Gyvenime esu susitikęs daug tikrai puikių žmonių, kurie žavėjosi Budos mokymu. Savanoriavau su tais, kurie atrado ramybę Mahometo žodžiuose. Tačiau aš nuolatos sugrįžtu prie to, kad niekada nebuvo ir niekada nebus kito tokio kaip Kristus.
Jei panagrinėtume pagrindinius aspektus religijų, kurios šiuo metu yra praktikuojamos pasaulyje, pamatytume, kad šių religijų kertinis akmuo yra teiginys apie dieviškumą. Šis teiginys turi keletą pusių: religijos įkūrėjas teigia, kad jis yra Dievas arba vienas iš dievų, kad jis yra Dievo siųstas pasiuntinys ar pranašas, arba kad Dievas jam parodė kelią į nušvitimą, kuriuo dabar jis yra pašauktas dalytis.
Manau, kad kiekvienas iš šių teiginių yra vertas dėmesio. Tačiau to nepakanka. Mes taip pat turėtume išnagrinėti tai remdamiesi logika ir atvira širdimi. Galiausiai logika yra dovana, suteikta mums visiems, nepriklausomai nuo mūsų tikėjimo, kilmės ar gyvenamosios vietos. Todėl logiškai mąstantis protas sako, kad jei kuris nors iš šių žmonių būtų tikrai siųstas Dievo, tikėtiniausia, ką Dievas padarytų, kad paremtų šį teiginį – iš anksto paskelbtų apie savo ar savo pasiuntinio atvykimą.
Jei Dievas būtų atsiuntęs ką nors arba jei Dievas būtų norėjęs pats apsireikšti su svarbia žinia visai žmonijai, atrodytų logiška, kad Dievas pirmiausia praneštų apie savo atvykimo detales. Juk Dievas nėra sumaišties Dievas. Štai kodėl detalės yra itin svarbios: gimimo vieta, žodžiai, kuriuos Jis skelbs, priešai, kuriuos Jis įgis, mirtis, kurią Jis iškentės. Šios detalės nėra nereikšmingos. Jos yra tarsi Dievo pirštų atspaudai, palikti tam, kad mes Jo pasiuntinio su niekuo nesupainiotume. Jei Dievas mums nebūtų davęs šio išankstinio perspėjimo, kas sustabdytų melagį ar oportunistą nuo to, kad šis atsistotų ir pasakytų: „Dievas mane siuntė“ arba „Aš girdėjau angelą dykumoje“?
Remiantis šiuo argumentu visada galima užduoti identifikavimo klausimą: „Kokie įrašai buvo prieš jums gimstant, kad tai įvyks?“ Jei prisiminsime istorines, religines ar filosofines asmenybes, atrodo, kad tik nedaugelis jų išlaikytų šį testą.
Niekas nenumatė dienos, kai Buda pasieks nušvitimą po medžiu. Niekas nekalbėjo apie Mahometą prieš jam gimstant. Tas pats pasakytina ir apie Sokratą bei Konfucijų, mes net nežinome Konfucijaus motinos vardo ar jo gimimo vietos. Bet Kristus buvo visiškai kitoks. Dar gerokai prieš jo gimimą buvo gausu pranašysčių ir aiškių liudijimų apie į jį. Nors niekas nenumatė kitų, pasaulis laukė būtent jo. Jo gimimo vieta Betliejuje (Mch 5:2), Jo kančios (Iz 53), Jo nuolankus atvykimas į Jeruzalę ant asilo (Zch 9:9), išdavystė už trisdešimt sidabrinių (Zch 11:12–13), Jo perdurtos rankos ir kojos (Ps 22), galiausiai Jo atėjimas buvo išpranašautas iki smulkmenų.
Nors kitų religijų įkūrėjai dažnai teigė: „Štai aš esu Dievo siųstas, jūs turite manimi tikėti“, Kristus buvo unikalus tuo, kad jis išsiskyrė iš kitų religinių veikėjų, pareikšdamas: Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija už mane (Jono 5:39).
Taigi pats Kristus sako, kad net žydų raštai pranašauja jo atėjimą. Tuo tarpu žmonės, kurie tiki Mahometu ir Buda, istoriniu ar kultūriniu požiūriu niekada neturėjo nieko, kas pranašautų jų didingą atėjimą.
Žinoma, pranašystės kalba nėra tokia tiesioginė kaip matematika, ji nėra moksliška šiuo atžvilgiu, tai nėra situacija, kai vienas plius vienas lygu du. Tačiau jei žmogus studijuoja Senąjį Testamentą ir atkreipia dėmesį į žydų žodinius mokymus apie Mesiją, o tada palygina šį vaizdą su Kristumi, jis atras tobulą panašumą.
Kitas svarbus aspektas, kuris išskiria Kristų iš kitų, yra jo pareiškimai ir teiginiai. Mahometas niekada neteigė esąs Dievas. Jis sakė esąs Dievo žodžių nešėjas (Koranas 18:110, Koranas 46:9). Buda taip pat neteigė esąs dieviškos prigimties, bet mokė kelio į nušvitimą (Dīgha Nikāya 16, Dhammacakkappavattana Sutta 56:11).
Tačiau Jėzus nesakė „Aš radau kelią“, bet skelbė „Aš esu kelias“. Jis taip pat nesakė „Aš atradau naują apšviestą tiesą“, jis teigė „Aš esu tiesa“, jis nesiūlė naujo gyvenimo būdo, jis pats skelbė „Aš esu gyvenimas“: „Jėzus jam tarė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas neateina pas Tėvą, tik per mane“ (Jono 14:6).
Tai nėra švelnaus mokytojo, dalijančio patarimus, žodžiai. Tai skandalingi, pasaulį sukrečiantys teiginiai. Tikrai galime apsvarstyti ir priimti Mahometo bei Budos teiginius ir pareiškimus kaip vertingus. Geri žmonės nemeluoja. Jei priimsime, kad Mahometas ir Buda kalbėjo tiesą iš savo patirties, tada turime tiesiai pažvelgti ir į Kristaus teiginius. Jėzus neleidžia mums jo sumenkinti iki „gero žmogaus“ ar „išmintingo mokytojo“. Jis stovi prieš mus ir tiesiogiai užsimena apie savo dieviškumą (Jn 8:58, Jn 10:30, Jn 14:9, Jn 20:28, Mk 14:61–62, Mk 2:5–7).
Taigi Jis atėjo mus pašaukti ir reikalauti visko. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės“ (Jono 6:53).
Tai nėra poezija. Tai iššūkis, mestas mums po kojomis, ir kiekvienas iš mūsų turi nuspręsti: ar Kristus yra beprotis ar Dievas. Trečiojo kelio nėra.
Baigdamas noriu pabrėžti, kad Mahometas mirė apsuptas savo pasekėjų, nes jis atėjo į šį pasaulį gyventi. Buda mirė apsuptas savo pasekėjų, nes jis irgi atėjo į šį pasaulį gyventi. Tačiau Jėzus mirė vienas, apleistas, sumuštas, kruvinas ir prikaltas prie kryžiaus. Nes jis atėjo į šį pasaulį mirti, kad mes galėtume gyventi.
