Įdomus darbas

Visi Šiaulių apskrities pacientai, sergantys psichikos ligomis, sumažėjus psichikos pagalbą teikiančių įstaigų, vežami į Respublikinės Šiaulių ligoninės psichiatrijos kliniką. Tad pacientų srautas išties didelis.

Ūmių būklių skyriaus pacientams dažnai diagnozuojami šizofrenijos spektro ir afektiniai sutrikimai.  Pastarieji neretai į psichiatrų rankas patenka dėl padidėjusios suicido rizikos. Situaciją blogina alkoholizmo sukeltos problemos, kurių metu dažnai stebimi grasinimai, gąsdinimai, manipuliacijos. Dėl artimųjų ir aplinkinių saugumo žmogus vežamas į Psichiatrijos kliniką. Skyriuje pacientas gali būti gydomas nuo dienos iki kelių mėnesių, priklausomai nuo susirgimo.

„Šis darbas labai įdomus. Man įdomu suprasti ir susieti, kaip žmogaus gyvenimo patirtys, potyriai, santykiai su kitais žmonėmis susidėjo į visumą ir nulėmė, kad žmogui reikia psichiatro pagalbos. Dirbdamas skyriuje tikiuosi padėti žmogui įveikti problemas. Suprantu, kad pacientams nelengva pasidalinti savo išgyvenimais, todėl esu labai dėkingas žmonėms, kurie priima mano pagalbą“, - dalinasi jaunas gydytojas psichiatras Tautvydas Joteika pirmaisiais pasiekimais darbe.

Pavyzdys - močiutė

Gydytojo įkvėpimas – močiutė. Ji visada Tautvydui buvo tas žmogus, kuriuo galėjo žavėtis ir didžiuotis. Močiutė dirbo Radviliškio poliklinikoje vaikų slaugytoja, tad dažnai vaikščiojo pas apylinkės vaikus, kaip buvo įprasta sovietmečiu. „Būdavo, su močiute išeidavome į miestą, tai nuolat kas nors prieidavo su ja pasisveikinti, pakalbėti, padėkoti. Man atrodė, kad ją pažįsta visas Radviliškio miestas, ji buvo labai mylima ir gerbiama žmonių, kurių vaikų sveikata rūpinosi“, – su pagarba gydytojas prisimena mylimą žmogų, kurios pavyzdys pasąmonėje galbūt suaudė mintį apie būsimą profesiją. Tėvai taip pat skatino sūnų mokytis ir siekti gyvenime tikslų.

Tautvydas, prisiminęs močiutės pavyzdį, jau mokyklos metais galvojo apie gydytojo profesiją.

Tautvydas, prisiminęs močiutės pavyzdį, jau mokyklos metais galvojo apie gydytojo profesiją.

Baigęs mokyklą Tautvydas įstojo į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą (LSMU) Kaune. Per šešerius metus baigė medicinos studijas, kurių metu teko susipažinti su daugeliu medicinos specialybių. „Ketvirtame medicinos studijų kurse, kai buvo psichiatrijos modulis, mane labai sudomino psichiatrija. Pasirodė plati, mažai išnagrinėta specialybė, su savitais iššūkiais“, – sako T. Joteika, tuomet supratęs ir tai, kad jam labiau patinka dirbti su žmogaus siela, nei su kūnu ir nusprendė tęsti savo kelią psichiatrijoje. 

Internatūrą būsimasis gydytojas T. Joteika atliko Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, tad teko pabuvoti visuose ligoninės skyriuose, praktiką buvo pasiėmęs ir Šiaulių psichiatrijos klinikoje. Tada ir pasitvirtino supratimas, kad jo kelias – psichiatrija.

Teisingas pasirinkimas

Išlaikęs stojamuosius egzaminus, Tautvydas įstojo į psichiatrijos rezidentūrą. Ją būsimas psichiatras atliko Kauno klinikose. Per ketverius metus teko padirbėti ir įvairių kitų šalies ligoninių rezidentūros bazėse: Palangos streso ligų skyriuje, Klaipėdos psichiatrijos ligoninėje, Kauno Respublikiniame priklausomybės ligų centre, taip pat ir Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. „Buvau labai maloniai priimtas, kolektyvas labai draugiškas“, – dalinasi rezidentūros patirtimi. T. Joteika buvo pakviestas savaitgaliais dirbti Psichiatrijos klinikoje, kur prabėgo treji metai. Baigus rezidentūrą klinikos vadovė Ilona Pavlavičienė bei ligoninės personalo darbuotojai gydytojo psichiatro diplomą įgijusį kolegą kvietė atvykti toliau dirbti Psichiatrijos klinikoje.

„Sutikau neabejodamas, nes tai – maloni, tačiau iššūkių nestokojanti vieta pradėti gydytojo psichiatro karjerą“, - sako gydytojas.

Ūmios būklės psichiatrijoje yra pačios sunkiausios ligos, ir nesvarbu, kokios priežastys jas išprovokuoja. „Mūsų darbas išsiaiškinti, kas žmogaus gyvenime nutiko, tik tada galime padėti. Kai pavyksta sudėlioti pagalbos planą, parodyti prasmę, nukreipti teisinga linkme, tai suteikia labai didelį atpildą“, - iš patirties sako gydytojas T. Joteika.

Su šeimos pagalba - lengviau

Kita grupė žmonių - atvykstantys dėl paūmėjusios psichozinės simptomatikos. Esant šiems sutrikimams, sutrinka suvokimas ir gebėjimas adekvačiai vertinti aplinką. Gydytojui tenka itin svarbus vaidmuo, padedant pacientui atkurti kritinį mąstymą bei gebėjimą objektyviai suvokti ir vertinti pasaulį. Didžiausią profesinį pasitenkinimą suteikia galimybė stebėti paciento pokyčius – nuo pirmosios dienos, kai jis atvyksta į kliniką, iki gydymo pabaigos. Ypač džiugina matyti, kaip žmogus, pasiekęs visišką transformaciją, yra pasirengęs grįžti į įprastą gyvenimą, atgavęs sveikatą ir gyvenimo kokybę“, – psichiatro darbo prasmę apibūdina gydytojas T. Joteika.

Mūsų visuomenėje vis dar gaji psichikos ligų stigma.

„Mūsų visuomenėje vis dar gaji psichikos ligų stigma, dėl kurios šie žmonės dažnai jaučiasi atstumti, nereikalingi ir net trukdantys. Ligoninėje siekiame parodyti, kad jie yra svarbūs, reikalingi ir lygiaverčiai visuomenės nariai, tokie patys kaip visi kiti“, – dalinasi įžvalgomis gydytojas psichiatras, akcentuodamas, kad gydant ligonį be galo svarbus yra šeimos palaikymas. Su artimųjų pagalba tampa lengviau pasiekti gydymo tikslų, nes jų bendradarbiavimas su gydytoju padeda geriau suprasti paciento situaciją.

Pacientus įtikinti dėl būtinybės vartoti vaistus psichikos sutrikimų gydymui dažnai nėra lengva. Nors daugelis supranta, kad vaistai būtini fizinėms ligoms, pavyzdžiui, širdies sutrikimų atvejais, gydyti, psichikos ligų gydymui jie kartais praranda motyvaciją, vos pagerėjus būklei. „Svarbu suprasti, kad psichikos liga yra tokia pati kaip kitos lėtinės ligos, reikalaujanti nuolatinės priežiūros. Negydomi sutrikimai progresuoja, sunkėja ir sutrikdo įprastą gyvenimą,“ – sako gydytojas psichiatras T. Joteika. Gydytojas pabrėžia, kad užleistos psichikos ligos daro didžiulę įtaką ne tik fizinei ir emocinei žmogaus būklei, bet ir darbinei veiklai, santykiams su šeima bei socialiniam gyvenimui.

The post Psichiatras T. Joteika: esu labai dėkingas žmonėms, kurie priima mano pagalbą appeared first on LAIKMETIS.

Šį interviu iš gyd. Alekseičiko ėmiau praėjusių metų rugpjūtį, daugiausia savo istorinio tyrimo tikslais. Mano tyrimas siekia suprasti homoseksualių žmonių patirtis ir homofobijos apraiškas sovietmečiu. Kadangi pokalbio metu buvo aptarti visuomenei mažai žinomi faktai – tokie kaip konversijos terapijos taikymas, homoseksualių žmonių išgyvenimai psichiatrų priežiūroje, – šį pokalbį publikuoju ir viešai, su gyd. Alekseičiko sutikimu.

Man pačiai, kaip homoseksualiam žmogui ir nestandartinės išvaizdos moteriai, šis pokalbis buvo labai sunkus ir ilgai negalėjau grįžti prie interviu įrašo, kad jį sutvarkyčiau ir publikuočiau. Ilgai galvojau, ką susidūrimas su psichiatrais sovietmečiu, tuomet, kai beveik neegzistavo jokia pozityvi informacija apie homoseksualumą, galėjo padaryti tokio žmogaus kaip aš savijautai ir savivertei. Šiandien daugelyje pasaulio šalių konversijos terapija yra uždrausta, o homoseksualumas psichikos sveikatos specialistų yra laikomas normalia žmogiškojo seksualumo išraiškos dalimi.

Šis pokalbis vyko Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, gyd. Alekseičiko kabinete. Pokalbio metu kabinete buvo dar trys žmonės, pakviesti gydytojo iniciatyva: katalikų kunigas, viena moteris ir vėliau prisidėjęs stačiatikių kunigas. Sėdėdami ant sofos, jie klausėsi mūsų pokalbio, o pabaigoje į jį ir įsitraukė. Jų tapatybės čia neatskleidžiu privatumo apsaugos sumetimais.

– Vakarų valstybėse praėjusio amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmetyje buvo gana plačiai paplitęs homoseksualių žmonių psichiatrinis „gydymas“. Jis buvo įgavęs įvairias formas: buvo taikoma konversijos terapija, naudojami įvairūs vaistai, elektrošoko terapija, net lobotomija. Vakaruose tik aštuntajame dešimtmetyje, kaip turbūt žinote, buvo atsisakyta homoseksualumo kaip psichiatrinės diagnozės. Amerikoje tai įvyko 1974-aisiais, o Pasaulio sveikatos organizacija homoseksualumą iš psichikos ligų klasifikacijos išbraukė 1990-aisiais. Mes žinome, kad ir Sovietų Sąjungoje buvo „gydomi“ homoseksualūs žmonės, tačiau šis fenomenas yra mažai ištirtas. Norėjau jūsų paklausti, kaip Sovietų Sąjungoje buvo „gydomi“ homoseksualūs žmonės ir kaip tai vyko sovietinėje Lietuvoje, jei žinote apie tai.

– Pirma, ką aš noriu pasakyti, tai yra gerai, kad jūs pradedate tirti šią problemą iš medicininio taško. Jūs suprantate, kad apskritai lyties problema yra milžiniška, pilna visokių energijų, priešingų požiūrių. Sunku iš viso pasakyti, kas yra žmogus – tai biologinė, psichologinė, sociologinė, visuomeninė, politinė ir, svarbiausia, lytinė dviejų lyčių būtybė. Čia viskas labai sudėtinga. Lyties esmės suvokimas yra labai sudėtingas. Aš linkęs kalbėti iš medicininės pusės.

gerai, kad jūs pradedate tirti šią problemą iš medicininio taško.

– Na, atvirai pasakius, galvojau gal kiek vėliau pasikalbėti apie patį lytiškumo fenomeną, bet pirmiausia norėjau konkrečiai paklausti, ar buvo gydomi žmonės, jaučiantys potraukį tai pačiai lyčiai, Sovietų Sąjungoje ir sovietinėje Lietuvoje.

– Turėkite omenyje, čia sudėtingas ir neaiškus dalykas. Vieni į tai žiūrėjo iš grynai medicininės, psichopatologinės pusės, kiti iš psichologinės pusės, vieni iš vyriškosios, kiti iš moteriškosios pusės. Dar į tai žiūrėjo ir iš juridinės pusės (vyrų homoseksualumas Sovietų Sąjungoje buvo baudžiamas kaip kriminalinis nusikaltimas – R. N.). Tuo metu, kai aš tuo domėjausi, netgi, sakyčiau, buvau priverstas tuo užsiimti, daugelis žmonių nenorėjo, kad kas nors žinotų. Ne visi norėjo būti gydomi – vieni tik konsultavosi, kiti gydėsi. Viskas buvo gana paslėpta. Aš negaliu pasakyti, kaip buvo visoje Sąjungoje... Nors, be abejo, savo laiku daug kuo domėjausi ir buvau, pavyzdžiui, Maskvos gydytojų tobulinimo institute, kur buvo seksologijos katedra ir joje į tai buvo žiūrima iš psichopatologijos taško. Kai vykdavo kursai, tai būdavo galima paprašyti, kad suorganizuotų susitikimą su šiais specialistais. Jie kalbėjo, kad galimas hormoninis gydymas, pavyzdžiui, o nuteistuosius galima ir priverstinai gydyti.

Daugiau galėčiau papasakoti apie tai, kas buvo Lietuvoje. Aš buvau pakankamai kompetentingas, nes buvau vienintelis oficialus psichoterapeutas ir jau prieš 60 metų turėjau oficialų psichoterapinį kabinetą. Akcentai tuomet buvo dedami ant sugestijos, hipnozės – tuomet tikrai buvo manoma, kad šiuos dalykus galima gydyti hipnoze. Tais laikais psichoterapinių priemonių buvo desetkos, o dabar jų yra šimtai. Esu tikras, kad paslapčia žmonės turbūt įvairiai bandė gydytis. Ir tie, kurie norėjo keisti savo orientaciją, norėjo tai daryti dėl to, kad visgi kentėjo. Kaip visuomenė žiūrėjo, kaip medicina žiūrėjo, kaip politikai žiūrėjo, taip ir jie žiūrėjo į savo orientaciją – kad tai yra liguista.

Esu tikras, kad paslapčia žmonės turbūt įvairiai bandė gydytis.

Jūs suprantate, dauguma žmonių ir tada, ir iki šiol mano, kad yra normalu būti arba vyru, arba moterim ir turėti priešingos lyties partnerį. Ir jeigu tavo polinkis yra nukreiptas ne ten, kur reikia, – reikia pasidomėti, ką galima dėl to padaryti... Tu turbūt esi nepilnavertis, turint omeny, kad tu negalėsi turėti šeimos, negalėsi turėti vaikų. Na, o jeigu žmogus neturi vaikų, tai dauguma žmonių ir tuomet, ir dabar mano, kad „jeigu aš nesu pilnavertis tėvas, tai aš nesu ir pilnavertis žmogus“. Arba „jeigu moteris manęs nesužavi kaip vyro, tai aš nesu vyras“. O jeigu moteris jautė, kad neturi potraukio prie vyrų, kad ji nenori būti moterimi ir nenori pereiti visus šituos etapus – nėštumo, gimdymo ir t. t., – tai palyginus su visom kitom ji jautėsi nuskriausta. Žodžiu, šie žmonės jautėsi tikri ligoniai, kenčiantys žmonės, todėl ir kreipdavosi.

Aš taip pat į juos žiūrėjau ir iki šiol žiūriu kaip į žmones, kurie turi problemų, nuo kurių jie kenčia, ir kuriems reikia padėti. Aš iki šiol žiūriu iš pagalbininko pusės.

– Mhm, supratau...

– Turėkite omenyje, kad tuomet literatūros buvo labai mažai. Aš visoje Lietuvoje turbūt buvau vienintelis turėjęs trijų tomų seksualinę enciklopediją, išleistą lenkų kalba dar prieš karą. Taigi aš jaučiausi šioje srityje pakankamai kompetentingas. Toje enciklopedijoje buvo žiūrima į visus šiuos nukrypimus nuo normos kaip į liguistą dalyką, taigi aš nuo to laiko taip ir linkęs žiūrėti. Tuo labiau kad aš tuomet turėjau palyginus neblogą praktiką... O dabar jau pastaruosius trisdešimt metų neturiu geros praktikos – pas mane ateina tik tie žmonės, kurie jaučia, kad jie kenčia dėl šito.

– Pas jus iki šiol dėl šito ateina žmonės?

– Taip. Tarp kitko, ir anais laikais pas mane ateidavo žmonės, kurie dėl šito nenorėjo gydytis, o tik tikrinosi. „Daktare, aš jaučiu, kad tai yra mano savybė, tačiau ar tai nėra kokios nors rimtos psichinės ligos požymis? Ar man negresia psichozė, šizofrenija, depresija?..“

– Ir ką atsakydavote?

– ...noriu pasakyti, kad, be abejo, ateidavo žmonės, o tai gresia privačiais nemalonumais. Jie nenorėjo, kad būtų kur nors užfiksuota, jog žmogus kreipėsi dėl to, kad jis yra homoseksualus.

– Norite pasakyti, kad konfidencialiai ateidavo žmonės?

– Taip, konfidencialiai. Jie sakydavo: „Daktare, aš noriu su jumis pasikonsultuoti...“ Aš klausdavau: „Ar turite siuntimą?“ Jie atsakydavo: „Jeigu aš gausiu pas jus siuntimą, tai aš prarasiu darbą.“ Taip būdavo su pedagogais, mokytojais, teisininkais... O kariškiai ir milicininkai, pavyzdžiui, neturėjo teisės pas mus gydytis, turėjo savo polikliniką. Dar man žmonės sakydavo: „Daktare, aš atėjau, nes man ant kaklo yra kilpa, nors ji ir nematoma. Labai prašau skirti man savo laiko.“ Tuo metu aš pirmas turėjau oficialiai savo psichoterapinį kabinetą ir tokiems žmonėms sakydavau: „Viskas tvarkoje. Aš dirbu iki aštuonių vakaro, ateikite po aštuonių ir mes apie tai pakalbėsime.“

Mano praktika tuomet buvo labai įvairi ir davė man geresnį supratimą apie visą psichopatologiją, kuri tuo metu buvo Lietuvoje tiek oficialiai, tiek neoficialiai. Turėkite omenyje, kad pas mane ateidavo ir tikri psichiniai ligoniai, kurie ateidavo su siuntimu dėl šizofrenijos, depresijos ar psichopatijos ir klausdavo manęs (apie savo homoseksualumą – R. N.), ar čia yra jų ligos požymis, ar visgi toks tiesiog... asmenybės variantas.

– Tai kokia visgi buvo jūsų nuomonė apie tai? Kad tai yra ligos simptomas ar labiau charakterio savybė?

– Na, jeigu žmogus nenorėjo gydytis ir žiūrėjo į mane įtartinai, sakydavau, kad šiuo metu ligos, pavyzdžiui, šizofrenijos, požymių nerandu ir negalvoju, kad čia yra susiję su liga. Bet tiems, kurie nenorėjo tokie pasilikti... Na, tuomet aš su jais... Žinote, nebuvo tuomet tokių turtingų žmonių, su kuriais norėtum turėti privačią praktiką. Tai dažniausiai aš sakydavau, kad galiu jiems padėti, jeigu jie oficialiai užsiregistruos ir vaikščios. Nereikės nieko mokėti. O diagnozę aš jums paskirsiu „įkyrių minčių neurozė“.

Aš nerašiau, kad čia kažkoks fiksuotas neurotinis potraukis, bet, pavyzdžiui, kad čia yra „įkyrių būklių neurozė apie savo per didelį jautrumą“ arba „nepilnavertiškumo kompleksas“. Fiksavau ligos istorijoje „nepilnavertiškumą“, „nepakankamą drąsumą“, „bailumą“ ar „silpnavališkumą“, bet visuomet turėjau omenyje (homoseksualumą – R. N.)... Ir duodavau paskaityti – „prašom, va ką apie jus rašau“.

– Jūs esate anksčiau minėjęs, pavyzdžiui, savo interviu knygoje „Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną“ (2014), kad jums teko gydyti ne vieną homoseksualų asmenį. Kaip suprantu, pas jus savanoriškai ateidavo daug pacientų – arba kankinami tų minčių, arba bandydami išsiaiškinti, ar jie yra ligoniai, ar ne. Tad jeigu jau nuspręsdavote, kad štai žmogus iš tikrųjų kankinasi ir prašo jūsų pagalbos, tai kaip tuomet vykdavo „gydymas“?

– Ne tik šitoj ligoninėj, bet ir visoj Lietuvoj nebuvo kito tokio psichoterapinio kabineto, kur buvo užsiiminėjama psichoterapija ir hipnoze, – aš tuomet buvau vienintelis. Tarybų laikais hipnozė buvo labai žinoma ir labai populiari ir žmonės žinojo, koks gali būti stiprus psichologinis poveikis. Gal jūs girdėjote apie Wolfą Messingą, Kašpirovskį, kitus tokius stebukladarius, dar buvo toks gydytojas Mesmeris... Tai buvo žinoma ir dvidešimtame, ir jau devynioliktame amžiuje. Kai kurie žmonės buvo tam pasiruošę ir įsitikinę, kad jiems galima įteigti potraukį prie, na... normalios lyties.

– Tai gydėte hipnozės ir įtikinėjimo būdu?

– Taip.

– Tai būdavo, vadinasi, tiesiog kalbos terapija ar kažkokia psichoterapija?..

– Na ne... Žinote, reikėjo išaiškinti žmogui, pavyzdžiui, per racionaliąją psichoterapiją... Dabar galiu jums kalbėdamas supaprastinti. Reikėjo išaiškinti, kad neatsitiktinai visoje gamtoje, net pas skruzdėles ir taip toliau, visur yra vyrai ir moterys. Taip yra neatsitiktinai ir taip vis dėlto yra normalu. Taigi va, jūs einate per gatvę ir atrodote kaip visi kiti – jūs atrodote kaip vyras ar kaip moteris. Taip iš tikrųjų ir turėtų būti... Ir žmonėms patikti turi... Dažniausiai jūs patinkat (kreipiasi į R. N.), o ypač jeigu einate ir jūsų gražios kojos, o jeigu dar nuogos kojos... Va mano laikais, aš atsimenu, kada moterys su kelnėmis nevaikščiojo, čia buvo nemadinga. Dabar jums gal stebėtina...

– Atsiprašau, o jūs čia bandote savo argumentaciją paaiškinti ar tos racionaliosios psichoterapijos?

– Be abejo, aš turėjau taip paaiškinti žmogui, kad jis turi labai didelį potencialą, pavyzdžiui, būti vyru. Arba būti moterimi.

– Tai jūs norite pasakyti, kad, pavyzdžiui, homoseksualiam vyrui jūs mėgindavote sustiprinti jo vyriškumą ar pasitikėjimą savimi?

– Taip taip. Aš sakiau taip, kaip ir dabar sakau. „Jūsų vyriškumas yra užgniaužtas, užspaustas, jis dar nepradėjo vystytis...“ Vaikas vystosi ir auga. (Rodo ranka aukštyn) Vyriškumas ir moteriškumas yra nematomi, bet jie irgi vystosi. Tiesiog sakydavau, kad jis savo laiku nepradėjo šioje srityje vystytis, o visokie dalykai užgniaužė šiuos skirtumus.

– Mhm...

– Aš žmonėms turėjau paaiškinti, kad, na, žinote, yra protinis neišsivystymas, emocinis neišsivystymas, jutiminis, jausminis...

– Tai čia kaip lytinis neišsivystymas?

– Taip taip. Aš sakydavau, kad mes pabandysime pasijusti kitaip. Na, aš savo laiku buvau drąsus, nes pas mane savu laiku gydėsi ir dideli viršininkai. Ministrai ir net aukščiau... partiniai... prokurorai gydėsi...

– Nuo šitos, mhm... silpnybės?..

– Taip, tai visur buvo tos silpnybės. Bet, žinote, buvo tokia sistema, kad... galbūt net girdėjote, buvo toks lozungas, kad „Tarybų Sąjungoje sekso nėra“. Taip?.. Tai aš ir sakydavau (pacientams – R. N.), kad „jūs esate nedasivystęs“. Kiti vystėsi, o jūs buvote kuklus, nedrąsus...

– Tai čia kur jūs minėjote tas neurozes, kurias įrašydavote į ligos istoriją... čia šitos charakterio savybės – kuklumas, nedrąsumas – tarsi ėjo kartu su homoseksualumu?

– Taip taip. Na, jeigu paimtume schematiškai, tai hipnozė pas mane buvo sudėtinga. Ne taip, kad įteigiu, jog „jūs esate vyras, jūs supervyras, supermacho“ arba „jūs esate moteris, jums patinka vyrai, jūs pradedate kreipti dėmesį į visus ūsuotus vyrus, jie jums atrodo gražesni“... Čia buvo sudėtingiau. Ne tik kad „jums patinka vyrai“, bet ir „jūs jaučiatės daugiau moteris“, „jums malonu, kad jūs esate moteris, o ne vyras“, „jums malonu, kada vyras į jus žiūri...“ Čia buvo tokios sudėtingos įtaigos...

Tik noriu pasakyti, kad kuomet jiems pagerėdavo, mūsų pacientai būdavo nedėkingi. Na kaip čia prisipažinti, kad psichiatras jiems padėjo.

– O tai čia visose srityse nedėkingi buvo ar tik homoseksualumo?

– Žinote, manau, kad visose srityse. Ir mano tėvas, jis buvo chirurgas, sakydavo: „Išgelbėjau žmogų, o kai einu gatve, jis mane pamatęs iš tolo pereina į kitą gatvės pusę...“

– Tai, įsivaizduoju, su psichiatrais juo labiau?.. (Juokiasi)

– Taip. Taip yra dėl to, kad jis jaučiasi labai skolingas. O tarybų laikais, žinote, gi mes visi buvome neturtingi, visi gaudavom po šimtą rublių atlyginimą, tai, žinote, jis negalėjo man atsidėkoti, nei man, nei chirurgui.

– O tai jūs manote, kad padėdavo tos terapijos, kad žmonės pasikeisdavo?

– Taip. Ir paskui dingdavo. Tai konkrečiai pasakyti negaliu, gal paskui ir atkrisdavo. Mačiau, kad kiti buvo tokie fiksuoti šioje srityje, kad net nenorėjo gydytis. Nors būdavo, kad labai kentėjo nuo to... Ten taip pat meilė, meilužiai...

Žinote, aš ir jums galiu pasakyti... galiu parodyti, kaip atrodė gydymas. Parodysiu jums. Va tuoj, parodysiu jums, kad jūs esate nepilnavertė ir homoseksualistė.

– Mhm?..

– Taip. Parodysiu. (Padeda ant stalo tušinuką) Noriu. Kad Jūs. Mano. Tušinuką. Paimtumėte. Vienu pirštu.

– Vienu pirštu?

– Taip...

– Kodėl man reikia jį paimti vienu pirštu? Čia jau vyksta gydymas?

– Oo... jau aiškina ji... Kol kas vyksta tik diagnostika. Aš noriu parodyti, kad jūs esate...

– Nepavyko. (Paima tušinuką paprastai) Matot, net trimis pirštais paėmiau.

– Trimis... Na, iš karto. Iškrypėlė. Jauna... o negali paimti... Aš jums parodysiu. (Paima tušinuką vienu pirštu)

– Aha...

– Va paėmiau, vienu pirštu. O jūs trimis. Neišsivysčiusi esate. Jums patinka tik savo kūnas. Taip...

– O ką jūs čia norėjote parodyti?

– Norėjau parodyti, kad jūs imate trimis pirštais. Kad būtumėte pilnavertė moteris, jūs turite turėti ir šukuoseną tokią... (Rodo) Ir šypseną tokią... (Rodo) Ir krūtinę tokią... (Rodo) Instinktyviai... O jūs va taip... (Paima vėl tušinuką trimis pirštais) Ypač čia tinka vyrams, galvojate, kad galima save įtvirtinti tik vienu organu... jeigu norite būti muzikantė, jūs turite va taip... (Groja pirštais)

– Tai jūs norite pasakyti, kad man... Arba jūsų pacientui ar pacientei, kuris yra homoseksualus... reikėtų save vystyti...

– Taip taip taip... Pianinu jūs turite groti va tokiu būdu (groja pirštais), o ne vienu pirštuku. Ir jeigu jūs grojate vienu pirštuku, dėl to jūsų gyvenimas bus nepilnavertis. Jums trimis ar dviem pirštais žymiai lengviau paimti nei vienu pirštu... Aš žinau, kaip paimti vienu pirštu, man tai ne problema. Bet tai šimtą kartų sudėtingiau.

– Žodžiu, jūs norit pasakyti, kad reikia pasistengti.

– Ne, reikia būti visapusiškam. Jums... ir dėl to hipnozė tuomet tikrai buvo efektyvi... Jums turi patikti vyriškas balsas! (Kalba garsiau) Ir ne tik, kad grubus toks, bet yra garsus. Na va, o moteriškas balsas turi būti švelnus... (Šneka tyliau ir švelniau) Na aš tą ir įteiginėjau žmonėms, ir, man atrodo, tai buvo efektyvu. Dirbau ir su žinomais aktoriais ir režisieriais, tik negaliu sakyti, su kuo ir kada... Kai pradėjau dirbti, tai beveik penki procentai mano pacientų buvo meno žmonės. Taigi suprantate, kaip buvo sudėtinga... Paskui dirbau ir grupėje...

– O tai žmonės psichoterapinėje grupėje pasisakydavo, kad jie kenčia nuo potraukio tai pačiai lyčiai?

– Nebūtinai.

– O kartais?

– Be abejo... Aš sakiau jiems: „Jūsų jausmai yra silpnoki“, na, o lengviausia ant ko yra pasitreniruoti? Ant erotinių jausmų. Kad jūs pasijaustumėte daugiau vyru, pavyzdžiui... „Kas šioje moteryje jums patinka?“ Žiūrėkite į ją, ir kad bežiūrint į ją jums patiktų vis daugiau ir daugiau...

(Sugirgžda durys, pro jas įeina stačiatikių kunigo sutana vilkintis barzdotas vyras)

– Sveiki.

A. A. (rusiškai): Sveiki... Sėskite, įsitaisykite. Jūs lietuviškai suprantate, ar ne?

Popas (rusiškai): Taip.

A. A. (rusiškai): Taip, na tai nėra problemų.

– Galvojau, kad imsiu interviu iš vieno psichiatro... (Juokiasi) O štai dabar, atrodo, vedu pokalbių laidą su psichiatru, dviem kunigais ir dar viena dalyve...

A. A. (rusiškai): Na čia sudėtingi... (Pereina į lietuvių) Čia sudėtingas dalykas, aš noriu pasakyti, kad jūs žinotumėt... (Rodo į knygų lentyną) Štai knyga apie kvapus. Vyrai kvepia vienaip, moterys kvepia kitaip.

– Taip...

– Na va... Meilė kvepia vienaip, baimė kvepia kitaip, agresija kvepia dar kitaip. Va, visa monografija. Turėkite omeny, aš jums rodau neatsitiktinai... (Varto lapus) Žiūrėkim, kas čia parašyta, taip, „uoslė praturtina gyvenimą“, „uostau, vadinasi, gyvenu“... Jūs rusiškai turbūt net pavadinimo nelabai suprasit, taip?

– Suprasčiau... bet aš turiu jums dar keletą klausimų...

– Taip, tai noriu pasakyti, kad taip, jeigu aš uostau, tai, vadinasi, jaučiu. Uoslė veikia ir jausmus. Jeigu mano bloga nuotaika, tai aš nukabinu nosį, taip? Viskas yra susiję. Tada tokių knygų nebuvo, bet aš iš visokių enciklopedijų šį tą žinojau. Aš turbūt tik po dvidešimt trisdešimt metų pamačiau tokį filmą... „Moters kvapas“, yra žinomas toks filmas...

– Taip. Taigi gal dar galėčiau paklausti jūsų apie tą gydymą. Taigi jūs sakote, kad daugiausia su seksualine orientacija jūs dirbdavote kalbėjimo, įtikinėjimo, hipnozės ir kitais būdais, kaip čia pasakojote...

– Na, žinote, ne tik įtikinėjimo būdu, čia su visu žmogišku organizmu... Čia yra įtaiga.

– Mhm, įtaiga...

– Taip, įtaiga. Hipnotinė įtaiga būna ypatingai stipri. Įtikinėji žmogų ne tik, kad „tu jautiesi toks“ ar kad „tau norisi pabučiuoti šitą moterį“, o kad „tu jautiesi vyru ir jauti pagarbą moteriai“. Tu supranti, kad čia tokia būtybė, kuri tave ir pagimdė, be kurios tu negali būti ir kuriai tu jauti pagarbą... Dievo motina ir t. t.

(Kambaryje esanti moteris ima fotografuoti pokalbį)

– Atsiprašau, jūs fotografuojate? (Juokiasi) Jeigu mane fotografuojate, tai be leidimo prašome niekur nedėti. Taigi grįžtant prie mano klausimų... Savo 1980 metais išleistoje knygoje „Žmogaus silpnybių psichologija“ jūs nemažai rašote apie homoseksualumą: ten rašote, cituoju, kad „homoseksualumas yra neatitikimas tarp fizinių ir psichinių lyties požymių“ ir kad tai yra tokia būsena, kuri kelia disharmoniją, kančią, dėl kurios sunku gyventi, turėti darnius santykius. Visgi jūs ir kritikuojate kriminalizavimą, nes, jūsų manymu, tokiems žmonėms reikia dirbti su psichoterapeutu ir kad galima seksualinę orientaciją pakeisti, ypač jauname amžiuje. 

– Taip, prieš keturiasdešimt metų aš jau buvau išminčius. (Juokiasi)

– Taip... (Juokiasi) Tai norėjau dar paklausti, kaip jūs susiformavote šią nuomonę, kuo rėmėtės ir ar ji keitėsi vėliau?

– Tuomet ši sritis nebuvo plačiai žinoma ar praktikuojama. Vyravo tokia, kaip sakoma, „karalienės Viktorijos laikų moralė“... Bet praktika yra praktika, ir žmonės su manimi bendradarbiavo. Aš pirma klausdavau: „Kaip jūs pati sau bandėte padėti?“

– Bet jūs ne tik praktikas, bet ir teoretikas. Jeigu rašėte apie tai, tai gal rėmėtės kažkokiomis knygomis?

– Žinote, knygų tais laikais buvo nedaug. Iki šiol didžiuojuosi trijų tomų seksualine enciklopedija, 1930 metais išleista Lenkijoje, dar iki tarybų valdžios. Buvo dar galima nueiti į Mokslinę medicinos biblioteką ir paimti Freudo kūrinius, jie buvo išleisti rusiškai. Buvo galima skaityti, nors ir žymiai sunkiau, Jungą. Buvo galima skaityti mokslinėse bibliotekose apie meilę. Ir kad ir kaip keista, apie krikščionišką meilę... Suprantate, krikščioniškoje meilėje buvo pakankamai daug psichologijos. Mūsų laikais mus mokino, kad psichologija buvo teologijos tarnaitė.

– Tai ar galima sakyti, kad skaitėte ir klasikinius psichologijos veikalus, Freudą, Jungą, ir turėjote krikščionišką požiūrį, kuris persmelkė jūsų psichoterapijos filosofiją, jeigu galima taip sakyti, ir, kita vertus, jūsų studijos Maskvoje formavo jūsų požiūrį į homoseksualumą, ar ne?..

– Žinote, aš labai daug išmokau iš savo mokytojų. Turėjau jų ir Maskvoje, ir Varšuvoje, ir Berlyne. Tarybiniais laikais turėjau tokių pacientų, dėl kurių galėjau važiuoti per socialistinį lagerį – į kapitalistinį manęs neišleido. Daug išmokau ir iš savo mokinių...

– Žinote, aš labai daug išmokau iš savo mokytojų. Turėjau jų ir Maskvoje, ir Varšuvoje, ir Berlyne. Tarybiniais laikais turėjau tokių pacientų, dėl kurių galėjau važiuoti per socialistinį lagerį – į kapitalistinį manęs neišleido. Daug išmokau ir iš savo mokinių...

– Norėjau paklausti, gal ne visai tradiciškai: o gal jūs ko nors išmokote ir iš savo homoseksualių pacientų?

– Be abejo.

– Ko būtent? Ką sužinojote, supratote?

– Visų pirma tai sužinojau, kaip manimi galima žavėtis.

– Mhm?

– Sėdi žmogus prieš mane ir žiūri į mane įsimylėjusiomis akimis.

– Būtent homoseksualūs vyrai?

– Taip. Ir dalinai dėl to aš galiu jį stipriai ir paveikti.

– Mhm...

– Dar ko išmokau... Va, pavyzdžiui, kaip jūs jutimo srityje suvokiate... Ypač homoseksualūs vyrai. Sako: „Einu per Lenino prospektą, dabar Gedimino, ir apytikriai kas penkiasdešimtas... Va visos juodos varnos, o čia balta – mano žmogus.“

– Sužinojote, kad galima, kad yra tas... pojūtis tarp homoseksualių žmonių?

– Taip. Šitokį žmogų, aišku, išgydyti sudėtinga todėl, kad visuose lygiuose jis jau toks... Taip... Na dar išmokau, kaip žmogus gali kentėti dėl savo homoseksualizmo. Galiu jums pavyzdį pasakyti. Vyras išsirinko moterį, turi su ja vaikų, myli ją kaip moterį, paskui kaip savo vaikų motiną, paskui ji dalinai ir jam yra motina... Moteriai būna atvirkščiai, vyre ji pradeda jausti dalinai savo tėvo vyriškumą...

– Atsiprašau, grįžtant prie homoseksualumo, tai homoseksualūs žmonės nepatiria to savo santykiuose?

– Taip, jis nepatiria. Jis nei meilės vaikams nepatiria, nei žmonai dėkingumo nepatiria. Ir nepatiria, kaip vaikai dievina mane, kaip vaikai mane myli... Homoseksualus žmogus negali mylėti vaikų, neturi šansų jų pamilti... Ten taip pat, žinoma, sudėtinga, jie gali svetimus vaikus kažkiek mylėti, bet čia jau kitokia meilė. Tai kadangi jie to nepatiria, jie tada susikoncentruoja, va, į šitą vyrą. Ir, bent jau tuomet man taip atrodė, kad vyrui, kuris myli moteris, tokia meilė net nesusisapnavo. Ten tokia meilė...

– Didelis intensyvumas?

– Taip. Energinis intensyvumas... Ne turtingumas, ne spalvų visokiausių, o blyksnis... (Rusiškai ieško žodžio, pasitaria su kunigu)

Kunigas (lietuviškai): Žaibo ir griaustinio...

A. A.: Taip... O paskui šitas žmogus pereina pas kitą... Ir jam tada su tuo nauju rodosi šimtą kartų didesnė meilė. Kaip kai kurie vyrai sako, „žmona kaip tramvajus – išėjo šita, ateis kita“. O šitas jau ne – jis gali sėdėti ir laukti būtent to vieno tramvajaus, nors tas ir išvažiavo pas kitą. Ir jie dažnai kenčia labai stipriai. Ir santykiai tarp jų sudėtingesni... Ir va, kaip čia pasakius. Jausmo aukštumos gal ir yra, bet gilumos – nėra. (Padeda ant stalo tušinuką) Va moteris, priešinga vyrui būtybė, va jūs taip imat... O jis va ima taip arba kitaip... (Visaip bando vienu pirštu paimti tušinuką) Gauna malonumą, kaip nuo cigaretės, bet ne nuo kūrybos.

– Labai įdomu... Jūs 1968 metais žurnale „Jaunimo gretos“ publikavote straipsnį „Meilės psichologija“, kur pasakojote apie jaunuolį, užaugusį vaikų namuose, kuris neturėjo kontakto su mergaitėmis ir dėl to, pasak jūsų, neturėjo potraukio prie moterų. Ir kad, cituoju, „jį vargino ir kankino atsiradę potraukio prie vyrų simptomai. Gydyti jį buvo labai sunku.“ Tai yra gal pats ankstyviausias įrodymas, kad sovietmečiu Lietuvoje egzistavo homoseksualių žmonių gydymas. Man įdomu būtų išgirsti daugiau apie tą žmogų – ar tai buvo pats pirmas žmogus, su kuriuo susidūrėte, kaip jam sekėsi paskui?

– Na, tuo metu aš jau turėjau penkerius metus praktikos. Tai jau tikrai buvo daugiau, nors dabar konkrečiai atgaminti aš negaliu. Na, žinote, gydžiau aš turbūt tūkstančiais žmonių, konsultavau turbūt penkiolika ar dvidešimt tūkstančių... Na, bet apytikriai tai grupinė terapija prasidėjo tik 1965-aisiais, tai turbūt buvo kombinuotas toks gydymas: ir hipnozės, ir įtaigos, ir biblioterapijos... Va skaitydavo pacientai apie tai, kas yra meilė. Ne kokie ten straipsniai apie seksą, o... (Rodo knygas savo knygų lentynoje)

– Tai dar šiek tiek pasitikslinant dėl tos terapijos, kaip ji atrodė...

– O terapija tai galėjo būti taip... Norite sužinoti, kaip aš jiems padėdavau? Sakydavau: „Jūs norite būti tėvu? Suprantate, kada gimsta vyras? Tada, kai gimsta jo sūnus.“ Na, būna ir dukra... Bet sūnus auga, tai ir tėvas auga. Taigi buvo tokie gana sudėtingi dalykai. Konkrečiai to žmogaus aš dabar neatgaminu...

– Ar galima sakyti, kad šimtais gydėte homoseksualius žmones?..

– Galima sakyti, kad šimtais gydžiau. Tik aš negaliu pasakyti, kiek aš jų išgydžiau ir iki kokio laipsnio.

– Mhm... Dar norėjau paklausti, kadangi homoseksualumas per tą laikotarpį išliko tabu ir oficialiai nelabai buvo kalbama apie tai, net ir psichiatrų bendruomenėje, ar neatsitiko taip, kad žmonės žinojo, jog būtent jūs galite šiuo klausimu padėti? Na, kad kolega pas jus siųstų, jeigu kas nors turi tokį nusiskundimą? Ar kad žmonės tarpusavyje kalbėtų, va, eikite pas daktarą Alekseičiką?

– Na, siaurai, bet žinojo. Aš visada taip juokaudavau, kad esu plačiai žinomas siauruose ratuose. Žinojo tie, kurie norėjo sužinoti. Tuo metu psichoterapija išvis nebuvo plačiai paplitusi, visi labiau galvojo, kad ras tokį vaistą... kad išgers vieną tabletę ir nustos traukti prie moterų ar prie vyrų. Juo labiau kad yra tokios tabletės, kurių gavus nustoja traukti ir prie vyrų, ir prie moterų, ir prie Dievo, ir prie visko... Esi tada toks... (Rusiškai ieško žodžio)

Aš visada taip juokaudavau, kad esu plačiai žinomas siauruose ratuose. Žinojo tie, kurie norėjo sužinoti. Tuo metu psichoterapija išvis nebuvo plačiai paplitusi, visi labiau galvojo, kad ras tokį vaistą... kad išgers vieną tabletę ir nustos traukti prie moterų ar prie vyrų.

Visi choru (lietuviškai): Daržovė.

A. A.: Taip, daržovė.

– O norėjau dar paklausti, nebūtinai iš jūsų tiesioginės patirties. Ar buvo taip, kad žmones per prievartą paguldydavo į psichiatrinę, tarkime, tėvai?

– Kiek girdėjau, atsitikdavo. Bet aš dažniausiai prie šitų dalykų neprisidėjau.

– Dažniausiai? Bet kažkiek susidurdavot?

– Yra mano toks senas posakis. Jeigu jums skauda dantis, tai nėra taip, kad prisilieti ir pagis. Reikia jį ir gręžti, ir vaistus uždėti, ir užplombuoti. O jeigu jūs pas mane ateinat ir neatveriat burnos... (Kalba pro sukąstus dantis) Neįmanoma jums padėti.

– Mhm mhm...

– Jeigu apie prievartą, tai čia visam pasauly buvo, pavyzdžiui, jeigu pagauna žmogų, kuris su vaikais užsiiminėja...

– Tai čia pedofilija.

– Taip, kai pagauna tokį žmogų, tai pasirinkimas – arba dešimt metų kalėjime, arba kastruoti tave. Tokia prievarta. Bet arti prie šito aš nebuvau, man apie tai tik Maskvoj pasakojo.

– Taip, dar grįžtant prie homoseksualių žmonių „gydymo“ sovietmečiu, tai jūs manote, kad buvo tokių atvejų, kai jaunus žmones tėvai paguldydavo? Kokia diagnozė tuomet jiems galėdavo būti nustatyta? Kokie vaistai jiems galėjo būti duodami? Ar elektrošokas, insulino terapija?.. Ar galėjo būti tokie dalykai taikomi?

– Galėjo būti tokie dalykai taikomi, bet tikrai čia tik „viena ponia sakė“. Jeigu kas nors tokio ir buvo, apie tai net mūsų konferencijose negalėjai kalbėti. Tik privačiai susitarę...

– Ką turite galvoje? Kad tarp psichiatrų apie tai nebuvo kalbama?

– Ne.

– Net jokioje konferencijoje to niekas nebūtų minėjęs, toks buvo tabu?

– Neturėjom patyrimo šitoje srityje. Ir kad ir kiek blogų žodžių būtų pasakyta apie tarybinius psichiatrus, joks psichiatras negalėjo... Na, išskyrus Maskvoj Serbskio institutas buvo, gal jie leisdavo sau ką nors daryti... Bet čia, Lietuvoje, tai niekas negalėjo to daryti, čia buvo tik spec. psichiatrinėse, spec. ligoninėse, kaip pas mus dabar yra Rokiškyje. O mes čia (Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre – R. N.), Naujojoje Vilnioje, Kaune nieko tokio per prievartą negalėjom daryti. „Gal padės, gal išmušim su elektros impulsu...“ čia yra nemoksliškai ir neprofesionaliai. Netikiu, kad mūsų ligoninėje kas nors tokio galėjo būti, būčiau girdėjęs.

– Mhm...

– Gerai... (Rodo į kunigus) Tai yra žmonės, kurie taip pat šioje srityje turi savo nuomonę. Galbūt jūs jų ko nors paklaustumėte... iš religinio, teologinio taško. Gal jie turėtų ką pasakyti. Ir kartu žmonės sužinos, kad ir Bažnyčios tarnai, kunigai, gali padėti, palengvinti... Kad malda gali padėti... Gali pastiprinti vyro ir moters šeimą... Žinote, yra toks posakis, kad jeigu yra geras kunigas, tai jo parapijoje psichoterapeutas nereikalingas.

– Tai jūs rekomenduotumėte šiais laikais homoseksualiems žmonėms ieškoti pagalbos religijoje?

– Be abejo, taip. Jeigu nėra bandę, tegul pabando.

The post Noriu, kad jūs mano tušinuką paimtumėte vienu pirštu appeared first on LAIKMETIS.

Savanorystei – metai

Susitinkame Vilniuje prie maistą ruošiančios kavinės – Romualdas paima specialius krepšius su sriuba ir šiandien net su antrųjų patiekalų dėžutėmis. Apsitariame poros artimiausių valandų planą: lankysime mielą močiutę Naujininkuose, kiti gyvena Naujamiestyje. Šįsyk lankomųjų skaičius – vos penki, nors dar ką tik buvo dešimt. Vienas kažkur išvyko, kitas ligoninėje, ranką susilaužiusi ir dėl to maisto pasigaminti negalėjusi karo pabėgėlė iš Ukrainos sakė ilgai negrįšianti – kažkur gydosi. Savanoris puikiai atsimena kiekvieno lankomojo įpročius ir poreikius: kas nori dvigubos sriubos porcijos, bet nevalgo antrojo patiekalo, kam nepatinka, jei sriuba – trinta ar virta iš žirnių.

iki savanorystės spėjau dar ir taksistu padirbėti, tad Vilnių pažįstu kaip penkis pirštus.

Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigęs, fagotu Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre grojęs 63-ejų Romualdas maltiečių savanoriu tapo prieš metus. Dirbti pagal specialybę ar mokyti vaikus gitaros, ką sėkmingai darė, nebeleidžia sveikata. „Po dviejų onkologinių operacijų turiu invalidumą. Pagalvojau – vis vien dirbti nelabai ką begaliu. O tokį nesunkų darbą – išvežioti maistą – tikrai galiu daryti, – pasakoja nardydamas kiemais ir mažomis gatvelėmis. – Tiesa, iki savanorystės spėjau dar ir taksistu padirbėti, tad Vilnių pažįstu kaip penkis pirštus.“

Svarbiausia gero žmogaus dėmesys

Pakeliui Romualdas pristato pirmą lankomąją – nepaprastai miela, tvarkinga močiutė Elena, jau seniai neišeinanti iš namų, po juos lėtai keliaujanti su dviem lazdomis. „Net keista, bet beveik visi seneliai, kuriuos lankau, gyvena ketvirtuose aukštuose, tad tenka pasportuoti. Turėjau vieną ir devintame, o to devynaukščio liftas dažnai sugesdavo“, – juokiasi, laiptais keliaudamas su litriniu sriubos rankose.

Išgirdusi skambutį, ponia Elena drąsiai atveria duris – tokiu laiku antradieniais maltietis pas ja pasirodo punktualiai. „Ką tik baigiau kalbėti Rožančių, užeikit abu į svečius, – maloniai kviečia ir sodina savo tvarkingame kambarėlyje. – Visada labai laukiu Romo. Jis – labai cekavas (tarmybė – rimtas, patikimas) žmogus. Esu vieniša. Šeimos nesukūriau, visus artimuosius išlaidojau, likau paskutinė. Kažkodėl Dievulis manęs nešaukia.“ „Kiek jums metų?“ – klausiu, kai susipažįstame. „O kiek?“ – mirkteli akį lyg koketuodama. „Gal aštuoniasdešimt?..“ – spėju. „Gerai būtų! Pridėk dar dešimt“, – šypsena į komplimentus, jog pagal metus nuostabiai atrodo, atsako ji. „Mano kojelė visa supūliavus, eiti vis sunkiau. Ji prieš metus operuota, anksčiau taip skausmo nejaučiau, o dabar... Bet nesiskundžiu, neturiu teisės. Juk ką Dievulis myli, tam ir skausmo duoda. Turiu mažiuką butuką, man visko užtenka. Čia ir mamytė, ir sesuo, ir švogeris anapilin išėjo, dabar laukiu, kol mane pasišauks. Dar kai dirbau, direktorius siūlė dviejų kambarių butą. Pagalvojau: o kam jis man reikalingas? Juk aš jau tuoj iškeliausiu“, – kalba miniatiūrinė ponia Elena. „Neskubėkit, geras oras, reikia dar pabūt“, – sako Romualdas.

„Dar, sakai, eisiu rūgštyniaut? Auga jų daug šalia mūsų šeimos kapinaičių Senuosiuose Valkininkuose. Kapinaitės gražios, miške. Seniai tik ten bebuvau. Nebeturiu pas ką nuvažiuoti. Be to, ir nenorėčiau niekam kartis ant sprando – juk kas tų ligonių nori? Jei jau Dievulis davė man vienai nešt tą kryžių, tą ir turiu daryti“, – be liūdesio balse sako Elenutė ir netikėtai priduria, jog anksčiau ir pati yra buvusi maltietė. Ji prižiūrėjo keletą senukų, eidavo aptvarkyti jiems namų, parnešti būtiniausių pirkinių. Pačiai tokių paslaugų iš maltiečių nereikia, nes turi labai geras ir rūpestingas kaimynes. Be to, toje pačioje laiptinėje gyvena jos pagalbininkė, kuriai tereikia paskambinti, jei pristinga vaistų ar ko kito.

Užtat karšta sriuba praverčia visada. Nors ponios Elenos atveju ne mažiau svarbu – kad ir trumpas pasikalbėjimas su Romualdu. „Su geru žmogumi paplepėjus, diena būna gražesnė“, – šypsosi išlydėdama.

Valgyti gali ne bet ką

Nuvykę pas kitą močiutę, sriubą ir antrą patiekalą paliekame prie durų – taip ji su savanoriu susitarusi, valgį jai perduoda kas nors, kas turi namų raktus. Vėliau ilgai skambiname į beveik negirdinčios senelės duris – ji anąsyk Romualdo neįsileido, tad jis dvejojo, ar nebus kur išvykusi. Šįsyk namie. „Ar viskas gerai, nieko neatsitiko? Galvojau, kur nors išvažiavote“, – kalbina ją savanoris. „Viskas tvarkoj, gal tada miegojau?“ – trauko pečiais moteris, paimdama savo maisto davinį. Įsileisti vidun ji nieko nepageidauja.

Važiuojame pas poną Romą, kuris nevaldo vienos rankos. „Buvo dar ir sveikąją susilaužęs, norėjo jį paimti į slaugos namus, tačiau neišvažiavo, tad ir toliau gyvena vienas. Ateina maltiečiai, aptvarko kambarį, mes dusyk per savaitę atvežame maisto, – pasakoja savanoris. – Aš jam, kaip ir daugumai, atsuku sriubos termosą ir, jei paprašo, pakloju lovą, nes viena ranka tą padaryti sudėtinga.“

Romą ką tik aplankė kiti maltiečiai, tad lova paklota. „Ar ne per karšta tokią šiltą dieną su storu megztiniu?“ – pasidomi savanoris. Romas purto galvą – jam visada šalta.

Bildame toliau – pas Onutę. „Šįkart – be žirnių“, – tiesdamas stiklainį sriubos patikina Romualdas. „Sergu cukralige, ne viską galiu valgyti. O žirniai man visai netinka. Labai laukiu rudens, kol bus moliūgų, cukinijų – šitos sriubos man skaniausios. O išties tiek nusenau, kad labiausiai betinka pieniška. Kartais ir pati makaronų išsiverdu, kartais aptingstu. Žinot, kaip su senais žmonėmis būna“, – pasakoja 83-ejų senjorė. Jai, kaip ir pirmai lankytai Elenai, ne mažiau nei sriuba svarbu, kad kažkas aplankytų, pasidomėtų, kaip sekasi, kaip sveikata. Ir dabar ji mums su Romualdu mielai aprodė balkone suvešėjusius svogūnus, kitą žalumą.

Nuvažiuoji, aplankai, pabendrauji

Romualdas savanoriauja kiekvieną antradienį, ketvirtadienį tuos pačius senjorus lanko jo porininkas savanoris. Kai kuris turi reikalų, dienomis susikeičia. „Lyg ir laiko daug tam nereikia, bet ilgesnių atostogų jau neišvažiuosi, reikia derintis, tartis“, – pasakoja Romualdas, kuris, paaiškėja, ir be to turi krūvas reikalų: duktė laukiasi antro vaikelio, pirmas anūkėlis visai mažutis, jo rankų visada reikia sodyboje, kartais vakarais ištrūksta mėgėjiškai pagroti su draugais.

„Ką jums duoda ta savanorystė, juk gaudamas invalidumą galėtumėte sėdėti ant sofos priešais televizorių?“, – klausiu Romualdo. „Sėdėti atsibostų, be to, pilvas auga, – juokiasi jis. – Čia vis vien kitaip – nuvažiuoji, aplankai, pabendrauji. Man patinka su žmonėmis. Nors kartais pasitaiko piktų, tačiau bendrą kalbą randu kone su visais. Jei kolegos sako, kad gal jau norėtų iš šios veiklos trauktis, aš, panašu, įklimpau čia ilgam.“

Apie pagalbą, kurią gali skirti kiekvienas

Tokia vieno Vilniaus savanorio vienos dienos kelionė pas senolius. Paprasta, bet verčianti susimąstyti apie tai, kiek kartais maži mūsų žingsniai gali turėti įtakos. Toks nieko nekainuojantis žingsnis galėtų būti 1,2 proc. GPM skyrimas.

Paramos gavėjo identifikacinis kodas (numeris) – 190740859. Paramos gavėjo pavadinimas – Maltos ordino pagalbos tarnyba. Nepalikime mūsų senelių ir kurkime jų gyvenimo pokytį kartu. Daugiau informacijos, kaip skirti 1,2 proc. galima rasti čia: 1,2% parama | Maltieciai.lt

The post Maltiečių savanoris Romualdas: sėdėti atsibostų, man patinka būti su žmonėmis appeared first on LAIKMETIS.

„Sunku būtų išskirti vieną priežastį, dėl ko vis jaunesni vaikai dalijasi sunkiais jausmais. Galime kelti prielaidą, kad dabar vaikai turi daugiau galimybių išgirsti apie psichikos sveikatą, psichologinius sunkumus – jie ne tik gauna daugiau informacijos bet ir, tikėtina, sulaukia daugiau tiesioginio ar netiesioginio padrąsinimo kalbėti apie tai, kas jiems svarbu“, – pastebi J. S. Jasiulionė.

Psichologė įvardija, kad vaikų emocinę būklę veikia ir visuomenėje įsivyravęs nebylus nerimas: „Pastarieji metai buvo kupini įvairių iššūkių visai mūsų visuomenei: pandemija, karas Ukrainoje. Tai pasėjo labai daug nerimo, kuris ne visada turi galimybę būti iškalbėtas ar suprastas. Tad vaikai vis anksčiau kalbėdami apie sunkius jausmus yra tarsi visuomenės veidrodis, atspindintis, kiek visokių sunkių minčių ir emocijų vaikai mato ir savo aplinkoje“.

vien Vaikų linija per dieną sulaukia beveik 260 skirtingo amžiaus vaikų ir paauglių užklausų.

Skaičiuojama, kad vien Vaikų linija per dieną sulaukia beveik 260 skirtingo amžiaus vaikų ir paauglių užklausų. Anot organizacijos komunikacijos vadovės Šarūnės Bernotės, pažvelgus į dažniausiai vaikų minėtų sunkumų sąrašą, matyti, kad keturios pirmosios pozicijos lieka tokios pat, kaip ir prieš metus:

„Vis tik įvyko svarbus kokybinis pokytis – nors bendras pokalbių skaičius 2023 metais sumažėjo, vaikai daug dažniau norėjo pasikalbėti skaudžiomis temomis: apie santykius su tėvais (32 proc. dažniau), baimę ir nerimą (28 proc. dažniau), mintis apie savižudybę, nenorą gyventi (24 proc. dažniau)“.

Ji taip pat išskiria, kad net du kartus dažniau vyko pokalbiai apie savęs žalojimą: „Palyginimui, 2022 metais savižalos tema net nepapuolė į dažniausiai minimų sunkumų dešimtuką, o 2023-aisiais ji jau septintoje vietoje“, – pasakoja Vaikų linijos komunikacijos vadovė.

Vaikų problemos nuvertinamos

Specialistės pastebi, kad vaikai vis dar labai dažnai susiduria su suaugusiųjų nuvertinimu, kuomet jų jausmai ir sunkumai yra vadinami manipuliacijomis, „nesąmonėmis“, „išsigalvojimu“.

„Žinome situacijų, kuomet vaikas iš tėvų girdi tokias frazes kaip: „Visų pirma suauk ir tada pamatysi, kas yra tikri sunkumai“. Vaikai ne tik susiduria su tokio pat rimtumo iššūkiais kaip ir suaugę, bet ir turi mažiau resursų bei patirties, kaip su tais sunkumais tvarkytis. Tad nuvertinti jų tikrai nereikėtų. Kartais vaikai ilgą laiką nešiojasi sunkius it akmenys išgyvenimus ir jausmus“, – dėsto J. S. Jasiulionė.

nuvertinimas nėra vienintelė blogybė.

Komunikacijos specialistė Š. Bernotė teigia, kad nuvertinimas nėra vienintelė blogybė. Pasitaiko atvejų, kai tėvai viską vertina iš savo perspektyvos ir nesupranta, kad gali būti kitaip: „Mums, suaugusiems, vaikystė asocijuojasi su nerūpestingumu, žiūrint retrospektyviai mes ją neretai suprantame kaip labai gerus ir paprastus laikus. Vaikų frazės iš kasdieninių pokalbių apie gniuždančią vienatvę, savęs žalojimą ar net savižudybę – šokiruoja ir daužo šią iliuziją“.

Kad tėvai galėtų veiksmingai padėti savo vaikams išgyventi šias sunkias mintis, labai svarbu atpažinti pirmuosius požymius. Anot psichologės, vaikai ir paaugliai apie vidinius sunkumus pirmiausia signalizuoja pasikeitusiu elgesiu.

„Svarbu, kad tėvai visada būtų atidūs ne tik tam, ar vaikas pavalgęs, susitvarkęs ir padaręs namų darbus, bet ir jo elgesiui, bendravimo ar emocijų pokyčiams. Vertėtų suklusti jei pastebėjote, kad vaikas ėmė mažiau domėtis dalykais, kurie jam patiko, vengia tam tikrų draugų, santykių ar vietų, sutriko jo miego ritmas, pasikeitė valgymo įpročiai, atsirado agresyvumo momentų, yra nutolęs, išsiblaškęs, prastai save vertina“, – vardija J. S. Jasiulionė.

Kaip iš noro padėti nepabloginti situacijos?

Pasak psichologės, pastebėjus bent kelis iš išvardytų požymių, pirmiausia reikėtų pradėti atvirą pokalbį.

„Mes, suaugusieji, dažnai esame įpratę kalbėti ne su vaikais, o vaikams – kitaip tariant, kalbėti monologu, pasakyti, kas teisinga, kas ne, paaiškinti, ką jie gerai ar blogai padarė, pamoralizuoti, kaip elgtis yra tinkama ar netinkama. Kai pastebime, kad vaikas susidūrė su sunkumais – jam reikia daug paramos, palaikymo ir supratimo, o ne pamokymų“, – kalba J. S. Jasiulionė.

Ekspertė pabrėžia, kad didžiausia tėvų daroma klaida – vaiko išgyvenimų nuvertinimas ir skubotas nuosprendis:

„Išgirdus, su kuo susiduria vaikas, yra svarbu patvirtinti, kad jis gerai padarė papasakodamas apie sunkumus ir kad jo jausmai yra suprantami: „Tikrai nesmagu, kai draugas taip pasakė“, „Liūdna, kad praradai tau svarbų žmogų“. Svarbu vengti tokių žinučių kaip: „Čia nieko rimto, praeis“, „Bus tų draugų, tau visas gyvenimas prieš akis“, „Eik padaryk tą ir kitą – tikrai palengvės“. Dažnai tokios žinutės kyla iš pačių tėvų susijaudinimo, išgyvenimų. Sužinojus, jog vaikas susiduria su sunkiomis mintimis, reikėtų neskubėti, pirmiau suprasti savo jausmus ir tik nusiraminus, galima eiti kalbėtis su vaiku ir padėti jam“.

Nors išklausymas ir supratimas gali žymiai sumažinti vaiko kančias, kai kuriose situacijos reikia psichikos sveikatos specialistų įsikišimo tiek vaikui, tiek šeimai: „Tais atvejais, kai vaikai dalijasi ypač sunkia našta, pavyzdžiui, apie savęs žalojimą ar mintis apie savižudybę, artimųjų palaikymas ir parama yra labai svarbūs, tačiau šiose situacijose raginčiau tėvus nebijoti kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus“, – sako Vaikų linijos psichologė.

Vaikų linijos šiuo metu įgyvendinama komunikacijos kampanija „Sunkios mintys“ pabrėžia, kaip svarbu rimtai ir jautriai spręsti vaikų psichinės sveikatos klausimus. Puoselėdami atviro pokalbio, emocinio palaikymo ir, kai reikia, profesionalios pagalbos aplinką, tėvai gali padėti savo vaikams įveikti sudėtingas mintis ir situacijas. Padėkite Vaikų linijai išklausyti sunkias vaikų mintis skirdami 1,2 proc. GPM. Daugiau informacijos: https://palaikau.vaikulinija.lt.

The post Vis jaunesni vaikai dalijasi sunkiais jausmais, pastebi „Vaikų linijos" psichologė appeared first on LAIKMETIS.

Žinomas autorius ir socialinių mokslų atstovas Arthuras Brooksas pasidalijo savo išvadomis ir asmenine patirtimi šioje srityje, pabrėždamas tikėjimo svarbą siekiant didesnės laimės.

Dažnai manoma, kad laimė yra subjektyvi būsena, tačiau, pasak žinomo autoriaus Arthuro Brookso, ji pasiekiama kiekvienam, ypač turintiems religinių įsitikinimų. Interviu A. Brooksas atskleidžia, kad tikėjimas yra esminis elementas ieškant ir suprantant laimę šiuolaikiniame nuolat besikeičiančiame pasaulyje.

Brooksas, kuris neslepia savo religinių įsitikinimų, pabrėžia, kad ryšys su Dievu svarbus ne tik asmeniniam tobulėjimui, bet yra laimės supratimo pagrindas. Jis dalijasi mintimis, kad laimės mokslas atskleidžia natūralius žmogaus polinkius ir siūlo principus, kaip pagerinti savo gyvenimą, ir pažymi, kad studijuojant šią temą labai pagerėjo jo asmeninis ir dvasinis tobulėjimas.

"Sėkmingas gyvenimas prasideda ir baigiasi keturiais pagrindiniais ramsčiais: tikėjimu, šeima, draugais ir darbu", - sako Brooksas, pabrėždamas, kad stiprūs šeimos ir draugystės ryšiai yra neatsiejami nuo laimingo gyvenimo. Jis taip pat pažymi, kad svarbiausia laimės pojūčiui yra rasti aistrą ir pašaukimą darbe, kuris naudingas visuomenei ir už jį atlyginama.

Sėkmingas gyvenimas prasideda ir baigiasi keturiais pagrindiniais ramsčiais: tikėjimu, šeima, draugais ir darbu.

Brooksas atvirai pasakoja apie savo dvasinę kelionę, o krikščioniškąjį tikėjimą įvardija kaip svarbiausią savo gyvenimo dalį. Jis kasdien su žmona dalyvauja mišiose ir meldžiasi, o tikėjimo principais vadovaujasi bendraudamas su šeima, draugais, kolegomis ir nepažįstamais žmonėmis.

Tyrimai patvirtina, kad religingi žmonės patiria mažiau nerimo, rečiau serga depresija, yra labiau patenkinti gyvenimu, turi didesnę gyvenimo prasmę, labiau save vertina ir geriau susidoroja su neigiamais gyvenimo įvykiais.

Taip pat pastebima, kad reguliarus religinių apeigų atlikimas ir priklausymas bažnytinei bendruomenei stiprina šeimos ir bendruomenės ryšius, o religingose šeimose augantys vaikai pasižymi geresniais psichikos sveikatos rodikliais.

Šiame tyrime ne tik pabrėžiama tikėjimo svarba siekiant laimės, bet ir raginama labiau suprasti ir praktikuoti religinius įsitikinimus kasdieniame gyvenime.

The post Naujas tyrimas atskleidžia, kad tikintys žmonės laimingesni nei nereligingi appeared first on LAIKMETIS.

Pirmiausia, išsilavinimo nereikėtų priešinti gebėjimui išklausyti ir patarti – dažniausiai tai eina koja kojon. Žinoma, kai kurie draugai gali būti gabūs išklausyti, suprasti, jautriai ir šiltai reaguoti, tačiau psichologai turi žinių apie psichikos sutrikimus, išmano profesionalios pagalbos metodus, turi patirties sprendžiant panašius sunkumus. Puiku, jeigu žmogus turi kam pasipasakoti ir be psichologo, tačiau psichikos sveikatos sutrikimo paprastas pasikalbėjimas neišspręs.

Žmonės, kurie savo aplinkoje turi palaikančių artimųjų, draugų, taip pat lankosi psichologo kabinete. Sakykime, depresijos kamuojamas vyras, kurį partnerė išklauso, palaiko, kviečia kartu vaikščioti, sportuoti, padeda sveikai maitintis, tačiau nepaisant to sergančiajam trūksta įgūdžių identifikuoti ir spręsti savo vidines problemas – juk kai kurie žmonės menkai pažįsta save, mažai atsižvelgia į savo mintis, jausmus, troškimus, emocijas. Padėti žmogui geriau save pažinti – daug žinių ir patirties reikalaujantis darbas. Galime sakyti, kad psichologo darbas – ir mokslas, ir menas.

Galime sakyti, kad psichologo darbas – ir mokslas, ir menas.

Psichologas savo profesinę patirtį neretai stiprina ir asmeninėje terapijoje, o taip vadinamos supervizijos, kur savo darbą aptaria su kitu patyrusiu psichologu – yra privalomos kiekvienam specialistui. Psichologo darbo ribas taip pat aiškiai apibrėžia profesinė etika – taisyklių rinkinys, skirtas tam, kad pagalbos besikreipiantis žmogus jaustųsi visiškai saugus. Etikos taisyklių paisymas yra psichologo profesionalumo ženklas. Visa tai – svarbūs argumentai, leidžiantys pokalbį su draugu atskirti nuo darbo su psichologu.

Jau nekalbant apie tai, kad psichologo santykį su klientu apibrėžia ribotas konsultacijos laikas bei psichologo gaunamas užmokestis. Ir net jei klientui norėtųsi tikėti besimezgančia bičiulyste su psichologu, visgi tokio draugiško buvimo reikėtų ieškoti bendrystėje su draugu – juk psichologas kas savaitę susitinka, pavyzdžiui, su 20 sunkumus patiriančių žmonių. Galų gale, tikrą draugystę sudaro ne vien pokalbiai, bet ir bendravimas platesne prasme – bendros veiklos, kelionės, sutampantys interesai.

Ir visgi, ateidami pas psichologą, neretai žmonės ieško draugo. Tai labai suprantama, kai kamuoja stiprus vienišumo jausmas, ir pokalbis su psichologu yra vienas iš nedaugelio kontaktų, kai apskritai galima patenkinti buvimo su kitu žmogumi poreikį, kurį turime kiekvienas. Tada kalbame, kodėl žmogus vienas – galbūt sunku būti santykiuose, gal netektys pastūmėjo užsisklęsti, o gal trūksta socialinių įgūdžių. Tokiu atveju kalbėdamasis su žmogumi psichologas padeda ne tik būti su savimi ramiau, bet problemą spręsti sistemiškai, iš esmės.

Kitas svarbus dalykas – klausydamas klientų pasidalijimų pastebiu, kad net ir jų turimi draugai dažnu atveju nemoka ar nenori išklausyti, bet skuba pasakoti apie save, todėl pertraukinėja, kalba ant viršaus. Jei liūdna – pataria neliūdėti, jei kamuoja nerimas – ragina nepergyventi. Tuo tarpu psichologas žmogaus klauso ir jį priima be išlygų, drąsina atsigręžti į save, gerbti savo išgyvenimus, jų jokiu būdu nenuneigti.

Psichologo kabinete žmonės atveria širdį, ir tam tikra prasme psichologas tampa jiems artimas. Iš tiesų geras tarpusavio supratimas su psichologu gali tapti pagalba atviriau ir drąsiau dalintis savo išgyvenimais. Ir visgi, psichologas draugystės pasiūlyti negali pirmiausia todėl, kad svarbiausias konsultacijos tikslas – padėti atėjusiajam. Tai bendravimas, visiškai orientuotas į kliento gerovę, kai abi pusės susitinka dėl vieno žmogaus.

Kartais psichologas gali dalintis savo patirtimi, jei tai susiję su kalbama tema ir gali būti naudinga klientui, tačiau ne daugiau. Būna, kad klientai psichologui draugiškai užsimena kreiptis, jeigu prireiktų jų profesinių paslaugų. Tačiau galime įsivaizduoti, kokius sunkumus tai galėtų sukelti. Pavyzdžiui, jeigu su kliento pagalba psichologas įsigytų prekę, kuri jam nepatiktų, arba klientas netinkamai atliktų remonto darbus psichologo namuose, o vėliau jie turėtų susitikti terapijoje.

Galiausiai, jei psichologas bendrautų su kliento šeima, ir sužinotų tai, ko klientas nenorėtų atskleisti – visa tai neabejotinai atsilieptų konsultacijų kokybei. Ribos tarp kliento ir psichologo padeda sukurti tikrai saugią savęs tyrinėjimo ir pažinimo erdvę. Tai itin svarbi prielaida darbo su psichologu sėkmei.

Todėl atėjus pas psichologą svarbu nepamesti iš akių esminio tikslo – geresnio savęs pažinimo ir kamuojančių problemų sprendimo. Psichologas yra žmogus, galintis jums pagelbėti šioje savęs pažinimo ir sveikimo kelionėje, ir išmanantis, kaip tai padaryti. Jeigu jaučiate, kad reikia psichologo pagalbos – nepalikite savo sunkumų vien draugams, aplinkai, savieigai. Nesitikėkite, kad draugas atstos psichologą.

The post Psichologas A. Mockus. Ar draugas gali atstoti psichologą? appeared first on LAIKMETIS.

Pasak „Depresijos įveikimo centro“ psichologės Aušros Mockuvienės, nors neigiamas emocines patirtis mūsų visuomenėje linkstama nurašyti kaip mažiau svarbias, jų patyrimas vaikystėje gali turėti skaudžius padarinius suaugus – lemti įvairius psichikos bei kūno negalavimus, taip pat ir depresiją.

Kodėl tad esame linkę vaikystėje patirtas traumas „pamiršti“, kodėl taip sunku prie jų prisiliesti, ir kaip ugdyti psichologinį atsparumą, kuris padėtų įveikti traumų padarinius – atsakymus pateikia klinikinė psichologė A. Mockuvienė.

Kokiomis traumomis rūpinasi psichologai?

Kai kurias psichologines traumas, kurias dar mėgstama vadinti „žaizdomis“, žmonės atpažįsta geriau nei kitas, pavyzdžiui, fizinį ar seksualinį smurtą, skaudžias netektis, tėvų skyrybas, priklausomybę nuo alkoholio šeimoje. Visgi gerokai sudėtingiau pastebėti, pavyzdžiui, emocinę nepriežiūrą, emocinį smurtą, kai žmogus patiria patyčias, jam kartojama, kad yra niekam nereikalingas, nelauktas, nemylimas. Visa tai neretai nuvertinama, neva tai tik žodžiai, o jei šeima gyvena pasiturinčiai – tada tarsi viskas puiku, ko dar vaikui gali reikėti? Kartais priperkama ir kalnai pačių brangiausių daiktų, o vis dėl to namie niekas neapkabina, nepaglosto, nepasako, kad myli, nepasiteirauja, kaip jis jaučiasi.

Gyventi tokiame meilės, šilumos vakuume – tai patirti nuolatinį emocinį badą. Paradoksalu, jog tokiomis sąlygomis žmogus gali nesuvokti, kad kažkas yra negerai, o suaugęs ir susidūręs su depresija nustemba: „Iš kur ji? Juk nepatyriau jokių traumų, vaikystė buvo rami“. Kaip tik todėl kalbant apie depresiją neretai tenka kalbėtis apie tai, kas iš tikrųjų yra trauma ir kaip tai susiję, pavyzdžiui, savigalbos programoje „Be depresijos“ tam skiriame visą atskirą susitikimą. Kalbame, kad depresija gali būti visiškai suprantamas atsakas į sunkias gyvenimo patirtis, kai neaišku, kaip jų atsikratyti, ar kaip toliau su jomis gyventi.

Kodėl, kalbant apie traumas, tokia svarbi vaikystė?

Asmenybės pagrindas formuojasi vaikystėje, todėl tuo laiku įvykstančios traumos žaloja stipriau ir veikia ilgiau. Pavyzdžiui, emocinis smurtas gali sužaloti taip smarkiai, jog, vaizdžiai tariant, sugrius žmogaus santykis su pačiu gyvenimu.

Trauminiai patyrimai stipriai veikia mus kaip visumą, taigi, ir mūsų kūną. Tyrimai rodo, kad vaikui augant nuolatinėje baimėje – kitaip formuojasi jo smegenys, jos tampa užprogramuotos nuolat saugotis, būti budrumo, parengties būsenoje. Toks žmogus net ir praėjus 20-30 metų gali visą supančią aplinką interpretuoti kaip grėsmę. Taip pat, kalbant apie depresiją, viena iš vyraujančių jos kilmės hipotezių yra lėtinio uždegimo kūne hipotezė, ir kai žvelgiame į ankstyvąsias traumas, matome, kad jos tiesiogiai susijusios su ilgalaikiais uždegiminiais procesais kūne.

Traumos padariniai gali taip suaugti su mūsų asmenybe, apipinti mūsų gyvenimus.

Traumos padariniai gali taip suaugti su mūsų asmenybe, apipinti mūsų gyvenimus, kad žmogus savo traumos nemato ir pagalbos kreipiasi dėl visai kitų priežasčių, pavyzdžiui, nuolat kamuojančios baimės, įtampos, nerimo, tačiau tuo pat metu mano, kad tiesiog toks yra ir vargu ar galima ką pakeisti. Neretai klientai sako: „Kiek save pamenu, man visuomet taip buvo“.

Tačiau čia mėgstu priminti svarbią ištarą: „Trauma žmoguje, per laiką praradusi kontekstą, atrodo kaip asmenybė“. Todėl terapijoje stengiamės suprasti, kodėl žmogus nuolat nerimauja ir bijo. Kartais tik po kelių metų darbo klientas sau pripažįsta, jog jo įsivaizduota puiki vaikystė iš tikrųjų buvo labai vieniša, jis jausdavosi nesuprastas, įsibaiminęs, o kai tėvai klausdavo, ko jis norėtų – niekada nieko nenorėdavo.

Papasakokite apie mechanizmus, kurie padeda mums atsitverti nuo savo sunkių patirčių? Kodėl esame linkę jas pamiršti?

Paprastai sakant, jei mane puola tigras – arba bėgu nuo jo, arba įvertinusi, kad esu stipresnė – kovoju ir nugaliu. Tai dvi tipiškos reakcijos į grėsmės situaciją. Trauma, tuo tarpu, įvyksta tada, kai negaliu nei pabėgti, nei kovoti, ir man belieka sustingti.

Pavyzdžiui, jeigu esant seksualinės prievartos situacijai nepajėgiu ištrūkti, o kovoti taip pat negaliu dėl akivaizdaus fizinės jėgos ar statuso disbalanso – tokiu atveju gali įvykti taip vadinama disociacija, kai tai, kas su manimi vyksta, stebiu tarsi iš šalies, nes būti savo kūne atrodo nepakeliama.

Disociacija gali būti naudingas išlikimo mechanizmas tada, kai neturiu jėgų tiesiogiai išgyventi viso to siaubo, baimės, pykčio, nes tam, kad tuos jausmus išgyvenčiau, man reikia labai didelių resursų, kurių tuo metu neturiu. Todėl tą patyrimą uždarome, užmirštame ir neliečiame, tarsi visiškai atskiriame nuo savo gyvenimo ir kasdienybės. Tik vėliau, kai yra pakankamai saugios sąlygos, kaip terapijos metu, tie įvykiai gali iškilti ir su jais vėl tenka susidurti.

Potencialiai traumuojančių įvykių per gyvenimą patiria visi – miršta artimieji, patys sergame, vienu ar kitu metu patiriame kančią. Ar visi šie įvykiai būtinai mus traumuoja? Ar įmanoma palengvinti traumų padarinius?

Didžiulės apimties neigiamų vaikystės patirčių tyrimas, kuris kartojamas įvairiose šalyse daugelį metų, rodo, jog neigiamų vaikystės patirčių skaičius turi tiesioginę sąsają su vėliau gyvenime pasireiškiančiomis socialinėmis, psichologinėmis, sveikatos problemomis.

Kuo daugiau neigiamų patirčių, tuo didesnė rizika patirti sunkumus ateityje – tiek fizinės sveikatos (viršsvorį, širdies ligas, diabetą, vėžį, imuniteto, hormonų pusiausvyros pokyčius, lėtinius uždegiminius procesus kūne, trumpesnę gyvenimo trukmę), tiek psichinės sveikatos (priklausomybes, depresiją, nerimą, potrauminį stresą, valgymo sutrikimus, panikos atakas, fobijas). Priklausomybės taip pat gali tapti būdu dorotis su traumų padariniais – padėti nejausti savo jausmų, patirti atsipalaidavimą, palaimingas būsenas, kurių taip trūko vaikystėje.

Taigi, neigiamos vaikystės patirtys vienareikšmiškai sužeidžia, tačiau negalime sakyti, kad bet kokia neigiama patirtis visus traumuos vienodai – svarbus vaidmuo tenka mus supančiai aplinkai, mūsų psichologiniam atsparumui.

Kaipreikėtų stiprintipsichologinį atsparumą?

Esminis atsparumo šaltinis vaikystėje – geras ryšys su tėvais, saugus prieraišumas, kuris padės susidurti su tuo, kas gyvenime nutinka, ko negalime sukontroliuoti. Tikrai nereikėtų stengtis išvalyti vaiko gyvenimo nuo bet kokios sudėtingesnės patirties. Mano, kaip mamos, ar tėčio pareiga yra mokyti vaiką gyventi gyvenimą tokį, koks jis yra.

Deja, kartais skausmo ir traumos šaltiniu kaip tik tampa artimiausi žmonės, kurių pagalbos tokiu atveju negaliu tikėtis nei būdamas vaikas, nei jau suaugęs. Tada pamatyti traumas ir su jomis susidurti gali padėti psichologas, kuris pastiprina išbūti su kylančiais jausmais ir kurti savo istoriją iš naujo. Vienas iš svarbių darbo su psichologu aspektų yra susidėlioti, ką ir kodėl patyriau, kaip tai mane pakeitė, ką tai reiškia man ir mano aplinkai šiandien. Svarbu duoti sau laiko gyti tiek, kiek reikia.

Ar galime apiepotrauminį augimą kalbėti viltingai? Kokias traumų įveikimo naudasmatote praktikoje?

Nors traumuojančių patirčių gyvenime neišvengsime, tačiau turime galimybę rinktis, kaip į jas žvelgiame – vien kaip pralaimėjimą, kančią, ar ir kaip galimybę augti. Jei pakanka jėgų į savo traumas pažvelgti atidžiau ir mokytis su jomis būti kitaip – tai gali būti proga iš naujo atrasti save, pagerinti gyvenimo kokybę. Žmogus gali tapti brandesnis, atsparesnis, empatiškesnis savo bei kitų atžvilgiu. Kartu gali jaustis saugiau, drąsiau kurti santykius.

Suprasti ir išgyventi trauminius įvykius – tai lėtas ir skausmingas procesas, tačiau dažnas jame atranda naują gyvenimo kokybę. Žinoma, šį procesą neretai apsunkina tai, kad traumos gijimui svarbus ir agresoriaus arba visuomenės pripažinimas, kad tai buvo agresija. Būna, kad tokio pripažinimo sulaukti neįmanoma, tačiau tuomet vis tiek labai svarbu atsisakyti būti priklausomam nuo skriaudėjo.

Kodėl tampame nuo agresoriaus „priklausomi“? Kartais tokia priklausomybė „nepaleidžia“ žmogaus net suaugus, nors atrodo, jis galėtų pabėgti, nutraukti ryšį.

Vaikystėje skriaudėjais neretai tampa artimiausi žmonės, nuo kurių vaikas visiškai priklausomas. Kad ir kas bevyktų namuose, jis negali atsistoti ir išeiti. O kartais situacija gali būti nevienareikšmė – artimasis yra rūpesčio šaltinis ir prieraišumo objektas, tačiau tuo pat metu ir grėsmės, baimės, smurto šaltinis. Ir net fiziškai pabėgus, vidinis konfliktas dažniausiai išlieka, nes visgi tai tėvai, artimieji, kurie tarsi dėl tavęs „stengėsi“. O kur dar aplinkinių kaltinimai: „Jie viską dėl tavęs padarė, o tu toks nedėkingas“. Visais atvejais labai svarbu įsivardinti, jog tai buvo smurtas, ir aš nesu kaltas, nes visuomet už smurtą atsakingas tik agresorius.

Apskritai, išsilaisvinti nuo skriaudėjo yra labai sudėtinga, tačiau tikrai įmanoma. Kad ir ką būtų patyręs, suaugęs žmogus gali kaskart savęs klausti: „Kas dabar atsakingas už mano gyvenimą?“ Jokiu būdu neneigiant patirtos skriaudos, tačiau stengiantis prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą čia ir dabar, ir išlaikyti viltį, kad mažais žingsneliais galime pasiekti didelių pokyčių.

The post Psichologė A. Mockuvienė apie vaikystės traumas: už smurtą visuomet atsakingas tik agresorius appeared first on LAIKMETIS.

„Įprastai esu guvi ir gyvybinga, tačiau praėjusį rudenį pasijutau keistai – užsitęsusį liūdesį papildė vienišumo jausmas, savęs nuvertinimas ir dažnos įkyrios mintys, kad nieko nesugebu, viską atlieku prasčiau nei kiti. Nuolatinis sąvęs graužimas ir abejojimas savimi, kad darbai, kurių imuosi – ne mano jėgoms, labai apsunkino gyvenimą. Vis dar pajėgdavau nudirbti būtiniausius darbus, tačiau be jokio noro ir užsidegimo. Tarytum įkrisdavau į blogų minčių bedugnę, niekaip negalėdama jų atsikratyti, ir vis iš naujo permąstydama – ilgainiui tai vis labiau vargino ir kėlė nerimą. Pajutau, kad ir artimiesiems tai jau girdisi ir matosi. Tada supratau, kad turiu ieškoti pagalbos, nes nieko nesiimdama rizikuoju nugrimzti dar giliau“, – prisimena su sunkumais susidūrusi jauna moteris.

„Depresijos įveikimo centro“ įkūrėja, psichologė Aušra Mockuvienė pastebi, kad „kiekvienas iš mūsų kasdien turime psichikos sveikatos poreikių ir labai svarbu pasirūpinti, kad jie būtų atliepti taip, kaip mums tuo metu labiausia reikia. Kartais pakanka pasivaikščioti, pasikalbėti su artimu žmogumi, pailsėti. Tačiau jei poreikiai didesni, jiems atliepti gali reikėti specifinių žinių, sprendimų bei specialistų paramos. Jeigu ilgą laiką nesprendžiame savo sunkumų ir neatliepiame poreikių, apie tai informuojantys mūsų kūno ir psichikos signalai tampa vis garsesni, ir būsena sunkėja“.

Psichologė pasakoja, jog tamsiuoju metų laiku dėl ryškios šviesos stygiaus pasireiškianti depresija yra vadinama sezoniniu afektiniu sutrikimu.

„Skaičiuojama, kad su ženkliais šviesos trūkumo simptomais tamsiuoju metų laiku susiduria apie 20 proc. žmonių, gyvenančių tose zonose, kuriose žiemą dienos trumpėja ir saulės šviesos būna mažiau. Reikia turėti omenyje, kad visgi žmogus vystėsi ties pusiauju, kur visą dieną gausu šviesos, todėl ir šiandien ji išlieka be galo svarbi žmogaus organizme vykstančių procesų savireguliacijai. Ties pusiauju sezoninio afektinio sutrikimo atvejų tiesiog nėra, o tolstant į šiaurę – daugėja“, – teigia psichologė.

A. Mockuvienė akreipia dėmesį, kad Lietuvoje šviesos trūkumo klausimas itin aktualus, todėl verta žinoti sezoninio afektinio sutrikimo požymius, ir juos pastebėjus kreiptis pagalbos. Anot jos, svarbiausi trys ryškios šviesos trūkumo požymiai yra šie: padidėjęs mieguistumas, energijos stoka ir apetito padidėjimas, ypatingai norint paprastųjų angliavandenių, pavyzdžiui, saldumynų.

Neretai žmonės taip pat susiduria ir su užsitęsusia prasta nuotaika, negebėjimu susikaupti, sumažėjusiu darbingumu, dirglumu, sunkumu kontroliuoti emocijas, kaltės jausmu, suaktyvėjusiais menkavertiškumo išgyvenimais, gali kilti minčių net apie savižudybę. Šie požymiai dažniausiai atsiranda ir stiprėja pamažu artėjant tamsiajam metų laikui, todėl juos patiriančiam žmogui gali būti sunku visą paletę sunkumų susieti būtent su šviesos trūkumu.

Daugelį panašių simptomų patyrusi Vaiva sako ilgai save raminusi mintimis, kad savijauta pagerės savaime: „Vėliau pykau ant savęs, kad taip ilgai pasyviai stebėjau prastėjančią savijautą ir leidau sau joje įklimpti, tačiau visa tai man buvo labai nauja – tiesiog nežinojau, ko griebtis, kol neužtikau kvietimo prisijungti prie savipagalbos programos „Be depresijos“. Mane patraukė būtent galimybė mokytis padėti sau, nes esu įsitikinusi, kad labai daug kas gyvenime pirmiausia priklauso nuo mano pastangų ir noro“.

Programą „Be depresijos“ sukūrusi ir vedanti psichologė A. Mockuvienė antrina, jog toks nusiteikimas ypač svarbus norint sveikti: „Nors specialistai tikrai gali padėti, palaikyti, nukreipti, tačiau pirmiausia yra svarbus paties žmogaus noras ir pasirinkimas sau padėti.

Galima sakyti, depresija yra save palaikanti būsena, ir neretai galime pastebėti tam tikrą užburtą ratą – kai nėra jėgų ir nieko nesinori, žmogus natūraliai tampa vis pasyvesnis, tačiau šis pasyvumas, ir neretai atsiribojimas nuo aplinkinių, savo ruožtu, tik dar labiau apsunkina būseną, o tuomet vis labiau nieko nesinori ir mažėja jėgų. Todėl programos metu siekiame tą ratą pradėti sukti į kitą pusę.

Padedame žengti pirmuosius žingsnius siekiant susigrąžinti energiją ir gyvenimą, stengiamės žmones įgalinti, siūlydami pradėti nuo mažų žingsnelių: savo sunkumų supratimo ir įsivardinimo, pajudėjimo, paprastų mitybos pakeitimų, atidėliotų darbų padarymo ir mažų malonumų kūrimo, švelnesnio santykio su savimi kūrimo.

Padedame žengti pirmuosius žingsnius siekiant susigrąžinti energiją ir gyvenimą, stengiamės žmones įgalinti, siūlydami pradėti nuo mažų žingsnelių.

Žinoma, įveikiant depresiją gali prireikti vaistų ar terapijos, tačiau net ir tokiu atveju žmogus turi dėti pastangas, kad išsikapstytų iš sunkios būklės, kitaip rezultatas vargu ar bus tvarus. Todėl Vaivos istorija skamba kaip puikus sunkių būsenų prevencijos pavyzdys, kai žmogus laiku pastebi, jog kažkas ne taip, motyvuotai imasi veiksmų, juos nuosekliai vykdo, ir pasiekia puikius rezultatus“, – sako psichologė.

Vaiva, savo ruožtu, džiaugiasi, jog programa anonimiška ir prieinama nuotoliniu būdu – pasak jos, tai buvo svarbūs veiksniai, padėję apsispręsti pamėginti. Kartu moterį džiugino galimybė patirti bendruomeniškumą užduodant klausimus, dalinantis patyrimais su kitais dalyviais, jaučiant abipusį palaikymą. Vaiva sako programos metu supratusi, jog „depresija sergantiems reikalingi ne tik gailestis, užuojauta, supratimas, bet ir padrąsinimas, įgalinimas, gal net lengvas pastūmėjimas nors mažais žingsneliais pačiam bandyti siekti gijimo.“

Anot pašnekovės, programos turinį sudaro žinios, susijusios su didesniu dėmesiu sau, savo sveikatai, mitybai, miegui, dienotvarkei, mintims. Visi patarimai grindžiami naujausiais moksliniais tyrimais, pasiūloma metodika, kaip tas žinias pritaikyti kasdienybėje. Vaiva programą prilygina sporto klubo lankymui – juk su trenerio pagalba sportas tikslingesnis ir efektyvesnis.

„Programos dėka tapau atidesnė savo kūnui ir mintims, emocinei ir fizinei būsenai. Supratau, kad ji priklauso nuo mano pasirinkimų, įvykių bei aplinkybių, kuriose tuo metu esu.Tad jei pasijaučiu blogiau, apima liūdesys – iškart savęs klausiu, kodėl? Gal nepakankamai miegojau, nepavalgiau, pamiršau pasportuoti ar bent išeiti pasivaikščioti? Atsidūrusi sunkesnėse situacijose ypatingai stengiuosi viso to nepamiršti. O didžiausias atradimas – šviesos tema.

Dabar žvelgdama atgal suprantu, kad pavasariais, ilgėjant dienoms, visuomet gerėdavo nuotaika, o lapkritį būdavo sunkiausia išbūti, tačiau neįsivaizdavau, kad kasdienė šviesos terapija naudojant šviesos terapijos akinius galėtų net tamsiausiu metu mane pripildyti energijos visai dienai. Pusvalandis su šviesos akiniais iš ryto, kol pusryčiauju, pažadina organizmą, visiškai atsimerkia akys ir galiu darbuotis. Sezoninis rudeninis nugrimzdimas pasitraukė, tarsi ištirpo toje šviesoje“, – džiaugiasi pašnekovė.

Ne mažiau svarbi ir nauja moteriai buvo ruminavimo tema, kurią vaizdingai galima apibūdinti kaip nesibaigiantį minčių kramtymą, mąstymą vis iš naujo apie tai, kas jau nutiko, ar dar nutiks, paišant galvoje juodžiausius scenarijus. „Programos metu išmokau ruminavimą suvaldyti ir įveikti. Svarbu laiku save pagauti ir mintis užimti bendravimu, knygų skaitymu, tinklalaidžių klausymu. Taip pat programa padėjo išmokti kontroliuoti polinkį atidėlioti, supratau, kad tai susiję su perdėtu perfekcionizmu“, – dalinasi Vaiva.

Ji sako, jog pagrindinės 10 savaičių trunkančios programos stiprybės yra atskirų žinių ir metodų sujungimas į visumą, jų pagrindimas argumentų kalba, ir aiškumas, kodėl visa tai gali padėti sveikti. Taip pat žmogus kas savaitę skatinamas įsivertinti, kaip sekasi, ko dar būtų galima imtis kelyje sveikimo link. „Per tas 10 savaičių daugelis psichologės pristatytų svarbių dalykų man tapo rutina, kurią labai paprasta atlikti. Programos metu įgytus įgūdžius padėti sau ir toliau nešuosi su savimi kasdienybėje – tai man atrodo pats didžiausias pasiekimas ir kartu šios programos laimėjimas“, – apibendrina pasakojimo herojė.

The post Psichologė A. Mockuvienė: šviesos trūkumas gali baigtis depresija, tačiau yra būdų sau padėti appeared first on LAIKMETIS.

Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.

Antrą dalį galite rasti čia.

Trečia dalis čia.

Ketvirta dalis čia.

Penkta dalis čia.

Šešta dalis čia.

Septinta dalis.

Aštunta dalis.

Devinta dalis.

Dešimta dalis.

Vienuolikta dalis.

Dvylikta dalis.

Trylikta dalis.

GYDOMOSIOS ISTORIJOS, PASAKOJIMAI, ANEKDOTAI PSICHOTERAPIJOJE

Tai istorijos, apimančios „žodžius“, „sakinius“, tai „paveikslai“, kurie „tvarko“, formuoja pasakojimą, padeda rastis mikro- ir makro­istorijoms, kurie įkvepia gyvybės, sudvasina ir pojūčius, ir jausmus, ir instinktus, ir atmintį, ir protą, ir asmenybę, ir tolimesnę, ir artimesnę visuomenę, ir vidinį, ir išorinį pasaulį, mažas istorijas paverčia didelėmis, dideles — mažomis, pusiau gyvas — gyvastingomis. Keičia ir vidinį, ir išorinį pasaulį. Bendrybė persmelkia atskirybę. Amžinybė reiškiasi per šią akimirką. Didinga — per tai, kas maža. Maža — per tai, kas didinga. Istorija priimama, užuot tik patekus į ją. Įvadas į istoriją. Dalyvavimas istorijoje. Istorijos kūrimas. Šiuolaikinės, kartu kuriamos ir išgyvenamos istorijos. Mano mėgstamos istorijos. Išpažintys. Anekdotai. Beprotiškos istorijos. Istorijos su beprotybės grūdu.

Apie tokias „psichoterapinės kalbos dalis“, kaip žodžiai, sakiniai, jau pasakojau pakankamai daug. Norėčiau taip pat apibūdinti pačią kalbą, pasakojimą, pranešimą — istorijas, trumpesnes ar ilgesnes, nes pasižyminčias gilesniu turiniu, papasakotas ir išgirstas, priimtas ir suvoktas istorijas, keičiančias tiek mūsų pacientų, tiek ir mūsų su jais bendrą gyvenimą, ligą ir jos istoriją, gyvenimą ir jo istoriją.

Tai istorijos, pasakojamos vos kelias minutes, tačiau paverčiančios pokalbį, samprotavimą, svarstymą, patarimą, nurodymą istoriniu įvykiu; tai atsispindi ir paciento ligos istorijoje, ir jo gyvenimo istorijoje, jo šeimos, bendradarbių, o gal ir visuomeninio gyvenimo istorijoje.

Žodžiai ir sakiniai — neįkainojama dovana. Tačiau žodžiai patys savaime, nesujungti į sakinius, duoda gerokai mažiau. Sakiniai, ribojami žodžių, konkretumo, bendrumo, patirties, neperžengiantys vienos ar dviejų asmenybių erdvės, neturi reikiamos laisvės. Tai kalbos dalys.

Kalba — tai, kas jungia ir kalbos dalis, ir žodžiais, sakiniais išreikštus sielos procesus į asmenybę. Atskirus žmogaus gyvenimo periodus, laikotarpius — į istoriją… Tad, pavyzdžiui, suaugęs žmogus — tai ir kūdikis, ir vaikas, ir jaunuolis, ir vyresnis, pa-gyvenęs žmogus… Jeigu žmogus pakankamai dinamiškas, per valandą jis gali pasielgti kaip jaunuolis pagal savo turimą patirtį ir kaip senolis — pagal būsimą, ateities patirtį, savo tėvo patirtį.

Kalba teikia galimybę žmogui bendrauti ir su pačiu savimi, ir su kitais, nors jie kitokie. Leidžia kalbėti apie tai, kas neapsakoma, neregėta, per palyginimą… Tačiau tam kalba privalo turėti tam tikrą formą, tam tikrą atvirą išbaigtumą. Istorijos pavidalą.

Svarbiausia šio pavidalo esmė — plėtotė, dinamika: nuo pradžios iki galo, nuo pagrindo — iki viršūnės, nuo konkretumo — prie bendrybės, nuo regimybės — prie to, kas neregima, nuo žemės — iki dangaus… Iš ten matyti esmė — žemiška, regima, konkreti, nepajudinama, pradinė, pagrindinė… Ir esmė, ir judėjimo kryptis…

Vienas iš mano mėgstamų ir darbe naudojamų pasakojimų, kur lyginame tai, kas nepalyginama. „Jeigu būtumėt knyga, tai kokia? Pavadinimas? Kas autorius? Kiek puslapių? Kiek dalių? Kiek skyrių? Skyrių pavadinimai? Kas knygoje cituojamas? Kokios iliustracijos? Koks tiražas? Koks įrišimas? Kas tą knygą skaito? Ar bus kitas leidimas? Kokie bus pataisymai? Papildymai? Kokie bus kritiniai atsiliepimai? Kokie giriamieji?..“

Ir toliau, jei reikia… „O jei iš knygos padarytume ne romaną, o apysaką? Kas pasikeistų? O jei apsakymą?.. O jei pasaką?.. O jeigu — pasakėčia?.. Anekdotas?.. O kas toje knygoje sakoma apie?.. O kas būtų pasakyta, jei tai būtų apsakymas?.. O jei pasaka?..“

Tikiuosi, jau galima įsivaizduoti, kas yra istorija. Kuo ji skiriasi nuo sakinio, frazės, nurodymo, šūkio…

Jei tai ne biblioterapija, dažniausiai naudoju pačias trumpiausias istorijų formas — anekdotus ir paraboles. Jas lengviau parinkti jau pakankamai tinkamas naudoti, lengviau taikyti, jos dinamiškos, atviros ir išbaigtos, suprantamos, lakoniškos, išraiškingos, metaforiškos, turinčios perkeltinę prasmę, amžinos ir šiuolaikiškos… Ir turbūt svarbiausia — gyvybingos. Kai kurie anekdotai ir parabolės gyvuoja tūkstantmečiais… Ir beveik nekinta, nes tokia pastovi ir žmogaus prigimtis. Arba atvirkščiai — labai lengvai prisitaiko: „svyruoja kartu su partijos generaline linija“. Esu tikras, kad dauguma skaitytojų šyptels, nors linija seniai nulūžusi…

Psichoterapines istorijas, kad būtų patogiau, skirstau į tris rūšis:

1. Dvasinės istorijos

Jungia, vienija, gydo žmogų, kaip ir Dvasią su išoriniu pasauliu, su Dievu, su kitais žmonėmis, su vidiniu pasauliu, su siela, su kūnu. Jos suvienija žmoguje amžinybės ir laikinumo pradą. Jungia kartų istoriją su šeimos, asmenine istorija. Sutaiko. Ramina. Teikia nuolankumo. Jos egzistuoja tūkstantmečius. Gyvena per amžius. Išmėgintos. Įvertintos. Saugomos kaip dvasinės vertybės. Kaip paveikslai. Šventieji paveikslai. Jos neprimestos kaip kulto pareigos, kaip mokyklų programos. Jos galbūt nepastebimos ir vis dėlto tokios pat būtinos kaip oras, vanduo, saulė, šiluma, šaltis, gerumas, džiaugsmas…

Savo universalumu, bendrumu jos atgaivina diagnostiką, konsultaciją, korekciją, gydymą, terapeuto ir paciento santykius…

Vos kelios net pradedančio psichoterapeuto ar „pradedančio paciento“ praktiškai naudojamos istorijos daug ką gali suaktyvinti, pakeisti gijimo linkme.

Dirbdamas ne tiek aš pats renkuosi šias istorijas, labiau jos „renkasi“ mane ir mano pacientus. Savaime suprantama, dažniausios — Evangelijų istorijos. Jas ne tiek pasakoju, labiau jos „pasakojasi“. Pačios. Atitikdamos esmę. Laiką ir vietą.

Pateiksiu kelias tokias istorijas:

Kristus ir nusidėjėlė. Žinoma, kad pagal Senąjį testamentą įstatymas buvo vykdomas dažniausiai griežtai ir žiauriai. Įstatymo nebuvo galima pažeisti, jį reikėjo vykdyti. Ir štai kartą įstatymo žinovai, fariziejai atvedė Kristui įstatymo pažeidėją, nepajėgusią atsispirti nuodėmei, tad ją turėjo užmėtyti akmenimis… Tikinčiųjų, norinčių įvykdyti įstatymą, buvo daug, galimybės išsigelbėti vargšelė neturėjo. Ir Kristus, regis, neturėjo jokių galimybių parodyti savo gailestingumo ir meilės. Jis atėjo į šį pasaulį ne pažeisti įstatymą, o jį vykdyti… Ir įvykdė, pripildęs, papildęs jį nauju turiniu. Jis pasakė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas meta akmenį!“ Ir minia po vieną išsivaikščiojo. Toje minioje negalėjo būti pirmojo… Nenuodėmingo… Bent jau dėl to, kad čionai juos atvedė ne įstatymo meilė, juo labiau ne Dievo meilė…

Kaip kadaise Kristaus laiku ištarti žodžiai, taip ir dabar ši istorija gali labai daug kuo pakeisti mus, mūsų pacientus. Tai, ką girdime, regime, mūsų jausmus, norus, atmintį, patirtį, mąstymą, supratimą, elgesį, sielą, dvasią… Požiūrį į svetimas ir savas nuodėmes, kaltes, santykį su įstatymu, jo aiškintojais ir vykdytojais…

Ši istorija įtraukia mus į bendrą būtį, paverčia liudininkais, kartu reginčiais, kartu kenčiančiais, kartu veikiančiais, dalyvaujančiais, „istoriškais“ žmonėmis, priimančiais naują istoriją, naują erą po Kristaus gimimo… Tampame šventosios istorijos dalyviais… Kaip ir po šios istorijos iš Evangelijos.

Žmogus ir įstatymas: Kristų apkaltino, kad jis pažeidžia įstatymą, gydydamas ligonius šeštadienį, tą dieną, kai pats Dievas ilsisi, dieną, kuri pašvęsta Dievui, apmąstymams apie Dievą, maldai… Kristus paklausė: „Šeštadienis žmogui ar žmogus šeštadieniui?“

Mūsų laikais šis klausimas tebeskamba taip pat aktualiai ir esmingai: įstatymas žmogui ar žmogus įstatymui? Įstatymas — pagalba žmogui, kad jis lengviau orientuotųsi, kad tobulėtų santykiai, kad gyvenimas būtų organizuotas… Ar žmogus kaip sraigtelis įstatymo mašinoje, sraigtelis valstybėje, ir ne tik nacionalsocialistinėje ar komunistinėje.

Pojūčiai, jausmai, poreikiai, idėjos, idealai… žmogui ar žmogus — pojūčiams, jausmams, aistroms?.. Ir klausimas, ir atsakymas keičia pojūčius, jausmus, potraukius…

Ir dar pora istorijų iš šventųjų tėvų gyvenimo.

Apie santykį su pasauliu: Vienas jaunas vienuolis paklausė seno: „Tėve, ar dabar turiu visiškai atsižadėti pasaulio?“ „Nesijaudink, — atsakė senas vienuolis, — jei gyvensi iš tiesų krikščioniškai, pasaulis nedelsdamas pats tavęs atsižadės“.

Apie gyvenimą: Tėvas Joanas sakė: „Ne tuo mes mintame, ką valgome, bet tuo, ką suvirškiname. Ne tai mus turtina, ką uždirbame, bet tai, ką išdalijame. Šventais mus daro ne tas tikėjimas, kurio laikomės, bet tas, kurį įkūnijame gyvenime.“

Apie tobulybę: Tėvas Serapijonas pasakojo broliams istoriją apie tai, kaip vienas atsiskyrėlis iš Nitrijos dykumos atvyko į rojų ir labai nustebo, išvydęs visus besirengiant iškilmingoms sutiktuvėms.

— Nesu vertas tokio sutikimo, — tarė jis šventajam Petrui.

— Tiesą sakant, — atsakė šventasis Petras, — šis sutikimas skirtas ne tau. Mes rengiamės pasitikti vieną vyskupą.

— Suprantu, — atsakė senas vienuolis, — tai dėl hierarchijos…

— Tai dėl retumo! — paprieštaravo šventasis Petras. — Vienuolių čia tūkstančiai, o štai vyskupai patenka ypač retai…

Šią istoriją neretai pasakoju įvairiai modernizuodamas, adaptuodamas, pavyzdžiui: „Atvyksta į rojų po ilgos psichinės ligos…“, „Atvyksta į rojų po ilgo kankinančio psichofarmakologinio gydymo…“, „Atvyksta į rojų po ilgo psichoanalitinio…, psichoterapinio… gydymo ligonis…“ Šventasis Petras atsako: „Pasitikti vieną … psichoterapeutą…“

Ir atitinkamai pagal būseną ar apžiūros, konsultavimo, korekcijos, terapijos tikslus užduodu klausimų:

— Už ką jūs pateksite į rojų?

— Kokie jūsų nuopelnai gyvenime?

— Kokie nuopelnai sergant?

— Ar liga — būtinybė, kad gautumėte reikiamos patirties, „taškų“ patekti į rojų?

— Ar liga — būtinybė, kad gautumėte reikiamos patirties, „taškų“ patekti į rojų?

— Kaip jus ten pasitiks?

— Kiek ten vienam ligoniui tenka „reto puikumo“ psichoterapeutų?

— Keliems psichiatrams, psichoterapeutams, su kuriais susipažinote susirgęs, jūs parašytumėte rekomendaciją į rojų?

— Už kokius asmeniškus nuopelnus jums ar jums žinomiems ligoniams?

— Kokia jų nuodėmė kaip šaukštas deguto medaus statinėje neleistų jums parašyti rekomendacijos?

— Kodėl su jumis psichoterapeutas buvo toks nevykęs, „nuodė­mingas“?

— Kuo jam „padėjote“ „daryti nuodėmę“?

— Ar norėtumėt pats būti „vyskupu“, psichoterapeutu?..

— Kodėl geriau būti paprastu vienuoliu negu vyskupu?

Tikiuosi, nesunku įsivaizduoti, kaip nevienodai, esant įvairiom būsenoms, esant skirtingai savijautai, santykiui su savo liga, savo sunkumais, su pasauliu, suvokiamos šios istorijos. Drauge su jomis kylantys klausimai ir atsakymai atskirumą keičia susijungimu, vieningumu, vienove, vientisumu, dvasingumu… Kaip pacientas iš gydymo objekto tampa subjektu, visateisiu vientisu gydymo dalyviu, bendra-darbiu. Dalyvauja ir kūnu, ir siela, ir dvasia, ir savo laiku, ir savo amžinybe, asmeniška istorija, šeimos istorija, savo nepasitikėjimo ir tikėjimo istorija. Kaip jis susitaiko. Kaip nurimsta. Kaip pagyvėja.

2. Sielos istorijos

Daugiausia aprėpia, vienija žmogaus vidinį pasaulį, jo sielą ir jos ryšius su kūnu, su šiuolaikiniu pasauliu. Todėl jos apibrėžtesnės, konkretesnės, nors gali tas ribas ir peržengti: žmogus yra platus.

Savo konkretumu jos daugeliui žmonių, jų sielos procesams tampa realesnės, paveikesnės, asmeniškesnės, giliau jaučiamos.

Ir pacientui, ir terapeutui jas lengviau tikslingai pritaikyti konkrečiai būsenai, asmenybei, procesui. Žinome, kad individualių kelių į viršūnę gali būti labai daug, tad reikia turėti didesnę gydomųjų sielos istorijų atsargą. Savaime suprantama, čia galiu pateikti tik keletą iš dažniausiai naudojamų istorijų.

Pirmoji tebūnie viena iš amžinųjų ir pačių universaliausių.

Apie asmenybės vertę ir unikalumą: Kai didysis Antonijus stovėjo prie mirties slenksčio, jis nugirdo, kaip vienas iš brolių pasakė apie jį:

— Jis buvo toks pat didis kaip Mozė!

Tada Antonijus pramerkė vieną akį ir tarė:

— Broli, kaip toli esi nuo tiesos! Juk Dievas aname pasaulyje neklaus manęs: „Kodėl tu nebuvai kaip Mozė?“, bet paklaus „Kodėl tu nebuvai Antonijus?“

Antroji istorija taip pat išbandyta per daugelį amžių.

Gydanti siela: Tėvas Gerazijus sutiko kartą per metus ateiti į Antiochiją sakyti pamokslą. Jo paklausyti susirinkdavo didžiausia minia žmonių. Vienas iš brolių kartą jo paklausė:

— Tėve, ar negundo tavęs tuščia pasaulietiška šlovė matant aplink save tokią minią?

— Ne, broli, — atsakė Gerazijus, — manau, kad jei man vykdytų mirties bausmę, žmonių susirinktų dar daugiau…

Kita istorija labiau šiuolaikiška, nors ir amžina.

Apie sielos šviesą: Kartą pas ispanų dailininką El Grecą į namus atvyko draugas. Diena buvo labai graži, pavasariška, tačiau dailininkas sėdėjo kambaryje, o langus dengė aklinai užtrauktos užuolaidos.

— Eime saulėkaiton, — pasiūlė draugas.

— Ne dabar, — atsakė El Grecas. — Saulė trukdys švytėjimui, kurio esu pilnas iš vidaus.

Ir beveik šiuolaikiška istorija.

Siela ir įsitikinimas: Kartą pas Gandį atėjo moteris ir paprašė, kad jis įtikintų jos per daug apkūnų sūnų liautis valgius cukrų.

— Ponia, — tarė jis, — ateikite po trijų savaičių.

Po trijų savaičių Gandis pažiūrėjo į berniuką ir pasakė:

— Liaukis valgęs cukrų.

Išeidama motina paklausė Gandžio, kodėl jis šito nepasakė prieš tris savaites. Jis atsakė:

— Prieš tris savaites aš dar pats valgiau cukrų.

3. Psichologinės istorijos

Skatina susikaupti, jungia, vienija, aktyvina daugiausia atskirus psichinius procesus: suvokimą, jausmus, potraukius, prisiminimus, mąstymą, dėmesį, valią, pasitikėjimą savimi… Tačiau ir jų tarpusavio atitikimas, atitikimas asmenybės, būsenų, įvykių keičia procesus, būsenas, įvykius, asmenybes, santykius tarp procesų, asmenybių, jų subjektyvumo ir tikrovės, tarp nuomonės, tariamybės ir tikrumos, realybės…

Psichologinės teorijos turi daug privalumų. Jas galima naudoti tiksliau, tarsi „į patį tašką“, pagal sąlygas, laiką, vietą, pritaikant konkrečiam dvasiniam procesui, būklei, įvykiui, kaip tik tą konkretybę keičiant ir transformuojant. Tačiau jos turi ir daug trūkumų. Pats svarbiausias pradedančiam psichoterapeutui yra tai, kad „psichoterapinėje vaistinėlėje“ tokių istorijų reikia turėti labai daug — atsižvelgiant į sielos procesų, būsenų, sutrikimų, poveikio krypčių, paciento asmenybės ypatybių gausą… Be to, pageidautina, kad šias istorijas pats psichoterapeutas būtų suvokęs, išgyvenęs. „Duoti, dovanoti galima tik tai, kas sava“. Norint „valdyti“ psichologines istorijas, reikia pragyventi ne tik savą, bet ir daug kitų gyvenimų. „Reikia daug savaičių pačiam nevalgyti cukraus.“

Pats svarbiausias pradedančiam psichoterapeutui yra tai, kad „psichoterapinėje vaistinėlėje“ tokių istorijų reikia turėti labai daug.

Savo praktikoje naudoju šimtus tokių istorijų. Jau ne tiek atrenku ir taikau, greičiau šios istorijos, anekdotai „išsirenka“ procesus, įvykius, būsenas, kur jos iškyla, reiškiasi, pripildydamos savimi, sudarkytą pavidalą harmonizuodamos, teikdamos darnos ir savitumo…

Jeigu dabar rašyčiau ne skyrių, o „Gydomųjų istorijų“ knygą, turėčiau pateikti jų kelis šimtus, jas sisteminti, aprašyti naudojimo algoritmus, lyginti juos… Džiaugiuosi, kad nereikia to daryti. Tikiuosi, džiaugiasi ir mano kolegos. Tikiuosi, kad ir jie, kaip kadaise aš, ims prisiminti, rinkti savo pacientų istorijas, savas, asmeniškai ir drauge išgyventas istorijas ir anekdotus, gaivindami jomis savo darbą, o vėliau ir gyvenimą. Nesigręžiodami į „tikrą“, „patikrintą“, „autoritetingą“ sistemą, vieniems pojūčiams, jausmams parinkdami vienas istorijas, kitiems — kitas… Ar štai šiems įvykiams… Šioms ligoms… Šiems santykiams… Ar tokioms nesėkmėms… Esant tokiems poreikiams… Mėgstamos dvasios ligonių istorijos… Mėgstamos psichiatrų istorijos… Mėgstamos psichoterapeutų istorijos… Pamišusios istorijos… Istorijos su beprotybės grūdu…

Nors pagunda, žinoma, didelė. Tegu sulaikys mane aforizmas: „Juo daugiau gyveni svetimu protu, juo greičiau prarandi savąjį“… Juo daugiau gyveni svetima patirtimi, juo sunkiau įgyji savo…

Apsiribosiu keliomis mėgstamiausiomis istorijomis iš įvairių sričių. Mėgstu jas ne tik todėl, kad paveikios, patikrintos… Tiesiog su jomis gyvenu ilgai ir laimingai…

Iš pojūčius keičiančių istorijų

Klausa. Yra žinoma, kad Sokratas Atėnuose turėjo iškalbos ir filosofijos mokyklą… Regis, visai nebrangią. Tačiau kartą, priimdamas mokinį, pareikalavo mokėti trigubai.

— Kodėl? — nustebo mokinys.

— Todėl, — atsakė filosofas, — kad man teks mokyti tave ne tik kalbėti, bet ir tylėti, o svarbiausia — klausyti.

Regėjimas. Vienas iš Rytų valdovų nutarė išmėginti savo dvaro išminčių. Ant žemės nubrėžė liniją ir liepė ją sutrumpinti neprisiliečiant… Išminčius greta valdovo linijos nubrėžė savą, ilgesnę liniją… Pirmoji linija pasirodė trumpesnė…

Skausmas. Pas gydytoją atėjo mama su vienuolikos metų berniuku. Abu labai sunerimę. Berniukui dažnai skaudėjo visą kūną… Gydytojas rūpestingai apžiūrėjo vaiką. Kaip dažnai pasitaiko medicinoje, „nieko ypatingo“ jis nerado. Tačiau gydytojas buvo senas ir patyręs, tad nepasakė, esą „nieko jam nėra“, „nieko nerandu“, „jam tik taip atrodo“… Juo labiau nepasiuntė pas psichiatrą… Jis pasakė, kad jaučiami skausmai — intensyvesnio nei įprasta augimo pasekmė… Mama nurimo, berniukas apsidžiaugė, jis tikėjosi iki 14–15 metų dar paaugti. Ir liovėsi kreipti dėmesį į tuos skausmus.

Skonis. Uoslė. Vienas mizantropas buvo pakviestas į svečius… Kai grįžo namo, jo paklausė — kokios buvo vaišės? Šis atsakė: „Visų pirma, šlamštas. Antra, mažai!“

Iš jausmus gydančių istorijų

Jausmų, aišku, daugiau negu pojūčių. Tad ir istorijų daugiau. Patirtis padeda man dėstyti trumpai: dažniausiai tenka turėti reikalų su „negatyviais jausmais“: nerimu, baime, pykčiu, depresija, nevisavertiškumo jausmu, kvailumo jausmu („Nežinau, ką pasakyti“), hipomanija (emociniu pakilumu, perdėtu vertinimu)…

Nerimas. Pas kunigą išpažinties atėjo dvi moterys. Viena prisipažino padariusi, jos akimis, vieną labai sunkią nuodėmę, kurios Dievas tikriausiai negalėsiąs atleisti. Kita nenorėjo gaišinti kunigo laiko, nes nuodėmių turėjo daug, bet visos smulkios, daugelį jai net buvo sunku prisiminti… Kunigas paprašė ir vienos, ir kitos „parodyti“ jam savo nuodėmes… Pirmoji moteris atvilko labai sunkų akmenį, kurį vos galėjo pakelti… Antra sterblėje atsinešė daug mažų akmenėlių. Pažvelgęs į jas, kunigas liepė padėti akmenis atgal į tas pačias vietas. Pirmajai moteriai tai pasirodė labai lengva… Antroji ilgai vaikštinėjo, ieškodama vietų, iš kur paėmė akmenis, ir daugelio taip ir nesugebėjo surasti… Taip kunigas raiškiai parodė, kad sunkią nuodėmę būna lengviau ištaisyti negu daug lengvų…

Vienas didelis nusidėjėlis atėjo į vienuolyną numirti… Ten nenorėjo jo priimti. Tačiau jis sakė esąs įsitikinęs, kad Dievas jam atleis…

— Kodėl esi toks tikras? — paklausė jo.

— Todėl, kad tai — Jo profesija!.. O jūsų — man padėti… Jaučiu, kad jis mane čionai pasiuntė…

Pasakojant tokias istorijas, tinka pagalbiniai klausimai:

— Kokia pati didžiausia jūsų nerimo priežastis?.. Mėginkite spėti…

— Kur jus siunčia jausmas, intuicija, siela, Dievas, kai apima nerimas?..

Baimė. Didį XVII amžiaus rusų karvedį, grąžinusį Austrijai Italiją, tačiau paliktą be paramos Šveicarijoje, kur rusų kariuomenė vos nežuvo be ginklų ir maisto atsargų, austrai apdovanojo medaliu, kurio vienoje pusėje buvo užrašas „Dievas su mumis!“ rusų kalba, o kitoje — vokiečių. Suvorovas apžiūrėjo medalį ir tarė:

— Rusiškai viskas parašyta teisingai… O štai vokiškai reikėtų užrašyti: „Ir Dievas su jais!“

Po šios istorijos klausimai–užuominos galėtų būti tokie:

— Kodėl Dievas su mumis?

— Kodėl mes galime sakyti: „Dievas su jais“ tiems, dėl kurių nerimaujame, kurie nepadeda mums įveikti mūsų vargų ir nerimo?..

— Dievas su manim? Dievas su mumis? Su mumis — tai su kuo? Kas dar su manimi, ir tada — su mumis Dievas?

Vienas vienuolis nuolat skųsdavosi, kad geri laikai jau praeityje. Tėvas Sirachilas jam tarė: „Laikai visada geri, kai nueina į praeitį.“

Pyktis. Viena iš labiausiai „nusipelniusių“ istorijų, kurias 30 metų, dar nuo komunistų valdžios laikų, naudoju pykčiui išreikšti, apibrėžti, apriboti, suvaldyti.

1949 metai. Demonstracija Maskvoje, Raudonojoje aikštėje Spalio revoliucijos metinių proga. Kolona eina pro mauzoliejų, ant kurio stovi vadai. Kolonoje žingsniuojantis pagyvenęs žmogus entuziastingai šaukia: „Ugningi sveikinimai! Ugningi sveikinimai!“ Žmona kumšteli jam į šoną: „Ar išprotėjai… Jie atėmė iš mūsų namą, parduotuvėlę, dirbtuvę, pasodino tave penkiolikai metų… O dabar tu jiems šauki „Ugningi sveikinimai!“. Vyras atsako: „O tu ką? ­Norėtum, kad šaukčiau jiems: „Kad jūs sudegtumėt!?“

Aš ir pats iki šiol su kai kuo sveikinuosi: „Ugningi sveikinimai!“

Po šios istorijos galėtų būti tokios užuominos:

— Kiek yra žmonių, kuriems norėtumėte pasakyti: „Kad jūs kur sudegtumėt!“?

— Keliems žmonėms galite taip pasakyti?

— Keliems galite tarti „Ugningi sveikinimai!“, nepapasakojęs šios istorijos?

— Papasakojęs šią istoriją?..

— Kas paskui atsitiks su jūsų pykčiu?..

— Kaip pasikeis jūsų požiūris į juos?..

— Jų požiūris į jus?

Dar viena istorija pykčiui suvaldyti.

Vienas pacientas kamavosi, neturėdamas galimybės ir drąsos pasiųsti „po velnių“ keletą jam svarbių artimų žmonių. Jis turėjo nuolat laikyti „suėmęs save į rankas“ ir jautė didelę įtampą… Jam gerokai palengvėjo, kai psichoterapeutas patarė: „Atleiskite! O gal ir mums su jumis paėjėti iki velnių… Ką jie mums patartų?..“

Liūdesys. Tėvas Ilarionas kartą tarė: „Būti liūdnam — vadinasi, visą laiką galvoti apie save“.

Dar kažkuris iš šventųjų tėvų pasakė: „Depresija — tai liūdesys be naudos.“ Didysis Antonijus kalbėjo taip: „Sumažindamas save dešimčia centimetrų, išaugi visu šimtu.“

Užuominos, nukreipiantys klausimai:

— Ar ne per daug mąstote apie save?

— Apie ką reikia galvoti, kad nebūtum liūdnas?

— Koks liūdesys gali būti naudingas?

— Kur, kaip galima save sumažinti, kad taptum aukštesnis?

Nevisavertiškumo jausmas. Pacientė kreipėsi į psichoterapeutą skųsdamasi, kad su daugeliu žmonių, daugelyje situacijų ji jaučiasi esanti kvailė. Po apžiūros psichoterapeutas pasakė, kad pacientei tikrai stinga žinių, mokėjimo jomis naudotis… Tapti protingesnei reikia laiko. Pacientė paprieštaravo: „Aš nenoriu būti protinga! Nenoriu jaustis kvaile!“

Aš nenoriu būti protinga! Nenoriu jaustis kvaile!

Kita istorija — tarsi šios istorijos tąsa ir atsakas jai.

Michailo Prišvino kartą paklausė, kas toks yra tikrasis Ponas?.. Prišvinas atsakė:

— Tai tas, šalia kurio žmonės jaučiasi esą ponai… O jei nors vienas greta esantis žmogus taip nesijaučia — tai ne ponas…

Nepagrįstai gera nuotaika, savęs vertinimas. Vienas žmogus tarė didžiajam Antonijui:

— Tu didis vienuolis, didžiausias visuose Rytuose!

— Nelabasis man tai jau sakė, — atsiliepė Antonijus.

Čia padėti gali tokie klausimai:

— Šalia ko jaučiatės esąs ponas?..

— Kas ir kokius žodžius jums sako taip, kad nelabajam su jumis kalbėti jau ir nebereikia?..

Iš istorijų apie potraukius ir poreikius

Žinoma, ir čia neįmanoma net išvardyti tų šimtų žmogaus patiriamų potraukių, poreikių. Juo labiau — šimtų istorijų. Priminsiu tik pagrindines potraukių, poreikių grupes.

Saugumo, savisaugos poreikis. Vienas senas vienuolis, rinkdavęsis sau sunkius įžadus, rūsčias gyvenimo sąlygas ir su džiaugsmu jas kęsdavęs, kalbėjo, kad jį labai džiugina sunkumai ir net Dievo bausmės.

— Jei Dievas mane baudžia, vadinasi, jis dar manęs nepamiršo… Ačiū Dievui!

Winstonas Churchillis vėlyvame amžiuje, po apopleksijos priepuolio, sakydavo: „Esu pasirengęs susitikti su Tvėrėju… Bet štai klausimas — ar jis pasirengęs susitikti su manimi?“

Į vienuolyną priėmė naujoką. Jis klausia pagyvenusio vienuolio, ar bus sunku. Šis atsako, kad tik per pirmuosius penkerius metus.

— O paskui?

— Paskui priprasi…

Pažinimo poreikis. Žymus XIX amžiaus rusų publicistas Konstantinas Skalkovskis sakė: „Kad ir kiek keliautume, niekada nesužinosime daugiau, negu vaikystėje mums papasakojo auklė… Ir kodėl mes keliaujame?.. — Kad prisimintume…“

Vienas senas vienuolis kartą ištarė tokią tiesą: „Kiek daug žmonių žino viską, bet nieko nesupranta! Ir atvirkščiai, kiek nedaug tokių, kurie nieko nežino, bet supranta viską!“

Tėvas Pambo kalbėjo: „Už menką trupinį to, ką žinau, esu dėkingas savo neišmanymui.“

Tėvas Isaja gyveno be galo skurdžiai. Po jo mirties vienas iš brolių paklausė išminčiaus:

— Nuo ko jis mirė?

Tas atsakė:

— Nežinau, nuo ko jis mirė, net nežinau, nuo ko gyveno.

Šias istorijas pasakoju pacientams, kurie išgyvena „begalinį“ pažinimo poreikį, nepasitikintiems savimi žmonėms, negalintiems ar nenorintiems nuo samprotavimų pereiti prie veiksmo… Su komentaru: dauguma žmonių jau turi pakankamai patirties, svarbu ne tikslios žinios, o protas, supratimas. Daugelio reiškinių atžvilgiu žmonėms gana dėmesio, supratingumo. Nežinojimas kartais yra svarbiau negu perteklinės, protą užgriozdinančios žinios…

Savęs įtvirtinimo poreikis. Kartais lengvai pasiekiamas per susitapatinimą. Čia labai tinka mano viena mėgstamiausių istorijų.

1947 metais Norvegijoje vyko pasaulinio garso norvegų rašytojo, Nobelio premijos laureato Knuto Hamsuno teismas. Jį teisė už provokiškas pažiūras ir publicistiką. 1945 metų gegužės 3 d., sužinojęs apie Hitlerio mirtį, jis parašė straipsnį, kurį pradėjo žodžiais: „Europa prarado didį žmogų!..“ Jam buvo apie 90 metų. Girdėjo prastai. Buvo patyręs insultą… Negalėjo pakankamai gerai orientuotis, kas iš tiesų vyksta pasaulyje. Jį nuteisė. Konfiskavo didžiąją turto dalį… Tardamas paskutinį žodį, Hamsunas pasakė:

— Ponai teisėjai! Gerbiu jūsų nuomonę. Tačiau savąją — labiau!

Papasakojęs šią istoriją, mėgstu paklausti:

— Jums ne 90 metų… Jūs ne kurčias… Prieš jus — ne valstybės Aukščiausiasis teismas… Kas jums kliudo gerbti savo nuomonę?..

— Už jūsų pečių — jūsų šeimos tradicijos, nemaža gyvenimiška patirtis… Kas jums trukdo gerbti visa tai?

Poreikis būti priimtam kitų žmonių. Mūsų pacientai labai dažnai kenčia, kad jų nepriima, nes nesijaučia esą lygūs sveikiems, gražesniems, sulaukiantiems daugiau sėkmės… Čia gerai veikia Šv. Nikolajaus Serbskio pasakojimas.

Lygybė. Dievas yra meilė, tačiau Dievas nėra lygybė. Lygybė išguitų ir teisingumą, ir meilę, išguitų ir lygybę.

Ar vyras myli žmoną už lygybę?

O motina ar myli savo vaiką už lygybę?

Argi draugai myli vienas kitą už lygybę?

Nelygybė — teisingumo pagrindas ir meilės skatintojas.

Kol gyvuoja meilė, niekas neprisimena lygybės.

Ant meilės kapo išauga teisingumas, ant teisingumo kapo auga lygybė.

Kol viešpatauja teisingumas, niekas neprisimena lygybės.

Kai meilė pasitraukia, žmonės kalba apie teisingumą ir galvoja apie lygybę.

Kai paskui meilę išeina ir teisingumas, imama kalbėti apie lygybę…

Ant meilės kapo išauga teisingumas, ant teisingumo kapo auga lygybė.

Dažnai klausiu:

— Kam jums lygybė, jei pakankamai mylite?.. Ir jus myli?..

Lyties poreikiai. Puikus Ivano Iljino vaizdinys: vaikšto vienišas jaunuolis ir metų metais aplinkui regi vyrus ir moteris… Vyrus ir moteris… Pagaliau jis randa sau porą… Po kurio laiko jis apsidairo ir mato, kad aplinkui tiesiog žmonės… Tik žmonės.

Gydomosios istorijos apie kitus psichinius procesus

Atmintis. Žinios. Patirtis. Faktai. Mūsų laikais jie nepaprastai pervertinami ir nepagrįstai smarkiai veikia žmones. Jie atrodo esą patikimumo garantai, pamatas, pati tikrovė. Jais remiasi žinios, patirtis… „Faktai — atspari medžiaga“. „Aš gerai atsimenu“. „Patirtis — ir Afrikoje patirtis“. Tačiau, pasirodo, šiuolaikinis žmogus turi per daug atsiminimų, žinių, faktų… Daugelis jų ir mūsų atmintyje, ir išorėje — netikri, dirbtiniai, parinkti pagal mūsų norus, įsivaizdavimus…

Jaunas vienuolis, žvelgdamas į daugybę knygų seno vienuolio celėje, klausia:

— Ar sunku jas skaityti?

— Skaityti lengva, — atsako senasis. — Pamiršti sunku.

Prisiminkime: „Kiek daug žmonių žino viską, bet nesupranta nieko…“

Winstonas Churchillis sakė: „Faktas — tarsi drugelis: blyksi, virpa, nutupia, tarkim, išskėtęs sparnus į saulę… Ir staiga gali suglausti sparnus ir išnykti šešėlyje…“

Tik faktai gali perteikti paskalas. Atmintis, faktai, žinios gali ne tik sutrikdyti, varyti iš proto…

Sveikas žmogus žino, kad 2+2=4, kad 2×2=4. Žmogus, apimtas psichozės, mano, kad labai pasistengus 2×2 gali būti 8… Neurotikas puikiai prisimena, kad 2×2=4, tačiau yra tuo labai nepatenkintas…

Šitaip mes sklandžiai ateiname prie istorijų apie mąstymą.

Mąstymas mūsų laikais daug kam atrodo kaip viso dvasinio gyvenimo pagrindas, vadovas, kontrolierius…

Mūsų pacientai labai dažnai prasitaria: „Manau, kad girdėjau…, mačiau…, prisiminiau… Manau, kad jaučiu… Manau, kad noriu… Kad ji norėjo… Manau, kad myliu… Manau, kad tikiu…“

O juk mąstymas — vienas pačių judriausių, todėl lengviausiai iškreipiamų sielos procesų. Nuo mąstymo prie supratimo, juo labiau prie proto, juo labiau prie išminties — šis kelias tolimas.

Viena iš mano mėgstamų istorijų mąstymo tema.

Kartą parlamente socialistas koneveikė Winstoną Churchillį įžeidžiais žodžiais… Jam baigus, Churchillis atsistojo ir pasakė: „Jeigu gerbiamojo džentelmeno nuomonę vertinčiau bent per nago juodymą, tikriausiai įsižeisčiau.“

Pasakodamas šią istoriją pacientams, neretai pabrėžiu — beveik neabejoju, kad Churchillis gerbia parlamento narį, kuris juk neatsitiktinai buvo išrinktas… Kad tikriausiai laiko jį džentelmenu, nors jis ir socialistas… Tačiau tai nereiškia, kad jis lygiai taip pat žiūri į jo „nuomonę“, „tariamybes“, „mintis“… Žmogus ir jo mintys kartais visiškai nedera tarpusavyje… Taip pat ir mano gerbiamojo paciento mintys…

Didesnę pagarbą jaučiu bet kurio žmogaus tikėjimui. Tačiau kaip dažnai pasitaiko lengvatikystė, prietarai… Tikėjimui reikia išmėginimo, net ne vieno.

Viena iš istorijų apie tikėjimą.

Per tikėjimo pamoką kunigas klausia mokinio, ar šis tikįs, kad Jėzus pamaitino penkis tūkstančius žmonių dviem kepalais duonos ir penkiomis žuvimis.

— Kad pamaitino, tikiu, — sako mokinys. — Kad prisivalgė, ne.

Čia mes sklandžiai priartėjame prie gydomųjų istorijų apie valią ir veiksmą, be kurių visos kitos žmogaus savybės gali likti „tariamos“, praradusios savo vertę, tikrumą.

Vienas jaunuolis norėjo įstoti į Enatono vienuolyną. Vyresnysis ėmė jį klausinėti, norėdamas suprasti, ar rimtai šis apsisprendęs pasitraukti iš pasaulio.

— Jeigu turėtum tris aukso monetas, ar atiduotum jas elgetai?

— Iš visos širdies, tėve!

— O tris sidabro monetas?

— Su džiaugsmu!

— O jei turėtum tris variokus?

— Ne, tėve.

— Kodėl? — nustebo senis.

— Todėl, kad tikrai turiu tris variokus.

Dar viena istorija apie veiksmą, tikrumą kaip jungiamąjį, vienijamąjį, gydomąjį reiškinį.

Eidamas pro statybą, išminčius paklausė dirbančiųjų, ką jie veikia.

— Nematai, ar ką? — pasipiktino vienas. — Tašau akmenis.

— Tampau akmenis, — burbtelėjo kitas.

— Užsidirbu pragyvenimui, — pasakė trečias.

Ir tik vienas tarė:

— Statau bažnyčią…

Taip artėjame prie asmenybės, kuri savo visuma neaprėpiamai didesnė už atskirų procesų, „dalių“ sumą.

Čia remiuosi istorija, tikriausiai tokia pat sena kaip pinigai, tačiau ji man artimiausia nuo tų laikų, kai naudojome „sovietinius pinigus“, ir geltonos penkios kapeikos atrodė kur kas solidžiau, negu baltos dešimt kapeikų.

Penkerių šešerių metų vaikų draugijoje vienas berniukas mėgo tyčiotis iš kito. Jis darydavo taip. Siūlydavo anam paimti atliekamą pinigėlį — pasirinkti penkių ar dešimties kapeikų monetą. „Kvailas“ berniukas visada imdavo penkias kapeikas.

— Matote, ką reiškia būti kvailam! — džiūgavo „gudruolis“.

Kartą vienas suaugęs žmogus paklausė „kvailojo“ berniuko, kodėl jis neima didesnio pinigo. Tas atsakė:

— Tuomet Sioma liautųsi ir daugiau nebeduotų man pinigų. Šiaip aš jau surinkau daugiau negu rublį… Ir kitiems smagu…

Kuris iš šių vaikų protingesnis? Ir labiau asmenybė?..

Dar vienas asmenybės paveikslas ir pavyzdys.

Gandis kadaise yra pasakęs, jog padarys viską, kad anglai išeitų iš Indijos… Ir kad išeitų kaip draugai, kurių netekus indams būtų gaila… Regis, ši istorija liudija, kad Gandis buvo ne tik didi asmenybė, bet ir pranašas.

Žinoma, negali būti net kalbos apie tai, kad pateikčiau susistemintą gausybę istorijų apie daugybę psichologinių procesų tokiame mažame skyriuje. Baigdamas išvardysiu keletą knygų, iš kurių tokių istorijų gali pasirinkti ir patys psichoterapeutai, ir pacientai.

Vis dėlto pateiksiu dar kelias istorijas apie tokį sudėtingą psichikos reiškinį kaip žmogaus santykis — transformuojantis, gydantis — su pačiais įvairiausiais procesais.

Kartą Gandis po susitikimo su savo šalininkais sėdo į traukinį ir, stovėdamas ant vagono laiptelio, pametė batą. Traukinys jau judėjo. Batas pamestas. Neilgai mąstęs, Gandis nuspyrė batą ir nuo kitos kojos… Kai nustebęs bendrakeleivis paklausė, kam taip padaręs, Gandis atsakė: „Vieno bato man jau tikrai nebereikės. O tas, kas ras abu batus, apsidžiaugs“.

Tai pavyzdys, kaip santykis, požiūris netektį paverčia radiniu.

Ir antra istorija, mano akimis, taip pat kupina viską keičiančios gelmės… Ją renkuosi tikriausiai todėl, kad savo knygoje mažai dėmesio skyriau moteriškumo, vyriškumo, šeimos, grožio esmei.

Kartą Winstono Churchillio paklausė, kuo jis norėtų būti, jeigu nebūtų Churchillis?

— Antruoju ponios Churchill vyru, — atsakė jis…

Didingas ne tik transformacijos, bet ir stabilumo, asmenybės pastovumo paveikslas… Žmogus gali atsitraukti nuo savęs ir likti savimi. Rasti savitumo pagrindą ne tik savyje, bet labiau išorėje, kitoje asmenybėje, kitoje „lytyje“, „kitame vyre“… Bet tos pačios moters.

Žmogus gali atsitraukti nuo savęs ir likti savimi.

Ir iš pagarbos tokiam vyrui, nors jo šiek tiek ir nemėgstu, trečia istorija apie santykį.

Winstonas Churchillis sakydavo, kad mėgsta mokytis, bet nemėgsta, kai jį moko…

Knygos, kurias naudoju praktikoje

Vardiju jas ne abėcėlės tvarka, o pagal tai, kokį poveikį jos turėjo mano kaip psichoterapeuto darbui:

1. Отцы-пустынники смеются.

2. Св. Николай Сербский. Мысли о добре и зле.

3. Энтони де Мелло. Молитва Лягушки (ir kitas knygas).

4. Джеймс Юмс. Остроумие и мудрость Уинстона Черчилля.

5. Игорь Скрыпюк. 111 баек для тренеров.

6. Исцеление души. Кн. 1–4.

7. Ник Оуэн. Магические метафоры.

MANO — PSICHIATRO IR PSICHO­TERAPEUTO — CREDO

•  Dvasingi žmonės sielos ligomis neserga.

•  Sielos žmonės serga tik už kitus.

•  Imunitetas psichiatrijoje — bendra kančia ir bendri išgyvenimai.

•  Gyvenant drąsiai ir iš visų jėgų, galima išgyventi bet kokią
    psichinę ligą (gyvenant intensyviai, gyvenant su amžinybe).

•  Psichinė liga — tai ne silpnaprotystė, ne beprotybė, o silpna­dvasiš­kumas, besieliškumas, bedvasiškumas. Ne iš-­protėjimas, o nu-
    dvasėjimas. Tai dvasios, sielos, sąmonės, atminties užtemimas.

•  Psichoterapija — sudvasinimas, atgaivinimas, apvalymas nuo nereikalingų apnašų, ligonio ir gydytojo bendradarbiavimas, ­bendrystė, bendrija, bendrabūvis, psichoterapeuto pastangos atkurti ryšius tarp į atskirybes suskilusios ir vieningos, vientisos
    asmenybės, paveikslo ir tapatybės liudijimas.

•  Tikrasis psichoterapeutas — tai tas gydytojas, su kuriuo ligoniui
    sirgti sunku, tačiau gera, naudinga.

•  Dievas ne itin mėgsta daugelį psichiatrijos vaistų ir metodų;
    bent ne tiek, kad pats juos gamintų.

•  Dievas gali viską, tačiau nori, kad jo Vaikai viską darytų patys, savarankiškai, drauge, bendrai, laiku. Tuomet jis visuomet greta,
    visuomet dalyvauja…

Psichoterapijos esmė

Tai ne tik sielos psichoterapija. Kad galėtume tai daryti, mes per daug menkai pažįstame žmogaus sielą apskritai ir niekada neturime pakankamai „darbo“ laiko, kad pažintume konkretaus žmogaus sielą.

Tai ne tik gydymas siela. Kad galėtų tai daryti, daugumai psichiatrų, psichoterapeutų stinga savos sielos, juk jos reikia daugybei pacientų, juk ją reikia ne vien „dalyti“, bet ir „dalytis“, tad taip dažnai atsisakome sielos įvairių „psicho-“ — psichofarmakologijos, psichoterapinių technikų ir t. t. — naudai…

Psichoterapija greičiau jau yra siekis atgaivinti kuo daugiau sielos psichosomatiškai ir somatopsichiškai sergančiame kūne ir kuo labiau sudvasinti sergančią sielą.

Aiškinant teologiškai, psichoterapija — tai kuo didesnė pagalba, parama, kad žmogus grįžtų prie savojo maksimaliai įmanomo žmogiškumo, prie kuo pilnesnio paveikslo ir tapatybės, pagal kurią buvo sumanytas ir sutvertas; kad ligonis grįžtų prie tikrųjų, pradinių santykių su savimi, pasauliu, Dievu, kurie buvo būdingi pirmiesiems žmonėms — vaiko, sūnaus, pasitikėjimo kupinų santykių.

Psichoterapijos kelias

Suvokiu, kad psichoterapijoje, kaip ir visur kitur, kelių yra labai daug. Tačiau patys svarbiausieji psichoterapijos keliai visų pirma prasideda:

•  Grąžinant paciento ir terapeuto žodžiams jų pirmykštę ­dieviškąją esmę. Tai nereiškia, kad dauguma gali tapti tokie,
    bet svarbu nors keli, pagrindiniai;

•  Grąžinant ligonio ir gydytojo mintims, sakiniams jų pirmykštį
    vaizdumą ir tapatumą.

Sunku ištverti nepriminus, kad pradinius žodžius žmonės gavo iš Dievo Tėvo, o klusnesnes, laisvas mintis, sakinius — iš Dievo Sūnaus. Kristus kalbėjo nedaug, tačiau visi Jo žodžiai lėmė amžinas pa­sek­mes, istoriją. Įvykiams psichoterapija grąžina jų „istorinę“ dievišką dinamiką.

Pavyzdys — tai paveikslas, kai mūsų su ligoniu psichoterapijoje — sielos gydyme iškyla, įgauna pavidalą svarbiausioji esmė, mūsų kelias ir bendri žingsniai tuo keliu.

„Mokau“ ligonį, kartu su juo suvokdamas, jausdamas, užjausdamas, išgyvendamas poreikius, prisimindamas, suprasdamas, priimdamas, kartu veikdamas…

„Gyventi dėka…“ Dėkojant, jaučiant dėkingumą, palaimingą pareigą žodžiui, kalbai, kuri gauta iš protėvių, iš giminės; dėkojant, jaučiant dėkingumą ir reiškiant savąją padėką tėvams, kurie padėjo suvokti šio žodžio esmingąją gelmę… Vaikų dėka dar giliau prasiskverbiame į to žodžio esmę, kai juos mokome jo, mokome dėkingumo ir mokomės vaikų betarpiško dėkingumo… Jų dėka… Dėka savo sunkumų… Dėkojant gyvenimui, Dievui už sunkumus… Jaučiant palaimą… Ir patiriant gailestingumą… Gaunant gyvenimą ne nuo gimimo iki mirties, o gyvenimą nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo, ir be daugybės smulkių žeminančių baimių, baugulių, būgštavimų, nes „dėka…“

PRIEDAS

Dorybės

Toliau pateiksiu pačių perspektyviausių, dažniausiai psichoterapijoje „vartojamų“ dorybių sąrašą.

Žinoma, pradedant su kolegomis (ir pacientais) kalbą apie dorybes, kyla didelė pagunda pradėti nuo teologijos ir ten pasilikti apmąstant šventųjų tėvų tikėjimo, sakmių lobius. Ar bent jau pasinerti į švento filosofo empiriko, didžiojo šventuolio šv. Izaoko iš Sirijos filosofiją. Be abejo, tai nukreiptų mus į šalį nuo gydymo praktikos prie žmogaus ir Dievo pažinimo, neturinčio pabaigos. Pavyzdžiui, šventasis Izaokas sako, kad kiekviena dorybė — kitos dorybės motina… Viena gimsta iš kitos… Dorybės įsisavinamos viena po kitos, natūraliai: viena įsisavina kitą, viena priklauso nuo kitos…

Dorybės dėstosi ne tik ontogenetine, bet ir chronologine eile. Pirmoji — Tikėjimas. Toliau Malda. Meilė. Nuolanki išmintis. (Sveikas protas.) Laisvė ir Malonė (žmogus reiškia valią, o Dievas — malonę). Švarios mintys. Pažinimas. Kontempliacija.

Tvarka, nuoseklumas — puikus, esminis bruožas, bet iš esmės duok, Dieve, mums turėti galimybę konkrečiai sustiprinti pacientui ir sau bent vieną dorybę, atitinkančią sutrikimą, ligą. Pasirinkti bus lengviau, jei pagal abėcėlę išvardysiu pačias „darbingiausias“, labiausiai gydančias, „svarbiausias“, daugumai mūsų pacientų priimtiniausias dorybes. „Kaip vaistinėje“. Nors, aišku, jų paveikumas ir suvokiamumas nepriklauso nuo tarpusavio išsidėstymo. Paveikumą, suvokiamumą labiau lemia ligonio būsena, lygis, kuriuo materialusis pradas viršija dvasinį, tos viršenybės pobūdis, vienų ar kitų procesų pakenkimo pobūdis, vienų ar kitų dorybių patirtis — iš jų gali gimti tos dorybės, kurios bus ypač reikalingos esamiems sutrikimams, būsenoms…

Taigi kas yra dorybė? Galima rasti daug puikių apibrėžimų. Daug todėl, kad dorybės labai įvairios, tačiau ir todėl, kad jos dvasiškos, vadinasi, „fiziškai“ jų nejuntame, negalime pažinti… Nors sieloje jos palieka ramybės, aiškumo, laisvės, džiaugsmo, šilumos pojūtį. Vienas iš labiausiai paplitusių dorybės apibrėžimų yra nuodėmės, aistros priešingybė. Pirmosios mirtinos nuodėmės — puikybės — priešingybė yra nuolankumas.

Kitas dorybės apibūdinimas — tai vaistas, ilgainiui pašalinantis skausmą, ligą, iškraipymus iš sielos „organų“ (pojūčių, jausmų, potraukių, atminties, mąstymo, valios…), iš sielos kaip visumos.

Tačiau tokie apibūdinimai teikia nepakankamą pagrindą darbui, nepakankamai skatina konkretų pacientą imtis konkretaus veiksmo, peržengti „ribas“, išeiti už „apibrėžtumo“.

Pamėginsime rasti tokį įvaizdį, pasiremdami gaivinančiu ir sudvasinančiu žodžiu. Dorybė. Geri darbai. Geradarys. Gėrio darymas. Gėrio kūrimas. Palaimą, gėrį teikianti kūryba. Kurdami gėrį, darydami gera, padedame ne tiek tam, kuriam „darome“ gera, kiek pirmiausia sau patiems.

Darbas. Net pats menkiausias darbas jungia į visumą mūsų pojūčius, jausmus, norus, atmintį, mąstymą, valią. Ypač geras darbas… Jie tarnauja darbui, užuot pajungę žmogų sau. Geras darbas gaivina, įkvepia sielą, žadina dvasią, jos kūrybą. Atliekant gerą darbą dalyvauja ir kūnas, ir siela, ir Dievo paveikslas žmoguje, o mūsų viduje atsiveria Dievo karalystė. Pavyzdžiui, fizinė rega pakyla iki sielos praregėjimo ir dvasinės kontempliacijos. Žmogus tada pajėgia suvokti save kaip savo geriausiųjų galimybių įsikūnijimą, aprėpti savo sielos dieviškąją prigimtį. Pasak Izaoko Siriečio, „kas nusipelno regėti patį save, yra geresnis nei nusipelniusieji regėti angelus“. Ir įžvelgia Dievo mintį savyje ir kituose. Ir patiria žmogui skirtą Dievo rūpestį.

Net pats menkiausias darbas jungia į visumą mūsų pojūčius, jausmus, norus, atmintį, mąstymą, valią. Ypač geras darbas…

Arkivyskupas Joanas iš San Francisko kalba taip: mirtingas kūnas ir nemirtinga siela; mirtingos, praeinančios pagalbos priemonės: duona, drabužiai, stogas virš galvos, pinigai… Ir nemirtingas gėris to žmogaus, kuris šitai aukoja… Palyginti nemirtingas atmintyje ir neišmatuojamai nemirtingas sieloje… Iš esmės nemirtingas…

Ir vėl norėčiau pasidalyti asmeniniu patyrimu. Žinoma, labai paprastu. Pamenu, lietingą rudenišką dieną pašėriau gatvėje šlubą valkataujantį katiną… Specialiai užėjau į parduotuvę ir nupirkau jam dešrelę… Amžiams išliko ir katinas, ir ruduo, ir parduotuvė, ir aš — nesuabejojęs, kad katinas manęs lauks, kol išeisiu iš parduotuvės. Valkataujantis šuo Vitebske… Atidaviau jam turėtą atsargai kietai virtą kiaušinį. Ir tikriausiai niekada nepamiršiu to šuns, geležinkelio stoties aikštės Vitebske, paties Vitebsko… Kaip šuo gūžėsi tarpuvartėje… O paskui vis žiūrėjo į akis… Regis, paprasta. Anaiptol… Skauda sielą, kad nepadariau daugiau… Tai geras darbas, bet toli gražu ne dorybė…

Tapti dorybingam — kaip mokytis rašto, tapti raštingam, tapti raštininku, rašto žinovu, rašytoju… Tapti turtingam gėriu. Tapti dėkingam už gėrį. Pajusti, kad duodi ne tik nuo savęs, bet ir nuo Dievo. Kad duodi tai, ką anksčiau tau davė Dievas… „Ką jiems darai, Dievui darai“. Kad darydamas gerus darbus žmogus valdo darbą. Darant piktus darbus dažnai darbas valdo žmogų. Tačiau ir šitai nėra taip sudėtinga. Neatsitiktinai aplink mus plyti sunkumų jūra. Greta mūsų visada yra žmonių, kuriems sunku. Aplink juos — tie, kam neretai dar sunkiau… Sunkumų audeklas.

Nors pasaulis moko mus šypsotis ir sakyti — viskas gerai. Savo pacientus mokau ne tik prisipažinti, kad jiems sunku, bet ir prašyti pagalbos… Padėdami jums, žmonės padeda sau. Daryti gera kitiems lengviau, negu sau. „Geriausias būdas pataisyti nuotaiką sau — pataisyti nuotaiką kitam“. Tačiau kaip tik prašyti pagalbos, o ne pageidauti, kad padarytų už jus. „Prašyti ne šimto litų, o vieno, kurio trūksta iki šimto“. Paskutinės pastangos, kaip toje pasakoje, kur senelis ropę rovė… Trūksta tik pelytės… Ir tai — jau gero darbo pradžia, gerų darbų, jų audeklo pradžia…

Nėra taip sunku, jeigu prašome ne sau. Ne tik sau. Jei prašome nedaug. Jei pradedame nuo „mažo gėrio“, nuo mažų gerų darbų. Nuo būtiniausių. Konkrečių. Ir dorybės būna tokios konkrečios.

Toliau pateikiu dorybių sąrašą abėcėlės tvarka su minimaliais komentarais. Norėčiau, kad skaitytojai atkreiptų dėmesį, kaip skiriasi ta pati esmė, aukščiau pateikta žodžio pavidalu, ir dabar, pateikta kaip dorybė. Pavyzdžiui, žinojimas, meilė, malda, vyriškumas…

Apibrėžtumas. Poreikis turėti jausmų, galimybių, planų ribas.

Atgaila. Gebėjimas, poreikis pripažinti savo silpnumą, netobulumą, savas nuodėmes, atsisakyti jų ir joms priešintis.

Atjauta. Poreikis dalytis su žmogumi triūsą, sunkumus, vargus.

Beaistriškumas — ramybė, taikūs, be aistros pojūčiai, jausmai, norai, atmintis, mąstymas…, gyvenimas. Gebėdamas iš pat pradžių riboti aistras, žmogus galės pasiekti tokią būseną, kai sieloje ir pasaulyje viskas jam tarnauja ir niekas nelaiko pavergęs.

Dėkingumas. Gebėjimas suvokti ir pripažinti, kad nesi pagrindinis gėrio šaltinis net ir savyje, ir deramai gerbti savo geradarius… Teo­logijoje tai laikoma viena iš universaliausių priemonių atsikratyti didžiumos nuodėmių: puikybės, tinginystės, godumo, nusivylimo… Gydymo praktikoje taip pat naudojama plačiai įvairiu mastu ir įvairioms būsenoms, santykiams… Dėkingas žvilgsnis, balsas, prisilietimas, specifinis dėkingumo žodis, išsaugantis vertę tam tikrą laiką ar amžinai, pažadas, mokestis pinigais, užmokestis, atlygis, skolos pripažinimas (lieku skolingas), pagalba, pasidalijimas sunkiais jausmais… Ir šitaip daug kartų per visą užsiėmimą, visą dieną. Ir dalimis, o ne susumuojant, „iš viso“.

Dorybingumas. Poreikis remtis vientisa išmintimi, be proto ir sielos prieštaravimų, be prieštaravimų tarp sielos ir pasaulio, tarp proto ir tikėjimo.

Dosnumas. Poreikis atiduoti daugiau, padaryti daugiau, negu tavęs prašo.

Drąsa. Gali būti pavyzdys dorybių visumos — apima pasiaukojimą, nesavanaudiškumą, meilę žmogui, sąžiningumą, nuolankumą, laisvės meilę (meilę, pagarbą savai ir svetimai laisvei)… Kokia priešingybė drąsos regimybei — įžūlumui, puikavimuisi…

Dvasios skurdas. Poreikis ir gebėjimas laikyti visa, kas sava (gebėjimus, pasiekimus, sveikatą, turtą…), dovanomis, kurias Dievas suteikė laikinai naudotis ir už kurias reikės atsiskaityti.

Gailestis. Gebėjimas ir poreikis dalytis kančia, sielvartu.

Garbingumas. Poreikis saugoti savo garbę, šeimos garbę, būti garbingam žmogui, išlaikyti savąjį pavidalą ir tapatybę.

Išmintis. Gebėjimas mąstyti be aistrų, kantriai, vaizdžiai, su tikėjimu, meile, siela, įkvėpimu. Tai mąstymas, nepasiduodantis, nevergaujantis ryškiems pojūčiams, įspūdžiams, emocijoms, potraukiams… Sunku įsivaizduoti išminčių, apimtą be galo vertingų idėjų, remiantį kokią nors ideologiją, „partietį“. Teologą lengva įsivaizduoti išminčium.

Įkvėpimas. Gebėjimas, poreikis daugelį dalykų daryti iš širdies, su siela. Ir tada tai, kas sunku, tampa arba lengva, arba malonu.

Malda kaip dorybė — tikėjimo kalba. Daugumai nesuvokiama, „svetima“ kalba.

Malda. Įprasta į maldą žvelgti kaip į Dievui skirtą prašymą. Geriau, jeigu žiūrime kaip į pokalbį su Dievu. Malda kaip dorybė — tikėjimo kalba. Daugumai nesuvokiama, „svetima“ kalba. Tačiau jeigu supranti šią kalbą, įgyji visas kitas dorybes. Malda atrenka svarbiausius, gilius, iš sielos, dvasios kylančius žodžius. Atsisako atsitiktinių, tuščių žodžių, netikro „tariamo“, egoistiško žinojimo.

Malda veda į „švento nežinojimo“ sritį, kuri aukštesnė už įprastą žinojimą. Kasdienės žinios žmogų neretai dirgina, slegia, „varo iš proto“. Su šventuoju nežinojimu žmogus nežino ir yra ramus. Jis per maldą regi, jaučia, per maldą mąsto, gyvena…

Mąslumas, kontempliacija. Poreikis ir gebėjimas žvelgti į gyvenimą, save, pasaulį „iš amžinybės“, o ne tik iš laiko taško; iš savos dieviškosios tapatybės. Tai vienoks ar kitoks atitrūkimas nuo konkretybės, nuo „tikslios“, „taško“ būties — konkrečių pojūčių, jausmų, instinktų, atminties, mąstymo; tuomet „rega“ virsta apmąstymu. Apmąstoma mumyse slypinti Dievo karalystė. Apmąstoma tai, kas glūdi po paviršiumi. Kaip vandens paviršius fiziškai atspindi šviesą, laužia jos spindulius, kuria atšvaitus ir šešėlius… Apmąstant net protas tampa visybiškesnis ir vietos, ir laiko prasme, aprėpdamas ir laiko dinamiką: kaip esama kilo iš to, kas buvo, ir kaip pereina į tai, kas bus… Atsiranda vienoks ar kitoks įžvalgumo ir pranašiškumo lygis… Pasaulis regimas su jo pirmapradžiu švarumu ir grožiu, ir esme… Besidžiaugiant su visais ir už visus… Tačiau taikiai ir nuolankiai kenčiant drauge… Tai tokia kančia, kurios mąstantysis nekeis į džiaugsmus…

Meilė. Kaip dorybė tai toli gražu ne jausmas, ne potraukis. Tai galimas vienybės lygis su dieviškuoju pradu, su Dievu savyje, kitame žmoguje. „Dievas yra meilė“. Dievas neturi ribų, todėl meilė beribė. Todėl ji vienija, gydo žmogų ir iš vidaus, ir iš išorės, jungia su pasauliu, sutaiko su juo. Turbūt konkrečiausiai daugumai žmonių tai matoma mylint vaikus: juo labiau myli vieną vaiką, juo labiau myli ir kitus vaikus, ir jų motiną, tėvą… O per Dievą myli visus. Numato, nujaučia ir savo, ir kitų, ir pasaulio harmoniją. Todėl galima mylėti ir priešus… Mylėdamas žmogus neretai tarsi atrodo menkesnis, bet iš tiesų yra išaukštinamas, iš tiesų melsdamas išaukština ir save, ir kitus… Ir tai vienas iš meilės veikimo, meilės kupino veiksmo, meilės įsikūnijimo kelių…

Nuolankumas. Poreikis žvelgti į gyvenimą taikiai, gyventi su taika sieloje, be priešiškumo sau, kitiems… Tačiau ne jų nuodėmių, ne blogio juose atžvilgiu. Jaučiant gailestį priešams, bet nesigailint blogio.

Nuosaikumas. Saiko, saikingumo poreikis, nors siela ir dvasia neturi ribų.

Orumas. Gebėjimas vertinti save ne pagal dalis, ne pagal atskiras savybes (daugelio jų atžvilgiu žmogus negali nebūti silpnas, nepajėgus — „mano jėga iš negalios kyla“), bet pagal visumą, pagal paveikslą ir tapatybę („Dievas nebūna papūga“).

Pagarbumas. Poreikis pripažinti kiekvienos asmenybės reikšmingumą, vertę, jos nepakartojamumą, jos nepakartojamą dievišką pavidalą ir tapatybę.

Paprastumas. Poreikis, gebėjimas gyventi dėl svarbiausių, esminių dalykų, be pertekliaus, be įmantrybių.

Rimtumas. Poreikis giliai žvelgti į gyvenimą.

Romumas. Savo poreikių sutramdymas, savų laimėjimų palyginimas su galimybėmis, jeigu to būtume pasiekę su Dievo pagalba.

Rūpestingumas. Triūsas dėl kitų.

Savikritiškumas. Poreikis nesėkmių priežasčių ieškoti savyje, o ne išorėje.

Susilaikymas. Gebėjimas, poreikis apriboti savo norus, ypač atsitiktinius, paviršutiniškus, tuščius, siaurai asmeniškus, materialius.

Teisingumas.

Tikėjimas. Kaip dorybė, kaip darbas tikėjimas nėra gyvenimo dalis, kažkas laikina; tai kaip tik vienovė, vientisumas, pastovumas, amžinybė… Tai konkretus vientisumas, vienovė, pastovumas… Konkretus tikėjimas: nuo pasitikėjimo savimi (ne tik savo atmintimi, protu, valia, tegu ir nepakankama) iki tikėjimo Dievu (jo planais mano paties, mano artimųjų, mano tautos atžvilgiu…). Šis tikėjimas ne tik konkretus, jis veiklus: padeda man kaip visumai, manajam „Aš“ atsispirti savo sielos „ne-Aš“ dalims: pojūčiams, jausmams, norams, kurie arčiau mano vidinio ir išorinio pasaulio materialiosios pusės. Atsispirti dėl mano sielos (neretai ir dėl kūno) kaip visumos, atsispirti laikinumui dėl pastovumo, amžinumo, dvasingumo.

tikėdamas žmogus surenka save į visumą, suvienija save, susijungia su kitais, o paskui ir su Dievu.

Tikėdamas žmogus surenka save į visumą, suvienija save, susijungia su kitais, o paskui ir su Dievu. Galima teigti, kad tikėjimas — tai nuolatinis veržimasis į Dievą. Judėjimas. Tikėjimo žygdarbis. Ir vėl konkretumas visur. Veržimasis prie to, kas svarbiausia, ne tik „bendrai“, bet ir atskirais sielos procesais.

Pasak Izaoko Siriečio, tikėjimas yra proto šviesa, išsklaidanti aistrų tamsą, ir jėga, iš sielos išvaranti negalią. Kaip teigia tėvas Justinas, tikėjimas apima ne tik savo pradžią ir esmę, bet ir visų dieviškųjų, viena iš kitos kylančių žmogaus dorybių pradžias ir esmes…

Tvirtumas. Atsparumas, ištikus išmėginimams. Patikimumas.

Uolumas. Poreikis tarnauti iš visos širdies.

Užuojauta.

Viltis. Poreikis, gebėjimas, pasirengimas jausti dvasinę paramą, Dievo gailestingumą.

Vyriškumas. Poreikis ginti silpnus siela ir kūnu. Atsakingumas. Sunkiausių darbų atlikimas.

Žinojimas. Žinojimas kaip dorybė — tai išmintingas, nuolankus žinojimas, o ne pasipūtęs, kategoriškas. Žinojimas, suvokiantis ne tik gyvenimo dėsnius, bet ir jo laisvę, paslaptis. Tai ne atmintimi grįstas, „kompiuterinis“ žinojimas, kurio dabar tiek daug aplinkui, ne „anketinis“ žinojimas, bet sielos žinojimas, sielos vaisius. Kartais jį vadina nuolankiu protu, nuolankia išmintimi ar sveiku protu. Arba mąstymu per tikėjimą. Toks žinojimas gali būti tikėjimo laiptelis, nuo kurio žmogus kyla į tikėjimo aukštumas; ją pasiekus, nebereikia įprasto žinojimo… Jis „sužino“ teisybę, tiesą, nepritrūkdamas papildomų duomenų, įrodymų. Tai tobulesnis, dorybingas žinojimas. Palyginkime su vadinamuoju „nuogu žinojimu“, „kūnišku žinojimu“, kuris gaunamas tik per pojūčius, gatavas žinias iš knyginės ar savos atminties, o ne per patirtį, išgyvenimą, įsitikinimą, pasitikėjimą.

Nors dorybės labai įvairios, „taikyti“ jas gali būti labai paprasta. Tai tarsi „pratimai“ tos dorybės, kurios žmogus turi daugiausiai, ir ši dorybė duos pradžią ištisai grandinei kitų dorybių, tarp jų ir tai, kuri būtiniausia šiam žmogui išgyti. Pradėti galima nuo pačių universaliausių: romumo, dėkingumo, maldos…

Dorybių pratimų sistemą galima perimti ir iš teologų. Pavyzdžiui, iš arkivyskupo Joano iš San Francisko:

•  Nedelsiant išpažinti nors kiek pastebimą blogį.

•  Atleisti žmogui (bet ne jo blogį).

•  Atmesti blogį, išpirkti jį.

•  Atsiliepti į prašymą.

•  Pratintis matyti, ko ir kam aplinkui reikia.

•  Padėti tam, kuriam reikia pagalbos, bet nedaryti už prašantįjį.

•  Blogiui priešinti gėrį. Pavyzdžiui: „Esu kaltas. Jau penkias minutes ant jūsų pykstu. Kuo galėčiau išpirkti šias penkias minutes?
Kuo galėčiau pasitarnauti penkias, o galbūt dešimt minučių?
    Penkiomis minutėmis teisybės?“

•  Jausti dėkingumą Dievui už viską.

•  Ieškoti gėrio vienas kitam, vienas kitame.

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Dvasingi žmonės sielos ligomis neserga appeared first on LAIKMETIS.

Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.

Antrą dalį galite rasti čia.

Trečia dalis čia.

Ketvirta dalis čia.

Penkta dalis čia.

Šešta dalis čia.

Septinta dalis.

Aštunta dalis.

Devinta dalis.

Dešimta dalis.

Vienuolikta dalis.

Dvylikta dalis.

GAIVINANČIŲ, GYDANČIŲ VAIZDINIŲ, SAKINIŲ, TEIGINIŲ GRAMATIKA

Psichoterapijos aforizmai

Liga priverčia mus kalbėti. Svarbiausiais žodžiais. Esminiais sakiniais. Trumpais. Vaizdingais. Unikaliais, bet ne atskiriančiais. Įkvepiančiais. Dvasingais. Nušviečiančiais. Skatinančiais. Gaivinančiais. Šalinančiais pasimetimą, sumaištį. Padedančiais pirmą kartą sutikti ligą. Gyvenime — su liga, greta jos, po jos. Susitikus su psichiatru, su vaistu. Po susitikimo… Sugrįžus į gyvenimą be ligos. Visiems ligos atvejams. Ir gyvenimo.

Ankstesniame skyriuje kalbėjau apie esmingiausius žodžius. Tai žodžiai, kuriais žmogus gyvas. Žodžiai, duoti žmogui Dievo. Žodžiai, kuriuose paslėptos arba aiškiai išreikštos esmės, prasmės, nuorodos, pavyzdžiai, vaizdiniai, keliai… Žodžiai, saugoti ir turtinti mūsų protėvių. Galime į juos įsijausti, įsismelkti. Jais stiprintis. Remtis, gydytis. Statyti ant jų. Tai mūsų sielos gyvenimo pamato „akmenys“, „atomai“. Gamta, žmonės gali „akmenis“ paversti skalda ar net smėliu. Žmogus gali iš šitų akmenų sumūryti pamatą, sienas, skliautus…

Nesunku įsivaizduoti, kaip nuskurstų žmogaus gyvenimas, jeigu jis vartotų tik atskirus žodžius, nesiedamas jų į sakinius, nekurdamas iš jų naujų paveikslų.

Žinoma, galima iš pačių vertingiausių žodžių suversti krūvą, sutrinti juos į skaldą, mišinį, padaryti netvarką, sukelti griūtį, laviną… Gyvenime, susirgus nutinka ir taip. Galima kalbėti, kalbėti, kalbėti… Galima pa-kalbėti. Galima kalbėtis.

Galima sudarinėti sakinius, juos atiduoti ir priimti. Dalytis sakiniais. Sakiniai daro žodžius dinamiškesnius, paveikesnius, tikresnius, realesnius. Suvienija juos… Ir visą mūsų sielos gyvenimą…

Deja, sergant mūsų šių laikų visuomenės gyvenime būna ir atvirkščiai: sakiniai, „šnekos“, SMS, „vakarėliai“, „masinė kultūra“ atomizuoja mūsų bendrą ir individualų sielos gyvenimą, tarsi purkštuvas išsklaido jį daugybe lašelių, išstumia tikrą kalbą…

Psichiatrui, psichoterapeutui, psichologui tenka ne tik gydyti, bet ir mokyti, ir mokytis kalbėti su ligoniu, duoti, siūlyti jam sakinius ir priimti jo duodamus…

Liga priverčia mus kalbėti. Iš tikrųjų. Rimtai. Trumpai. Romiai. Skaidriai. Atsakingai. Tučtuojau.

Liga priverčia mus kalbėti. Iš tikrųjų. Rimtai. Trumpai. Romiai. Skaidriai. Atsakingai. Tučtuojau. Atsakant taip, kad net „pasimetęs“ pacientas galėtų „surasti“ save ir suprasti, priimti, kas duodama; kad galėtų užduoti klausimą, ištarti „savą, o ne mano sakinį“ ir gauti atsakymą, patvirtinimą, tvirtą ar bent jau tvirtesnę žemę po kojomis… Jei ta žemė dar netinkama stabilesniam mąstymui, tai gal tiks stabilesniam jausmui (pavyzdžiui, baimei), atminčiai (santykiams su vyresniaisiais, su gydytoju, vilkinčiu baltą chalatą), tikėjimui, garbei…

Tokie sakiniai reikalingi žmonėms, mūsų klientams, pacientams, įveikiant sunkumus, sutrikimus, ligas. Ypač mūsų laikais, kai žmonėms atrodo, esą jie žino. Žino, kad yra padorumas, garbingumas, patikimumas, sąžinė, siela, sielos liga, kas tikra, kas tariama… Dauguma tų žinių nėra paremtos sielos gyvenimu ir dvasingumu, todėl tėra menamos žinios. (Labai dažnai karčiai juokauju, kad ligonis praeina visą psichoterapijos kursą, neatgaudamas sąmonės. Arba: „Juo daugiau gyveni svetimu protu, juo greičiau netenki savojo“.) Arba neįsisavintos, svetimos žinios, gautos gatavos, ne savojo proto, nepasiekusios proto žinios.

Tokių sakinių, pradedančių (gera pradžia — pusė darbo) realų, dvasišką pokalbį vietoj monologo — šimtai. Per visą daugelio valandų (gal minučių ar mėnesių) kelią, kuriuo eidamas pacientas gyvai, protingai kalbasi pats su savimi, su tarpininku psichiatru, psichologu ar psichoterapeutu, su savo siela, dvasia, su Dievu. (Beje, neištveriu nepaminėjęs sakinio aforizmo: Dievas kalba su mumis meilės šnabždesiu, sąžinės balsu, o jei negirdime, — skausmo, neretai dvasinio, riksmu.)

Pateiksiu dažniausiai savo pacientams siūlomus ir iš jų gaunamus sakinius. Tvarka — nuo pirmųjų iki paskutinių susitikimų daugiau ar mažiau intensyvios terapijos metu.

1. Pacientas (P.): Nežinau, ką čia pasakyti… Viskas taip neaišku… Nežinau, kodėl mane pas jus atsiuntė?.. Gydytojai patys nieko neranda, tai ir pasiuntė pas jus… Nežinau, nuo ko pradėti… Tai prasidėjo taip seniai… Tiek minčių ir vis ne apie tai…

Terapeutas (T.): Kas kliudo? Nuo ko neramu? Kur skauda sielą? Dėl ko skauda sielą? Ar smarkiai skauda? Penkias minutes per dieną? Penkias valandas? Nuolat? Daugiau vienatvėje ar prie žmonių?.. Sergate dėl kūno ar dėl sielos?… Sergate dėl išorinių ar dėl vidinių sunkumų? Nuo ko palengvėja, nuo ko sunkėja?

2. P.: Ar aš sergu?

T.: Suskaudo sielą. Galima taip sakyti. Ar sergate? Šiandien sunku pasakyti… Reikia šiek tiek ilgiau pažiūrėti… Patikrinti…

3. P.: Esu sveikas… Ko iš manęs visi nori?.. Ko manyje ieškote?..

T.: Štai ir man įdomu, ko visi iš jūsų nori?.. Visi — kas jie? Ir ko gi ji nori? Ko jis nori? Taip, šiuo atveju sunku suprasti, bet galima spėti… Jausti… Prisiminti… Pamąstyti… Paklausti to, kas galėtų žinoti ir kuo galima patikėti… O ieškoti galiu tik to paties, ko ir jūs. Dabar, pavyzdžiui, kuo jūs galėtumėt patikėti… Kodėl turite nesusipratimų su artimaisiais…

Kitas P.: Šį kartą esu sveikas. Dabar man nereikia gydytis…

T.: Absoliučiai sveikas ar praktiškai sveikas? Iš kur toks įsitikinimas?.. Iki senatvės su absoliučiai sveikais dantimis pragyvena vienas žmogus iš 100 tūkstančių. O siela sudėtingesnė už dantį!.. Ar žinote, kas yra 100 proc. sielos sveikata? Tai stabilus darbingumas, svyruojantis nuo 150 proc. rytais iki 50 proc. vakare arba atvirkščiai („vieversiai“, „pelėdos“). Vidutiniškai — 100 proc. Kiek šiandien jums?.. Kokie svyravimai? Psichinės sveikatos neįmanoma garantuoti. ­Tačiau galima nusipelnyti… Papasakokite, kaip jos nusipelnėte?

4. P.: Kokia man liga?

T.: Dabar, šiandien jums reikia ligos pavadinimo ar išaiškinimo, paaiškinimo?.. Kokia diagnozė geriau, lengva ar sunki?.. Dabar dėl to vargstu… Jei nustatyčiau sunkesnę diagnozę, visada lengviau išduoti nedarbingumo lapelį, brangius vaistus pigiau išrašyti… Gal pagalvokime apie tai kartu porą savaičių… Žinote, psichiatrija tą patį dalyką apibūdina labai įvairiai: galima pasakyti „silpnumas“ arba „išsekimas“; „liūdesys“ ar „nusiminimas“; „prislėgtas“ arba „apimtas depresijos“; „susipainiojęs“, „pasimetęs“ arba „sutrikęs“, „netekęs orientacijos“…

5. P.: Kokia mano ligos esmė?

T.: Neurastenija — tai nervų sistemos silpnumas… Psichastenija — sielos silpnumas… Isterija — sielos nebrandumas, vaikiškumas, sielos procesų kūniškumas, jų išraiška per kūno reakcijas: širdies plakimą, kvėpavimą, pykinimą, galvos skausmus… Hipochondriškumas — per daug didelis jautrumas kūno procesams, ypač virškinimui… Depresija — liūdesys be sielos, be naudos… Manija — gyvenimo džiaugsmas be turinio, be sielos… Šizofrenija — įsivaizduojamas gyvenimas, nesugebant atskirti svarbesnių ir ne tokių svarbių dalykų… Psichopatija, liguistas charakteris — pasidavimas atskiriems charakterio bruožams, užuot juos panaudojus… Rinkitės. Jei teisingai pasirinksite, patvirtinsiu… Taip bus daugiau naudos, negu pasakyčiau jums „gatavą“ diagnozę…

6. P.: Aš jau išėjau iš proto?

T.: Atsakyti su humoru ar rimtai? Jei su humoru, tai dar neišėjote, o tik einate iš proto, po truputį vaikštinėjate. Tik retkarčiais žingsniuojate, nukrypstate nuo įprasto „kelio“… Leidžiate savo mintims nuklysti… Bet kliedesio dar nėra… Jei rimtai, tai pamėginkite pasakyti ką nors beprotiška. Matote: ne taip paprasta išeiti iš proto, iš įprasto proto kelio…, dar sunkiau padaryti ką nors beprotiška. Pamėginkite… Su jūsų protu — beveik tvarka… Tačiau mintys gerokai netvarkingos. Sieloje — sumaištis, maišalynė, drumzlės…

7. P.: Kas manyje labiausiai sutrikę?..

T.: Džiaugiuosi, kad kaip tik šito klausiate. Kas labiausiai?.. Apskritai turite daugybę sutrikimų. Tačiau dauguma nereikšmingi ir patys išnyks, jeigu sumažinsime tai, kas sutrikę labiausiai…

Miegas. Atrodo, jis ne toks ir sutrikęs… Miegate 4–5 valandas… Bet 2–3 valandų nuolat trūksta… Miego trūkumas kaupiasi… Dieną esate tokios būsenos — nei budrumo, nei miego… šiek tiek sutrikęs… Reikės pradėti nuo miego reguliavimo…

Orientacija… Ko gero, dabar svarbiausias jūsų sutrikimas — orientacija. Šiek tiek vėluojanti… Tai gąsdina, kelia įtampą, nerimą…

Baimė… Ko gero, visų svarbiausia — jūsų liguista baimė. 15 minučių baimės žmogų gali labiau iškankinti, atimti daugiau jėgų negu pusė dienos darbo…

Jautrumas… Jaučiate tai, ko sveikas žmogus neturėtų jausti… Pavyzdžiui, raumenų, žarnyno, kraujagyslių įtampą…

Santykiai… Labiausiai sutrikę jūsų santykiai… Su savais pojūčiais… Su jausmais… Su vaizduote… Su mintimis… Su savo klaidomis… Bernardas Shaw kadaise sakė: „Norint parašyti vieną gerą pjesę, prieš tai reikia parašyti dešimt blogų“… Nepakantus savo klaidoms…

8. P.: Ar labai sunki mano liga? Kokie mano šansai pasveikti? Ar galiu tapti invalidu?

T.: Jeigu prisiminsime liaudies išmintį, tai Viešpats Dievas, būdamas maloningas, žada mums amžinąjį gyvenimą. Tačiau, būdamas išmintingas, negarantuoja, kad išgyvensime rytojų. Medicinos išmintis sako, kad nėra nepagydomų ligų, tačiau pasitaiko nepagydomų ligonių. Jeigu žiūrėtume diagnozės, neurozės, dvasinių traumų pasekmės, ūmūs asmenybės sutrikimai… praeina savaime arba skiriant minimaliai vaistų ir (ar) dvasinės paramos. Tos pačios ligos, jei gydymas dėl nepalankių sąlygų užsitęsia, bet pagalba ir savipagalba pakankamos, išnyksta 70–90 proc. atvejų. Sunkūs, sudėtingi sutrikimai — 20–30 proc. atvejų.

Jeigu kalbėsime su humoru, absoliučiai pasveiksta 10 proc., praktiškai 60 proc., geresni tampa 90 procentų.

Jeigu kalbėsime su humoru, absoliučiai pasveiksta 10 proc., praktiškai 60 proc., geresni tampa 90 procentų. Čia galima prisiminti būdingą psichiatrų humorą: ne visi šizofrenikai genijai, bet visi genijai — šizofrenikai…

9. P.: Daktare, kiek galiu jumis tikėti? Ar jūs manęs neapgaudinėjate? Neguodžiate?

T.: Jeigu įsivaizduosime, kad anksčiau 100 proc. tikėjote savo pojūčiais, „nuojauta“, jausmais, norais, atmintim, logika, tai kiek jais tikite dabar?..Nenorėčiau, kad manimi tikėtumėt daugiau, negu savimi… Jeigu savim tikite 50 proc., tai manimi tikėkite per pusę, t. y. 25 procentais… Pageidautina, kad ilgainiui, vis palygindamas, pakiltumėt iki jums įprastos normos, visų pirma didindamas tikėjimą savo sielos savybėmis, kartu ir maniškėmis…

Nenorėčiau duoti jums gatavų patarimų… Kaip sako mano mėgstamas aforizmas: juo daugiau gyveni svetimu protu, juo greičiau netenki savojo… Šiuo atveju pasitikėjimo, tikėjimo link geriau artėti mėginant, pasitikrinant, klausiant, lyginant — kaip vieni kitus atitinka savi ir mano sielos procesai. Žinoma, kai kuriais atvejais, kai mano patirtis akivaizdžiai didesnė, kai jūs itin pasimetęs, o tiesa visiškai akivaizdi, galiu jums atsakyti ir tiesiai… Tačiau dabar norėčiau, kad jūs padirbėtume prie klausimo, kurį man užduodate…

10. P.: Daktare, kaip jums atrodo, ar man geriau? Aš jau sveikstu? Kada aš pasveiksiu?.. Kaip aš atrodau? (Gydytojui sunku, nes ligoniui reikia konkrečių, vaizdžių, konkrečių, aiškių ir teigiamai jį veikiančių atsakymų, neprieštaraujančių bendrai savijautai ir įsitikinimams. Kitokių jis priimti negali, „nesupranta“, nenori.)

T.: Norisi jus nudžiuginti… Bet ar jūs pats galėsite džiaugtis? Ar ne per daug norite iš manęs išgirsti?.. Bijau, kad jeigu jus nudžiuginsiu, tai liausitės stengęsis sveikti. O jūsų aktyvumas sveikti reikalingas…Jūsų elgesio pagerėjimas ypač akivaizdus dėl to, kad… Tai objektyviai, o subjektyviai, sprendžiant iš savijautos, kuo pats džiaugiatės?..

Pagerėjimas būna dvejopas: pradinis ir galutinis… Jūsų — akivaizdus pradinis… Galutinis pagerėjimas prasideda tada, kai žmogus gali pasakyti: „Ligos jau nebejaučiu, bet žinau, kad ji dar yra“. Arba: „Norėtųsi atminčiai, „imunitetui“ štai tokią „beprotybėlę“ turėti“… Arba: „Mano sapnai jau sveiki…“

11. P.: Kaip jūs mane gydysite, daktare?

T.: Neketinu jūsų gydyti… Jums teks gydytis… Kitaip tariant, pačiam save gydyti… Ketinu tik padėti… Gijimas paprastai prasideda iš vidaus. Tad iš pradžių jūs jį galite pajusti, o tik paskui iš jūsų elgesio, išorės galėsiu pamatyti aš… Žinoma, jūsų jausmai ryškūs, galiu ir aš pirmas pastebėti iš šalies, bet geriau, jeigu pirmuosius pasikeitimus pamatysite jūs… O aš patvirtinsiu. Tai tinka ir vaistų poveikiui. Ir mano paaiškinimų poveikiui. Ir jūsų suvokimo. Ir pojūčių, jausmų, instinktų, atminties, mąstymo, veiksmų pratimams… Labai svarbu, kad ir pats suvoktumėt, ir man praneštumėt, kokia vaistų dozė, psichologinio krūvio dozė jums geriausiai tinka…

12. P.: Ką galiu, ką reikėtų papasakoti artimiesiems apie mano ligą?..

T.: Tik esmę… Kad jie suprastų, kas jums yra, ir nejaustų nereikalingo nerimo… Ir, žinoma, kad galėtų prireikus jums padėti… Pavyzdžiui, kad jūs reaguojate 5 kartus jautriau, negu anksčiau… Kad 5–10 kartų labiau nerimaujate negu anksčiau, kad jiems gali kas nors nutikti… Kad jumyse kur kas daugiau baimingumo. Bijote kuo nors įžeisti…

Jeigu kamuoja abejonės, klauskite… Bet klausimai turi būti labai konkretūs, aiškūs. Kad galima būtų atsakyti „Taip“ arba „Ne“, „Neatsimenu“…

13. P.: Ką man sakyti darbe, kai ten sužinos, kad gydžiausi pas psichiatrą?

Dauguma mano pacientų sako, kad jie nesigydė, o konsultavosi…

T.: Čia geriau nedaugžodžiauti… Dauguma mano pacientų sako, kad jie nesigydė, o konsultavosi… Kad juos terapeutas pasiuntė konsultuotis dėl per daug didelio jautrumo sąnarių skausmams, apetito sutrikimų, neramaus miego…

14. P.: Ką daryti, kad liga vėl nepasikartotų?..

T.: Psichologiniu lygiu pageidautina „dėl imuniteto“ kartais prisiminti apie ligą… Pamatuoti atstumą, per kurį nuo jos nutolote… Priminti sau, kad įveikti sunkumai — tai įgytos galimybės. Būti dvasingesniam. Mano mėgstamas aforizmas: dvasingi žmonės neserga dvasinėmis ligomis… Jeigu bijai Dievo, tai daugiau jau nieko galima nebijoti…

15. Gydomieji sakiniai, psichoterapiniai aforizmai visiems ligos ir gyvenimo po ligos atvejams.

Čia norėčiau pateikti sakinius, kuriuos galima naudoti pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis ir gauti puikų gydomąjį efektą. Jie kartais iš esmės pertvarko mozaiką, detales, atskirybes, sujauktą paveikslą, laikiną dvasinę sumaištį keičia į darnų, aiškų vaizdą, harmoningą laiko jausmą, savitumą…

Tai nedidelė dalis iš tos gausos, susikaupusios per daugelį praktikos metų. Šių sakinių kilmė, autorystė yra ne mano, ne psichoterapijos, net ne XX amžiaus. Kaip ir gilūs, amžini žodžiai. Tikiuosi, kad aš, kolegos, pacientai bus bendradarbiais ir bendrai kurs šiuos sakinius sau, kitiems, „miestui ir pasauliui“…

Išvardysiu juos pagal tai, kaip dažnai vartodavau šiuos sakinius savo praktikoje:

•  Viešpats Dievas mane baudžia. Ačiū Dievui, jis manęs
    nepamiršo!

•  Dvasios ligonis gali būti silpnas iš išorės ir labai stiprus
    iš vidaus (ir atvirkščiai).

•  Kas niekada nebuvo pametęs galvos, tas pametė labai daug.

•  Pats baisiausias kalėjimas būna maža sielelė. Pats bai­siausias
    prižiūrėtojas — savas mažutis „Aš“.

•  Neskubėkite atsikratyti kvailybės, nesužinoję, nuo ko ji
    jus saugo.

•  Neskubėkite atsikratyti beprotybės, nesužinoję, kas jūsų laukia,
    kai būsite sveiki.

Neskubėkite atsikratyti beprotybės, nesužinoję, kas jūsų laukia, kai būsite sveiki.

•  Mes pakankamai bijome beprotybės, bet per mažai —
    ­besieliškumo ir bedvasiškumo.

•  Kvailius traukia protas. Protingus traukia kvailybė.
    Žmonija prieštaringa.

•  Protingi žmonės garbina protą. Išmintingi žmonės juo
    naudojasi.

•  Sveikas protas nereikalauja, kad jam duotų apibrėžimą.

•  Esu beprotis. Ir tai vienas iš įrodymų, kad esu gyvas.

•  Pamišėlis visur įžvelgia priežastį.

•  Pamėginkite įsivaizduoti kaip kliedesį…

•  Persekiojimo kliedesys padeda bėgant ilgas distancijas.

•  Reikalas ne tas, kad XX amžiuje tapome didesni bepročiai.
    Mes tik sužinojome, ką sugebame.

•  Norint išeiti iš proto, reikia jį turėti.

•  Tai ne beprotybė. Tai tiesiog atgrasūs samprotavimai.

•  Jeigu išėjote iš proto, nepasirašinėkite besąlygiškos kapitu-
    liacijos su psichiatru… Tik su Viešpačiu Dievu.

•  Atminties sutrikimas didesnis tada, kai negalime pamiršti,
    negu tada, kai negalime atsiminti.

•  Iš klaidų mokomasi. Ar ne laikas daryti kitas klaidas?

•  Kai žmogus kalba su Dievu, tai malda. Kai Dievas kalba
    su žmogum, tai dažniausiai šizofrenija.

•  Neverta taip plėtoti savo minties, jausmo, vaizduotės,
    kad paskui nepajėgtume jų išlaikyti…

•  Kalbantis su savimi neretai advokatas reikalingas net labiau,
    negu kalbantis su psichiatru ar policininku.

•  Galvoti už jus neketinu… Mąstymo klaidas taisyti galiu…
    Tačiau tam pradėkite galvoti patys…

•  Viskas gali mums tarnauti — pojūčiai, jausmas, potraukis, atmintis, mąstymas, vaizduotė, valia. Tačiau mes kažkodėl
    verčiau tarnaujame viskam — pojūčiams, jausmams…

•  Gardnerio dėsnis: kiekvienoje specialybėje 85 procentų žmonių
    yra nekompetentingi.

•  Psichiatro sveikatą saugo tai, kad jis mažai galvoja, jis žino…

•  Žudikas nužudo žmogų. Savižudis — žmoniją.

•  Ruoškis mirčiai, bet rugius pasėk.

Ir dar kai kas iš mano didžiųjų neakivaizdinių mokytojų, didžiųjų rusų teisininkų, kurių minčių niekada nedrįstu pateikti, nenurodydamas vardų, ir nedrįstu jų taisyti, keisti… Ne aš jas, tas mintis, pasirenku savo bendradarbiais, bet jos pasirenka, kada ateiti pas mane, pas mus su pacientu.

Fiodoras Plevako:

•  Jis nusikaltimo nepadarė, jis „krito“ į nusikaltimą.

•  Protas ir sąžinė nespėja paskui… ryžtą…

•  Sąmonė ir nesąmoningumas, valia ir bevališkumas taip
    susipina žmogaus sieloje…

•  Mano bejėgiškumas tegu nebus panaudotas kaip įrodymas
    prieš teisiamąjį.

•  Patys švenčiausi ir tuo pat metu labiausiai beginkliai interesai.

•  Kokia tad yra mūsų pareiga? Siekti tiesos, o ne vienos dalies
    pergalės ir hegemonijos prieš kitą.

•  Išspręskite jums pavestą bylą su didžiausia tikimybe. Iš žmonių
    teismo niekas neturi teisės reikalauti ko nors daugiau.

•  Būtų išmintinga apsiriboti šiais keliais žodžiais.

•  Būtinoji gintis — ne įstatymo dovana, tai įstatymo pripažinta
    prigimtinė būsena.

•  Įstatymas, nepaisant jo leidėjų meistriškumo, didžiai patyrusių karūnos teisėjų, vis dėlto labiau vertina žmonių, gyvenimo, patirties teismą… jo matas — ta nuojauta, be kurios niekas niekada ir jokiomis priemonėmis nepajėgs nustatyti sielos šilumos ar šalčio, nuojauta, galima tik tiriančiajam tiesiogiai
    prisiliečiant prie tiriamojo.

Piotras Sergeičius (Piotras Porochovščikovas):

•  Manau, kad žmonės visada ar bent jau dažniausiai klysta, veikiami pernelyg didelės jausmų įtampos. Iš tiesų lygiai taip
pat dažnai pasitaiko priešingas reiškinys — savanau­diškumas, viltis, baimė mumyse dažniau būna per daug silpni negu per
    daug stiprūs.

•  Teisėjas negali iš šalių reikalauti tiesos. Negali reikalauti net atvirumo ar nuoširdumo. Jis privalo tik būti teisingas. Nei kaltintojas, nei gynėjas negali prisiekusiesiems atskleisti tiesos; jie gali kalbėti tik apie tikimybę.

•  Svarbiausioji gynybos taisyklė — protingai nustatyti savo
    užduoties ribas.

•  Kur kas geriau nutylėti, negu pasakyti per daug, pasakyti taip, kad prisiekusieji patys sau pridurtų tai, kas nutylėta; palikti erdvės jų vaizduotei ir nuojautai, kad nesukeltume
    jų nepasitikėjimo.

•  Klausimą dera užduoti, tik iš anksto žinant atsakymą.

•  Oratorius privalo ne tik pats būti protingas, bet ir skatinti
    kitų protingumą.

•  Ir reikia būti dosniam kaip gyvenimas. Oratorius menininkas privalo ne tik paimti iš bylos viską, bet ir sudėti į ją visa, kas tą akimirką glūdi jo prote ir širdyje. Ir tai turi vykti ne taip, kaip kasdieniuose sandėriuose: …už viską paimta oratorius privalo
    mokėti dešimteriopai.

•  Buteliai skamba maloniau, negu bažnyčios varpai.

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Liga mus prakalbina appeared first on LAIKMETIS.