Kovo 22 dieną Vilniaus miesto apylinkės teismas negaliojančiu pripažino LRT etikos kontrolierės sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta, kad žurnalistas Virginijus Savukynas, savo „Facebook“ paskyroje paskelbęs įrašą, kuriame kritikavo teisingumo ministrę Eveliną Dobrovolską, pažeidė LRT etikos kodeksą ir pasiūlė visuomeniniam transliuotojui skirti nuobaudą. Bandymas užtildyti V. Savukyną toli gražu nebuvo pirmoji to, kas dažniausiai vadinama atšaukimo kultūra, apraiška Lietuvoje.
Štai neseniai pradėta kalbėti ir apie kitą vadinamosios atšaukimo kultūros apraišką, kuomet prokurorai pradėjo tyrimą dėl tariamo „neapykantos kurstymo“ Nacionalinio susivienijimo narės, anglų kalbos mokytojos straipsnyje pavadinimu „Lietuvi, tavo šalis pavojuje! Kitataučiai perima valdymą! Atsimerk!“ Tai griežtas straipsnis, tačiau policija ir policijos pasitelkti ekspertai, tame tarpe Lietuvos Teismo ekspertizės centras ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba nenustatė, kad jame būtų „skatinama, raginama smurtauti, būtų išsakomi grasinimai“. Visos ikiteisminio tyrimo institucijos keturis kartus atsisakė pradėti tyrimą. Tačiau prokuroras vėl ir vėl užsispyrusiai įsako tyrimą pradėti, nors ekspertinės institucijos ir policija nemato tam pagrindo. Akivaizdu, kad tiesiog siekiama užtildyti autorę ir jos pažiūrų žmones.
V. Savukyno byla ir jos baigtis, o taip pat A. Laučienės ir daugelio kitų jau anksčiau nuo cenzūros nukentėjusių lietuvių atvejai galėtų atrodyti nereikšmingi, pavieniai ir mūsų gyvenimui didelės įtakos nedarantis dalykas, jeigu nematytume to, kas vyksta kitose Vakarų šalyse. Būtina apžvelgti pastarojo meto tendencijas Vakaruose, kad geriau suprastume, prie ko vestų pralaimėjimai tokiose bylose ir kas gali atsitikti, kai vietoje tokios kovos, kurią pademonstravo Savukynas ir demonstruoja Laučienė, pasirenkamas susitaikymo ir pasyvumo kelias.
Valstybė reguliuoja religiją
Kaip teigia daugelyje panašių bylų dėl savo pažiūrų persekiojamiems asmenims atstovaujančios teisininkų organizacijos ADF International vadovas dr. Felixas Boelmannas, šiuo metu pastebimos kelios pagrindinės tokių bylų tendencijos. Pasak jo, pirmoji svarbi tendencija yra organizuotos ir viešai veikiančios religijos marginalizavimas. Aiškiai tai matėme, kai per COVID-19 pandemiją imtos uždarinėti bažnyčios. Ne vienoje šalyje tai vyko „savanoriškai“ ar po neformalaus valdžios spaudimo, tačiau netrūko ir priverstinių bažnyčių uždarymų.
Pavyzdžiui, šiuo metu Europos Žmogaus Teisių Teisme svarstoma byla dėl itin griežto pamaldų draudimo Slovakijoje 2020 ir 2021 metais. Šioje šalyje galiojo vienas griežčiausių ir ilgiausių pamaldų draudimų Europoje – bažnyčios buvo uždarytos prieš vyskupų valią ir jiems priešinantis, o tuo pačiu metu prekybos centrai liko atidaryti ir pilni pirkėjų. Dėl to paties teko teistis ir Šveicarijos Ženevos kantone bei Škotijoje – tiesa, čia krikščionims pavyko laimėti teisiniu keliu ir byla nenukeliavo iki tarptautinio teismo. Škotijoje į teismą kreipėsi katalikų kunigas kanauninkas Tomas White‘as, kai net dviračių parduotuvės buvo atvertos anksčiau nei bažnyčios, o tai parodo požiūrį į tai, kas laikoma „būtinomis paslaugomis“. Ženevoje teismas taip pat laimėtas tuo pagrindu, kad pamaldos ribotos kur kas labiau nei komercinės paslaugos.
Būtina apžvelgti pastarojo meto tendencijas Vakaruose, kad geriau suprastume, prie ko vestų pralaimėjimai tokiose bylose.
Ispanijoje matomi viešos religinės praktikos varžymai – kaip kokiais senais pilietinio karo laikais. Praeitais metais garsi Ispanijos advokatė Polonia Castellanos ėmėsi ginti katalikus, suimtus už viešą Rožančiaus maldą prie vienos iš Madrido bažnyčių. Rožančiaus mitingai šalyje sutapo su didelio masto protestais prieš amnestijos įstatymą, kurį vyriausybė pasiūlė socialistams ir komunistams už 2017 m. žlugusį Katalonijos bandymą atsiskirti nuo likusios Ispanijos dalies. Jauno Ispanijos teisės studento José Andrés Calderóno iniciatyva šimtai katalikų kasdien rinkosi Nekaltosios Marijos Širdies bažnyčioje. Visą lapkritį prie bažnyčios būriavosi minios žmonių, o vėliau jų vis daugėjo. Apie 50 kitų Ispanijos miestų katalikų taip pat susirinko melstis Rožančiaus. Galiausiai policija suėmė studentą ir skyrė jam baudą, o Ispanijos vyriausybė uždraudė melstis tiek prie bažnyčios, tiek prie DATOR abortų namų, taip pat esančių Madride.
Antroji svarbi tendencija yra ta, kad religijos doktrina jau imama nagrinėti teismine tvarka, nors visada savaime akivaizdi atrodė nuostata, kad ne teismui nagrinėti, ar teologinės religijos nuostatos yra teisingos. Taip nutiko garsiajame Suomijos parlamentarės ir buvusios ministrės Paivi Rasanen teisme, kai ji teista tiesiog dėl Šventojo Rašto citavimo homoseksualizmo klausimu. Charakteringiausia šioje byloje tai, kad teismas imasi nagrinėti net ne asmens teiginius, o Šventojo Rašto teiginius, kuriuos asmuo tik cituoja.
Beje, apgailėtina, kad pati Suomijos evangelikų liuteronų bažnyčia, pasidavusi LGBT grupių spaudimui, tvirtino palaikanti kaltinimus politikei. Tiesa, Paivi Rasanen teismas kol kas baigėsi laimingai, ją išteisinant jau du kartus, bet Helsinkio prokuroras vėl apskundė išteisinamąjį nuosprendį ir byla gali atsidurti Aukščiausiajame teisme. Bent jau kol kas Suomijoje įtvirtintas principas, kad ne teismui aiškinti, ar Šventojo Rašto teiginiai teisingi. P. Rasanen atsidūrus teisme, LGBT aktyvistai nematė nieko blogo civiliniam teismui nagrinėti religijos nuostatas, viena iš jų net pareiškė: „Ši byla rodo, kad neapykantos kalba prieš LGBTIQA+ nebebus toleruojama mūsų visuomenėje ir kad jai yra pasekmės, net kai tokią kalbą motyvuoja religija.“
Gal dar baisesnis atvejis, nors apie jį Lietuvoje praktiškai nerašoma, yra jau minėtoje Ispanijoje, kur kunigas teisiamas už tai, kad viešame straipsnyje sukritikavo islamą, rašydamas: „Šalyse, kur musulmonai turi politinę valdžią, krikščionys brutaliai persekiojami ir žudomi. Apie kokį dialogą su islamu galime kalbėti?“ Jam gresia iki trijų metų laisvės atėmimo bausmė. Įdomiausia, kad jo vyskupas, kaip ir Suomijos evangelikų liuteronų bažnyčios atveju, pasisakė prieš kunigo veiksmus ir už krikščionių dialogą su islamu. Bet juk kunigas, kaip Katalikų Bažnyčios atstovas, iš savo religijos pozicijų komentavo santykį su kita religija, o štai valstybė imasi tokius dalykus reguliuoti ir nustatinėti, kad Katalikų Bažnyčiai nenorėti bendradarbiauti su islamu yra blogai. Tai toks pats principas kaip ir Paivi Rasanen atveju, kai valstybė ima reguliuoti religines nuostatas.
Minčių, privačių susirašinėjimų cenzūra ir „neapykantos kalba“
Matome ir kitą tendenciją – palaipsnį perėjimą prie vis gilesnės cenzūros, kai tam tikrose vietose draudžiama vartoti kai kuriuos posakius arba draudžiama net tyliai mintyse melstis prie abortų klinikų, o kai kur jau imama bausti už privačiuose susirašinėjimuose parašytus žodžius.
Vienas žymiausių tokios cenzūros atvejų buvo, kai Jungtinėje Karalystėje keli žmonės buvo suimti ir apkaltinti baudžiamajame teisme už tai, kad tyliai, mintyse meldėsi prie abortų klinikos. Pavyzdžiui, visuomenininkės Isabel Vaughan-Spruce, tyliai besimeldusios prie tuo metu uždarytos abortų klinikos, policija pirmiausia paklausė, ar ji tiesiog stovi, ar meldžiasi. Į tai ji atsakė: „Galbūt tyliai meldžiuosi mintyse.“ Po šio pareiškimo ji buvo vietoje apieškota nuo galvos iki kojų, o tada buvo suimta ir nuvežta į policijos nuovadą. Tiesa, galiausiai teismas ją išteisino. Kitoje Anglijos vietoje vyras gavo baudą už tai, kad prie abortų įstaigos irgi tyliai ir ramiai meldėsi už savo abortuotą sūnų. Tokios bausmės Jungtinėje Karalystėje paremtos parlamente priimtu įstatymą, kuris 150 metrų spinduliu aplink abortų klinikas uždraudė bet kokią maldą, pokalbius, protestus ar panašią veiklą. Ši tvarka vėliau truputį sušvelninta, bet didelė dalis ribojimų lieka.
Kaip minėta, panašius ribojimus turi įsivedusi ir Ispanija, o Vokietijoje federalinė šeimos reikalų ministrė Lisa Paus taip pat siekia, kad aplink abortų klinikas visoje Vokietijoje atsirastų tokios cenzūros zonos, kurios faktiškai čia uždraustų maldos budėjimus ir paramos siūlymus. Visa laimė, kad Vokietijoje Aukščiausiasis teismas nusprendė, kad bendri draudimai, draudžiantys taikius maldos susirinkimus prie abortų klinikų, pažeidžia konstitucinę teisę į susirinkimų laisvę. Todėl kova tęsiasi.
Toje pačioje Jungtinėje Karalystėje reitinguose pirmaujantys leiboristai paskelbė, jog laimėję rinkimus įteisintų iki dvejų metų kalėjimo bausmes už „neapykantos kalbą“, kuri apima ir atsisakymą kreiptis į žmogų jo išsigalvota lytimi. Šioje šalyje ir dabar egzistuoja „neapykantos kalbą“ draudžiantys įstatymai ir pastaruoju metu pagarsėjo net keli atvejai, kuomet mokytojai iš mokyklų buvo atleisti dėl to, kad nesutiko vaikams plauti smegenis, kad jie gali būti tokios lyties, kokios užsinori. Pavyzdžiui, viena moteris buvo atleista iš mokyklos vadovybės, nes suabejojo pradinėje mokykloje vykdoma lytinio ugdymo politika, kuri skatino vaikus abejoti savo lytine tapatybe ir mokė, kad lytinė tapatybė gali skirtis nuo biologinės lyties ir egzistuoti bet kurioje skalėje nuo 0 iki 100. Mokytojos atleidimas 2022 m. birželį lėmė automatinį penkerių metų draudimą dirbti bet kurios Anglijos mokyklos valdymo organe. Vis tik galiausiai teismas panaikino mokytojos atleidimą, pripažindamas jį neteisėtu.
Praėjusiais metais Mokymo reguliavimo tarnyba atleido jauną JK mokytoją iš pareigų už tai, kad šis atsisakė biologiškai moteriškos lyties mokinį vadinti berniuku. Šiuolaikinių kalbų mokytoja Gladwys Leger 2022 m. gegužės mėn. buvo atleista iš Anglikonų bažnyčios valdomos mokyklos Bromlyje, Kente. Ji teigia, kad buvo atleista dėl to, kad atsisakė vesti „ekstremalias” LGBT pamokas, kad su mokiniais dalijosi savo krikščioniškais įsitikinimais šiais klausimais. 43-ejų metų moteris paprieštaravo 7 klasės pamokų turiniui, kuris buvo įtrauktas į tikybos pamokas.
Charakteringa čia tai, kad pati Anglikonų Bažnyčia neapgynė mokytojos ir tikybos pamokų bei iš esmės palaikė kaltinimus jai. Bažnyčia pareiškė: „Mokyklos privalo laikytis Lygybės įstatymo, kuris užtikrina, kad su visais vaikais ir suaugusiaisiais būtų elgiamasi pagarbiai, nepriklausomai nuo jų tikėjimo, lyties ar seksualumo.“ Galima būtų papasakoti ir ne vieną kitą pavyzdį, nes jų Jungtinėje Karalystėje išties gausu, bet tendencijoms nustatyti užteks ir šių.
Gal dar baisiau yra Airijoje – čia valdančiųjų pateiktos pataisos, kurios numato atsakomybę ne tik už viešai paskelbtus ką nors žeidžiančius žodžius, bet ir vien už tai, kad asmuo turėjo medžiagos, kuri būtų galėjusi įžeisti kurią nors visuomenės grupę, jeigu būtų buvusi paskelbta. Tad čia siūloma bausti ne už veiksmus, o už veiksmo galimybę. Beje, Belgijoje politikas jau nubaustas už tai, kad išsakė politiškai nekorektišką, prieš neribotą migraciją nukreiptą poziciją uždaroje socialinio tinklo grupėje. Už tai jis gavo realią vienų metų laisvės atėmimo bausmę. Jis apkaltintas „Holokausto neigimu“, nors tai labai pritemptas vertinimas, o net jeigu taip – ar asmuo turėtų būti baudžiamas už privačiuose susirašinėjimuose išsakytas mintis? Kuo tai ne minčių kontrolė?
Štai Maltoje teisiamas buvęs homoseksualus krikščionis, interviu pasidalijęs savo liudijimu apie homoseksualaus gyvenimo būdo atsisakymą. Tai pirmoji tokio pobūdžio byla pasaulyje. Vyras kaltinamas viešai prakalbus ir tokiu būdu „reklamavus atsivertimo praktiką” po to, kai interviu naujienų portalui „PMnews Malta” papasakojo, kaip įveikė nepageidaujamą potraukį tai pačiai lyčiai ir priėmė krikščionybę. Jei bus pripažintas kaltu, M. Grechui gresia penki mėnesiai kalėjimo ir 5 tūkst. eurų bauda. Pasirodo, nebegalima bet dalintis asmenine savo gyvenimo istorija – net jeigu nepasisakai neigiamai apie kitus asmenis ar grupes, esi kaltas vien dėl to, kad „skaudini“ juos savo gyvenimu. Tai būtų precedentas persekioti visus krikščionis dėl jų praktikuojamo tikėjimo, nes praktikavimas apima ir pokalbius su kitais žmonėmis, kuriuose išsakai poziciją.
Išvados
Ką mums sako visi šitie cenzūros atvejai? Pirmiausia tai, kad cenzūra gilėja ir po truputį pradeda panašėti į „perauklėjimą“, kuomet imamos kontroliuoti religijų nuostatos, maldos susibūrimai, privatūs susirašinėjimai, asmeninio gyvenimo faktų pasidalinimai. Tai daugelį turėtų priversti atsimerkti ir pamatyti, kokios svarbios yra visos su tuo susijusios bylos ir kokią didelę įtaką mūsų ateičiai turės jų metu sukurti teisiniai precedentai. Jeigu dar yra manančių, kad ta cenzūra sustos kažkur ties sveiko proto riba, kitų šalių patirtis rodo, kad ji nesustos tol, kol dauguma piliečių nesielgs ir negalvos (!) taip, kaip reikia.
Jau „Politikoje“ Aristotelis sako, kad žmogus struktūriškai nesugeba matyti visko, ką jis daro, ne kaip gero dalyko. Tad kai jis iš tiesų pasirenka blogį, jis turi praeiti racionalizacijos procesą, kuriame jis pristato blogį kaip gerą dalyką ir tik tuomet jis psichologiškai gali tą blogį daryti. Jeigu vis dėlto moraliai nesutvarkytas aktas yra pasirenkamas kaip gyvenimo pagrindas, reikalinga didesnė racionalizacija. Tačiau kad ši racionalizacija būtų saugi, ji turi būti universalizuota. Būtinas bendras pritarimas, kad tas dalykas yra moraliai geras. Norint pasiekti šį efektą, pradedama propaganda, tuomet siekiama gauti vyriausybės instrumentus jai primesti.
Reikia pripažinti ir tai, kad ne viskas sprendžiama teisiniu keliu – naujoji cenzūra įtvirtinama įstatymais, taigi politiniu keliu. Be to, ir teisminės institucijos tampa vis labiau politizuotos. Pavyzdžiui, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas yra pareiškęs, kad teisėjais negali būti skiriami asmenys, nepalaikantys vienalytės partnerystės. Spaudimas teismams didžiulis. Kol kas teisiniu keliu tiek Lietuvoje, tiek užsienyje daugeliu atveju pavyksta apginti savo teises ir tai labai svarbu, bet teismų politizacija yra vykstantis faktas, kurio negalime ignoruoti. Būtų naivu tikėtis, kad naujoji cenzūra sustos ties teismų slenksčiais. Tad kova laukia sunki, pasiruoškime.
