Pradėsiu nuo to, kad nesuprantu, kodėl Disnėjaus kompanija filmą “Laisvės garsas” (Sound of Freedom) padėjo ant lentynos. Iš tiesų, nesuprantu. Filme nei tiesiogiai, nei užuominomis nėra pasakoma, kad Holivude egzistuoja pedofilijos tinklas ar kad įtakingi prodiuseriai išnaudoja vaikus. Jame, įvedant į kontekstą, yra viso labo pasakoma, kad prekyba vaikais yra didelė problema (kas yra tiesa). Ir kad JAV yra viena iš didžiausių prekybos žmonėmis (ir vaikais) vartotojų (kas taip pat tiesa).
Nesunkiai galima rasti tai patvirtinančių mokslinių publikacijų. Pvz. šioje 2013 m. publikacijoje, pateikiami JAV federalinių agentūrų duomenys, kad kasmet 800 tūkstančių žmonių parenka į prekybos žmonėmis tinklą, iš jų nuo 14,5 iki 17,5 tūkstančių atgabenama į JAV. Iš jų vaikai sudaro 50 proc. Daugiausia prekybos žmonėmis aukų (46 proc.) naudojami prostitucijai, priverstiniam darbui namuose (23 proc.). Neatsitiktinai tarp prekybos žmonėmis aukų dominuoja moterys.
Visai neseniai Holivudą krėtė #MeeToo skandalas. Aišku, kai kuriais atvejais buvo bandoma šia banga nesąžiningai pasinaudoti (Kevino Spacey byla), tačiau daugumoje atvejų kaltinimai buvo pagrįsti. Prodiuserio Harvey’io Weinsteino atvejis tik iliustravo būdą, kaip yra piktnaudžiaujama padėtimi ir turima galia. Aktorių atranka ant sofos (“Casting on the couch”) praktikuota dar nuo klasikinio Holivudo laikų.
Atrodytų, kad Holivudas turėtų siekti išsivaduoti nuo šio “palikimo”. Bet užuot tai daręs, jis, atrodo, tai paprasčiausiai… užmiršo. Kritikos taikinyje JAV valdžia ir jos politika, bet tik ne jis pats. Su filmu “Laisvės garsas” Holivudas galėjo parodyti, kad jam rūpi pokyčiai, tačiau šio filmo ignoravimas bei užsakomosios neigiamos publikacijos, man tik patvirtina, kad jam labiau patinka ir toliau puoselėti savąjį “svajonių fabriko” mitą. Kartais snobiškai pakritikuojant iki tam tikros ribos, bet galiausiai – vis tiek jį švenčiant.
Neigiamo nusistatymo negalima paaiškinti tuo, kad filmą kūrė krikščioniški marginalai, ar tuo kad jo reklaminė kampanija susipynė su jo fanų propaguojamomis sąmokslo teorijomis. Sąmokslo teorijos, kurias platina kai kurie filmo fanai, yra viso labo pretekstas cancelinti filmą, nes kaip toks, nei savo turiniu, nei žinia, jų nepatvirtina.
Prie filmo buvo kabinėjamasi dėl krikščioniškos jo žinios, cituojama frazė “Dievo vaikai neparduodami”. Pažiūrėjęs filmą sakau, kad tai elementarus blusinėjimasis, o filmas nei iš tolo nepanašus į evangelinių krikščionių kuriamus didaktinius filmus (“Dievas ne miręs” ir pan.), kurie dažnai sąmoningai (bei dažnai nevykusiai) yra konstruojami taip, kad įtikintų skeptiką ir atverstų netikintį. Šiame filme krikščionybė yra veikėjų veiksmus motyvuojanti jėga, kam pagrįsti ir yra skirtos šios citatos.
Bet filme nerasite jokio nereikalingo veikėjų asmeninės religinės praktikos reprezentavimo (kuo piktnaudžiauja evangelikalai). Jei kam sunku patikėti, kad žmones geriems darbams gali įkvėpti Dievas (ar praktikuojama religija), pakanka pasižiūrėti į visą eilę vyrų ir moterų istorijoje, kurios veikti įkvėpė Evangelijos dvasia. Todėl toks blusinėjimasis mano nuomone žymi ne ką kitą, bet laicistinę aversiją (pasibjaurėjimą) kitokiu, nei sekuliarus gyvenimo būdui ir kitokiai, nei psichologinei, motyvacijai (teisybės dėlei reikia pasakyti, kad filme yra vystoma ir psichologinės motyvacijos linija, kurios kritikai kažkodėl nepastebi).
Ir čia reikia pastebėti, kad būtent amerikiečiams yra būdingas praktinis požiūris į tikėjimą. Kiek tai nulemia nacijos specifika, kiek protestantiška etika, kiek specifinis Šventosios Dvasios veikimas, negaliu spręsti. Tačiau akivaizdu, kad perfrazuojant Leonidą Donskį, amerikiečiams krikščionims būdingas realybės principo dominavimas vaizduotės principo atžvilgiu. Kitaip tariant, užuot kalbėję apie krikščionybę (kaip būdinga lietuviams), jie ją įgyvendina.
Jei norite pavyzdžių, prašom. Kas iš jūsų vasaros atostogas praleidžia ne piligriminėje kelionėje, bet padėdami atstatyti žemės drebėjimo sugriautos mokyklą Kosta Rikoje ir dar už savo pinigus (tikras, man asmeniškai žinomas faktas)? Visai neseniai iš mano kaime esančių vaikų namų į JAV iškeliavo neįgalus kūdikis, kurį įsivaikino amerikiečių šeima, kuri, kaip sužinojau, yra krikščionys.
Taigi, filmo siužetas pasakojantis apie FTB agentą, metantį savo darbą, kad išgelbėtų į sekso vergiją parduotą mergaitę, yra ne stebuklinė pasaka su Van Damo stiliaus herojumi (kaip man pakomentavo viena feisbuko lankytoja), bet tikra istorija, Ji galbūt įspūdinga savo forma, tačiau savo turiniu yra vienas iš tų įprastų žmogiškų krikščioniško veikimo perlų, kurių galime aptikti ir savo aplinkoje. Šiuo aspektu, filmą galima apibūdinti kaip kalbantį apie realią viltį. Krikščioniška viltis būtų tuščias pažadas, jei nebūtų Dievo įkvėptų ir ją pasiryžusių įgyvendinti žmonių.
Toks yra filmo herojus – FTB agentas Timotis Balardas (akt. Jimas Caviezelis) ir jo porininkas, buvęs nusikalstamo kartelio narys Vampiro (akt. Billas Campas). Pastarasis pirmojo klausia: ką jautei, kai išlaisvinai tą vaiką? Viltį, – atsako Timotis. Ir čia – filmo raktas. Krikščionis pažįsta realią viltį. Viltį, kuri tapo kūnu. Kristus yra įsikūnijusi viltis, kuri nepasiliko su Tėvu, kad teistų nusidėjėlius, bet tapo žmogumi, kad iš nuodėmės purvo išvaduotų žmoniją.
Filmo pradžioje yra sugaunamas pedofilas. Po operacijos kolega sako pagrindiniam veikėjui: kiek pedofilų tu sugavai? Du šimtus aštuoniasdešimt aštuonis. O kiek vaikų tu išgelbėjai? Nė vieno? Šie žodžiai, kaip ir aukos kančia (agentas stenografuoja bylai vizualinę medžiagą, kurioje išnaudojamas vaikas) tampa impulsu Timočiui rizikuoti gyvybe, kad išgelbėtų vaiką. Kinematografine prasme Timotis Balardas yra kristinė figūra (christ figure – personažas, kuris savo asmens savybėmis, istorija ar veiksmais panašėja į Kristų), ryškiausiai atsiskleidžianti savo determinacijoje išgelbėti iš blogio gniaužtų atrodo, jau pražuvusią mergaitę. Esminė (ir ryškiausia) Kristaus naratyvo dalis – jo išgelbstinti misija.
O dabar apie filmą iš kinematografinės pusės. Filmas labai ekonomiškas ir subalansuotas. Nėra nereikalingų kadrų. Tai gero montažo rezultatas. Operatoriaus darbas, nors neįspūdingas, bet techniškai tvarkingas. Vaizdą kompensuoja pasirinktos fomavimo lokacijos ir Lotynų Amerikai būdingas koloritas (spalvų paletė). Kamera (visiškai teisingai) fokusuota į pagrindinį herojų ir jo išgyvenimus. Dar ir todėl, kad Jimas Caviezelis tiesiog spindi.
Gerai atlikta antro plano aktorių atranka, ypač vaikų tipažai. Galbūt kai kuriais momentais filmo tempas sulėtėja, bet neužstringa. Žanro prasme, veiksmo filmui priskirtinas tik su išlyga. Greičiau – drama su police procedūral būdingais elementais. Na, ir ko beveik niekas nepastebėjo – išties įspūdingas, gražus ir kino medžiagai “limpantis” garso takelis. Žodžiu, žiūroviškas filmas, kurį malonu žiūrėti akiai, bet sunku (dėl turinio) – širdžiai.
Kaip jau minėjau, režisierius pasirinko retušuoti smurto (įskaitant ir seksualinį) vaizdus. Tai konstatuojama, apie tai užsimenama, bet nerodoma (pvz. mergaitės išprievartavimo scena užkertama užtraukiamomis užuolaidomis). Todėl realybės mėgėjams (ar pripratusiems prie ekstremalių scenų) gali nepalikti įspūdžio. Tačiau akivaizdus to tikslas – filmo prieinamumas nepilnamečių auditorijai (cenzas N-13, bet atsižvelgiant į brandą gali žiūrėti ir 12). Siekdamas realistiškumo, kinematografas pernelyg yra linkęs nuklysti į smalsumo tenkinimo, o kartais ir pasimėgavimo teritoriją. Man nustatytos etinės ribos tiko. Jokios papildomos vertės prievartaujamo vaiko vaizdai nebūtų pridėję. Iš kitos pusės – juos būtų tekę suvaidinti, o tai reiškia – eksploatuoti jauną aktorių dėl filmo tikslo. Kad to atsisakyta, pagal filmo dvasią, o filme pateikti prievartos atspindžiai gerai matomi veikėjų veiduose ir kūnuose.
Nesuklydau, kad filmas gali būti žiūrimas ir rodomas prevenciniais tikslais. Filmo pradžia (atskleisiu siužetą) prasideda vaikų atrankos į fotomodelius scena. Kaip paaiškėja vėliau, tai buvo priemonė išvilioti vaikus iš tėvų ir parduoti į vergiją. Ji klasikinė. Ir Lietuvoje ne viena mergaitė, prisižiūrėjusi TV vaizdų, jau nuo ankstyvo amžiaus svajoja apie foto modelio karjerą. Suvokimas, kad pasinaudojant grožiu, populiarumu ar šlove gali būti bandoma įvilioti į seksualinę vergiją, yra būtinas. Juo labiau, kad ir Lietuvoje yra ne vienas tokio pasinaudojimo žmogumi atvejis. Tad mokytojai, jei turite tėvų sutikimą, veskite savo mokinius į šį filmą. Tikrai kur kas geriau, negu “Poetas”.
Filmas pradedamas ir baigiamas tuo pačiu, mergaitės mušančios būgną, kadru. Atrodo, po vaikų išlaisvinimo, viskas grįžo į savo vietas. Visgi, ne visai. Būgno garsas yra kitas. Jame – skaudi patirtis, i bet kartu ir – įgytos laisvės garsas. Realios (tapusios tikrove) vilties ypatybė ta, kad ji atstato dalykus. Nepanaikina patirties, tačiau duoda galimybę ir jėgų gyventi. Kaip Kristus. Reali (tapusi tikrove) viltis.
