Gyvenimo anamnezė: iš inteligentų šeimos. Tėvų gyvenimas konfliktiškas. Jų skyrybos, kai pacientei buvo 10 metų. Dėl to — sunki vaikystė. Daugiausia augo pas senelę. Po skyrybų — patėvis, sunkaus charakterio, abejingas.

Ypatingesnių susirgimų nepasitaikė, išskyrus vieną nemalonią infekciją dėl vyro kaltės.

Baigė ekonomikos fakultetą. Sėkmingai dirbo. Geras atlyginimas. Geras, beveik išmokėtas nuosavas namas.

Psichikos būsena: praeityje — didesnio jautrumo, kartais nerimastingos asmenybės bruožai, neperžengiantys charakterio normos ribų. Tam tikros dekompensacijos požymiai. (Pavyzdžiui, pati save apibūdina kaip drąsią darbe, bet nepasitikinčią šeimoje. Sudėtingomis situacijomis linkusi ištisas valandas galvoti, kol priima sprendimą, nors patirtis ir teikia pagrindą apsispręsti. Didokas, labiau trukdantis nei padedantis jausmingumas 2–3 kartus per dieną. Prireikia maždaug valandos, kad grįžtų į normalią būseną…)

Intelektas aukštesnis už vidutinį. Interesai ribojasi šeimos gyvenimu. Savęs vertinimas pagal dešimties balų skalę: intelektas — 10 balų, valia — 6, emocingumas — 9, išorė — 8, sąžiningumas — 9, gerumas — 8, sėkmė — 8. Tokius vertinimus patvirtina objektyvaus stebėjimo rezultatai ir tyrimai.

Objektyvūs sutrikimai atitinka skundus. Per pirmąsias apžiūras lengvai pravirksta, akyse dažnai pasirodo ašaros, jos matyti apie 10 proc. laiko. Aiškiai pasimetusi. „Kaip šitai galėjo atsitikti? Iki spalio mėnesio nieko nepastebėjau!.. O gal nenorėjau pastebėti?.. Niekam apie tai nepasakojau. Nei jo tėvams, nei savo!.. Kodėl aš jį dar myliu? Ar tai normalu?“

„Sakykite, daktare, ar taip atsitinka dažnai? Ar aš tai įveiksiu? O gal man geriau skirtis? Kad nereikėtų viso to matyti?“

Fizinė būsena. Išorė — graži moteris visų savo galimybių viršūnėje. Kol nepradeda dėstyti skundų, sunku įsivaizduoti, kas dedasi viduje.

Išorė — graži moteris visų savo galimybių viršūnėje. Kol nepradeda dėstyti skundų, sunku įsivaizduoti, kas dedasi viduje.

Somatiškai — vegetacinis labilumas.

Diagnozė: adaptacijos sutrikimas. Nerimastingos depresijos sind­romas.

Psichoterapijos pradžia — raminamasis įtikinimas.

Išorinis gyvenimas ir vidinė būsena kupini sumaišties. Tačiau tai ne tragiška. Didesnį vienkartinį psichoterapinį pokalbį galima atidėti iki kito karto. Pageidautina laikyti save ligone. Tačiau kitiems, ypač vyrui, šito nedemonstruoti.

Trečiasis apsilankymas (po savaitės). Kaip ir visi tolesni vizitai, jo trukmė — 30 minučių. Esmę nupasakosiu keliomis frazėmis. Racionali psichoterapija pasiremiant žiniomis. Mūsų su paciente bendromis, drauge pasiektomis, bet skirtingomis žiniomis… Ne tik faktas: esu pamesta. Ne tik emocijos: viską praradau, manęs niekam nebereikia…

„Jūsų ligos pavadinimas — nerimastinga depresinė neurozė. (Ne psichozė. Jūs neblogai, nors ir nepakankamai, orientuojatės savyje.) Jūsų būsena — sutrikusi adaptacija, prisitaikymas prie gyvenimo. Pradėjote kliautis tik savimi. Bet trūksta vilties. Trūksta tikėjimo. Ne-pasitikėjimas. Nepakankamas tikėjimas. Tokios išorinės ir vidinės būsenos negalite gauti pakankamai žinių, negalite jomis pasinaudoti. Emocijos nepadeda jūsų žinioms, protui. Jūsų protas dabar „plokščias“, vienpusiškas. Ne įvairus. Ne išmintingas.

Jūsų vyras jums nepadeda. Arba pats nėra prisitaikęs prie naujos padėties. Arba jūs negalite gauti iš jo pagalbos… Arba jį tokia padėtis tenkina…

Tokios būsenos natūralu jausti nerimą, patirti emojų sprogimus, neturėti nuotaikos, kuri šiaip padeda efektyviau veikti. Norą veikti jūs turite. Tokios būsenos negali būti nė kalbos apie kokius nors rimtus savarankiškus sprendimus. Jūsų uždavinys — laukti…

Greta viso kito, laukti ir kito apsilankymo pas mane. Tai svarbiau, negu tai, „ką vyras veikia su ta moterimi“. Svarbiau, ką veiksite su savimi. Nuo to priklausys ir tai, ką aš veiksiu su jumis… Paguldysiu jus „su hipnoze“, kad pamirštumėte nuoskaudas ir atsimintumėte tik gera. Sustiprinsiu jūsų pačios kaltės jausmą. Galbūt vyras neišėjo? Gal jūs pametėt ir jį, ir save? Arba atsisakysiu jūsų. Pasiųsiu „prie vaistų…“

Ketvirtasis apsilankymas (po savaitės). Pacientė sako, kad vyras pranešė ketinąs grįžti į šeimą… Terapeutas: „Štai dabar spręsti lengviau. Tačiau spręsti reikia kartu. Jums ir vyrui. Na, ir terapeutas gali šiek tiek pagelbėti… Pavyzdžiui, ko jūs ir ko vyras neprivalo, tačiau gali pataisyti pirmiausia, kalbant apie jūsų santykius? Esate pasirengusi? Bent ką nors konkretaus pasakyti savo atžvilgiu, vyro atžvilgiu?“ — „Ne“.

„Vadinasi, ir dabar svarbiausia jums — laukti. Paklauskite vyro. Juk jis aktyviau dalyvavo šituose įvykiuose.“

(Atkreipiu skaitytojų dėmesį, kad taip iš lėto, tačiau gana energingai nardinu pacientę į bendrą jos pačios su kitais gyvenimą, gyvenimą su vyru, su sūnumi, santykius su terapeutu.)

Penktasis apsilankymas (po 8 dienų). Pacientė praneša, kad vyras gyvena šeimoje „lyg niekur nieko“, „kaip anksčiau“, tačiau kiekvieną vakarą skambina „tai moteriai“. „Nieko negali paaiškinti“. „Tai sudėtinga…“

Pacientė: „Anksčiau nebūčiau šito ištvėrusi. Vos prieš tris savaites… Tačiau ramybė „kainuoja“: dabar jau myliu jį ne 70, bet tik 20 proc. („Matuoja“ terapeuto prašymu.)

Šeštasis apsilankymas (po 9 dienų). Pacientė: „Šeimoje kažkokia keista padėtis — viskas pakibę.“ Buvo intymių santykių. „Tačiau neabejoju, kad jis turi artimų santykių ir su ta moterimi…“ Terapeutas: „Ką gaunate, krizei tęsiantis? Gal tikrai būtų buvę geriau, jeigu prieš mėnesį būčiau ėmęsis atsakomybės ir pataręs jums „tausoti nervus“ ir skirtis? Nes jis daro, ką nori… su jumis“. Pacientė: „Ne! Tai anksčiau jis darė su manimi ką norėjo… Toks man rodydavosi. Koks norėjo būti mano akyse. Ir matydavau jį tokį… Dabar matymo mažiau… Realybės daugiau“. Terapeutas: „Ir ką tai jums duoda? Šita nepavydėtina realybė?“ Pacientė: „Man mažiau reikalingas „tas“, „nerealus vyras“…

Septintasis apsilankymas (po 3 savaičių). Po pacientės atostogų. Dalį atostogų pacientė praleido su vyru ir vaiku. „Vyrui — kaip visada“. „Man — kaip niekada“. „Žinojau, kaip jis praleis likusią atostogų dalį… Jis bandė suartinti sūnų su ta moterimi. Tačiau aš nepažįstu savo vyro. Nepažįstu savęs. Nebuvo jokio skandalo“. Terapeutas: „Mėginkite pažinti. Iki šiol neduodavau jums patarimų, ką daryti, išskyrus patarimą laukti… Ne sukelti įvykius, o duoti galimybę jiems vykti. Ir per juos pažinti save, vyrą. Dabar mėginkite veikti. Iš pradžių paprašykite vyro leidimo susitikti su senu draugu, „simpatija“. Kad palygintumėte savo jausmus vyrui ir draugui prieš 5 metus ir dabar“.

Aštuntasis apsilankymas (po 6 dienų). Pacientė: „Vyras pasakė: „Negaliu tau nei leisti, nei drausti“. Nepajutau jokių jo jausmų!..“

Pacientei rekomenduota pažiūrėti metropolito Antonijaus iš Surožo videokasetę „Apie šeimą“ ir paprašyti vyro leidimo susitikti su „ta moterim“, kad geriau galėtų suprasti savo klaidas ne šeimos gyvenime, bet bendravime su vyru, kad geriau pažintų save ir jį…

Devintasis apsilankymas (po 10 dienų). Vyras atsisakė leisti pasikalbėti su „ja“.

Pacientė: Supratau, kad aš jam — tik šiukšlė!..

Terapeutas: Svarbi žinia… Tačiau nepatvirtinta…

Pacientė: Kokio dar reikia patvirtinimo: jis nenori man padėti!

Terapeutas: Galbūt bijo jūsų susitikimo… Tačiau mane labiau domina, ką sužinojote sau? Jūs — šiukšlė? Skuduras?..

Pacientė: Tai jau ne!.. Net ir anksčiau nebuvau skuduras… Anksčiau man atrodė, kad jeigu jo nemylėsiu, viskas žlugs… Mylėjau iš visų jėgų. Ir už save, ir už jį… Ir nuolat buvo 75 proc… Net kai jis išėjo pas tą moterį, dar buvo 50 proc… Per visus mano apsilankymus pas jus mano meilė keitėsi. Ji svyravo: 75, 20, 80, 20 proc. Šiandien 10 proc… Tačiau tai ne tiek mano meilė, labiau jau aš — jos. Ne ji man priklauso, o aš jai priklausau… Jeigu išsiskirsime, tie 10 proc. išaugs iki 50%… Vis dėlto tai pirmoji ir vienintelė meilė… Tai ne mano meilė… Tai nėra meilė vyrui, kuris ją gali atimti… Šiai meilei nereikia, kad iš visų jėgų už ją kovočiau… Šita meilė gali likti… Jeigu pasiliks, bus 20 proc., kompromisas… Jeigu praeis, su manim liks 50 proc… Arba mes su vyru nueisime kelią… Arba nueis mūsų meilė… Manoji pasiliks… Nesijaučiu pamesta žmona. Jaučiuosi sudėtingo žmogaus žmona…

Terapeutas: Šiandien jumyse pasireiškė tiek proto, kiek nebuvo per visus ankstesnius 8 kartus… Tai neblogai… Tačiau šiandien norėčiau išgirsti, kiek atskirų savybių įgijote, galbūt net atskirų privalumų. Ir anksčiau neabejojau, kad turite daugybę puikių privalumų. Šiandien norėčiau pamatyti, kas su jumis vyksta kaip visuma, gal iš dalies jau įvyko?

Pacientė: Galiu gyventi su skausmu… Anksčiau jį tik kęsdavau…

Terapeutas: Taip… Tai jau kelias į atsimainymą… Tačiau kur pats atsimainymas, nors ta geroji pradžia, kuri — jau pusė darbo?

Pacientė: Prieš tris mėnesius buvau pamesta žmona… Praradau vyrą. Praradau šeimą. Sūnus neteko tėvo. Netekusi pusės namo, praradau savo namus… Praradau save… Praradau viską!

Terapeutas: Ne viską, ne viską: geras darbas liko… O svarbiausia, pamesta žmona virto kuo?..

Pacientė: Moterimi…

Terapeutas: Tik tiek?

Pacientė: Man tai daug!

Terapeutas: Moteris, paprastai tariant, tai lytis… Pusė žmogaus… Be to — silpnoji pusė…

Pacientė: Bet anksčiau nebuvau ir ta pusė… Buvau funkcija…

Terapeutas: O dabar visa pusė?

Pacientė: Pakankamai visa… Labiau visa, nei kita pusė.

Terapeutas: Jau kai ką įžvelgiu… Tačiau galima būti ir visumos puse, ir visuma… Kas yra daugiau už vyrą ir daugiau už moterį?

Pacientė: Mylinti moteris?

Terapeutas: Neblogai, neblogai… I.Iljino raštuose yra toks vaizdinys: „Pasitaiko draugijoje vienišas žmogus. Ir mato: aplink vyrai ir moterys. Vyrai ir moterys… Vėliau jis veda ir mato: aplinkui tiesiog žmonės, tiesiog žmonės“. Kokia dalimi per šituos mėnesius tapote „tiesiog žmogumi“? „Visu žmogumi“?

Pacientė: Gera pradžia — pusė darbo.

Terapeutas: Na štai, jums prieš akis kelias…

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Net ir tikėjimas - kelias appeared first on LAIKMETIS.

Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.

Antrą dalį galite rasti čia.

Trečia dalis čia.

Intensyvus terapinis gyvenimas. Prieš keturiasdešimt metų savarankišką darbą pradėjau kaip tik nuo šito. Norėtųsi grįžti į tuos laikus tarsi į saulėtą vaikystę, į pirmąją meilę, prie pirmojo kūdikio…

Vienas iš mano mėgstamiausių „darbinių“ priežodžių: „Gyveni vieną kartą, tačiau kasdien!“ Norisi grįžti į tas pirmąsias dienas… Pagyventi tą gyvenimą. Ne taip terapiškai. Ne taip intensyviai. Daugelį dalykų pataisyti, patobulinti, papasakoti naujai… Juo labiau kad tuomet viskas buvo nauja, naivu, natūralu, sava… Viskas buvo prieš akis… Neslegiama praeities, ateities, galimų pasekmių. Viskas buvo labiau sava negu bendra. Tai, kas bendra, atrodė labiau sava nei bendra. Širdingumas atrodė konkretesnis, kūniškesnis. Dvasingumas skaidresnis, aiškesnis.

Apibendrinimai likdavo neužrašyti, tik išsakyti žodžiais, ne itin apibrėžti, laisvesni… Lyg savotiškas padavimas. Pasakos apie psichoterapiją. „Pasakos — pramanai, bet šį tą ten sužinai…“ Sužinai sau, pacientams. Užuominos, kurios pasitvirtindavo, kurios formavo naują realybę, naują sveikesnį gyvenimą.

Tačiau bijau, kad grįždamas į vaikystę dabar ją iškraipyčiau. Įterpčiau ten augumo, senatvės, o ne gyvenimo. Pasikeistų dalis, dėl to ir visuma liktų kitokia. To, kas tikra, gyva, neįmanoma pakeisti. Galima padėti tam keistis, sudaryti sąlygas. Mėginti keisti, veikti tiesiogiai dažniausiai tolygu griovimui.

Nesiryžtu tobulinti net ir 1998 metais rašyto straipsnio. Tai „ta diena, kai gyvenau vieną kartą…“ „Kadaise…“ „Labai seniai…“ Tačiau, kaip ir žadėjau, pamėginsiu Intensyvų Terapinį Gyvenimą pripildyti dvasios. Taip pat ir Intensyvų Terapinį Tikėjimą, Biblioterapiją, Superviziją, Terapinę Bendruomenę, svarbiausius terapinius reiškinius ir sąvokas, gydančius žodžius…

Intensyvaus terapinio gyvenimo paveikumas, jo esmė — sudaryti tinkamas sąlygas reikštis gyvenimo įvairialypiškumui, jo vientisumui ir visybiškumui drauge su intensyvumu, kurį lemia bendra erdvė, bendras laikas, organiškumas, širdingumas, dvasingumas.

Daugumos šiuolaikinių žmonių, ypač linkusių į ligas, sutrikimus, kasdienis gyvenimas dažniausiai būna gana ribotas: organiškas (kūniškas) ar vienpusiškai širdingas, vyraujant daugiausia vienam ar dviem procesams — potraukiams, pojūčiams, emocijoms, protui (per daug protingas), atminčiai, idealams — ar net ribotai dvasingas (sektantizmas, vienpusis religingumas, politikavimas…). Reta, kad kasdienis gyvenimas būtų ir organiškas, ir širdingas, ir dvasingas, be to, pasižymėtų įvairialypiškumo ir vienovės darna, pusiausvyra. Pusiausvyrą retai aptiksime net ir vienoje — organizmo (kūno), sielos, dvasios — srityje.

Tokią būseną gerai išreiškia anekdotas, kur Rabinovičius atidaro savo buto duris, o atėjęs žmogus klausia, ar čia gyvena Rabinovičius. Šis atsako „Ne“; kai jo paklausia, argi jis ne Rabinovičius, jis atsiliepia: „Argi čia gyvenimas?“ Paprastai tariant, buitinis gyvenimas yra vienas dalykas, gyvenimas iš širdies, darbas iš širdies — kita, gyvenimas ir veikla, pasitelkus dvasią — trečia…

Pagrindinės ITG sąvokos: gyvenimas, vientisumas (gydanti vienovė), laikas (amžinybė). Kalbame ir apie tokias esmines kategorijas kaip Tiesa, Laisvė, Siela, Kalba, Malda, Tikėjimas, Stebuklas, Dievas, Meilė, Kūdikystė, Vaikystė, Jaunystė, Branda, Senatvė, Mirtis, Tėvystė, Motinystė…

Pamėginkime prie jų priartėti, pajusti šias esmes. Kiek įmanoma, įsigyventi į jas.

Šiame skirsnyje neturime galimybės giliau nagrinėti širdingumo ir dvasingumo esmės per protą, pažinimą, tačiau galbūt, padedami kai kurių žodžių prasmės, tiesiogiai pajusime vienokį ar kitokį dvasingumą.

Kas yra gyvenimas? — Dar koks tūkstantis suvalgytų kotletų!

Gyvenimas. Kasdienį gyvenimo supratimą, varganą, ne tik bedvasį, bet ir besielį, XX amžiaus pradžioje gerai išsakė Stolypino žudikas: „Kas yra gyvenimas? — Dar koks tūkstantis suvalgytų kotletų!“

Iš esmės — tai aukščiausia būties pilnatvė. Aukščiausia maksimaliai įmanoma vienovė, apimanti viską. Tai alfa ir omega. Pradžia ir pabaiga. Gyvenimas yra pirminis. Pirminis ir Būties, ir Nieko atžvilgiu. Taip pat ir Mirties, nes gyvenimas aprėpia ir mirtį. Mirtis priešinga gyvenimui. Gyvenimas — tokia esatis, kai visuma neišmatuojamai didesnė už savo dalių sumą. Tik apytikriai šitai leidžia suprasti tokia metafora: visas veikiantis automobilis, sudarytas iš 3000 detalių — tai gerokai daugiau negu krūva detalių iš 1000 automobilių… Tai nuostabus bendrumas — vietos, laiko, veiksmo bendrumas… Tai nuostabi gausybė atomų, susijungusių į molekules, molekulių, susijungusių į ląsteles, milijardai ląstelių, susijungusių į audinius, organus, organizmus… Sustojus net ir čia, žmogaus organizmo lygiu, kita esminė sąvoka atrodo nesuvokiama.

Vienovė. Vientisumas. Visų šitų milijardų vienybė. Jie gyvuoja atskirai. Su ribomis — savomis ir bendromis. Savu ir bendru laiku. Ir visa jų būtis vyksta reikiamu laiku. Darniai ir tvarkingai. Nenuostabu, kad gali pasitaikyti sutrikimų, trikdžių. Nuostabu, kad ta vienovė suyra taip retai.

Iš kur ta daugiamilijardinė vienovė, darna, galima sakyti — Dievo karalystė. Kai viskas lengva… Sveikas aštuoniasdešimties kilogramų kūnas „nieko nesveria“. Po šešiolika kilogramų — pūdą — sveriančios kojos nepavargdamos basomis žingsniuoja dešimtis kilometrų per smėlėtą paplūdimį… Tačiau tereikia, kad į batą patektų akmenėlis, sunegaluotų vienas iš trijų dešimčių pėdoje esančių sąnarių, ir viso kūno judesiai virsta kančia.

Tas pat ir su siela: vienas nerimastingas prisiminimas, vaizdinys, ir sielos pasaulyje stoja tamsa. Sieloje nelieka ramybės… Žinoma, ji niekur nedingo. Ta daugiamilijardinė vienovė negali išnykti. Tačiau mes atitrūkome nuo jos. Atitrūkome nuo aukštesniojo prado, likome prie įprasto gamtiškumo, kūniškumo.

Nebėra visos gerovės. Tėra tik akmenėlis bate.

Nebėra Tėvo — tik kvailas, irzlus senis…

Kaip sugrįžti nuo dalies prie visumos? Kaip pasirūpinti koja? Kaip vėl tapti Sūnumi?

Gyvenimas turi būti ne buitis, bet gyvenimas, vientisas ir gydantis, o ne suskilęs į dalis, ir čia svarbi kita esmingiausia kategorija.

Laikas — ir amžinybė, intensyvus kaip amžinybė. Juo labiau kad kalba mums tarsi rodo, jog amžinybė nėra kas nors iš kitapus — tai žmogaus amžius. Dažnai jis trunka mažiau negu šimtą istorijos metų. Bet nugyventi savo amžių — realu.

Gyvenimas — tai vystymasis. Nuo dviejų vos užsimezgusių vaisiaus ląstelių iki 150 milijardų per 9 mėnesius. Tai gimimas.

Daugelis mūsų gyvena nuo gimimo iki mirties. Daugelis — nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo. Daugeliui gyvenimas tiesiog atsitinka. Kai kuriems — vyksta, tęsiasi. Tęsiasi iš Amžinybės ir amžinybės link. Kyla į Amžinybę. Jis kuriamas. Drauge ir neatskiriamai nuo kitų. Drauge ir neatskiriamai nuo esmės. Bendrai veikiant sielai ir Dvasiai. Ir Dievui. Tveriasi gyvenimas…

Žinoma, kai kurie žmonės ne tveria gyvenimą, o tvarsosi su juo…

Intensyviame Terapiniame Gyvenime laiką papildome amžinybe. Kai kurios psichoterapijos rūšys prailgina gyvenimą. Kitos jo atima. Dar kitos nugyventiems metams prideda gyvenimo.

Intensyvus Terapinis Gyvenimas prideda ir vientisumo, ir amžinybės… Žinoma, jeigu leis Viešpats ir mūsų viešpats pacientas… Be abejo, ne tiek mes su kolegomis ar aš su pacientu, ar pats pacientas prideda; daugiau mes sukuriame sąlygas, kad kažkas pasipildytų, vyktų, gimtų… Kad vyktų drauge ir neatskiriamai, o ne kovojant už būvį. Kad atskiri sielos procesai vyktų „drauge“ vienas su kitu, o ne vienas prieš kitą.

Ką daryti, kad siela vienytų ir jungtų šiuos procesus, padėtų jiems būti santarvės, bendrumo „rojuje“, o ne prieštaros, nedarnos pragare, kad siela išsaugotų tą milžinišką „pirmųjų sutvėrimo dienų“ energiją bent jau mūsų individualiame gyvenime?

Teoriniu lygmeniu galime aiškiau suvokti, pasitelkę tokias metaforas. Lerva, vikšras ir drugelis — tai ta pati būtybė, tačiau jų gyvenimo esmė visiškai kitokia, kita ir erdvė, net laikas: lerva — amžinybė, vikšras — savaitės, drugelis — diena. Žmogus gali gyventi ir lervos amžinybę, ir vikšro laiką, ir vieną drugelio dieną.

Kai vaikui 5 metai, jam prieš akis — amžinybė, galbūt dar 20 tokių gyvenimų. Kai jam keturiasdešimt — tik vienas nugyventas gyvenimas. Kai žmogui 75 metai, prieš akis gal tik dvidešimtoji jau pragyvento laiko dalis. „Viena diena…“ Tačiau už nugaros — 20 nugyventų gyvenimų patirtis. Visiškai kitoks intensyvumas, gelmė, galimybės. Dėl tokios gyvenimo „sandaros“ žmogus vienokiu ar kitokiu mastu gali patirti ir vaiko, ir „aukso vidurio“, ir „senjoro“ gyvenimų vientisumą ir intensyvumą. Nėra taip, kad pojūčiai gyventų mumyse, kad jausmai, potraukiai, atmintis mumis naudotųsi, kad tarnautume mąstymui, valiai… Tai jie mums tarnauja, mes jais ir su jais gyvename… Gyvename pilnakraujį gyvenimą.

Paprasčiausia metaforiškai išreikšti ITG taip: geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti. Geriau vieną kartą pajusti, negu šimtą kartų pamatyti. Geriau vieną kartą panorėti, negu šimtą kartų pajusti. Geriau vieną kartą padaryti, negu šimtą kartų panorėti. Geriau vieną kartą padaryti su meile, iš širdies, su įkvėpimu, negu šimtą kartų… Geriau vieną kartą padaryti su man atliepiančiu žmogum, negu šimtą kartų su tolimu ir svetimu…

Kaip pasiekti šitą gyvenimiškumą, gyvumą, vientisumą, intensyvumą, gydomąją galią, pakankamą išbaigtumą, bet ne vien poreikį išlikti? Vienas iš dažniausių būdų — vartoti žodžius, suteikiančius ypač daug gyvybės pacientui ir pačiam terapeutui, remtis jais. Tokius, kurie, pasak E.Rosenstock-Huessy, atsitiktinę situaciją paverčia įvykiu, pripildo įvykį gyvenimo, sujungia mus su tuo įvykiu. Tuos žodžius, kuriuos tariame nuo savęs ir iš savęs. Tokius, kurie skiriasi nuo sugalvotų kaip ėjimas nuo skrydžio. Kas žingsnis — smūgis į kietą žemę, kuri savaip atliepia kiekvieną tokį smūgį. Žodžius, paliekančius pėdsakus. Žodžius liudininkus. Žodžius, kurių liudininkais tampame patys. Tais gerais liudininkais, vertesniais už dešimtį advokatų. Vėlesniame skirsnyje pateiksiu sąrašą tokių gyvybės teikiančių, gydančių, amžinų žodžių.

Kitas būdas — tai sąlygos, reikalingos tiek individualiai, tiek ir šeimos, grupinei psichoterapijai.

Priėmimas — gyvenimo, pasaulio, grupės, paties savęs, terapeuto priėmimas. Faktiškai tai reiškia — girdėti, matyti, jausti, čiuopti visų pirma tai, ką gera savyje turi pirminis maloningas įvaizdis. Iš pačių pradžiųViešpats sukūrė pasaulį ir pamatė, kad jis geras. Iš prigimties geras. Toks, kad Viešpačiui kilo noras pasidalyti šiuo gėriu su žmogumi… Toks yra gyvenimas, toks yra pasaulis, kad net sunkumai, sutrikimai, ligos, išmėginimai gali tapti mums gėriu. Kaip toje mano mėgstamoje patarlėje: „Jeigu Dievas mus baudžia — ačiū Dievui, jis mūsų dar neužmiršo!“

„Pasaulis manęs nesupranta, nepriima… Nėra viskas taip blogai. Nebūtina šį pasaulį keisti. Greičiau jau aš pats nesuprantamas, nepriimtinas… O štai su tuo galima susidoroti. Dar nė nemėginau kaip reikiant pasiaiškinti… Neprašiau, nenusipelniau, kad mane pri-imtų. Nepasinėriau į šitą pasaulį. Dar tik stoviu ant kranto…“

„Žinoma, svarbu, kad čionai atėjau. Dar svarbiau, kad gydytojas (grupė) mane priėmė… Pažvelgus plačiau, juk patekau čia per stebuklą. Mane čia atvedė stebuklas. Šiuo stebuklu galima pasi-tikėti… Į-tikėti dar tikriausiai negaliu. Bet pasi-tikėti galima…“

Tiesa, jos variantai, ypatybės, ir teisybė. Kasdieniame gyvenime gausu smulkių išlygų, nuolaidų, patogių supaprastinimų. Tiesą išbarstome po trupinį, po gabalą, kurį paranku naudoti iš dalies, pritaikyti savo poreikiams. Tiesa virsta dalinėmis tiesomis. Ji nusavinama. Privatizuojama. Tiesa tampa vis mažiau bendra, vis menkiau vienija mus ir iš vidaus, ir iš išorės. Tai jau teisybė, atskira teisybė, atskiras teisingumas.

Nenorime teisybės. Sunku būna išgirsti ją apie save.

Tačiau negyvename ir pagal teisybę. Nenorime teisybės. Sunku būna išgirsti ją apie save. Kur jau ten patiems pasakyti?! Ar išsakyti?! Vėliau teks ilgai aiškintis, atsiprašinėti, klausytis arba priekaištų, arba užuojautų… Neseniai vienai mano pacientei vyras pasakė, kad pirmaisiais šeimos gyvenimo metais jis, pasirodo, jos nė ketvirtadaliu nemylėjo taip, kaip po dukters gimimo… Kas ten dėjosi? Po trejų metų ji šitai pasakojo, liedama ašaras kaip žirnius… Todėl nesakome apie save, apie kitus ne tik tiesos, nesakome net ir teisybės, negirdime jos…

Į ITG atėję žmonės gyvena tikrą, tiesos gyvenimą. Dažniausiai jis prasideda nuo „gyvenimo be melo“, be „abejotinos tiesos“. Mokomės kalbėti trumpai ir nuolankiai. Mokomės sakyti: „Iš tiesų dar nežinau“, „Nesu tikras“, „Nesijaučiu taip tvirtai, kad pasisakyčiau aiškiai“, „Nežinau“. Jeigu nepatinka pojūtis, jausmas, noras, prisiminimas, mintis, išvada, sprendimas, veiksmas, pats žmogus, negalima sakyti, kad patinka. Tik tiek. Iš pradžių ir tai — jau daug. Neleidžiame savyje reikštis tam, kas nėra tiesa… Ir apie save negirdime netiesos.

Tikri, teisingi mūsų pojūčiai, jausmai, geismai, patirtis, reikalai yra tuomet, kai išlieka tai, kas reikšminga, tikra ir veiksminga, kai visa tai perteikiame kitiems. Ir tuo pasidalijame, bet dėl to nieko neprarandame, atvirkščiai — įgyjame dar daugiau. Mano tiesa grįžta iš kitų pas mane jau kitokia, turtingesnė, tačiau ji tebėra mano. Ir mūsų. Gyvesnė.

Mūsų mažos teisybės, tiesos rutuliojasi, viena kitą turtindamos, į didelę, bendresnę, paveikesnę tiesą.

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Intensyvus terapinis gyvenimas appeared first on LAIKMETIS.