Dr. Egidijus Vareikis. Romantiškoji žmogaus teisių nostalgija

Prieš du metus pasaulį paliko toks iš Odesos kilęs žydų-ukrainiečių-rusų rašytojas Michailas Žvaneckis. Kai kas sako – humoristas, man regis, veikiau, moralistas. Dauguma jo „juokelių“ yra visai ne juokeliai. Kažkaip įsiminė viena jo miniatiūra apie tai, kas valdo pasaulį. Neturiu originalo prieš akis, tad perpasakosiu savais žodžiais.

Apie laimę. Kažkada pasaulį valdė protingi. Buvo žiauru. Žiauru todėl, kad protingi vertė kvailius mokytis. Pastarieji kentė prievartą, kančios buvo labai daug, nes, žinia, kvailių daug, protingų – mažai. Mažumos valdžia buvo neteisinga jau ir todėl, kad tai buvo mažumos valdžia.

Tad pasidarė kitaip. Dabar valdo kvailiai. Tai yra teisinga, nes valdyti turi dauguma. Dabar kenčia protingieji. Tai jie, protingieji, privalo gyventi, kalbėti ir mąstyti taip, kad suprastų kiekvienas kvailys. Jei kvailys ko nesupranta, tai protingojo problema, tai jis privalo viską paaiškinti kiek įmanoma kvailiau. Kančios, suprantama, mažiau, nes ir kenčiančių mažiau. Ir vis mažiau ir mažiau. Kelias į laimę…

Taigi, kelias į laimę veda ne per protą, sąžinę, grožį, ne per etiką ir estetiką. Veda per kvailumą. Kiek pamedituokite ir pamatysite, kad šiandien gyvename tokiame pasaulyje, kuriame nemokėti, nesuprasti, nesuvokti, nesugebėti yra žymiai didesnė teisė, nei žinios, nuovoka ar kūrybinis mąstymas. Kiekvienas turi teisę būti kitoks…

Beveik dvidešimt metų praleidau tokioje žmogaus teises puoselėjančioje organizacijoje pavadintoje Europos Taryba. Mačiau ir jaučiau, kaip žmogaus teises, vadinamas universaliosiomis, teisę kurti visuotinį gėrį tautine kalba, turėti teise ir teisingumu tvarkomas bendruomenes, teisę skleisti politines pažiūras, kalbėti laisvai ir turiningai bei rinktis į bendraminčių sambūrius keičia teisės, vadinamos individualiosiomis. T. y. teisės būti kitokiu nei moko papročiai, kultūra bei mokslinės tiesos, laužyti bendruomenės gyvenimo „stereotipus“, taisyti savo biologinės prigimties „klaidas“, nemokėti ir nežinoti. Būti kvailu. Bet nepamirštant, kad „aš“ su savo teisėmis esu tiesiog pasaulio centras.

pasirodo, Konstitucija yra instrumentas vadinamųjų mažumų apsaugai.

Neseniai minint Lietuvos Respublikos Konstitucijos trisdešimtmetį šventinėse kalbose nugirdau, kad Konstitucija yra ne šiaip Pagrindinis Įstatymas visiems (galvojau, kad tiktai taip, už tai balsavau), o, pasirodo, instrumentas vadinamųjų mažumų apsaugai. Kitaip sakant, jei manote, kad prieš įstatymą visi lygūs, tai manykite kitaip – lygesni yra tie, kuriems netinka įstatymai, fizikos dėsniai ir kitos „smulkmenos“.

Aušros Vartų gatvė Vilniuje yra vieta, kur kartais gausiai susirenka Šv. Mišių dalyviai. Jie užima visą gatvės plotą, tas plotas virsta sakraline erdve… Tačiau ta gatvelė yra kaip traukinio plackartinis vagonas: Šv. Mišių metu ji neuždaroma, nes, suprantu, negalima varžyti žmonių teisių vaikščioti gatve pirmyn ar atgal. Kas čia tos Mišios, gatvė yra gatvė!

Taip jau nutiko, kad praėjusį sekmadienį dalyvaudamas Šv. Mišiose Aušros Vartuose stovėjau kaip tik ties tuo „koridoriumi“, kuriuo pirmyn-atgal zujo atsitiktiniai praeiviai. Praeiviai tai tiek jau to, bet pro minią įkyriai brovėsi dviratininkai, šunų vedžiotojai su savo augintiniais, picų išvežiotojai ir kiti eismo dalyviai.

Praeiviai tai tiek jau to, bet pro minią įkyriai brovėsi dviratininkai, šunų vedžiotojai su savo augintiniais, picų išvežiotojai ir kiti eismo dalyviai.

Jie aiškiai trikdė Mišių eigą, ir aš pasidaviau trikdžiams, suskaičiavau, kad valandos trukmės „varžybos“ tarp šunų ir dviratininkų galiausiai baigėsi 15:17 pastarųjų naudai.

Kadangi dažnai esu pravardžiuojamas protingu (priklausau mažumai), tai bent galvoti turiu teisę. Galvoju, kad dviratininkai mieste dažniausiai yra tie, kurie puoselėja sveiką gyvenimo būdą, o jiems būtų kur kas sveikiau ir greičiau apvažiuoti kvartalą kitą, o ne visai ne ekologiškai brautis pro besimeldžiančią minią.

Esu šunų mylėtojas, ir manau, kad keturkojai apsidžiaugtų, jei jų sekmadieninis pasivaikščiojimas pailgėtų keliais šimtais metrų, o ir nereikėtų bailiai tipenti, saugantis, kad nesumindytų… Bet šunų savininkai, kaip ir dviračių šeimininkai, žino, kad turi teisę naudotis gatvele čia ir dabar. Prakaituotas dviratininkas dryžuotu šalmu pats supranta, kad atrodo visiškai kvailai, kuomet aplink dalinama Šventoji Komunija, bet… Juk būti kvailu yra teisė ir dar net daugumos valdžia. Kaip sakė tas rašytojas. O, paprasčiau kalbant, tai elementarios kultūros reikalas. Pasakysiu net visiškai kitaip – džentelmenas apeis vietą, kur jam nedera būti, prasčiokas būtinai ten įsirioglins. Nes turi teisę būti prasčioku.

Galima dar daug kalbėti apie visokius vadinamųjų individualių teisių kuriozus, bet šį kartą užbaigsiu optimistiniu akcentu. Praeitą savaitę pagal darbinius įpareigojimus teko dalyvauti keliose tarptautinėse konferencijose, kur buvo susirinkę žmonės iš tų šalių, kuriose nėra demokratijos, rinkimų, laisvos žiniasklaidos, o mokyklose brukamas melas, vadinamas viena tiesa, kur…. yra viskas panašiai kaip laikais, dabar vadinamais sovietmečiu. Konferencijose kalbėta apie žmogaus teises, kokių reikia žmonėms, siekiantiems laisvės. Taip, tos laisvės, kuri mūsų vaikams ir anūkams jau yra kažkas natūralaus ir prigimto.

Pasauliui, kuris nėra laisvas, visai nereikia to laisvės dekadanso, kuris šiandien skamba iš solidžiomis save laikančių institucijų. Jiems reikia to, už ką kovojome mes, ir ką šiandien laikome žmogaus teisių klasika. Tai amžinosios vertybės, noras gyventi žmogiškai orų ir padorų gyvenimą.

Konferencijų dalyviai dažnai kartojo, kad mes, išsikovoję savąją laisvę ir visas teises, galvojome, kad laisvė pati savaime įsigalės pasaulyje be didelių pastangų, nes jai nėra alternatyvos. Atsitiko kitaip. Atsitiko taip, kad padarėme dvi nuodėmes – pametėme laisvės projektą dar nebaigtą, o savo laisvės klasiką iškeitėme į jos dekadansą.

Turiu dvi naujienas. Abi geras. Viena (tiems, kurie dar yra protingi) – ateitis priklauso ne kvailiams, kvailybių dekadansas reiškia epochos pabaigą, šviesa tunelio gale tikrai matosi. Kvailiai, tiesa, žiūri ne į tą pusę, bet tai jau kita tema. Antra (tiems, kurie tiki ateitimi) – minėtų konferencijų dalyvių daugumą sudarė jaunimas. Tai tikroji žmogaus teisių ateitis.

O man buvo taip gera ten dalyvauti, kad apėmė tokia tikra kovos už laisvę ir kitas tikrąsias teises nostalgija.

10 KOMENTARAI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version