Karai, eižėjantys santykiai tarp Vakarų sąjungininkų, recesijos grėsmė – visa tai liudija mus supančio pasaulio trapumą, kelia nerimą ir slegia širdis. Tačiau dabarties iššūkiai galėtų mus veikti ir kaip žadintuvas, kurio garsas skardus, nemalonus, bet jis kviečia prabusti, keltis ir kasdien eiti kurti naują gražesnio, geresnio pasaulio versiją.
Sunku pripažinti, kad daugelio sudėtingų situacijų šiandien negalime išspręsti vien savo jėgomis, tačiau visuomet galime kreiptis į Dievą, kaip vilties, paguodos ir pagalbos šaltinį.
Popiežius Benediktas XVI savo enciklikoje „Spe salvi“ apie krikščioniškąją viltį išskiria tris vilties lavinimo vietas. Vadinasi, viltis lavinama, galime jos mokytis.
Pirmoji vilties lavinimo vieta yra malda. Popiežius rašo, kad kai niekas mūsų nebegirdi, kai niekas nebeklauso, Dievas vis dar klausosi. Taigi, viltį žmogus išlaiko ir stiprina skirdamas laiko maldai, stabtelėjimui. Juk tarp 10-ies Dievo įsakymų randame įsakymą švęsti sekmadienį, tačiau ten nėra įsakymo dirbti. Dievas numatė, kad mums bus kur kas sunkiau stabtelėti, nei nuolatos suktis darbų sūkuryje. Tuo tarpu malda yra menas nuraminti savo širdį, ir jos vaisius yra viltis.
Antroji vilties lavinimo vieta, pasak popiežiaus Benedikto XVI, yra darbas ir kančia. Skamba kiek neįprastai, bet geriau pagalvojus, jei žmogus imasi kokio sunkaus uždavinio ir jam pavyksta įveikti pirminį vidinį pasipriešinimą, kurį netgi galėtume vadinti kančia – galiausiai save įveikus užlieja džiaugsmas, ramybė ir viltis.
didžiausias egzaminas šiandien – nepalūžti dvasioje, neprarasti vilties, kai situacija yra apsiniaukusi.
Trečioji Benedikto XVI išskirta vilties lavinimo vieta – paskutinysis teismas. Atrodytų, kas jau kas, tik ne šis įvaizdis gali puoselėti viltį. Tačiau popiežius turi omenyje, kad paskutinysis žodis šio pasaulio istorijoje nebus tirono, nusikaltėlio, o mus mylinčio Dievo. Krikščionims paskutinysis teismas kelia viltį, nes neteisybė nebus amžina, jai užmautas apynasris ir tašką padės pats istorijos Viešpats.
Todėl mums labai svarbu atrasti savyje jėgų nepasiduoti be kovos. Tai didžiausias egzaminas šiandien – nepalūžti dvasioje, neprarasti vilties, kai situacija yra apsiniaukusi. Būkime atsargūs, nes bejėgiškumo galima išmokti ir neviltimi galima apsikrėpti. Turime kasdien stengtis, kad nebūtų pavogta mūsų ramybė, džiaugsmas, pasitikėjimas Tėvyne, jos pajėgumais.
Verta prisiminti istoriją, kai apaštalas Paulius plaukdamas laivu pateko į didžiulę audrą ir ramino kelionės bičiulius sakydamas, kad galiausiai juos vis tiek išmes į kokią nors salą. Tai pritaikoma ir mūsų gyvenimui. Kai pradedame murkdytis problemose, įtampose, nesusipratimuose, nesusikalbėjimuose – turėkime mintyje šį pažadą. Blogis nėra amžinas ir tikrai bus šviesiau, net jei šiandien tai atrodo neįmanoma.
Tegul mums pavyzdžiu bus Kauno arkivyskupijos globėjas šv. Jonas Krikštytojas – tyruose šaukiančiojo balsas, kvietęs atsiversti, drąsinęs tikėti dangiška perspektyva. Kaip ir jis, mes galime tapti vilties žiburiu pasauliui. Kviečiu visus birželio 28 d. atvykti į Vilties šventę Kauno sporto halėje. Tai galimybė iš naujo atrasti viltį ir ją pasirinkti kaip svarbią savo gyvenimo nuostatą. Atvykite visi, nepriklausomai nuo amžiaus ar tikėjimo patirties, drauge švęsti gyvenimą ir patirti bendrystę. Būkime kartu, sustiprinkime vieni kitus ir niekuomet nepasiduokime.
