Popiežius ir Anglikonų Bažnyčios primas vadovavo ekumeninėms pamaldoms Romoje

ŠaltinisVATICAN NEWS

Ketvirtadienio pavakare popiežius Pranciškus Romos Šv. Pauliaus bazilikoje vadovavo Maldos savaitę už krikščionių vienybę užbaigiantiems šv. Pauliaus atsivertimo šventės antriesiems mišparams. Kartu su popiežiumi meldėsi Anglikonų Bažnyčios primas Kenterberio arkivyskupas Justinas Welby, kurį kartu su žmona popiežius priėmė privačioje audiencijoje ketvirtadienio rytą.

Pamaldose taip pat dalyvavo Konstantinopolio patriarchato ir anglikonų bendruomenių Italijoje vadovai, Bossey ekumeninio instituto nariai iš Šveicarijos, kitų krikščionių bendruomenių atstovai, pačios Šv. Pauliaus bazilikos benediktinai ir romiečiai.

Per ketvirtadienio mišparus buvo skaitoma Evangelijos pagal Luką ištrauka, pasakojanti apie Jėzaus pokalbį su Įstatymo mokytoju, kuris bandydamas Jėzų, jį paklausė, ką žmogui daryti, kad jis laimėtų amžinąjį gyvenimą (Lk 10, 25). Pasak Pranciškaus, jau pats šis klausimas liudija apie netinkamai suvokiamą religingumą. Ji remiasi ne tikėjimu, ne dovana, bet į Dievą žiūrimą, kaip į priemonę, gauti tai, ko žmogus nori. Kai Jėzus jam patvirtino, kad svarbiausias tarp visų Dievo įsakymų yra įsakymas mylėti Dievą ir artimą, tas jo pašnekovas „norėdamas pasiteisinti“ – pabrėžia evangelistas – užduoda kitą klausimą: „O kas gi yra mano artimas?“ (Lk 10, 29).

„Broliai ir seserys, – sakė Pranciškus, – mes niekada neturėtume vieni kitų klausti, kas yra mano artimas. Juk kiekvienas pakrikštytasis priklauso tam pačiam Kristaus Kūnui; dar daugiau, kiekvienas žmogus pasaulyje yra mano brolis arba sesuo, ir mes visi sudarome žmonijos „simfoniją“, kurios pirmagimis ir Atpirkėjas yra Kristus. Tad klauskime ne „kas yra mano artimas?“, bet „ar aš esu jam artimas?“.

niekada neturėtume vieni kitų klausti, kas yra mano artimas.

Kaip aš ir mano bendruomenė, mano Bažnyčia, mano dvasingumas žiūri į artimą? Gal esame užsibarikadavę gindami savo interesus, pavydėdami savo autonomijos, užsisklendę savo naudos skaičiavime, įsitraukdami į santykius su kitais tik tam, kad iš jų ką nors gautume? Jei taip yra – tai ne strateginės klaidos, bet neištikimybė Evangelijai.“

Ką daryti, kad žmogus laimėtų amžinąjį gyvenimą? Nuo šio klausimo prasidėjo Įstatymo mokytojo ir Jėzaus pokalbis. Pasak Pranciškaus, naują perspektyvą šiam klausimui suteikia sausio 25 d. minimas šv. Pauliaus atsivertimas. Jo atsivertimas – tai egzistencinis posūkis nuo meistriškos bravūros naudojant Įstatymo normas link klusnumo Dievui, tam, ko Dievas nori.

Jei Dievas mums yra brangiausia, tuomet ir visos mūsų bažnytinės veiklos programos yra ne kas kita, kaip tik jo valios vykdymas, klusnus priėmimas to, ko jis trokšta. Naktį prieš atiduodamas savo gyvybę už mus Jėzus karštai meldėsi Tėvui „kad visi būtų viena“. Tokia yra jo valia. Dėl to ir visos pastangos siekti visiškos krikščionių vienybės turi būti nukreiptos tuo keliu, kuri mums rodo Paulius: ne manyti, kad mūsų idėjos yra svarbiausios, bet klausytis Viešpaties balso ir paliki jam iniciatyvą, suteikti jam vietos.

„Melstis už vienybę yra svarbiausia, ko mes galime imtis, – sakė Pranciškus.  – Tai šventa mūsų užduotis. Tai bendrystė su Viešpačiu, kuris pirmas meldė Tėvą vienybės. Taip pat nepaliaukime melstis, kad baigtųsi karai, ypač Ukrainoje ir Šventojoje Žemėje.“ Popiežius taip pat prašė atsiminti Burkina Faso gyventojus, ypač tos šalies krikščionių bendruomenes, parengusias medžiagą šiemetinei Maldos savaitei už krikščionių vienybę.

Mišparų pabaigoje popiežius Pranciškus ir Kenterberio arkivyskupas Justinas Welby kartu suteikė palaiminimą.

8 KOMENTARAI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version