Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisija (toliau COMECE) reagavo į Europos Parlamento rezoliuciją apie tariamą teisę į abortą.
Liepos 8 d. pareiškime COMECE generalinis sekretorius br. Manuelis Barriosas Prieto (Manuelis Barisjozas Prietas) pakartojo, kad Europos Parlamentas neturėtų kištis į tokią ne jo kompetencijai priklausančią sritį, kaip abortai, demokratinių ES ar ES nepriklausančių šalių vidaus reikalus.
Abortų įtraukimo į Pagrindinių teisių chartiją prioritetas ES sutarčių peržiūros ir reformos perspektyvoje gali rimtai pakenkti tokios reformos galimybėms, o kartu sustiprinti konfrontaciją tarp mūsų bendrapiliečių ir tarp valstybių narių.
M. B. Prieto priduria, kad turime remti nėščias motinas ir padėti įveikti sunkumus, kylančius probleminėse situacijose, rašo „Vatican News”.
Kyla pavojus pagrindinėms žmogaus teisėms
Radikalių politinių programų skatinimas kelia pavojų pagrindinėms teisėms, įskaitant minties, sąžinės ir religijos laisvę, saviraiškos laisvę, susirinkimų laisvę, ir kenkia socialinei sanglaudai.
„Vatican News” rašoma, kad viena yra remti aborto paslaugos legalumą ir prieinamumą, atsižvelgiant į sveikatą ar nelengvas, sudėtingas ir kartais labai tragiškas situacijas, su kuriomis susiduria moterys. Visai kas kita yra tvirtinti, kad abortas – pamatinė žmogaus teisė, tokio paties statuso, kaip „kiekvieno asmens teisė į gyvybę“ (ES Pagrindinių teisių chartija, 2 st.), savo esme, teisinėmis ir praktinėmis pasekmėmis.
Į šiuos aspektus ne kartą per pastarąjį dešimtmetį atkreipė dėmesį ES Vyskupų konferencijų komisija, kuri stebėjosi valstybių narių kompetencijos nepaisymu, imperatyviu tonu valstybėms narėms ir net ne narėms, abortų vadinimu žmogaus teise ataskaitose ir rezoliucijose, nors tam nėra jokio teisinio pagrindo ES sutartyse. Galima pridurti, kad, net jeigu toks ir būtų, nereikėtų siūlyti „aborto teisės“ įtraukti į visoms ES narėms privalomą pamatinių teisių chartiją.
Šį akcentą ne kartą yra pabrėžusi JAV vyskupų konferencija – siekis mažinti abortų skaičių turi žengti petys į petį su asmenine, socialine ir materialine parama motinoms, o ne su formalaus, kieto ir teisiančio moralizmo nuostata.
Siūloma įtraukti teisę į abortą į ES Pagrindinių teisių chartiją
Liepos 7 d. Europos Parlamentas balsavo už rezoliuciją, kurioje siūloma įtraukti teisę į abortą į ES Pagrindinių teisių chartiją, papildant 7 straipsnį apie pagarbą privačiam ir šeimos gyvenimui teiginiu apie teisės į saugų ir teisėtą abortą turėjimą.
Rezoliucija priimta didele dauguma: 324 už, 155 prieš, 38 susilaikę. Ja reaguojama į neseną JAV konstitucinio teismo sprendimą, kad šalies konstitucijoje nėra teisės į abortą.
Šiuo sprendimu, priešingai nei kartais teigiama, nebuvo uždrausti abortai, tačiau nurodyta, kad aborto teisinis reguliavimas, susiaurinant arba išplečiant aborto praktiką, yra valstijų reikalas.
Tariamos teisės į abortą įrašymas į Pamatinių teisių chartiją kompetencijų paskirstymą esmingai pakeistų.
Europos Žmogaus teisių konvencijoje, ES sutartyse taip pat nėra teisės į abortą, jo reguliavimas yra ES valstybių narių vidaus reikalas.
Panašiai yra su visa šeimos teise – pripažįstama, kad tai iš esmės yra valstybių kompetencija, o ES gali pasisakyti tais aspektais, kurie išeina už valstybių sienų.
Tariamos teisės į abortą įrašymas į Pamatinių teisių chartiją kompetencijų paskirstymą esmingai pakeistų.
Sugretinimas su eutanazijos įteisinimu
Šią situaciją galima sugretinti su eutanazijos įteisinimu keliose ES šalyse – medicininiu nužudymu ar medicinine pagalba nusižudyti.
Eutanazija buvo įteisinta motyvuojant labai sunkiomis, beviltiškomis, nepakeliamos kančios situacijomis. Tačiau yra eutanazijos šalininkų, kurie siekia, kad ji būtų pripažinta žmogaus teise, – teise mirti. Kai kurie tvirtina, kad tokia teisė turi būti pripažinta ir tais atvejais, kai žmogus beviltiškai neserga, yra sveikas, bet nebenori gyventi dėl psichologinių priežasčių.
2002 m. Europos Žmogaus teisių teismas pripažino (Pretty vs UK), kad Europos Žmogaus teisių konvencijoje teisės mirti nėra, šią nuostatą ne kartą pakartojo taip pat visai neseniai, šių metų balandį: „niekas neleidžia teigti, kad Konvencijoje įtvirtinta teisė į savižudybę su pagalba“ (Lings prieš Daniją). Vienas iš argumentų – esminis teisės gyventi ir teisės mirti nesuderinamumas.
Vienas iš argumentų – esminis teisės gyventi ir teisės mirti nesuderinamumas.
Taigi, eutanazijos praktika, kur ji yra įteisinta, nedraudžiama, taip pat nepakeliama į žmogaus teisės lygį, kuris eutanaziją paverstų visuotinai privaloma, labai suvaržytų arba visai panaikintų gydytojų teisę dėl sąžinės sumetimų atsisakyti atlikti eutanazijos procedūrą, išreikšti nepritarimą eutanazijai viešuose debatuose, katalikiškų ligoninių laisvę neatlikti šios procedūros.
Būtent to reikėtų tikėtis, jei tariama teisė į abortą būtų įtraukta į pamatinių teisių sąrašą: tiek gydytojų prieštaravimo teisės, tiek pasaulėžiūrinių pozicijų, kurios nebūtinai krikščioniškos ir nebūtinai religinės, dėl žmogaus vaisiaus vertės, orumo ir apsaugos, tiek institucinio varžymo.
Birželio pabaigoje viena olandų europarlamentarė kreipėsi į parlamento vadovybę, kad būtų atimta akreditacija iš tų nevyriausybinių organizacijų, kurias ji vadina radikaliais „lobistais prieš abortą“, nes jų „destruktyvi ideologija nepriklauso laisvo žodžio laukui“.
Tuo tarpu tas pats Europos Žmogaus teisių teismas, kurio sprendimai galioja visoms ES šalims, yra pareiškęs, jog „valstybė gali lygiai taip pat teisėtai nuspręsti laikyti dar negimusį asmeniu ir saugoti jo gyvybę“ (žr. A, B ir C prieš Airiją, 25579/05, 222 sk.).
