Emanuelis. Dievas su mumis. Tai gera žinia, tiesa?
Tiesą sakant, švęsdami Kalėdas dažniausiai mes kalbame tik apie geras naujienas, neskirdami tinkamo dėmesio blogoms. Tačiau taip mes sumenkiname Evangelijos gailestingumą.
Pamąstykite: šventojo Dievo atėjimas sukilusiems maištininkams reiškia ne gyvenimą, bet mirtį. Prisiminkite Nadabą ir Abihuvą, aukojusius Viešpačiui svetimą ugnį (Kun 10, 1–2), Uzą, kuris palietė Dievo skrynią (2 Sam 6) arba Izraelio tremtinius. Jei dėl savo nuodėmės mes negalime gyventi šventajame Dievo kalne (Ps 15), kaip dar labiau mus turėtų gąsdinti žinia – Dievas su mumis, kol nežinome, kad Dievas, atsiuntęs Jėzų, mūsų Emanuelį, blogą žinią pavertė gera naujiena.
Emanuelio atnešta bloga žinia
Senajame Testamente pažadas – Dievas su mumis – galėjo reikšti mirtį. Izaijo pranašystėje užrašytas Dievo pažadas, kad mergelė taps nėščia ir pagimdys sūnų, kurį pavadins Emanueliu (Iz 7, 14), išsipildė tuo metu, kai toks reiškinys galėjo užtraukti mirties nuosprendį. Pranašas perduoda Dievo požiūrį į maištaujančią tautą šiaurinėje Izraelio karalystės dalyje ir įspėja: Kadangi ši tauta paniekino ramiai tekantį Siloamo vandenį ir pamėgo Reciną ir Remalijo sūnų, Viešpats atves prieš jus daugybės galingų upių vandenis – Asirijos karalių ir visą jo garbę. Jis išsilies iš savo vagos ir užtvindys visus laukus. Jis tekės per Judą, patvins ir sieks iki kaklo; išties savo sparnus ir apdengs visą tavo šalį, Emanueli! (Iz 8, 5–8).
Nors Emanuelis – Dievas su mumis – yra su Dievo tauta, jų nuodėmės atskiria juos nuo Dievo palaiminimo. Teismo tema tęsiama ir toliau. Kreipdamasis į tautas, Viešpats šaiposi iš bendrų pastangų jam pasipriešinti: Susiburkite, tautos, bet jūs būsite nugalėtos! Išgirskite, visos tolimos šalys, susijuoskite, bet būsite nugalėtos! Susijuoskite, bet būsite nugalėtos! Susitarkite tarpusavyje, bet iš to nieko neišeis. Tarkite žodį, bet jis nebus įvykdytas, nes Dievas yra su mumis! (Iz 8, 9–10). Dievo žmonės, taip pat ir tautos, sulauks nuosprendžio už savo nuodėmes.
Istoriniame kontekste žinia „Dievas su mumis“ buvo bloga žinia tol, kol neįveikta nuodėmė. Nors Dievas buvo pasiryžęs daryti gera savo išrinktajai tautai, istorija tarp Dievo ir Izraelio parodo, kaip nuodėmė griauna gerus Jo planus. Taip žinia „Dievas su mumis“ tampa bloga naujiena.
Laimei, Izaijo pranašystė nuo žinios apie teismą pereina prie išganymo, nuo bausmės – prie atleidimo. 9 skyriuje paaiškinama, kad Sūnus, minimas Izaijo 7, 14, yra teisus Dovydo sūnus, kuris atneš į tamsą didžią šviesą (1–2 eil.) ir žemei ramybę (6–7 eil.). Likusioje Izaijo „evangelijos“ dalyje paaiškinama, kaip ši ramybė ateis – per Kenčiantį Tarną ir atperkančiąją Jo auką (Iz 52, 13–53, 12). Dievas siunčia į pasaulį Jėzų, Emanuelį, ir taip bloga žinia senovės Izraeliui tampa gera žinia pasauliui – Izraeliui ir kitoms tautoms.
Emanuelio atnešta gera žinia
Stebina, kaip pranašystės, užrašytos Izaijo 7, 14, išsipildymą aiškina evangelistas Matas. Visa tai įvyko, – pastebi Matas, – kad išsipildytų, kas buvo Viešpaties pasakyta per pranašą (Mt 1, 22). „Visa tai“ atkreipia dėmesį į tris Izaijo 7, 14 nurodytus veiksmus (nėštumas, gimdymas ir pašaukimas), kurių kiekvienas yra paaiškinamas Evangelijos pagal Matą 1 skyriaus 18–21 eilutėse.
Evangelijos pagal Matą 1 skyriaus 18 eilutėje rašoma, kad Marija tapo nėščia iš Šventosios Dvasios. 19–20 eilutėse skaitome, kad Dievo angelas aplanko Juozapą ir jam apreiškia, kad jis, Juozapas, Dovydo palikuonis, taps Jėzaus įtėviu. Tai, kad Juozapas buvo kilęs iš Dovydo giminės, minima siekiant pabrėžti Marijos sūnaus kilmės iš Dovydo giminės liniją. Angelas įspėja Juozapą ir dėl vardo: Ji [Marija] pagimdys Sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes Jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių (Mt 1, 21).
Įdomu, kad šis vardas neatitinka Izaijo užrašytos pranašystės – juk Izaijo 7, 14 sakoma, kad mergelė pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanueliu. Tačiau taip neįvyksta. Gimusiam berniukui suteikiamas vardas Yeshua arba „Jah (weh) gelbsti“. Kodėl toks neatitikimas?
Tai galima paaiškinti: jau matėme, kad žinia „Dievas su mumis“ yra gera žinia tik tuomet, jei Dievas ateina išpirkti nuodėmės. Jei Marijos Sūnus būtų pavadintas „Emanueliu“, už frazės „Dievas su mumis“ būtų likęs klaustukas. O vardas Jėzus frazę baigia šauktuku! Mat 21 eilutėje sakoma: Tu [Juozapai] duosi vardą Jėzus, nes Jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių.
Su mumis ir dėl mūsų
Taip, Jėzus yra Dievas su mumis. Bet ir kur kas daugiau. Jis yra ir Dievas už mus.
Jei Jėzus būtų pavadintas Emanueliu, Evangelijoje pagal Matą minima Izaijo pranašystė būtų išsipildžiusi tiksliau, tačiau ji būtų dviprasmiška. Izraelio sūnūs ir dukterys būtų klausę: ar Dievas atneša išgelbėjimą, ar teismą?
Suteikdamas vardą „Jėzus“, Dievas atsakė į savo žmonių maldas. Mergelei pagimdžius Sūnų, išsipildė tai, ką Jis seniai buvo žadėjęs.
Šis Sūnus neš išgelbėjimą iš Izraelio visoms tautoms. Jis užaugs Kenčiančiu Tarnu, kuris atiduos savo gyvybę kaip išpirką už daugelį (Mt 20, 28); Jis praliejo kraują, kad užtvirtintų Naująją sandorą, taip užtikrindamas nuodėmių atleidimą savo žmonėms (Mt 26, 28); ir Jis surinks mokinius iš visų tautų žemėje (Mt 28, 19), suburdamas juos į savo Bažnyčią (Mt 16, 18), kad galėtų gyventi su mumis amžinai (Mt 28, 20). Taip Dievas yra su mumis – Jis atsiuntė Jėzų, kad šis atiduotų savo gyvybę už mus.
Todėl giedodami „Ateik, ateik, Emanueli“, nepainiokime Viešpaties atėjimo su Kalėdų Senelio apsilankymu. Dievas ateina pas mus ir gyvena su mumis ne todėl, kad buvome geri, o todėl, kad Jis yra geras. Ir būdamas geras iš savo malonės Jis atsiuntė Jėzų, kad Jis išpirktų mus iš nuodėmės vergijos ir paruoštų mus gyventi su Juo dabar ir amžinai.
Tai yra geroji Kalėdų naujiena ir priežastis, kodėl Jėzaus vardas yra aukščiau visų kitų vardų.
