Kauno arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas šiandien savo įraše feisbuko įraše iškelia šiuos klausimus: kas paskatino žinomą mieste nusidėjėlę ateiti pas Jėzų, bučiuoti jo kojas ir tepti jas kvapiu tepalu? Ar Zachiejus jau buvo pasikeitęs, kai jį medyje užkalbino Jėzus? Kodėl Jėzus buvo vadinamas „muitininkų ir nusidėjėlių bičiuliu“?
„Evangelija atskleidžia, kad Jėzaus žodžiai nebuvo vien raminantys, kaip kartais bandome pavaizduoti“, – savo įrašą pradeda arkivyskupas. „Susisukęs rimbą“ (taigi apgalvojęs ir pasiruošęs) eina pas prekiautojus. Atrodo, kad šie tik stengėsi pagelbėti į Jeruzalę atvykusiems piligrimams greitai ir patogiai atlikti savo pareigas, išsikeisti romėniškus pinigus į šventykloje priimamas monetas, įsigyti aukojimui skirtų gyvulių. Taigi atlikti tai, ką privalėjo tikintys judėjai. Kur yra poreikis, atsiranda ir pasiūla“, – pabrėžia arkivyskupas.
„Tik Jėzui nepriimtina religija kaip išorinės apeigos ar atliekama oficiali pareiga, norint sulaukti Dievo palankumo, o dar labiau tie, kurie iš žmonių religingumo stengėsi gauti naudos. Griežtų Jėzaus priekaištų sulaukė ir kiti: fariziejai, Rašto aiškintojai. Ir vėl tai žmonės, kurie skaitė Šventuosius Raštus, stengėsi laikytis Mozės Įstatymo. Sakytume artimiausi Jėzui savo tautybe ir religija. Netgi juo įtikėjusiais, „Jėzus, gerai visus pažindamas, nepasitikėjo“.
Arkivyskupas savo įrašą užbaigia apibendrindamas: „Jėzaus laikais tikrai buvo nedorai gyvenančių, Dievo įsakymus laužančių žmonių. Vis dėlto negirdime, kad Jėzus būtų viešai smerkęs, pvz., visuomenės moralei grėsmę kėlusias prostitutes, savanaudžius muitininkus. Nesulaukė Jo aiškios kritikos okupantai romėnai, kurie garbino savo dievybes, užuot paklusę vieninteliam Dievui. Be to daugybė stabmeldžių gyveno Dekapolyje, kur Jėzus lankėsi. Ir vėl negirdėti apie jų pasmerkimą ar atmetimą“.
