Dr. Aleksandras Alekseičikas. Dvasingi žmonės sielos ligomis neserga

Dr. Aleksandro Alekseičiko, dažnai vadinamo Lietuvos psichoterapijos tėvu, knygą „Gydyti gyvenimu“ išleido Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos institutas. Knygą galima įsigyti knygynuose Vilniuje „Akademinė knyga“, „Eureka“, „Katalikų pasaulis“, jų internetinėse platformose ir internetinėje parduotuvėje Patogupirkti.lt

Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.

Antrą dalį galite rasti čia.

Trečia dalis čia.

Ketvirta dalis čia.

Penkta dalis čia.

Šešta dalis čia.

Septinta dalis.

Aštunta dalis.

Devinta dalis.

Dešimta dalis.

Vienuolikta dalis.

Dvylikta dalis.

Trylikta dalis.

GYDOMOSIOS ISTORIJOS, PASAKOJIMAI, ANEKDOTAI PSICHOTERAPIJOJE

Tai istorijos, apimančios „žodžius“, „sakinius“, tai „paveikslai“, kurie „tvarko“, formuoja pasakojimą, padeda rastis mikro- ir makro­istorijoms, kurie įkvepia gyvybės, sudvasina ir pojūčius, ir jausmus, ir instinktus, ir atmintį, ir protą, ir asmenybę, ir tolimesnę, ir artimesnę visuomenę, ir vidinį, ir išorinį pasaulį, mažas istorijas paverčia didelėmis, dideles — mažomis, pusiau gyvas — gyvastingomis. Keičia ir vidinį, ir išorinį pasaulį. Bendrybė persmelkia atskirybę. Amžinybė reiškiasi per šią akimirką. Didinga — per tai, kas maža. Maža — per tai, kas didinga. Istorija priimama, užuot tik patekus į ją. Įvadas į istoriją. Dalyvavimas istorijoje. Istorijos kūrimas. Šiuolaikinės, kartu kuriamos ir išgyvenamos istorijos. Mano mėgstamos istorijos. Išpažintys. Anekdotai. Beprotiškos istorijos. Istorijos su beprotybės grūdu.

Apie tokias „psichoterapinės kalbos dalis“, kaip žodžiai, sakiniai, jau pasakojau pakankamai daug. Norėčiau taip pat apibūdinti pačią kalbą, pasakojimą, pranešimą — istorijas, trumpesnes ar ilgesnes, nes pasižyminčias gilesniu turiniu, papasakotas ir išgirstas, priimtas ir suvoktas istorijas, keičiančias tiek mūsų pacientų, tiek ir mūsų su jais bendrą gyvenimą, ligą ir jos istoriją, gyvenimą ir jo istoriją.

Tai istorijos, pasakojamos vos kelias minutes, tačiau paverčiančios pokalbį, samprotavimą, svarstymą, patarimą, nurodymą istoriniu įvykiu; tai atsispindi ir paciento ligos istorijoje, ir jo gyvenimo istorijoje, jo šeimos, bendradarbių, o gal ir visuomeninio gyvenimo istorijoje.

Žodžiai ir sakiniai — neįkainojama dovana. Tačiau žodžiai patys savaime, nesujungti į sakinius, duoda gerokai mažiau. Sakiniai, ribojami žodžių, konkretumo, bendrumo, patirties, neperžengiantys vienos ar dviejų asmenybių erdvės, neturi reikiamos laisvės. Tai kalbos dalys.

Kalba — tai, kas jungia ir kalbos dalis, ir žodžiais, sakiniais išreikštus sielos procesus į asmenybę. Atskirus žmogaus gyvenimo periodus, laikotarpius — į istoriją… Tad, pavyzdžiui, suaugęs žmogus — tai ir kūdikis, ir vaikas, ir jaunuolis, ir vyresnis, pa-gyvenęs žmogus… Jeigu žmogus pakankamai dinamiškas, per valandą jis gali pasielgti kaip jaunuolis pagal savo turimą patirtį ir kaip senolis — pagal būsimą, ateities patirtį, savo tėvo patirtį.

Kalba teikia galimybę žmogui bendrauti ir su pačiu savimi, ir su kitais, nors jie kitokie. Leidžia kalbėti apie tai, kas neapsakoma, neregėta, per palyginimą… Tačiau tam kalba privalo turėti tam tikrą formą, tam tikrą atvirą išbaigtumą. Istorijos pavidalą.

Svarbiausia šio pavidalo esmė — plėtotė, dinamika: nuo pradžios iki galo, nuo pagrindo — iki viršūnės, nuo konkretumo — prie bendrybės, nuo regimybės — prie to, kas neregima, nuo žemės — iki dangaus… Iš ten matyti esmė — žemiška, regima, konkreti, nepajudinama, pradinė, pagrindinė… Ir esmė, ir judėjimo kryptis…

Vienas iš mano mėgstamų ir darbe naudojamų pasakojimų, kur lyginame tai, kas nepalyginama. „Jeigu būtumėt knyga, tai kokia? Pavadinimas? Kas autorius? Kiek puslapių? Kiek dalių? Kiek skyrių? Skyrių pavadinimai? Kas knygoje cituojamas? Kokios iliustracijos? Koks tiražas? Koks įrišimas? Kas tą knygą skaito? Ar bus kitas leidimas? Kokie bus pataisymai? Papildymai? Kokie bus kritiniai atsiliepimai? Kokie giriamieji?..“

Ir toliau, jei reikia… „O jei iš knygos padarytume ne romaną, o apysaką? Kas pasikeistų? O jei apsakymą?.. O jei pasaką?.. O jeigu — pasakėčia?.. Anekdotas?.. O kas toje knygoje sakoma apie?.. O kas būtų pasakyta, jei tai būtų apsakymas?.. O jei pasaka?..“

Tikiuosi, jau galima įsivaizduoti, kas yra istorija. Kuo ji skiriasi nuo sakinio, frazės, nurodymo, šūkio…

Jei tai ne biblioterapija, dažniausiai naudoju pačias trumpiausias istorijų formas — anekdotus ir paraboles. Jas lengviau parinkti jau pakankamai tinkamas naudoti, lengviau taikyti, jos dinamiškos, atviros ir išbaigtos, suprantamos, lakoniškos, išraiškingos, metaforiškos, turinčios perkeltinę prasmę, amžinos ir šiuolaikiškos… Ir turbūt svarbiausia — gyvybingos. Kai kurie anekdotai ir parabolės gyvuoja tūkstantmečiais… Ir beveik nekinta, nes tokia pastovi ir žmogaus prigimtis. Arba atvirkščiai — labai lengvai prisitaiko: „svyruoja kartu su partijos generaline linija“. Esu tikras, kad dauguma skaitytojų šyptels, nors linija seniai nulūžusi…

Psichoterapines istorijas, kad būtų patogiau, skirstau į tris rūšis:

1. Dvasinės istorijos

Jungia, vienija, gydo žmogų, kaip ir Dvasią su išoriniu pasauliu, su Dievu, su kitais žmonėmis, su vidiniu pasauliu, su siela, su kūnu. Jos suvienija žmoguje amžinybės ir laikinumo pradą. Jungia kartų istoriją su šeimos, asmenine istorija. Sutaiko. Ramina. Teikia nuolankumo. Jos egzistuoja tūkstantmečius. Gyvena per amžius. Išmėgintos. Įvertintos. Saugomos kaip dvasinės vertybės. Kaip paveikslai. Šventieji paveikslai. Jos neprimestos kaip kulto pareigos, kaip mokyklų programos. Jos galbūt nepastebimos ir vis dėlto tokios pat būtinos kaip oras, vanduo, saulė, šiluma, šaltis, gerumas, džiaugsmas…

Savo universalumu, bendrumu jos atgaivina diagnostiką, konsultaciją, korekciją, gydymą, terapeuto ir paciento santykius…

Vos kelios net pradedančio psichoterapeuto ar „pradedančio paciento“ praktiškai naudojamos istorijos daug ką gali suaktyvinti, pakeisti gijimo linkme.

Dirbdamas ne tiek aš pats renkuosi šias istorijas, labiau jos „renkasi“ mane ir mano pacientus. Savaime suprantama, dažniausios — Evangelijų istorijos. Jas ne tiek pasakoju, labiau jos „pasakojasi“. Pačios. Atitikdamos esmę. Laiką ir vietą.

Pateiksiu kelias tokias istorijas:

Kristus ir nusidėjėlė. Žinoma, kad pagal Senąjį testamentą įstatymas buvo vykdomas dažniausiai griežtai ir žiauriai. Įstatymo nebuvo galima pažeisti, jį reikėjo vykdyti. Ir štai kartą įstatymo žinovai, fariziejai atvedė Kristui įstatymo pažeidėją, nepajėgusią atsispirti nuodėmei, tad ją turėjo užmėtyti akmenimis… Tikinčiųjų, norinčių įvykdyti įstatymą, buvo daug, galimybės išsigelbėti vargšelė neturėjo. Ir Kristus, regis, neturėjo jokių galimybių parodyti savo gailestingumo ir meilės. Jis atėjo į šį pasaulį ne pažeisti įstatymą, o jį vykdyti… Ir įvykdė, pripildęs, papildęs jį nauju turiniu. Jis pasakė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas meta akmenį!“ Ir minia po vieną išsivaikščiojo. Toje minioje negalėjo būti pirmojo… Nenuodėmingo… Bent jau dėl to, kad čionai juos atvedė ne įstatymo meilė, juo labiau ne Dievo meilė…

Kaip kadaise Kristaus laiku ištarti žodžiai, taip ir dabar ši istorija gali labai daug kuo pakeisti mus, mūsų pacientus. Tai, ką girdime, regime, mūsų jausmus, norus, atmintį, patirtį, mąstymą, supratimą, elgesį, sielą, dvasią… Požiūrį į svetimas ir savas nuodėmes, kaltes, santykį su įstatymu, jo aiškintojais ir vykdytojais…

Ši istorija įtraukia mus į bendrą būtį, paverčia liudininkais, kartu reginčiais, kartu kenčiančiais, kartu veikiančiais, dalyvaujančiais, „istoriškais“ žmonėmis, priimančiais naują istoriją, naują erą po Kristaus gimimo… Tampame šventosios istorijos dalyviais… Kaip ir po šios istorijos iš Evangelijos.

Žmogus ir įstatymas: Kristų apkaltino, kad jis pažeidžia įstatymą, gydydamas ligonius šeštadienį, tą dieną, kai pats Dievas ilsisi, dieną, kuri pašvęsta Dievui, apmąstymams apie Dievą, maldai… Kristus paklausė: „Šeštadienis žmogui ar žmogus šeštadieniui?“

Mūsų laikais šis klausimas tebeskamba taip pat aktualiai ir esmingai: įstatymas žmogui ar žmogus įstatymui? Įstatymas — pagalba žmogui, kad jis lengviau orientuotųsi, kad tobulėtų santykiai, kad gyvenimas būtų organizuotas… Ar žmogus kaip sraigtelis įstatymo mašinoje, sraigtelis valstybėje, ir ne tik nacionalsocialistinėje ar komunistinėje.

Pojūčiai, jausmai, poreikiai, idėjos, idealai… žmogui ar žmogus — pojūčiams, jausmams, aistroms?.. Ir klausimas, ir atsakymas keičia pojūčius, jausmus, potraukius…

Ir dar pora istorijų iš šventųjų tėvų gyvenimo.

Apie santykį su pasauliu: Vienas jaunas vienuolis paklausė seno: „Tėve, ar dabar turiu visiškai atsižadėti pasaulio?“ „Nesijaudink, — atsakė senas vienuolis, — jei gyvensi iš tiesų krikščioniškai, pasaulis nedelsdamas pats tavęs atsižadės“.

Apie gyvenimą: Tėvas Joanas sakė: „Ne tuo mes mintame, ką valgome, bet tuo, ką suvirškiname. Ne tai mus turtina, ką uždirbame, bet tai, ką išdalijame. Šventais mus daro ne tas tikėjimas, kurio laikomės, bet tas, kurį įkūnijame gyvenime.“

Apie tobulybę: Tėvas Serapijonas pasakojo broliams istoriją apie tai, kaip vienas atsiskyrėlis iš Nitrijos dykumos atvyko į rojų ir labai nustebo, išvydęs visus besirengiant iškilmingoms sutiktuvėms.

— Nesu vertas tokio sutikimo, — tarė jis šventajam Petrui.

— Tiesą sakant, — atsakė šventasis Petras, — šis sutikimas skirtas ne tau. Mes rengiamės pasitikti vieną vyskupą.

— Suprantu, — atsakė senas vienuolis, — tai dėl hierarchijos…

— Tai dėl retumo! — paprieštaravo šventasis Petras. — Vienuolių čia tūkstančiai, o štai vyskupai patenka ypač retai…

Šią istoriją neretai pasakoju įvairiai modernizuodamas, adaptuodamas, pavyzdžiui: „Atvyksta į rojų po ilgos psichinės ligos…“, „Atvyksta į rojų po ilgo kankinančio psichofarmakologinio gydymo…“, „Atvyksta į rojų po ilgo psichoanalitinio…, psichoterapinio… gydymo ligonis…“ Šventasis Petras atsako: „Pasitikti vieną … psichoterapeutą…“

Ir atitinkamai pagal būseną ar apžiūros, konsultavimo, korekcijos, terapijos tikslus užduodu klausimų:

— Už ką jūs pateksite į rojų?

— Kokie jūsų nuopelnai gyvenime?

— Kokie nuopelnai sergant?

— Ar liga — būtinybė, kad gautumėte reikiamos patirties, „taškų“ patekti į rojų?

— Ar liga — būtinybė, kad gautumėte reikiamos patirties, „taškų“ patekti į rojų?

— Kaip jus ten pasitiks?

— Kiek ten vienam ligoniui tenka „reto puikumo“ psichoterapeutų?

— Keliems psichiatrams, psichoterapeutams, su kuriais susipažinote susirgęs, jūs parašytumėte rekomendaciją į rojų?

— Už kokius asmeniškus nuopelnus jums ar jums žinomiems ligoniams?

— Kokia jų nuodėmė kaip šaukštas deguto medaus statinėje neleistų jums parašyti rekomendacijos?

— Kodėl su jumis psichoterapeutas buvo toks nevykęs, „nuodė­mingas“?

— Kuo jam „padėjote“ „daryti nuodėmę“?

— Ar norėtumėt pats būti „vyskupu“, psichoterapeutu?..

— Kodėl geriau būti paprastu vienuoliu negu vyskupu?

Tikiuosi, nesunku įsivaizduoti, kaip nevienodai, esant įvairiom būsenoms, esant skirtingai savijautai, santykiui su savo liga, savo sunkumais, su pasauliu, suvokiamos šios istorijos. Drauge su jomis kylantys klausimai ir atsakymai atskirumą keičia susijungimu, vieningumu, vienove, vientisumu, dvasingumu… Kaip pacientas iš gydymo objekto tampa subjektu, visateisiu vientisu gydymo dalyviu, bendra-darbiu. Dalyvauja ir kūnu, ir siela, ir dvasia, ir savo laiku, ir savo amžinybe, asmeniška istorija, šeimos istorija, savo nepasitikėjimo ir tikėjimo istorija. Kaip jis susitaiko. Kaip nurimsta. Kaip pagyvėja.

2. Sielos istorijos

Daugiausia aprėpia, vienija žmogaus vidinį pasaulį, jo sielą ir jos ryšius su kūnu, su šiuolaikiniu pasauliu. Todėl jos apibrėžtesnės, konkretesnės, nors gali tas ribas ir peržengti: žmogus yra platus.

Savo konkretumu jos daugeliui žmonių, jų sielos procesams tampa realesnės, paveikesnės, asmeniškesnės, giliau jaučiamos.

Ir pacientui, ir terapeutui jas lengviau tikslingai pritaikyti konkrečiai būsenai, asmenybei, procesui. Žinome, kad individualių kelių į viršūnę gali būti labai daug, tad reikia turėti didesnę gydomųjų sielos istorijų atsargą. Savaime suprantama, čia galiu pateikti tik keletą iš dažniausiai naudojamų istorijų.

Pirmoji tebūnie viena iš amžinųjų ir pačių universaliausių.

Apie asmenybės vertę ir unikalumą: Kai didysis Antonijus stovėjo prie mirties slenksčio, jis nugirdo, kaip vienas iš brolių pasakė apie jį:

— Jis buvo toks pat didis kaip Mozė!

Tada Antonijus pramerkė vieną akį ir tarė:

— Broli, kaip toli esi nuo tiesos! Juk Dievas aname pasaulyje neklaus manęs: „Kodėl tu nebuvai kaip Mozė?“, bet paklaus „Kodėl tu nebuvai Antonijus?“

Antroji istorija taip pat išbandyta per daugelį amžių.

Gydanti siela: Tėvas Gerazijus sutiko kartą per metus ateiti į Antiochiją sakyti pamokslą. Jo paklausyti susirinkdavo didžiausia minia žmonių. Vienas iš brolių kartą jo paklausė:

— Tėve, ar negundo tavęs tuščia pasaulietiška šlovė matant aplink save tokią minią?

— Ne, broli, — atsakė Gerazijus, — manau, kad jei man vykdytų mirties bausmę, žmonių susirinktų dar daugiau…

Kita istorija labiau šiuolaikiška, nors ir amžina.

Apie sielos šviesą: Kartą pas ispanų dailininką El Grecą į namus atvyko draugas. Diena buvo labai graži, pavasariška, tačiau dailininkas sėdėjo kambaryje, o langus dengė aklinai užtrauktos užuolaidos.

— Eime saulėkaiton, — pasiūlė draugas.

— Ne dabar, — atsakė El Grecas. — Saulė trukdys švytėjimui, kurio esu pilnas iš vidaus.

Ir beveik šiuolaikiška istorija.

Siela ir įsitikinimas: Kartą pas Gandį atėjo moteris ir paprašė, kad jis įtikintų jos per daug apkūnų sūnų liautis valgius cukrų.

— Ponia, — tarė jis, — ateikite po trijų savaičių.

Po trijų savaičių Gandis pažiūrėjo į berniuką ir pasakė:

— Liaukis valgęs cukrų.

Išeidama motina paklausė Gandžio, kodėl jis šito nepasakė prieš tris savaites. Jis atsakė:

— Prieš tris savaites aš dar pats valgiau cukrų.

3. Psichologinės istorijos

Skatina susikaupti, jungia, vienija, aktyvina daugiausia atskirus psichinius procesus: suvokimą, jausmus, potraukius, prisiminimus, mąstymą, dėmesį, valią, pasitikėjimą savimi… Tačiau ir jų tarpusavio atitikimas, atitikimas asmenybės, būsenų, įvykių keičia procesus, būsenas, įvykius, asmenybes, santykius tarp procesų, asmenybių, jų subjektyvumo ir tikrovės, tarp nuomonės, tariamybės ir tikrumos, realybės…

Psichologinės teorijos turi daug privalumų. Jas galima naudoti tiksliau, tarsi „į patį tašką“, pagal sąlygas, laiką, vietą, pritaikant konkrečiam dvasiniam procesui, būklei, įvykiui, kaip tik tą konkretybę keičiant ir transformuojant. Tačiau jos turi ir daug trūkumų. Pats svarbiausias pradedančiam psichoterapeutui yra tai, kad „psichoterapinėje vaistinėlėje“ tokių istorijų reikia turėti labai daug — atsižvelgiant į sielos procesų, būsenų, sutrikimų, poveikio krypčių, paciento asmenybės ypatybių gausą… Be to, pageidautina, kad šias istorijas pats psichoterapeutas būtų suvokęs, išgyvenęs. „Duoti, dovanoti galima tik tai, kas sava“. Norint „valdyti“ psichologines istorijas, reikia pragyventi ne tik savą, bet ir daug kitų gyvenimų. „Reikia daug savaičių pačiam nevalgyti cukraus.“

Pats svarbiausias pradedančiam psichoterapeutui yra tai, kad „psichoterapinėje vaistinėlėje“ tokių istorijų reikia turėti labai daug.

Savo praktikoje naudoju šimtus tokių istorijų. Jau ne tiek atrenku ir taikau, greičiau šios istorijos, anekdotai „išsirenka“ procesus, įvykius, būsenas, kur jos iškyla, reiškiasi, pripildydamos savimi, sudarkytą pavidalą harmonizuodamos, teikdamos darnos ir savitumo…

Jeigu dabar rašyčiau ne skyrių, o „Gydomųjų istorijų“ knygą, turėčiau pateikti jų kelis šimtus, jas sisteminti, aprašyti naudojimo algoritmus, lyginti juos… Džiaugiuosi, kad nereikia to daryti. Tikiuosi, džiaugiasi ir mano kolegos. Tikiuosi, kad ir jie, kaip kadaise aš, ims prisiminti, rinkti savo pacientų istorijas, savas, asmeniškai ir drauge išgyventas istorijas ir anekdotus, gaivindami jomis savo darbą, o vėliau ir gyvenimą. Nesigręžiodami į „tikrą“, „patikrintą“, „autoritetingą“ sistemą, vieniems pojūčiams, jausmams parinkdami vienas istorijas, kitiems — kitas… Ar štai šiems įvykiams… Šioms ligoms… Šiems santykiams… Ar tokioms nesėkmėms… Esant tokiems poreikiams… Mėgstamos dvasios ligonių istorijos… Mėgstamos psichiatrų istorijos… Mėgstamos psichoterapeutų istorijos… Pamišusios istorijos… Istorijos su beprotybės grūdu…

Nors pagunda, žinoma, didelė. Tegu sulaikys mane aforizmas: „Juo daugiau gyveni svetimu protu, juo greičiau prarandi savąjį“… Juo daugiau gyveni svetima patirtimi, juo sunkiau įgyji savo…

Apsiribosiu keliomis mėgstamiausiomis istorijomis iš įvairių sričių. Mėgstu jas ne tik todėl, kad paveikios, patikrintos… Tiesiog su jomis gyvenu ilgai ir laimingai…

Iš pojūčius keičiančių istorijų

Klausa. Yra žinoma, kad Sokratas Atėnuose turėjo iškalbos ir filosofijos mokyklą… Regis, visai nebrangią. Tačiau kartą, priimdamas mokinį, pareikalavo mokėti trigubai.

— Kodėl? — nustebo mokinys.

— Todėl, — atsakė filosofas, — kad man teks mokyti tave ne tik kalbėti, bet ir tylėti, o svarbiausia — klausyti.

Regėjimas. Vienas iš Rytų valdovų nutarė išmėginti savo dvaro išminčių. Ant žemės nubrėžė liniją ir liepė ją sutrumpinti neprisiliečiant… Išminčius greta valdovo linijos nubrėžė savą, ilgesnę liniją… Pirmoji linija pasirodė trumpesnė…

Skausmas. Pas gydytoją atėjo mama su vienuolikos metų berniuku. Abu labai sunerimę. Berniukui dažnai skaudėjo visą kūną… Gydytojas rūpestingai apžiūrėjo vaiką. Kaip dažnai pasitaiko medicinoje, „nieko ypatingo“ jis nerado. Tačiau gydytojas buvo senas ir patyręs, tad nepasakė, esą „nieko jam nėra“, „nieko nerandu“, „jam tik taip atrodo“… Juo labiau nepasiuntė pas psichiatrą… Jis pasakė, kad jaučiami skausmai — intensyvesnio nei įprasta augimo pasekmė… Mama nurimo, berniukas apsidžiaugė, jis tikėjosi iki 14–15 metų dar paaugti. Ir liovėsi kreipti dėmesį į tuos skausmus.

Skonis. Uoslė. Vienas mizantropas buvo pakviestas į svečius… Kai grįžo namo, jo paklausė — kokios buvo vaišės? Šis atsakė: „Visų pirma, šlamštas. Antra, mažai!“

Iš jausmus gydančių istorijų

Jausmų, aišku, daugiau negu pojūčių. Tad ir istorijų daugiau. Patirtis padeda man dėstyti trumpai: dažniausiai tenka turėti reikalų su „negatyviais jausmais“: nerimu, baime, pykčiu, depresija, nevisavertiškumo jausmu, kvailumo jausmu („Nežinau, ką pasakyti“), hipomanija (emociniu pakilumu, perdėtu vertinimu)…

Nerimas. Pas kunigą išpažinties atėjo dvi moterys. Viena prisipažino padariusi, jos akimis, vieną labai sunkią nuodėmę, kurios Dievas tikriausiai negalėsiąs atleisti. Kita nenorėjo gaišinti kunigo laiko, nes nuodėmių turėjo daug, bet visos smulkios, daugelį jai net buvo sunku prisiminti… Kunigas paprašė ir vienos, ir kitos „parodyti“ jam savo nuodėmes… Pirmoji moteris atvilko labai sunkų akmenį, kurį vos galėjo pakelti… Antra sterblėje atsinešė daug mažų akmenėlių. Pažvelgęs į jas, kunigas liepė padėti akmenis atgal į tas pačias vietas. Pirmajai moteriai tai pasirodė labai lengva… Antroji ilgai vaikštinėjo, ieškodama vietų, iš kur paėmė akmenis, ir daugelio taip ir nesugebėjo surasti… Taip kunigas raiškiai parodė, kad sunkią nuodėmę būna lengviau ištaisyti negu daug lengvų…

Vienas didelis nusidėjėlis atėjo į vienuolyną numirti… Ten nenorėjo jo priimti. Tačiau jis sakė esąs įsitikinęs, kad Dievas jam atleis…

— Kodėl esi toks tikras? — paklausė jo.

— Todėl, kad tai — Jo profesija!.. O jūsų — man padėti… Jaučiu, kad jis mane čionai pasiuntė…

Pasakojant tokias istorijas, tinka pagalbiniai klausimai:

— Kokia pati didžiausia jūsų nerimo priežastis?.. Mėginkite spėti…

— Kur jus siunčia jausmas, intuicija, siela, Dievas, kai apima nerimas?..

Baimė. Didį XVII amžiaus rusų karvedį, grąžinusį Austrijai Italiją, tačiau paliktą be paramos Šveicarijoje, kur rusų kariuomenė vos nežuvo be ginklų ir maisto atsargų, austrai apdovanojo medaliu, kurio vienoje pusėje buvo užrašas „Dievas su mumis!“ rusų kalba, o kitoje — vokiečių. Suvorovas apžiūrėjo medalį ir tarė:

— Rusiškai viskas parašyta teisingai… O štai vokiškai reikėtų užrašyti: „Ir Dievas su jais!“

Po šios istorijos klausimai–užuominos galėtų būti tokie:

— Kodėl Dievas su mumis?

— Kodėl mes galime sakyti: „Dievas su jais“ tiems, dėl kurių nerimaujame, kurie nepadeda mums įveikti mūsų vargų ir nerimo?..

— Dievas su manim? Dievas su mumis? Su mumis — tai su kuo? Kas dar su manimi, ir tada — su mumis Dievas?

Vienas vienuolis nuolat skųsdavosi, kad geri laikai jau praeityje. Tėvas Sirachilas jam tarė: „Laikai visada geri, kai nueina į praeitį.“

Pyktis. Viena iš labiausiai „nusipelniusių“ istorijų, kurias 30 metų, dar nuo komunistų valdžios laikų, naudoju pykčiui išreikšti, apibrėžti, apriboti, suvaldyti.

1949 metai. Demonstracija Maskvoje, Raudonojoje aikštėje Spalio revoliucijos metinių proga. Kolona eina pro mauzoliejų, ant kurio stovi vadai. Kolonoje žingsniuojantis pagyvenęs žmogus entuziastingai šaukia: „Ugningi sveikinimai! Ugningi sveikinimai!“ Žmona kumšteli jam į šoną: „Ar išprotėjai… Jie atėmė iš mūsų namą, parduotuvėlę, dirbtuvę, pasodino tave penkiolikai metų… O dabar tu jiems šauki „Ugningi sveikinimai!“. Vyras atsako: „O tu ką? ­Norėtum, kad šaukčiau jiems: „Kad jūs sudegtumėt!?“

Aš ir pats iki šiol su kai kuo sveikinuosi: „Ugningi sveikinimai!“

Po šios istorijos galėtų būti tokios užuominos:

— Kiek yra žmonių, kuriems norėtumėte pasakyti: „Kad jūs kur sudegtumėt!“?

— Keliems žmonėms galite taip pasakyti?

— Keliems galite tarti „Ugningi sveikinimai!“, nepapasakojęs šios istorijos?

— Papasakojęs šią istoriją?..

— Kas paskui atsitiks su jūsų pykčiu?..

— Kaip pasikeis jūsų požiūris į juos?..

— Jų požiūris į jus?

Dar viena istorija pykčiui suvaldyti.

Vienas pacientas kamavosi, neturėdamas galimybės ir drąsos pasiųsti „po velnių“ keletą jam svarbių artimų žmonių. Jis turėjo nuolat laikyti „suėmęs save į rankas“ ir jautė didelę įtampą… Jam gerokai palengvėjo, kai psichoterapeutas patarė: „Atleiskite! O gal ir mums su jumis paėjėti iki velnių… Ką jie mums patartų?..“

Liūdesys. Tėvas Ilarionas kartą tarė: „Būti liūdnam — vadinasi, visą laiką galvoti apie save“.

Dar kažkuris iš šventųjų tėvų pasakė: „Depresija — tai liūdesys be naudos.“ Didysis Antonijus kalbėjo taip: „Sumažindamas save dešimčia centimetrų, išaugi visu šimtu.“

Užuominos, nukreipiantys klausimai:

— Ar ne per daug mąstote apie save?

— Apie ką reikia galvoti, kad nebūtum liūdnas?

— Koks liūdesys gali būti naudingas?

— Kur, kaip galima save sumažinti, kad taptum aukštesnis?

Nevisavertiškumo jausmas. Pacientė kreipėsi į psichoterapeutą skųsdamasi, kad su daugeliu žmonių, daugelyje situacijų ji jaučiasi esanti kvailė. Po apžiūros psichoterapeutas pasakė, kad pacientei tikrai stinga žinių, mokėjimo jomis naudotis… Tapti protingesnei reikia laiko. Pacientė paprieštaravo: „Aš nenoriu būti protinga! Nenoriu jaustis kvaile!“

Aš nenoriu būti protinga! Nenoriu jaustis kvaile!

Kita istorija — tarsi šios istorijos tąsa ir atsakas jai.

Michailo Prišvino kartą paklausė, kas toks yra tikrasis Ponas?.. Prišvinas atsakė:

— Tai tas, šalia kurio žmonės jaučiasi esą ponai… O jei nors vienas greta esantis žmogus taip nesijaučia — tai ne ponas…

Nepagrįstai gera nuotaika, savęs vertinimas. Vienas žmogus tarė didžiajam Antonijui:

— Tu didis vienuolis, didžiausias visuose Rytuose!

— Nelabasis man tai jau sakė, — atsiliepė Antonijus.

Čia padėti gali tokie klausimai:

— Šalia ko jaučiatės esąs ponas?..

— Kas ir kokius žodžius jums sako taip, kad nelabajam su jumis kalbėti jau ir nebereikia?..

Iš istorijų apie potraukius ir poreikius

Žinoma, ir čia neįmanoma net išvardyti tų šimtų žmogaus patiriamų potraukių, poreikių. Juo labiau — šimtų istorijų. Priminsiu tik pagrindines potraukių, poreikių grupes.

Saugumo, savisaugos poreikis. Vienas senas vienuolis, rinkdavęsis sau sunkius įžadus, rūsčias gyvenimo sąlygas ir su džiaugsmu jas kęsdavęs, kalbėjo, kad jį labai džiugina sunkumai ir net Dievo bausmės.

— Jei Dievas mane baudžia, vadinasi, jis dar manęs nepamiršo… Ačiū Dievui!

Winstonas Churchillis vėlyvame amžiuje, po apopleksijos priepuolio, sakydavo: „Esu pasirengęs susitikti su Tvėrėju… Bet štai klausimas — ar jis pasirengęs susitikti su manimi?“

Į vienuolyną priėmė naujoką. Jis klausia pagyvenusio vienuolio, ar bus sunku. Šis atsako, kad tik per pirmuosius penkerius metus.

— O paskui?

— Paskui priprasi…

Pažinimo poreikis. Žymus XIX amžiaus rusų publicistas Konstantinas Skalkovskis sakė: „Kad ir kiek keliautume, niekada nesužinosime daugiau, negu vaikystėje mums papasakojo auklė… Ir kodėl mes keliaujame?.. — Kad prisimintume…“

Vienas senas vienuolis kartą ištarė tokią tiesą: „Kiek daug žmonių žino viską, bet nieko nesupranta! Ir atvirkščiai, kiek nedaug tokių, kurie nieko nežino, bet supranta viską!“

Tėvas Pambo kalbėjo: „Už menką trupinį to, ką žinau, esu dėkingas savo neišmanymui.“

Tėvas Isaja gyveno be galo skurdžiai. Po jo mirties vienas iš brolių paklausė išminčiaus:

— Nuo ko jis mirė?

Tas atsakė:

— Nežinau, nuo ko jis mirė, net nežinau, nuo ko gyveno.

Šias istorijas pasakoju pacientams, kurie išgyvena „begalinį“ pažinimo poreikį, nepasitikintiems savimi žmonėms, negalintiems ar nenorintiems nuo samprotavimų pereiti prie veiksmo… Su komentaru: dauguma žmonių jau turi pakankamai patirties, svarbu ne tikslios žinios, o protas, supratimas. Daugelio reiškinių atžvilgiu žmonėms gana dėmesio, supratingumo. Nežinojimas kartais yra svarbiau negu perteklinės, protą užgriozdinančios žinios…

Savęs įtvirtinimo poreikis. Kartais lengvai pasiekiamas per susitapatinimą. Čia labai tinka mano viena mėgstamiausių istorijų.

1947 metais Norvegijoje vyko pasaulinio garso norvegų rašytojo, Nobelio premijos laureato Knuto Hamsuno teismas. Jį teisė už provokiškas pažiūras ir publicistiką. 1945 metų gegužės 3 d., sužinojęs apie Hitlerio mirtį, jis parašė straipsnį, kurį pradėjo žodžiais: „Europa prarado didį žmogų!..“ Jam buvo apie 90 metų. Girdėjo prastai. Buvo patyręs insultą… Negalėjo pakankamai gerai orientuotis, kas iš tiesų vyksta pasaulyje. Jį nuteisė. Konfiskavo didžiąją turto dalį… Tardamas paskutinį žodį, Hamsunas pasakė:

— Ponai teisėjai! Gerbiu jūsų nuomonę. Tačiau savąją — labiau!

Papasakojęs šią istoriją, mėgstu paklausti:

— Jums ne 90 metų… Jūs ne kurčias… Prieš jus — ne valstybės Aukščiausiasis teismas… Kas jums kliudo gerbti savo nuomonę?..

— Už jūsų pečių — jūsų šeimos tradicijos, nemaža gyvenimiška patirtis… Kas jums trukdo gerbti visa tai?

Poreikis būti priimtam kitų žmonių. Mūsų pacientai labai dažnai kenčia, kad jų nepriima, nes nesijaučia esą lygūs sveikiems, gražesniems, sulaukiantiems daugiau sėkmės… Čia gerai veikia Šv. Nikolajaus Serbskio pasakojimas.

Lygybė. Dievas yra meilė, tačiau Dievas nėra lygybė. Lygybė išguitų ir teisingumą, ir meilę, išguitų ir lygybę.

Ar vyras myli žmoną už lygybę?

O motina ar myli savo vaiką už lygybę?

Argi draugai myli vienas kitą už lygybę?

Nelygybė — teisingumo pagrindas ir meilės skatintojas.

Kol gyvuoja meilė, niekas neprisimena lygybės.

Ant meilės kapo išauga teisingumas, ant teisingumo kapo auga lygybė.

Kol viešpatauja teisingumas, niekas neprisimena lygybės.

Kai meilė pasitraukia, žmonės kalba apie teisingumą ir galvoja apie lygybę.

Kai paskui meilę išeina ir teisingumas, imama kalbėti apie lygybę…

Ant meilės kapo išauga teisingumas, ant teisingumo kapo auga lygybė.

Dažnai klausiu:

— Kam jums lygybė, jei pakankamai mylite?.. Ir jus myli?..

Lyties poreikiai. Puikus Ivano Iljino vaizdinys: vaikšto vienišas jaunuolis ir metų metais aplinkui regi vyrus ir moteris… Vyrus ir moteris… Pagaliau jis randa sau porą… Po kurio laiko jis apsidairo ir mato, kad aplinkui tiesiog žmonės… Tik žmonės.

Gydomosios istorijos apie kitus psichinius procesus

Atmintis. Žinios. Patirtis. Faktai. Mūsų laikais jie nepaprastai pervertinami ir nepagrįstai smarkiai veikia žmones. Jie atrodo esą patikimumo garantai, pamatas, pati tikrovė. Jais remiasi žinios, patirtis… „Faktai — atspari medžiaga“. „Aš gerai atsimenu“. „Patirtis — ir Afrikoje patirtis“. Tačiau, pasirodo, šiuolaikinis žmogus turi per daug atsiminimų, žinių, faktų… Daugelis jų ir mūsų atmintyje, ir išorėje — netikri, dirbtiniai, parinkti pagal mūsų norus, įsivaizdavimus…

Jaunas vienuolis, žvelgdamas į daugybę knygų seno vienuolio celėje, klausia:

— Ar sunku jas skaityti?

— Skaityti lengva, — atsako senasis. — Pamiršti sunku.

Prisiminkime: „Kiek daug žmonių žino viską, bet nesupranta nieko…“

Winstonas Churchillis sakė: „Faktas — tarsi drugelis: blyksi, virpa, nutupia, tarkim, išskėtęs sparnus į saulę… Ir staiga gali suglausti sparnus ir išnykti šešėlyje…“

Tik faktai gali perteikti paskalas. Atmintis, faktai, žinios gali ne tik sutrikdyti, varyti iš proto…

Sveikas žmogus žino, kad 2+2=4, kad 2×2=4. Žmogus, apimtas psichozės, mano, kad labai pasistengus 2×2 gali būti 8… Neurotikas puikiai prisimena, kad 2×2=4, tačiau yra tuo labai nepatenkintas…

Šitaip mes sklandžiai ateiname prie istorijų apie mąstymą.

Mąstymas mūsų laikais daug kam atrodo kaip viso dvasinio gyvenimo pagrindas, vadovas, kontrolierius…

Mūsų pacientai labai dažnai prasitaria: „Manau, kad girdėjau…, mačiau…, prisiminiau… Manau, kad jaučiu… Manau, kad noriu… Kad ji norėjo… Manau, kad myliu… Manau, kad tikiu…“

O juk mąstymas — vienas pačių judriausių, todėl lengviausiai iškreipiamų sielos procesų. Nuo mąstymo prie supratimo, juo labiau prie proto, juo labiau prie išminties — šis kelias tolimas.

Viena iš mano mėgstamų istorijų mąstymo tema.

Kartą parlamente socialistas koneveikė Winstoną Churchillį įžeidžiais žodžiais… Jam baigus, Churchillis atsistojo ir pasakė: „Jeigu gerbiamojo džentelmeno nuomonę vertinčiau bent per nago juodymą, tikriausiai įsižeisčiau.“

Pasakodamas šią istoriją pacientams, neretai pabrėžiu — beveik neabejoju, kad Churchillis gerbia parlamento narį, kuris juk neatsitiktinai buvo išrinktas… Kad tikriausiai laiko jį džentelmenu, nors jis ir socialistas… Tačiau tai nereiškia, kad jis lygiai taip pat žiūri į jo „nuomonę“, „tariamybes“, „mintis“… Žmogus ir jo mintys kartais visiškai nedera tarpusavyje… Taip pat ir mano gerbiamojo paciento mintys…

Didesnę pagarbą jaučiu bet kurio žmogaus tikėjimui. Tačiau kaip dažnai pasitaiko lengvatikystė, prietarai… Tikėjimui reikia išmėginimo, net ne vieno.

Viena iš istorijų apie tikėjimą.

Per tikėjimo pamoką kunigas klausia mokinio, ar šis tikįs, kad Jėzus pamaitino penkis tūkstančius žmonių dviem kepalais duonos ir penkiomis žuvimis.

— Kad pamaitino, tikiu, — sako mokinys. — Kad prisivalgė, ne.

Čia mes sklandžiai priartėjame prie gydomųjų istorijų apie valią ir veiksmą, be kurių visos kitos žmogaus savybės gali likti „tariamos“, praradusios savo vertę, tikrumą.

Vienas jaunuolis norėjo įstoti į Enatono vienuolyną. Vyresnysis ėmė jį klausinėti, norėdamas suprasti, ar rimtai šis apsisprendęs pasitraukti iš pasaulio.

— Jeigu turėtum tris aukso monetas, ar atiduotum jas elgetai?

— Iš visos širdies, tėve!

— O tris sidabro monetas?

— Su džiaugsmu!

— O jei turėtum tris variokus?

— Ne, tėve.

— Kodėl? — nustebo senis.

— Todėl, kad tikrai turiu tris variokus.

Dar viena istorija apie veiksmą, tikrumą kaip jungiamąjį, vienijamąjį, gydomąjį reiškinį.

Eidamas pro statybą, išminčius paklausė dirbančiųjų, ką jie veikia.

— Nematai, ar ką? — pasipiktino vienas. — Tašau akmenis.

— Tampau akmenis, — burbtelėjo kitas.

— Užsidirbu pragyvenimui, — pasakė trečias.

Ir tik vienas tarė:

— Statau bažnyčią…

Taip artėjame prie asmenybės, kuri savo visuma neaprėpiamai didesnė už atskirų procesų, „dalių“ sumą.

Čia remiuosi istorija, tikriausiai tokia pat sena kaip pinigai, tačiau ji man artimiausia nuo tų laikų, kai naudojome „sovietinius pinigus“, ir geltonos penkios kapeikos atrodė kur kas solidžiau, negu baltos dešimt kapeikų.

Penkerių šešerių metų vaikų draugijoje vienas berniukas mėgo tyčiotis iš kito. Jis darydavo taip. Siūlydavo anam paimti atliekamą pinigėlį — pasirinkti penkių ar dešimties kapeikų monetą. „Kvailas“ berniukas visada imdavo penkias kapeikas.

— Matote, ką reiškia būti kvailam! — džiūgavo „gudruolis“.

Kartą vienas suaugęs žmogus paklausė „kvailojo“ berniuko, kodėl jis neima didesnio pinigo. Tas atsakė:

— Tuomet Sioma liautųsi ir daugiau nebeduotų man pinigų. Šiaip aš jau surinkau daugiau negu rublį… Ir kitiems smagu…

Kuris iš šių vaikų protingesnis? Ir labiau asmenybė?..

Dar vienas asmenybės paveikslas ir pavyzdys.

Gandis kadaise yra pasakęs, jog padarys viską, kad anglai išeitų iš Indijos… Ir kad išeitų kaip draugai, kurių netekus indams būtų gaila… Regis, ši istorija liudija, kad Gandis buvo ne tik didi asmenybė, bet ir pranašas.

Žinoma, negali būti net kalbos apie tai, kad pateikčiau susistemintą gausybę istorijų apie daugybę psichologinių procesų tokiame mažame skyriuje. Baigdamas išvardysiu keletą knygų, iš kurių tokių istorijų gali pasirinkti ir patys psichoterapeutai, ir pacientai.

Vis dėlto pateiksiu dar kelias istorijas apie tokį sudėtingą psichikos reiškinį kaip žmogaus santykis — transformuojantis, gydantis — su pačiais įvairiausiais procesais.

Kartą Gandis po susitikimo su savo šalininkais sėdo į traukinį ir, stovėdamas ant vagono laiptelio, pametė batą. Traukinys jau judėjo. Batas pamestas. Neilgai mąstęs, Gandis nuspyrė batą ir nuo kitos kojos… Kai nustebęs bendrakeleivis paklausė, kam taip padaręs, Gandis atsakė: „Vieno bato man jau tikrai nebereikės. O tas, kas ras abu batus, apsidžiaugs“.

Tai pavyzdys, kaip santykis, požiūris netektį paverčia radiniu.

Ir antra istorija, mano akimis, taip pat kupina viską keičiančios gelmės… Ją renkuosi tikriausiai todėl, kad savo knygoje mažai dėmesio skyriau moteriškumo, vyriškumo, šeimos, grožio esmei.

Kartą Winstono Churchillio paklausė, kuo jis norėtų būti, jeigu nebūtų Churchillis?

— Antruoju ponios Churchill vyru, — atsakė jis…

Didingas ne tik transformacijos, bet ir stabilumo, asmenybės pastovumo paveikslas… Žmogus gali atsitraukti nuo savęs ir likti savimi. Rasti savitumo pagrindą ne tik savyje, bet labiau išorėje, kitoje asmenybėje, kitoje „lytyje“, „kitame vyre“… Bet tos pačios moters.

Žmogus gali atsitraukti nuo savęs ir likti savimi.

Ir iš pagarbos tokiam vyrui, nors jo šiek tiek ir nemėgstu, trečia istorija apie santykį.

Winstonas Churchillis sakydavo, kad mėgsta mokytis, bet nemėgsta, kai jį moko…

Knygos, kurias naudoju praktikoje

Vardiju jas ne abėcėlės tvarka, o pagal tai, kokį poveikį jos turėjo mano kaip psichoterapeuto darbui:

1. Отцы-пустынники смеются.

2. Св. Николай Сербский. Мысли о добре и зле.

3. Энтони де Мелло. Молитва Лягушки (ir kitas knygas).

4. Джеймс Юмс. Остроумие и мудрость Уинстона Черчилля.

5. Игорь Скрыпюк. 111 баек для тренеров.

6. Исцеление души. Кн. 1–4.

7. Ник Оуэн. Магические метафоры.

MANO — PSICHIATRO IR PSICHO­TERAPEUTO — CREDO

•  Dvasingi žmonės sielos ligomis neserga.

•  Sielos žmonės serga tik už kitus.

•  Imunitetas psichiatrijoje — bendra kančia ir bendri išgyvenimai.

•  Gyvenant drąsiai ir iš visų jėgų, galima išgyventi bet kokią
    psichinę ligą (gyvenant intensyviai, gyvenant su amžinybe).

•  Psichinė liga — tai ne silpnaprotystė, ne beprotybė, o silpna­dvasiš­kumas, besieliškumas, bedvasiškumas. Ne iš-­protėjimas, o nu-
    dvasėjimas. Tai dvasios, sielos, sąmonės, atminties užtemimas.

•  Psichoterapija — sudvasinimas, atgaivinimas, apvalymas nuo nereikalingų apnašų, ligonio ir gydytojo bendradarbiavimas, ­bendrystė, bendrija, bendrabūvis, psichoterapeuto pastangos atkurti ryšius tarp į atskirybes suskilusios ir vieningos, vientisos
    asmenybės, paveikslo ir tapatybės liudijimas.

•  Tikrasis psichoterapeutas — tai tas gydytojas, su kuriuo ligoniui
    sirgti sunku, tačiau gera, naudinga.

•  Dievas ne itin mėgsta daugelį psichiatrijos vaistų ir metodų;
    bent ne tiek, kad pats juos gamintų.

•  Dievas gali viską, tačiau nori, kad jo Vaikai viską darytų patys, savarankiškai, drauge, bendrai, laiku. Tuomet jis visuomet greta,
    visuomet dalyvauja…

Psichoterapijos esmė

Tai ne tik sielos psichoterapija. Kad galėtume tai daryti, mes per daug menkai pažįstame žmogaus sielą apskritai ir niekada neturime pakankamai „darbo“ laiko, kad pažintume konkretaus žmogaus sielą.

Tai ne tik gydymas siela. Kad galėtų tai daryti, daugumai psichiatrų, psichoterapeutų stinga savos sielos, juk jos reikia daugybei pacientų, juk ją reikia ne vien „dalyti“, bet ir „dalytis“, tad taip dažnai atsisakome sielos įvairių „psicho-“ — psichofarmakologijos, psichoterapinių technikų ir t. t. — naudai…

Psichoterapija greičiau jau yra siekis atgaivinti kuo daugiau sielos psichosomatiškai ir somatopsichiškai sergančiame kūne ir kuo labiau sudvasinti sergančią sielą.

Aiškinant teologiškai, psichoterapija — tai kuo didesnė pagalba, parama, kad žmogus grįžtų prie savojo maksimaliai įmanomo žmogiškumo, prie kuo pilnesnio paveikslo ir tapatybės, pagal kurią buvo sumanytas ir sutvertas; kad ligonis grįžtų prie tikrųjų, pradinių santykių su savimi, pasauliu, Dievu, kurie buvo būdingi pirmiesiems žmonėms — vaiko, sūnaus, pasitikėjimo kupinų santykių.

Psichoterapijos kelias

Suvokiu, kad psichoterapijoje, kaip ir visur kitur, kelių yra labai daug. Tačiau patys svarbiausieji psichoterapijos keliai visų pirma prasideda:

•  Grąžinant paciento ir terapeuto žodžiams jų pirmykštę ­dieviškąją esmę. Tai nereiškia, kad dauguma gali tapti tokie,
    bet svarbu nors keli, pagrindiniai;

•  Grąžinant ligonio ir gydytojo mintims, sakiniams jų pirmykštį
    vaizdumą ir tapatumą.

Sunku ištverti nepriminus, kad pradinius žodžius žmonės gavo iš Dievo Tėvo, o klusnesnes, laisvas mintis, sakinius — iš Dievo Sūnaus. Kristus kalbėjo nedaug, tačiau visi Jo žodžiai lėmė amžinas pa­sek­mes, istoriją. Įvykiams psichoterapija grąžina jų „istorinę“ dievišką dinamiką.

Pavyzdys — tai paveikslas, kai mūsų su ligoniu psichoterapijoje — sielos gydyme iškyla, įgauna pavidalą svarbiausioji esmė, mūsų kelias ir bendri žingsniai tuo keliu.

„Mokau“ ligonį, kartu su juo suvokdamas, jausdamas, užjausdamas, išgyvendamas poreikius, prisimindamas, suprasdamas, priimdamas, kartu veikdamas…

„Gyventi dėka…“ Dėkojant, jaučiant dėkingumą, palaimingą pareigą žodžiui, kalbai, kuri gauta iš protėvių, iš giminės; dėkojant, jaučiant dėkingumą ir reiškiant savąją padėką tėvams, kurie padėjo suvokti šio žodžio esmingąją gelmę… Vaikų dėka dar giliau prasiskverbiame į to žodžio esmę, kai juos mokome jo, mokome dėkingumo ir mokomės vaikų betarpiško dėkingumo… Jų dėka… Dėka savo sunkumų… Dėkojant gyvenimui, Dievui už sunkumus… Jaučiant palaimą… Ir patiriant gailestingumą… Gaunant gyvenimą ne nuo gimimo iki mirties, o gyvenimą nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo, ir be daugybės smulkių žeminančių baimių, baugulių, būgštavimų, nes „dėka…“

PRIEDAS

Dorybės

Toliau pateiksiu pačių perspektyviausių, dažniausiai psichoterapijoje „vartojamų“ dorybių sąrašą.

Žinoma, pradedant su kolegomis (ir pacientais) kalbą apie dorybes, kyla didelė pagunda pradėti nuo teologijos ir ten pasilikti apmąstant šventųjų tėvų tikėjimo, sakmių lobius. Ar bent jau pasinerti į švento filosofo empiriko, didžiojo šventuolio šv. Izaoko iš Sirijos filosofiją. Be abejo, tai nukreiptų mus į šalį nuo gydymo praktikos prie žmogaus ir Dievo pažinimo, neturinčio pabaigos. Pavyzdžiui, šventasis Izaokas sako, kad kiekviena dorybė — kitos dorybės motina… Viena gimsta iš kitos… Dorybės įsisavinamos viena po kitos, natūraliai: viena įsisavina kitą, viena priklauso nuo kitos…

Dorybės dėstosi ne tik ontogenetine, bet ir chronologine eile. Pirmoji — Tikėjimas. Toliau Malda. Meilė. Nuolanki išmintis. (Sveikas protas.) Laisvė ir Malonė (žmogus reiškia valią, o Dievas — malonę). Švarios mintys. Pažinimas. Kontempliacija.

Tvarka, nuoseklumas — puikus, esminis bruožas, bet iš esmės duok, Dieve, mums turėti galimybę konkrečiai sustiprinti pacientui ir sau bent vieną dorybę, atitinkančią sutrikimą, ligą. Pasirinkti bus lengviau, jei pagal abėcėlę išvardysiu pačias „darbingiausias“, labiausiai gydančias, „svarbiausias“, daugumai mūsų pacientų priimtiniausias dorybes. „Kaip vaistinėje“. Nors, aišku, jų paveikumas ir suvokiamumas nepriklauso nuo tarpusavio išsidėstymo. Paveikumą, suvokiamumą labiau lemia ligonio būsena, lygis, kuriuo materialusis pradas viršija dvasinį, tos viršenybės pobūdis, vienų ar kitų procesų pakenkimo pobūdis, vienų ar kitų dorybių patirtis — iš jų gali gimti tos dorybės, kurios bus ypač reikalingos esamiems sutrikimams, būsenoms…

Taigi kas yra dorybė? Galima rasti daug puikių apibrėžimų. Daug todėl, kad dorybės labai įvairios, tačiau ir todėl, kad jos dvasiškos, vadinasi, „fiziškai“ jų nejuntame, negalime pažinti… Nors sieloje jos palieka ramybės, aiškumo, laisvės, džiaugsmo, šilumos pojūtį. Vienas iš labiausiai paplitusių dorybės apibrėžimų yra nuodėmės, aistros priešingybė. Pirmosios mirtinos nuodėmės — puikybės — priešingybė yra nuolankumas.

Kitas dorybės apibūdinimas — tai vaistas, ilgainiui pašalinantis skausmą, ligą, iškraipymus iš sielos „organų“ (pojūčių, jausmų, potraukių, atminties, mąstymo, valios…), iš sielos kaip visumos.

Tačiau tokie apibūdinimai teikia nepakankamą pagrindą darbui, nepakankamai skatina konkretų pacientą imtis konkretaus veiksmo, peržengti „ribas“, išeiti už „apibrėžtumo“.

Pamėginsime rasti tokį įvaizdį, pasiremdami gaivinančiu ir sudvasinančiu žodžiu. Dorybė. Geri darbai. Geradarys. Gėrio darymas. Gėrio kūrimas. Palaimą, gėrį teikianti kūryba. Kurdami gėrį, darydami gera, padedame ne tiek tam, kuriam „darome“ gera, kiek pirmiausia sau patiems.

Darbas. Net pats menkiausias darbas jungia į visumą mūsų pojūčius, jausmus, norus, atmintį, mąstymą, valią. Ypač geras darbas… Jie tarnauja darbui, užuot pajungę žmogų sau. Geras darbas gaivina, įkvepia sielą, žadina dvasią, jos kūrybą. Atliekant gerą darbą dalyvauja ir kūnas, ir siela, ir Dievo paveikslas žmoguje, o mūsų viduje atsiveria Dievo karalystė. Pavyzdžiui, fizinė rega pakyla iki sielos praregėjimo ir dvasinės kontempliacijos. Žmogus tada pajėgia suvokti save kaip savo geriausiųjų galimybių įsikūnijimą, aprėpti savo sielos dieviškąją prigimtį. Pasak Izaoko Siriečio, „kas nusipelno regėti patį save, yra geresnis nei nusipelniusieji regėti angelus“. Ir įžvelgia Dievo mintį savyje ir kituose. Ir patiria žmogui skirtą Dievo rūpestį.

Net pats menkiausias darbas jungia į visumą mūsų pojūčius, jausmus, norus, atmintį, mąstymą, valią. Ypač geras darbas…

Arkivyskupas Joanas iš San Francisko kalba taip: mirtingas kūnas ir nemirtinga siela; mirtingos, praeinančios pagalbos priemonės: duona, drabužiai, stogas virš galvos, pinigai… Ir nemirtingas gėris to žmogaus, kuris šitai aukoja… Palyginti nemirtingas atmintyje ir neišmatuojamai nemirtingas sieloje… Iš esmės nemirtingas…

Ir vėl norėčiau pasidalyti asmeniniu patyrimu. Žinoma, labai paprastu. Pamenu, lietingą rudenišką dieną pašėriau gatvėje šlubą valkataujantį katiną… Specialiai užėjau į parduotuvę ir nupirkau jam dešrelę… Amžiams išliko ir katinas, ir ruduo, ir parduotuvė, ir aš — nesuabejojęs, kad katinas manęs lauks, kol išeisiu iš parduotuvės. Valkataujantis šuo Vitebske… Atidaviau jam turėtą atsargai kietai virtą kiaušinį. Ir tikriausiai niekada nepamiršiu to šuns, geležinkelio stoties aikštės Vitebske, paties Vitebsko… Kaip šuo gūžėsi tarpuvartėje… O paskui vis žiūrėjo į akis… Regis, paprasta. Anaiptol… Skauda sielą, kad nepadariau daugiau… Tai geras darbas, bet toli gražu ne dorybė…

Tapti dorybingam — kaip mokytis rašto, tapti raštingam, tapti raštininku, rašto žinovu, rašytoju… Tapti turtingam gėriu. Tapti dėkingam už gėrį. Pajusti, kad duodi ne tik nuo savęs, bet ir nuo Dievo. Kad duodi tai, ką anksčiau tau davė Dievas… „Ką jiems darai, Dievui darai“. Kad darydamas gerus darbus žmogus valdo darbą. Darant piktus darbus dažnai darbas valdo žmogų. Tačiau ir šitai nėra taip sudėtinga. Neatsitiktinai aplink mus plyti sunkumų jūra. Greta mūsų visada yra žmonių, kuriems sunku. Aplink juos — tie, kam neretai dar sunkiau… Sunkumų audeklas.

Nors pasaulis moko mus šypsotis ir sakyti — viskas gerai. Savo pacientus mokau ne tik prisipažinti, kad jiems sunku, bet ir prašyti pagalbos… Padėdami jums, žmonės padeda sau. Daryti gera kitiems lengviau, negu sau. „Geriausias būdas pataisyti nuotaiką sau — pataisyti nuotaiką kitam“. Tačiau kaip tik prašyti pagalbos, o ne pageidauti, kad padarytų už jus. „Prašyti ne šimto litų, o vieno, kurio trūksta iki šimto“. Paskutinės pastangos, kaip toje pasakoje, kur senelis ropę rovė… Trūksta tik pelytės… Ir tai — jau gero darbo pradžia, gerų darbų, jų audeklo pradžia…

Nėra taip sunku, jeigu prašome ne sau. Ne tik sau. Jei prašome nedaug. Jei pradedame nuo „mažo gėrio“, nuo mažų gerų darbų. Nuo būtiniausių. Konkrečių. Ir dorybės būna tokios konkrečios.

Toliau pateikiu dorybių sąrašą abėcėlės tvarka su minimaliais komentarais. Norėčiau, kad skaitytojai atkreiptų dėmesį, kaip skiriasi ta pati esmė, aukščiau pateikta žodžio pavidalu, ir dabar, pateikta kaip dorybė. Pavyzdžiui, žinojimas, meilė, malda, vyriškumas…

Apibrėžtumas. Poreikis turėti jausmų, galimybių, planų ribas.

Atgaila. Gebėjimas, poreikis pripažinti savo silpnumą, netobulumą, savas nuodėmes, atsisakyti jų ir joms priešintis.

Atjauta. Poreikis dalytis su žmogumi triūsą, sunkumus, vargus.

Beaistriškumas — ramybė, taikūs, be aistros pojūčiai, jausmai, norai, atmintis, mąstymas…, gyvenimas. Gebėdamas iš pat pradžių riboti aistras, žmogus galės pasiekti tokią būseną, kai sieloje ir pasaulyje viskas jam tarnauja ir niekas nelaiko pavergęs.

Dėkingumas. Gebėjimas suvokti ir pripažinti, kad nesi pagrindinis gėrio šaltinis net ir savyje, ir deramai gerbti savo geradarius… Teo­logijoje tai laikoma viena iš universaliausių priemonių atsikratyti didžiumos nuodėmių: puikybės, tinginystės, godumo, nusivylimo… Gydymo praktikoje taip pat naudojama plačiai įvairiu mastu ir įvairioms būsenoms, santykiams… Dėkingas žvilgsnis, balsas, prisilietimas, specifinis dėkingumo žodis, išsaugantis vertę tam tikrą laiką ar amžinai, pažadas, mokestis pinigais, užmokestis, atlygis, skolos pripažinimas (lieku skolingas), pagalba, pasidalijimas sunkiais jausmais… Ir šitaip daug kartų per visą užsiėmimą, visą dieną. Ir dalimis, o ne susumuojant, „iš viso“.

Dorybingumas. Poreikis remtis vientisa išmintimi, be proto ir sielos prieštaravimų, be prieštaravimų tarp sielos ir pasaulio, tarp proto ir tikėjimo.

Dosnumas. Poreikis atiduoti daugiau, padaryti daugiau, negu tavęs prašo.

Drąsa. Gali būti pavyzdys dorybių visumos — apima pasiaukojimą, nesavanaudiškumą, meilę žmogui, sąžiningumą, nuolankumą, laisvės meilę (meilę, pagarbą savai ir svetimai laisvei)… Kokia priešingybė drąsos regimybei — įžūlumui, puikavimuisi…

Dvasios skurdas. Poreikis ir gebėjimas laikyti visa, kas sava (gebėjimus, pasiekimus, sveikatą, turtą…), dovanomis, kurias Dievas suteikė laikinai naudotis ir už kurias reikės atsiskaityti.

Gailestis. Gebėjimas ir poreikis dalytis kančia, sielvartu.

Garbingumas. Poreikis saugoti savo garbę, šeimos garbę, būti garbingam žmogui, išlaikyti savąjį pavidalą ir tapatybę.

Išmintis. Gebėjimas mąstyti be aistrų, kantriai, vaizdžiai, su tikėjimu, meile, siela, įkvėpimu. Tai mąstymas, nepasiduodantis, nevergaujantis ryškiems pojūčiams, įspūdžiams, emocijoms, potraukiams… Sunku įsivaizduoti išminčių, apimtą be galo vertingų idėjų, remiantį kokią nors ideologiją, „partietį“. Teologą lengva įsivaizduoti išminčium.

Įkvėpimas. Gebėjimas, poreikis daugelį dalykų daryti iš širdies, su siela. Ir tada tai, kas sunku, tampa arba lengva, arba malonu.

Malda kaip dorybė — tikėjimo kalba. Daugumai nesuvokiama, „svetima“ kalba.

Malda. Įprasta į maldą žvelgti kaip į Dievui skirtą prašymą. Geriau, jeigu žiūrime kaip į pokalbį su Dievu. Malda kaip dorybė — tikėjimo kalba. Daugumai nesuvokiama, „svetima“ kalba. Tačiau jeigu supranti šią kalbą, įgyji visas kitas dorybes. Malda atrenka svarbiausius, gilius, iš sielos, dvasios kylančius žodžius. Atsisako atsitiktinių, tuščių žodžių, netikro „tariamo“, egoistiško žinojimo.

Malda veda į „švento nežinojimo“ sritį, kuri aukštesnė už įprastą žinojimą. Kasdienės žinios žmogų neretai dirgina, slegia, „varo iš proto“. Su šventuoju nežinojimu žmogus nežino ir yra ramus. Jis per maldą regi, jaučia, per maldą mąsto, gyvena…

Mąslumas, kontempliacija. Poreikis ir gebėjimas žvelgti į gyvenimą, save, pasaulį „iš amžinybės“, o ne tik iš laiko taško; iš savos dieviškosios tapatybės. Tai vienoks ar kitoks atitrūkimas nuo konkretybės, nuo „tikslios“, „taško“ būties — konkrečių pojūčių, jausmų, instinktų, atminties, mąstymo; tuomet „rega“ virsta apmąstymu. Apmąstoma mumyse slypinti Dievo karalystė. Apmąstoma tai, kas glūdi po paviršiumi. Kaip vandens paviršius fiziškai atspindi šviesą, laužia jos spindulius, kuria atšvaitus ir šešėlius… Apmąstant net protas tampa visybiškesnis ir vietos, ir laiko prasme, aprėpdamas ir laiko dinamiką: kaip esama kilo iš to, kas buvo, ir kaip pereina į tai, kas bus… Atsiranda vienoks ar kitoks įžvalgumo ir pranašiškumo lygis… Pasaulis regimas su jo pirmapradžiu švarumu ir grožiu, ir esme… Besidžiaugiant su visais ir už visus… Tačiau taikiai ir nuolankiai kenčiant drauge… Tai tokia kančia, kurios mąstantysis nekeis į džiaugsmus…

Meilė. Kaip dorybė tai toli gražu ne jausmas, ne potraukis. Tai galimas vienybės lygis su dieviškuoju pradu, su Dievu savyje, kitame žmoguje. „Dievas yra meilė“. Dievas neturi ribų, todėl meilė beribė. Todėl ji vienija, gydo žmogų ir iš vidaus, ir iš išorės, jungia su pasauliu, sutaiko su juo. Turbūt konkrečiausiai daugumai žmonių tai matoma mylint vaikus: juo labiau myli vieną vaiką, juo labiau myli ir kitus vaikus, ir jų motiną, tėvą… O per Dievą myli visus. Numato, nujaučia ir savo, ir kitų, ir pasaulio harmoniją. Todėl galima mylėti ir priešus… Mylėdamas žmogus neretai tarsi atrodo menkesnis, bet iš tiesų yra išaukštinamas, iš tiesų melsdamas išaukština ir save, ir kitus… Ir tai vienas iš meilės veikimo, meilės kupino veiksmo, meilės įsikūnijimo kelių…

Nuolankumas. Poreikis žvelgti į gyvenimą taikiai, gyventi su taika sieloje, be priešiškumo sau, kitiems… Tačiau ne jų nuodėmių, ne blogio juose atžvilgiu. Jaučiant gailestį priešams, bet nesigailint blogio.

Nuosaikumas. Saiko, saikingumo poreikis, nors siela ir dvasia neturi ribų.

Orumas. Gebėjimas vertinti save ne pagal dalis, ne pagal atskiras savybes (daugelio jų atžvilgiu žmogus negali nebūti silpnas, nepajėgus — „mano jėga iš negalios kyla“), bet pagal visumą, pagal paveikslą ir tapatybę („Dievas nebūna papūga“).

Pagarbumas. Poreikis pripažinti kiekvienos asmenybės reikšmingumą, vertę, jos nepakartojamumą, jos nepakartojamą dievišką pavidalą ir tapatybę.

Paprastumas. Poreikis, gebėjimas gyventi dėl svarbiausių, esminių dalykų, be pertekliaus, be įmantrybių.

Rimtumas. Poreikis giliai žvelgti į gyvenimą.

Romumas. Savo poreikių sutramdymas, savų laimėjimų palyginimas su galimybėmis, jeigu to būtume pasiekę su Dievo pagalba.

Rūpestingumas. Triūsas dėl kitų.

Savikritiškumas. Poreikis nesėkmių priežasčių ieškoti savyje, o ne išorėje.

Susilaikymas. Gebėjimas, poreikis apriboti savo norus, ypač atsitiktinius, paviršutiniškus, tuščius, siaurai asmeniškus, materialius.

Teisingumas.

Tikėjimas. Kaip dorybė, kaip darbas tikėjimas nėra gyvenimo dalis, kažkas laikina; tai kaip tik vienovė, vientisumas, pastovumas, amžinybė… Tai konkretus vientisumas, vienovė, pastovumas… Konkretus tikėjimas: nuo pasitikėjimo savimi (ne tik savo atmintimi, protu, valia, tegu ir nepakankama) iki tikėjimo Dievu (jo planais mano paties, mano artimųjų, mano tautos atžvilgiu…). Šis tikėjimas ne tik konkretus, jis veiklus: padeda man kaip visumai, manajam „Aš“ atsispirti savo sielos „ne-Aš“ dalims: pojūčiams, jausmams, norams, kurie arčiau mano vidinio ir išorinio pasaulio materialiosios pusės. Atsispirti dėl mano sielos (neretai ir dėl kūno) kaip visumos, atsispirti laikinumui dėl pastovumo, amžinumo, dvasingumo.

tikėdamas žmogus surenka save į visumą, suvienija save, susijungia su kitais, o paskui ir su Dievu.

Tikėdamas žmogus surenka save į visumą, suvienija save, susijungia su kitais, o paskui ir su Dievu. Galima teigti, kad tikėjimas — tai nuolatinis veržimasis į Dievą. Judėjimas. Tikėjimo žygdarbis. Ir vėl konkretumas visur. Veržimasis prie to, kas svarbiausia, ne tik „bendrai“, bet ir atskirais sielos procesais.

Pasak Izaoko Siriečio, tikėjimas yra proto šviesa, išsklaidanti aistrų tamsą, ir jėga, iš sielos išvaranti negalią. Kaip teigia tėvas Justinas, tikėjimas apima ne tik savo pradžią ir esmę, bet ir visų dieviškųjų, viena iš kitos kylančių žmogaus dorybių pradžias ir esmes…

Tvirtumas. Atsparumas, ištikus išmėginimams. Patikimumas.

Uolumas. Poreikis tarnauti iš visos širdies.

Užuojauta.

Viltis. Poreikis, gebėjimas, pasirengimas jausti dvasinę paramą, Dievo gailestingumą.

Vyriškumas. Poreikis ginti silpnus siela ir kūnu. Atsakingumas. Sunkiausių darbų atlikimas.

Žinojimas. Žinojimas kaip dorybė — tai išmintingas, nuolankus žinojimas, o ne pasipūtęs, kategoriškas. Žinojimas, suvokiantis ne tik gyvenimo dėsnius, bet ir jo laisvę, paslaptis. Tai ne atmintimi grįstas, „kompiuterinis“ žinojimas, kurio dabar tiek daug aplinkui, ne „anketinis“ žinojimas, bet sielos žinojimas, sielos vaisius. Kartais jį vadina nuolankiu protu, nuolankia išmintimi ar sveiku protu. Arba mąstymu per tikėjimą. Toks žinojimas gali būti tikėjimo laiptelis, nuo kurio žmogus kyla į tikėjimo aukštumas; ją pasiekus, nebereikia įprasto žinojimo… Jis „sužino“ teisybę, tiesą, nepritrūkdamas papildomų duomenų, įrodymų. Tai tobulesnis, dorybingas žinojimas. Palyginkime su vadinamuoju „nuogu žinojimu“, „kūnišku žinojimu“, kuris gaunamas tik per pojūčius, gatavas žinias iš knyginės ar savos atminties, o ne per patirtį, išgyvenimą, įsitikinimą, pasitikėjimą.

Nors dorybės labai įvairios, „taikyti“ jas gali būti labai paprasta. Tai tarsi „pratimai“ tos dorybės, kurios žmogus turi daugiausiai, ir ši dorybė duos pradžią ištisai grandinei kitų dorybių, tarp jų ir tai, kuri būtiniausia šiam žmogui išgyti. Pradėti galima nuo pačių universaliausių: romumo, dėkingumo, maldos…

Dorybių pratimų sistemą galima perimti ir iš teologų. Pavyzdžiui, iš arkivyskupo Joano iš San Francisko:

•  Nedelsiant išpažinti nors kiek pastebimą blogį.

•  Atleisti žmogui (bet ne jo blogį).

•  Atmesti blogį, išpirkti jį.

•  Atsiliepti į prašymą.

•  Pratintis matyti, ko ir kam aplinkui reikia.

•  Padėti tam, kuriam reikia pagalbos, bet nedaryti už prašantįjį.

•  Blogiui priešinti gėrį. Pavyzdžiui: „Esu kaltas. Jau penkias minutes ant jūsų pykstu. Kuo galėčiau išpirkti šias penkias minutes?
Kuo galėčiau pasitarnauti penkias, o galbūt dešimt minučių?
    Penkiomis minutėmis teisybės?“

•  Jausti dėkingumą Dievui už viską.

•  Ieškoti gėrio vienas kitam, vienas kitame.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS, PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte