Trečiadienio rytą įvyko pirmoji popiežiaus Leono XIV bendroji audiencija, kurioje dalyvavo apie 40 tūkst. žmonių. Piligrimams sakytoje kalboje naujasis popiežius grįžo prie savo pirmtako popiežiaus Pranciškaus pradėto Vilties jubiliejaus katechezių ciklo apie Jėzaus palyginimus.
„Toliau apmąstome Jėzaus palyginimus, kurie padeda mums iš naujo atrasti viltį, nes parodo, kaip Dievas veikia istorijoje, – kreipėsi Leonas XIV į audiencijos dalyvius. – Šiandien norėčiau sustoti prie vieno palyginimo, kuris yra ypatingas, nes jis yra tarsi įvadas į visus kitus palyginimus. Tai palyginimas apie sėjėją.“
Pasak popiežiaus, šiame pasakojime matome Jėzaus bendravimo būdą. Iš jo galime daug ko pasimokyti kaip šiandien skelbti Evangeliją. Kiekvienas palyginimas pasakoja istoriją, paimtą iš kasdienio gyvenimo, tačiau nori mums pasakyti kažką daugiau, atskleidžia gilesnę prasmę. Palyginimai kelia klausimus, kviečia nesustoti ties tuo, kas yra tik išorė. Išklausęs palyginimo istoriją kiekvienas gali savęs paklausti: kiek tai susiję su manimi? Ką tai sako mano gyvenimui?
Palyginimu apie sėjėją Jėzus mums paaiškina, kaip veikia Dievo žodis, sakė popiežius Leonas. Iš tiesų kiekvienas Evangelijos žodis yra tarsi sėkla, pasėta į mūsų gyvenimo dirvą. Jėzus savo palyginimuose daug kartų vartoja sėklos įvaizdį, suteikdamas jam skirtingas reikšmes.
Popiežius pastebėjo, kad palyginimo sėjėjo elgesys mums gali atrodyti gana keistas. Šiam sėjėjui nerūpi, kur nukris sėkla. Jis sėja sėklą ir ten, kur ji vargu ar duos derlių: ant kelio, tarp akmenų, tarp erškėčių. Toks požiūris stebina klausytoją ir verčia klausti: ką tai galėtų reikšti?
Popiežius paminėjo ir garsųjį Van Gogho paveikslą. Stebina, kad už sėjėjo tapytojas pavaizdavo jau subrendusius grūdus.
Šis dosnus, netaupus sėjėjas, sakė popiežius, simbolizuoja Dievo meilę mums. Juk žinome, kad sėklos likimas priklauso ir nuo to, kaip ją priima dirva, nuo situacijos, kurioje ji atsiduria. Tačiau pirmiausia šiuo palyginimu Jėzus mums sako, kad Dievas sėja savo žodžio sėklą į kiekvieną dirvą, į kiekvieną mūsų situaciją.
Dievas mus myli. Jis nelaukia, kol tapsime geresne dirva. Jis visada dosniai mums dovanoja savo žodį. Galbūt matydami, kad jis mumis pasitiki, subrandinsime savyje troškimą tapti geresne dirva? Tai viltis, kurios pamatas yra Dievo gerumas ir gailestingumas. Palyginimas apie sėjėją mus skatina galvoti ir apie patį Jėzų, kuris savo mirtimi ir prisikėlimu tapo sėkla, nukritusia į žemę ir mirusia, kad duotų gausių vaisių.
Popiežius paminėjo ir garsųjį Van Gogho paveikslą. Stebina, kad už sėjėjo tapytojas pavaizdavo jau subrendusius grūdus. Tai vilties įvaizdis: vienaip ar kitaip, sėkla davė vaisių. Tačiau scenos centre yra ne sėjėjas, kuris stovi šone, bet saulė. Tai mums primena, kad Dievas yra svarbiausias, net jei kartais mums atrodo, kad jo nėra ar jis nutolęs. Būtent saulė sušildo žemės grumstus ir leidžia sėklai subręsti.
„Brangūs broliai ir seserys, kokioje gyvenimo situacijoje šiandien mus pasiekia Dievo žodis? – klasė popiežius, baigdamas katechezę. – Prašykime Viešpaties malonės visada priimti sėklą, kuri yra jo žodis. O jei suprantame, kad nesame derlinga dirva, nenusiminkime, bet prašykime, kad jis mus išpurentų ir padarytų geresne dirva.“
