Šmaikštus išminčius sakė, kad gyvenime dažniausiai yra ne taip, kaip iš tikrųjų turėtų būti. O jei taip nutinka, tai tenka aiškintis, kodėl… Visus tokių dalykų aiškintojus galima sugrupuoti į dvi profesionalų gaujas (grupes, jei korektiškiau) – mokslininkus ir diplomatus.
Mokslininkų gyvenimas pilnas kuriozų. Visiems savaip pažįstamas Albert Einstein, dažniausiai laikomas branduolinės fizikos bei reliatyvumo teorijos guru, nors Nobelio premiją „nuskynė“ tyrinėdamas šviesos kuriozus. Škotijos botanikas Robert Brown, XIX amžiaus pradžioje išties didžiai nusipelnė mokslui – savo kruopštaus mokslininko gyvenimą paskyrė augalų tyrimui bei jų sistematikai – tačiau svarbiausias jo atradimas (gal net veikiau, pastebėjimas) praturtino ne biologiją, o… fiziką. Tai, ką populiariai vadiname „Brauno judėjimu“ yra minėto mokslininko Roberto pastebėjimas, šiandien dažniausiai asocijuojamas su kažkuo netvarkingu, chaotišku ir… neprognozuojamu.
Esame įpratę skirstyti gamtą į gyvąją ir negyvąją. Nors abi gamtos sudarytos iš tų pačių atomų, abiem galioja tie patys gamtos dėsniai, gyvąja laikome tą, kuri kažkaip pati sau juda-kruta, o negyvąją – kuri nesijudina ir kviečiama vardu neatsiliepia. Gyvoji gamta yra tvarkinga ir prognozuojama, o štai negyvoji… tiesiog negyva…
Minėtasis botanikas Robertas mikroskopu stebėjo, kaip žiedadulkės netvarkingai „blaškosi“ tirpale pirmyn-atgal, ir klausė savęs, kodėl tie formaliai gyvi padarai elgiasi taip durnai? Žingeidumas vedė, prie kito pastebėjimo, kad ir visokios negyvosios gamtos dalelės, kaip molio priemaišos savo netvarkingu gyvumu nenusileidžia žiedadulkėms. Vėliau išsiaiškino, kad šiltame vandenyje viskas juda greičiau ir dar daugiau dalykų, tačiau svarbiausias klausimas liko – tai kur čia riba tarp gyvosios ir negyvosios gamtos? Po daugelio metų jau ne botanikai, o fizikai (tame tarpe ir mūsų minėtas Albertas) išaiškino, kad Brauno judėjimas yra šiluminės energijos veikimo pasekmė; energija veikia lyg ir savaip nekryptingai, bet galiausiai „atsako“ už visą mūsų gamtos sąrangą – ir gyvą ir negyvą.
Karas Ukrainoje yra realybė, kurios iš tikro protingų būtybių pasaulyje neturėtų būti. Bet, kaip sakiau, dažnai būna tai, ko neturėtų būti. Karų pabaigos projektus dažniausiai kuria žmonės, vadinami diplomatais. Tai jie – diplomatai – sakosi išmanantys, kaip reiktų ir kaip nereiktų daryti, kad karai pasibaigtų. Diplomatija yra sutverta tam, kad visi tvarkingai sutartume ir sutarę – kryptingai veiktume. Ukrainos reikalų komentaruose netyčia prasprūdo pastebėjimas, kad pastarųjų dienų ir savaičių diplomatija tapo labai panaši į minėtą Brauno judėjimą.
Diplomatija yra sutverta tam, kad visi tvarkingai sutartume ir sutarę – kryptingai veiktume.
Populiarioji žiniasklaida ir profesionaliosios studijos pilnos šiuolaikinių Machiavelli, Talleyrand, Kissinger, Metternich, Hammarskjold‘ų… bet visas tas šurmulys išties yra kažkas panašaus į žiedadulkių ar molio dalelių „elgesį“. Per kelias diplomatinių peripetijų dienas galima buvo pastebėti ir makiaveliško cinizmo, ir kisingeriško sandėrių meno, ir talleirandiško gudrumo ir visokių „Europos koncertų“. Tikri ir netikri diplomatai, kaip kokia gyvoji ir negyvoji gamta, Brauno judėjimo stiliumi blaškėsi tarp įvairių susitikimų, keitė savo diplomatinius statusus ir vyriausybių vardu darytus pareiškimus.
Iš savo nuojautų patirties pasakysiu, kad tame Brauno judėjime vieniems reikėjo taikos dėl išlikimo, kitiems pergalės su grobiu, dar kažkam taikos dėl verslo, dar kai kam reikia garantijų ramiai netolimai ateičiai (iki kitų rinkimų), dar reikia visokių trąšų, anglies padermių, vadinamų deimantais. Politiniais sprendimai priklauso tiems, kurie populiariai vadinami neprognozuojamais arba nepaaiškinamai,s kur ir kaip juda. Tas karas tai ne tik Ukraina – jo pasekmės globalios – šiluminės energijos pliūpsniai, populiariai vadinamo sprogimais, atsiliepia visiems – iki Afrikos ir pačios Okeanijos. Jei jau reikia tvarkos, tai žinotina, kad tvarka gimsta… iš chaoso
O pabaigai pasakysiu, kad tikrasis mokslas yra suprasti ir paaiškinti, o tikroji diplomatija, – susikalbėti. Šiaip ar taip tarp negyvos ir gyvos gamtos skirtumas yra. Jei mokslininkas Robertas ir nesugebėjo paaiškinti, kur yra skirtumas, tai bent jau tikrai suprato, kas skirtumas yra.
Gal ir visai neatsitiktinai jis buvo Robertas. Šis germaniškos kilmės vardas reiškia, kaip teigia lingvistai, kažką sietino su šviesa, garbe ir šlove. Mokslininkui tinka – garbingai siekime būti šviesa. Taip jau yra, kad pirmą kartą turime popiežių, kurio pasaulietinis vardas yra Robert. Ar ne sugestija atkreipti dėmesį į visą tą Brauno judėjimą, kurį vadiname šiuolaikiniu pasauliu. Kuriame galime rasti sprendimus, jei tikime, norime, siekiame. Vilties yra.
