„Eurovizijos“ dainų konkurse balsavimas, nors ir iš pažiūros tendencingas, yra svarbiausia ir labiausiai įtraukianti dalis.
Tačiau kokios yra balsavimo tendencijos laikui bėgant ir kokie išoriniai veiksniai padeda jas paaiškinti?
Prieš šeštadienio finalą Bazelyje naujienų agentūra AFP išanalizavo visus balus, kurie nuo 1957-ųjų buvo paskirstyti tarp maždaug 2,3 tūkst. galimų porų – balsuojančios ir balsus gaunančios šalies.
Išryškėjo modeliai, rodantys įvairius veiksnius – nuo geopolitikos ir kultūrinių sąsajų iki elementarios simpatijos geroms dainoms.
Geri kaimynai
Įvairūs konkurse dalyvaujantys Europos regioniniai blokai – Šiaurės šalių, buvusios Jugoslavijos, buvusios SSRS, Baltijos šalių – rodo vidinį solidarumą ir didžiąją dalį savo balų pasiskirsto tarpusavyje.
Norvegija, Suomija, Danija ir Islandija Švedijai suteikė daugiau nei penktadalį visų taškų, kuriuos ji gavo nuo 1958-ųjų, kai pirmą kartą dalyvavo konkurse.
Tačiau nors blokai rodo aiškius dėsningumus, skirtumai rodo, kad veikia ir kiti veiksniai.
Pavyzdžiui, Balkanuose išlieka politinės įtampos, „tačiau atrodo, kad kultūriniai ryšiai nugali politinius nesutarimus“, AFP sakė 2019-aisiais išleistos knygos „Postwar Europe and the Eurovision Song Contest“ autorius Deanas Vuleticas (Dinas Vuletikas).
„Sakyčiau, kad taip yra todėl, kad šios šalys turi bendrą muzikos industriją“, – teigė jis.
Kita vertus, kai kurios šalys išsiskiria labai mažu apsikeistų balų skaičiumi.
Azerbaidžanas ir Armėnija, dėl Kalnų Karabacho kariavusios du karus, yra apsikeitusios tik vienu tašku – jį 2009-aisiais savo kaimynei padovanojo Armėnija.
Tuo tarpu Azerbaidžane balsavimo metu už Armėniją buvo užregistruoti 43 balsai. Žiniasklaida tada pranešė, kad visus šiuos balsavusiuosius apklausė policija.
Vienas žiūrovas, kuris buvo apkaltintas balsavęs už Armėniją, aiškino, kad pareigūnai jį apkaltino nepatriotiškumu ir potencialia grėsme Azerbaidžano saugumui.
Ištikimiausi draugai
Balsavimo modeliai taip pat rodo, kad yra aiškios šalių poros, kurios viena už kitą balsuoja daugiau nei vidutiniškai.
Ryškus pavyzdys – Kipras ir Graikija, kurios nuo 1981-ųjų viena kitai skyrė nuo daugiau kaip aštuonių balų (kai maksimalus balų skaičius buvo 12, iki 2015-ųjų) iki daugiau kaip 18 balų (kai maksimalus skaičius – 24, nuo 2016-ųjų) virš vidurkio.
Šiais metais nedalyvaujančios Rumunija ir Moldova yra dar viena pora šalių, kurios nuo 2005-ųjų viena kitai skyrė nuo daugiau nei devynių iki daugiau nei 12 balų virš vidurkio.
Šias tendencijas padeda paaiškinti ne tik kaimyninių šalių geografinė padėtis, kalba, bet ir atlikėjų atpažįstamumas.
„Jie labai susimaišo, – AFP sakė Nicholas Charronas (Nikolas Čaronas) iš Geteborgo universiteto. – Bendradarbiavimas tarp šalių yra labai glaudus, kalbant apie dainų rašymą, choreografiją, šiose šalyse dirbančius profesionalus.“
Meilė be atsako
Kita vertus, yra ir vienakrypčio balsavimo pavyzdžių, kai šalis skiria daugiau nei vidutiniškai taškų kitai šaliai, kuri neatsako tuo pačiu.
Tarp tokių atvejų yra Prancūzija, kuri Izraeliui skyrė daugiau balų nei bet kuri kita šalis.
Ji taip pat daug ir be tolygaus atsako balsuoja už Portugaliją, kalbant tik apie televizijos žiūrovus – Prancūzijos skiriamų balų vidurkis laviravo tarp trijų iki devynių.
Nuo 1997-ųjų „Eurovizijoje“ kiekvienoje šalyje balsuoja ir komisija, ir žiūrovai.
Nuo tada iki 2012-ųjų Vokietija pastebimai gausiai balsavo už Turkiją – vidutiniškai 10 balų, kai anksčiau skirdavo apie 1,4 balo, o turkai tokio draugiškumo nerodė.
Tai galima paaiškinti darbo teisės aktais ir demografine padėtimi. 1961-aisiais ir vėliau pagal susitarimą dėl kviestinių darbuotojų į Vokietiją dirbti atvyko apie kiek mažiau nei milijonas turkų ir ilgainiui susiformavo didelė diaspora.
Panaši situacija ir su Albanijai bei kitoms Balkanų šalims atitenkančiais balais iš jų migrantų turtingesnėse Vakarų Europos šalyse.
Vienpusiškiems Prancūzijos balsavimams, atrodo, taip pat turėjo įtakos diasporos balsai, kai tik žiūrovai galėjo pareikšti savo nuomonę balsuojant.
ryškūs politiniai įvykiai taip pat gali turėti įtakos balsavimui.
„Spėju, kad Prancūzijoje gyvena daug portugalų, kurie balsuoja už savo šalį, ir beveik nėra prancūzų, kuriems rūpėtų Portugalija arba kurie už ją balsuotų“, – sakė N. Charronas.
Kalbant apie Prancūzijos Izraeliui skiriamus taškus, „tai tikrai paaiškinama, nes Prancūzijoje gyvena didžiausia žydų bendruomenė Europoje“, teigė elitinio Paryžiaus politinių studijų instituto („Sciences Po“) politologas Florent’as Parmentier (Floranas Parmentjė).
Diaspora aktuali ir Lietuvai: lietuviams neproporcingai aukštus balus skiria Airija, Jungtinė Karalystė (JK) ir Norvegija, o be Baltijos šalių, už Lietuvą dėl politinių priežasčių aktyviai balsuoja ir Sakartvelas su Ukraina.
Nepastovusis balsavimas
Pavieniais metais ryškūs politiniai įvykiai taip pat gali turėti įtakos balsavimui.
Pavyzdžiui, 2022-aisiais, kai Rusija surengė plataus masto invaziją į Ukrainą, smarkiai padaugėjo balsų už ukrainiečių atstovus, kurie laimėjo konkursą.
Jų pergalę lėmė žiūrovų balsai.
28 iš 39 šalių žiūrovai skyrė Ukrainai maksimalų balų skaičių, o tai padarė tik penkios komisijos. Ukraina surinko rekordiškai daug – 439 žiūrovų taškus – iš 468 galimų.
Tokio masto pergalė gali būti nenuspėjamų veiksnių poveikio pavyzdys, AFP sakė Faridas Toubalis (Faridas Tubalis) iš Paryžiaus Dofinės universiteto.
„Diktatoriaus ar nacionalisto atėjimas į valdžią keičia dinamiką (tos šalies) partnerių „Eurovizijoje“ atžvilgiu“, – teigė jis.
Be to, po islamistų grupuotės „Hamas“ išpuolio 2023-iaisiais, už Izraelį balsuoja istoriškai daug žmonių iš visos Europos, taip pat ir iš kitų pasaulio šalių per atskirą „Rest of the World“ balsą, todėl vėl tikimasi aukštos Izraelio vietos žiūrovų balsavime ir pusfinalyje, ir finale.
Įprastai komisijos į politiką žiūri mažiau, nors balsavimas už kaimynus ir draugus mažesniu mastu išlieka.
Komisijų balsavimas dažnai ryškiai skiriasi nuo žiūrovų: pavyzdžiui, Latvijos komisija 2024-aisiais finale Lietuvai neskyrė nė vieno balo, o žiūrovai atidavė aštuonis, tas pats pasakytina ir apie JK.
