Mes, į Dievą tikintieji, natūraliai laukiame, kad Dievas už mūsų ištikimybę atsilygintų savo globa – apsaugotų nuo kančios ir visokių negandų, kurias sutinkame savo gyvenimo kelyje. Tačiau Šventasis Raštas pateikia daug faktų, kaip pačius ištikimiausius žmones paliečia nenupelnyta kančia.
Jeremijo knygoje skaitome apie pranašą, kuris buvo persekiojamas vien už tai, kad jis kalbėjo Dievo vardu ir ragino tautiečius nusigręžti nuo stabų ir atsigręžti į tikrąjį Dievo garbinimą. Jo kalba prieštaravo tautos didžiūnų mąstymui. Todėl jie pranašą Jeremiją įmetė į vandens talpyklą, kurioje buvo tik dumblas, ir tame dumble pranašas turėjo mirti.
Skelbdamas Evangeliją apie prisiartinusią Dangaus karalystę, Jėzus taip pat ne kartą savo tautos vadų buvo persekiojamas vien už tai, kad jo skelbiamos mintys neatitikdavo tautos vadų nuomonės. Gimtajame Nazarete žmonės net kėsinosi Jėzų nužudyti.
Jėzus ne kartą savo mokiniams kalbėjo apie būsimąją kančią ir mirtį Jeruzalėje. Evangelistas Matas rašo: „ Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“ (Mt 16, 21). Jėzaus mokiniams tokios kalbos buvo sunkiai priimtinos; apaštalas Petras net draudė, kad Jėzus taip nekalbėtų. Tuomet Jėzus griežtai subarė Petrą: „Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, bet žmonių mintimis“ (Mt 16, 23). Jėzus iš anksto ruošėsi būsimai kančiai ir mirčiai, nes tik taip jis galėjo išgelbėti žmoniją iš nuodėmės ir amžinosios mirties.
Jėzus savo klausytojams kalbėjo apie nesantarvę, kilsiančią dėl jo mokymo net tarp artimiausių šeimos narių: „Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?! Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės. Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris“ (Lk 12, 51–52).
Apaštalas Paulius po savo atsivertimo tapo uoliausiu Jėzaus mokslo skelbėju, bet už šį skelbimą tautos vadovų buvo nuolat persekiojamas; daug kartų buvo pasikėsinta net į jo gyvybę. Patyręs daugybę skaudžių išmėginimų, Paulius Laiške žydams rašė: „Nusimeskime visas kliūtis bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų. Jis vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje“ (Žyd 12, 1–2).
Šie apaštalo žodžiai yra skirti ir mums, kad nepasimestume, kai sutinkame kančią, ir nemąstytume, kad Dievas mus apleido. Dievas neapleidžia žmogaus net tuomet, kai jis klysta ir eina nuodėmės keliais. Jei klystančiam žmogui viskas gerai sekasi, yra pavojus, kad jis gali prarasti net tikėjimą. Dažnas žmogus susimąsto tik tuomet, kai jį paliečia kančios kryžius.
Mus mylintis Dievas, leisdamas patirti kančią, tokiu būdu tiesiog priverčia žmogų susimąstyti ir ištaisyti savo gyvenimo kelią, kurį buvo sukreivinęs. Evangelistas Lukas pateikia mįslingus Jėzaus žodžius apie ugnį, kurią norėtų uždegti žmonių širdyse, ir apie krikštą, kuriuo jis turėtų būti pakrikštytas: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų! Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys!“ (Lk 12, 49–50).
Ta ugnis – tai Dievo meilė, kurią Jėzus uždegs mūsų širdyse ne tiek žodžiais, kiek savo kančia. Tas krikštas, kurį Jėzus priims, bus jo mirtis ant kryžiaus, per ją būsime išgelbėti. Leiskime Jėzui uždegti mūsų širdyse savo meilės ugnį.
